Category: Technologijos

  • Vokietija ir Japonija stiprina partnerystę: kritiniai mineralai, DI ir nauji naikintuvai GCAP

    Japonijos ministrė pirmininkė Sanae Takaichi ir Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas Tokijuje sutarė stiprinti kritinių mineralų tiekimo grandines. Abu lyderiai pabrėžė, kad tai tiesiogiai susiję su ekonominiu saugumu ir pramonės atsparumu.

    Dėmesio centre atsidūrė žaliavos, be kurių sunku įsivaizduoti elektromobilių, puslaidininkių ir gynybos pramonės gamybą. Tokie susitarimai siejami su pastangomis mažinti priklausomybę nuo vieno tiekėjo ir suvaldyti rizikas, kylančias dėl geopolitinių įtampų.

    Kritiniai mineralai ir tiekimo rizikos

    Retieji žemės elementai ir kiti kritiniai metalai reikalingi baterijoms, variklių magnetams, optikai bei įvairiai karinei įrangai. Pastaraisiais metais Europa ir Japonija vis aktyviau ieško alternatyvių tiekimo krypčių, nes eksporto ribojimai ar logistikos sutrikimai gali greitai paveikti kainas ir gamybos apimtis.

    Vokietijai tai ypač svarbu dėl didelės automobilių ir inžinerinės pramonės dalies ekonomikoje, o Japonijai – dėl aukštųjų technologijų sektoriaus masto. Šalių dialogas dėl tiekimo grandinių paprastai apima ne tik žaliavų pirkimą, bet ir perdirbimą, strategines atsargas bei bendras investicijas.

    DI dialogas ir pažangios technologijos

    Susitikime taip pat paskelbta apie naują aukšto lygio dialogo formatą dirbtinio intelekto srityje. Tokie formatai dažniausiai orientuojasi į standartus, saugumą, inovacijų skatinimą ir pramoninį pritaikymą, nes DI tampa konkurencingumo veiksniu tiek gamyboje, tiek gynyboje.

    Be DI, paminėtos ir kitos kryptys, kuriose numatoma glaudinti viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimą. Tarp jų – branduolinė sintezė ir vandenilio technologijos, kurios laikomos potencialiais ilgalaikiais sprendimais energetikos transformacijai.

    Gynybos bendradarbiavimas ir GCAP naikintuvai

    Lyderiai pranešė ketinantys įvertinti bendradarbiavimo galimybes naikintuvų srityje, siejant tai su trijų šalių projektu Global Combat Air Program. Šį projektą vysto Japonija, Jungtinė Karalystė ir Italija, o tikslas – iki 2035 metais sukurti naujos kartos kovinį orlaivį.

    Friedrichas Merzas taip pat padėkojo Japonijai už paramą Ukrainai ir perspėjo, kad revizionistinės ambicijos kelia platesnes pasekmes tarptautinei tvarkai. Abi pusės pabrėžė, kad euroatlantinio ir Indijos–Ramiojo vandenyno regionų saugumas yra glaudžiai susijęs.

    Šis vizitas buvo pirmasis Friedricho Merzo apsilankymas Japonijoje jam einant kanclerio pareigas. Kelionės Azijoje programoje taip pat numatyti sustojimai Singapūre ir Pietų Korėjoje, o tai rodo platesnį Berlyno dėmesį partnerystėms Indijos–Ramiojo vandenyno regione.

    „Sutarėme dar labiau sustiprinti strateginį bendradarbiavimą daugelyje sričių“, – sakė Sanae Takaichi.

  • Lenkijoje pradėta priimti skundus dėl DI sistemų: kas tikrins, kada ir kokios gresia baudos

    Nuo šios savaitės Lenkijoje pradėjo veikti naujos DI priežiūros taisyklės: Komisija, atsakinga už DI plėtrą ir saugumą, įgijo teisę tikrinti įmones ir institucijas, tirti pažeidimus bei skirti sankcijas. Gyventojai ir organizacijos taip pat gali teikti skundus dėl netinkamo DI sistemų veikimo.

    Šie įgaliojimai siejami su nacionaliniu DI sistemų reguliavimu, kuris turi užtikrinti praktinį Europos Sąjungos DI akto taikymą. ES reglamentas nustato rizika pagrįstą modelį: kuo didesnė DI sistemos keliama grėsmė žmogaus saugai ar teisėms, tuo griežtesni reikalavimai ir kontrolė.

    Kas gali pateikti skundą?

    Skundus galima teikti tais atvejais, kai DI sistema veikia netinkamai ir dėl to kyla rizika saugumui arba priimami klaidingi sprendimai. Praktikoje tai gali apimti situacijas, kai automatizuotas vertinimas nepagrįstai apriboja paslaugų gavimą, sukelia diskriminacijos riziką ar klaidingai identifikuoja asmenį.

    Komisija, gavusi informaciją apie galimą pažeidimą, gali pradėti tyrimą ir vertinti, ar sistema nepažeidžia taikomų reikalavimų. Jei nustatoma tiesioginė grėsmė gyvybei, sveikatai, saugumui ar pagrindinėms teisėms, komisija gali įpareigoti operatorių stabdyti sistemos naudojimą arba ją išimti iš rinkos.

    Patikrinimai, tyrimai ir sankcijos

    Reguliavimas numato galimybę taikyti administracines priemones už taisyklių nesilaikymą. Kartu įtvirtinta ir logika, skatinanti bendradarbiavimą: jei organizacija pati praneša apie nustatytą klaidą ar pažeidimą ir aktyviai bendradarbiauja, sankcijos gali būti švelninamos.

    Toks modelis atitinka ES DI akto kryptį, kur daug dėmesio skiriama prevencijai ir atsekamumui. Įmonėms tai reiškia didesnę pareigą dokumentuoti, kaip veikia DI sprendimai, kokie duomenys naudojami, kaip valdomos rizikos ir kaip užtikrinama žmogaus priežiūra ten, kur ji būtina.

    Kiek kainuoja išaiškinimas ir kiek trunka?

    Įmonės ir viešojo sektoriaus įstaigos gali kreiptis į komisiją dėl individualios nuomonės, kaip taikyti DI akto ir nacionalines taisykles konkrečioje situacijoje. Nurodoma, kad tokia paslauga kainuoja apie 35 eurus, o atsakymas paprastai pateikiamas per 30 dienų.

    Sudėtingesniais atvejais terminas gali būti pratęstas iki 60 dienų. Jei institucija per nustatytą laiką neatsako, laikoma, kad pareiškėjo pozicija yra pagrįsta, o tai gali suteikti papildomos apsaugos nuo baudų tiek, kiek faktinės aplinkybės atitinka pateiktą aprašymą.

    Komisija taip pat gali teikti bendresnius išaiškinimus savo iniciatyva arba gavusi prašymą, kad taisyklės būtų taikomos vienodai. Rengiant tokias pozicijas paprastai atsižvelgiama į Europos Komisijos ir Europos DI valdymo struktūrų rekomendacijas, taip pat teismų praktiką.

    ES DI akto įgyvendinimas vyksta etapais: dalis nuostatų jau taikoma, o aukštos rizikos sistemoms numatyti papildomi reikalavimai įsigalios vėliau. Dėl to DI kūrėjams ir naudotojams artimiausiais metais svarbiausia bus pasirengimas atitikties procedūroms, skaidrumo pareigoms ir veiksmingam incidentų valdymui.

  • DI agentai ateina į Lenkijos įmones: nuo skolų priminimų iki ERP, žadama iki 115 000 eurų nauda

    DI agentai perima rutinas

    Lenkijos įmonėse vis dažniau diegiami DI agentai, kurie ne tik generuoja tekstus, bet ir atlieka veiksmus verslo sistemose. Jie tikrina sąskaitas, sudengia mokėjimus, atnaujina įrašus ERP aplinkoje ir net skambina klientams dėl pradelstų įsipareigojimų.

    Tokie sprendimai pristatomi kaip būdas paspartinti procesus, sumažinti klaidų riziką ir išlaisvinti darbuotojų laiką analizei. Praktikoje DI agentai pirmiausia nukreipiami į aiškiai apibrėžtas, pasikartojančias užduotis.

    „Comarch“ skaičiuoja pirmuosius rezultatus

    ERP sprendimų kūrėja „Comarch“ demonstravo DI agentą, skirtą vadinamajai minkštajai skolų išieškojimo daliai. Scenarijus paprastas: pradelsta sąskaita patenka į gautinų sumų sąrašą, o agentas susisiekia su kontrahentu, primena apie skolą ir pokalbio rezultatą fiksuoja sistemoje.

    Bendrovė teigia, kad prieš pasiūlydama įrankį klientams išbandė jį savo vidiniuose procesuose. Vertinimas apėmė tiek atsiskaitymo terminų laikymąsi, tiek pinigų srautų ciklo sutrumpėjimą.

    „Kai gegužę šį agentą paleidome viduje, laiku apmokamų sąskaitų dalis padidėjo 10 proc.“, – sakė „Comarch“ atstovas Zbigniewas Rymarczykas.

    Jo vertinimu, vien trumpesnis išieškojimo ciklas, atsižvelgiant į pinigų vertę laike, bendrovei gali reikšti apie 69 000–115 000 eurų didesnę sumą sąskaitoje. Tai nėra universali garantija visoms įmonėms, tačiau rodo, kodėl DI agentai pirmiausia diegiami finansų ir apskaitos grandyse.

    Kuo DI agentai skiriasi nuo įprasto DI?

    Ši DI kryptis dažnai apibūdinama kaip žingsnis nuo turinio generavimo prie užduočių vykdymo. Skirtumas tas, kad agentas neapsiriboja atsakymu ar pasiūlymu, o pagal taisykles ir teises pats atlieka veiksmus sistemoje, pavyzdžiui, priskiria dokumentą sąnaudų kategorijai ar sudengia įmoką su sąskaita.

    „Comarch“ atstovai pabrėžia, kad tokie agentai integruojami į ERP, kur sujungiami apskaitos, pardavimų, pirkimų, sandėlio, gamybos ir personalo procesai. Tai leidžia automatizaciją taikyti ten, kur duomenys jau yra struktūruoti ir kur daug taisyklių galima aprašyti iš anksto.

    „Pereiname nuo etapo, kai žmogus aptarnavo sistemą, prie situacijos, kai sistema dirba žmogui“, – sakė „Comarch“ technologijų vadovas Tomaszas Stachlewskis.

    Kontrolė lieka žmogui

    Nors DI agentai gali veikti gana savarankiškai, įmonės pabrėžia kontrolės mechanizmus. Praktikoje tai reiškia, kad administratorius nustato ribas, pavyzdžiui, minimalų pasitikėjimo lygį, nuo kurio leidžiama automatiškai sudengti mokėjimą, o atlikti veiksmai gali būti peržiūrimi ir atšaukiami.

    Toks modelis ypač svarbus apskaitoje ir mokėjimuose, kur klaidos kainuoja brangiai, o atsakomybė galutinai tenka žmogui. DI šiuo atveju traktuojamas kaip įrankis, o ne sprendimų priėmėjas.

    „Turime suteikti žmogui visišką kontrolę viskam, ką daro DI, nes galiausiai žmogus turi priimti atliktą darbą“, – sakė Zbigniewas Rymarczykas.

    Rinka auga, bet įsisavinimas nevienodas

    Agentinių sprendimų plėtrą skatina ne tik produktyvumo pažadai, bet ir darbo rinkos realybė, kai daliai pareigybių trūksta darbuotojų, o administracinės užduotys didina kaštus. „Comarch“ nurodo, kad agentais naudojasi tūkstančiai įmonių, o funkcijų iškvietimų skaičius jau skaičiuojamas milijonais.

    Kita vertus, DI diegimas smulkesnėms įmonėms neretai tampa atskiru projektu su biudžetu ir komanda. Todėl didelę reikšmę įgauna tai, ar agentai pateikiami kaip į jau naudojamą programinę įrangą įmontuota funkcija, kurią klientas įjungia sąmoningai ir valdo pagal savo taisykles.

    „Šiuo metu automatizuojame pavienius procesų elementus. Kitas žingsnis bus sujungti agentų užduotis į automatizuotus verslo procesus, o žmogus taps jų darbo dirigentu“, – sakė Tomaszas Stachlewskis.

  • Beveik 3 metrų šamas Lenkijoje: įspūdingas laimikis turnyre, bet pergalės neužtikrino

    Įspūdingas laimikis Lenkijos vandens telkinyje

    Lenkijoje, Rybnik miesto tvenkinyje, žvejybos varžybų metu sugautas milžiniškas europinis šamas, kurio ilgis siekė 2,92 metro. Laimikį ištraukė vokietis Oliveris Schäferis, žvejojęs kartu su Nyderlandų žveju Kevinu Cremersu.

    Žvejai į Lenkiją atvyko specialiai tarptautiniam plėšriųjų žuvų turnyrui, kuriame varžėsi apie 150 dalyvių, sudarę maždaug 70 komandų iš įvairių Europos šalių. Kova su žuvimi, pasak pačių dalyvių, truko daugiau nei 30 minučių.

    Žvejybai buvo naudojama įranga, pritaikyta dideliems šamams, ir minkštas plastikinis masalas. Kol O. Schäferis vargino žuvį, K. Cremersas laikė valtį reikiamoje padėtyje prieš vėją, kad žuvis nenutrūktų ir pavyktų ją saugiai pritraukti arčiau kranto.

    Patys žvejai vėliau pasakojo supratę, jog ant kabliuko užkibo didelė žuvis, dar kovos metu, tačiau tikrąjį mastą esą įvertino tuomet, kai šamas pirmą kartą išniro į paviršių.

    Išmatuotas ir paleistas atgal

    Grįžus į krantą, laimikį išmatavo teisėjai: oficialiai užfiksuotas 292 centimetrų ilgis. Vadovaujantis turnyro taisyklėmis, žuvis buvo paleista atgal į vandens telkinį.

    Žvejai aiškino, kad tokiose varžybose didelės žuvys iškeliamos ant specialaus brezento, kad kuo mažiau būtų pažeistas natūralus gleivių sluoksnis, saugantis žuvies odą. Tai laikoma svarbia atsakingos žūklės ir laimikio paleidimo praktikos dalimi.

    Nors šamas buvo vienas ryškiausių turnyro laimikių, pergalės vien toks sugavimas negarantuoja. Rezultatai skaičiuojami pagal bendrą per varžybas surinktų taškų sumą, vertinant ir kitus sugautus laimikius.

    Galiausiai O. Schäferio ir K. Cremerso komanda užėmė antrą vietą, surinkusi 28 930 taškų. Į jų įskaitą pateko ir kitos sugautos žuvys, įskaitant starkius, o viena žuvis, kaip nurodyta varžybų aprašymuose, siekė 81 centimetrą.

    Ar tai galėjo būti ta pati žuvis?

    Varžybų dalyviai neatmetė, kad šis šamas Rybnik vandens telkinyje galėjo būti sugautas ir anksčiau. Žvejai svarstė, jog tai gali būti ta pati žuvis, kuri buvo užkibusi per turnyrą 2025 metų spalį.

    Tuomet, pasak viešai skelbtos informacijos, vietos žvejai taip pat buvo užfiksavę 292 centimetrų ilgio šamą. Spėjama, kad per metus jo ilgis galėjo nepasikeisti, tačiau žuvis galėjo pastebimai priaugti svorio ir apimties.

    Sportinės žūklės pasaulyje rekordai dažniau fiksuojami pagal svorį, o vieningo oficialaus ilgio rekordų sąrašo visiems šamams nėra. Vis dėlto tokio ilgio laimikiai laikomi itin reti, todėl Rybnik vieta pastaraisiais metais vis dažniau minima tarp žvejų kaip galinti nustebinti ypač stambiais šamais.

    Ką rodo tendencijos Europoje?

    Europinis šamas laikomas didžiausia vietine gėlavandene žuvimi Europoje: palankiomis sąlygomis jis gali užaugti iki 3 metrų ir pasiekti apie 150 kilogramų. Jo kūnas be žvynų, galva plati, o orientuotis drumstame vandenyje padeda ūsai.

    Mokslininkai ir aplinkosaugos institucijos Europoje vis dažniau atkreipia dėmesį, kad šamų paplitimui įtakos turi šylantis vanduo, žmogaus sukurti vandens keliai ir įžuvinimo praktikos. Šiltesniuose telkiniuose žuvys dažnai būna aktyvesnės, intensyviau maitinasi ir gali augti sparčiau.

    Rybnik vandens telkinys išsiskiria ir tuo, kad yra naudojamas kaip vėsinimo baseinas šalia veikiančių energetikos objektų, todėl dalis vandens gali būti šiltesnė nei natūraliai. Tokios sąlygos, žvejų teigimu, gali būti vienas veiksnių, padedančių stambioms žuvims greičiau augti.

    Ar milžiniški šamai pavojingi žmonėms?

    Nors šamai gali atrodyti grėsmingai, jie paprastai žmonių nevengia, tačiau jų elgesys priklauso nuo aplinkybių, ypač neršto laikotarpiu. Europiniai šamai turi smulkius dantis, o rimti incidentai laikomi retais.

    Vis dėlto pastaraisiais metais Europoje būta pavienių atvejų, kai dideli šamai sužalojo besimaudančius žmones, dažniausiai lengvai. Ekspertai tokiose situacijose pabrėžia atsargumą ir rekomenduoja vengti artėti prie stambių žuvų seklumose, ypač ten, kur jos gali saugoti neršto teritorijas.

  • Azijinis geltonkojis širšė aptiktas Lenkijoje: mokslininkai įspėja dėl grėsmės bitėms Europoje

    Lenkijoje, netoli Krokuvos, šį rudenį aptiktas ir sunaikintas pirmasis azijinio geltonkojo širšės lizdas. Ši invazinė rūšis laikoma viena pavojingiausių medunešėms bitėms, nes aktyviai jas medžioja ir gali silpninti vietines bičių šeimas.

    Operacija buvo vykdoma suderinus su regiono aplinkosaugos institucijomis, o ieškant lizdo dalyvavo ir gelbėtojai. Lizdas buvo sunaikintas tuomet, kai vabzdžiai sugrįžo nakvynei, o vėliau perduotas mokslininkams tyrimams.

    Specialistai pabrėžia, kad vieno lizdo sunaikinimas nebūtinai reiškia, jog grėsmė išnyko. Dalis jaunų motinėlių iki tol galėjo palikti koloniją ir ieškoti vietų žiemoti, todėl pavasarį tame pačiame regione gali atsirasti kelios dešimtys naujų lizdų.

    Azijinis geltonkojis širšė Europoje vertinamas kaip ypač pavojingas apdulkintojams, nes gali sistemingai medžioti bites prie avilių ir mažinti jų aktyvumą. Tai svarbu ne tik bitininkystei, bet ir žemės ūkiui, nes apdulkinimas tiesiogiai siejasi su derliaus stabilumu.

    Mokslininkai akcentuoja ankstyvo aptikimo svarbą: kuo greičiau randami ir šalinami lizdai, tuo didesnė tikimybė pristabdyti rūšies plitimą. Vasarą lizdai dažniau pastebimi medžių viršūnėse, todėl šiltuoju sezonu stebėsena tampa ypač reikšminga.

    Rūšį galima atskirti pagal būdingą spalvinimą: didžioji dalis krūtinės ir pilvelio yra tamsi, o pilvelio galas geltonai oranžinis. Ant kūno matoma geltonai oranžinė juosta, o tarp akių išryškėja oranžinis segmentas.

    Dar vienas požymis yra kojos: paskutiniai trys kiekvienos kojos segmentai būna ryškiai geltoni. Tyrimams surinkti individai, kaip nurodo specialistai, siekia maždaug 2,5 centimetro ilgį.

    Ekspertai ragina nesiimti savarankiško naikinimo, nes širšės gali būti agresyvios, o netinkami chemikalai sukelia papildomą riziką žmonėms ir aplinkai. Tokiais atvejais rekomenduojama fiksuoti vietą, jei įmanoma, nufotografuoti iš saugaus atstumo ir kreiptis į atsakingas tarnybas.

    Bitininkams patariama pavasarį ir vasarą ypač stebėti teritorijas aplink bitynus, nes širšės dažnai medžioja būtent prie avilių. Ankstyvas pranešimas gali padėti greičiau identifikuoti židinį ir sumažinti plitimo tikimybę.

  • Gyvatgalvė žuvis: kvėpuoja oru, trumpam vaikšto sausuma ir viena patelė padeda iki 50 000 ikrų

    Gyvatgalvės žuvys yra gėlavandeniai plėšrūnai, išsiskiriantys neįprastu prisitaikymu: jos gali kurį laiką kvėpuoti atmosferos oru ir trumpais atstumais judėti sausuma. Dėl šių savybių jos geba išgyventi sudėtingomis sąlygomis, kai vandens telkiniai nusenka ar pritrūksta deguonies.

    Šios žuvys paplitusios dalyje Pietų ir Pietryčių Azijos, Naujojoje Gvinėjoje, taip pat kai kuriuose Afrikos regionuose, įskaitant Madagaskarą. Dažniausiai jos aptinkamos sekliose, šiltose, lėtai tekančiose ar stovinčiose vandens ekosistemose, kur deguonies kiekis vandenyje gali smarkiai svyruoti.

    Gyvatgalvių kūnas pailgas, primenantis ungurį ar lydeką, o galva didelė ir tvirta, su aštriais dantimis. Būtent dėl galvos formos panašumo į roplius jos ir gavo tokį pavadinimą, o medžioklėje jos nėra išrankios: puola žuvis, varliagyvius ir kitus vandens gyvūnus.

    Jų kvėpavimo „triukas“ siejamas su papildomais viršžiauniniais organais, leidžiančiais pasisavinti deguonį iš oro. Tai padeda ištverti laikotarpius, kai vandens telkinyje trūksta deguonies, o kartais ir persikelti į kitą, gilesnį ar palankesnį telkinį.

    Judėti sausuma gyvatgalvėms padeda stiprūs pelekų raumenys ir gebėjimas trumpai išlaikyti drėgmę, tačiau tai nėra ilgos kelionės. Dažniausiai tai kelių ar keliolikos metrų „žygiai“ per šlapią žolę, dumblą ar negilius griovius, kai netoliese yra vandens.

    Dar viena priežastis, kodėl šios žuvys kelia nerimą biologams, yra jų produktyvumas. Skelbiama, kad viena patelė per nerštą gali padėti iki 50 000 ikrų, o jauniklių apsauga dažnai tampa abiejų tėvų „darbu“.

    „Abu tėvai saugo jauniklius, puldami kiekvieną, kuris priartėja“, – teigiama publikacijoje.

    Invazinių rūšių problema išryškėjo ten, kur gyvatgalvės pateko ne natūraliai, o per žmogaus veiklą. Kai kuriose šalyse jos buvo laikomos akvariumuose, o vėliau, žuvims užaugus per didelėms, paleistos į vietinius vandens telkinius, kur galėjo įsitvirtinti.

    Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose gyvatgalvių plitimas fiksuojamas nuo 2002 metų, kai jos pastebėtos Merilendo valstijoje. Vėliau pranešimų daugėjo ir kitose valstijose, o institucijos akcentavo, kad šie plėšrūnai gali daryti spaudimą vietinėms žuvų populiacijoms ir keisti ekosistemų pusiausvyrą.

    Tokia rūšis ypač pavojinga dėl kelių veiksnių derinio: plėšrumo, gebėjimo ištverti deguonies stygių, greito dauginimosi ir tėvų globos. Dėl to gyvatgalvės, patekusios į naujas ekosistemas, gali sparčiai plisti ir kelti grėsmę tiek biologinei įvairovei, tiek žvejybos ištekliams.

  • Nufilmuota, kaip imperatoriškų pingvinų jaunikliai pirmąkart šoka į vandenį nuo 15 metrų ledo šelfo

    Dokumentalistams pavyko nufilmuoti retą kadrą iš imperatoriškų pingvinų gyvenimo: jaunikliai pirmą kartą neria į vandenį ne nuo lygios pakrantės, o nuo maždaug 15 metrų aukščio ledo šelfo krašto. Vaizdo įraše matyti, kaip paukščiai susitelkia ant atbrailos, tarsi laukdami, kas išdrįs pirmas.

    Tokie momentai gamtoje fiksuojami itin retai, nes kolonijos dažnai įsikūrusios sunkiai pasiekiamose vietose, o sąlygos Antarktidoje greitai keičiasi. Nedidelis dronas leido priartėti neardant paukščių elgsenos ir išlaikyti saugų atstumą.

    „Tai buvo neįtikėtinas vaizdas. Net neįsivaizdavau, kad jaunikliai galės atlikti tokį didžiulį šuolį ir ne tik išgyventi, bet ir sėkmingai nuplaukti kartu“, – sakė operatorius Bertie Gregory.

    Mokslininkai pastaraisiais metais vis dažniau fiksuoja, kad dalis imperatoriškų pingvinų kolonijų peri ne vien ant plūduriuojančio jūrinio ledo, bet ir ant ledo šelfų. Manoma, kad tai gali būti prisitaikymo strategija, nes jūrinis ledas kai kuriose Antarktidos dalyse tampa mažiau patikimas, ypač šylant klimatui ir dažnėjant nestabiliems sezonams.

    Specialistai pabrėžia, kad jauniklių pirma kelionė į vandenį yra vienas svarbiausių jų gyvenimo etapų: nuo šio momento prasideda aktyvesnis savarankiškas maisto paieškos ir judėjimo vandenyne laikotarpis. Kartu tai ir didžiausios rizikos metas, nes staigus kritimas, šaltis ir plėšrūnai vandenyje reikalauja greitos adaptacijos.

    Kadrai nufilmuoti rengiant dokumentinį „National Geographic“ projektą apie pingvinus, kurio kūrėjai kelis sezonus dirbo Antarktidoje. Filmavimo komanda dalį laiko praleido prie Ekströmo ledo šelfo, kur stebima didelė imperatoriškų pingvinų kolonija.

    Tyrėjai tikisi, kad tokie įrašai pravers ne tik edukacijai, bet ir geriau suprantant, kaip pingvinai keičia elgseną reaguodami į besikeičiančias aplinkos sąlygas. Pastaraisiais metais didelį dėmesį gauna klausimas, kaip jūrinio ledo pokyčiai veikia perėjimo sėkmę ir jauniklių išgyvenamumą skirtinguose regionuose.

  • Ukrainoje rekordinis grybų sezonas: Žytomyro gyventojas miške rado įspūdingo dydžio baravyką

    Ukrainoje šį rudenį grybautojai vis dažniau dalijasi laimikiais, o dalyje regionų sezonas vadinamas vienu derlingiausių per pastarąjį dešimtmetį. Žytomyro srities gyventojai pasakoja, kad į mišką vykstant savaitgaliais krepšiai prisipildo greitai, o baravykų pasitaiko net ir vėlyvą rudenį.

    Žytomyro gyventojas Viktoras Lisovskis netoli Dovbyšo gyvenvietės miške rado apie 500 gramų svėrusį baravyką. Pasak jo, grybas buvo tvirtas ir viduje švarus, todėl šeima nusprendė jį džiovinti, kad būtų galima laikyti atsargas žiemai.

    V. Lisovskis teigė, kad pirmuosius baravykus šiemet aptiko rugpjūčio pabaigoje, o masiškiau jie pasirodė rugsėjo viduryje. Aktyviausias grybavimo laikotarpis, jo vertinimu, truko maždaug iki spalio vidurio, tačiau pavieniai radiniai pasitaikė ir vėliau.

    Jo teigimu, šio sezono išskirtinumas buvo ne tik gausa, bet ir tai, kad baravykai kai kur laikėsi ilgiau nei įprasta. Paprastai vėlyvą rudenį didesnę įtaką daro šalnos ir sausesni periodai, dėl kurių grybai greičiau suglemba arba tampa sukirmiję.

    „Šį sezoną galima drąsiai sakyti, kad tik tingus nebūtų prisirinkęs grybų. Man asmeniškai tai vienas geriausių sezonų per pastaruosius dešimt metų“, – sakė Viktoras Lisovskis.

    Grybautojas pabrėžė, kad dydis ne visada reiškia kokybę: dideli grybai neretai būna per minkšti arba sukirmiję. Šįkart rastas baravykas, pasak jo, buvo kietas ir tinkamas džiovinimui, todėl buvo paruoštas kartu su kotu ir kepurėle.

    V. Lisovskis pasakojo, kad stambių baravykų yra radęs ir anksčiau, o didžiausias jo aptiktas, anot grybautojo, siekė beveik 700 gramų. Jis taip pat prisiminė atvejus, kai per vieną išvyką pavykdavo surinkti iki 200 baravykų, tačiau tokie rezultatai labai priklauso nuo vietovės ir oro sąlygų.

    Grybauti V. Lisovskis sako išmokęs dar vaikystėje, o taisyklės laikosi iki šiol: daugiausia renka baravykus ir kai kuriuos kitus mėgstamus valgomus grybus. Anot jo, radinius jis stengiasi nuvalyti dar miške, kad namuose liktų mažiau darbo ir grybai būtų tvarkingesni.

    Namuose šeima grybus perrenka, nuplauna ir paruošia konservavimui: dalį džiovina, kitą dalį verda ir marinuoja. Džiovinti grybai laikomi sandariuose induose, o tinkamai paruošti jie gali išsilaikyti ilgą laiką, todėl tokios atsargos dažnai tampa žiemos virtuvės pagrindu.

    V. Lisovskis pabrėžė, kad grybavimas jam yra pomėgis, o ne pajamų šaltinis. Pasak jo, išvykos į mišką padeda atsipalaiduoti ir psichologiškai pailsėti, ypač kai kasdienybė įtempta.

    Tokios istorijos, anot gamtos mylėtojų bendruomenių, šį rudenį skamba vis dažniau, o derlingesni sezonai paprastai siejami su palankiu kritulių ir šiltesnių periodų deriniu. Vis dėlto specialistai nuolat primena rinkti tik gerai atpažįstamus grybus ir vengti senų, suglebusių ar sukirmijusių radinių.

  • Į Odesos sritį sugrįžo rožiniai flamingai: mokslininkas skaičiuoja per 250, karas juos gąsdina

    Ukrainos Odesos srityje, Nacionaliniame gamtos parke „Tuzlovskio limanai“, vėl stebima gausi rožinių flamingų grupė. Parko mokslininkai skelbia, kad šiuo metu čia gali būti daugiau nei 250 šių paukščių, tarp jų ir jaunikliai, ir suaugę individai.

    Pasak parko tyrėjų, pastarosiomis savaitėmis į pietų Ukrainos pakrantes atskrido papildomos flamingų grupės, kurios prisijungė prie anksčiau čia pasirodžiusių jauniklių. Dalis jaunų paukščių, kaip teigiama, į regioną atkeliavo iš Turkijos, kur vienoje iš didžiųjų perėjimo vietų vasarą užaugo gausi šių paukščių vada.

    Rožiniai flamingai istoriškai labiau būdingi Viduržemio jūros regionui, tačiau jų migracijos maršrutai kinta. Ornitologai sieja šią tendenciją su švelnėjančiomis žiemomis, vandens telkinių režimo pokyčiais ir tuo, kad dalis paukščių ieško naujų saugesnių maitinimosi bei perėjimo vietų.

    Tuzlovskio limanai yra sūroko vandens lagūnų sistema, kurioje flamingams palankios sąlygos maitintis. Seklios pakrantės ir dumblingos seklumos suteikia galimybę ieškoti maisto, o atokesnės teritorijos paprastai leidžia išvengti nuolatinio žmonių trikdymo.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad karo sąlygos daro įtaką ir laukinei gamtai. Flamingai, nors laikosi saugomose parko zonose, jautriai reaguoja į triukšmą ir staigius dirgiklius, o ypač į virš jų skrendančius bepiločius orlaivius ir sprogimų garsus.

    „Flamingai ypač išsigąsta, kai virš teritorijos pasirodo bepiločiai orlaiviai arba girdisi galingi sprogimai“, – sakė parko mokslininkas.

    Tyrėjų teigimu, rožiniai flamingai šiame regione jau yra bandę perėti. 2023 metais parke fiksuotas perėjimas, kai išsirito apie 200 jauniklių, tačiau vėlesniais metais situacija komplikavosi.

    Skelbiama, kad 2024–2025 metais perėjimo bandymai buvo nesėkmingi, nes dėl karo poveikio ir trikdymo dalis lizdaviečių buvo sunaikintos. Panašios problemos minimos ir 2026 metų pavasarį, kai pulkai vėl sugrįžo, tačiau saugios vietos perėjimui rasti nepavyko.

    Specialistai pabrėžia, kad flamingams svarbiausia ramybė ir stabilus vandens režimas, todėl net trumpalaikis trikdymas gali lemti, jog paukščiai paliks lizdus. Dėl to parko administracija ragina vengti artintis prie paukščių susitelkimo vietų ir laikytis saugomų teritorijų taisyklių.

  • Floridoje po šaligatviu rado birmaninį pitoną: po betonu slėpėsi 20 kiaušinių dėtis

    Pietų Floridoje praeivis pastebėjo neįprastą judėjimą po šaligatvio betonu, o iškviesti specialistai aptiko birmaninį pitoną. Gyvatė buvo įsitaisiusi po danga kartu su maždaug 20 kiaušinių dėtimis, todėl atvejis iškart sukėlė klausimų, ar invazinės rūšys vis dažniau artėja prie gyvenamųjų rajonų.

    Tokie radiniai Floridoje nėra kasdienybė, tačiau jie primena, kad pitonai gali rinktis ne tik pelkes ir kanalus. Šilta ir drėgna aplinka, daugybė slėptuvių bei pakankamai grobio sudaro sąlygas jiems įsitvirtinti ir netikėčiausiose vietose.

    Birmaniniai pitonai dažniausiai siejami su Evergleidsu ir kitomis pietų Floridos šlapynėmis, bet urbanizuotos teritorijos taip pat gali būti patrauklios. Po šaligatviais, kelkraščiuose ar vamzdynų nišose temperatūra būna stabilesnė, o tai svarbu kiaušiniams vystytis.

    Specialistai pabrėžia, kad lizdavietės prie infrastruktūros kelia papildomą riziką: gyvūnai tampa mažiau pastebimi, o žmonės dažniau su jais susiduria net to nesitikėdami. Be to, patelės peri sezonu linkusios ilgiau išbūti vienoje vietoje ir agresyviau ginti dėtį.

    Apie 20 kiaušinių dėtis atrodo įspūdingai, tačiau suaugusiai pateliai tai gali būti gana nedidelis skaičius. Biologų vertinimu, didesnės patelės neretai padeda gerokai daugiau kiaušinių, o tai ir yra viena priežasčių, kodėl populiaciją suvaldyti sudėtinga.

    Floridoje invazinių pitonų kontrolė dažnai orientuota būtent į veisiančių patelių paiešką ir pašalinimą, nes tai tiesiogiai mažina naujų jauniklių skaičių. Kuo daugiau randama lizdų, tuo aiškiau matyti, kad rūšis prisitaikiusi ir aktyviai plečiasi.

    Birmaninių pitonų natūralus paplitimas yra Pietų ir Pietryčių Azijoje, o Floridoje jie laikomi invazine rūšimi. Vienas svarbiausių jų atsiradimo veiksnių siejamas su egzotinių augintinių prekyba, kai dalis gyvačių buvo paleistos arba pabėgo, kai šeimininkai jų nebesuvaldė.

    Prie plitimo taip pat prisidėjo istoriniai įvykiai, kai stichijos galėjo pažeisti laikymo ar veisimo vietas ir sudaryti sąlygas gyvatėms patekti į gamtą. Ilgainiui pietų Floridos klimatas pasirodė palankus, o populiacija įsitvirtino ir išplito už pirminių židinių ribų.

    Birmaniniai pitonai minta įvairiais gyvūnais, todėl jų plitimas siejamas su vietinių rūšių mažėjimu dalyje pietų Floridos ekosistemų. Didelė, gerai besislepianti gyvatė gali paveikti ir maisto grandines, ypač ten, kur natūralių priešų beveik nėra.

    Gyvenamuosiuose rajonuose nerimas kyla ir dėl naminių augintinių, nes pitonai gali medžioti mažesnius gyvūnus. Floridos institucijos ragina gyventojus apie pastebėtus pitonus pranešti atsakingoms tarnyboms ir nebandyti jų gaudyti savarankiškai.