Category: Uncategorized

  • Šio Velykų recepto ieško visi: drėgna pascha su džiovintais vaisiais pagal Lizą Glinskają

    Drėgnos paschos su cukatais ir riešutais receptas

    Ingredientų kiekis apskaičiuotas 3 formoms po 500 g.

    Raugui reikės:

    • miltų – 150 g (6 valg. š. su kaupu)
    • pieno – 170 ml (9 valg. š.)
    • sausų mielių – 1 g

    Tešlai reikės:

    • miltų – 500 g (apie 3 stiklines)
    • raugo – 320 g
    • cukraus – 80 g (3 valg. š. su kaupu)
    • druskos – 10 g (1 arb. š. su kaupu)
    • medaus – 40 g (4 arb. š.)
    • sausų mielių – 24 g
    • kiaušinių – 300 g (6 vnt., šaltų)
    • sviesto – 250 g (82 proc. riebumo)
    • razinų – 150 g (tinka ir cukatai, džiovintos spanguolės, riešutai) (apie 6 valg. š.)

    Sirupui įmirkyti:

    • vandens – 100 ml (6 valg. š.)
    • cukraus – 100 g (4 valg. š. su kaupu)
    • tamsaus romo – 30 ml (2 valg. š.)

    Šveicariškai morengai:

    • kiaušinių baltymų – 150 g (apie 5 vnt.; rekomenduojama naudoti pasterizuotus)
    • cukraus – 300 g (1,5 stiklinės)

    Dekorui:

    • smulkintų pistacijų
    • liofilizuotų aviečių
    • džiovintų abrikosų (arba apelsinų / citrinų cukatų)

    Džiovintų vaisių paruošimas

    Į prikaistuvį supilkite vandenį, suberkite cukrų, įpilkite tamsaus romo, užvirkite, nukelkite nuo ugnies ir atvėsinkite. Razinas užpilkite atvėsusiu sirupu, uždenkite plėvele ir padėkite į šaldytuvą per naktį.

    Raugo paruošimas

    Sumaišykite šiltą pieną (ne daugiau kaip 40 °C) su mielėmis. Gerai išmaišykite, kad mielės ištirptų. Suberkite miltus ir dar kartą permaišykite.

    Uždenkite maistine plėvele ir palikite 3–4 valandoms – raugas turi kelis kartus padidėti. Jei naudojate presuotas mieles, jas maišykite su pienu, o jei sausas – su miltais.

    Tešlos minkymas

    Į kombaino dubenį sudėkite raugą, šaltus kiaušinius, cukrų ir medų. Maišykite mažu greičiu, naudodami „kablio“ antgalį.

    Atskirame dubenyje sumaišykite miltus su mielėmis, suberkite druską ir permaišykite. Miltų mišinį supilkite į kombaino dubenį ir maišykite mažu greičiu. Sudėkite šalto sviesto kubelius ir minkykite, kol masė taps vientisa.

    Tešlą perkelkite į dubenį, uždenkite plėvele ir laikykite šiltoje vietoje 1,5–2 valandas pirmajam kildinimui.

    Tuomet pakilusią tešlą trumpai apminkykite, vėl uždenkite plėvele ir dėkite į šaldytuvą 10–12 valandų antrajam kildinimui.

    Formas ištepkite sviestu ir pabarstykite miltais. Nupilkite sirupą nuo džiovintų vaisių. Tešlą išimkite iš šaldytuvo, įmaišykite džiovintus vaisius ir paskirstykite į formas, pripildydami maždaug 1/3 jų aukščio. Palikite trečiajam kildinimui 1,5–2 valandoms.

    Orkaitę įkaitinkite iki 170 °C ir kepkite 30–40 minučių. Iškepimą tikrinkite mediniu iešmeliu.

    Morengos paruošimas

    Į kombaino dubenį sudėkite baltymus ir cukrų. Išmaišykite, dubenį statykite ant garų vonelės ir nuolat maišydami kaitinkite, kol cukrus visiškai ištirps. Morengos temperatūra turi viršyti 60 °C.

    Tuomet baltymus su cukrumi išplakite iki purios, blizgios, glotnios masės – morenga turi būti vientisa ir švelniai tekėti.

    Atvėsusių paschų viršų pamirkykite morengoje, papuoškite liofilizuotomis avietėmis ir pistacijomis. Palikite sausoje vietoje, kad morenga apdžiūtų.

    Taip pat primenama, kad Liza Glinskaja yra parengusi elektroninį receptų rinkinį „Magija paschos“, kuriame pateikiama 10 naujų paschos receptų su skirtingais įdarais ir dekoru.

  • Į rytinę kavą įdėkite šaukštelį kakavos: smegenys dirbs greičiau, streso bus mažiau

    Vis dažniau į kavą dedama įvairių prieskonių, pavyzdžiui, cinamono ar kardamono. Jei mėgstate išbandyti naujus skonius, jums tikrai patiks kava su kakava. Toks gėrimas ne tik aromatingas, bet ir gali papildyti mitybą vertingomis medžiagomis. Žemiau – paprastas kavos su kakava receptas.

    Kava yra vienas populiariausių gėrimų pasaulyje. Ji ne tik žvalina ir suteikia energijos, bet taip pat siejama su teigiamu poveikiu organizmui: gali padėti nervų sistemai, palaikyti smegenų veiklą, gerinti koncentraciją ir savijautą. Taip pat dažnai minima, kad reguliarus kavos vartojimas gali būti siejamas su mažesne neurodegeneracinių ligų, tokių kaip Parkinsono ar Alzheimerio ligos, rizika. Be to, kava gali prisidėti prie normalaus cukraus kiekio kraujyje palaikymo, yra mažai kaloringa, gali spartinti medžiagų apykaitą, gerinti kraujotaką, pasižymi antioksidaciniu poveikiu.

    Kakava pirmiausia vertinama dėl didelio antioksidantų kiekio – jie padeda organizmui kovoti su laisvųjų radikalų poveikiu ir saugo nuo oksidacinio streso. Kakavoje esantys flavonoidai siejami su geresne atmintimi ir koncentracija. Ji taip pat gali teigiamai veikti nuotaiką, padėti nusiraminti ir sumažinti stresą. Be to, kakava siejama su uždegiminių procesų mažinimu, o jos sudėtyje esančios medžiagos gali turėti senėjimą lėtinantį ir priešnavikinį poveikį. Reguliarus kakavos vartojimas dažnai minimas kaip naudingas širdies ir kraujagyslių sistemai: gali padėti mažinti per aukštą „blogojo“ cholesterolio kiekį kraujyje ir prisidėti prie normalaus kraujo krešėjimo procesų.

    Renkantis kakavą, geriausia pirmenybę teikti natūraliai, nesaldintai, neriebintai ir nealkalizuotai kakavai. Vertėtų vengti tirpių kakavos mišinių, kurie dažnai būna gausūs cukraus ir priedų. Dažnai rekomenduojama „Criollo“ rūšis, o daugiausia vertingų savybių, mineralų ir antioksidantų paprastai turi karti, žalia kakava, neretai žymima RAW.

    Kavą su kakava namuose paruošti labai paprasta. Į puodelį įberkite šaukštelį kakavos, užpilkite karštu vandeniu ir gerai išmaišykite. Tuomet supilkite paruoštą kavą. Jei naudojate kavos aparatą, galite puodelį su išmaišyta kakava tiesiog pastatyti po aparatu ir į jį įpilti kavos.

    Paruoštą kavą su kakava patiekite su suplaktu pienu ir žiupsneliu cinamono. Jei mėgstate saldesnius gėrimus, galite pasaldinti cukrumi, medumi arba klevų sirupu.

  • Užauga po langu, bet vis tiek perkate „Maggi“: ši prieskoninė išgelbės sriubas visiems metams

    Jis auga daržuose, balkonuose ir prie tvorų, tačiau daugelis jo skonį vis tiek perka buteliuke su užrašu „Maggi“. Salierinių šeimos augalas, geriau žinomas kaip lubistokas, yra vienas seniausių tradicinių prieskonių. Pakanka kelių lapelių, kad sriuba įgautų sodrumo, o padažas – ryškesnį charakterį. Bėda ta, kad šviežio lubistoko sezonas trunka tik kelis mėnesius, o vėliau dažnas grįžta prie parduotuvinių prieskonių mišinių.

    Žemiau paaiškiname, kodėl lubistokas vertinamas ne tik dėl skonio, bet ir dėl galimos naudos organizmui, taip pat pateikiame du paprastus receptus, kaip jo aromatą „užkonservuoti“ stiklainiuose ir buteliuose visiems metams.

    Lubistokas liaudies medicinoje buvo naudojamas dar gerokai prieš atsirandant sultinio kubeliams. Iš jo buvo verdamos arbatos, kurios, kaip manyta, palengvina pilvo pūtimą, skrandžio diskomfortą ir padeda, kai organizmas linkęs kaupti skysčius.

    Lubistoko savybės siejamos su eteriniais aliejais, ypač ligustilidu ir butilideno ftalidu. Šios medžiagos gali skatinti virškinimo sulčių išsiskyrimą, atpalaiduoti virškinamojo trakto lygiuosius raumenis ir mažinti dujų kaupimąsi. Dėl to žiupsnelis lubistoko prie sunkiau virškinamų patiekalų, pavyzdžiui, žirnių sriubos ar troškinių, gali būti naudingas ne tik skoniui. Taip pat minimas švelnus šlapimą varantis poveikis, todėl jis tradiciškai siejamas su inkstų veiklos palaikymu ir skysčių pertekliaus šalinimu. Be to, lubistoko lapuose yra antioksidacinių junginių, taip pat vitamino C, kalio ir geležies.

    Džiovinimas – klasikinis būdas, tačiau džiovinti lapai gali prarasti dalį aromato. Kur kas patogiau šviežumą išsaugoti pasta – ji „užrakina“ skonį stiklainyje ir gali stovėti šaldytuve ar sandėliuke kelis mėnesius.

    Pasta su lubistoku, druska ir alyvuogių aliejumi

    Ingredientai:

    • didelė sauja šviežio lubistoko (apie 150 g lapų)
    • 3 valg. š. alyvuogių aliejaus
    • 1 arb. š. druskos
    • nebūtinai: 1 česnako skiltelė

    Gaminimas:

    1. Nuskinkite lapus nuo stiebų, nuplaukite ir gerai nusausinkite.
    2. Sudėkite į trintuvą, supilkite alyvuogių aliejų, įberkite druskos ir, jei norite, įdėkite česnaką.
    3. Sutrinkite iki vientisos pastos.
    4. Sudėkite į mažus, iškaitintus ar kitaip sterilizuotus stiklainėlius, o viršų užpilkite plonu alyvuogių aliejaus sluoksniu – jis sumažina oro patekimą.
    5. Užsukite ir laikykite šaldytuve iki 3 mėnesių arba pasterizuokite, jei ruošiate ilgesniam laikymui.

    Tokia pasta – universali skonio bazė. Šaukštelis pomidorų sriuboje, troškinių padaže, rizote ar net paprastame apkepintame miltų ir riebalų mišinyje gali visiškai pakeisti patiekalo charakterį. Ją galima užtepti ir ant skrudintos duonos su sviestu – kaip greitą užkandį.

    Parduotuvinis „Maggi“ dažnai būna paremtas druska, aromatais ir skonio stiprikliais, o naminis variantas iš tikro prieskoninio augalo suteikia gilesnį skonį ir leidžia kontroliuoti sudėtį.

    Skysta lubistoko prieskoninė

    Ingredientai:

    • 100 g šviežių lubistoko lapų
    • 0,5 l vandens
    • 2 valg. š. druskos
    • 1 valg. š. sojų padažo
    • 1 arb. š. obuolių acto

    Gaminimas:

    1. Lubistoką užpilkite vandeniu ir virkite ant silpnos ugnies apie 15 minučių.
    2. Nukoškite per sietelį, lapus gerai nuspauskite.
    3. Į nuovirą įmaišykite druską, sojų padažą ir obuolių actą.
    4. Supilstykite į švarius butelius.
    5. Laikykite šaldytuve iki 2 mėnesių arba pasterizuokite, jei norite išsaugoti ilgiau.

    Taip paruošta namų gamybos skysta prieskoninė šaldytuve paprastai išsilaiko iki dviejų mėnesių, o pasterizuota gali stovėti gerokai ilgiau. Keli lašai į sriubą, padažą ar guliašą gali pakeisti sultinio kubelį ir kitus prieskonių mišinius. Tai vienas paprasčiausių būdų turėti šviežio lubistoko skonį virtuvėje ir tada, kai daržas jau ilsisi po sniegu.

    Lubistokas – prieskonis, suteikiantis daugiau nei vien aromatą. Jis gali prisidėti prie virškinimo komforto, palaikyti skysčių pasišalinimą iš organizmo ir net paprasčiausią sriubą paversti sodresnio skonio patiekalu. Užuot griebus buteliuką iš parduotuvės lentynos, verta skirti keliolika minučių ir jo aromatą „uždaryti“ savo stiklainiuose ir buteliuose – sezonas kaip tik prasideda.

  • Šios uogos ir žiedai dažnai nuvertinami: tinka senjorams, cukraus kontrolei ir širdžiai

    Kasdienybėje retai susimąstome, kiek naudos gali suteikti kai kurių augalų žiedai ir vaisiai. Šilkmedis – vienas iš tų augalų, kuris gali tapti tikru atradimu žmonėms, siekiantiems subalansuoti mitybą, kontroliuoti cukraus kiekį kraujyje ar tiesiog išlaikyti gerą savijautą. Jo vaisiai ir kitos dalys praturtina racioną natūraliomis medžiagomis, kurios palaiko organizmo funkcijas.

    Šilkmedis jau seniai vertinamas soduose dėl plačios lajos ir sultingų, saldžių uogų. Šis augalas nereikalauja sudėtingos priežiūros, todėl tinka ir pradedantiesiems sodininkams. Pasodintas sode, jis ne tik papuošia aplinką, bet ir gali tapti naudingu pasirinkimu tiems, kurie domisi natūralesniais mitybos sprendimais.

    Dažniausiai sutinkamos dvi rūšys – baltasis ir juodasis šilkmedis. Baltasis šilkmedis paprastai pasižymi švelnesniu skoniu, todėl jo uogos neretai naudojamos sultims ar džiovintiems užkandžiams. Juodasis šilkmedis išsiskiria intensyvesniu aromatu ir tamsesne uogų spalva. Abi rūšys turi vertingų medžiagų, kurios gali papildyti kasdienę mitybą.

    Šilkmedžio uogos siejamos su poveikiu cukraus kiekiui kraujyje, todėl jos dažnai minimos kaip tinkamas pasirinkimas žmonėms, turintiems polinkį į gliukozės svyravimus, sergantiems cukriniu diabetu ar susiduriantiems su atsparumu insulinui. Be to, joms priskiriamos antioksidacinės savybės, taip pat galimas antibakterinis, priešgrybelinis ir antivirusinis poveikis. Kai kuriais atvejais šilkmedis minimas ir kaip pagalbininkas siekiant mažinti cholesterolio bei trigliceridų kiekį.

    Šilkmedyje esantis resveratrolis siejamas su kraujagyslių apsauga, priešuždeginiu poveikiu ir ląstelių pažaidos prevencija. Teigiama, kad tiek uogos, tiek žiedai, tiek šilkmedžio lapai gali prisidėti prie geresnės širdies ir kraujagyslių sistemos veiklos.

    Šilkmedis vertinamas ir dėl kulinarinių galimybių. Uogas galima valgyti šviežias – tiesiai nuo krūmo ar medžio. Jos tinka kokteiliams, kaip priedas prie jogurto ar pusryčių dribsnių. Iš šilkmedžio uogų taip pat gaminamos uogienės, kompotai ir sultys, kurias galima pasilikti šaltesniam sezonui.

    Ne mažiau įdomūs ir šilkmedžio žiedai. Iš jų galima ruošti švelnaus aromato užpilus ar arbatas. Žiedus galima džiovinti ir naudoti žolelių mišiniuose arba kaip natūralų aromatą. Virtuvėje šilkmedžio uogos tinka ir kepiniams – jas galima dėti į pyragus ar keksiukus.

    Šilkmedžio uogos dera su sūriais, todėl gali pagyvinti sūrių lėkštes ar salotas. Dar vienas variantas – gaminti sirupus ar naminius gėrimus šilkmedžio pagrindu, kurie gali tapti išskirtiniu akcentu susitikimuose su artimaisiais.

    Šilkmedis – išties universalus augalas: jo uogos ir žiedai gali praturtinti mitybą, suteikti naujų skonių ir įkvėpti kulinariniams eksperimentams. Vertėtų jį prisiminti dažniau, jei norisi natūralių, paprastų ir įvairiapusių sprendimų kasdienėje virtuvėje.

  • Šios auksinės uogos gali sustiprinti regėjimą ir imunitetą: ką verta žinoti senjorams

    Reguliarus peruietiškos dumplūnės (physalis) vartojimas gali padėti visapusiškai sustiprinti organizmą. Šie vaisiai, neretai vadinami auksinėmis uogomis, vertinami dėl vitaminų, mineralų ir skaidulų gausos. Aptarkime, kaip jie veikia sveikatą ir kaip juos paprastai įtraukti į kasdienę mitybą.

    Peruietiška dumplūnė dar vadinama auksine uoga, braziliška razina ar peruietiška vyšnia. Augalas kilęs iš Pietų Amerikos, o jo naudingosios savybės buvo žinomos dar inkų civilizacijoje. Vaisiai nedideli, apvalūs, geltonai oranžinės spalvos, šiek tiek primena mažus pomidorus. Jų išskirtinis bruožas – smėlinės–žalsvos spalvos, pergamentą primenanti luobelė. Prinokusių vaisių skonis saldus, dažnai lyginamas su apelsino ir pomidoro deriniu.

    Šie vaisiai yra geras vitamino C šaltinis: jis stiprina imuninę sistemą, veikia kaip antioksidantas, dalyvauja kolageno sintezėje ir svarbus tinkamam geležies pasisavinimui. Dumplūnėse taip pat yra vitamino A, kuris pasižymi antioksidaciniu poveikiu, prisideda prie akių sveikatos, odos būklės ir imuniteto. Be to, vaisiuose aptinkami B grupės vitaminai, kurie svarbūs kraujotakos ir nervų sistemai bei medžiagų apykaitos procesams. Jie taip pat suteikia ir įvairių mineralų.

    Auksinėse uogose gausu maistinių skaidulų, kurios padeda virškinimui ir gerina žarnyno peristaltiką. Reguliarus skaidulų vartojimas siejamas su geresne medžiagų apykaita bei palankesniu cukraus ir cholesterolio lygiu kraujyje. Taip pat minimos šių vaisių antibakterinės savybės, padedančios organizmui kovoti su infekcijomis, bei priešuždegiminis ir priešnavikinis poveikis. Šie poveikiai siejami su junginiais, vadinamais fizalinu ir vitanolidu.

    Dar viena svarbi savybė – švelnus diuretinis poveikis. Dumplūnės gali palaikyti šlapimo sistemos veiklą ir, kaip teigiama, turėti naudos esant inkstų akmenligei. Diuretinis poveikis taip pat gali padėti mažinti patinimus. Be to, šių vaisių vartojimas siejamas su teigiama įtaka širdies ir kraujagyslių sistemai – padedant palaikyti normalų cholesterolio ir gliukozės kiekį kraujyje. Minima ir galima nauda kepenų sveikatai.

    Kam ypač verta rinktis peruietiškos dumplūnės vaisius? Jie laikomi tinkamais daugumai žmonių ir dažnai rekomenduojami tiems, kurie nori papildomai pasirūpinti savijauta. Jie gali būti naudingi ir senjorų mityboje. Vis dėlto atsargumo reikėtų laikytis, jei pasireiškia alergijos, sergama cukriniu diabetu, taip pat nėštumo ir žindymo laikotarpiu (dėl išsamių tyrimų stokos). Taip pat būtina pasitarti su gydytoju, jei vartojami vaistai nuo lėtinių ligų.

    Labai svarbu valgyti tik visiškai prinokusius vaisius – juos atpažinsite iš ryškios geltonai oranžinės spalvos. Žali, neprinokę vaisiai gali būti toksiški.

    Dumplūnes galima valgyti kaip užkandį arba įmaišyti į saldžius pusryčius. Jos tinka košėms, blyneliams, jogurtui su vaisiais ir granola. Auksinės uogos puikiai dera kokteiliuose ir glotnučiuose, taip pat desertuose, žele ar kepiniuose. Jos naudojamos ir sūriuose patiekaluose, pavyzdžiui, salotose ar padažuose prie mėsos.

    Iš dumplūnių gaminamos ir uogienės – jos gali tapti įdomiu kasdienių pusryčių papildymu. Vaisiai kartais naudojami ir naminiams užpilams ruošti.

    Kur jų įsigyti? Peruietiškų dumplūnių kartais pasitaiko didžiuosiuose prekybos tinkluose, tačiau ne visada nuolatiniame asortimente. Dažnai jų galima užsisakyti internetu. Didesniuose prekybos centruose, sveiko maisto parduotuvėse bei internetu taip pat randama džiovintų dumplūnių – jos gali būti patogus ir sveikesnis užkandis.

  • Tirpina pilvo riebalus ir gerina atmintį bei regėjimą: parduotuvėje lengva apsigauti

    Vasabis – vienas geriausiai atpažįstamų japonų virtuvės produktų, dažniausiai siejamas su sušiais ir aštria pasta, patiekiama prie žuvies. Tačiau jo panaudojimas tuo nesibaigia: vis dažniau ši šaknis vertinama ir europietiškoje virtuvėje, ypač dėl galimų palankių savybių organizmui.

    Vasabis, dar vadinamas japoniškais krienais, yra bastutinių (kopūstinių) šeimos augalas, artimas mums įprastiems krienams ar garstyčioms. Pavadinimas neatsitiktinis – skonis taip pat intensyvus ir aštrus, tik labiau „smogia“ į nosį nei degina liežuvį.

    Tikrasis vasabis kilęs iš Japonijos. Jis auga labai specifinėmis sąlygomis – vėsiuose kalnų upeliuose su švariu tekančiu vandeniu arba užliejamose plantacijose. Šio pusiau vandens augalo auginimas yra sudėtingas ir ilgas, todėl tikras vasabis kainuoja brangiai.

    Augalas turi būdingą žalią šakniastiebį: sutarkuotas jis virsta aromatinga pasta. Skonis aštrus, tačiau kartu gaivus, švelniai salstelėjęs ir gerokai sudėtingesnis nei įprastų krienų. Įdomu tai, kad vasabio aštrumas greitai praeina ir nepalieka ilgalaikio deginimo pojūčio.

    Tikras vasabis už Japonijos ribų ant stalo pasirodo retai – dažniausiai tik aukštesnio lygio sušių restoranuose. Dauguma parduotuvėse parduodamų produktų yra vadinamieji vasabio krienai – krienų, garstyčių ir žalių dažiklių mišinys. Išvaizda jis primena originalią pastą, tačiau skonis ir savybės gali smarkiai skirtis.

    Natūralus vasabis pasižymi švelnesniu, daugiasluoksniu skoniu – jis aštrus, bet kartu gaivus ir kiek salstelėjęs. Aromatas greitai išsisklaido, todėl tokį vasabį geriausia valgyti iš karto po paruošimo. Pakaitalai dažniausiai būna „agresyvesni“: labiau deginantys ir paliekantys ilgiau trunkantį aštrumo pojūtį.

    Kaip parduotuvėje atpažinti tikrą vasabį? Pirmiausia – pagal kainą: originalus produktas paprastai būna labai brangus. Taip pat verta skaityti sudėtį: jei etiketėje dominuoja krienai, o ne vasabio šaknis (Wasabia japonica), greičiausiai tai pigesnis pakaitalas. Be to, natūralus vasabis retai parduodamas kaip paruošta pasta – dažniau jis siūlomas kaip šviežia šaknis arba aukštos kokybės milteliai.

    Vasabis vertinamas ne tik dėl skonio, bet ir dėl maistinių medžiagų. Jame yra vitamino C, B grupės vitaminų, taip pat mineralų – pavyzdžiui, kalio, kalcio ir magnio. Daugiausia dėmesio sulaukia sieros junginiai (izotiocianatai), kurie suteikia būdingą aštrumą ir siejami su galimu palankiu poveikiu sveikatai.

    Teigiama, kad reguliarus vasabio vartojimas gali padėti medžiagų apykaitai ir žarnyno peristaltikai, o tai gali prisidėti prie riebalinio audinio mažinimo, ypač pilvo srityje. Taip pat manoma, kad vasabis gali sumažinti apsinuodijimo maistu riziką – dėl to jis dažnai patiekiamas su žalia žuvimi.

    Be to, vasabis siejamas su antibakteriniu ir priešuždegiminiu poveikiu, todėl kartais minimas kaip pagalbinė priemonė infekcijų profilaktikai. Kai kuriuose šaltiniuose aptariamas ir galimas jo potencialas onkologinių ligų prevencijos kontekste, taip pat poveikis atminčiai, koncentracijai bei regėjimo apsaugai dėl antioksidacinių savybių.

    Dar viena minima nauda – galimas palankus poveikis širdies ir kraujagyslių sistemai: siejama su cholesterolio mažinimu ir mažesne insulto ar infarkto rizika.

    Vasabis gali būti aktualus sėdimą darbą dirbantiems, stresą patiriantiems žmonėms ir tiems, kurie nori labiau pasirūpinti kraujotaka. Vis dėlto būtinas saikas: dėl aštrumo jis gali dirginti skrandį. Jo nerekomenduojama vartoti sergant tam tikromis virškinamojo trakto ligomis (pavyzdžiui, esant opoms ar refliuksui) ir mažiems vaikams.

    Tradiciškai vasabis patiekiamas kaip šviežiai sutarkuota pasta. Japonijoje ir profesionaliuose Azijos restoranuose tam naudojamos specialios tarkos, leidžiančios išgauti itin glotnią konsistenciją. Svarbu pastą suvalgyti iš karto po paruošimo, kad neprarastų greitai išnykstančio aromato ir aštrumo.

    Nors vasabis dažniausiai siejamas su sušiais ir sašimiais, jo panaudojimas kur kas platesnis. Jis tinka padažams, marinatams ir užpilams, suteikia ryškumo įvairiems deriniams. Vasabį galima maišyti su majonezu, jogurtu ar alyvuogių aliejumi ir gaminti įdomius padažus daržovėms, žuviai ar mėsai.

    Vis dažniau vasabis naudojamas ir „fusion“ virtuvėje: kaip akcentas bulvių tyreje, prieskoniniame svieste ar kaip intensyvesnis priedas makaronų patiekaluose. Jo aštrumas subtilus ir trumpalaikis, todėl dažniau pabrėžia patiekalą, o ne jį užgožia.

    Vasabis – japoniški krienai, sujungiantys ryškų skonį ir vertinamas savybes. Svarbu prisiminti, kad tikras produktas yra retenybė, o didelė dalis rinkoje esančių variantų – pakaitalai. Mokėjimas juos atskirti padeda išvengti nusivylimo ir geriau įvertinti tikro vasabio privalumus.

  • Iš išorės negraži, bet viduje – šparagų ir riešutų skonis: pakeiskite ja bulves

    Daugeliui šis pavadinimas skamba paslaptingai. Skorzonera (lot. Scorzonera hispanica), dar vadinama gyvatžole, yra astrinių šeimos daržovė, kurios valgoma dalis – ilga, net iki 30 cm siekianti šaknis.

    Iš išorės skorzonera turi tamsią odelę, po kuria slepiasi šviesus, švelnus minkštimas. Skonis dažnai lyginamas su šparagais, tačiau jaučiama ir lengva riešutų nata.

    Svarbu žinoti, kad lupant šaknį išsiskiria pieniškos, lipnios sultys, o odelė gali nudažyti rankas rusvai. Todėl pravartu mūvėti pirštines. Nuluptą šaknį reikėtų kuo greičiau dėti į vandenį su citrinų sultimis – taip ji nepatamsės.

    Šiandien ant stalų dažniausiai karaliauja bulvės, tačiau anksčiau skorzonera buvo kur kas populiaresnė. Mūsų močiučių virtuvėje ji neretai tapdavo vertingu priedu prie pietų. Dabar ja labiausiai domisi žmonės, ieškantys sveikesnių ir įdomesnio skonio alternatyvų įprastiems produktams.

    Skorzonera iš tiesų gali tapti įdomiu pakaitalu populiariausiam pietų garnyrui – bulvėms. Jos privalumas – išraiškingas, švelniai riešutinis skonis, primenantis šparagus. Be to, ją galima paruošti įvairiais būdais, todėl ji tinka ir kaip kasdienis, ir kaip išskirtinesnis garnyras.

    Kodėl verta įtraukti skorzonerą į mitybą? Visų pirma, tai puikus inulino šaltinis – jo joje yra daugiau nei bulvėse.

    Inulinas yra tirpus maistinis skaidulas. Jam priskiriamas teigiamas poveikis virškinimui, be to, jis gali padėti ilgiau jaustis sotiems.

    Dėl inulino skorzoneros vartojimas gali palankiai veikti skrandį ir virškinimo sistemą, padėti organizmui apsivalyti, taip pat prisidėti prie kūno svorio mažinimo. Ši daržovė ilgiau suteikia sotumo jausmą ir laikoma tinkama sergantiesiems diabetu.

    Valgomoji skorzoneros šaknis taip pat turi vitaminų C, E ir B grupės vitaminų, taip pat mineralų – kalio, magnio, geležies ir kalcio.

    Reikėtų turėti omenyje, kad skorzoneros dažniausiai nerasite populiariuose prekybos centruose – jos verta ieškoti sveiko maisto parduotuvėse.

    Kaip paruošti skorzonerą? Paprastai ji verdama apie 30 minučių parūgštintame, pasūdytame ir šiek tiek pasaldintame vandenyje. Ji puikiai tinka kepti orkaitėje, apkepti svieste su džiūvėsėliais, taip pat užkepti su bešamelio padažu. Skorzonera skani ir patiekta su įvairiais padažais, pavyzdžiui, česnakiniu. Tai gali būti puikus garnyras prie pietų, pateikiamas vietoje bulvių.

  • Jaunos bulvės su krapais bus vandeningos, jei padarysite šią vieną klaidą verdant

    Žemiau paaiškiname, kaip nuvalyti jaunas bulves be peilio, kodėl jų dėjimo į vandenį momentas yra itin svarbus ir su kuo jas patiekti, kad atsiskleistų tikras pavasariškas skonis.

    Jaunų bulvių nereikėtų skusti peiliu ar skustuku, nes jų odelė labai plona. Skutant dažnai kartu pašalinamas ir pats skaniausias bei maistingiausias sluoksnis po paviršiumi. Pakanka nuplauti žemės likučius ir švelniai nuvalyti ploną odelę – peilis tam nebūtinas.

    Kaip greitai nuvalyti jaunas bulves be peilio? Yra du paprasti namų būdai. Pirmasis – šiurkštesnė virtuvinės kempinėlės pusė, skirta puodams šveisti. Kiekvieną bulvę patrinkite po tekančiu vandeniu, ir odelė nusivalys per kelias sekundes. Antrasis – druskos metodas: suberkite bulves į puodą, įdėkite dvi saujas stambios jūros druskos, uždenkite dangčiu ir apie minutę energingai pakratykite. Druska veikia kaip natūralus šveitiklis ir tolygiai nuvalo odelę. Po to belieka bulves gerai nuskalauti vandeniu. Abu būdai geriausiai tinka tuomet, kai bulvės tikrai jaunos, su itin plona, „pergamentine“ odele.

    Yra viena klaida, kuri sugadina jaunų bulvių skonį ir tekstūrą: daugelis jas suberia į šaltą vandenį ir tik tada pradeda virti. Senesnėms bulvėms tai dažnai tinka, tačiau jaunoms – tiesus kelias į vandeningą, beskonytę košę.

    Kodėl jaunas bulves reikia dėti į verdantį vandenį? Nes jų struktūra kitokia nei subrendusių gumbų. Jaunose bulvėse daugiau vandens ir mažiau krakmolo, o jų ląstelės yra kur kas švelnesnės. Jei bulves dėsite į šaltą vandenį, jos pamažu prisigers, išvirs netolygiai: išorė ims tižti dar nespėjus suminkštėti vidui. Įmestos į verdantį vandenį jos iš karto „uždaro“ paviršių – išorėje esantis krakmolas sutvirtėja ir sukuria natūralią užtvarą, saugančią nuo perteklinio vandens įsigėrimo. Rezultatas – bulvės būna kremiškos viduje, tvirtesnės išorėje ir sodresnio skonio. Virkite jas ant vidutinės kaitros 15–20 minučių (priklausomai nuo dydžio) ir nebadykite šakute kas kelias minutes, nes kiekvienas dūris tampa keliu vandeniui patekti į vidų.

    Jaunos bulvės turi švelnų, kiek riešutinį skonį, todėl joms nereikia sudėtingų padažų. Geriausiai tinka paprasti, kvapnūs priedai, kurie išryškina natūralų skonį, o ne jį užgožia.

    Su kuo patiekti jaunas bulves? Absoliuti klasika – sviestas ir krapai. Nusunktas bulves suberkite atgal į karštą puodą, įdėkite gabalėlį sviesto ir saują smulkintų krapų, uždenkite dangčiu minutei ir švelniai pamaišykite. Sviestas ištirps garuose ir apgaubs kiekvieną bulvę.

    Ne mažiau paprastas variantas su česnaku: sutrinkite dvi česnako skilteles, trumpai (apie minutę) pašildykite jas svieste keptuvėje, kol pradės skleisti aromatą, ir užpilkite ant bulvių. Prie jaunų bulvių taip pat puikiai tinka varškė su ridikėliais, kefyras su krapais, silkė grietinėje arba tiesiog keptas kiaušinis. Jei norisi ne tokio įprasto derinio, bulvės dera ir su svogūnų laiškais, mėtomis ar peletrūnu.

    Jaunos bulvės – patiekalas, kuriam nereikia kulinarinių triukų, tik kelių paprastų taisyklių. Nuvalytos kempinėle, o ne peiliu, įdėtos į verdantį, o ne šaltą vandenį, ir patiektos su sviestu bei krapais, jos būna tokios, kokios ir turi būti – kremiškos, kvapnios ir itin gardžios. Sezonas trumpas, tad verta juo pasinaudoti, kol prekystaliuose nepasirodė subrendusios rudeninės bulvės.

  • Paslaptis, kad velykinė „paska“ liktų minkšta visą savaitę: įdėkite tai į tešlą

    Riebalai – pagrindinė apsauga nuo sudžiūvimo

    Riebalai apgaubia krakmolo daleles ir sumažina drėgmės praradimą kepinyje, todėl jis ilgiau išlieka minkštas.

    Kiek dėti:

    • sviesto – 80–150 g 500 g miltų
    • arba papildomai – 10–20 g grietinės ar grietinėlės kaip papildomo riebalų šaltinio

    Svarbu rinktis kokybišką sviestą (82 proc. riebumo). Visiškai jo nekeiskite aliejumi – kepinio struktūra bus prastesnė.

    Kiaušiniai ir tryniai

    Trynyje yra lecitino, kuris gerai sujungia vandenį ir riebalus. Dėl to tešla tampa vientisesnė ir ilgiau nepasensta.

    Optimalu: 1 kiaušinis ir 3–6 tryniai 500 g miltų. Kuo daugiau trynių, tuo „paska“ bus minkštesnė ir drėgnesnė.

    Kiaušinio baltymas suteikia tvirtumo, bet „neužmuša“ tešlos: kepant jis sukreša ir suformuoja struktūrą.

    Cukrus

    Cukrus reikalingas ne tik skoniui – jis taip pat puikiai sulaiko vandenį (yra higroskopiškas).

    Geriausi variantai:

    • cukraus – 120–180 g 500 g miltų
    • medumi galima pakeisti 10–20 proc. cukraus
    • invertinio sirupo – 10–15 g (jei turite)

    Medus ir sirupas minkštumą išlaiko ilgiau nei vien cukrus.

    Pieno produktai

    Pienas suteikia švelnesnį minkštimą, geresnį skonį ir šiek tiek prailgina minkštumo išlikimą. Pieno baltymai suriša vandenį, o laktozė iš dalies padeda sulaikyti drėgmę.

    Vis dėlto poveikis būna vidutinis, nes vien pienas „ilgalaikio šviežumo“ neužtikrina be riebalų ir cukraus.

    Grietinė ir grietinėlė veikia stipriau nei pienas: struktūra tampa pastebimai minkštesnė, o drėgmė išlieka ilgiau. Riebalai „apgaubia“ krakmolą ir lėtina sudžiūvimo procesą.

    Pieno baltymai ir riebalai padeda išlaikyti drėgmę ir suminkština trupinį.

    Tešlos minkymas

    Net ir geriausi ingredientai nepadės, jei tešla bus prastai išminkyta.

    Tinkama eiga:

    • pirmiausia – miltai, skystis ir mielės
    • tuomet – kiaušiniai ir cukrus
    • pabaigoje – sviestas

    Minkyti svarbu 15–25 min. Tešla turėtų tapti elastinga ir tampri.

    Kepimas

    Net 5–10 minučių per ilgas kepimas gali smarkiai išsausinti „paską“. Iškepimą verta tikrinti anksčiau, nei atrodo: medinis pagaliukas turi išlįsti sausas, bet kepinys neturi būti perdžiūvęs.

    Jei iš karto kepsite per aukštoje temperatūroje, pluta greitai „užsandarės“, o viduje tešla ims prarasti drėgmę. Geriau kepti tolygiai, vengiant staigių temperatūros šuolių.

  • Pigesnis už Velykų pyragą: iškepiau krafino pagal interneto receptą – štai kas gavosi

    Kodėl pasirinkau krafino kepinį

    Nors labai mėgstu panettonę, šįkart jos kepti nerizikavau. Žiemą jau buvau bandžiusi, tačiau nesėkmingai.

    Panettonei reikia specialių miltų, turinčių daug baltymų (Manitoba). Iš jų gaunama itin lipni tešla, o man rankomis jos taip gerai išminkyti, kad taptų elastinga ir temptųsi lyg guma, nepavyko. Jau nekalbu apie tai, kaip apėjau daugybę parduotuvių ieškodama tų „Manitoba“ miltų: galiausiai užsisakiau internetu, o netrukus juos pamačiau artimiausiame prekybos centre.

    Su kolomba taip pat ne viskas paprasta – laukti 12 valandų, kol tešla pakils, nesu pasiruošusi. Todėl nusprendžiau kepti krafino tipo kepinius. Nors draugė ir buvo uždraudusi man ką nors gaminti, kad jai netektų į savo racioną įsirašyti „viršvalandinių“ kalorijų. Bet juk Velykos būna kartą per metus, tiesa, Marija?

    Nuotrauka: krafino kepiniai (Irina Gamerska)

    Kiek kainavo

    Tešlai skirtų ingredientų kaina man siekė 306 grivinas. Beje, tai maždaug dvigubai pigiau nei Velykų pyragas. Dar 186 grivinos išleidau įdarams, o formos kainavo 59,96 grivinos už 4 vienetus.

    Tešlai reikėję ingredientai:

    • mielės – 6,99 grivinos
    • pienas – 58,49 grivinos
    • vanilinis cukrus – 2,49 grivinos
    • cukrus (900 g) – 38,99 grivinos
    • kiaušiniai (10 vnt.) – 88,99 grivinos
    • miltai – 30,59 grivinos
    • sviestas – 79,99 grivinos

    Įdarui:

    • malta cinamono prieskoninė medžiaga – 11,49 grivinos (1 pakuotė)
    • cukraus pudra – 14,99 grivinos
    • aguonų įdaras – 60,99 grivinos
    • džiovintos spanguolės – 99 grivinos (250 g)
    • cukraus pudra – 14,99 grivinos

    Receptas

    Pirmas žingsnis – raugas

    • pienas – 200 ml
    • mielės (ne sausos) – 25 g
    • cukrus – 1 valgomasis šaukštas
    • miltai – 1 valgomasis šaukštas

    Raugui pieną šiek tiek pašildžiau, jame ištirpinau mieles, tuomet įdėjau cukrų ir miltus bei gerai išmaišiau. Viskas – raugas paruoštas. Jam reikia pastovėti, kad suaktyvėtų ir pakiltų – apie 15 minučių.

    Antras žingsnis – tešla

    • kiaušiniai – 1 vnt. ir 2 tryniai
    • cukrus – 100 g
    • vanilinis cukrus – 10 g
    • sviestas – 80 g
    • miltai – 500 g

    Kol raugas kilo, mikseriu išplakiau kiaušinį, trynius, cukrų ir vanilinį cukrų. Tuomet į šį mišinį supyliau jau paruoštą raugą – jo tūris buvo padidėjęs maždaug tris kartus.

    Toliau atėjo sviesto eilė. Kadangi jį buvau nusipirkusi tą pačią dieną ir neturėjau laiko laukti, kol suminkštės, ištirpinau vandens vonelėje. Viską gerai išmaišiau, įbėriau miltus ir užminkytą tešlą palikau kilti 1,5 valandos.

    Trečias žingsnis – įdaras

    Šis etapas pasirodė ilgiausias. Čia dar prireikė 40 g sviesto – po 10 g kiekvienam krafino kepiniui.

    Nuotrauka: krafino ingredientai (Irina Gamerska)

    Kai tešla pakilo, padalinau ją į keturias dalis. Nusprendžiau kepti keturis krafino kepinius su skirtingais įdarais.

    Pirmas – aguonų. Aguonų įdarą pirkau jau paruoštą: tereikėjo užpilti verdančiu vandeniu ir išmaišyti. Tai padariau dar laukdama, kol pakils tešla.

    Antras – spanguolių. Džiovintas spanguoles iš anksto užpyliau karštu vandeniu, o joms atvėsus nupyliau skysčio perteklių.

    Trečias – cinamono. Čia viskas paprasta: saują malto cinamono sumaišiau su cukrumi.

    Ketvirtas – cinamono ir spanguolių mišinys.

    Kaip minėjau, tešlą dalinau į keturias dalis. Pirmąjį krafino kepinį dariau su aguonų įdaru – ir tai buvo mano klaida. Jei nenorite, kad aguonos „persiduotų“ į kiekvieną kepinį, aguonų įdarą geriau pasilikti paskutinei porcijai.

    Krafino formavimui atlikau 7 veiksmus:

    1. tešlą iškočiojau stačiakampiu,
    2. stačiakampį aptepiau sviestu,
    3. tolygiai paskirsčiau įdarą,
    4. susukau tešlą į ritinėlį,
    5. ritinėlį išilgai perpjoviau pusiau, bet ne iki galo,
    6. kiekvieną galą susukau „sraige“,
    7. vieną „sraigę“ uždėjau ant kitos.

    Suformuotus krafino kepinius sudėjau į formas, palaukiau dar 40 minučių, tada kepiau iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje. Kepimo laikas – apie 40 minučių.

    Nuotrauka: krafino kepiniai (Irina Gamerska)

    O kaip su kalorijomis

    Kalorijas man padėjo suskaičiuoti dirbtinis intelektas. Pagal jo skaičiavimus, po iškepimo turėtų gautis apie 1,1 kg krafino kepinių, kuriuose iš viso būtų maždaug 4 000 kalorijų. Vieno kepinio kaloringumas skirsis priklausomai nuo įdaro:

    • su aguonomis: apie 1050–1100 kcal;
    • su spanguolėmis: apie 980–1030 kcal;
    • su cinamonu ir cukrumi: apie 950–1000 kcal.

    Vidutiniškai 100 g tokio kepinio sudaro apie 365–380 kcal. Skamba ne taip jau baisiai. Dirbtinis intelektas paskaičiavo, kad norint „atidirbti“ 100 g krafino (apie 380 kcal), reikėtų maždaug 1 valandos 50 minučių ramaus pasivaikščiojimo arba 50 minučių intensyvios jėgos treniruotės sporto salėje.