CP v2

Category: Uncategorized

  • Minkšta, liesa ir beveik be ašakų: ši žuvis senjorams tinka labiau, nei daugelis galvoja

    Ieškant žuvies, kuri tiktų vyresnio amžiaus žmonių mitybai, dažnai siūlomas menkių šeimos pasirinkimas. Menkė vertinama dėl švelnios tekstūros, palyginti mažo riebalų kiekio ir lengvo paruošimo, todėl ją paprasta įtraukti į kasdienį racioną.

    Vyresniame amžiuje virškinimas neretai tampa jautresnis, o sotumo jausmą norisi pasiekti mažesnėmis porcijomis. Menkė yra baltymų šaltinis, o baltymai svarbūs raumenų masei palaikyti ir atsistatymui, todėl tokia žuvis gali būti patogi išeitis, kai norisi lengvesnio, bet maistingo patiekalo.

    Dar vienas privalumas – menkės filė dažnai būna beveik be ašakų, tad ją valgyti paprasčiau ir saugiau. Tai aktualu žmonėms, kuriems sunkiau kruopščiai atskirti smulkias ašakas, pavyzdžiui, suprastėjus regėjimui ar sumažėjus rankų miklumui.

    Kas joje naudingo?

    Menkėje yra įvairių mikroelementų, tarp jų seleno ir jodo, kurie svarbūs skydliaukės veiklai ir antioksidinei apsaugai. Taip pat aptinkama vitamino D, kurio trūkumas Europoje pasitaiko dažnai, ypač šaltuoju metų laiku, kai mažiau saulės.

    Nors menkė nėra tokia riebi kaip lašiša ar skumbrė, joje vis tiek yra omega-3 riebalų rūgščių. Jos siejamos su širdies ir kraujagyslių sistemos palaikymu, o vyresniame amžiuje tai tampa ypač svarbu, nes didėja padidėjusio kraujospūdžio ir cholesterolio disbalanso rizika.

    Kaip paruošti, kad būtų lengva?

    Senjorams dažnai rekomenduojami švelnūs gaminimo būdai: kepimas orkaitėje, troškinimas ar garinimas. Taip žuvis išlieka minkšta, mažiau apsunkina virškinimą, o papildomus riebalus galima kontroliuoti tiksliau nei kepant keptuvėje.

    Praktiškas pasirinkimas – menkė lengvame citrinų ir žolelių padaže. Citrina suteikia skonį be perteklinės druskos, o žolelės padeda praturtinti patiekalą, todėl jis tinka ir tiems, kurie dėl sveikatos priežasčių stengiasi riboti sūrumą.

    Žuvį patogu patiekti su virtomis bulvėmis, grikiais ar kitomis švelniomis kruopomis bei daržovėmis. Tokia lėkštė leidžia subalansuoti baltymus, angliavandenius ir skaidulas, o porciją nesunku pritaikyti pagal apetitą.

  • Pomidorai gali saugoti širdį: vienas priedas smarkiai padidina likopeno įsisavinimą

    Pomidorai dažnai vadinami vienu universaliausių produktų virtuvėje, tačiau jų nauda siejama ne tik su skoniu. Mokslinėje literatūroje daugiausia dėmesio skiriama likopenui – pomidoruose esančiam karotenoidui, kuris veikia kaip antioksidantas ir siejamas su širdies bei kraujagyslių sistemos rizikų mažinimu.

    Likopenas pomidorams suteikia raudoną spalvą, todėl jo paprastai daugiau prinokusiuose raudonuose pomidoruose, o geltonuose ar žalsvuose jo kiekis mažesnis. Kartu pomidorai yra ir reikšmingas kalio šaltinis, o pakankamas kalio kiekis mityboje svarbus normaliai kraujospūdžio kontrolei.

    Kaip „ištraukti“ daugiau likopeno?

    Vien suvalgyti pomidorą ne visada reiškia gauti maksimalią likopeno naudą. Tyrimai rodo, kad organizmas likopeną lengviau pasisavina, kai pomidorai yra susmulkinti, sutrinti ar termiškai apdoroti, todėl tyrės, padažai ir sriubos dažnai tampa praktišku pasirinkimu.

    Šiluma keičia likopeno formą taip, kad jis tampa biologiškai prieinamesnis. Tuo pat metu dalis vitamino C, kuris jautresnis aukštesnei temperatūrai, kaitinant gali sumažėti, todėl verta derinti ir žalius, ir termiškai apdorotus pomidorų patiekalus.

    Vienas priedas, kuris daro skirtumą

    Likopenas tirpsta riebaluose, todėl jo įsisavinimas didėja, kai pomidorai valgomi su riebalų šaltiniu. Paprasčiausias sprendimas – į pomidorų padažą ar trintą sriubą įpilti šiek tiek alyvuogių ar kito augalinio aliejaus, o salotas gardinti aliejaus pagrindo užpilu.

    Prie pomidorų taip pat tinka produktai, kurie papildo patiekalą maistinėmis medžiagomis: riešutai ar sėklos, kaip vitamino E šaltinis, bei žuvis, turinti omega-3 riebalų rūgščių. Virtuvėje dažnai derinami ir česnakai bei svogūnai, tačiau svarbiausia išlieka bendra mitybos kokybė ir reguliarumas.

    Ką verta prisiminti kasdien

    Jei tikslas yra kuo daugiau likopeno, praktiškiausia rinktis prinokusius raudonus pomidorus ir dažniau gaminti patiekalus iš trintų ar kaitintų pomidorų. Norint sustiprinti efektą, juos verta valgyti su riebalų šaltiniu, nes tuomet organizmui lengviau pasisavinti šį junginį.

    Vis dėlto pomidorai nėra „vienas stebuklingas“ sprendimas širdžiai. Didžiausią reikšmę turi visuma: pakankamas daržovių kiekis, mažiau itin perdirbtų produktų, tinkamas druskos balansas, fizinis aktyvumas ir kraujospūdžio kontrolė.

  • Ši užkandžio detalė gali saugoti širdį: daugelis vis dar painioja su saldainiais

    Sezamo sėklos dažnai vertinamos kaip saldumynų priedas, tačiau mitybos specialistai pabrėžia, kad tai gali būti ir itin vertingas kasdienės mitybos komponentas. Jose gausu skaidulų, baltymų, mineralų bei antioksidantų, kurie siejami su geresne širdies ir kraujagyslių sistemos būkle.

    Skaidulos svarbios žarnyno veiklai, padeda palaikyti stabilesnį gliukozės kiekį kraujyje ir ilgiau suteikia sotumo jausmą. Sezamo sėklose esantys baltymai aprūpina aminorūgštimis, o tai aktualu tiek aktyviai gyvenantiems žmonėms, tiek vyresniame amžiuje, kai svarbu išsaugoti raumenų masę.

    Sezamas išsiskiria mineralų gausa, ypač kalciu, magniu, fosforu ir geležimi. Kalcis svarbus kaulams ir dantims, taip pat raumenų ir nervų sistemos veiklai, tačiau reali nauda priklauso nuo to, kaip organizmas jį pasisavina ir kiek jo gaunama iš kitų produktų.

    Širdžiai dažniausiai akcentuojama sezamo riebalų sudėtis ir biologiškai aktyvios medžiagos. Sezamo sėklose yra nesočiųjų riebalų rūgščių, fitosterolių ir lignanų, siejamų su palankesniu lipidų profiliu, įskaitant mažesnį MTL cholesterolio lygį, jei bendra mityba subalansuota.

    „Sezamo sėklos gali būti vertinga mitybos dalis, tačiau didžiausias skirtumas atsiranda tada, kai renkamės ne cukrumi prisotintus gaminius, o pačias sėklas ar mažiau apdorotas jų formas“, – teigia mitybos specialistai.

    Problema dažnai prasideda nuo to, ką žmonės vadina sezamo užkandžiais. Parduotuvėse populiarūs sezamų batonėliai neretai turi daug pridėtinio cukraus, gliukozės sirupo ar kietintų riebalų, kurie reguliariai vartojami didesniais kiekiais gali didinti bendrą raciono kaloringumą ir bloginti mitybos kokybę.

    Dėl to praktiškas pasirinkimas yra sezamo sėklas naudoti kaip priedą prie košių, salotų, jogurto ar keptų daržovių, o ne kaip saldumynų pakaitalą. Norint saldesnio varianto, geriau rinktis namuose ruoštus užkandžius, kuriuose aiškiai kontroliuojamas saldiklių kiekis, tačiau net ir tokiu atveju svarbu išlikti saikingiems.

    Kaloringumas išlieka vienu svarbiausių aspektų: net ir maistingi produktai, vartojami be saiko, gali prisidėti prie svorio augimo. Todėl sezamas labiausiai pasiteisina kaip nedidelė, bet reguliari mitybos detalė, o ne kasdienis saldumynų pakaitalas dideliais kiekiais.

  • Marinuoja per 15 minučių, o ne per 12 valandų: metodas, kuris keičia virtuvę iš esmės

    Marinavimas daugeliui siejasi su ilgu laukimu, nes skoniams reikia laiko įsigerti į mėsą ar daržoves. Tačiau vis dažniau namų virtuvėse taikoma technika, leidžianti procesą sutrumpinti nuo valandų iki keliolikos minučių. Vienas populiariausių sprendimų – vakuuminio marinavimo principas, kai svarbiausias vaidmuo tenka ne prieskonių egzotikai, o orui ir slėgiui.

    Klasikiniame marinavime druska, rūgštis ir aromatinės medžiagos į produktą skverbiasi lėtai, o procesą labiausiai riboja laikas. Tuo tarpu sumažinus slėgį aplink maistą, jo paviršiuje ir struktūroje esantis oras pasišalina, o vietoje jo atsiranda erdvė skysčiui. Kai slėgis grįžta į įprastą lygį, marinatas tarsi įtraukiamas giliau į produktą, todėl skonis sustiprėja greičiau.

    Kaip veikia vakuuminis marinavimas?

    Praktikoje tai reiškia, kad produktų audiniuose esantys mikrotarpai, kuriuos įprastai užpildo oras, laikinai „ištuštinami“. Būtent todėl marinatas gali pasiekti gilesnius sluoksnius ne per naktį, o per trumpą laiką. Šis principas ypač pasiteisina su daržovėmis, kur norisi išlaikyti traškumą, bet suteikti ryškesnį skonį.

    Dar vienas privalumas – tekstūra dažnai nukenčia mažiau nei ilgai marinuojant rūgščiose terpėse. Ilgas marinavimas, ypač su actu ar citrusais, gali perninkštinti kai kuriuos produktus, o pagreitintas procesas padeda išlaikyti jų „kandimą“. Vis dėlto svarbu nepamiršti, kad druskos poveikis ir maisto sauga išlieka aktualūs – greitas metodas nėra leidimas neatsakingai laikyti produktus kambario temperatūroje.

    Kaip pasidaryti namuose be aparato?

    Profesionaliose virtuvėse naudojami vakuumavimo aparatai, tačiau namuose galima išsiversti paprasčiau. Dažniausias būdas – sandarus užsegamas maišelis ir vandens dubuo: sudėjus produktą su marinatu, maišelį lėtai panardinkite į vandenį taip, kad viršuje liktų tik užsegimo kraštas. Vanduo išstumia orą, tuomet maišelį užsekite – taip sukuriama vakuumo imitacija, padedanti marinato poveikiui suintensyvėti.

    Kita alternatyva – rankinė vakuumavimo pompa ar paprasti vakuuminiai indai maisto laikymui. Tokie sprendimai dažnai kainuoja gerokai mažiau nei profesionali įranga, o rezultatas daugeliu atvejų būna labai artimas. Esmė ne idealiai „steriliame“ vakuume, o kiek įmanoma sumažintame ore aplink produktą.

    Kur tai labiausiai pasiteisina?

    Greitas marinavimas ypač tinka traškioms, plonai pjaustytoms daržovėms, kurios gali tapti greitu priedu prie pietų ar vakarienės. Agurkai, ridikėliai, svogūnai ar morkos per trumpą laiką įgauna ryškesnį skonį, bet išlieka tvirti. Mėsai šis metodas taip pat naudingas, nors storesniems gabalams dažnai prireikia daugiau laiko, kad skonis pasiskirstytų tolygiau.

    Marinavimo pagreitinimas tampa kompromisu tarp skonio ir tempo, kurio vis dažniau ieško žmonės, gaminantys namuose po darbo ar norintys greitų, bet įdomesnių patiekalų. Vakuuminis principas parodo, kad kartais didžiausias pokytis virtuvėje atsiranda ne dėl naujų ingredientų, o dėl paprasto fizikos sprendimo.

  • 14 salotų rūšių, kurias verta pirkti: ne tik dubeniui – kai kurios tinka net sriubai

    Salotos dažnai nuvertinamos kaip nuobodus garnyras, tačiau jų pasaulis gerokai įvairesnis. Skirtingos veislės skiriasi ne tik skoniu, bet ir tekstūra bei panaudojimu, todėl tinka ne vien salotoms, o ir karštiems patiekalams.

    Įprastai salotos skirstomos į kelias grupes: gūžines traškias, sviestines, romanines ir lapines. Nuo šio pasirinkimo priklauso, ar jos geriau laikys padažą, ar tiks sukti į suktinukus, ar išlaikys traškumą sumuštinyje.

    Traškios, sviestinės, romaninės, lapinės

    Traškios gūžinės salotos, tokios kaip ledkalnio, vertinamos dėl tvirto, gaivaus kąsnio. Jos ypač tinka pjaustytoms salotoms, takams, mėsainiams ir sumuštiniams, kai norisi šalto traškumo.

    Sviestinės salotos, pavyzdžiui, Boston ar Bibb, yra švelnios, minkštos, lengvai lūžtančiais lapais. Jos geriausiai atsiskleidžia lengvose salotose arba kaip apvalkalas įdarams, kai norisi ne traškumo, o švelnios tekstūros.

    Romaninės salotos išsiskiria ilgais, tvirtais lapais ir storu vidiniu koteliu, todėl atlaiko intensyvesnius padažus. Jos dažnai pasirenkamos klasikiniam Cezario tipo patiekalui, taip pat tinka trumpai apkepinti ar apkepti ant grotelių.

    Laisvalapės salotos neformuoja tvirtos gūžės, jų lapai auga laisviau ir dažnai būna raukšlėti. Dėl didelio lapų ploto jos patogios plėšyti į kąsnio dydžio gabalėlius, o kruopštus plovimas ypač svarbus, nes nešvarumai gali užsilaikyti lapų raukšlėse.

    Kartumas ir pipiriškumas: cikorijos ir kiti žalumynai

    Šalia salotų parduotuvėse dažnai randami ir cikorijų šeimos žalumynai, pavyzdžiui, endivijos, eskariolės, frizė ar radicchio. Jų kartumas gali tapti privalumu, ypač kai patiekale yra riebesnių ingredientų, citrusų ar saldesnių daržovių.

    Radicchio ryškios spalvos lapai suteikia patiekalui charakterio, o termiškai apdorotas kartumas švelnėja ir atsiranda daugiau saldumo. Endivijos lapai patogūs naudoti kaip mažus indelius užkandžiams, o frizė prideda traškios tekstūros mišrioms salotoms.

    Į salotų miksus dažnai patenka ir gražgarstės, špinatai ar kiti jauni žalumynai. Nors tai ne visada botaniškai salotos, virtuvėje jie atlieka tą pačią funkciją: suteikia šviežumo, prideda skonio sluoksnį ir leidžia derinti skirtingą lapų tvirtumą.

    Kaip laikyti, plauti ir atgaivinti

    Kad salotos ilgiau išliktų traškios, jas verta laikyti šaldytuve daržovių stalčiuje, pakuotėje arba maišelyje, įdėjus popierinį rankšluostį drėgmei sugerti. Perteklinė drėgmė dažnai yra pagrindinė priežastis, kodėl lapai greičiau genda.

    Prieš valgant salotas būtina gerai nuplauti ir nusausinti, nes ant lapų gali likti žemių ir smėlio. Jei lapai apvyto, juos galima trumpam pamirkyti šiltame vandenyje, o tada kruopščiai nusausinti.

    Virtuvėje verta derinti kelias rūšis viename dubenyje: tvirtesnes romanines su švelniomis sviestinėmis ar kartesnes cikorijas su saldesniais priedais. Taip iš kelių paprastų ingredientų sukuriamas ryškesnis skonis ir įvairesnė tekstūra.

  • Šis nekaltas įprotis sukelia žagsulį: 8 būdai greitai sustabdyti namuose ir kada būtina pas gydytoją

    Žagsulys dažniausiai užklumpa netikėtai ir praeina savaime, tačiau kartais gali signalizuoti apie rimtesnę problemą. Trumpalaikį žagsulį paprastai sukelia diafragmos spazmas, kuris dirgina nervus ir išprovokuoja staigų, nevalingą įkvėpimą.

    Dažniausia priežastis yra kasdieniai įpročiai, susiję su valgymu ir gėrimu. Kai valgoma per greitai, persivalgoma ar kartu praryjama daug oro, skrandis išsitempia ir ima spausti diafragmą, todėl ji pradeda trūkčioti.

    Kas dažniausiai sukelia žagsulį

    Tarp tipinių dirgiklių minimi labai karšti arba itin šalti gėrimai ir patiekalai, taip pat aštrus maistas. Prie žagsulio neretai prisideda ir gausiai gazuoti gėrimai, nes dujų burbuliukai didina spaudimą virškinamajame trakte.

    Žagsulį gali išprovokuoti ir intensyvus oro rijimas, pavyzdžiui, kramtant gumą ar valgant skubant. Taip pat svarbūs rizikos veiksniai yra rūkymas ir gausesnis alkoholio vartojimas, nes jie dirgina stemplę ir skrandį, didina refliukso tikimybę.

    Kada tai gali būti ligos požymis

    Jei žagsulys tęsiasi ilgiau nei 48 valandas, jis laikomas užsitęsusiu ir jau nebėra vien tik nemalonus epizodas. Toks sutrikimas gali varginti miegą, trukdyti valgyti ir kalbėti, o ilgainiui lemti nuovargį bei svorio kritimą.

    Užsitęsęs arba pasikartojantis žagsulys kartais siejamas su gastroezofaginio refliukso liga, gastritu ar kitais virškinamojo trakto sutrikimais. Rečiau jis gali būti susijęs su kvėpavimo sistemos ligomis, kai dirginama diafragma, arba su nervų sistemos pažeidimais, todėl užsitęsus simptomui svarbi gydytojo konsultacija.

    „Jeigu žagsulys nepraeina dvi paras ar ilgiau, ypač jei kartu atsiranda krūtinės skausmas, dusulys, karščiavimas, rijimo sutrikimai ar neurologiniai simptomai, reikalingas ištyrimas“, – pabrėžia gydytojai.

    Suaugusiesiems, kuriems žagsulys kartojasi arba tęsiasi ilgai, gydytojas paprastai vertina galimus provokuojančius veiksnius, vartojamus vaistus ir gretutines ligas. Prireikus gali būti skiriami kraujo tyrimai, krūtinės ląstos rentgenograma, elektrokardiograma, endoskopiniai tyrimai ar vaizdiniai tyrimai, kad būtų atmestos rimtesnės priežastys.

    8 būdai sustabdyti žagsulį namuose

    Nėra vieno universalaus vaisto nuo staiga prasidėjusio žagsulio, tačiau kai kurie paprasti veiksmai gali padėti nuraminti diafragmą. Dažniausiai siekiama trumpam pakeisti kvėpavimo ritmą arba sumažinti nervų dirginimą.

    Pirmiausia galima sulaikyti kvėpavimą kiek įmanoma ilgiau ir lėtai iškvėpti. Taip pat dažnai padeda keli lėti gurkšniai šalto vandens, nes rijimas ir temperatūros pokytis gali „perjungti“ refleksą.

    Kai kuriems žmonėms efektyvu trumpam iškišti liežuvį kuo toliau į priekį, lėtai ir giliai kvėpuoti arba pamėginti ramiai kvėpuoti į popierinį maišelį. Svarbu nenaudoti plastikinio maišelio, kad nekiltų uždusimo rizika.

    Galima lėtai nuryti arbatinį šaukštelį cukraus arba suvalgyti nedidelį citrinos gabalėlį, nes intensyvus skonis kartais padeda nutraukti spazmą. Kai kuriems padeda ir gerklės skalavimas šaltu vandeniu, nes papildomas refleksas gali sumažinti žagsėjimą.

    Jeigu žagsulys kartojasi dažnai, verta peržiūrėti kasdienius įpročius: valgyti lėčiau, vengti persivalgymo, riboti gazuotus gėrimus, alkoholį ir itin aštrų maistą. Taip pat naudinga stebėti, ar nėra refliukso simptomų, pavyzdžiui, rėmens ar rūgštaus atpylimo.

    Ypač svarbu nedelsti kreiptis pagalbos, jei žagsulį lydi staigus silpnumas, veido asimetrija, kalbos sutrikimas, stiprus krūtinės skausmas ar dusulys. Tokiais atvejais gali būti įtariamos skubios būklės, todėl būtina kviesti greitąją medicinos pagalbą.

  • Pamirškite granolos receptus: ši auksinė 6 prie 1 taisyklė viską pakeis virtuvėje

    Naminė granola dažnai prasideda nuo to paties vaizdo spintelėje: užsilikusios avižos, riešutai ir sėklos, kurių niekaip neprisiruošiama sunaudoti. Tačiau tam nereikia tikslaus recepto ar svarstyklių – pakanka vienos aiškios proporcijos, leidžiančios kaskart iškepti traškų, individualiai pritaikytą mišinį.

    Pagrindinė taisyklė paprasta: 6 dalys sausų ingredientų ir 1 dalis šlapių. Dalimi gali tapti bet koks matas – puodelis, stiklinė ar net dubenėlis, svarbiausia išlaikyti santykį. Tai patogu, kai norisi mažos porcijos savaitei ar didesnio kiekio šeimai.

    Skonio ir traškumo ašis paprastai yra stambūs avižiniai dribsniai, nes greitai paruošiami dribsniai kepant dažniau sukrenta ir praranda tekstūrą. Į sausąją dalį galima įmaišyti riešutų, sėklų, kokosų drožlių ar kitų grūdų dribsnių, kad skonis būtų sodresnis ir įvairesnis.

    Šlapiąją dalį sudaro riebalai ir saldiklis, kurie apgaubia sausus ingredientus ir kepant sukuria rudą, karamelizuotą plutelę. Dažniausiai pasirenkamas aliejus ar lydytas sviestas, o saldumą suteikia medus ar sirupas; norint didesnių gumulėlių, dalis kepėjų naudoja ir kiaušinio baltymą, nors tai nėra būtina.

    Prieš kepant verta paragauti dar neapkepto mišinio ir sureguliuoti prieskonius: cinamoną, vanilę, kardamoną, muskato riešutą, o druska padeda išryškinti saldumą ir riešutų skonį. Kepama maždaug 150 laipsnių temperatūroje apie 40–45 minutes, periodiškai pamaišant, kol granola tampa auksinė ir sausa.

    Džiovintus vaisius patikimiausia dėti iškart po kepimo, kai granola dar karšta, o šokoladą ar saldainius – tik atvėsus, kad neištirptų. Visiškai atvėsinta granola sandariai laikoma kambario temperatūroje paprastai išsilaiko apie dvi savaites, o šaldiklyje – dar ilgiau, todėl ją patogu pasiruošti iš anksto.

    Ši formulė leidžia lengvai prisitaikyti prie mitybos poreikių: sumažinti saldiklio kiekį, rinktis neutralesnį aliejų, padidinti sėklų dalį ar vengti tam tikrų priedų. Galiausiai geriausia granola yra ta, kuri atitinka jūsų skonį, o 6 prie 1 santykis tampa universaliu raktu, kurį galima pritaikyti beveik bet kuriam spintelės turiniui.

  • Madingos vitamino D injekcijos vilioja greitu efektu: gydytoja įspėja, kada jos pavojingos

    Vitamino D injekcijos: mada ar būtinybė?

    Socialiniuose tinkluose ir grožio klinikų pasiūlymuose vis dažniau reklamuojamos vitamino D injekcijos žada greitą savijautos pagerėjimą. Tačiau gydytojai pabrėžia, kad daugumai žmonių tokia forma nėra pranašesnė už įprastas geriamąsias priemones.

    Medicinos praktikoje vitamino D trūkumo korekcijos standartu išlieka geriamieji preparatai, nes jie paprastai gerai pasisavinami. Vitaminas D yra tirpus riebaluose, todėl esant normaliai žarnyno veiklai papildomų injekcijų dažniausiai neprireikia.

    Kada injekcijos iš tiesų gali padėti?

    Injekcinė forma gali būti svarstoma tada, kai geriamieji papildai neveikia dėl objektyvių priežasčių. Tai dažniau susiję ne su patogumu, o su konkrečiomis klinikinėmis būklėmis, kai sutrinka pasisavinimas arba žmogus negali vartoti vaistų per burną.

    Tokiose situacijose dažniausiai minimi ryškūs malabsorbcijos sindromai, būklė po bariatrinių operacijų ir sunkios žarnyno ligos. Taip pat injekcijos gali būti taikomos, kai dėl sveikatos būklės žmogus laikinai ar nuolat negali vartoti kapsulių, lašų ar tablečių.

    „Injekcijos nėra universali išeitis visiems, jos tinka tik specifinėms klinikinėms situacijoms, kai yra aiškios indikacijos“, – sakė gydytoja.

    Didelės dozės gali pakenkti

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad injekciniai preparatai neretai būna didelės koncentracijos, todėl kyla perdozavimo rizika. Atsargumo ypač reikia, jei žmogus tuo pačiu metu vartoja ir kitus maisto papildus, kuriuose taip pat yra vitamino D.

    Vitamino D perteklius gali sukelti hiperkalcemiją, o tai siejama su pykinimu, silpnumu, vidurių užkietėjimu, širdies ritmo sutrikimais ir inkstų pažeidimu. Dėl šios priežasties rutininis didelių dozių vartojimas be tyrimų ir aiškių indikacijų neatitinka šiuolaikinių klinikinių rekomendacijų.

    Prieš pradedant korekciją gydytojai paprastai vertina, ar trūkumas yra kliniškai reikšmingas, kodėl jis atsirado ir kokia forma bei dozė konkrečiam žmogui būtų saugiausia. Dažniausiai orientuojamasi į 25(OH)D rodiklio tyrimą ir bendrą rizikos veiksnių įvertinimą.

    Kur vitamino D galima gauti su maistu

    Nors vien maistu pasiekti optimalius vitamino D kiekius ne visada paprasta, daliai žmonių tai svarbi bendros strategijos dalis. Daugiausia šio vitamino randama riebioje žuvyje ir kai kuriuose gyvūninės kilmės produktuose.

    Dažniausiai minimi šaltiniai yra lašiša, skumbrė, sardinės, silkė, tunas, taip pat kiaušinių tryniai ir kepenys. Vitamino D gali būti ir piene, jogurtuose bei svieste, tačiau kiekiai priklauso nuo produkto sudėties ir to, ar jis papildytas.

  • Vištiena taps sultinga ir užteks visai savaitei: šefai paaiškino, kodėl ne virti, o troškinti

    Ne virimas, o švelnus troškinimas

    Jei vištieną tiesiog užverdate, dažnai gaunate sausą, kietą rezultatą, ypač ruošiant krūtinėlę. Šefai ir maisto technologai pabrėžia, kad geresnis kelias yra švelnus troškinimas skystyje, kai temperatūra laikoma ties lengvu burbuliavimu, o ne intensyviu virimu.

    Toks gaminimas padeda mėsai išlikti sultingai, nes baltymai nesutraukiami taip staigiai kaip verdant dideliu karščiu. Be to, skystyje lengviau kontroliuoti rezultatą, todėl vištiena tampa vienodai iškepusi, o ne sausa kraštuose ir žalia viduje.

    Kaip pasiruošti, kad pavyktų iš pirmo karto

    Pradėti verta nuo šalto vandens ar sultinio ir tik tada kaitinti, kol pasirodo vos matomas virpėjimas. Vištieną rekomenduojama sudėti vienu sluoksniu, kad karštis pasiskirstytų tolygiai, o skystis vos apsemtų mėsą arba būtų maždaug 1–2 centimetrais aukščiau.

    Skystį verta gausiai pagardinti druska ir aromatiniais priedais, pavyzdžiui, česnaku, lauro lapais, pipirais, imbieru ar citrinos griežinėliais. Švelniai troškinant prieskoniai spėja įsigerti, todėl vištieną vėliau lengva panaudoti skirtingiems patiekalams, net jei skonis neutralus.

    Temperatūra svarbiau už minutes

    Dažniausia klaida yra virti pagal laiką, o ne pagal temperatūrą. Saugiam vartojimui svarbu, kad vištiena būtų pilnai termiškai apdorota, tačiau per aukšta temperatūra garantuoja sausumą, todėl naudingiausia orientuotis į mėsos termometrą.

    Praktiškai vištienos krūtinėlei dažnai pakanka maždaug 15 minučių nuo momento, kai skystis pradeda lengvai burbuliuoti, tačiau tikslus laikas priklauso nuo storio. Išėmus mėsą, ji dar kelias minutes „pasikelia“ temperatūrą, todėl trumpas poilsis prieš pjaustant padeda išlaikyti sultis.

    Maisto ruošimas savaitei: kur panaudoti vištieną

    Švelniai troškinta vištiena yra patogus pagrindas savaitės patiekalams, nes ją lengva supjaustyti, suplėšyti ar įmaišyti į skirtingus patiekalus. Ji tinka salotoms, sumuštiniams, dubenėliams su kruopomis, greitoms sriuboms ar makaronams, o skonis lengvai prisitaiko prie padažų.

    Likęs skystis taip pat vertingas: nukošus jį galima panaudoti kaip bazę sultiniui, virti kruopas ar pupeles. Tai leidžia sutaupyti laiko ir sumažinti maisto švaistymą, ypač planuojant pietus ir vakarienes kelioms dienoms į priekį.

    „Kai vietoj intensyvaus virimo pasirenkamas vos verdantis skystis, vištiena išlieka švelni ir sultinga, o rezultatą lengva pakartoti“, – sako kulinarijos ekspertai.

  • Kietas muilas ar dušo gelis? Mikrobiologė paaiškino, kas vonioje kelia didžiausią riziką

    Kas higieniškiau kasdienai?

    Renkantis tarp kieto muilo ir dušo gelio, svarbiausias skirtumas dažnai slypi ne sudėtyje, o naudojimo būde. Klinikinė mikrobiologė Primrose Freestone aiškina, kad kasdienėje rutinoje skysti prausikliai paprastai turi pranašumą, kai vonios kambariu naudojasi keli žmonės.

    Skystas muilas ar dušo gelis dažniausiai laikomas uždaroje pakuotėje su dozatoriumi, todėl jo turinys beveik nekontaktuoja su oda ar aplinka. Tai sumažina tikimybę, kad priemonė bus papildomai užteršta bakterijomis ar grybeliais per pakartotinį naudojimą.

    Ką reiškia kieto muilo naudojimas?

    Kietas muilas kiekvieno plovimo metu neišvengiamai „surenka“ dalį mikroorganizmų nuo odos paviršiaus. Tyrimuose yra fiksuota, kad kuo daugiau žmonių naudoja tą patį muilo gabalėlį ir kuo dažniau tai vyksta, tuo daugiau mikrobų gali būti aptinkama ant jo paviršiaus.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad kietas muilas automatiškai sukelia infekciją. Pats muilas sukurtas taip, kad padėtų suskaidyti riebalus ir nešvarumus, o kartu su tekančiu vandeniu nuo odos pašalinami ir mikroorganizmai, įskaitant dalį virusų bei grybelių.

    Praktinė išvada paprasta: jei kietą muilą naudoja vienas žmogus, rizika paprastai laikoma maža, o lemiamas veiksnys tampa rankų plovimo trukmė ir kruopštumas. Jei muilu dalijasi keli šeimos nariai, higieniškiau rinktis skystą priemonę su dozatoriumi.

    Didžiausia grėsmė slypi kitur

    Mikrobiologės vertinimu, didesnį pavojų kasdienėje prausimosi rutinoje dažnai kelia ne muilas, o kempinės, šveistukai ir lufos. Jų porėtoje struktūroje užsilaiko drėgmė, odos ląstelių likučiai ir nešvarumai, o šilta vonios aplinka sudaro palankias sąlygas mikroorganizmams daugintis.

    Be to, šiurkštūs šveistukai gali sukelti mikroskopinių odos pažeidimų. Tokie įbrėžimai tampa lengvesniu „įėjimu“ bakterijoms, todėl jautresnę ar sudirgusią odą turintiems žmonėms verta rinktis švelnesnį prausimą rankomis arba itin minkštą priemonę.

    „Jei vonios kambariu naudojasi keli žmonės, skystas prausiklis su dozatoriumi paprastai yra saugesnis pasirinkimas, o didžiausią dėmesį verta skirti kempinių švarai“, – sakė P. Freestone.

    Norint sumažinti riziką, kietą muilą rekomenduojama po naudojimo perplauti ir laikyti muilinėje, kur vanduo neužsistovi. Kempines ir šveistukus verta dažnai keisti, kruopščiai išskalauti po prausimosi ir išdžiovinti ne nuolat drėgnoje aplinkoje.