Category: Uncategorized

Kepamą mėsos gabalą sugadinti labai lengva. Pakanka, kad mėsa būtų per liesa, keptų per aukštoje temperatūroje arba būtų per greitai supjaustyta – ir visas darbas nueina perniek.

Vietoje lygių riekelių gaunasi draskytos skaidulos, nelygūs kraštai ir gabalai, kurie neatrodo nei jaukiai namų stiliumi, nei elegantiškai. Toliau pateikiamos pagrindinės priežastys, kodėl kepama mėsa byra pjaustant, ir paprasti būdai, kaip to išvengti bei gauti gražiai supjaustytas, vientisas riekes.

Mėsa dažniausiai suyra tada, kai kuriame nors etape prarandama kontrolė tiek drėgmės, tiek struktūros atžvilgiu. Veikia tarsi domino efektas: per liesas gabalas daug greičiau išdžiūsta, per aukšta temperatūra staigiai sutraukia baltymus kraštuose, o pjaustymas „karštai iš orkaitės“ drasko skaidulas, nes sultys dar nespėjo pasiskirstyti ir „nurimti“ viduje.

Jei jums svarbu gauti gražias, lygias riekes, rinkitės mėsą su vidutiniu riebalų ir jungiamojo audinio kiekiu. Būtent jie po terminio apdorojimo padeda stabilizuoti struktūrą. Kiaulienoje saugesnis pasirinkimas yra sprandinė arba mentė – jos turi natūralią „apsaugą“ nuo perdžiūvimo. Kumpis taip pat gali puikiai išeiti, tik geriau, kad nebūtų iki galo nuvalytas nuo riebalų. Labai liesa nugarinė yra reiklesnė: ją perdžiovinti lengva, o perdžiuvusi mėsa pjaustant byra ir trūkinėja.

Ne mažiau svarbi ir forma. Vienodo storio gabalas kepa tolygiau ir prognozuojamai. Plonos galų dalys perkaista greičiau, netenka daugiau drėgmės ir būtent jos dažniausiai pirmosios pradeda byrėti pjaustant.

Šaltą, tiesiai iš šaldytuvo išimtą mėsos gabalą įdėjus į įkaitintą orkaitę, išoriniai sluoksniai labai greitai sutraukiami, o vidus ilgai nepasiekia reikiamos temperatūros. Kraštai greičiau netenka vandens, o vėliau, pjaustant, jie lūžinėja ir šerpetoja. To galima išvengti, jei mėsą prieš kepimą paliksite kambario temperatūroje 30–60 minučių (apie 1–1,5 kg gabalui). Tuomet mėsa kepa tolygiau ir geriau išlaiko formą.

Iš anksto pasūdžius mėsą, kurią vėliau planuojate pjaustyti riekelėmis, dažnai pavyksta geriau išlaikyti ir sultingumą, ir struktūrą. Kelios valandos šaldytuve po pasūdymo – geras sprendimas, o didesniems gabalams verta skirti net visą naktį. Per tą laiką mėsa „susitvarko“ drėgmės pasiskirstymą ir skonį viduje.

Tačiau būkite atsargūs su labai rūgščiais marinatais (su actu ar dideliu kiekiu citrinos sulčių), jei juose mėsa laikoma ilgai. Tokie marinatai gali taip suminkštinti išorinius sluoksnius, kad po kepimo kraštai tampa pernelyg trapūs ir lengvai byrantis. Saugesnis pasirinkimas – marinatai, kurių pagrindas yra riebalai, žolelės, česnakai ir garstyčios.

Trumpas apkepinimas labai įkaitintoje keptuvėje stabilizuoja paviršių ir sumažina kraštų byrėjimo riziką. Svarbi sąlyga paprasta: mėsa turi būti gerai nusausinta, o apkepinimas – trumpas. Jei kepate ant silpnos ugnies ir per ilgai, mėsa ne apskrunda, o pradeda troškintis.

Per aukšta orkaitės temperatūra išdžiovina kraštus ir padidina tikimybę, kad pjaustant riekelės trūkinės. Geriausia kepti apie 160–180 °C temperatūroje ir nuolat stebėti, kiek mėsa iškepė. Receptuose nurodytos minutės yra tik orientacinės, nes kiekvienas gabalas skiriasi storiu ir forma. Patikimiausias būdas – maisto termometras, įsmeigtas į storiausią vietą.

Jei mėsa linkusi džiūti, labai gerai veikia kepimas uždengtame inde su trupučiu skysčio apačioje, o pabaigoje – trumpas apkepinimas atklojus, kad susidarytų graži plutelė.

Dažniausia gražių riekelių „žudikė“ – pjaustymas iškart po išėmimo iš orkaitės. Didelis mėsos gabalas turėtų pailsėti 20–30 minučių, kad sultys viduje pasiskirstytų ir stabilizuotųsi. Tada mėsa geriau laiko formą. Pjaustyti reikėtų lygiais, ilgais judesiais, aštriu peiliu, be tampymo ir plėšymo.

Labai svarbus ir pjovimo kryptis: pjaustykite skersai skaidulų, nes pjaustant išilgai gausite siūlus primenančius gabalus, o ne riekes. Taip pat nevertėtų siekti pernelyg plonų riekelių – jos greičiau lūžta. Jei rūpi graži išvaizda, apie 1 cm storio riekės bus optimalus pasirinkimas.

Tradicinį bulvių košės receptą žino beveik kiekvienas: bulves nulupame, išverdame pasūdytame vandenyje iki minkštumo, nukošiame, tuomet sutriname grūstuve arba perspaudžiame per specialią bulvių spaudę ir sumaišome su sviestu bei pienu. Tai patikrintas būdas, tačiau ne vienintelis, kaip paruošti gardžią, lygią bulvių košę.

Triukas su grotelių tinkleliu, nors žinomas rečiau, yra paprastas ir leidžia visiškai apsieiti be bulvių lupimo bei varginančio trynimo grūstuve ar spaudėje. Žemiau paaiškinama, kaip tai padaryti.

Pirmiausia išsirinkite tinkamą bulvių rūšį. Ne visos bulvės gerai tinka košei – tam geriausios yra miltingos bulvės. Kruopščiai jas nuplaukite ir gerai nušveiskite, bet nelupkite. Verdant žievė saugo bulvių minkštimą nuo perteklinio vandens įsigėrimo, todėl bulvės išlieka švelnios ir birios.

Tuomet užvirinkite vandenį, pasūdykite ir išvirkite bulves iki minkštumo. Nukoškite ir palikite trumpam, kad nugaruotų likęs vandens perteklius. Taip paruoštos bulvės jau tinka košei gaminti.

Šiame etape paprastai imame bulvių spaudę arba grūstuvą, tačiau šįkart naudokite groteles, ant kurių įprastai aušinami kepiniai. Gerai jas nuplaukite ir nusausinkite, uždėkite ant puodo, o kiekvieną dar karštą bulvę perpjaukite per pusę ir pjūvio puse stipriai spauskite prie grotelių. Minkštimas praeis pro grotelių tarpus, o žievė liks delne. Taip bulvės tolygiai susmulkėja, tampa purios, prisipildo oro, o visas procesas vyksta greitai ir be didelės netvarkos.

Į dar karštą, per groteles pertrintą bulvių minkštimą įdėkite sviesto – jis iškart ištirps ir susijungs su bulvėmis. Galiausiai pagardinkite nedideliu kiekiu druskos, maltais juodaisiais pipirais arba žiupsneliu maltos muskato sėklos – ir košė paruošta.

Taip pagaminta bulvių košė yra labai švelni, glotni, aksominės tekstūros ir puikiai dera su įvairiais mėsos, žuvies ar daržovių patiekalais.

Kai kurie žmonės mielai renkasi sūrius priedus avižinei košei ir nebijo eksperimentuoti su netikėtais skoniais. Nors dažniausiai košė siejama su saldžiais pusryčiais, daugelio virtuvėse ji tampa universaliu patiekalu, kurį galima pritaikyti pagal asmeninius pomėgius. Paklausus, kokius neįprastus ingredientus žmonės yra išbandę su avižine koše, atsakymai nustebina įvairove.

Ant košės neretai dedami gana sūrūs ingredientai – kiaušiniai, sojų dribsniai, varškė ar net keptos rūkytos šoninės gabalėliai. Kai kas pasakoja, kad iškylose gamtoje keptuvėje paruošta košė su šonine tampa tikru pusryčių akcentu. Kiti tikina, kad įmaišius linų sėmenų rupinių ar sojų dribsnių skonis tampa sodresnis ir malonesnis.

Ne mažiau netikėtas pasirinkimas – tunas aliejuje, būtent aliejuje, o ne vandenyje konservuotas. Prie jo dažnai derinama varškė, o kai kurie net užbarsto tarkuoto fermentinio sūrio ant iš vakaro išvirtos ir šaldytuve laikytos košės. Virtas kiaušinis taip pat minimas kaip gardus, nors aplinkiniams kartais keistai atrodantis priedas.

Bene labiausiai stebinantis derinys – silkės marinatas. Vienas žmogus prisiminė kambario draugą, kuris rytinę avižinę košę gardindavo skysčiu iš silkės stiklainio ir tvirtindavo, kad tai labai skanu. Nors ne visi išdrįstų paragauti tokio varianto, jis rodo, kiek skirtingų požiūrių į paprastą košę gali būti.

Sūrios košės mėgėjai ją taip pat gardina lapiniais kopūstais ar avokadu. Tokiu atveju avižinė košė primena labiau pikantišką pagrindinį patiekalą nei tradicinius pusryčius, tačiau daugeliui tai – sotus ir maistingas dienos pradžios pasirinkimas.

Saldžių priedų pasirinkimas ne mažiau įvairus. Į košę dedamos moliūgų sėklos, žemės riešutų trupiniai, linų sėmenų ar rugių rupiniai, įvairūs sėlenų mišiniai. Taip pat dažnai pasirenkami varškės gaminiai, jogurtai, vaisiai ir uogos.

Kai kurie gardina košę grietinėle ir datulėmis, kiti – uogomis, baltyminiais produktais, kokosų cukrumi ar cinamonu. Yra ir tokių, kurie deda spanguoles, maltas linų sėmenis, medų, alyvuogių aliejų bei šiek tiek pieno, pabrėždami, kad toks derinys naudingas sveikatai ir suteikia ilgalaikį sotumo jausmą.

Praktiški pusryčių mėgėjai iš anksto pasiruošia uogų ir vaisių mišinius – mėlynes, braškes, bruknes, spanguoles, juoduosius serbentus, datules ar kivį sudeda į sandarų indelį ir laiko šaldytuve net iki savaitės. Taip rytais tereikia įmaišyti pasirinktą porciją į košę.

Kai kurie žmonės pasakoja, kad pradėję labiau rūpintis mityba atrado naujus košės derinius su baltyminiais varškės produktais ar tirštais jogurtais. Į ją dedami įvairūs vaisiai, uogos ar papildomi grūdai, o tokie pusryčiai tampa subalansuotos mitybos dalimi.

Vis dėlto dalis žmonių lieka ištikimi paprasčiausiai versijai. Jų nuomone, košė skaniausia su trupučiu sviesto, pieno ar namuose virtos uogienės ir žiupsneliu druskos. Papildomi ingredientai, jų manymu, tik užgožia tikrąjį košės skonį, o jogurtą ar vaisius galima suvalgyti atskirai.

Ši įvairovė rodo, kad avižinė košė yra nepaprastai universalus patiekalas. Vieniems ji tampa pikantišku pusryčių eksperimentu, kitiems – saldžiu energijos šaltiniu, o dar kitiems – paprastu ir jaukiu ryto ritualu. Galimybių tiek daug, kad kiekvienas gali atrasti savo mėgstamiausią variantą.

Sūrymas – tai tik druska su vandeniu, ar ne? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pakanka mėsą pasūdyti ir be didelių svarstymų mesti į keptuvę. Tačiau tuomet stebimės, kodėl kotletas tampa sausas, vištienos krūtinėlė išyra į skaidulas, o jautiena sukietėja it guma. Priežastis paprasta – druska veikia aktyviai ir chemiškai.

Druska iš pradžių ištraukia vandenį į mėsos paviršių, vėliau įsiskverbia į vidų ir keičia baltymų struktūrą. Vienu atveju tai padeda išlaikyti sultingumą, kitu – gali jį sunaikinti. Svarbiausia yra pasirinkti tinkamą sūdymo laiką ir kiekį, atsižvelgiant į mėsos rūšį bei gabalo storį.

Su švelnia, liesa mėsa – tokia kaip vištienos ar kalakutienos krūtinėlė, ploni filė ar žuvis – didžiausias priešas yra laikas. Jei pasūdysite ją visai prieš pat kepimą, druska greitai pradės traukti drėgmę į paviršių. Ant įkaitintos keptuvės ši drėgmė išgaruos, o mėsa viduje liks sausesnė.

Kuo plonesnis gabalas, tuo lengviau jį perdžiovinti. Kepimas trunka trumpai, todėl mėsa nespėja sugerti atgal išsiskyrusių sulčių. Dėl to švelniai mėsai ir žuviai reikėtų taikyti kitokias taisykles nei jautienos steikui ar riebiems kiaulienos gabalams.

Tokiais atvejais geriausiai veikia du metodai. Pirmasis – sūdyti kepimo pabaigoje, kai mėsa jau beveik iškepusi, taip dažnai ruošiama paukštiena. Antrasis – sūdyti po kepimo, ypač jei kalbame apie žuvį ar labai plonus filė gabalėlius. Skonis išlieka ryškus, o sultys lieka viduje, o ne keptuvėje.

Jautiena ir dauguma kiaulienos gabalų druską „priima“ kitaip. Čia puikiai pasiteisina sūdymas iš anksto, maždaug 30–40 minučių prieš kepimą. Iš pradžių mėsa atrodo lyg „verkianti“, nes paviršiuje susikaupia drėgmė, tačiau po kurio laiko ji vėl įsigeria atgal kartu su druska.

Šiuo metu prasideda tikroji transformacija – mėsa tampa ne tik skanesnė, bet ir minkštesnė, sultingesnė. Toks būdas idealiai tinka kepsniams, pjausniams, sprandinei ar nugarinei. Storiems gabalams, pavyzdžiui, jautienos steikui ar orkaitėje kepamam kepsniui, dažnai taikomas sausasis sūdymas, kai mėsa gausiau įtrinama druska ir paliekama šaldytuve kelioms valandoms ar net per naktį.

Per šį laiką druska prasiskverbia giliau, paviršius tampa sausesnis ir geriau apskrunda, o viduje sultys išlieka stabiliau „užrakintos“. Tai padeda išgauti gražią plutelę ir išlaikyti minkštą, sultingą centrą.

Jei nesate tikri, kaip elgtis, galioja paprasta taisyklė – arba sūdykite visiškai prieš pat kepimą, arba gerokai iš anksto, bent pusvalandį prieš. Blogiausias variantas steikui – pasūdyti ir palikti vos 5–10 minučių. Tada sultys jau ištrauktos į paviršių, bet mėsa dar nespėja jų susigrąžinti.

Sūdymas – tik dalis sėkmės. Net ir idealiai parinktas laikas nepadės, jei bus daromos kitos klaidos. Nedėkite mėsos tiesiai iš šaldytuvo į keptuvę – labai šalta mėsa šyla lėčiau, todėl kepama ilgiau ir labiau džiūsta. Prieš kepimą leiskite jai 15–30 minučių pastovėti kambario temperatūroje.

Taip pat venkite badyti mėsą šakute. Kiekviena skylutė – tai kelias sultims ištekėti. Mėsą geriau versti žnyplėmis ar mentele. Ir svarbiausia – nepjaustykite jos iškart po kepimo. Leiskite „pailsėti“ bent kelias minutes, kad sultys tolygiai pasiskirstytų ir tekstūra taptų minkštesnė.

Tinkamai pasūdyta ir apdorota mėsa atsilygina sodriu skoniu bei puikia tekstūra. Svarbu prisiminti, kad skirtingoms mėsos rūšims reikia skirtingo sūdymo laiko ir metodo. Šiek tiek kantrybės ir žinių gali padaryti milžinišką skirtumą jūsų lėkštėje.

Būna, kad ruošiatės kepti idealų steiką ar apskrudinti bulves iki auksinės plutelės, tačiau vos tik aliejus įkaista, virtuvė akimirksniu prisipildo melsvų dūmų.

Gartraukis nebesusitvarko, graužia akis, erzina kvapas ir sugadina nuotaiką kartu su vakariene. Dažnai kaltiname pačią keptuvę ar prastesnį aliejų, tačiau tikroji dūmų priežastis dažniausiai slypi vienoje mažoje, bet esminėje klaidoje.

Kad keptuvė nekeltų dūmų, pakanka atlikti vos vieną veiksmą – prieš statydami ją ant ugnies, iš vidaus kruopščiai nuvalykite dugną ir sieneles popieriniu rankšluosčiu su lašeliu aliejaus.

Dauguma elgiasi įprastai: ant viryklės pastato sausą keptuvę, palaukia, kol ji įkais, ir tik tada “iš akies” įpila nemažą kiekį aliejaus. Tuo metu smulkios riebalų liekanos, pasilikusios po ankstesnio kepimo, ar plika akimi nematomi dulkių pėdsakai ima degti dar prieš įkaitant pagrindiniam aliejaus sluoksniui.

Norėdami to išvengti, imkite visiškai šaltą keptuvę. Ant popierinio rankšluosčio užlašinkite kelis lašus aliejaus. Vienu greitu, bet kruopščiu judesiu ištepkite visą vidinį paviršių – dugną ir kraštus. Tik tada junkite ugnį.

Šis paprastas judesys sukuria ploną, tolygų apsauginį aliejaus sluoksnį. Kaitinantis metalui, ši plėvelė neleidžia aliejui kauptis lašais ir “degti” atskirose vietose. Šiluma pasiskirsto tolygiai, todėl dūmams tiesiog nebelieka priežasties atsirasti.

Net jeigu keptuvė atrodo visiškai švari, ant jos paviršiaus dažnai lieka plonytis sluoksnis ploviklio ar seno, įsisenėjusio riebalo. Būtent šios liekanos pirmosios ima rūkti. Perbraukimas popieriniu rankšluosčiu su aliejumi pašalina šį mikroskopinį nešvarumų sluoksnį ir leidžia kepti be garų ir aitraus kvapo.

Aviečių kisielius iš šaldytų uogų – tai desertas, kuris primena namų jaukumą ir nerūpestingą vaikystę. Kai kamuoja prastesnė savijauta ar maudžia skrandį, naminis kisielius dažnai tampa pirmu pasirinkimu – jis lengvai virškinamas, švelniai veikia virškinimo sistemą ir akimirksniu pagerina nuotaiką. Tai puiki alternatyva parduotuviniuose pakeliuose parduodamiems gaminiams, kurie savo skoniu ir sudėtimi negali prilygti namuose ruoštam kisieliui.

Bulvių krakmolas veikia tarsi raminantis kompresas – jis padengia skrandžio ir stemplės gleivinę plona apsaugine plėvele, kuri padeda nuraminti rėmenį, deginimo jausmą ar sudirgimą. Naminis kisielius yra lengvai virškinamas patiekalas, neapkraunantis virškinimo trakto, o avietėse esantys raugai pasižymi priešuždegiminiu ir sutraukiančiu poveikiu, todėl gali padėti esant lengviems skrandžio sutrikimams.

Šaldytos avietės – tikras lobis šaldiklyje. Šaldymo metu išsaugoma dauguma vitaminų, todėl toks desertas yra ne tik tuščias kalorijų šaltinis, bet ir solidi antioksidantų porcija, padedanti stiprinti imunitetą per peršalimo sezoną. Nors avietės dažniausiai keliauja į kokteilius ar pyragus, būtent naminį kisielių jos paverčia išskirtinai aromatingu ir ryškaus skonio desertu.

Naminis kisielius nuo gaminio iš pakelio labiausiai skiriasi savo tekstūra ir sudėtimi – jis kupinas uogų, pasižymi sodria rubino spalva ir natūraliu rūgštumu, kurį lengvai galima subalansuoti pagal savo skonį. Tai desertas, kurį paruošite per maždaug 10 minučių, o rezultatas pranoks bet kokį kisielių iš pakelio. Viską kontroliuojame patys – pasirenkame cukraus kiekį ir išvengiame dirbtinių dažiklių bei konservantų.

Gaminant kisielių svarbu tinkamai paruošti bulvių krakmolą. Jei krakmolą supilsite į verdantį skystį jo prieš tai gerai neištirpinę šaltame vandenyje, kisieliuje susidarys nemalonūs gumuliukai. Taip pat neverta aviečių virti per ilgai – užtenka trumpo pavirimo, kad jos išleistų sultis, bet išlaikytų formą ir spalvą.

Ingredientai:

Paruošimas:

Paruoštą kisielių galite valgyti tiek šiltą, tiek visiškai atvėsusį. Skanaus!

Sardinės

Sardinės laikomos vienu maistingiausių pasirinkimų. 100 g produkto gali būti apie 24,6 g baltymų ir beveik 1000 mg omega-3. Jos taip pat turi daug kalcio, ypač jei valgoma kartu su kauliukais, o gyvsidabrio kiekis paprastai yra mažas. Dėl to sardinės dažnai laikomos saugesne alternatyva didesnėms žuvims.

Lašiša

Konservuotoje lašišoje dažnai būna daugiau nei 1200 mg omega-3, taip pat nemažai vitamino D. Šios medžiagos svarbios imunitetui, kaulų būklei ir hormonų pusiausvyrai, ypač regionuose, kur saulės šviesos mažiau.

Tunas

Tunas vertinamas kaip vienas geriausių baltymų šaltinių – 100 g produkto gali būti daugiau nei 29 g baltymų. Jis padeda atsistatyti raumenims ir ilgiau išlaikyti sotumo jausmą. Vis dėlto rekomenduojama rinktis rūšis, kuriose gyvsidabrio kiekis mažesnis.

Skumbrė

Skumbrėje gausu omega-3, be to, ji išsiskiria dideliu vitamino B12 kiekiu. Šis vitaminas svarbus nervų sistemai ir raudonųjų kraujo kūnelių gamybai. Skumbrėje gyvsidabrio paprastai būna mažiau nei kai kuriose kitose žuvų rūšyse.

Ančiuviai

Ančiuviai – koncentruotas baltymų, omega-3 ir kalcio šaltinis, taip pat suteikiantis patiekalams ryškų skonį. Tačiau dėl didesnio druskos kiekio juos verta vartoti saikingai.

Kodėl verta įtraukti žuvies konservus į mitybą

Specialistai pabrėžia, kad žuvies konservai gali būti naudinga alternatyva perdirbtai mėsai. Jie gali padėti mažinti uždegiminius procesus, palaikyti širdies ir kraujagyslių sistemos veiklą bei aprūpinti organizmą svarbiomis maistinėmis medžiagomis.

Ar saugu valgyti silkės ikrus

Specialistai teigia, kad silkės ikrus galima vartoti, jei žuvis yra šviežia ir tinkamai apdorota. Šis produktas neturi toksinų ir savo savybėmis nenusileidžia kitiems žuvų ikrams.

Svarbiausia laikytis pagrindinių taisyklių: ikrus gerai nuplauti ir, jei norisi, papildomai termiškai apdoroti arba pasūdyti.

Kuo jie naudingi organizmui

Silkės ikruose gausu baltymų, omega-3 riebalų rūgščių ir B grupės vitaminų. Juose taip pat yra mikroelementų, kurie padeda palaikyti širdies, smegenų ir imuninės sistemos veiklą. Dėl didelės maistinės vertės šis produktas greitai suteikia sotumo jausmą ir aprūpina organizmą energija.

Kaip tinkamai paruošti

Silkės ikrus galima kepti, sūdyti arba naudoti užkandžiams. Vienas paprasčiausių būdų – trumpai juos apkepti keptuvėje su nedideliu kiekiu aliejaus ir prieskoniais.

Taip pat populiarus variantas – gaminti paštetus ar užtepėles ant duonos. Skonis primena švelnius žuvų ikrus su lengvu sūrumu.

Kam reikėtų būti atsargesniems

Nors produktas naudingas, silkės ikrų nerekomenduojama vartoti žmonėms, sergantiems inkstų ligomis, arba tiems, kurie riboja druskos kiekį. Taip pat jų reikėtų vengti, jei kyla abejonių dėl žuvies šviežumo.

Ką parodė tyrimas

Japonijos mokslininkai nustatė, kad maždaug 180 g pieno per dieną (tai viena standartinė stiklinė) vartojimas siejamas su mažesne insulto rizika 30–79 metų žmonėms.

Skaičiavimai rodo, kad:

• insulto rizika per 10 metų vidutiniškai gali sumažėti apie 7 proc.;
• kai kuriose grupėse sumažėjimas gali siekti iki 10,6 proc.

Modeliavimas taip pat parodė, kad padidinus pieno vartojimą per dešimtmetį būtų galima išvengti daugiau kaip 123 tūkst. insultų ir išgelbėti beveik 19 tūkst. gyvybių.

Kodėl pienas gali būti naudingas kraujagyslėms

Teigiamas poveikis aiškinamas pieno sudėtimi. Jame yra:

• kalcio,
• kalio,
• magnio.

Šie mikroelementai padeda reguliuoti arterinį kraujospūdį, atpalaiduoja kraujagysles ir gerina kraujotaką – tai vieni svarbiausių veiksnių insulto prevencijai.

Kokį pieną rinktis

Tyrėjai pažymi, kad pieno rūšis taip pat gali turėti reikšmės. Ankstesni darbai leidžia manyti, jog liesas pienas gali pasižymėti geresniu apsauginiu poveikiu, o riebus pienas ne visada rodo aiškiai išreikštą naudą.

Vis dėlto šiame tyrime pieno rūšys nebuvo atskirtos, todėl reikalingi papildomi stebėjimai.

Kodėl svarbu visiškai neatsisakyti pieno produktų

Ekspertai įspėja, kad mažinant pieno produktų vartojimą gali didėti svarbių maistinių medžiagų trūkumo rizika. Pienas yra šaltinis:

• visaverčių baltymų,
• vitamino B12,
• jodo,
• kalcio, svarbaus kaulams ir dantims.

Kaip pomidorą padaryti skanesnį

Įdėkite pomidorą į popierinį maišelį kartu su bananu ir palikite kambario temperatūroje per naktį. Jau ryte pastebėsite, kad daržovė tapo minkštesnė ir kvapnesnė.

Paslaptis paprasta: bananai išskiria etileną – natūralias dujas, kurios spartina nokimą. Jos suaktyvina procesus, dėl kurių pomidoras geriau atskleidžia skonį ir aromatą.

Šis būdas tinka ne tik pomidorams. Taip pat galima paspartinti avokadų, persikų ar kriaušių nokimą.

Ko geriau nedaryti

Nedėkite maišelio į šaldytuvą. Žema temperatūra slopina natūralius nokimo procesus, o pomidorai gali tapti vandeningi ir mažiau aromatingi.

Taip pat nepalikite pomidorų maišelyje per ilgai. Jei perlaikysite, jie gali suminkštėti per daug.

Kaip pomidorus padaryti dar skanesnius

Net ir prinokusius pomidorus galima dar šiek tiek „patobulinti“. Prieš valgydami išimkite juos iš šaldytuvo likus 20–30 minučių – kambario temperatūroje aromatas atsiskleidžia gerokai geriau.

Įberkite žiupsnelį druskos. Ji sustiprina natūralų skonį ir suteikia daugiau sodrumo.

Pjaustykite tik prieš pat patiekdami. Taip pomidorai nepraranda sulčių ir išlieka sultingi. Pritaikius šiuos paprastus triukus, net įprasti parduotuviniai pomidorai gali tapti kur kas skanesni ir kvapnesni.