Category: Technologijos

  • GCHQ nepriskaičiuoja tūkstančių USB laikmenų: priežiūros institucija įspėja dėl jautrių duomenų

    GCHQ nepriskaičiuoja tūkstančių USB laikmenų: priežiūros institucija įspėja dėl jautrių duomenų

    Jungtinės Karalystės ryšių žvalgybos agentūra GCHQ negali tiksliai paaiškinti, kur atsidūrė tūkstančiai išimamų duomenų laikmenų, tarp jų USB atmintinės, kietieji diskai ir atminties kortelės. Tai nurodoma nepriklausomos priežiūros institucijos ataskaitoje, kurioje vertinama, kaip žvalgybos tarnybos laikosi taisyklių, taikydamos sekimo ir duomenų rinkimo įgaliojimus.

    Ataskaitą parengė Investigatory Powers Commissioner’s Office, prižiūrinti, kaip taikomas 2016 metais priimtas Investigatory Powers Act. Priežiūros institucija akcentuoja, kad dalis dingusių laikmenų galėjo būti naudojamos saugoti itin jautrią informaciją, todėl rizika siejama ne tik su turto apskaita, bet ir su galimu duomenų saugumo pažeidimu.

    Kas galėjo būti šiose laikmenose?

    Ataskaitoje minimi duomenys, susiję su Investigatory Powers Act taikymu, paprastai apima perimtus ryšius ir techninių priemonių pagalba gautą informaciją. Tai gali būti elektroniniai laiškai, trumposios žinutės, telefono skambučiai ir duomenys, išgauti iš įrenginių, pavyzdžiui, kompiuterių ar telefonų.

    Priežiūros institucija pabrėžia, kad tokio pobūdžio informacija laikoma itin jautria dėl jos turinio ir dėl griežtų teisinių reikalavimų, taikomų jos saugojimui. Net ir tuo atveju, jei dalis laikmenų realiai nebeturėjo duomenų, pats negalėjimas patikimai nustatyti jų būsenos yra laikomas reikšmingu kontrolės trūkumu.

    Problema tęsiasi ne pirmus metus

    Investigatory Powers Commissioner Brianas Levesonas ataskaitoje pažymi, kad klausimas dėl išimamų laikmenų kontrolės buvo keliamas dar anksčiau, tačiau pažanga, jo vertinimu, per lėta. Priežiūros institucija nurodo nusivylimą dėl to, kiek laiko užtruko išsamiau ištirti situaciją ir patvirtinti, kiek įrenginių iš tiesų laikytini prarastais.

    GCHQ, kaip teigiama ataskaitoje, šiuo metu pati vertina, kad neapskaitytų laikmenų gali būti tūkstančiai, o vidiniai procesai dar vyksta, siekiant patikslinti galutinį skaičių. Priežiūros institucija šį etapą vertina kaip būtiną, bet pabrėžia, kad ilgai užsitęsęs neapibrėžtumas didina riziką.

    GCHQ: sistema buvo nepakankamai patikima

    GCHQ atstovas pripažino, kad anksčiau naudota išimamų laikmenų valdymo sistema nebuvo pakankamai patikima, kad efektyviai sektų registruotus įrenginius. Agentūra teigia ėmusis veiksmų, įgyvendinant priežiūros institucijos rekomendacijas, ir nurodo, kad buvo taikytos priemonės rizikai mažinti.

    „Kaip nurodė priežiūros institucija, mūsų išimamų laikmenų valdymo sistema anksčiau nebuvo pakankamai patikima, kad veiksmingai sektų registruotus įrenginius, todėl ėmėmės veiksmų pagal visas rekomendacijas“, – sakė GCHQ atstovas.

    Pastaraisiais metais viešojo sektoriaus organizacijos vis dažniau peržiūri politiką, susijusią su išimamomis laikmenomis, nes net ir nedidelis įrenginys gali tapti rimtu incidentu. Ekspertai pabrėžia, kad tokiose sistemose kritiškai svarbūs aiškūs registravimo procesai, auditas ir griežta fizinė kontrolė, ypač kai kalbama apie slaptą ar su sekimo įgaliojimais susijusią informaciją.

  • Kanada į DI bendrovę „Cohere“ investuoja 1,1 mlrd. eurų: Carney tai vadina nacionalinio saugumo klausimu

    Kanada į DI bendrovę „Cohere“ investuoja 1,1 mlrd. eurų: Carney tai vadina nacionalinio saugumo klausimu

    Kanados ministras pirmininkas Markas Carney 1,1 mlrd. eurų dydžio valstybės investiciją į Kanados dirbtinio intelekto bendrovę „Cohere“ pristato kaip žingsnį, tiesiogiai susijusį su nacionaliniu saugumu. Jo teigimu, valstybės suverenitetui vis labiau reikia patikimos prieigos prie strateginių technologijų, tarp jų ir DI.

    Prieš Kanados ir Europos Sąjungos viršūnių susitikimą Monrealyje Carney akcentavo, kad Otava nenori, jog DI ateitis būtų sprendžiama kitur ir tų, kuriais Kanada nepasitiki. Pasak jo, šiuolaikinėje geopolitikoje svarbūs tampa ne tik gynybos biudžetai, bet ir technologinė bei tiekimo grandinių kontrolė.

    DI prilyginamas kritinei infrastruktūrai

    Carney viešai įvardijo sritis, kurios, jo vertinimu, tampa nacionalinio saugumo pamatu: puslaidininkiai, kritiniai mineralai, mokėjimų sistemos, švarios energijos technologijos, vakcinos, palydovinis ryšys ir dirbtinis intelektas. Ši žinutė dera su vis plačiau Vakarų šalyse įsitvirtinančiu požiūriu, kad DI yra ne tik verslo produktyvumo įrankis, bet ir strateginė infrastruktūra.

    Tokį poslinkį skatina keli veiksniai: spartėjanti valstybių konkurencija dėl skaičiavimo pajėgumų, didėjanti priklausomybė nuo kelių lustų gamintojų ir augantis susirūpinimas dėl pažangių modelių panaudojimo žvalgybai, kibernetinėms atakoms ar dezinformacijai. Dėl to vis dažniau kalbama apie „patikimų tiekėjų“ ekosistemas ir nacionalinius DI pajėgumus.

    Investicija ir privatus kapitalas

    Carney pabrėžė, kad tai yra komercinė investicija, atliekama kartu su privačiais investuotojais. Tarp minimų partnerių yra „Nvidia“, „Bell“ ir Vokietijos „Schwarz Group“, o pats sandoris pristatytas kaip platesnio finansavimo etapo dalis.

    „Cohere“ vadovas Aidanas Gomezas skelbė, kad uždaromas pirminis E serijos finansavimo etapas, o bendrai siekiama iki maždaug 4,8 mlrd. eurų. Nurodoma, kad tikslinis įmonės įvertinimas galėtų siekti apie 24,5 mlrd. eurų, o tai signalizuoja apie rinkos lūkesčius, jog didieji kalbos modeliai ir su jais susijusios infrastruktūros paslaugos išliks viena sparčiausiai finansuojamų krypčių.

    ES ir Kanados akcentas: taisyklės ir saugumas

    Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, kalbėdama prieš susitikimą, pabrėžė, kad Kanada ir Europa siekia, jog DI tarnautų žmonėms, o saugumo ir patikimumo klausimai būtų sprendžiami kartu. Jos teigimu, svarbūs bendri standartai, taisyklės ir globalesnė DI valdysena.

    Toks tonas ypač aktualus Europos Sąjungai, kuri pastaraisiais metais DI srityje daug dėmesio skiria reguliavimui ir rizikų valdymui, o Kanada siekia išlaikyti konkurencingumą turėdama stiprius akademinius centrus ir tyrimų ekosistemą. Praktikoje tai reiškia didesnį dėmesį modelių saugumui, duomenų apsaugai, atsparumui piktnaudžiavimui ir atsakomybės mechanizmams.

    Susitikimo foną papildo įtemptesnės transatlantinės prekybos ir ekonominės diskusijos, kurias kursto JAV prezidento Donaldo Trumpo grasinimai tarifais partneriams. Carney teigė nemanantis, kad pats viršūnių susitikimas turėtų išprovokuoti atsakomųjų veiksmų, ir pabrėžė, jog Kanada veikia savo interesais.

  • JAV parodė ateities tanką M1E3: važiuos tyliai kaip elektromobilis, o Abrams svoris kris

    JAV parodė ateities tanką M1E3: važiuos tyliai kaip elektromobilis, o Abrams svoris kris

    JAV Sausumos pajėgos pristatė naujos kartos pagrindinio mūšio tanko M1E3 kryptį, kuri turėtų pakeisti senstantį M1 „Abrams“ šeimos potencialą. Po dešimtmečius trukusių modernizacijų dabartinės M1A2 versijos tapo itin sunkios ir logistiškai brangios, todėl tolesni atnaujinimai pradėjo riboti mobilumą.

    Viešai aptariamas tikslas – reikšmingai sumažinti masę iki maždaug 60–66 tonų, kai naujausios M1A2 modifikacijos dažnai peržengia 70 tonų ribą. Kartu siekiama, kad konstrukcija turėtų daugiau rezervų augančiam elektros poreikiui, kurį kelia jutikliai, ryšio sistemos ir elektroninės kovos priemonės.

    M1E3 numatoma pereiti prie hibridinės dyzelinės ir elektrinės pavaros, kuri leistų dalį kelio važiuoti vien elektra ir sumažintų degalų sąnaudas. Tai suteiktų ir taktinį pranašumą, nes tylesnis judėjimas bei mažesnis šiluminis pėdsakas gali apsunkinti aptikimą, ypač dronų ir šiuolaikinių žvalgybos priemonių aplinkoje.

    Dar vienas esminis pokytis – planuojamas perėjimas prie beįgulos bokštelio ir automatinio užtaisytojo, todėl įgula galėtų sumažėti nuo keturių iki trijų karių. Įgulos narius numatoma perkelti į labiau apsaugotą kapsulę korpuse, kas turėtų pagerinti išgyvenamumą, jei tankas atakuojamas iš viršaus ar šonų.

    Projektuojant M1E3 aiškiai matoma pastarųjų metų karo Ukrainoje pamokų įtaka, kai tankų nuostolius dažnai lemia dronai, viršutinę ataką vykdanti amunicija ir greitas taikinių aptikimas. Todėl didelis dėmesys skiriamas integruotiems aktyvios apsaugos sprendimams ir didesnėms elektros galios atsargoms, kurios gali būti būtinos ir kovai su bepiločiais.

    JAV kariuomenė programą stumia pagreitintu tempu: ankstyvieji prototipai viešumoje pasirodė 2026 metų pradžioje, o bandymai, įskaitant šaudymo testus, jau vyksta poligonuose Teksase. Planuojama, kad pirmieji bandomieji vienetai bus perduodami koviniams daliniams vertinti, o serijinės gamybos startas siejamas su 2028 metais.

    Nors M1E3 nėra visiškai nuo nulio kuriamas tankas, JAV akcentuoja, kad tai bus gili „Abrams“ evoliucija, orientuota į mobilumą, mažesnes eksploatacijos sąnaudas ir didesnį išgyvenamumą. Šiuolaikinėje karyboje tai reiškia ne tik storesnius šarvus, bet ir geresnę jutiklių ekosistemą, apsaugą nuo dronų bei gebėjimą greitai modernizuoti sistemas neperkonstruojant viso tanko.

  • Amerikiečiai išbandė skraidančią maskuotę Air Cover: slepia nuo radarų ir kuria masalus

    Amerikiečiai išbandė skraidančią maskuotę Air Cover: slepia nuo radarų ir kuria masalus

    Austin mieste Teksase įsikūrusi JAV bendrovė „Vigil Autonomy“ pristatė „Air Cover“ – autonominę sistemą, skirtą pridengti transporto priemones, įrangą ar personalą. Skirtingai nei įprasti maskavimo tinklai, ši danga turėtų būti išskleidžiama be rankinio darbo ir gali būti perstatoma pagal situaciją.

    Gamintojo teigimu, „Air Cover“ kuriamas taip, kad maskuotę būtų galima greitai pritaikyti skirtingoje vietovėje ir keisti jos padėtį, kai kinta užduotis. Tai atitinka šiuolaikinių karo veiksmų realybę, kai žvalgyba dronais ir termovizoriais verčia pajėgas judėti dažniau ir slėptis greičiau.

    Du režimai: slaptumas ir masalas

    „Vigil Autonomy“ nurodo du veikimo režimus: „Stealth“ ir „Decoy“. „Stealth“ režimas, kaip teigiama, turėtų mažinti objekto matomumą infraraudonųjų spindulių diapazone ir sumažinti radarinių bangų atspindį, taip apsunkindamas aptikimą termovizoriais ir radarais.

    Kita kryptis – „Decoy“ režimas, skirtas klaidinimui. Idėja paprasta: sistema turėtų padėti sukurti klaidingą taikinio įspūdį ten, kur realaus objekto nėra, arba nukreipti dėmesį nuo tikros pozicijos.

    Kaip tai turėtų veikti praktiškai

    Pagal viešai aprašytą koncepciją danga keliama ant platformų, kurios gali ją išlaikyti virš saugomo objekto iki 10 metrų aukštyje. Tokia schema teoriškai leistų ir pridengti tikrą įrangą, ir tuo pat metu suformuoti papildomus, priešui svarbius dėmesio taškus.

    Klaidinimas tampa vis svarbesnis, nes šiuolaikinės žvalgybos priemonės jungia kelis šaltinius vienu metu: vaizdą iš dronų, termoviziją, radarus, ryšio žvalgybą. Jei priešininkas neteisingai interpretuoja situaciją, jis gali švaistyti laiką, resursus ar net smūgius nukreipti į netikrus taikinius.

    Trijų dydžių sistema, bet daug nežinomųjų

    Bendrovė mini tris konfigūracijas. Asmeninė versija naudoja 2 x 2 metrų tinklą ir deklaruojamas aktyvaus skrydžio laikas siekia apie 4 valandas, o vieneto versija su 3 x 3 metrų danga – apie 3 valandas.

    Didžiausia konfigūracija skirta technikai ir turėtų naudoti 10 x 10 metrų dangą, o deklaruojamas aktyvaus skrydžio laikas – apie 2 valandas. Taip pat teigiama, kad sprendimas modulinis, o atviros sąsajos turėtų palengvinti integraciją su skirtingais maskavimo sprendimais.

    Vis dėlto viešai pateikiama informacija kol kas labiau rodo kryptį, o ne patikrintą rezultatą. Gamintojas nedetalizuoja, kokiais techniniais būdais mažinamas radarų ar termovizijos matomumas ir kokias konkrečias signatūras sistema realiai gali imituoti, todėl tikrąjį veiksmingumą galėtų patvirtinti tik nepriklausomi bandymai ir aiškūs matavimai.

  • Saulė, panelis ir LED: kaip veikia saulės žvakė ir kodėl kartais neįsižiebia naktį

    Saulė, panelis ir LED: kaip veikia saulės žvakė ir kodėl kartais neįsižiebia naktį

    Saulės energija įkraunamos kapų žvakės vis dažniau keičia tradicines parafino žvakes, nes gali veikti ilgai ir nereikalauja nuolatinės priežiūros. Tokios žvakės laikomos praktišku sprendimu, kai norisi, kad šviesa ant kapo įsižiebtų kas vakarą.

    Įprasta parafino žvakė dažniausiai dega kelias dienas, o vėjas ir lietus ją gali užgesinti dar greičiau. Saulės žvakės pranašumas tas, kad dieną ji pasikrauna, o sutemus automatiškai įsijungia ir kartoja šį ciklą mėnesiais, jei nesugenda baterija ar elektronika.

    Kaip žvakė pasikrauna ir šviečia

    Saulės žvakė veikia paros ciklu: dieną fotovoltinis elementas paverčia saulės šviesą elektra ir įkrauna akumuliatorių. Sutemus akumuliatorius tampa energijos šaltiniu ir maitina LED diodą, todėl žvakė šviečia naktį.

    Dienos metu dauguma modelių specialiai nešviečia, nes valdiklis teikia pirmenybę akumuliatoriaus įkrovimui. Paprastai įrenginyje būna saulės panelis, akumuliatorius, LED diodas ir valdymo grandinė su sutemų jutikliu bei apsauga nuo per didelio iškrovimo.

    Kiek laiko šviečia ir kas tam trukdo

    Dažniausiai saulės žvakė šviečia apie 6–12 valandų, tačiau reali trukmė priklauso nuo akumuliatoriaus talpos ir to, kiek energijos pavyko sukaupti per dieną. Didesnis panelis paprastai geriau susitvarko ir apniukusiomis dienomis, bet žiemą ar ilgai lyjant šviesos laikas trumpėja.

    Labai svarbi ir vieta kapinėse: jei žvakė didžiąją dienos dalį stovi šešėlyje, panelis gauna per mažai šviesos. Problemas sukelia ir uždengtas ar nešvarus panelis, pavyzdžiui, lapai, sniegas ar purvas, kurie reikšmingai sumažina įkrovimą.

    Kodėl neįsižiebia sutemus

    Jei sutemus žvakė neįsijungia, viena dažniausių priežasčių yra sutemų jutiklio arba valdymo plokštės gedimas. Paprastas patikrinimas dažnai būna panelio uždengimas ranka: jei elektronika veikia, LED turėtų įsižiebti.

    Kita tipinė problema yra nusidėvėjęs akumuliatorius, kuris po kelių sezonų gali prarasti talpą ir nebesukaupti pakankamai energijos nakčiai. Tokiu atveju žvakė gali trumpai sušvisti ir greitai užgesti arba visai neįsijungti, ypač po apsiniaukusių dienų.

  • Mokslo pasaulis sukrėstas: „OpenAI“ ir „Anthropic“ tą pačią dieną pateikė tą patį įrodymą

    Mokslo pasaulis sukrėstas: „OpenAI“ ir „Anthropic“ tą pačią dieną pateikė tą patį įrodymą

    Vos po kelių savaičių nuo triukšmą sukėlusių DI sugeneruotų matematikos rezultatų „OpenAI“ vėl atsidūrė dėmesio centre. San Fransiske įsikūrusi laboratorija pristatė trijų sudėtingų uždavinių sprendinius iš matematikos, informatikos ir fizikos. Daugiausia aistrų įplieskė teiginys, kad paneigta beveik 30 metų vienu iš teorinės informatikos ramsčių laikyta eksponentinio laiko hipotezė.

    Diskusijas kaitino ne tik pats turinys, bet ir pateikimo būdas. Šį kartą „OpenAI“ teigė pasitelkusi išorės ekspertus, kurie apie 10 dienų dirbo, kad įrodymo tekstas būtų suprantamesnis žmonėms. Vis dėlto dalis akademikų kritikavo praktiką, kai privati bendrovė pati parenka ribotą vertintojų ratą ir taip iš dalies kontroliuoja patikros procesą.

    Situaciją dar labiau paaštrino tai, kad po kelių valandų analogišką pranešimą paskelbė „Anthropic“. Bendrovė nurodė, kad jos modelis tą pačią dieną taip pat pasiekė beveik identišką rezultatą, susijusį su eksponentinio laiko hipoteze. Abi įmonės tvirtino, jog korektiškumas formaliai tikrintas naudojant „Lean“ įrodymų tikrinimo sistemą, tačiau mokslininkai pabrėžė, kad žmogaus atlikta pilna analizė dar nebaigta.

    Eksponentinio laiko hipotezė siejama su patenkinamumo uždavinių klase, dažnai aiškinama per 3-SAT problemą. Tai situacijos, kai reikia rasti kintamųjų reikšmes taip, kad būtų patenkintas taisyklių rinkinys, o pritaikymų yra nuo algoritmų teorijos iki kriptografijos ir grandynų projektavimo. Didėjant kintamųjų skaičiui, galimų kombinacijų kiekis auga eksponentiškai, todėl net palyginti nedidelės instancijos tampa praktiškai neįveikiamos naiviais metodais.

    Jei hipotezės paneigimas pasitvirtins, tai reikštų, kad egzistuoja skaičiavimo trumpiniai, leidžiantys tam tikrus uždavinius spręsti greičiau, nei ilgą laiką manyta. Teorinėje plotmėje tai gali pakeisti daugelio darbų prielaidas, nes nemaža dalis literatūros rėmėsi ETH kaip patogiu atskaitos tašku sudėtingumo riboms apibrėžti. Kartu toks poslinkis neišsprendžia garsiojo P prieš NP klausimo, bet gali pakoreguoti, kaip mąstoma apie skaičiavimo ribas.

    „Man buvo visiškas šokas, kad viskas įvyko tą pačią dieną“, – sakė Russellas Impagliazzo, vienas iš 1999 metais suformuluotos hipotezės bendraautorių, kuris buvo įtrauktas į įrodymo aptarimą.

    Praktinis poveikis kasdienei kompiuterijai kol kas vertinamas atsargiai. Pagal pačių autorių aptariamas prielaidas, naujasis metodas gali pranašumą prieš paprastą paiešką parodyti tik esant milžiniškiems dydžiams, kalbant net apie dešimtis milijonų kintamųjų. Tai reiškia, kad šiandieninėms realaus pasaulio užduotims proveržis gali būti labiau koncepcinis nei tiesiogiai pritaikomas.

    Dar viena įtampos ašis yra skaidrumas ir pakartojamumas. Akademinė bendruomenė pabrėžia, kad norint nepriklausomai atkartoti DI gautus rezultatus svarbu žinoti, kaip tiksliai buvo formuluojamos užklausos, kokie duomenys ir skaičiavimo ištekliai naudoti, kokia buvo atrankos ir filtravimo logika. Kai šie elementai lieka uždari, formaliai patikrintas kodas dar ne visada reiškia, kad žmonės iki galo suprato argumentą ir jo ribas.

    Ginčai dėl publikavimo tvarkos pasiekė ir kitus „OpenAI“ pristatytus darbus. Vienas jų siejamas su Yang–Mills kvantinės teorijos tematika ir esą apima itin didelės apimties, daugiau nei 1 000 puslapių medžiagą, kurios viešinimas, kaip skelbta, sustabdytas iki komisijos analizės pabaigos. Tai atgaivino diskusiją, ar privatus sektorius neturėtų taikyti atviresnių standartų, kai kalbama apie fundamentinius mokslo rezultatus.

    Artimiausi mėnesiai parodys, ar įrodymai atlaikys nepriklausomą patikrą ir ar pavyks parengti žmogui lengvai perskaitomą, bendruomenei priimtiną versiją. Mokslininkai tikisi atvirų darbo grupių, platesnių seminarų ir nuoseklaus vertinimo, nes tik taip galima atskirti tikrą proveržį nuo formaliai tvarkingo, bet moksliškai dar neįsitvirtinusio teiginio. Bet kuriuo atveju šis atvejis jau tapo signalu, kad DI vaidmuo fundamentiniuose įrodymuose sparčiai auga, o kartu didėja ir reikalavimai skaidrumui.

  • Ukrainiečiai numušė rusų droną „motiną“: „Molnija“ gabeno dar du FPV aparatus

    Ukrainiečiai numušė rusų droną „motiną“: „Molnija“ gabeno dar du FPV aparatus

    Ukrainos Nacionalinės gvardijos 25-osios brigados kariai pranešė sunaikinę rusų droną „Molnija“, kuris fronte veikė kaip vadinamoji drono motina. Paviešintame įraše matyti, kaip į taikinį pataikoma ore, o kartu netenkama ir jo gabentų mažesnių bepiločių.

    Ukrainos kariškių teigimu, „Molnija“ atliko transporto platformos vaidmenį dviem FPV tipo dronams. Vienas jų, kaip nurodoma, buvo skirtas žvalgybai, kitas – smūgiams į taikinius, todėl numušus nešiklį vienu metu eliminuotos kelios grėsmės.

    „Molnija“ yra fiksuotų sparnų rusiškas bepiločio orlaivio modelis, naudojamas įvairioms užduotims. Tokie aparatai gali nešti kovinį užtaisą ir atakuoti patys, tačiau jų konstrukcija leidžia pritaikyti platformą ir mažesnių dronų pernešimui.

    Drono motinos taktika leidžia FPV aparatams pasiekti kovos zoną nešiklio pagalba ir būti paleistiems jau arčiau tikslo. Taip padidinamas praktinis veikimo nuotolis ir sumažinamas atstumas, kurį mažasis dronas turi įveikti savarankiškai, ypač kai trukdoma ryšiui ar veikia oro gynyba.

    Kartu tai didina riziką pačiai atakai: aptikus ir sunaikinus nešiklį dar iki paleidimo, priešininkas vienu smūgiu sužlugdo kelias planuotas užduotis. Vis dėlto toks sprendimas rodo, kaip Rusijos ir Ukrainos kare greitai evoliucionuoja bepiločių naudojimas, ieškant būdų apeiti trukdymą, išplėsti nuotolį ir smogti netikėtai.

    Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama sudėtiniams bepiločių sprendimams, kai vienas aparatas tampa kitų platforma, ryšio retransliatoriumi ar klaidinimo priemone. Šią tendenciją skatina ir technologijų prieinamumas, ir nuolatinės varžybos tarp elektroninės kovos priemonių bei vis tobulesnių dronų valdymo sistemų.

  • Didžiausias pasaulyje elektrinis keltas jau plaukia: 2 100 keleivių ir 40 MWh baterijos

    Didžiausias pasaulyje elektrinis keltas jau plaukia: 2 100 keleivių ir 40 MWh baterijos

    Į vandenį nuleistas ir pirmąjį komercinį reisą jau atliko didžiausiu pasaulyje elektriniu keltu vadinamas „China Zorrilla“. Laivą Australijoje pastatė laivų statykla „Incat Tasmania“, o jis skirtas keltų operatoriui „Buquebus“ reisams tarp Buenos Airių ir Colonia del Sacramento Urugvajuje.

    Maršrutas per La Platos estuariją siekia apie 55 kilometrus, todėl elektrinis sprendimas čia ypač tinkamas: atstumas nėra didelis, reisai reguliarūs, o uostuose galima planuoti įkrovimą. Toks modelis pastaraisiais metais laikomas vienu realiausių kelių greitai mažinti taršą keleiviniuose pervežimuose.

    Elektra vietoje dyzelio

    „China Zorrilla“ yra apie 130 metrų ilgio ir gali vienu metu pervežti iki 2 100 keleivių bei 225 transporto priemones. Esminė naujovė slypi energijos sistemoje: daugiau nei 250 tonų akumuliatorių suteikia per 40 MWh energijos kaupimo talpą.

    Ši energija maitina aštuonis elektrinius vandens čiurkšlių tipo pavaros įrenginius, todėl reiso metu nenaudojamas tradicinis vidaus degimo variklis. Praktikoje tai reiškia, kad plaukiant vietinių išmetamųjų dujų nėra, nors bendras klimato pėdsakas priklauso ir nuo to, kaip pagaminama elektra bei baterijos.

    Tyliau, mažiau vibracijos

    Laivų statyklos atstovai pabrėžia, kad elektrinė pavara keičia ne tik taršą, bet ir kelionės pojūtį. Pasak „Incat“ vadovo Craigo Cliffordo, dalyvavusio pirmajame komerciniame reise, labiausiai išsiskiria triukšmo ir vibracijos stoka, būdinga dideliems dyzeliniams varikliams.

    Elektrifikacija jūrų transporte dažnai siejama ir su mažesnėmis eksploatacijos sąnaudomis trumpuose maršrutuose, tačiau galutinį rezultatą lemia infrastruktūra uostuose, elektros kaina ir baterijų ilgaamžiškumas. Dėl to tokie projektai paprastai planuojami kartu su įkrovimo sprendimais ir tinklo galios didinimu.

    Dar ne visiems maršrutams

    Kelte įrengta ir maždaug 2 300 kvadratinių metrų neapmuitinamų prekių zona, todėl jis suplanuotas ne tik kaip transporto priemonė, bet ir kaip erdvė keleiviams kelionės metu. Oficialus pristatymas įvyko spalio 21 dieną Buenos Airėse, dalyvaujant Argentinos ir Urugvajaus jūrų institucijų atstovams.

    Vis dėlto tokie laivai dar greitai nepakeis visų dyzelinių keltų: dideliems laivams reikia milžiniškų energijos kiekių, o baterijos didina svorį, kainą ir kelia papildomų reikalavimų įkrovimo infrastruktūrai. Dėl to elektriniai keltai šiuo metu daugiausia siejami su trumpais, aiškiai suplanuotais maršrutais.

    „Incat“ teigia tęsianti elektrinių laivų kryptį ir jau statanti dar kelis panašaus dydžio elektrinius keltus Danijos operatoriui „Molslinjen“, taip pat hibridinių ir elektrinių sprendimų projektus. Tai rodo, kad elektrifikacija jūroje iš nišinio sprendimo vis dažniau pereina į pramoninę gamybą.

  • Rusija išbandė „Bulavą“, Kinija testuoja keistą trimaraną: grįžta povandeninių grėsmė

    Rusija išbandė „Bulavą“, Kinija testuoja keistą trimaraną: grįžta povandeninių grėsmė

    Rusija pranešė išbandžiusi jūrinės branduolinės triados elementą: strateginis povandeninis laivas „Generalissimus Suvorov“ iš Ochotsko jūros paleido balistinę raketą „Bulava“. Pasak Rusijos gynybos ministerijos, tai buvo planinių kovinio rengimo pratybų dalis, o kovinių galvučių imitacijos nurodytą rajoną pasiekė laiku.

    „Bulava“ yra kietojo kuro tarpžemyninė balistinė raketa, skirta paleidimui iš povandeninių laivų. Tokios sistemos esmė ta, kad paleidimas gali būti atliktas iš panirusios platformos, todėl laivas neprivalo iškilti į paviršių ir taip demaskuoti savo buvimo vietos.

    „Generalissimus Suvorov“ priklauso „Borei-A“ serijai, kuri laikoma naujos kartos Rusijos strateginių povandeninių laivų pagrindu. Laivas į rikiuotę priimtas 2022 metais, o vėliau perkeltas tarnauti Ramiajame vandenyne, kur pakeičia senesnes sovietinės konstrukcijos platformas.

    Lygiagrečiai analitikų dėmesį patraukė Kinijos bandymai su neįprastos trimarano schemos povandenine ar pusiau povandenine platforma. Remiantis palydovinėmis nuotraukomis, laivas, siejamas su bandymais Bohajaus jūros regione, turi centriniame korpuse įrengtus du ginkluotės skyrius.

    Vertinimuose teigiama, kad šiuose skyriuose galėtų būti apie 16–18 paleidimo įrenginių, tačiau oficialaus patvirtinimo nėra. Skirtingai nuo šiuolaikinių strateginių povandeninių laivų koncepcijos, tokiai sistemai, sprendžiant iš matomų sprendinių, gali reikėti iškilti, atidaryti dangčius ir pakelti paleidimo modulius į vertikalią padėtį.

    Spėjama, kad platforma galėtų būti skirta priešlėktuvinių ar priešlaivinių, taip pat sparnuotųjų raketų paleidimui į jūrinius ar sausumos taikinius. Viešojoje erdvėje minimos ir hipergarsinių raketų pritaikymo versijos, tačiau kol kas nėra duomenų, kad pasirinktas būtent toks komplektavimas.

    Konstrukcijos stabilumui galėtų būti naudojami šoniniai plūdurai, o dyzelinių variklių darbą po vandeniu leistų užtikrinti snorkelio tipo sprendiniai. Kai kurie ekspertai kelia prielaidą, kad dėl ribotos vidaus erdvės platforma gali būti projektuojama kaip nuotoliniu būdu valdoma ar iš dalies beįgė, tačiau tai išlieka hipoteze.

    Tokie bandymai rodo platesnę tendenciją: didžiosios valstybės investuoja ir į tradicinius branduolinio atgrasymo povandeninius laivus, ir į naujus, sunkiau klasifikuojamus sprendimus. Šiuolaikinė jūrinė kova vis labiau remiasi tinkliniu principu, kai platformos veikia kartu su palydovais, aviacija ir kitais jutikliais, o povandeniniai laivai tampa ne vien „vieniši medžiotojai“, bet visos sistemos dalimi.

  • Lenkija ruošia tankų proveržį: „Hyundai Rotem“ K2 gamyba ir servisas persikelia į šalį

    Lenkija ruošia tankų proveržį: „Hyundai Rotem“ K2 gamyba ir servisas persikelia į šalį

    Lenkija spartina vienos didžiausių šarvuotosios technikos programų Europoje įgyvendinimą ir plečia K2 Black Panther tankų projektą. Esminis tikslas – greitai atkurti pajėgumus po paramos Ukrainai ir kartu sukurti vietinę gamybos bei remonto bazę, mažinančią priklausomybę nuo importo.

    Už naują investicijų etapą atsakinga Zakłady Mechaniczne „Bumar-Łabędy“ Gliwicuose, kur ruošiama infrastruktūra ir specialistų kompetencijos būsimai trečiajai vykdomajai sutarčiai su „Hyundai Rotem“. Ji turėtų apimti dar vienos K2 partijOS gamybą bei aptarnavimą, nors konkretūs skaičiai viešai kol kas neskelbiami.

    Investicijos į Lenkijos gynybos pramonės įmones, apie kurias pranešta kartu su Katovicų specialiąja ekonomine zona, bendrai siekia beveik 300 000 000 eurų. Dalies lėšų paskirtis – šarvuotosios technikos gamybos centro plėtra ir pajėgumų didinimas, kad darbai galėtų vykti šalies viduje.

    „Bumar-Łabędy“ gamykloje jau rengiama nauja dažymo infrastruktūra ir surinkimo linija, skirta K2 tankams. Per artimiausią laiką taip pat planuojama pradėti suvirinimo cecho bei mechaninio apdirbimo padalinio statybas, o visą modernizacijos etapą numatoma užbaigti 2028 metais.

    Pagal dabartinį planą būtent tada Lenkijoje turėtų startuoti pirmųjų K2PL varianto tankų surinkimas. K2PL – nacionaliniams reikalavimams pritaikyta versija, kurios vietinė gamyba svarbi ne tik dėl tiekimo greičio, bet ir dėl ilgojo ciklo priežiūros, atsarginių dalių bei remonto darbų kontrolės.

    Įmonės vadovybė akcentuoja, kad vien technologinės linijos nepakanka, todėl lygiagrečiai ruošiami ir žmonės. Darbuotojai mokomi eksploatacijos praktikos kariniuose vienetuose, dirbdami kartu su Korėjos specialistais, kad įgytų žinių apie konstrukciją, dažniausius gedimus ir aptarnavimo procedūras.

    Lenkijos gynybos ministerija anksčiau patvirtino, kad pasirašytos dvi vykdomosios sutartys: 2022 metais – dėl 180 K2GF tankų, o 2025 metais – dėl dar 116 K2GF ir 64 K2PL. Iš pastarųjų dalis būtų surenkama Pietų Korėjoje, o likusi dalis – Lenkijoje, kai tik bus parengti pajėgumai.

    Dar 2022 metais pasirašyta ir rėminė sutartis numato galimybę įsigyti iki 1 000 K2 tankų, iš kurių daugiau kaip 500 galėtų būti K2PL versijos, gaminamos šalies viduje. Jei šis planas bus įgyvendintas, Lenkija įgytų ne tik modernią šarvuotąją techniką, bet ir pramoninę bazę jos savarankiškam išlaikymui bei modernizavimui.

    Europoje tai atitinka platesnę tendenciją po 2022 metų: valstybės didina gynybos biudžetus, siekia trumpinti tiekimo grandines ir kuo daugiau remonto bei gamybos perkelti į savo teritoriją. Tokie projektai paprastai reiškia ir didesnę pridėtinę vertę vietos ekonomikai, tačiau reikalauja ilgalaikių investicijų į žmones, sertifikavimą ir kokybės kontrolę.