Category: Uncategorized

Kaip atpažinti silkę su ikrais

Yra keli paprasti požymiai, padedantys suprasti, ar prieš jus – silkei priklausantis „bonusas“ su ikrais, o ne įprasta žuvis be jų.

Atkreipkite dėmesį į pilvelio formą. Silkę su ikrais dažniausiai išduoda apvalesnis, standesnis pilvelis. Jis atrodo „pripildytas“ ir lengvai paspaudus nesusmunka. Jei žuvis plokščia arba pilvelis minkštas, tikėtina, kad ikrų joje nebus.

Pažiūrėkite į nugarą. Patelės (būtent jos turi ikrų) neretai pasižymi lygesne, tvarkingesne nugara. Patinų nugara dažniau būna kiek labiau išlinkusi. Tai ne visada akivaizdu, tačiau būtent į tokią detalę atidžiau žiūri pardavėjai.

Įvertinkite bendrą žuvies išvaizdą. Silkę su ikrais dažnai galima atpažinti iš „pilnesnio“ silueto ir didesnio svorio pojūčio. Jei žuvis atrodo liesa ar perdžiūvusi, tikimybė rasti ikrų – menka.

Kuo skiriasi silkė „mergaitė“ ir „berniukas“

Patinai paprastai būna riebesni, mėsingesni, o jų pieniai taip pat laikomi delikatesu.

Patelės dažniausiai nėra tokios riebios, tačiau būtent jos turi ikrų, dėl kurių daugelis ir perka silkę. Jei norite ypač gražios filė ar mėgstate pienius, verta rinktis „berniuką“.

Ar galima valgyti silkės ikrus

Silkės ikrai – dažnai nepelnytai nuvertinamas produktas. Jei žuvis šviežia ir tinkamai paruošta, ikrai yra saugūs vartoti.

Juos galima:

• kepti;
• sūdyti;
• dėti į užkandžius ar užtepėles.

Skonis švelnus, su lengvu sūrumu, o sotumo jausmas atsiranda gana greitai.

Kuo naudingi silkės ikrai

Ikruose gausu baltymų, taip pat omega-3 riebalų rūgščių, kurios padeda palaikyti širdies ir kraujagyslių veiklą.

Be to, juose yra B grupės vitaminų, svarbių nervų sistemai, ir mikroelementų, padedančių organizmui greičiau atsistatyti. Tai geras pasirinkimas tiems, kurie nori gauti daugiau naudos iš nedidelės maisto porcijos.

Kada verta būti atsargiems

Nors privalumų netrūksta, yra situacijų, kai ikrų geriau atsisakyti. Jų nerekomenduojama:

• žmonėms, turintiems inkstų problemų;
• tiems, kurie riboja druskos kiekį mityboje;
• kai kyla abejonių dėl žuvies šviežumo (tuomet geriau nerizikuoti ir atsisakyti net pačios silkės).

Mini, dar vadinamas kokteiliniu, avokadas – tai mažesnė įprasto avokado atmaina. Vaisiai dažniausiai būna 5–8 cm ilgio, pailgi ir kiek netaisyklingos formos. Svarbiausias skirtumas – jis neturi kauliuko: vietoje didelės sėklos matoma tik nedidelė tuštuma.

Dėl šios savybės beveik visas vaisius yra valgomas. Odelė paprastai plona, dažnai lygi, o kai kurių veislių – net visiškai tinkama valgyti. Todėl nereikia vargti šalinant kietą kauliuką ar rizikuoti įsipjauti jį išimant. Pastaraisiais metais net buvo kalbama apie vadinamąją avokado ranką – traumas, patiriamas netinkamai pjaustant vaisių, tačiau kokteilinio avokado atveju ši problema praktiškai išnyksta.

Mini avokadas atsiranda natūraliai – tai sutrikusio sėklos formavimosi proceso po žiedo apdulkinimo rezultatas. Tai nėra genetiškai modifikuotas produktas: dažniau kalbama apie tokių vaisių atranką. Jie auginami šilto klimato šalyse, pavyzdžiui, Ispanijoje ar Centrinėje Amerikoje, o jų pasiūla dažnai būna sezoninė ir ribota.

Skonis išlieka įprastas: minkštimas kremiškas, sviestinis, su švelnia riešutine nata. Dėl kompaktiško dydžio vienas vaisius dažnai tampa patogia porcija vienam kartui.

Mitybine verte kokteilinis avokadas nuo didesnių „giminaičių“ nesiskiria. Tai vienas iš mononesočiųjų riebalų rūgščių šaltinių, kurios siejamos su širdies veiklos palaikymu ir padeda išlaikyti normalų cholesterolio kiekį. Įtraukus avokadą į mitybą, gaunama riebalų, kurie prisideda prie riebaluose tirpių vitaminų (A, D, E ir K) įsisavinimo.

Vaisiuje yra B grupės vitaminų, įskaitant B5, B6 ir B7, svarbių medžiagų apykaitai, nervų sistemai, odos ir plaukų būklei. Taip pat aptinkama vitamino E, pasižyminčio antioksidaciniu poveikiu, vitamino C, siejamo su imuniteto funkcijomis, bei vitamino K, svarbaus kraujo krešėjimui ir kaulų sveikatai.

Netinka pamiršti ir mineralų – kalio, magnio, vario. Kalis padeda reguliuoti kraujospūdį ir skysčių balansą, o magnis prisideda prie raumenų ir nervų sistemos veiklos.

Dar vienas ryškus privalumas – skaidulos. Jos suteikia sotumo jausmą net suvalgius nedidelį vaisių ir palaiko normalią virškinimo sistemos veiklą. Todėl mini avokadas kaip užkandis gali būti ne tik energijos, bet ir realios pagalbos žarnynui šaltinis.

Paprasčiausias būdas valgyti – žalią. Prinokusį kokteilinį avokadą galima perpjauti išilgai ir išvalgyti šaukšteliu, kaip kivi, arba nulupti ir supjaustyti riekelėmis. Jei odelė plona ir švelni, vaisių kartais galima suvalgyti net su ja.

Mini avokadas puikiai tinka kaip greitas užkandis tarp valgymų: jį patogu pasiimti į darbą ar patiekti užkandžių lėkštėje. Jis dera su krevetėmis, kepta vištiena, kiaušiniu ar vyšniniais pomidorais. Iš minkštimo taip pat galima paruošti gvakamolę, užtepą sumuštiniams arba kreminį salotų padažą.

Svarbu ir laikymas. Neprinokusių vaisių nereikėtų dėti į šaldytuvą, nes žema temperatūra gali sutrikdyti nokimo procesą. Geriausia juos kelias dienas laikyti kambario temperatūroje. Jei norite prinokinimą paspartinti, įdėkite avokadus į popierinį maišelį kartu su bananu ar obuoliu – šie vaisiai išskiria etileną, kuris pagreitina nokimą.

Galvojant apie geležies gausią mėsą, dažniausiai pirmiausia prisimenama jautiena. Tačiau anties krūtinėlėje geležies gali būti net daugiau – apie 2,4–2,7 mg 100 gramų (palyginimui, jautienos išpjovoje dažniausiai aptinkama apie 1,9–2,6 mg 100 gramų). Geležis svarbi, nes padeda organizmui gaminti raudonuosius kraujo kūnelius ir prisideda prie mažesnės mažakraujystės rizikos. Įtraukus antieną į racioną, galima palaikyti geresnį organizmo aprūpinimą deguonimi, imunitetą ir koncentraciją.

Anties krūtinėlė taip pat laikoma vienu geriausių visaverčių baltymų šaltinių tarp paukštienos. 100 gramų mėsos gali būti apie 28–30 gramų baltymų, kurie svarbūs raumenų atsistatymui, audinių formavimuisi ir sklandžiam organizmo darbui. Nors dalį žmonių gąsdina riebalai, krūtinėlė yra liesiausia anties dalis, o filė be odos turi gerokai mažiau kalorijų nei kitos skerdenos dalys.

Vertinga ir vitaminų sudėtis: krūtinėlėje yra B grupės vitaminų, taip pat vitaminų A ir E. Kartu su mineralais, tokiais kaip cinkas, magnis ir fosforas, šios medžiagos prisideda prie energijos, savijautos ir bendros organizmo būklės palaikymo.

Daugelis prieš gamindami nuo krūtinėlės nuima odą, siekdami sumažinti patiekalo kaloringumą. Vis dėlto verta pagalvoti du kartus: būtent po oda yra natūralaus kolageno – baltymo, siejamo su odos, sąnarių ir kraujagyslių būklės palaikymu.

Tinkamai paruošta odelė nebūtinai bus sunki. Pakanka ją įpjauti rombais (neįpjaunant mėsos) ir riebalus išlydyti sausoje keptuvėje. Taip pašalinamas riebalų perteklius, o odelė tampa plonesnė ir traškesnė.

Kolagenas, veikiamas karščio, iš dalies skyla, tačiau odelė vis tiek gali būti vertinga mitybos dalis. Jei norisi palaikyti sąnarius ar pagerinti odos išvaizdą, nebūtina šio elemento visiškai atsisakyti – svarbiausia saikas ir tinkamas paruošimas.

Žemiau – klasikinis anties krūtinėlės paruošimo būdas su obuoliais. Saldžiarūgščiai vaisiai išryškina mėsos skonį, o mairūnas suteikia aromato ir gali palengvinti virškinimą.

Paruošimo būdas:

Anties krūtinėles nuplaukite, nusausinkite ir odą įpjaukite rombais. Apelsiną nuplaukite, nutarkuokite šiek tiek žievelės, perpjaukite pusiau ir išspauskite sultis. Mėsą įtrinkite druska, pipirais, mairūnu, aliejumi ir trupučiu tarkuotos apelsino žievelės, tuomet apšlakstykite sultimis. Palikite marinuotis – geriausia per naktį, kad skoniai geriau įsigertų.

Kitą dieną krūtinėles dėkite odele žemyn ant šaltos, sausos keptuvės ir ant vidutinės kaitros išlydykite riebalus. Kai odelė taps auksinė, mėsą perkelkite į karščiui atsparų indą, sudėkite ketvirčiais pjaustytus obuolius. Kepkite uždengtą 180 laipsnių temperatūroje apie valandą. Kepimo metu 2–3 kartus palaistykite mėsą išlydytais riebalais – taip ji išliks sultinga. Likus 10 minučių iki pabaigos, indą atidenkite, kad odelė gražiai apskrustų ir taptų traški.

Iškepusiai mėsai leiskite kelias minutes „pailsėti“, tuomet supjaustykite riekelėmis. Patiekite su bulvių tyre. Sultinga krūtinėlė, mairūno aromatas ir minkšti obuoliai sukuria patiekalą, kuriam dažnai nereikia daug papildomų priedų.

Sūrio pyragas gali sužavėti skoniu ir aksomine tekstūra, tačiau virtuvėje dažnai sukelia daugiausia streso. Neramu, kad jis sukris, sutrūkinės, išsausės ar pernelyg paruduos. Pasitaiko ir taip, kad vidus lieka žalias, o kraštai – per kieti. Dažniausiai visų šių bėdų priežastis ta pati: netinkama kepimo temperatūra. Laikantis kelių paprastų taisyklių, pyragas išliks stabilus, kreminis, o jo paviršius bus lygus.

Kepimo temperatūra lemia pyrago struktūrą, aukštį, tolygų sustingimą ir tai, ar kepinys išliks lygus. Sūrio pyragas nemėgsta staigių temperatūros pokyčių ir netoleruoja per didelio karščio: tada jis greitai pakyla, o ištrauktas taip pat greitai sukrenta. Geriausias rezultatas pasiekiamas kepant lėtai ir švelniai – žemesnėje temperatūroje, kad masė ramiai sustingtų ir neatsirastų įtrūkimų.

Universali taisyklė – orientuotis į varškės (sūrio) masės kiekį. Pyragas, ruošiamas iš 1 kilogramo varškės, paprastai kepa 60–70 minučių 160 laipsnių temperatūroje. Toks karštis leidžia masei sustingti tolygiai ir neleidžia viršui per greitai skrusti. Jei naudojate 2 kilogramus varškės, prireiks daugiau laiko ir šiek tiek žemesnės temperatūros – geriausia kepti 70–90 minučių 150 laipsnių temperatūroje. Dideliems, sunkiems pyragams būtinas lėtesnis kaitinimas, kitaip viršus ims džiūti, o vidus liks per minkštas.

Jei kepate sūrio pyragą ant tradicinio trapios tešlos pagrindo, pagrindą reikėtų kepti atskirai. Trapi tešla apie 20 minučių kepama 180 laipsnių temperatūroje, kad sutvirtėtų ir būtų pasiruošusi drėgnai masei. Tik tuomet ant apkepto ir atvėsinto pagrindo pilama sūrio masė ir kepinys vėl keliauja į orkaitę ilgesniam laikui. Sūrio pyragas ant trapios tešlos pagrindo dažniausiai kepa 80–90 minučių 160 laipsnių temperatūroje – taip pagrindas išlieka trapus, nepermiršta, o masė lėtai pasiekia tinkamą konsistenciją.

Svarbiausia – lėtas, ramus kepimas. Kai temperatūra per aukšta, pyragas greitai išsipučia, o vėliau staigiai sukrenta, sutrūkinėja arba išsausėja. Pakankamas laikas ir protingai parinkta temperatūra – lygios, kreminės ir stabilios tekstūros paslaptis.

Idealus sūrio pyragas priklauso ne tik nuo kepimo, bet ir nuo tinkamo pasiruošimo. Prieš maišant tešlą svarbu, kad visi produktai būtų kambario temperatūros. Šalti kiaušiniai ar varškė gali „sutraukti“ masę, suformuoti gumulėlius, o kepant paskatinti įtrūkimus. Vienalytė masė stingsta pamažu, be staigių pakilimų ir kritimų.

Didelę reikšmę turi ir varškės pasirinkimas. Ji turėtų būti riebi arba pusiau riebi, bet ne vandeninga ir ne liesa. Per didelis vandens kiekis masėje lemia, kad pyragas prasčiau laiko formą, o kartais net ima sluoksniuotis. Patikimas sprendimas – kokybiška varškė arba gerai sumalta riebi varškė.

Kita svarbi taisyklė – masę plakti trumpai, tik tiek, kad susijungtų ingredientai. Kuo daugiau oro įplaksite, tuo labiau pyragas pakils orkaitėje, o ištrauktas labiau sukris. Būtent oro perteklius, kartu su netinkama temperatūra, dažnai sukelia įtrūkimus ir įdubusį vidurį.

Reikšmės turi ir pasirinktas orkaitės režimas. Sūrio pyragą geriausia kepti be ventiliatoriaus – įprastu viršus–apačia režimu. Ventiliatorius skatina pernelyg greitą kilimą, labiau džiovina viršų ir gali lemti netolygų kepimą. Jei kepant viršus ima per greitai ruduoti, jį galima uždengti aliuminio folija, kad neperdžiūtų.

„Viena dažniausių klaidų – orkaitės durelių atidarinėjimas kepimo metu. Verčiau susilaikyti ir stebėti pyrago kraštus, kad suprastumėte, ar jis jau beveik paruoštas. To, ar sūrio pyragas nėra žalias, nepatikrinsite sausu pagaliuku, todėl nėra priežasties atidarinėti orkaitę“, – teigiama portale „smaker.pl“.

Iškepus svarbiausia – kantrybė. Pyragas turi vėsti pamažu, geriausia praviroje orkaitėje. Jei jį ištrauksite per greitai, jis patirs temperatūrinį šoką ir gali iškart sukrikti ar sutrūkinėti. Tik visiškai atvėsusį galima išimti iš formos, o kelių valandų vėsinimas šaldytuve suteikia tvirtesnę, idealią konsistenciją.

Sūrio pyragas dažniausiai trūkinėja, kai masė per daug prisotinta oro arba kepama per aukštoje temperatūroje. Jis sukrenta, jei masė netolygiai sustingo arba kepinys per staigiai ištraukiamas iš orkaitės. Permirkęs pagrindas paprastai rodo, kad jis nebuvo apkeptas iš anksto arba varškė buvo pernelyg vandeninga. Žinant, kokią temperatūrą pasirinkti, kokius ingredientus naudoti ir į ką atkreipti dėmesį, sūrio pyragą galima iškepti be streso – lygų, kreminį ir labai skanų.

Šviežios (presuotos) mielės

Tai tradicinis ir dažnai geriausias pasirinkimas Velykų paskai. Šviežios mielės pasižymi dideliu aktyvumu ir gerai „dirba“ sodrioje, riebesnėje tešloje. Jos užtikrina tolygų rūgimą, suteikia gražų porėtumą ir malonų iškepusios paskos aromatą.

Dėl šių savybių šviežios mielės itin dažnai naudojamos naminiuose ir tradiciniuose receptuose.

Pagrindiniai trūkumai:

• trumpas galiojimo laikas;
• reikalauja tikslaus dozavimo ir tinkamų laikymo sąlygų;
• mažiau patogios naudoti.

Rekomenduojama naudoti apie 30–50 g mielių 1 kg miltų.

Sausos mielės

Prieš naudojimą šias mieles įprastai reikia „atgaivinti“ – ištirpinti šiltoje skysčio dalyje. Jos veikia kiek lėčiau nei šviežios, tačiau tinkamai aktyvuotos taip pat leidžia pasiekti gerą rezultatą.

Dažniausiai reikia apie 10–15 g sausų mielių 1 kg miltų.

Pagrindiniai privalumai:

• ilgas galiojimo laikas;
• patogus laikymas.

Sausos greito veikimo (instant) mielės

Tai patogiausias variantas, ypač tiems, kurie dar neturi daug kepimo patirties.

Šias mieles galima iš karto maišyti su miltais, neaktyvuojant iš anksto. Jos greitai pradeda veikti ir sutrumpina tešlos ruošimo laiką.

Paprastai reikia apie 7–10 g 1 kg miltų.

Privalumai:

• paprastas naudojimas;
• tešla greičiau pakyla;
• nereikia išankstinio mirkymo ar tirpinimo.

Vis dėlto jų suteikiamas skonis gali būti mažiau ryškus nei naudojant šviežias mieles. Taip pat svarbu neviršyti rekomenduojamos normos, kad kepinys neįgautų mielinio poskonio.

Jei norite kuo tradiciškesnio skonio ir aromato, rinkitės šviežias mieles. Jei svarbiausia patogumas ir stabilus rezultatas, labiau tiks sausos greito veikimo mielės.

Kiek kainavo

Tešlos ingredientams išleidau 614 grivinų. Dalis produktų liko, nes ne viską įmanoma nusipirkti tiksliai tokiu kiekiu, kokio reikia kepiniams. Mano išlaidos buvo tokios:

• kiaušiniai (10 vnt.) – 88,99 grivinos
• mielės (2 kubeliai po 42 g) – 17,98 grivinos
• pienas (870 ml) – 62,99 grivinos
• miltai (1 kg) – 29,17 grivinos
• sviestas (2 pak. po 180 g) – 199,98 grivinos
• vanilinas – 8,98 grivinos
• cukrus (900 g) – 38,99 grivinos
• konjakas (70 ml) – 65,99 grivinos

Originaliame recepte siūloma dėti šokolado lašelių, tačiau čia galima rinktis pagal skonį. Norėdama bent šiek tiek sumažinti kaloringumą, pasirinkau džiovintas uogas. Kepiniuose dažnai naudojamos razinos, bet mano draugė, kuri ir „įkalbėjo“ parašyti šį tekstą, jų nemėgsta. Kadangi jai teks su manimi dalytis šiuo kalorijų „smūgiu“, pasirinkau spanguoles: 300 g kainavo 100 grivinų.

Dar apie 250 grivinų išleidau dekorui. Brangiausi pasirodė zuikiai – pakuotėje už 94,99 grivinos buvo trys vienetai.

Nuotrauka: dekoras paskai (Irina Gamerska)

Kiek laiko užtrunka gamyba

Bendras procesas nėra toks ilgas, kaip gali pasirodyti – daugiausia laiko tenka tiesiog laukti, kol tešla kils.

Tešlą reikia užminkyti, tuomet laukti apie 1,5 valandos, vėliau ją sudėti į formas ir dar kartą palaukti apie 1,5 valandos. Po to kepama maždaug valandą – ir viskas. Kepiniams atvėsus, belieka juos papuošti.

Pirmojo laukimo metu spėjau nueiti į turgų, pavedžioti šunį ir papusryčiauti. Antrojo laukimo metu net nuėjau į sporto salę, kad bent kiek „pasiruoščiau“ tam, jog pietums bus paska.

Taigi, tai nėra sudėtinga – laisvo laiko tikrai pakanka. Kas nori, per tą laiką spės ir langus nusiplauti.

Tešlos ingredientai

• spanguolės – 300 g
• konjakas – 70 ml
• kiaušiniai – 4 vnt. ir 1 trynys
• mielės – 80 g
• pienas – 350 ml
• miltai – 1,1 kg
• sviestas – 250 g
• vanilinas – 1 pakelis
• cukrus – 250 g

Nuotrauka: tešlos ingredientai (Irina Gamerska)

Paskos receptas

Gaminimą galima suskirstyti į tris etapus.

Pirmasis – spanguolės

Spanguoles užpyliau konjaku ir palikau per naktį. Originaliame recepte konjaką siūloma tiesiog supilti į tešlą, bet nusprendžiau nerizikuoti. Džiovintų vaisių mirkymą alkoholyje jau buvau bandžiusi žiemą, kepdama štoleną – buvo labai skanu.

Svarbiausia – nenaudoti romo, nes efektas beveik nejuntamas. Konjakas atsiskleidžia kur kas geriau. Įdomu ir tai, kad kuo ilgiau kepinys pastovi, tuo ryškiau atsiveria skonis.

Esu skaičiusi, kad dėl alkoholio tradicinis štolenas ilgiau negenda, nes jį rekomenduojama brandinti net kelias savaites. Patikrinti to nespėjau – kepinius mėgstu labiau nei eksperimentus. Vis dėlto ir be ilgo brandinimo skonis buvo puikus.

Antrasis – raugelis

Šiltame piene (aš jį pašildžiau ant viryklės) ištirpinau mieles, subėriau 500 g miltų ir palikau pastovėti. Nieko sudėtingo.

Nuotrauka: tešlos ruošimas (Irina Gamerska)

Trečiasis – tešla

Atskirai sumaišiau kiaušinius, cukrų ir vaniliną. Tada šį mišinį supyliau į raugą, subėriau dar 600 g miltų, gerai išmaišiau, sudėjau sviestą ir spanguoles.

Beje, kol spanguolės „maudosi“ konjake, jas verta kelis kartus pamaišyti. O prieš dedant į tešlą – geriau nuspausti, kad nepatektų per daug skysčio. Dirbtinis intelektas įspėjo, kad jei alkoholio bus per daug, jis gali „ištraukti“ drėgmę iš tešlos ir kepinys gali išeiti sausesnis.

Nuotrauka: tešla paskai (Irina Gamerska)

Toliau – viskas paprasta: tešlą užminkius reikia laukti apie 1,5 valandos. Kaip ir minėjau, per tą laiką spėjau nueiti į turgų, pavedžioti šunį (jis net du kartus užsuko į virtuvę patikrinti, ar jo nepamiršau), papusryčiauti ir parašyti didžiąją dalį šio teksto.

Po 1,5 valandos tešlą sudėjau į formas (beje, viena kainavo 11 grivinų) ir dar kartą laukiau apie 1,5 valandos. Kas nežino – forma turi būti pripildyta maždaug iki trečdalio, kad tešla turėtų kur kilti.

Nuotrauka: pakilusi tešla formose (Irina Gamerska)

Kepiau apie valandą 180 laipsnių temperatūroje. Prieš pašaunant į orkaitę, paskas galima aptepti kiaušiniu.

Nuotrauka: pirkos prieš kepimą (Irina Gamerska)

Glajus – nuo trynio likusį baltymą išplakiau su cukraus pudra (150 g). Pudros papildomai nepirkau – buvo likusi nuo štolenų. Tačiau galima naudoti ir paprastą cukrų.

Skyrelis draugei

Kaloringumą man padėjo paskaičiuoti dirbtinis intelektas. Visoje kepinių porcijoje – apie 8960 kcal (beveik 2,3 kg). Tačiau neišsigąsk: išėjo net šešios paskos, o 100 g turi apie 345–360 kcal.

Dirbtinis intelektas teigia, kad šokolado pakeitimas spanguolėmis tikrai šiek tiek padėjo: šokolado lašeliuose yra apie 540 kcal/100 g, o spanguolėse – apie 308 kcal/100 g.

„Patarimas iš dirbtinio intelekto: viena vidutinė paska (apie 300–400 g) turi maždaug 1000–1400 kcal. Tai beveik dienos norma, jei laikaisi kalorijų deficito, todėl geriau ją valgyti per kelias dienas arba aktyviau vaišinti draugę. Maša, taip pasakė dirbtinis intelektas, ne aš“, – tokia žinutė atkeliavo su skaičiavimais.

Maistinė vertė 100 g:

• kaloringumas – 358 kcal
• baltymai – 6,8 g
• riebalai – 11,4 g
• angliavandeniai – 57,2 g

Beje, kad „atidirbtum“ 100 g paskos, reikėtų maždaug dvi valandas pasivaikščioti. O jei eiti į įkalnę, gali pakakti ir 45 minučių.

Blizgus glajus, kuris nelimpa

Šis baltyminis glajus padeda išgauti dailų blizgesį ir tvirtą paviršių, kuris nelimpa prie rankų.

Ingredientai:

• kiaušinių baltymai – 55 g (maždaug iš 2 kiaušinių)
• cukrus – 150 g
• vanduo – 40 g

Paruošimo būdas

Atvėsintus baltymus plakite mikseriu, kol masė pašviesės ir susiformuos standžios viršūnėlės. Į puodą supilkite vandenį, suberkite cukrų ir, užvirus, virkite 10 min. ant vidutinės ugnies.

Tuomet po truputį supilkite sirupą į baltymus ir toliau plakite dar 5–7 min. Baltyminė masė turi sutirštėti ir tapti glotni, blizgi.

Glajus paprastai sustingsta per 1,5–2 val., tačiau esant didelei drėgmei gali prireikti 3 val. ar net daugiau.

Maisto tinklaraštininkė pažymėjo, kad jei glajus nesustingsta, jį galima lengvai pradžiovinti orkaitėje kartu su Velykų „paska“: 90–110 laipsnių temperatūroje 15–20 min.

„Glajus gali nesustingti tik tuo atveju, jei nepakankamai išvirsite sirupą. Jis turi sutirštėti, bet neturi patamsėti kaip karamelė“, – pridūrė Senych.

Kaip laikyti Velykų „paską“, kad glajus nesutrūkinėtų

Venkite temperatūros svyravimų. Nedėkite karštos ar dar šiltos Velykų „paskos“ į šaldytuvą – staigus atvėsimas sukelia kondensatą ir gali atsirasti įtrūkimų.

Tinkamas laikymas. Venkite sandarios plėvelės, kuri liečiasi prie glajaus – taip galima pažeisti jo paviršių. Geriausia rinktis kartoninę dėžutę arba indą su ventiliacija.

Kontroliuokite drėgmę. Jei oras per sausas, glajus linkęs trūkinėti, o esant didelei drėgmei – gali suminkštėti. Optimali drėgmė patalpoje – 40–60 proc.

Ši išskirtinė sojų rūšis išsiskiria sodria tamsia spalva ir švelniu, lengvai riešutiniu skoniu. Pasaulyje ji vertinama tiek dėl kulinarinių savybių, tiek dėl didelės maistinės vertės. Lietuvoje ji dar nėra itin populiari, tačiau tai gali pasikeisti. Verta sužinoti, kodėl į mitybą naudinga įtraukti juodąją soją.

Juodoji soja daugeliui skamba paslaptingai, tačiau Japonijoje ji puikiai žinoma – ten vadinama kuromame. Iš pirmo žvilgsnio ji primena juodąsias pupeles, tačiau iš tiesų tai atskira sojų veislė. Ji išsiskiria ne vien spalva: turi savitą skonį ir itin vertingą maistinių medžiagų sudėtį. Daugiausia ji auginama Japonijoje, ypač Tamba ir Hokaido regionuose, kur vyrauja palankiausios sąlygos, todėl gaunami aukščiausios kokybės grūdai.

Juodoji soja Rytų Azijos virtuvėje ir kultūroje užima ypatingą vietą. Tai ne tik ingredientas – ji neretai laikoma sveikatos ir ilgaamžiškumo simboliu.

Juodoji soja pasižymi didele maistine verte. Dėl gausaus skaidulų kiekio jos įtraukimas į racioną gali palankiai veikti žarnyno veiklą. Taip pat joje gausu antioksidantų, padedančių apsaugoti ląsteles nuo pažeidimų, todėl ji siejama ir su imuniteto palaikymu.

Be to, juodoji soja yra puikus augalinių baltymų šaltinis – tai ypač aktualu vegetarams, veganams ir tiems, kurie nori mažinti mėsos vartojimą. Baltymai padeda ilgiau jaustis sotiems, todėl gali sumažėti noras užkandžiauti. Jie taip pat svarbūs organizmo atsistatymui po fizinio krūvio, tad reikšmingi aktyviai gyvenantiems žmonėms.

Juodoji soja gali prisidėti ir prie širdies sveikatos, pirmiausia dėl nesočiųjų omega-3 riebalų rūgščių. Ji gali padėti mažinti „blogojo“ cholesterolio kiekį, prisidėti prie kraujospūdžio reguliavimo ir palaikyti gerą kraujotakos sistemos būklę.

Šis produktas taip pat turi mineralų, svarbių kaulams ir dantims – pavyzdžiui, kalcio, kuris siejamas su osteoporozės prevencija. Dėl vitamino A juodoji soja gali būti naudinga regėjimui ir odai. Joje aptinkama ir geležies, kuri prisideda prie deguonies pernešimo į organus bei raumenis, taip pat medžiagų, svarbių nervų ir raumenų funkcijoms.

Virtuvėje juodąją soją galima panaudoti įvairiai. Jos lengvai riešutinis skonis praturtina patiekalus ir dera su daugybe ingredientų.

Vienas paprasčiausių būdų – įdėti virtos juodosios sojos į salotas. Kartu su mėgstamomis daržovėmis ir padažu ji taps papildomu baltymų ir skaidulų šaltiniu, o dėl universalaus skonio galima drąsiai eksperimentuoti.

Juodąją soją verta dėti ir į sriubas – ją galima virti kartu su kitais ingredientais, kad patiekalas būtų sotesnis ir maistingesnis.

Ji tinka ir kokteiliams ar glotnučiams, ypač derinant su augaliniais gėrimais. Toks užkandis gali suteikti energijos ir padėti palaikyti gerą savijautą. Žinoma, juodoji soja plačiai naudojama ir vegetariškoje bei veganiškoje virtuvėje – iš jos galima gaminti, pavyzdžiui, augalinius kotletus.

Ingredientai

• obuoliai – 600 g (nulupti ir be sėklalizdžių)
• želatina – 50 g
• vanduo – 250–300 ml
• vanilinas – pagal skonį (nebūtina)

Gaminimo būdas

Pirmiausia paruoškite obuolius: nulupkite, išpjaukite sėklalizdžius ir supjaustykite nedideliais gabalėliais.

Sudėkite obuolius į puodą, įpilkite šiek tiek vandens ir troškinkite, kol suminkštės, apie 10–15 min.

Suminkštėjusius obuolius sutrinkite trintuvu iki vientisos tyrės.

Tuomet paruoškite želatiną: užpilkite ją vandeniu ir palikite išbrinkti pagal instrukciją ant pakuotės.

Į šiltą obuolių tyrę sudėkite išbrinkusią želatiną ir gerai išmaišykite, kol masė taps vientisa. Jei norite, įberkite vanilino.

Supilkite masę į formą arba į porcijinius indelius.

Dėkite į šaldytuvą 2–3 val., kol visiškai sustings.

Gausite švelnų, lengvą desertą, primenantį vaisių želė ar pastilę. Jis tinka tiems, kurie rūpinasi figūra arba nori sumažinti cukraus vartojimą.

Patarimai

• rinkitės saldesnių veislių obuolius, kad nereikėtų papildomai saldinti
• kvapui galima įdėti cinamono arba šlakelį citrinos sulčių
• jei norite standesnės tekstūros, sumažinkite vandens kiekį

Kokia turėtų būti dešros sudėtis

Kokybiška naminė dešra dažniausiai gaminama iš kiaulienos ir prieskonių. Paprastai naudojamos riebesnės mėsos dalys – krūtinėlė, mentė ar papilvė, taip pat druska, pipirai, mairūnas ir česnakas. Svarbus ir konservantas – be jo gaminys gali tapti nesaugus vartoti.

Taip pat verta prisiminti, kad tai gana kaloringas produktas – apie 250–300 kcal 100 g, todėl jį rekomenduojama valgyti saikingai.

Į ką atkreipti dėmesį perkant

Vienas pagrindinių kokybės rodiklių – dešros spalva. Jei ji yra ryškesnio rožinio atspalvio, dažniausiai tai reiškia didesnį mėsos kiekį. Per daug šviesi, beveik balta spalva gali signalizuoti, kad gaminyje per daug riebalų.

Ne mažiau svarbu atidžiai perskaityti sudėtį. Specialistai pataria vengti produktų, kuriuose yra:

• didelis riebalų kiekis,
• miltai, soja arba maltodekstrinas,
• kiti užpildai.

Kuo sudėtis trumpesnė ir kuo daugiau joje mėsos, tuo geresnis pasirinkimas. Skonis turėtų būti sodrus, su aiškiai juntamais prieskoniais, o tekstūra – sultinga ir tvirta.

Kaip tinkamai paruošti

Ekspertai pataria atsisakyti kepimo keptuvėje, nes taip patiekalas tampa dar riebesnis ir sunkiau virškinamas. Geriausias pasirinkimas – kepimas orkaitėje: dalis riebalų išsilydo, todėl dešra tampa lengvesnė ir mažiau kaloringa.