Category: Uncategorized

Acerola – nedidelis tropikų vaisius, kilęs iš Pietų Amerikos ir Karibų regiono. Ji neretai vadinama Barbadoso vyšnia. Vaisiai primena mažas, apie 2 cm skersmens vyšnias: yra ryškiai raudoni, maloniai rūgštoko skonio. Nors acerola žinoma nuo senų laikų, jos potencialą plačiau įvertinti imta tik šiuolaikinėje mityboje ir sveikatingumo srityje.

Natūralios acerolos sultys turi savitą, gaivų, šiek tiek rūgštų skonį. Dažnai jos lyginamos su rūgštesne vyšnių sulčių versija, turinčia lengvą citrusinį poskonį. Sultis galima gerti vienas, tačiau, jei rūgštumas per intensyvus, jas verta maišyti su kitomis vaisių ar daržovių sultimis.

Nors acerola nėra itin plačiai žinomas vaisius, jos sulčių jau galima rasti sveiko maisto parduotuvėse, ekologiškų prekių interneto parduotuvėse ir kai kuriuose prekybos centruose. Renkantis verta atkreipti dėmesį, kad sultys būtų šaltai spaustos, be pridėtinio cukraus ir konservantų – taip išsaugoma daugiau maistinių medžiagų.

Didžiausias acerolos privalumas – ypač didelė vitamino C koncentracija. 100 gramų šviežių vaisių gali būti nuo 1500 iki 4500 mg vitamino C, t. y. keliskart daugiau nei citrinose ar apelsinuose. Acerolos sultyse šio vitamino taip pat gausu – viena stiklinė neretai gali padengti dienos poreikį.

Be vitamino C, acerolos sultyse yra ir vitamino A, B grupės vitaminų, kalio, kalcio, magnio, fosforo, geležies, taip pat vertingų flavonoidų ir polifenolių. Toks derinys siejamas ne tik su geresne savijauta, bet ir su palankiu poveikiu išvaizdai.

Reguliariai vartojamos acerolos sultys gali padėti stiprinti imuninę sistemą, nes vitaminas C skatina baltųjų kraujo kūnelių gamybą ir padeda organizmui gintis nuo infekcijų. Taip pat jis gali prisidėti prie lengvesnės peršalimo ligų eigos ir trumpesnio negalavimo laikotarpio.

Vitaminas C būtinas kolageno gamybai – tai baltymas, svarbus odos elastingumui, sąnarių, sausgyslių ir kaulų būklei. Dėl to acerolos sultys dažnai minimos kaip galinčios padėti gerinti odos būklę, lėtinti senėjimo procesus ir palaikyti sąnarių judrumą.

Mokslinėje literatūroje taip pat akcentuojamos aceroloje esančių antioksidantų ir flavonoidų savybės. Manoma, kad jie gali prisidėti prie kepenų ląstelių apsaugos, palaikyti natūralius detoksikacijos procesus ir padėti kepenims atsistatyti po žalingų aplinkos veiksnių.

Acerolos antioksidantai padeda neutralizuoti laisvuosius radikalus ir mažinti oksidacinį stresą, kuris siejamas su lėtinių ligų rizika. Ilgalaikis šių medžiagų vartojimas mityboje gali būti naudingas širdies ir kraujagyslių sistemos sveikatai bei bendram organizmo atsparumui.

Dėl B grupės vitaminų ir mineralų acerolos sultys gali palankiai veikti nervų sistemą: padėti lengviau susidoroti su stresu, gerinti koncentraciją, mažinti nuovargį ir prisidėti prie geresnės savijautos.

Rekomenduojama acerolos sulčių paros norma dažniausiai siekia apie 50–100 ml. Kadangi jose itin daug vitamino C ir kitų aktyvių medžiagų, dažnai pakanka ir nedidelio kiekio, kad būtų juntamas teigiamas poveikis.

Acerolos sultys neretai vadinamos sveikatingumo eliksyru: jos pasižymi turtinga maistine sudėtimi, yra gaivaus skonio ir gali tapti puikiu pasirinkimu tiems, kurie ieško natūralaus būdo papildyti mitybą vertingomis medžiagomis.

Šprotai, dar vadinami norvegiškomis sardinomis, – nedidelės silkinių šeimos žuvys, paplitusios Europos jūrose, ypač Baltijos ir Šiaurės jūrose. Jos užauga iki keliolikos centimetrų, o sidabriški žvynai nugaroje subtiliai melsvai blizga. PRL laikais šprotai buvo lengvai prieinami ir vertinami dėl skonio bei paprasto paruošimo: dažniausiai ant stalo atsirasdavo konservų aliejuje ar pomidorų padaže pavidalu, taip pat labai populiarūs buvo rūkyti šprotai, neretai perkami sveriami.

Vienas iš jų privalumų – smulkios, minkštos ašakos. Tai, kas didesnėse žuvyse neretai tampa problema, šprotų atveju paprastai netrukdydavo: juos dažnai valgydavo beveik visus. Dėl to namų virtuvėje šią žuvį buvo itin paprasta ruošti – šprotus kepdavo keptuvėje, orkaitėje arba tiesiog dėdavo ant duonos, nereikėdavo nei lupti odos, nei filetuoti.

Tuo metu išpopuliarėjo ir įvairūs greiti užkandžiai, pavyzdžiui, varškės bei šprotų užtepėlės. Nors šiandien šprotų populiarumas gerokai sumažėjęs, jie vis dar lengvai randami parduotuvėse ir gali tapti universaliu ingredientu: tinka rūkyti, kepti, marinuoti ar konservuoti. Skirtingos formos išlaiko sodrų skonį ir maistinę vertę, kurią verta prisiminti iš naujo.

Šprotai pasižymi didele maistine verte. Rūkytų šprotų energinė vertė siekia apie 250 kcal 100 g. Jie ypač vertinami dėl didelio nesočiųjų riebalų rūgščių kiekio – šie riebalai siejami su širdies sveikata ir padeda palaikyti normalų kraujospūdį. Be to, šprotai yra geras baltymų šaltinis (apie 13 g 100 g produkto), reikalingas raumenų atsistatymui ir augimui, o dėl valgomų ašakų taip pat suteikia nemažai kalcio, svarbaus kaulams ir bendrai skeleto sistemos būklei.

Be sveikųjų riebalų ir baltymų, šprotai aprūpina ir vitaminais bei mineralais. Jie laikomi puikiu vitamino D šaltiniu, kuris svarbus imunitetui, taip pat turi B grupės vitaminų, reikalingų normaliai nervų sistemos veiklai. Juose esantys riebalai lengvai pasisavinami, todėl šprotai gali būti sotus ir vertingas mitybos pasirinkimas. Reguliarus šių mažų žuvų vartojimas siejamas su stabilesniu kraujospūdžiu ir mažesne širdies bei kraujagyslių ligų rizika.

Šprotus galima paruošti įvairiai, priklausomai nuo skonio ir turimų produktų. Apvolioti miltuose ar lengvoje tešloje, jie iškepa traškūs ir auksiniai, gerai dera su česnaku bei prieskoniais. Rūkyti šprotai išlaiko intensyvų aromatą ir švelnią tekstūrą, todėl tinka greitiems užkandžiams.

Dar vienas populiarus būdas – konservuotus šprotus paversti sumuštinių užtepėle. Jos variacijos gali būti labai skirtingos: nuo klasikinio derinio su varške iki ryškesnių skonių, papildant raugintais agurkais, garstyčiomis ar svogūnais.

Šios mažos žuvys tinka ir įmantresniems patiekalams. Šprotai gali pagardinti salotas – savo ryškiu skoniu kartais net atstoja ančiuvius. Jie taip pat tinka makaronų patiekalams, ypač derinyje su alyvuogių aliejumi, česnaku ir petražolėmis. Rūkyti šprotai gali būti kepami orkaitėje, ypač jei prieš tai pašalinamos galvos ir uodegos. Dėl savo universalumo jie praturtina tiek kasdienį, tiek šventiškesnį stalą, suteikdami daug skonio ir maistinės naudos nedidelėje porcijoje.

Svilėsių kvapas namuose malonumo nesuteikia, todėl norisi jo atsikratyti kuo greičiau. Laimei, yra keli paprasti būdai, kuriuos galima pritaikyti iškart. O jeigu turite daugiau laiko, verta rinktis kruopštesnį valymą – jis padės ilgam pašalinti nemalonaus kvapo šaltinį.

Per šventinius pasiruošimus ar kasdien gaminant nesunku pražiūrėti akimirką, kai orkaitėje esantis patiekalas ima svilti. Tam, kad pasklistų svilėsių kvapas, nebūtina sudeginti pagrindinio patiekalo – pakanka, kad kas nors išbėgtų ar priliptų prie orkaitės dugno.

Dažniausiai nemalonus kvapas atsiranda dėl nepašalintų maisto likučių, kurie kaskart kepant vis labiau pridega. Todėl po kiekvieno naudojimo verta patikrinti, ar niekas neišsiliejo ir nenukrito ant dugno. Jei matote, kad būtent tai ir yra kvapo priežastis, neskubėkite valyti, kol orkaitė karšta. Geriausia praverti dureles, atidaryti langą, išvėdinti patalpą ir palaukti, kol prietaisas visiškai atvės.

Orkaitei atvėsus, ją reikia kruopščiai išvalyti. Pirmiausia pašalinkite pridegusius likučius – tam tinka plastikinė grandyklė arba šepetėlis ir samtelis. Jei skystis pateko ant kaitinimo elemento, jį nuvalykite šluoste, sudrėkinta vien vandeniu.

Orkaitės vidų galima nušluostyti vandens ir acto mišiniu santykiu 1:1. Jei kažkur išsiliejo aliejus, tą vietą būtina gerai išvalyti, kad per kitą kepimą riebalai nepradėtų svilti ir rūkti. Groteles patogu išplauti kriauklėje, naudojant šiltą vandenį ir indų ploviklį.

Jeigu kvapas vis tiek išlieka, pravers greitas garinis valymas su citrusais. Prieš pradėdami įsitikinkite, kad orkaitėje neliko trupinių ar maisto likučių. Įkaitinkite orkaitę iki 200–230 laipsnių temperatūros. Perpjaukite dvi citrinas, sudėkite jas į karščiui atsparų indą ir užpilkite dviem stiklinėmis vandens. Įstatykite indą į orkaitę maždaug 20 minučių. Kartkartėmis patikrinkite, ar vanduo visiškai neišgaravo. Jei jo per mažai, atsargiai atidarykite orkaitę ir papildykite. Pasibaigus laikui, išjunkite orkaitę, palaukite, kol atvės, išimkite indą ir nuvalykite orkaitės vidų.

O jei žinote, kad orkaitė bent keliolika valandų stovės nenaudojama, verta atlikti gilesnį valymą. Tam paruoškite sodos ir vandens pastą santykiu 3:1. Ši priemonė padeda įveikti net įsisenėjusias dėmes ir nešvarumus. Pastą užtepkite ant orkaitės vidaus ir palikite per naktį. Ryte ją nuvalykite drėgna kempine, o pabaigoje perbraukite orkaitę vandens ir acto mišiniu.

Bananinė marakuja vis dažniau pasirodo sveiko maisto parduotuvių lentynose ir egzotinių vaisių importuotojų pasiūloje. Nors ji dar nėra tokia populiari kaip įprasta marakuja, tai tik gera žinia – dar daug ką turime atrasti, ypač jei ieškome vaisių, kurie ne tik gardūs, bet ir gali prisidėti prie geresnės savijautos.

Šis vaisius išsiskiria kremišku poskoniu, ryškesniu rūgštumu ir lengvu gėlišku aromatu. Skonis sodrus, sultingas ir išraiškingas, tačiau neįkyrus – jis pažadina skonio receptorius ir kartu palieka gaivumo pojūtį. Derinys, primenantis bananą, marakują ir citriną, nėra vien rinkodaros triukas.

Bananinė marakuja kilusi iš Pietų Amerikos, daugiausia Andų regionų Kolumbijoje, Ekvadore ir Peru. Ji auga vijokliuose ir turi būdingą pailgą formą. Iš toliau gali priminti bananą, tačiau atidžiau pažiūrėjus matyti, kad jos žievė lygesnė ir intensyvesnės spalvos. Skonis subtilesnis nei klasikinės marakujos, o viduje slepiasi šviesus, želė primenantis minkštimas su valgomomis sėklomis.

Įsigyti jos galima didesniuose miestuose – egzotinių produktų parduotuvėse, kartais ir geriau aprūpintuose prekybos centruose, taip pat internetu. Renkantis verta ieškoti vaisių, kurie yra šiek tiek minkšti, bet ne pernokę. Svarbiausia – nepažeista žievė. Kuo vaisius aromatingesnis, tuo didesnė tikimybė, kad laikote rankose tikrai kokybišką egzempliorių.

Ar bananinė marakuja išties naudinga? Taip – joje nemažai vitamino C, kuris prisideda prie imuninės sistemos veiklos ir dalyvauja kolageno gamyboje. Kolagenas svarbus odos stangrumui ir elastingumui. Be to, vaisiuje yra antioksidantų, padedančių neutralizuoti laisvuosius radikalus, kurie siejami su uždegiminiais procesais ir organizmo senėjimu.

Vaisius taip pat turi skaidulų, palaikančių žarnyno veiklą. Dėl to jis neretai minimas kalbant apie uždegiminių procesų slopinimą. Žinoma, tai nėra vaistas, tačiau gali tapti realia kasdienės profilaktikos dalimi.

Valgyti bananinę marakują paprasta: perpjaukite išilgai ir minkštimą išskobkite šaukšteliu. Sėklos valgomos ir suteikia malonų traškumą. Skonis pakankamai ryškus, todėl dažnai nereikia jokių priedų, tačiau ji puikiai tinka su natūraliu jogurtu, koše ar kokteiliais, ypač gaminamais su augaliniu pienu.

Bananinę marakują galima naudoti ir desertams bei gėrimams. Minkštimas tinka kaip pagrindas sorbetui, naminei limonadai ar lengvam padažui vaisių salotoms. Sūresnėse versijose jos rūgštelė gražiai kontrastuoja su švelniais sūriais ir šviežiomis žolelėmis.

Bananinė marakuja sujungia įsimenantį skonį ir savybes, kurios gali prisidėti prie organizmo gerovės. Jei norite atnaujinti mitybą ir kartu pasirūpinti oda „iš vidaus“, šiam vaisiui tikrai verta suteikti progą.

Aronijos – tamsios, iš pirmo žvilgsnio kuklios uogos, tačiau jų sudėtis stebina. Moksliniame žurnale „Molecules“ publikuoto straipsnio apie juodavaisės aronijos (Aronia melanocarpa) naudą lėtinių ligų prevencijai autoriai pabrėžia, kad tai vienos vertingiausių uogų dėl itin didelio polifenolių ir antocianinų kiekio. Šie natūralūs junginiai padeda organizmui apsisaugoti nuo žalingų procesų.

Tyrimai rodo, kad aronijos gali mažinti oksidacinį stresą, palaikyti kraujagyslių elastingumą, prisidėti prie geresnio jų praeinamumo ir padėti mažinti aterosklerozinių pakitimų riziką. Be to, aronijos siejamos su palankiu poveikiu kraujospūdžiui ir lipidų pusiausvyrai, todėl jos laikomos vienu iš natūralių būdų rūpintis širdies ir kraujotakos sistema.

Aronijų vartojimas siejamas ir su kitais privalumais: reguliariai įtraukus jas į mitybą, gali stiprėti imuninė sistema, gerėti smegenų veikla dėl geresnės mikrocirkuliacijos, stabiliau palaikomas gliukozės lygis bei lengviau išlaikoma kasdienė energija. Dėl to aronijos ypač praverčia nuovargio, įtampos ir nusilpimo laikotarpiais.

Aronijų sultys – tai uogų naudos koncentratas butelyje. Nedidelė kasdienė porcija gali padėti atsipalaiduoti po įtemptos dienos, palaikyti širdies veiklą ir kraujagyslių būklę. Šaltuoju metų laiku ypač vertinamas jų poveikis imunitetui: polifenoliai siejami su antivirusinėmis ir antibakterinėmis savybėmis, o antocianinai gali prisidėti prie imuninės sistemos veiklos ląstelių lygiu. Įtraukus aronijų sultis į rudens ir žiemos rutiną, peršalimo sezoną galima išgyventi švelniau.

Žemiau pateikiamas naminių aronijų sulčių paruošimo būdas.

Ingredientai: (nenurodyti pateiktame tekste)

Gaminimas:

Jei naudojamos šaldytos uogos, jas palikite dideliame puode atitirpti ir užberkite cukrumi kelioms valandoms arba per naktį. Jei turite šviežių aronijų, jas nuplaukite, nusausinkite ir taip pat užberkite cukrumi.

Tuomet supilkite vandenį, įspauskite citrinos sulčių, o jei norisi ryškesnio citrusinio aromato – įdėkite šiek tiek tarkuotos žievelės. Skonį gali sustiprinti vyšnių arba aronijų lapai – verta jų įdėti.

Puodą statykite ant viryklės ir užvirinkite. Maišykite, kad uogos neprisviltų. Užvirus sumažinkite kaitrą ir virkite dar apie 20–30 minučių. Nukelkite nuo ugnies, uždenkite ir palikite kelioms valandoms arba per naktį, kad uogos atiduotų likusias sultis.

Po to viską perkoškite per sietą į kitą puodą, uogas lengvai pertrindami. Lapus pašalinkite. Kaitinkite vien sultis, kol pradės virti, ir iškart išjunkite kaitrą.

Karštas sultis supilstykite į iš anksto nuplikytus, švarius ir sausus butelius ar stiklainius. Kad atsargos išsilaikytų per žiemą, indus pasterizuokite 15 minučių puode, kurio dugnas išklotas šluoste.

Gvazdikėliai, kuriuos dažniausiai naudojame kaip prieskonį meduoliams, žiemos arbatoms ir karštiems gėrimams, iš tiesų yra džiovinti kvapiojo gvazdikmedžio (dar vadinamo prieskoniniu gvazdikmedžiu) žiedų pumpurai. Šis augalas kilęs iš Indonezijos, auginamas ir kituose regionuose, pavyzdžiui, Malajų pusiasalyje, Zanzibare ar Šri Lankoje. Gvazdikėliai nuo seno naudojami ir kaip gydomoji priemonė, plačiai pritaikoma kinų bei indų tradicinėje medicinoje, o virtuvėje vertinami dėl išraiškingo aromato.

Iš gvazdikėlių galima pasigaminti ir gvazdikėlių vandenį – tai paprastas užpilas, ruošiamas iš vandens ir sutrintų ar sumaltų gvazdikėlių. Šiuose nedideliuose pumpuruose slypi nemažai naudingų savybių: gvazdikėliai pasižymi antibakteriniu poveikiu, todėl gali prisidėti prie imuniteto stiprinimo ir būti naudingi pajutus peršalimo ar gripo simptomus. Taip pat jie turi antiseptinių savybių, kurios siejamos su medžiaga eugenoliu.

Teigiama, kad gvazdikėliai gali palankiai veikti burnos ertmę: padėti palaikyti gaivesnį kvapą ir mažinti ėduonies riziką. Be to, kartais minimas ir jų poveikis kovojant su bakterijomis, kurios prisideda prie nemalonaus prakaito kvapo – dėl to gvazdikėlių užpilas neretai apibūdinamas kaip tarsi „vidiniai kvepalai“.

Gvazdikėlių vanduo gali būti naudojamas ne tik geriant, bet ir išoriškai. Jis kartais taikomas kaip priemonė mažinti gausų prakaitavimą, taip pat – kaip veido tonikas, kuris gali padėti prižiūrėti į aknę linkusią odą ar vizualiai sušvelninti smulkias raukšleles.

Kalbant apie virškinimą, gvazdikėliai siejami su palankiu poveikiu virškinimo sistemai – gali padėti esant sunkumo jausmui, pilvo pūtimui ar dujų kaupimuisi. Minima ir tai, kad gvazdikėlių aliejus kai kuriems žmonėms gali prisidėti prie galvos skausmo mažinimo. Taip pat nurodoma, jog gvazdikėliuose esančios medžiagos gali palaikyti kepenų funkciją, prisidėti prie organizmo detoksikacijos procesų ir pasižymėti antioksidaciniu poveikiu, padedančiu neutralizuoti laisvųjų radikalų poveikį.

Kai kur gvazdikėlių vanduo minimas ir kaip pagalbinė priemonė metant svorį – teigiama, kad toks gėrimas gali padėti slopinti apetitą ir mažinti norą užkandžiauti tarp valgymų, o tai gali padėti lengviau kontroliuoti suvartojamo maisto kiekį.

Verta prisiminti ir bendrą taisyklę: pakankamas vandens kiekis yra svarbus daugeliui organizmo procesų. Vanduo padeda pernešti medžiagas, reguliuoti kūno temperatūrą, šalinti medžiagų apykaitos produktus, palaikyti sklandesnį virškinimą, geresnę koncentraciją ir odos elastingumą.

Gvazdikėlių vandeniui paruošti reikia vos dviejų ingredientų: stiklinės verdančio vandens ir kelių gvazdikėlių (apie 3–5). Gvazdikėlius pirmiausia reikėtų sutraiškyti, pavyzdžiui, grūstuvėje. Tuomet užpilkite maždaug 250 ml verdančio vandens, uždenkite ir palikite pritraukti apie 15 minučių. Gėrimą perkoškite. Jį galima gerti šiltą arba atvėsintą.

Dažniausiai rekomenduojama tokį užpilą vartoti dalijant į dvi porcijas, du kartus per dieną. Nurodoma, kad kursą galima tęsti apie mėnesį, o vėliau padaryti kelių dienų pertrauką.

Kiaušiniai yra daugelio patiekalų pagrindas: jie dedami į kepinius, makaronų tešlą, iš jų ruošiami pusryčiai. Daugelyje namų kiaušiniai naudojami beveik kasdien – ne tik dėl skonio, bet ir dėl maistinės vertės. Juose gausu lengvai įsisavinamų baltymų, vitaminų ir mineralinių medžiagų, jie siejami su palankiu poveikiu smegenų veiklai bei regėjimui. Be to, kiaušiniai yra palyginti nekaloringi, tačiau suteikia sotumo, todėl dažnai pasirenkami ir laikantis svorio mažinimo mitybos.

Norint, kad kiaušiniai kuo ilgiau išliktų švieži, svarbu žinoti, kaip juos tinkamai laikyti. Nors daugelyje šaldytuvų durelėse yra specialios lentynėlės kiaušiniams, būtent ši vieta nėra geriausias pasirinkimas.

Pagrindinė problema – temperatūros svyravimai. Kiaušiniams geriausia laikytis pastovios temperatūros, o šaldytuvo durelės jos neužtikrina. Dažnai atidarinėjant ir uždarinėjant šaldytuvą, temperatūra keičiasi, ant lukšto gali kauptis drėgmė. Tai sudaro palankesnes sąlygas bakterijoms patekti į vidų ir didina apsinuodijimo maistu bei skrandžio negalavimų riziką.

Gali stebinti ir tai, kad prekybos centruose kiaušiniai dažnai laikomi ne šaldytuvuose, o įprastose lentynose. Taip yra todėl, kad iki pardavimo jų nebūtina laikyti šaltai – svarbiausia išlaikyti stabilias sąlygas. Prekybos vietose šaldytuvai būtų nuolat varstomi pirkėjų, todėl temperatūra svyruotų, o ant kiaušinių paviršiaus galėtų kondensuotis drėgmė, skatinanti bakterijų dauginimąsi.

Kur tuomet kiaušinius geriausia laikyti namuose? Specialistai rekomenduoja juos dėti šaldytuvo gilumoje – ant pirmos arba antros lentynos, kur temperatūra būna stabilesnė ir vėsesnė. Geriausia kiaušinius palikti kartoninėje dėžutėje, nes ji padeda užtikrinti tinkamą oro cirkuliaciją ir sumažina pašalinių kvapų įsigėrimo tikimybę.

Taip pat verta prisiminti, kad nereikėtų iš šaldytuvo išimti visos dėžutės, jei prireikė tik kelių kiaušinių. Net trumpam palikti kambario temperatūroje jie sušyla, o vėliau vėl atšaldomi – tokie temperatūros pokyčiai kiaušiniams nėra palankūs.

Svarbi ir jų padėtis šaldytuve. Kiaušinius patariama laikyti platesniu galu į viršų – priešingai, nei daro nemažai žmonių. Manoma, kad toks laikymo būdas gali papildomai sulėtinti gedimo procesą.

Dar viena taisyklė – prieš dedant į šaldytuvą kiaušinių nereikėtų plauti. Plaunant pašalinama natūrali apsauginė lukšto danga, todėl bakterijoms lengviau patekti į vidų.

Laikantis šių paprastų rekomendacijų, kiaušiniai ilgiau išliks švieži, o jų vartojimas bus saugesnis.

Kai kurie ingredientų deriniai lietuviškoje virtuvėje nėra įprasti, tačiau kitose šalyse jie laikomi tikra klasika. Vienas tokių pavyzdžių – pupelės ir ropių lapai. Italai puikiai žino, kokią naudą gali suteikti šie du produktai, ypač kai jie sujungiami į paprastą, bet maistingą patiekalą.

Šio patiekalo stiprybė slypi paprastume: pupelės ir ropių lapai ne tik dera skoniu, bet ir papildo vienas kito maistinę vertę. Dėl to šis duetas dažnai įvardijamas kaip itin sėkmingas pasirinkimas kasdieniam valgiaraščiui.

Pupelės yra tikras maistinių medžiagų lobynas. 100 g sausų, nevirtų pupelių paprastai suteikia nemažai augalinių baltymų, skaidulų ir sudėtinių angliavandenių. Jose taip pat gausu mineralų, tokių kaip geležis, magnis, kalis ir fosforas, bei B grupės vitaminų.

Ne mažiau vertingi ir ropių lapai. Juose gausu vitaminų A ir K, B grupės vitaminų, folio rūgšties, taip pat kalcio, kalio ir geležies. Be to, ropių lapuose yra antioksidacinių junginių, kurie prisideda prie organizmo apsaugos.

Toks derinys gali tapti savotišku apsauginiu skydeliu organizmui – viename patiekale gaunate ir sotumo suteikiančių medžiagų, ir vertingų mikroelementų.

Italai šiuos ingredientus dažnai naudoja gamindami pupelių ir ropių lapų sriubą. Tradiciškai į ją dedama ir kitų daržovių, o kai kuriose versijose – ir mėsos (tai neprivaloma, priklauso nuo mitybos įpročių).

Pupelės, kaip vienas geriausių augalinių baltymų šaltinių, kartu su skaidulomis ir sudėtiniais angliavandeniais suteikia ilgalaikį sotumą. Dėl to jos gali padėti rečiau užkandžiauti, lengviau kontroliuoti kūno svorį ir palaikyti stabilesnį energijos lygį. Skaidulos taip pat palankiai veikia žarnyno veiklą, palaiko mikrobiotą ir gali prisidėti prie stabilesnio gliukozės kiekio kraujyje.

Be to, pupelėse esantys mineralai svarbūs širdies ir kraujagyslių sistemai bei gali padėti palaikyti normalų kraujospūdį.

Ropių lapai, nors dažnai nuvertinami, laikomi itin vertingomis žalumynų rūšimis. Juose esantys vitaminai ir antioksidantai gali padėti palaikyti natūralius organizmo „apsivalymo“ procesus. Reguliarus jų vartojimas siejamas su teigiamu poveikiu imuninei sistemai, kaulų būklei ir kepenų veiklai.

Pupelių ir ropių lapų derinys organizmui suteikia ir energijos, ir svarbių maistinių medžiagų. Toks patiekalas gali prisidėti prie medžiagų apykaitos, širdies veiklos ir virškinimo sistemos gerovės. Pupelių ir ropių lapų sriuba – paprasta pagaminti, maistinga ir lengvai pritaikoma sveikos mitybos principams.

Kur daugiau kofeino

Kavoje ir energiniuose gėrimuose kofeino kiekis gali smarkiai skirtis, todėl skiriasi ir jų poveikis energijos lygiui. Kavos gėrimų kofeino kiekis priklauso nuo ruošimo būdo ir pupelių rūšies, tačiau dažniausiai puodelyje (apie 225 g) būna maždaug 113–247 mg kofeino.

Tuo metu standartiniuose energiniuose gėrimuose kofeino gali būti nuo 70 iki 240 mg.

Kas labiau veikia širdies sveikatą

Dideli kofeino kiekiai gali didinti kraujospūdį ir širdies susitraukimų dažnį, taip pat veikti širdies ritmą. Ši rizika ypač aktuali vaikams, nes jų širdies ir kraujagyslių bei nervų sistemos dar nėra visiškai susiformavusios.

Saikingas kavos vartojimas gali prisidėti prie širdies sveikatos, tačiau per dideli kiekiai didina širdies ligų riziką. Svarbus ir kavos paruošimo būdas – nuo jo priklauso, kaip gėrimas veiks organizmą.

Energiniuose gėrimuose neretai būna ir kitų sudedamųjų dalių, pavyzdžiui, guaranos, cukraus, B grupės vitaminų bei kitų medžiagų, kurios siejamos su energijos didinimu. Be to, tokie gėrimai gali pavojingai sąveikauti su alkoholiu bei receptiniais ar nelegaliais preparatais, o tai gali sukelti neigiamą poveikį sveikatai.

Pernelyg didelio vartojimo rizikos

Suaugusieji, neturintys gretutinių ligų, turėtų riboti bendrą kofeino suvartojimą per dieną iki 400 mg. Nėščiosioms ir krūtimi maitinančioms moterims rekomenduojama laikytis maždaug perpus mažesnės normos – apie 200 mg.

Vartojant per daug kofeino, gali pasireikšti:

• padažnėjęs širdies plakimas;
• hipertenzija;
• miego sutrikimai;
• nerimas ar nervingumas;
• pykinimas arba skrandžio negalavimai;
• galvos skausmas.

Kasdieniam vartojimui paprastai labiau tinka kava, nes jos sudėtis paprastesnė, o poveikis – stabilesnis. Energinių gėrimų efektas dažnai greitas, tačiau jų nerekomenduojama vartoti reguliariai.

Patikrinimas iešmeliu arba mediniu pagaliuku

Tai pats populiariausias ir patogiausias būdas namuose. Reikia atsargiai įdurti pasaką storiausioje vietoje, dažniausiai arčiau centro, ir iš karto ištraukti iešmelį.

Jei iešmelis ištraukiamas sausas arba su keliomis sausomis trupinėmis – pasaka iškepusi. Jei tešla tempiasi, limpa ar atrodo drėgna, kepinį dar reikėtų pakepti.

Svarbu tai daryti greitai, kad iš orkaitės neišeitų per daug šilumos.

Temperatūra kepinio viduje

Jeigu turite kulinarinį termometrą, tai patikimiausias variantas. Pasaka laikoma pilnai iškepusia, kai temperatūra centre pasiekia maždaug 93–96 °C.

Temperatūra, mažesnė nei 90 °C, rodo, kad vidus dar gali būti neiškepęs.

Šis metodas ypač naudingas kepant didesnes pasakas, kai viršus jau gražiai parudavęs, o vidus dar nespėjo iškepti.

Išvaizda

Nors tai nėra tiksliausias būdas, jis padeda orientuotis:

• spalva turi būti tolygi – auksinė arba tamsiai auksinė
• neturi būti blyškių, žalių ar „šlapių“ dėmių
• pluta turi būti elastinga, ne per minkšta ir nelipni

Jei viršus pernelyg greitai tamsėja, o vidus dar neiškepęs, tai ženklas, kad reikėtų sumažinti temperatūrą ir viršų pridengti folija.

Svorio ir elastingumo pojūtis

Iškepusi pasaka paprastai būna:

• lengvesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio
• lengvai paspaudus – elastinga ir atgauna formą
• neįdumba po pirštu

Jei kepinys atrodo per sunkus ar per tankus, tai gali reikšti, kad viduje dar liko neiškepusios tešlos.

Dažniausios klaidos, kurių verta vengti

Per aukšta temperatūra. Tokiu atveju pasaka greitai paruduoja išorėje, tačiau vidus nespėja iškepti – susidaro tamsi pluta ir žalias centras. Dažniausiai pakanka 160–180 °C.

Per dažnas orkaitės atidarinėjimas. Dėl to staigiai krenta temperatūra, tešla gali sukristi ir kepinys tampa tankesnis. Geriausia orkaitės neatidarinėti bent pirmas 20–30 minučių.

Per pilnos formos. Tešlai reikia vietos kilti kepant, todėl formą rekomenduojama pildyti ne daugiau kaip per 1/2–2/3. Pripildžius per daug, centras gali likti neiškepęs.