Category: Uncategorized

Kiaušiniai

Per Velykas vienas pagrindinių pirkinių yra kiaušiniai. Artėjant šventėms jų kaina dažniausiai kyla, todėl verta planuoti iš anksto.

Fermose pagamintus kiaušinius galima įsigyti maždaug savaitę iki Velykų, o naminių galiojimo laikas įprastai trumpesnis – juos geriausia pirkti likus maždaug 3 dienoms iki gaminimo.

Kiaušinių kategorijos:

• S2 (maži) – pigiausi (patogu kepiniams)
• S1 (vidutiniai) – optimalus pasirinkimas
• S0 / SV (dideli) – brangesni, tačiau ne visada reikalingi

Velykinei pyragaičių tešlai ir marginimui dažniausiai pakanka S1 ar net S2 – skonio skirtumas paprastai menkas.

Kovo 30 d. duomenimis, vištų kiaušinių „Kvočka“ (S1 kategorija, 10 vnt.) kainos prekybos tinkluose buvo tokios:

• „ATB“ – 8,90 grn
• „Novus“ – 85,99 grn
• „Auchan“ – 88 grn
• „Silpo“ – 90,29 grn

Sviestas

Prieš Velykas išauga pieno produktų paklausa, todėl jų kainos paprastai kyla. Norint sutaupyti, sviestą verta įsigyti likus 1–2 savaitėms iki šventės, ypač jei tuo metu taikomos nuolaidos.

Sviestas gerai laikosi šaldytuve arba šaldiklyje, todėl jį galima drąsiai nusipirkti iš anksto.

Mėsa ir žuvis

Prieš šventes mėsos ir žuvies kainos neretai didėja, pasirinkimas gali suprastėti, o geriausios akcijos dažniausiai pasitaiko anksčiau.

Ką galima įsigyti iš anksto:

• mėsą (kiaulieną, jautieną, vištieną) – ji gerai tinka šaldyti
• žuvį (ypač šviežią ar filė) – taip pat galima užšaldyti
• faršą – galima šaldyti, tačiau geriau sunaudoti greičiau

Kiek galima laikyti šaldiklyje (esant –18 °C):

• kiauliena, jautiena: 4–12 mėn.
• vištiena: iki 9–12 mėn.
• jūrinė lydeka, menkė: iki 6–8 mėn.

Šie terminai yra orientaciniai – reali kokybė labai priklauso nuo pakuotės sandarumo. Geriausia produktus užšaldyti iškart po pirkimo, nelaikyti jų ilgai šaldytuve. Produktus sandariai supakuokite (maišeliai, vakuumas, maistinė plėvelė), kad išvengtumėte apdžiūvimo.

Mėsą atitirpinkite šaldytuve, o ne kambario temperatūroje.

Mėsą ir žuvį įsigyti likus savaitei ar dviem iki Velykų gali būti ir naudinga, ir saugu, jei laikomasi šaldymo bei atitirpinimo taisyklių.

Dešra

Dešrą pirkti iš anksto dažnai verta – artėjant šventėms kainos beveik garantuotai kyla. Vis dėlto būtina atsižvelgti į galiojimo laiką.

Kada tai turi prasmę:

• jei iki Velykų liko 1–2 savaitės
• jei turite galimybę laikyti šaldytuve arba šaldiklyje
• jei šiuo metu parduotuvėje taikoma akcija

Nerekomenduojama pirkti iš anksto, jei dešra yra šviežia ir greitai genda (be vakuumo). Rūkytą ar vytintą dešrą paprastai galima drąsiai įsigyti likus 1–2 savaitėms, o virtą ar naminę geriau pirkti likus kelioms dienoms iki šventės arba užšaldyti.

Alkoholis

Alkoholinius gėrimus galima įsigyti gerokai iš anksto, nes jų galiojimo laikas dažniausiai nėra trumpas.

Prieš šventes alkoholio paklausa smarkiai išauga, todėl parduotuvėse kainos neretai didėja. Nuolaidos dažniau pasitaiko iki piko – prekybos tinklai išpardavimus dažniausiai rengia likus 1–2 savaitėms iki šventės. Kai kur galima rasti ir „šventinių akcijų“, tačiau jos ne visada būna gausios.

Jei salieras jūsų virtuvėje atsiranda tik tuomet, kai verdate sekmadieninį sultinį, metas tai pakeisti. Ši daržovė yra nebrangi, nekaloringa ir gali reikšmingai prisidėti prie geros savijautos. Sužinokite, kokiomis savybėmis pasižymi saliero šaknis ir kaip ją vartoti, kad nauda būtų didžiausia.

Salieras buvo žinomas dar senovės egiptiečiams, graikams ir romėnams – įdomu tai, kad jie jį laikė afrodiziaku. Lenkijos (ir platesnio regiono) virtuvėje jis plačiau įsitvirtino tik XVI a. pradžioje, kai, kaip teigiama, įvairias daržoves į dvarų virtuves atnešė karalienė Bona Sforza. Iš pradžių salierai buvo auginami daugiausia didikų soduose ir vienuolynuose. Šiandien salieras plačiai naudojamas kulinarijoje, o taip pat neretai minimas ir natūraliosios medicinos kontekste.

Saliero šaknis – puikus maistinių skaidulų šaltinis. Skaidulos padeda virškinimui, gerina žarnyno veiklą ir prisideda prie mikrofloros pusiausvyros. Be to, skaidulomis turtingas maistas ilgiau suteikia sotumo jausmą, todėl mažėja noras užkandžiauti, o tai palengvina svorio kontrolę. Skaidulos taip pat siejamos su stabilesniu cukraus ir cholesterolio kiekiu kraujyje.

Dar viena priežastis įtraukti saliero šaknį į racioną – jos mažas kaloringumas: 100 g turi apie 30 kcal. Be to, saliero glikemijos indeksas yra gana žemas (apie 35), todėl ši daržovė tinka ir tiems, kurie nori sumažinti „nereikalingus“ kilogramus.

Saliero šaknyje gausu antioksidantų, kurie padeda organizmui kovoti su laisvųjų radikalų poveikiu ir oksidaciniu stresu. Tokios medžiagos siejamos ir su priešuždegiminėmis, senėjimą lėtinančiomis bei priešvėžinėmis savybėmis. Sveikatos temomis rašantis Marcin Szałaj yra nurodęs:

„Kalbant apie laisvųjų radikalų neutralizavimą, t. y. procesus, siejamus su priešvėžine apsauga, didelį vaidmenį atlieka psoralenas – furanokumarinų grupei priklausanti medžiaga, kurios daug randama būtent saliero šaknyje.“

Saliero junginiai prisideda prie uždegiminių procesų slopinimo, todėl gali mažinti kai kurių metabolinių ligų riziką, pavyzdžiui, aterosklerozės, cukrinio diabeto ar arterinės hipertenzijos. Norintiems labiau pasirūpinti širdies ir kraujagyslių sistema salieras gali būti naudingas dėl siejamo poveikio mažinant „blogojo“ (LDL) cholesterolio ir trigliceridų kiekį kraujyje. Dėl šių savybių salierą dažnai rekomenduojama dažniau vartoti vyresniame amžiuje, kai širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimai pasitaiko dažniau.

Taip pat pabrėžiama, kad saliero šaknis pasižymi šlapimą varančiu poveikiu ir gali palankiai veikti inkstų veiklą.

Nors saliero šaknis laikoma labai vertinga daržove, reikėtų prisiminti ir kontraindikacijas. Didesnio atsargumo turėtų laikytis žmonės, turintys maisto alergijų – ypač jei yra buvę reakcijų į salierus ar giminingus augalus.

Saliero šaknį tikrai galima valgyti žalią – ji puikiai tinka pietų salotoms ar įvairioms daržovių mišrainėms. Vienas paprasčiausių variantų: sutarkuokite saliero šaknį, morką ir obuolį. Įpilkite šiek tiek alyvuogių aliejaus, įspauskite citrinos sulčių, pagardinkite druska ir pipirais. Norint galima įmaišyti smulkintų petražolių. Viskas – gausite kasdienę vitaminų ir mineralų porciją.

Ši daržovė tinka ir termiškai apdoroti: ją galima virti, kepti orkaitėje ar keptuvėje. Saliero šaknį nesunku „paslėpti“ daržovių sriubose, troškiniuose, o taip pat iš jos galima pasigaminti orkaitėje keptas „bulvytes“.

Įdomesnis patiekalas iš saliero – vadinamoji seleryba, kurios skonis šiek tiek primena tradicinį kūčių karpį. Pirmiausia maždaug 1 cm storio saliero riekeles išvirkite iki al dente sultinyje su prieskoniais (lauro lapais, kvapiaisiais pipirais, kalendrų sėklomis ir sojų padažu). Tada nusausinkite, pabarstykite druska ir pipirais, apvyniokite nori lapu, pamirkykite piene, apvoliokite miltuose ir apkepkite keptuvėje, kol gražiai pagels. Patiekite su mėgstamais garnyrais, pavyzdžiui, bulvėmis ir salotomis.

Jei norite maitintis sveikiau, saliero šaknis – praktiškas pasirinkimas: ji nebrangi, turi daug skaidulų, vitaminų, mineralų ir antioksidantų, o taip pat tinka prie daugybės patiekalų.

Kalamondina (dar vadinama Citrus microcarpa) – visžalis citrusinis augalas, natūraliomis sąlygomis užaugantis maždaug 1–3 metrų aukščio. Augimą galima lengvai reguliuoti genėjimu, todėl ji puikiai tinka tiek žiemos sodams, tiek auginimui namuose vazone. Induose augalas būna mažesnis, tačiau vis tiek gausiai žydi ir mezga vaisius.

Didelis šio augalo privalumas – dekoratyvumas. Nuo pavasario pasirodo smulkūs, balti, intensyviai kvepiantys žiedai, kurie patalpas pripildo citrusų aromato. Lapai ovalūs, blizgūs, sodriai žali, todėl kalamondina interjerą puošia visus metus. Svarbu ir tai, kad ji gali vaisius brandinti beveik nepertraukiamai – mūsų klimato sąlygomis citrusai dažniausiai subręsta žiemą ir ankstyvą pavasarį.

Šis augalas atsirado sukryžminus mandariną su japonišku kumkvatu. Jam būdingi oranžiniai vaisiai su plona, valgoma žievele. Skirtingai nei mandarinų, jų nebūtina lupti – vaisių galima valgyti visą.

Nors vaisiai nedideli, jų maistinė vertė įspūdinga. 100 g kalamondinų yra apie 12 kcal, labai mažai riebalų ir nedaug baltymų, tačiau netrūksta skaidulų bei pektinų. Šios medžiagos gali padėti reguliuoti gliukozės kiekį kraujyje ir prisidėti prie „blogojo“ LDL cholesterolio mažinimo.

Ypatingo dėmesio verta vitamino C koncentracija – apie 27 mg 100 g, tai sudaro beveik trečdalį dienos normos. Reguliarus kalamondinų vartojimas gali padėti palaikyti imunitetą, ypač per peršalimo sezoną. Vitaminas C taip pat dalyvauja kolageno gamyboje, todėl svarbus odos būklei ir audinių atsistatymui.

Be to, vaisiuose yra kalio, kalcio, fosforo, geležies, taip pat B grupės vitaminų. Dėl mažo cukraus kiekio ir žemo glikeminio indekso tai gali būti racionalus pasirinkimas žmonėms, siekiantiems stabilesnio gliukozės lygio. Tradicinėje Azijos medicinoje kalamondinų sultys buvo vartojamos peršalus, kosint ar esant skrandžio negalavimams – joms priskirtas priešuždegiminis, virškinimą palaikantis ir lengvai detoksikuojantis poveikis.

Vis dėlto reikėtų nepamiršti, kad, kaip ir kiti citrusai, kalamondina yra rūgšti, todėl vartojant per daug gali dirginti skrandį.

Kalamondinų skonis – išskirtinis. Saldoka, plona žievelė kontrastuoja su labai rūgščiu, sultingu minkštimu. Aromate galima pajusti citrinos ir laimo natas, kartais – vos juntamą ananaso ar abrikoso atspalvį. Valgyti daug vaisių žalių gali būti nelengva, todėl dažniau jie naudojami kulinarijoje.

Šviežiai išspaustos sultys tinka kaip gaivinantis gėrimų ar arbatos priedas – jas galima pilti į vandenį su medumi ir imbieru. Kalamondinos taip pat pagyvina salotas, tiek vaisių, tiek daržovių, suteikdamos ryškios, gaivios rūgštelės.

Azijos virtuvėje šie vaisiai dažnai tampa padažų ir marinatų pagrindu. Saldžiarūgštės sultys su medumi ar cukrumi dera prie žuvies ir mėsos, suteikdamos patiekalams egzotiškesnį charakterį. Dėl didesnio pektinų kiekio vaisiai tinka džemams, marmeladams ir uogienėms – cukrus sušvelnina natūralų jų rūgštumą.

Kalamondiną galima auginti net ant palangės. Taip ištisus metus po ranka turėsite nedidelį, aromatingą citrusą, kuris gali pagyvinti daugelio patiekalų skonį ir papildyti kasdienę mitybą.

Rauginti agurkai nuo seno yra svarbi tradicinės virtuvės dalis – jie dažnai patiekiami prie sumuštinių, salotų ar įvairių naminių patiekalų. Tačiau vertinga gali būti ne tik pati daržovė. Dėmesio verta ir sūrymo dalis – skystis, kuriame agurkai laikomi, nes jame taip pat susikaupia organizmui naudingų medžiagų.

Rauginimo metu vyksta pieno rūgšties fermentacija: pieno rūgšties bakterijos natūralius cukrus paverčia pieno rūgštimi. Būtent dėl to agurkai įgauna būdingą rūgštoką skonį, o sūrymas tampa pieno rūgšties bakterijų šaltiniu. Jame taip pat gali būti nedideli kiekiai vitaminų, mineralų ir organinių rūgščių.

Vis dažniau klausiama, kokią naudą suteikia agurkų sūrymas, geriamas ryte nevalgius, ar jis padeda mesti svorį, ir ar gali būti naudingas po fizinio krūvio. Pateikiame svarbiausią informaciją.

Viena iš dažniausiai minimų naudų – geresnė organizmo hidratacija. Po kelių valandų miego kūnas neretai būna šiek tiek dehidratuotas, o agurkų sūryme esantys elektrolitai gali prisidėti prie vandens ir elektrolitų pusiausvyros palaikymo.

Taip pat dažnai minimas teigiamas poveikis virškinimo sistemai. Agurkų sūryme esanti pieno rūgštis gali paskatinti skrandžio sulčių išsiskyrimą, taip paruošdama virškinamąjį traktą pirmajam dienos valgymui. Žmonės, kurie reguliariai rytais geria agurkų sūrymą, kartais pastebi geresnį tuštinimosi reguliarumą ir mažesnį sunkumo jausmą po valgio.

Kai kurie teigia pastebintys ir odos būklės pokyčius. Tai gali būti susiję su bendra virškinimo sistemos veiklos gerėjimu ir didesne žarnyno mikroorganizmų įvairove. Vis dėlto svarbu prisiminti, kad odos būklę lemia daug veiksnių: mityba, gyvenimo būdas, stresas ir bendras skysčių kiekis.

Kalbant apie svorio metimą, agurkų sūrymas kartais pristatomas kaip natūralus būdas mažinti kūno masę, tačiau tiesiogiai riebalų deginimo jis neskatina. Jo privalumas – nedidelis kaloringumas. Be to, išgėrus sūrymo prieš valgį, kai kuriems žmonėms gali sustiprėti sotumo jausmas.

Fermentuoti produktai apskritai siejami su geresne virškinimo sistemos veikla, o tai kai kuriais atvejais gali palengvinti sveiko kūno svorio palaikymą. Sklandesnis žarnyno darbas taip pat gali sumažinti pilvo pūtimą ir skysčių kaupimąsi, kurie kartais sukuria „sunkumo“ pojūtį ir vizualiai didina svorį.

Vis dėlto verta pabrėžti: nėra tyrimų, kurie patvirtintų, kad vien agurkų sūrymo vartojimas pats savaime lemia svorio mažėjimą. Pagrindiniai veiksniai šiuo atveju išlieka bendras energijos balansas, mitybos kokybė ir fizinis aktyvumas.

Agurkų sūrymas kartais naudojamas ir kaip natūralus gėrimas po intensyvaus fizinio krūvio, nes jame yra natrio ir kitų elektrolitų, kurių organizmas netenka prakaituodamas. Vis dėlto svarbu nepamiršti saiko: sūrymas paprastai būna sūrus, todėl jo kiekį verta derinti prie individualių poreikių ir bendros mitybos.

Prieš šventes daugelis valandų valandas praleidžia virtuvėje. Todėl, užuot prisidėję dar vieną darbą – krienų tarkavimą, kai lupant ar tarkuojant graužia akis, neretai pasirenkame paruoštą produktą iš stiklainio. Tačiau parduotuvėse parduodamų gaminių kokybė ne visada džiugina. Verta žinoti, kodėl pirktiniai krienai dažnai netenka dalies naudingųjų savybių ir kaip lengvai pasigaminti krienų namuose.

Pirktiniuose krienuose, be tarkuotos šaknies, dažnai būna pridėta vandens ir aliejaus. Sudėtyje neretai galima rasti konservantų bei nemažai cukraus. Žinoma, pasistengus įmanoma rasti kokybiškesnių produktų, kuriuose krienų kiekis didesnis, tačiau dažnai jis siekia tik 50–60 proc. O krienų padažuose padėtis dar prastesnė – kartais juose būna vos keli ar keliolika proc. krienų. Reikia nepamiršti ir to, kad ilgai lentynose išsilaikyti turintys produktai dažnai pasterizuojami, o aukšta temperatūra sumažina dalį šio aromatingo šaknies prozdrowotinių savybių. Dėl to geriausia išeitis – tarkuotus krienus pasigaminti patiems.

Naminių krienų gamyba atrodo paprasta ir iš tiesų nereikalauja ypatingų kulinarinių įgūdžių, tačiau verta prisiminti kelias detales. Anksčiau krienai būdavo trinami grūstuvėje, o šiandien gerai nušveista ir nulupta šaknis dažniausiai tarkuojama smulkia tarka arba smulkinama trintuvu. Jei norite šiek tiek sumažinti aštrų kvapą, nuluptą šaknį keliolikai minučių pamirkykite šaltame vandenyje arba ketvirčiui valandos įdėkite į šaldytuvą. Taip pat pravartu krienus lupti ir tarkuoti prie atidaryto lango – tai padeda išvėdinti ore tvyrančius eterinius aliejus.

Gaminant naminius krienus, svarbu prisiminti, kad jie labai greitai patamsėja, todėl dirbti reikėtų sparčiai. Į dubenį, į kurį tarkuojate šaknį, įpilkite šiek tiek citrinos sulčių arba acto ir kartkartėmis išmaišykite – taip krienai ilgiau išliks balti. Jei planuojate pasigaminti didesnį kiekį, tarkuokite dalimis, kad masė nespėtų patamsėti.

Tarkuotiems krienams paprastai prireikia kelių priedų: druskos, žiupsnelio cukraus, citrinos sulčių, obuolių arba spiritinio acto. Jei masė per tiršta, galima įpilti šiek tiek virinto vandens. Paruoštus krienus sudėkite į švarų, iškaitintą stiklainį ir laikykite šaldytuve – taip jie gali išsilaikyti apie dvi savaites.

Verta paminėti ir naudingąsias krienų savybes. Šviežia šaknis pasižymi antibakteriniu, antivirusiniu ir priešgrybeliniu poveikiu, todėl gali būti naudinga kvėpavimo takų infekcijų metu, taip pat esant tam tikroms virškinamojo trakto parazitinėms infekcijoms. Krienai palankiai veikia virškinimą, todėl tinka valgyti kartu su mėsa ir rūkytais gaminiais. Be to, tai vitamino A, B grupės vitaminų, vitamino C bei mineralų – kalcio, fosforo, magnio ir jodo – šaltinis. Krienai taip pat padeda stiprinti organizmo atsparumą.

Tokie krienai bus puikus priedas prie įdarytų kiaušinių, velykinių mėsos gaminių, dešrų ar mėsos padažų.

„Ghee“ sviestas – tai paprasčiausiai lydytas sviestas. Tai riebalas, iš kurio gamybos metu pašalinama laktozė, t. y. pieno cukrus. Taip nutinka todėl, kad sviestas gaminamas jį lėtai kaitinant, o kaitinimo metu laktozė atsiskiria ir susidaro puta.

Lydytas sviestas pasižymi švelniu riešutiniu aromatu, sodriu kvapu ir auksine spalva. Šis produktas kilęs iš tradicinės Indijos virtuvės, be to, buvo vertinamas ajurvedoje dėl jam priskiriamų savybių.

„Ghee“ svieste gausu vitaminų A, D, E, K, taip pat B grupės vitaminų. Jame yra ir riebalų rūgščių, tokių kaip omega-3 ir omega-9. Dėl to šį produktą įtraukus į mitybą, gali pagerėti bendra organizmo veikla.

Teigiama, kad „Ghee“ vartojimas gali palankiai veikti imuninę sistemą. Šiame riebale esanti sviesto rūgštis siejama su T limfocitų, svarbių imuninei apsaugai, veiklos palaikymu. Dėl to organizmui gali būti lengviau atsilaikyti prieš peršalimus ar gripą, o taip pat – prieš oksidacinio streso žalą.

Taip pat nurodoma, kad lydytas sviestas ir jame esanti sviesto rūgštis gali švelniai veikti žarnyną: mažinti uždegiminius procesus ir padėti atsinaujinti sudirgusiai gleivinei. Reguliarus vartojimas siejamas su mažesne kai kurių žarnyno ligų rizika.

Dėl didesnio vitamino K kiekio „Ghee“ gali prisidėti prie kaulų ir dantų būklės palaikymo. Taip pat minimas teigiamas poveikis sąnariams ir jungiamojo audinio elastingumui. Be to, šis riebalas siejamas su regėjimo funkcijos palaikymu ir pagalba saugant akis.

„Ghee“ sviestą galima pasigaminti ir namuose – tam nereikia specialios įrangos, tik šiek tiek laiko.

Tradicinį sviestą supjaustykite mažesniais gabalėliais ir sudėkite į puodą. Kaitinkite, kol ištirps, tuomet užvirkite ir visą laiką maišykite.

Kai ištirpusio sviesto paviršiuje pradės formuotis balta puta, ją reguliariai nugraibykite šaukštu. Visas kaitinimo procesas turėtų trukti apie 50 min. Tuomet puodą nukelkite nuo ugnies ir palikite riebalą pastovėti maždaug valandą.

Po to riebalą dar kartą švelniai pašildykite ir perpilkite į tamsų indą, skirtą laikymui. Leiskite atvėsti ir laikykite šaldytuve – taip naminis lydytas sviestas bus paruoštas.

Lydytas sviestas dažniausiai naudojamas kepimui. Skirtingai nei įprastas sviestas, jis gali būti kaitinamas iki maždaug 250 laipsnių temperatūros, todėl laikomas tinkamesniu kepimui aukštesnėje kaitroje.

Be to, jį galima naudoti konditerijoje – jis gali pakeisti įprastą sviestą ar margariną. Taip pat tinka kaip priedas sriuboms, salotoms, bulvėms ar kaip užtepėlė sumuštiniams.

Slyvų sultys, nors nėra tokios populiarios kaip obuolių ar apelsinų, sveikatai naudingomis savybėmis joms nė kiek nenusileidžia. Dėl vitaminų ir mineralų gausos jos gali padėti papildyti mitybą ir išvengti kai kurių maistinių medžiagų trūkumo. Aktyviosios medžiagos, esančios slyvose, siejamos ir su apsauga nuo aterosklerozės bei osteoporozės.

Skaičiuojama, kad pasaulyje yra daugiau nei 6 tūkst. slyvų veislių. Lenkija yra viena iš didžiausių šių vaisių augintojų Europoje. Sezono metu – vasaros pabaigoje ir ankstyvą rudenį – slyvų galima įsigyti už patrauklią kainą, todėl jos dažnai valgomos šviežios, taip pat iš jų ruošiami įvairūs konservuoti gaminiai.

Iš slyvų gaminama ne tik uogienė ar tirštas džemas, puikiai tinkantis tepti ant duonos ar naudoti kepiniuose. Jos taip pat tinka kompotams ir džemams. Žiemai slyvas galima konservuoti sirupe arba džiovinti – taip sukoncentruojama dalis vertingų medžiagų. Tačiau norint pasirinkti sveikesnį variantą, verta atkreipti dėmesį į slyvų sultis.

Parduotuvėse paruoštų slyvų sulčių pasitaiko retai – jų dažniau randama sveiko maisto internetinėse ar specializuotose fizinėse parduotuvėse. Vis dėlto šias sultis nesunku pasigaminti ir namuose. Tam ypač tinka vengrinės slyvos bei renklodės. Iš mirabelių pagamintos sultys būna rūgštesnės, bet maloniai gaivinančios.

Slyvų sultys gali būti ir tirštesnės, trintos konsistencijos – tokiu atveju jose paprastai būna daugiau skaidulų. Skaidrintose sultyse skaidulų kiekis gerokai mažesnis.

Slyvų sultys vertinamos dėl vitaminų ir mineralų gausos. Jos yra geras vitamino K ir kalio šaltinis – šios medžiagos svarbios kaulų būklei ir širdies bei kraujagyslių sistemai. Taip pat slyvų sultyse randama vitaminų A, E, K ir B grupės vitaminų.

Be vitaminų, slyvų sultys išsiskiria ir mineralinėmis medžiagomis. Jose yra kalio, taip pat kalcio, fosforo, magnio ir geležies.

Slyvos labiausiai žinomos dėl palankaus poveikio virškinimo sistemai. Jose yra pektinų (maistinių skaidulų) bei sorbitolio – cukraus alkoholio, pasižyminčio švelniu laisvinamuoju poveikiu. Dėl to slyvų sultys gali būti naudingos esant užkietėjimui ar nereguliariam tuštinimuisi.

Nereikėtų pamiršti ir antioksidantų, kurių slyvose gausu. Tai ypač polifenoliai – jie padeda neutralizuoti laisvųjų radikalų poveikį ir siejami su mažesne kai kurių lėtinių ligų rizika.

Slyvų sultys dažnai rekomenduojamos žmonėms, kurie rūpinasi savo sveikata – ypač turintiems padidėjusį cholesterolį, patiriantiems kaulų tankio mažėjimo riziką ar susiduriantiems su tuštinimosi problemomis. Jos gali būti naudingos ir vyresnio amžiaus žmonėms, kurie labiau linkę į osteoporozę bei širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimus.

Vis dėlto didesnis skaidulų kiekis (ypač trintose sultyse) ne visiems tinka. Sergantiems žarnyno ligomis toks pasirinkimas gali būti netinkamas, o kai kuriems žmonėms gali sukelti pilvo pūtimą ar dujų kaupimąsi.

Ne kiekvienas to tikisi: gardųjį pesto genueńskie (pesto alla genovese) dažniausiai renkamės dėl išskirtinio skonio, tačiau šis, atrodytų, paprastas žalias padažas gali tapti ir realia pagalba organizmui.

Pesto alla genovese – vienas populiariausių Italijos virtuvės padažų, puikiai tinkantis įvairiems makaronams. Vis dėlto jo vertė neapsiriboja skoniu: didelę naudą lemia sudėtis, kurioje kiekvienas ingredientas turi savo paskirtį.

Kodėl baziliko, česnako ir alyvuogių aliejaus derinys laikomas naudingas sveikatai? Pažvelkime į pagrindinius komponentus.

Bazilikas yra vitaminų A, C ir K šaltinis. Jis prisideda prie imuniteto palaikymo, padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso ir svarbus normaliai kraujo krešėjimo funkcijai. Taip pat bazilikas turi natūralių aromatinių junginių (pvz., eugenolio, linalolio, cineolio), kuriems priskiriamas priešuždegiminis ir antibakterinis poveikis.

Česnakas neretai vadinamas natūraliu antibiotiku. Jo sudėtyje esantis alicinas pasižymi stipriomis antibakterinėmis, antivirusinėmis ir priešgrybelinėmis savybėmis. Be to, česnake yra mineralų (fosforo, kalio, geležies, magnio), taip pat flavonoidų ir fitosterolių. Manoma, kad česnakas gali padėti sergant kvėpavimo takų infekcijomis, prisidėti prie kraujospūdžio mažinimo ir sumažinti aterosklerozės bei širdies ir kraujagyslių įvykių riziką.

Alyvuogių aliejus yra sveikųjų riebalų šaltinis. Jame esanti oleino rūgštis siejama su „blogojo“ MTL (LDL) cholesterolio mažėjimu.

Į pesto sudėtį dažnai įeina ir kedro riešutai – jie suteikia augalinių baltymų, skaidulų bei mineralų, tokių kaip magnis ir cinkas.

Pesto genueńskie receptas paprastas, tačiau svarbu ne tik kaip jį pasigaminti, bet ir kaip naudoti, kad išliktų natūralios savybės.

Kadangi pesto nereikalauja terminio apdorojimo, jis natūraliai išsaugo didžiąją dalį vitaminų ir kitų medžiagų, kurios galėtų būti paveiktos aukštos temperatūros.

Praktiškiausia pesto dėti pačioje gaminimo pabaigoje – pavyzdžiui, sumaišyti su karštais makaronais. Įdomu tai, kad toks derinys gali turėti papildomą privalumą: makaronų angliavandeniai kartu su pesto riebalais ir baltymais įsisavinami lėčiau, todėl gali būti lengviau palaikyti stabilesnį gliukozės kiekį kraujyje.

Žinoma, pesto yra universalus – jis tinka ne tik makaronams. Jį galima naudoti ir kituose patiekaluose, priklausomai nuo skonio ir poreikių.

Česnakinis sultinys kilęs iš Viduržemio jūros regiono tradicijų. Pasak kai kurių pasakojimų, jis buvo žinomas dar senovėje – esą romėnai ir graikai jį gerdavo prieš svarbius įvykius, kad sustiprintų organizmą. Šiandien lietuviškoje (ir ne tik) virtuvėje toks sultinys nėra itin populiarus, tačiau verta tai pakeisti – jis išsiskiria skoniu ir gali turėti naudingų savybių.

Česnakas laikomas viena aromatingiausių ir labiausiai vertinamų daržovių. Jis neretai vadinamas natūraliu antibiotiku, nes pasižymi antivirusinėmis, priešgrybelinėmis ir antibakterinėmis savybėmis. Peršalimo metu česnakas gali padėti organizmui kovoti su ligų sukėlėjais, taip pat yra turtingas antioksidantais. Be to, jis gali prisidėti prie vadinamojo blogojo cholesterolio mažinimo, palaikyti žarnyno veiklą ir gerinti medžiagų apykaitą.

Įdomu tai, kad už daugelį česnako savybių atsakingas alicinas – stiprus natūralus sieros junginys. Jis susidaro tik tuomet, kai pažeidžiama česnako struktūra, pavyzdžiui, skiltelės sutraiškomos ar supjaustomos. Tada česnakas įgauna ryškesnį skonį ir, kaip teigiama, atsiskleidžia jo poveikis.

Vis dėlto intensyvus aromatas patinka ne visiems, o žalias česnakas kai kuriems būna sunkiai virškinamas, gali dirginti skrandį ir sukelti pilvo pūtimą. Dėl to verta išbandyti šildantį, regeneracijai tinkantį česnakinį sultinį – verdant česnakas tampa švelnesnis, tačiau išlaiko didelę dalį naudingųjų savybių.

Kaip paruošti česnakinį sultinį

Pirmą česnako galvutę nulupkite, smulkiai sukapokite ir palikite maždaug 10 minučių pastovėti – per tą laiką aktyvuojasi vertingi junginiai.

Antrą česnako galvutę taip pat nulupkite, o skilteles perspauskite per česnakspaudę. Keptuvėje įkaitinkite alyvuogių aliejų ir trumpai pakepinkite česnaką ant vidutinės ugnies, kol įgaus auksinį atspalvį. Svarbu neprideginti.

Puode užvirinkite vandenį. Sudėkite šviežias žoleles ir abu paruoštus česnakus. Sumažinkite ugnį ir virkite apie 40 minučių. Kai išgaruos maždaug pusė skysčio, sultinį pagardinkite druska ir pipirais. Tuomet perkoškite per sietelį – sultinys paruoštas.

Česnakinį sultinį rekomenduojama gerti reguliariai, kad būtų galima pilniau išnaudoti jo potencialą. Geriausia jį vartoti šiltą – tuomet jis šildo ir gali padėti organizmui greičiau atsigauti.

Tokį nuovirą galima gerti kasdien kaip bendrą organizmo stiprinimo priemonę, ypač jaučiant nuovargį ar silpnumą. Pajutus pirmuosius peršalimo požymius, jis taip pat gali būti naudingas įtraukiant į mitybą.

Žmonės, kuriems būdingas padidėjęs cholesterolio kiekis ar aukštas kraujospūdis, gali apsvarstyti šį sultinį kaip sveikos mitybos papildymą. Dėl antioksidantų jis taip pat gali padėti mažinti laisvųjų radikalų poveikį ir prisidėti prie apsaugos nuo oksidacinio streso.

Šarlotkos kepimas prasideda nuo tinkamų obuolių pasirinkimo. Geriausiai tinka tvirti, lengvai rūgštoki ir ne per daug sultingi vaisiai. Pernelyg vandeningi obuoliai išskiria daug sulčių ir apsunkina kepimą, todėl tuomet ypač svarbu pasirūpinti geru įdaro sutirštinimu.

Obuolius nulupkite, sutarkuokite arba supjaustykite plonomis riekelėmis. Jei nusprendėte juos patroškinti, darykite tai ant silpnos ugnies, kad vandens perteklius natūraliai išgaruotų. Tai paprasčiausias būdas pagerinti masės konsistenciją be papildomų ingredientų. Kantrybė atsiperka: ilgesnis troškinimas suteikia gilesnį skonį ir tvirtesnę tekstūrą.

Dedant obuolių tyrę ant trapaus pagrindo, verta prisiminti dar vieną taisyklę: pagrindą iš anksto lengvai apkepkite ir pabarstykite plonu džiūvėsėlių sluoksniu. Taip sultys pernelyg nesuminkštins tešlos. Žalių obuolių dėjimas tiesiai ant neapkepto pagrindo dažniausiai baigiasi neiškepusia, „šlapia“ tešla.

Vienas iš variantų – įdėti bulvių krakmolo. Paprastai pakanka 1–2 šaukštų vienam kilogramui obuolių. Krakmolą iš pradžių reikėtų išmaišyti su trupučiu šalto vandens, o tada supilti į karštą obuolių masę ir intensyviai maišyti – tuomet sultys sutirštėja iki drebučius primenančios konsistencijos. Tai greitas ir skoniui neutralus sprendimas.

Galima pasitelkti ir parduotuvinį kisielių ar pudingo miltelius. Įberti į verdančius obuolius jie ne tik sutirština įdarą, bet ir suteikia lengvą aromatą, pavyzdžiui, obuolių, citrinų ar aviečių. Panašiai veikia vanilinis ar grietinėlės skonio pudingas. Dažniausiai užtenka 1–2 šaukštų miltelių, kad įdaras taptų kremiškas ir tvirtesnis.

Jei norite natūralesnių alternatyvų, galima naudoti sutrintą bananą arba išmirkytas čija sėklas. Bananas suteikia kremiškumo ir švelnios saldumos, o čija sėklos sudaro gelį, kuris suriša drėgmę. Tai tinkamas pasirinkimas ir tiems, kurie vengia glitimo.

Dar vienas sprendimas – manų kruopos. Jos veikia tarsi švelni kempinė: sugeria sulčių perteklių ir paverčia jas aksominiu įdaru. Skirtingai nei didesnis krakmolo kiekis, manai dažniausiai nesukuria „želė“ efekto. Obuoliai išlieka minkšti, o įdaras lėkštėje neišbėga. Jei obuoliai nėra labai sultingi, užtenka 1 šaukšto kilogramui. Jeigu vaisiai itin vandeningi, kiekį galima padidinti iki 2 šaukštų, bet ne daugiau – perteklius padarys masę pernelyg kietą. Manų kruopas galima berti tiesiai į tarkuotus obuolius, įmaišyti pačioje troškinimo pabaigoje arba jomis pabarstyti vaisių sluoksnius kepinyje. Svarbu kruopas paskirstyti tolygiai.

Papildomas privalumas – manų kruopos puikiai saugo trapų pagrindą nuo permirkimo. Smulkios dalelės įsigeria į obuolių masę ir kartu stabilizuoja visą įdarą. Rezultatas paprastas: šarlotka gražiai pjaustosi ir išlaiko formą.

Skonį galima sustiprinti džiovintais vaisiais ir riešutais. Sauja razinų, džiovintų spanguolių ar abrikosų ne tik praturtins aromatą, bet ir sugers dalį sulčių. Kapoti riešutai suteiks malonaus traškumo. Be cinamono verta išbandyti žiupsnelį kardamono, imbiero ar muskato. O šaukštas sviesto, įmaišytas į obuolius, sušvelnins rūgštumą ir suteiks šilkinės tekstūros.

Tobula obuolių masės konsistencija priklauso nuo proporcijų ir nuojautos. Visada pradėkite nuo mažesnio sutirštiklio kiekio ir, jei reikia, įdėkite dar. Taip lengviausiai kontroliuosite įdaro struktūrą. Sėkmingo kepimo.