Category: Uncategorized

Beveik kiekvienas bent kartą yra susidūręs su situacija, kai makaronai virimo metu „apvylė“ – išvirė per minkšti, sulipo, pavirto į vieną klijais dvelkiantį gumulą, o vakarienė buvo sugadinta. Ir, atidžiai išstudijavus pakuotę, atsakymo, kodėl taip nutiko, taip ir nepavyko rasti.

Iš reklamų ir įvairių patarimų daugelis žino: mažiausia rizika sugadinti patiekalą – renkantis makaronus iš kietųjų kviečių. Tačiau parduotuvių lentynose jų siūloma ne viena rūšis, be to, šalia puikių produktų netrūksta ir prastos kokybės gaminių, kuriuos galima netyčia įsidėti į krepšelį.

Ekspertų teigimu, pagal naudojamų miltų rūšį makaronai paprastai skirstomi į tris grupes. Šis kriterijus, pagal galiojančius standartus, yra labai svarbus: grupė A – iš kietųjų kviečių veislių miltų, grupė B – iš minkštųjų, stikliško tipo kviečių miltų, grupė V – iš įprastų kepimo miltų.

Renkantis makaronus žemesnių nei A grupės, rizika lėkštėje gauti klijais virtą masę – gerokai didesnė. Žinoma, jeigu norisi prisiminti „kulinarinius šedevrus“ iš mokyklos valgyklos, tuomet B ar V grupės gaminiai tam puikiai tiks. Tačiau jei tikslas – elastingi, nesulipę ir skanūs makaronai, vien miltų grupės pažymėjimo nepakanka. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į dar vieną labai svarbų skaičių ant pakuotės.

Makaronų kokybę ir net jų naudą sveikatai daugiausia lemia baltymų kiekis. Jis visada nurodomas lentelėje „Maistinė vertė“, gramais 100 gramų produkto. Kuo baltymų daugiau, tuo mažiau makaronuose krakmolo „kleisterio“, kuris ir lemia sulipimą bei „košės“ konsistenciją.

Specialistai atkreipia dėmesį, kad net ir A grupės makaronuose gali būti per daug klijingo kvietinių miltų krakmolo, jei gamintojas nusprendžia pataupyti žaliavų sąskaita. Tokiais atvejais būtent baltymų kiekis padeda „demaskuoti“ tokį gudravimą.

Orientuotis paprasta: apie 10 g baltymų / 100 g – rodo didelį krakmolo ir „kleisterio“ kiekį, tokie makaronai dažniau sulimpa, nuo 11 g baltymų / 100 g – kokybė jau geresnė, makaronai dažniausiai išlaiko formą, 12–14 g baltymų / 100 g – optimalus, kokybiškų makaronų rodiklis: jie bus elastingi, skanūs, maistingesni ir virimo metu nevirs į košę.

Renkantis makaronus verta pirmiausia pažiūrėti į dvi eilutes ant pakuotės: miltų grupę (A, B ar V) ir baltymų kiekį 100 g. Jei matote grupę A ir 12–14 g baltymų, galite būti beveik tikri – tokie makaronai neišsivirins, nesulips ir patiekalas pavyks „10 iš 10“.

Didelė dalis kovos su „bloguoju“ cholesteroliu prasideda ne vaistinėje, o prie parduotuvės lentynų. Tinkamai pasirinkti maisto produktai gali padėti sumažinti širdies ir kraujagyslių ligų riziką ir pagerinti bendrą savijautą. Mitybos specialistė Anita Wong, socialiniuose tinkluose žinoma kaip „Nutrition Uncovered“, išskyrė kelis kasdieniams pirkiniams tinkamus produktus, kurie padeda mažinti cholesterolio kiekį kraujyje ir saugo širdį.

Pasak A. Wong, į kasdienį meniu verta įtraukti įvairius riešutus – ypač graikinius ir pistacijas, nes jie gausūs naudingųjų riebalų.

Graikiniai riešutai taip pat turtingi vitamino E ir yra puikus skaidulų šaltinis. Skaidulos padeda iš organizmo pašalinti nereikalingas medžiagas ir prisideda prie cholesterolio kiekio mažėjimo kraujyje.

Mitybos specialistė taip pat rekomenduoja ir žemės riešutus – jie naudingi širdžiai, turi daug baltymų ir skaidulų.

Geriausia kasdien pasirinkti bet kuriuos iš šių riešutų ir nedideliais kiekiais reguliariai įtraukti juos į savo racioną.

Ekspertė pataria dažniau valgyti tamsiai žalios spalvos daržoves: špinatus, lapinį kopūstą (kale), brokolius, žiedinius kopūstus ir kitas panašias daržoves, augančias virš žemės paviršiaus.

Pasak A. Wong, tokios daržovės yra puikus skaidulų šaltinis ir natūraliai turi stanolių, sterolių bei fitonutrientų – augalinių cheminių medžiagų, kurios padeda šalinti cholesterolį iš organizmo.

Kitas rekomenduojamas produktas – saldi bulvė, arba batatas. Specialistė ją vadina „teisingų“ angliavandenių šaltiniu, nes ši daržovė turi daug skaidulų.

Skaidulos lėtina staigius cukraus kiekio kraujyje šuolius ir padeda išvalyti organizmą, surišdamos dalį cholesterolio dar virškinimo proceso metu ir skatindamos jo pašalinimą.

Žuvis, ypač riebesnės rūšys, taip pat turėtų užimti svarbią vietą sveikatai palankioje mityboje. Anita išskiria skumbrę – ji neretai pigesnė už lašišą, tačiau 100 g skumbrės yra net daugiau omega-3 riebalų rūgščių.

Ne mažiau svarbu įtraukti ir liesą vištieną. Vištiena yra puikus baltymų šaltinis, todėl ją vertinga valgyti reguliariai.

Vis dėlto mitybos specialistė atkreipia dėmesį, kad vištienos šlaunelėse ir blauzdelėse yra daugiau riebalų. Norint mažinti „blogąjį“ cholesterolį, geriau rinktis vištienos krūtinėlę – joje riebalų gerokai mažiau.

Jei kepate visą vištą, patariama pirmenybę teikti baltai mėsai ir prieš gaminimą kuo atidžiau pašalinti matomus riebalus.

Tiems, kurie neturi laktozės netoleravimo, A. Wong rekomenduoja rinktis kefyro tipo jogurtus. Jie paprastai turi daug probiotikų.

Probiotikai padeda palaikyti sveiką žarnyno mikroflorą, o tai, pasak ekspertės, gali prisidėti prie cholesterolio kiekio mažėjimo.

Taip pat naudingi specialūs pieno gėrimai su pridėtiniais stanoliais. Šios medžiagos moksliškai pripažintos kaip veiksmingai padedančios mažinti padidėjusį cholesterolio kiekį kraujyje.

Bene paruošti bulvių košę be gumuliukų – tikras iššūkis net ir patyrusioms šeimininkėms. Kodėl vienų košė gaunasi švelni, puri ir kreminė, o kitų – prėska ir su gumuliukais? Svarbiausia čia ne tik bulvių veislė ar sviesto kiekis. Esminis skirtumas slypi virimo procese ir viename labai svarbiame veiksme pačioje pabaigoje.

Įprastai prieskonius sudedame jau į paruoštą bulvių košę. Tačiau verta išbandyti kitokį būdą – dalį skonio suteikiančių ingredientų dėti tiesiai į vandenį, kuriame verda bulvės.

Į puodą su bulvėmis įmeskite 2–3 nuluptus česnako skilteles. Verdamos bulvės į save intensyviai sugeria vandenį. Kai jos verda su česnaku, aromatas įsigeria į kiekvieną gabalėlį iš vidaus, o ne lieka tik ant paviršiaus.

Taip paruošta košė neturi aštraus „česnakinio kvapo“. Vietoj jo jaučiamas švelnus, sodrus, prieskoninis skonis, kuris pabrėžia pačių bulvių skonį, o ne jį užgožia. Kartu su česnaku galima įdėti ir lauro lapą ar nedidelę visą svogūno galvutę, tačiau būtent česnakas suteikia skoniui „gilumo“.

Išvirus bulvėms, česnaką galima išgriebti ir išmesti, o galima jį sutrinti kartu su bulvėmis – tuomet aromatas bus intensyvesnis.

Norint išvengti gumuliukų, svarbiausia prisiminti vieną veiksmą: pieną arba grietinėlę būtina pašildyti prieš pilant juos į bulves.

Jei į karštas sutrintas bulves įpilsite šalto pieno, bulvėse esantis krakmolas tarsi „užsirakins“ ir sutrauksis. Tuomet košė tampa lipni, gliti, atsiranda kietų gumuliukų, kurių beveik neįmanoma visiškai išmaišyti.

Šiltas arba karštas pienas (arba grietinėlė) tolygiai susijungia su bulvėmis, todėl masė išlieka puri, vientisa ir švelni. Taip paruošta košė bus kreminė, lengva ir be gumuliukų.

Trumpa atmintinė, kad bulvių košė visada pavyktų: Bulves virkite pasūdytame vandenyje su 2–3 česnako skiltelėmis (galite pridėti lauro lapą ar svogūną). Išvirus bulvėms, nupilkite vandenį ir leiskite joms trumpai „pagaruoti“, kad pasišalintų drėgmės perteklius. Pieną ar grietinėlę visada pašildykite prieš pilant į bulves. Sviestą dėkite kambario temperatūros arba šiek tiek pašildytą – jis lengviau įsimaišys. Bulves trinkite, kol jos dar karštos – taip tekstūra bus lygi ir be gumuliukų.

Laikantis šių paprastų taisyklių, bulvių košė kiekvieną kartą bus minkšta, puri ir be nemalonių gumuliukų.

Virti kiaušiniai – patogus, maistingas ir lengvai paruošiamas produktas. Tačiau netinkamas jų laikymas gali tapti rimtų sveikatos sutrikimų priežastimi. Žinodami, kiek laiko ir kokiomis sąlygomis galima saugiai laikyti virtus kiaušinius, apsaugosite save ir savo artimuosius nuo galimo apsinuodijimo.

Kietai virtus kiaušinius šaldytuve galima laikyti 5–7 dienas. Šis laikotarpis laikomas saugiu, jei kiaušiniai buvo tinkamai išvirti ir greitai atšaldyti. Vis dėlto svarbu atsižvelgti į tai, ar jie laikomi su lukštu, ar jau nulupti.

Lukštas yra natūrali apsauga nuo bakterijų ir pašalinių kvapų. Todėl kiaušiniai su lukštu paprastai išsilaiko ilgiau nei nulupti. Pastaruosius rekomenduojama suvartoti per 1–2 dienas.

Jei nuluptus kiaušinius reikia laikyti ilgiau, juos geriausia sudėti į sandarų indą ir užpilti šaltu vandeniu. Vandenį būtina keisti kasdien, kad būtų sumažinta bakterijų dauginimosi rizika. Tokiu būdu kiaušiniai ilgiau išlieka švieži ir neperdžiūsta.

Optimali laikymo temperatūra – 0–4 °C. Kiaušinius rekomenduojama laikyti šalčiausioje šaldytuvo vietoje, o ne durelėse, kur temperatūra dažnai svyruoja. Sandarus indas padeda apsaugoti nuo kvapų ir išsaugo tinkamą konsistenciją.

Po virimo kiaušinius reikėtų kuo greičiau atšaldyti. Staigus temperatūros sumažinimas pristabdo bakterijų dauginimąsi ir sumažina apsinuodijimo riziką. Geriausia karštus kiaušinius trumpam panardinti į šaltą vandenį ar ledo vonelę, o tuomet perkelti į šaldytuvą.

Sugedusius virtus kiaušinius galima atpažinti pagal kelis aiškius požymius. Jei ant paviršiaus atsiranda pelėsio dėmių, gleivių ar lipnumo, tokio produkto vartoti negalima. Tai rodo bakterinį užteršimą.

Dar vienas signalas – aštrus, nemalonus kvapas. Šviežias virtas kiaušinis beveik nekvepia, todėl ryškus sieros ar „supuvusių kiaušinių“ kvapas yra aiškus gedimo ženklas. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į pakitusią tekstūrą – pernelyg guminį, nenatūraliai minkštą ar byrėjantį trynį.

Vartojant sugedusius kiaušinius kyla rimto apsinuodijimo maistu pavojus. Viena pavojingiausių bakterijų yra Salmonella, galinti sukelti stiprius virškinamojo trakto sutrikimus.

Apsinuodijimo simptomai dažniausiai pasireiškia pykinimu, vėmimu, viduriavimu, pilvo skausmais ir pakilusia kūno temperatūra. Ypač jautrūs yra vaikai, vyresnio amžiaus žmonės ir asmenys su nusilpusiu imunitetu.

Laikantis paprastų taisyklių – tinkamo virimo, greito atšaldymo ir laikymo šaldytuve ne ilgiau nei rekomenduojama – galima saugiai mėgautis virtais kiaušiniais. Atsargumas ir higiena virtuvėje padeda išvengti rimtų sveikatos problemų.

Lietuvoje dingus elektrai svarbu ne tik pasirūpinti apšvietimu ar ryšiu, bet ir maisto sauga. Net ir trumpam pakilus temperatūrai šaldytuve, kai kurie produktai gali tapti nesaugūs vartoti, todėl būtina žinoti pagrindines taisykles.

Specialistai primena, kad tinkamas pasiruošimas gali padėti išsaugoti maistą ir sumažinti apsinuodijimo riziką. Tam nereikia sudėtingų priemonių – pakanka kelių paprastų sprendimų.

Ruošiantis galimiems elektros sutrikimams, verta iš anksto užšaldyti kelis indelius ar maišelius su ledu. Dingus elektrai jie padės ilgiau išlaikyti žemą temperatūrą šaldytuve ar šaldiklyje.

Taip pat naudinga turėti šaldančių elementų, kuriuos galima laikyti šaldiklyje ir prireikus perkelti į termo maišus ar šaltkrepšius. Be to, namuose pravartu turėti konservų ir kitų negendančių produktų – kruopų, riešutų ar džiovintų vaisių.

Jei elektra jau dingo, svarbiausia kuo rečiau atidarinėti šaldytuvo ir šaldiklio dureles. Uždarytame šaldytuve šaltis paprastai išsilaiko iki keturių valandų, o pilname šaldiklyje – net iki dviejų parų.

Greitai gendančius produktus galima perkelti į šaltkrepšį ar termo dėžę su ledu. Jei elektros tiekimas sutrinka ilgiau nei keturioms valandoms, ledą verta paskirstyti šaldytuve ir šaldiklyje, kad temperatūra kiltų kuo lėčiau.

Kuo mažiau oro šaldytuve ar šaldiklyje, tuo lėčiau keičiasi temperatūra. Tuščias vietas galima užpildyti buteliais su vandeniu, paliekant šiek tiek erdvės oro cirkuliacijai.

Atnaujinus elektros tiekimą būtina įvertinti maisto būklę. Jei produktai buvo aukštesnėje nei 4 °C temperatūroje ilgiau nei dvi valandas, jų vartoti nerekomenduojama.

Palikti galima tik tuos gaminius, kuriuose dar matyti ledo kristalų arba kurie išliko akivaizdžiai šalti. Jei pasikeitė kvapas, spalva ar tekstūra, geriau nerizikuoti ir maistą išmesti.

Norint sumažinti apsinuodijimo riziką, patariama gaminti mažesnėmis porcijomis ir nepirkti per daug greitai gendančių produktų. Neturint veikiančio šaldytuvo, galima pasitelkti šaltkrepšius, termosus ar vėsesnes patalpas, pavyzdžiui, rūsį.

Taip pat verta rinktis paprastesnius patiekalus su mažiau ingredientų, o pirmenybę teikti daržovėms ir vaisiams, kurie gali būti laikomi be šaldymo. Laikantis šių patarimų, net ir dingus elektrai galima išlaikyti maistą saugų bei apsaugoti savo sveikatą.

Svogūnus ir česnaką visiškai įmanoma išlaikyti šviežius kelis mėnesius, jei tinkamai parenkama laikymo vieta ir būdas.

Ekspertai įspėja, kad šaldytuvas šioms daržovėms netinka. Dėl didelės drėgmės svogūnai ir česnakai greitai praranda tvirtumą ir ima gesti.

Geriausios sąlygos laikymui – vėsi, pritemdyta ir gerai vėdinama vieta virtuvėje ar sandėliuke. Tokiuose vietose svogūnai ir česnakai gali išlikti tinkami vartoti nuo trijų iki šešių mėnesių.

Vis dėlto kulinarijos specialistai pabrėžia, kad paprasčiausiai sudėti daržoves į virtuvinį stalčių – ne geriausia išeitis. Be oro cirkuliacijos jos gali pradėti pūti. Daug efektyvesnis būdas – laikyti svogūnus ir česnakus popieriniuose maišeliuose su skylutėmis, kurie užtikrina ventiliaciją ir sumažina gedimo riziką.

Tam prireiks paprasto rudo popierinio maišelio, skylamušio, žymeklio ir kanceliarinių sąvaržėlių. Prieš dėdami daržoves į maišelį, įsitikinkite, kad svogūnai ir česnakai yra sausi, tvirti ir nepažeisti.

Maišelį reikia sulankstyti per pusę ir padaryti skylutes išilgai vieno krašto, po to jį apversti ir prakirpti skylutes kitoje pusėje, paliekant maždaug trijų centimetrų tarpus tarp angų. Tuomet maišelis pripildomas daržovių ne daugiau kaip iki pusės, pažymimas žymekliu ir viršus užsegamas sąvaržėlėmis.

Laikant svogūnus ir česnakus tokiu būdu, jie gali išlikti švieži iki pusės metų, neprarasdami skonio ir kokybės.

Dažniausiai kotletų apvoliojimas vyksta pagal trijų etapų schemą: pirmiausia kotletas apvoliojamas kvietiniuose miltuose, tuomet – išplaktame kiaušinyje, o galiausiai – džiūvėsėliuose.

Žinoma, kiekvieni namai turi savą būdą, tačiau šis yra vienas populiariausių. Vis dėlto pasirodo, kad jis nėra toks veiksmingas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, o kai kuriais atvejais netgi lemia guminę, mažai apetitą keliančią kotletų tekstūrą.

Jeigu mėgstate tradicinius patiekalus, verta išbandyti ir kiek kitokią jų variaciją. Vietoje įprastų balandėlių ar krokietų galima paruošti auksines „koperteles“ iš kopūsto lapų su bulvių įdaru.

Tokie ryšeliai iš virto kopūsto lapų ir kvapnaus bulvių, svogūnų bei prieskonių įdaro, lengvai apkepinti keptuvėje iki auksinės spalvos, gali tapti puikiu pagrindiniu patiekalu arba garnyru prie mėsos. Iš išorės jie būna traškūs, o viduje – minkšti ir sotūs, todėl puikiai tinka ir kasdieniams pietums, ir šventiniam stalui.

Priešingai, nei dažnai manoma, miltai visai nėra būtini apvoliojant kotletus, o kartais netgi gali sugadinti visą patiekalą. Kvietiniai miltai, naudojami kaip pirmasis apvoliojimo sluoksnis, gali lemti kietą, guminę kotleto konsistenciją po kepimo.

Susilietę su drėgna mėsa, miltai sudaro lipnų, vientisą sluoksnį, kuris kaitinant sukietėja. Įstrigusi garų drėgmė neleidžia mėsai tinkamai kepti – ji labiau troškinama, o ne kepama. Dėl to kotleto struktūra tampa elastinga ir guminė, ypač jam atvėsus.

Vertėtų atsiminti, kad vien miltai ne visuomet yra vienintelė gamybos nesėkmių priežastis. Guminė kotletų tekstūra dažnai atsiranda ir dėl per žemos kepimo temperatūros, per storos apvoliojimo (paniruotės) sluoksnio arba dėl kotletų kepimo po dangčiu.

Tokiu atveju keptuvėje kaupiasi garai ir mėsa vietoje kepimo ima troškintis. Jeigu norite, kad kotletas būtų sultingas, minkštas viduje ir traškus išorėje, svarbu atkreipti dėmesį ne tik į apvoliojimo sudėtį, bet ir į pačią kepimo techniką.

Kotletai be miltų sluoksnio leidžia labiau išryškėti kiaušinio ir džiūvėsėlių deriniui, kuris visiškai pakanka idealiai tekstūrai išgauti. Kiaušinis sudaro ploną, elastingą sluoksnį, kuris kepant pamažu sutvirtėja ir nesulaiko perteklinės drėgmės, o džiūvėsėliai suteikia traškumą ir auksinę spalvą, nepakisdami mėsos struktūros.

Taip paruoštas kotletas viduje lieka minkštas ir sultingas, o išorėje – maloniai traškus. Tai ideali versija sočiam naminiam pietų patiekalui.

Pats gamybos procesas nedaug skiriasi nuo įprasto. Pirmiausia nugarinę ar kitą pasirinktą mėsos gabalą supjaustykite riekelėmis ir išplokite iki maždaug 0,5–1 cm storio. Tuomet mėsą nusausinkite popieriniu rankšluosčiu, kad pašalintumėte perteklinę drėgmę. Kiaušinį gerai išplakite su žiupsneliu druskos ir, jei norite, su trupučiu pipirų ar kitų prieskonių. Kiekvieną kotletą kruopščiai apvoliokite išplaktame kiaušinyje – šiuo atveju jis veikia kaip natūralūs „klijai“ džiūvėsėliams.

Tuomet kotletą apvoliokite džiūvėsėliuose, lengvai prispauskite, kad jie gerai prikibtų, o perteklių atsargiai nukratykite. Keptuvėje įkaitinkite pakankamą kiekį riebalų – svarbu, kad jie būtų gerai įkaitę, bet nepradėtų degti. Kotletus kepkite iš abiejų pusių, kol jie įgaus auksinę spalvą ir traškią plutelę. Kepimo metu keptuvės geriau neuždengti, kad viduje nesikauptų garai ir mėsa nebūtų troškinama. Taip paruošti kotletai bus sultingi viduje ir maloniai traškūs išorėje.

Raudonieji burokėliai nuo seno vertinami dėl savo naudingųjų savybių, o iš jų verdami barščiai gali būti ir šventinis patiekalas, ir lengva kasdienė vakarienė. Lietuvoje populiarios įvairios šios sriubos versijos, tačiau dažniausiai renkamasi tarp klasikinių, skaidrių barščių ir balintų grietine ar grietinėle. Nors pagrindas tas pats, jų maistinė vertė ir poveikis organizmui gali skirtis.

Tradicinių raudonųjų barščių pagrindas – skaidrus burokėlių nuoviras, neretai papildomas natūraliu burokėlių raugu ir įvairiomis daržovėmis. Raugas yra pieno rūgšties bakterijų šaltinis, todėl gali padėti palaikyti sveiką žarnyno mikroflorą ir stiprinti imunitetą. Tinkamai paruošti barščiai pasižymi ryškia spalva, gaiviu rūgštumu ir išlieka gana lengvi bei nekaloringi.

Balinti barščiai dažniausiai verdami iš to paties pagrindo, tačiau virimo pabaigoje į juos įmaišoma grietinės ar grietinėlės, kartais dedama ir miltų sriubai sutirštinti. Toks variantas įgauna kremiškesnę konsistenciją ir švelnesnį skonį, tačiau kartu padidėja jo kaloringumas bei sočiųjų riebalų kiekis. Dažnai ši sriuba patiekiama su bulvėmis, kiaušiniais ar dešra, o tai dar labiau keičia jos maistinį profilį.

Maistinę vertę lemia ir pasirinktas sultinys. Daržovių sultinyje ar vien iš raugo virti barščiai paprastai būna lengvesni ir mažiau sūrūs nei tie, kurių pagrindas – riebus mėsos sultinys ar pramoniniai sultinio kubeliai. Pastarieji neretai turi daugiau druskos bei skonio stipriklių.

Jeigu svarbiausia – mažesnis kalorijų ir riebalų kiekis, pranašumą turi klasikiniai, skaidrūs barščiai. Burokėliuose esantys nitratai ir betaninas gali padėti palaikyti kraujagyslių sveikatą ir veikti kaip antioksidantai. Kol sriuba nebalinama riebiu pieno produktu, ji išlieka lengva, o jos „sunkumą“ labiausiai lemia papildomi priedai ir porcijos dydis.

Balinimas grietine padidina bendrą kalorijų kiekį, tačiau tai nereiškia, kad tokia sriuba tampa nesveika. Svarbu saikas ir bendras mitybos kontekstas. Jei tokie barščiai valgomi retai ir derinami su subalansuotu racionu, jie gali būti visavertė mitybos dalis.

Kasdieniam, lengvesniam vakarienės pasirinkimui dažniau rekomenduojama rinktis skaidrią barščių versiją arba dalį grietinės pakeisti natūraliu jogurtu ar kefyru. Šaukštas jogurto suteiks švelnumo ir padės geriau pasisavinti riebaluose tirpius vitaminus, tačiau turės mažiau kalorijų nei įprasta grietinė. Tai gali būti praktiškas kompromisas tarp skonio ir maistingumo.

Ruošiant sveikesnius barščius verta pradėti nuo natūralių ingredientų. Geriausia rinktis naminį burokėlių raugą ar orkaitėje keptus burokėlius ir vengti prieskonių mišinių iš pakelio. Taip sumažinamas perteklinės druskos, cukraus ir dirbtinių priedų kiekis.

Sultinį pravartu virti iš įvairių daržovių, o mėsą, jei jos norisi, patiekti atskirai kaip priedą. Rūgštumą galima išgauti natūraliu raugu ar rūgštesniais obuoliais, o ne dideliu kiekiu acto. Druską ir cukrų reikėtų berti saikingai, kad jie tik paryškintų natūralų burokėlių skonį.

Net ir lengviausia sriuba taps kaloringesnė, jei bus patiekiama su gausia balta duona ar riebiomis dešromis. Tuo tarpu nedidelė porcija barščių su daržovėmis ir viso grūdo duona gali puikiai įsilieti į subalansuotą kasdienį racioną. Galutinį pasirinkimą verta derinti prie dienos meniu ir asmeninės savijautos – tiek skaidrūs, tiek lengvai balinti barščiai gali būti maistingi, jei gaminami apgalvotai.

Pati tikriausia, tradicinė lietuviška kopūstienė neverdama iš lengvos vištienos ar vien tik daržovių. Geriausias skonis išgaunamas naudojant kiaulienos šonkauliukus, geriausia – mišrius: tiek žalius, tiek rūkytus. Būtent ši mėsa turi idealias riebalų, jungiamojo audinio ir kaulų proporcijas, kurios lėtai verdant atiduoda sultiniui visą geriausią skonį ir aromatą.

Rūkytų šonkauliukų papildymas kopūstienėje – beveik būtinas. Jie suteikia sriubai dūmo aromatą, kuris puikiai dera su raugintais kopūstais. Žali šonkauliukai yra soti mėsos dalis, kuri ilgam užtikrina sotumo jausmą. Riebalai taip pat padeda sušvelninti stiprų raugintų kopūstų skonį.

Rauginti kopūstai savaime yra gana sūrūs, todėl sultinį, kuriame verda šonkauliukai, pradžioje reikėtų sūdyti labai saikingai ir galutinai pagardinti tik pačioje virimo pabaigoje. Taip pat svarbu raugintų kopūstų nedėti į puodą tol, kol bulvės dar kietos. Raugintų kopūstų rūgštis lemia, kad bulvės lieka kietos, kad ir kiek ilgai jos būtų verdamos.

Paruoštą kopūstienę patiekite karštą, kartu su gausia mėsos dalimi – šonkauliukais. Skanaus!

Kalbėdami apie sovietmečio virtuvę, dažnai prisimename tuščius kablius skerdyklose, lentynose stovintį actą ir legendinį „šokoladui prilygstantį gaminį“. Atrodytų, kad to meto mityba, paremta kūrybišku nuolatinių trūkumų lopymu, tebuvo kova už papildomas kalorijas. Tačiau tai nėra tiesa.

Pasirodo, mūsų mamų ir močiučių valgiaraštyje slypėjo tikros vitaminų bombos, kurias šiandien mitybos specialistai pateikia kaip sektiną pavyzdį. Dietologas Bartekas Kulczyńskis išsamiai išanalizavo anuometinį meniu ir atrinko sveikiausius sovietmečio patiekalus, kuriuos verta sugrąžinti ant mūsų stalų.

Kepenėlės su svogūnais ir obuoliais – vienas iš tų patiekalų, kuriuos daugelis prisimena iš vaikystės. Nors ne visi jį mėgo, maistine prasme tai itin vertingas valgis.

Kepenėlės yra puikus geležies, vitamino B12 ir kitų mikroelementų šaltinis, kurių dažnai stinga šiuolaikinėje, daug perdirbtų produktų turinčioje mityboje.

Šiuolaikinė dietologija neretai susižavi egzotiškais „supermaisto“ produktais. Ieškome chia sėklų ar goji uogų, pamiršdami, kad ankstesnės kartos savo sveikatą ir atsparumą stiprino daug paprasčiau – vietiniais, pigiais ir stebėtinai sumaniai parinktais produktais. Pasak B. Kulczyńskio, nors sovietmečiu dažnai vadovautasi principu „pagamink ką nors iš nieko“, galutinis rezultatas maistine verte neretai pranokdavo šiandieninius pusfabrikačius.

Puikus pavyzdys – bretoniškosios pupelės (pupelės troškintos pomidorų padaže su dešrelėmis ar šonine). Šis patiekalas pagrįstas ankštinėmis daržovėmis, kurios aprūpina organizmą skaidulomis, augaliniu baltymu ir svarbiais mineralais. Tais laikais, kai mėsa buvo deficitas, tai buvo sotus ir protingas pasirinkimas.

Kitas, ne mažiau įdomus patiekalas – kiaušiniai krienų arba garstyčių padaže. Nors daugeliui jis atrodė mažai patrauklus, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, tai visavertis, be­mėsis patiekalas: kiaušiniai suteikia pilnaverčio baltymo, B grupės vitaminų bei sveikų riebalų.

Kepenėlės su svogūnais, kad ir kiek turėtų prieštaringų vertinimų, taip pat išlieka tikra maistinė bomba. Jos – puikus geležies, vitamino B12 ir kitų mikroelementų, reikalingų kraujodarai ir nervų sistemai, šaltinis.

Sąraše atsiduria ir daržovių mišrainė – neretai kritikuojama dėl majonezo, tačiau kartu gausi virtų daržovių. Bet kokia forma valgomos daržovės didina tikimybę, kad organizmas gaus pakankamai vitaminų ir antioksidantų. Panašiai vertinama ir silkės mišrainė su kiaušiniu, kurioje dera žuvies ir kiaušinio baltymai bei riebalai.

Grikių košė su sviestu, anuomet buvusi paprastas, pigus ir kasdienis patiekalas, šiandien vėl atrandama iš naujo – kaip vertingas pasirinkimas tiek metant svorį, tiek vengiant gliuteno. Grikiai yra puikus rutino, skaidulų ir magnio šaltinis.

Tarp išskirtų patiekalų minimas ir jautienos tartaras su kiaušinio tryniu – labai turtingas vitamino B12 ir geležies šaltinis. Taip pat naminis žuvies užtepas (paprikaras) iš jūrinių žuvų, varškės ir žuvies pasta, vadinama „awanturka“, bei net šaltiena (vadinamosios „šaltos kojytės“), vertinama dėl kolageno ir aminorūgščių, padedančių palaikyti sąnarių sveikatą.

Didžiausia staigmena gali būti tai, kad vienu iš vertingiausių to laikotarpio patiekalų laikoma silkė grietinėje su bulvėmis. Pagrindinis herojus čia – silkė, žuvis, turtinga omega-3 riebalų rūgščių, vitamino B12 ir jodo. Šie komponentai svarbūs nervų sistemai, širdžiai ir imunitetui.

Bulvės, neretai nepagrįstai menkinamos, taip pat turi savų privalumų. Jos aprūpina organizmą kaliu ir yra lengvai virškinamos, jei tik nėra skandinamos riebiuose padažuose ar kepamos gausiame aliejaus kiekyje. Šiuolaikinėje versijoje patiekalą galima „palengvinti“, tradicinę grietinę pakeičiant natūraliu jogurtu. Nedidelis pakeitimas, o poveikis sveikatai – gerokai palankesnis.

Grįžimas prie tradicinių patiekalų šiandien turi aiškų pagrindą. Sveikiausi sovietmečio valgiai buvo ruošiami iš sezoninių, mažai perdirbtų produktų. Tuomet virtuvėje nebuvo nei paruoštų padažų, nei skonio stipriklių, nei ilgiausių sudedamųjų dalių sąrašų. Pagrindą sudarė paprastumas, kuris, pasirodo, itin gerai dera su šiuolaikinėmis mitybos rekomendacijomis.

Žemiau pateikiamas silkės patiekalo variantas su natūraliu jogurtu, tačiau norint galima naudoti ir grietinę – taip pat, kaip buvo daroma anksčiau.

Reikalingi produktai:

Paruošimas:

Toks patiekalas puikiai atspindi pagrindinius to laikotarpio virtuvės principus: nebrangūs, lengvai prieinami produktai, sotumas ir didelė maistinė vertė. Sugrąžinus šiuos patiekalus į šiuolaikinį valgiaraštį, galima ne tik prisiminti dalį kulinarinio paveldo, bet ir pagerinti kasdienės mitybos kokybę.