Category: Uncategorized

  • Burokėlis ar pomidoras: kuris iš jų iš tiesų efektyviau mažina uždegimą organizme

    Pomidorų nauda

    Nesvarbu, ar mėgstate valgyti šviežius pomidorus, ar renkatės pomidorų pastą bei padažą – visais atvejais gaunate solidžią antioksidantų dozę. Ryškiai raudoną spalvą pomidorams suteikia likopenas – antioksidantas, siejamas su uždegiminių procesų slopinimu organizme.

    Tyrimuose nustatyta, kad dėl priešuždegiminių savybių likopenas gali prisidėti prie mažesnės kai kurių ligų, įskaitant vėžį, širdies ligas ir kitas uždegimines būkles, rizikos.

    Likopenas taip pat padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso. Svarbu žinoti, kad jis geriau pasisavinamas po terminio apdorojimo, pavyzdžiui, padažuose ar troškiniuose.

    Burokėlių poveikis uždegimui

    Burokėliai yra vertingas šakniavaisis, turintis priešuždegiminių medžiagų, vadinamų betalainais. Tai pigmentai, suteikiantys burokėliams sodrią spalvą, o kartu veikiantys kaip stiprūs antioksidantai, galintys padėti mažinti uždegimą.

    Be to, burokėliuose gausu maistinių nitratų, kurie didina azoto oksido kiekį kraujyje. Tai gali padėti mažinti uždegimą, prisidėti prie kraujospūdžio mažinimo ir gerinti kraujagyslių funkciją.

    Įprasta porcija sveikam žmogui:

    • 100–200 g per dieną (maždaug 1 nedidelis burokėlis)
    • arba 2–4 kartus per savaitę tokiu kiekiu

    Toks vartojimas laikomas saikingu ir daugumai žmonių gerai toleruojamu.

    Ką geriau rinktis?

    Ir burokėliai, ir pomidorai turi skirtingų antioksidantų bei naudingų medžiagų. Burokėliai su uždegimu siejamuose procesuose veikia per betalainus ir nitratus – jie gali padėti mažinti uždegimą ir palaikyti širdies bei kraujagyslių sveikatą.

    Jeigu jūsų kraujospūdis padidėjęs, burokėliai gali būti palankesnis pasirinkimas, nes jų nitratai prisideda prie kraujagyslių išsiplėtimo ir gali padėti mažinti kraujospūdį.

    Tuo tarpu pomidoruose esantis likopenas laikomas itin stipriu antioksidantu, galinčiu efektyviai prisidėti prie uždegimo mažinimo.

    Kaip praturtinti mitybą priešuždegiminėmis medžiagomis

    • Ribokite pridėtinį cukrų – saldumynus vartokite saikingai, o norėdami saldaus skonio dažniau rinkitės natūralius šaltinius.
    • Maitinkitės subalansuotai – stenkitės įtraukti pilno grūdo produktus, liesus baltymus, geruosius riebalus, vaisius ir daržoves. Skirtingos produktų grupės suteikia skirtingų maistinių medžiagų, reikalingų organizmui ir uždegimo kontrolei.
    • Skonį kurkite žolelėmis ir prieskoniais – jie ne tik pagerina patiekalų skonį, bet ir gali turėti priešuždegiminių junginių. Kadangi per didelis natrio vartojimas siejamas su didesniu uždegimo lygiu, druską verta dažniau keisti prieskoniais.
    • Rinkitės augalinius baltymus – ankštinės kultūros, riešutai, sėklos ir sojų produktai dažnai laikomi svarbia priešuždegiminės mitybos dalimi, nes yra turtingi antioksidantų ir kitų augalinių junginių.
    • Valgykite daugiau vaisių ir daržovių – juose gausu antioksidantų ir kitų augalinių medžiagų, kurios gali padėti mažinti uždegiminius procesus.
  • Ši kreminė velykinė pascha užkariauja internetą: paruošite lengvai, dings akimirksniu

    Velykinė pascha su švelniu kremu viduje: žingsnis po žingsnio receptas

    Ingredientai 2 paschoms:

    • Kiaušiniai – 3 vnt.
    • Cukrus – 150 g
    • Žiupsnelis druskos
    • Varškė – 300 g
    • Sviestas – 100 g
    • Miltai – 250 g
    • Kepimo milteliai – 15 g
    • Aguonos – 15 g
    • Ciberžolė – 1 a. š.
    • Citrinos žievelė
    • Citrinos sultys

    Įdarui reikės:

    • Citrinos sultys – 150 g
    • Cukrus – 120 g
    • Kiaušiniai – 3 vnt.
    • Kukurūzų krakmolas – 10 g
    • Citrinos žievelė
    • Sviestas – 50 g

    Gaminimo eiga

    Dubenyje mikseriu išplakite kiaušinius su cukrumi ir druska. Tuomet sudėkite varškę, įdėkite sviestą ir gerai išmaišykite. Atskirai persijokite miltus, kepimo miltelius, suberkite aguonas ir ciberžolę, tada viską įmaišykite į tešlą ir užminkykite.

    Pabaigoje įtarkuokite citrinos žievelės ir įpilkite šiek tiek citrinos sulčių. Tešla turi būti tiršta.

    Tešlą paskirstykite į kepimo formas ir kepkite 180 laipsnių temperatūroje apie 1 valandą. Iškeptų paschų viršų nupjaukite, o vidurį atsargiai išimkite šakute, kad susidarytų vietos įdarui.

    Kremui sumaišykite citrinos žievelę, citrinos sultis, kiaušinius, cukrų ir krakmolą. Masę kaitinkite ant nedidelės ugnies, nuolat maišydami, kol sutirštės. Nukėlus nuo ugnies įmaišykite sviestą, o tuomet kremą pertrinkite trintuvu, kad būtų visiškai glotnus.

    Kai kremas atvės, pripildykite juo paschų vidų ir uždenkite nupjauta „kepurėle“.

    Galiausiai papuoškite pagal skonį.

  • Lenkiška apelsina vadinamas šaltalankis: sultys gali padėti skrandžiui ir gleivinėms

    Paprastasis šaltalankis – dažnas krūmas, augantis pajūrio kopose, upių pakrantėse ir sausuose šlaituose. Rudenį jis nusidažo ryškiai oranžine spalva, o tuomet dėmesį patraukia jo išskirtiniai vaisiai. Šios mažos uogos slepia itin vertingų medžiagų, todėl šaltalankis neretai vadinamas lenkiška apelsina. Pakanka žinoti, kaip uogas surinkti, apdoroti ir panaudoti, kad namuose visada turėtumėte vieną vertingiausių vietinės gamtos dovanų.

    Šaltalankis išsiskiria reta maistinių medžiagų kombinacija. Uogose gausu flavonoidų, karotenoidų, organinių rūgščių ir omega-7 riebalų rūgščių, kurios siejamos su virškinamojo trakto, odos bei kvėpavimo takų gleivinės atsistatymo procesais. Dėl šių savybių šaltalankis nuo seno minimas kaip augalas, naudojamas esant skrandžio opoms, žarnyno uždegimams ar sudirgusiai gleivinei.

    Šio augalo nauda neapsiriboja vien virškinamojo trakto tema. Šaltalankių uogos, lapai, o kai kuriais atvejais ir žievė aprašomi kaip turintys priešuždegiminių ir antioksidacinių savybių. Taip pat nurodoma, kad šaltalankis gali prisidėti prie natūralaus organizmo atsparumo stiprinimo.

    Viena ryškiausių šaltalankio savybių – didelis vitamino C kiekis, dėl kurio jis dažnai minimas tarp lyderių iš vietinių augalų. Svarbu ir tai, kad kartu esantys kiti junginiai gali pagerinti vitamino C pasisavinimą bei sustiprinti jo poveikį. Flavonoidai, karotenoidai ir vitaminas E sudaro antioksidantų kompleksą.

    Vitaminas C prisideda prie kolageno gamybos, gali spartinti žaizdų gijimą, stiprinti kraujagysles ir palaikyti imuninės sistemos veiklą. Vis dėlto reikėtų nepamiršti, kad jis jautrus aukštai temperatūrai, todėl šaltalankių sultis patariama vartoti nepasterizuotas arba ruoštas šaltuoju būdu – termiškas apdorojimas reikšmingai sumažina vitamino C kiekį.

    Kulinarijoje šaltalankis patiks tiems, kurie nebijo intensyvių skonių. Jo uogos yra labai rūgščios ir šiek tiek sutraukiančios, todėl valgyti jas žalias gali būti ne kiekvienam. Tačiau perdirbtos, pasaldintos ir derinamos su kitais ingredientais jos atsiskleidžia visai kitaip.

    Šaltalankiai puikiai tinka uogienėms, želei ir sirupams – dėl ryškios oranžinės spalvos šie gaminiai atrodo itin patraukliai. Iš uogų taip pat gaminami užpilai, vaisinis actas, o kartais – ir padažai prie mėsos, ypač paukštienos ar kiaulienos.

    Šaltalankių uogienę verta išbandyti desertuose: kaip priedą prie glotnučių, avižinės košės ar vaisių tyrės. Uogų rūgštumas ypač gerai subalansuoja medaus saldumą.

    Kaip pasigaminti šaltalankių sultis skrandžiui? Pats receptas paprastas, tačiau svarbu rinktis šaltąjį paruošimo būdą, kad išliktų kuo daugiau vertingų medžiagų.

    Prinokusias uogas nuplaukite ir nusausinkite, tuomet perleiskite per sulčiaspaudę arba sutrinkite ir perkoškite per tankų sietelį. Gautas sultis pagal skonį sumaišykite su nedideliu kiekiu medaus. Rekomenduojama gerti po 2–3 valgomuosius šaukštus per dieną, geriausia prieš valgį.

    Sultis šaldytuve galima laikyti iki savaitės, o norint turėti atsargų – užšaldyti porcijomis. Tai vienas paprasčiausių būdų, kad jos visada būtų po ranka.

  • Reguliuoja cukrų, skatina medžiagų apykaitą ir padeda žarnynui – virtuvėje būtinas

    Ne veltui balzaminis actas vadinamas „juoduoju auksu“. Kokybiškas balzaminis actas gaminamas iš vynuogių misos ir brandinamas daugelį metų – taip jis įgauna ne tik ryškų skonį, bet ir vertingų savybių, kurios gali būti naudingos organizmui.

    Nors dažniausiai jis siejamas su elegantišku salotų pagardu, balzaminio acto paskirtis virtuvėje kur kas platesnė. Italų kulinarinėje tradicijoje jis vertinamas šimtmečius dėl gilaus, švelniai saldžiarūgščio aromato ir universalaus panaudojimo. Kartais užtenka vos kelių lašų, kad patiekalo skonis pasikeistų neatpažįstamai. Šis actas gaminamas iš sutirštintos vynuogių misos, kuri brandinama medinėse statinėse, o laikui bėgant įgauna intensyvesnį skonį ir išraiškingą aromatą.

    Ilgas brandinimo procesas lemia, kad balzaminis actas nėra įprastas actas. Jame natūraliai gali būti antioksidantų, jis gali padėti virškinimui ir prisidėti prie cukraus kiekio kraujyje reguliavimo. Dėl to tai ne tik skonio priedas, bet ir produktas, galintis papildyti subalansuotą mitybą. Be to, jo reikia visai nedaug – mažas kiekis suteikia patiekalams daugiau gylio ir „elegancijos“.

    Balzaminis actas vertinamas ir dėl galimo poveikio savijautai. Jis gali padėti stabilizuoti cukraus kiekį kraujyje, todėl ypač aktualus žmonėms, susiduriantiems su atsparumu insulinui. Jame esančios organinės rūgštys gali skatinti virškinimą, didinti skrandžio sulčių išsiskyrimą ir sumažinti sunkumo jausmą po valgio. Taip pat jam priskiriamas antioksidacinis poveikis, susijęs su kova prieš laisvuosius radikalus.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad balzaminį actą verta vartoti be saiko. Kadangi jis yra rūgštus, atsargiai jį turėtų vartoti žmonės, turintys padidėjusį skrandžio rūgštingumą, gastroezofaginį refliuksą ar opaligę. Vartojamas per dideliais kiekiais jis gali dirginti skrandžio gleivinę ir sustiprinti virškinimo negalavimus. Taip pat svarbu rinktis kokybišką produktą be pridėtinio karamelės ir dirbtinių dažiklių – tik toks actas geriausiai išlaiko natūralias savybes ir skonį.

    Nors dažniausiai jis naudojamas salotoms, jo pritaikymo galimybės gerokai platesnės. Keli lašai gali paryškinti keptų daržovių, ant grotelių ruoštos mėsos ar žuvies skonį. Balzaminis actas puikiai tinka ir marinatams, ypač paukštienai bei jautienai, suteikdamas švelnios saldumos ir sodrumo. Vis dažniau jis pasitelkiamas ir desertuose: juo gardinamos braškės, vaniliniai ledai ar sūrio pyragai, sukuriant netikėtą skonių kontrastą. Viduržemio jūros virtuvėje jis dedamas į padažus, trintas sriubas ir makaronų patiekalus. Svarbiausia – naudoti saikingai ir geriausia įpilti pabaigoje, kad išliktų aromatas ir vertingos savybės.

  • Praleidžiate pusryčius? Tyrimai rodo: kūnas nukenčia labiau, nei manote – štai kas vyksta

    Kas nutinka, jei nevalgote pusryčių

    Moksliniame žurnale „Nutrition Research“ teigiama, kad ankstyvas maisto vartojimas padeda reguliuoti organizmo funkcijas tiek dieną, tiek naktį. Nors ryte valgyti mažiau ar atidėti pirmąjį valgymą vėlesniam laikui gali atrodyti kaip logiška idėja, ypač siekiant numesti svorio, toks įprotis gali turėti neigiamų pasekmių.

    Galimi pusryčių praleidimo padariniai:

    • prastesni sportiniai rezultatai;
    • didesnė lėtinių ligų rizika;
    • sutrikusi medžiagų apykaitos reguliacija;
    • širdies sveikatos problemos;
    • hormonų disbalansas;
    • stipresni uždegiminiai procesai;
    • nuotaikos svyravimai;
    • mieguistumas ir mažas energijos lygis;
    • svorio augimas.

    Pusryčių nauda

    Pusryčių poveikis labai priklauso nuo pasirinkto maisto kokybės ir maistinių medžiagų kiekio. Pavyzdžiui, daržovių omletas organizmą veiks visai kitaip nei saldūs, daug cukraus ir dirbtinių priedų turintys pusryčių dribsniai.

    Žurnale „Nutrients“ pateikiama, kad pakankamas maistinių medžiagų kiekis dienos pradžioje gali būti naudingas dėl šių priežasčių:

    • geresnė apetito kontrolė;
    • geresni sportiniai rezultatai;
    • mažesnė nutukimo rizika;
    • daugiau energijos dienos pradžioje;
    • geresnė gliukozės kontrolė;
    • pagerėjusi širdies ir kraujagyslių sistemos būklė;
    • mažesnė lėtinių ligų rizika;
    • geresnė 2 tipo diabeto kontrolė;
    • svorio kontrolė.

    Žmonių grupės, kurioms ypač svarbu gauti pakankamai maisto dienos pradžioje:

    • sportininkai;
    • vaikai;
    • diabetu sergantys žmonės;
    • nėščiosios arba krūtimi maitinančios moterys.

    Taip pat pabrėžiama, kad pusryčių praleidimas gali turėti labiau neigiamą poveikį moterų reprodukcinei sveikatai. Tai siejama su tuo, jog moters organizme natūraliai vyksta didesni hormonų svyravimai, todėl jis gali būti jautresnis veiksniams, kurie išbalansuoja hormonų pusiausvyrą.

    Jei rytais dažnai trūksta laiko, verta iš anksto pasirūpinti keliais greitais ir paprastais pusryčių variantais. Juos galima lengvai pritaikyti pagal savo skonį ir mitybos poreikius.

  • Žalojate beržą ir save: visa tiesa apie beržų sulą, apie kurią nutylima

    Ar beržų sulos rinkimas kenkia medžiams

    Ekspertas teigė, kad sulos rinkimas gali smarkiai pakenkti beržams, nes taip iš medžio paimamos maistinės medžiagos, kurias beržas yra „pasiruošęs“ savo augimui. Be to, skylė, padaryta sultims leisti, tampa savotiškais vartais grybeliams, bakterijoms ir kitoms infekcijoms. Tai didina riziką pačiam medžiui.

    Beržų sula neretai pristatoma kaip ypatingai naudingas gėrimas. Tačiau jos sudėtyje daugiausia yra vanduo ir cukrūs (gliukozė, fruktozė), taip pat nedidelis kiekis B grupės vitaminų. Joje aptinkama ir vitamino C, bet jo koncentracija yra maža. Taip pat yra mangano junginių.

    „Kaip vaistas ji tikrai neveikia. Jokie tyrimai nepatvirtina jos naudos gydant konkrečias ligas. Todėl žala, daroma medžiui jį „sužeidžiant“, neatsveria naudos žmogui“, – pabrėžė specialistas.

    Beržų sulos trūkumai

    Mangano perteklius (pagrindinė rizika). Nurodoma, kad 300 ml beržų sulos gali būti apie 130 proc. mangano paros normos.

    Mangano perteklius gali kauptis organizme, o ypač pavojingas jis gali būti žmonėms, turintiems kepenų problemų.

    Saugios ribos:

    • suaugusiesiems: 9–11 mg per parą;
    • vaikams: 2–6 mg per parą.

    Reguliariai vartojant didelius kiekius sulos, gali didėti toksinio poveikio rizika.

    Alerginės reakcijos. Žmonės, alergiški beržų žiedadulkėms, gali reaguoti ir į sulą. Galimas niežulys, bėrimas, gleivinių sudirginimas.

    Rūgimo ir gedimo rizika. Sula pradeda fermentuotis jau po 2–3 dienų nuo surinkimo. Vartojant sugedusį produktą, gali kilti virškinimo sutrikimų.

    Pridėtinis cukrus parduotuviniuose produktuose. Komerciniai gėrimai gali turėti pridėtinio cukraus ir kvapiųjų medžiagų. Dėl to jie būna kaloringesni ir gali turėti nepageidaujamų priedų.

  • Velykų hitas ant stalo: iš tešlos iškeptas krepšelis, kuris nustebins kiekvieną

    Velykinis krepšelis iš tešlos: žingsnis po žingsnio receptas

    Šis valgomas velykinis krepšelis gali tapti puošmena šventiniam stalui. Jį galima naudoti kaip dekorą ar įdėti margučių bei kitų vaišių.

    Ingredientai:

    • pienas – 200 ml
    • cukrus – 1,5 valg. š.
    • mielės – 7 g
    • kiaušiniai – 2 vnt.
    • aliejus – 50 ml
    • miltai – 500 g
    • druska – 1 arb. š.

    Paruošimas:

    Vos šiltą pieną sumaišykite su druska, cukrumi ir mielėmis. Įmuškite kiaušinius, supilkite aliejų ir viską gerai išmaišykite.

    Dalimis persijokite miltus ir užminkykite minkštą, elastingą tešlą. Uždenkite ir palikite šiltoje vietoje kilti, kol jos tūris padvigubės.

    Pakilusią tešlą lengvai perminkykite ir formuokite krepšelį: pirmiausia suformuokite dugną, o sienelėms ir rankenai supinkite tešlos „juosteles“. Paruoštą krepšelį perkelkite ant formos. Kaip karkasą galima naudoti dubenį, apvyniotą folija.

    Tuomet iš tešlos supinkite kasą – ji bus krepšelio rankena.

    Suformuotą krepšelį palikite dar 15–20 min. pakilti. Aptepkite plaktu kiaušiniu ir kepkite 180 °C temperatūroje 30–40 min., kol gražiai apskrus.

    Prieš nuimdami nuo formos, leiskite krepšeliui visiškai atvėsti. Jei reikia, dalis sutvirtinkite dantų krapštukais.

  • Visi bijo GMO maisto produktuose: ekspertas paaiškino, ar jie iš tiesų kenkia sveikatai

    Kas yra GMO

    GMO (genetiškai modifikuoti organizmai) – tai gyvi organizmai (augalai, gyvūnai arba mikroorganizmai), kurių genetinė medžiaga (DNR) pakeista taikant genų inžinerijos metodus.

    GMO kuriami dėl kelių pagrindinių priežasčių:

    • atsparumo kenkėjams;
    • atsparumo herbicidams (tai padeda lengviau kontroliuoti piktžoles);
    • didesnio derlingumo;
    • pagerintos sudėties (pavyzdžiui, didesnio vitaminų kiekio).

    Daugelis GMO turinčių produktų būna ženklinami (pavyzdžiui, nurodoma „sudėtyje yra GMO“ arba „be GMO“).

    Ar GMO iš tiesų yra kenksmingi

    Eksperto teigimu, ši technologija leidžia sukurti itin produktyvius augalus, kurie mažiau nukenčia nuo plėšrūnų ir kenkėjų. Kartu pripažįstama, kad teoriškai genetinė modifikacija gali būti panaudota ir taip, jog būtų sukurti potencialiai pavojingi augalai.

    Dėl šios priežasties veislės, sukurtos taikant genetinės modifikacijos technologijas, paprastai tikrinamos gerokai kruopščiau nei veislės, gautos įprastinės selekcijos būdu.

    „Į rinką niekada nepateks pavojingos GMO veislės, o štai pavojingų selekcinių veislių pasitaikydavo ne kartą. Kadaise bulvių veislė „Lenape“ buvo auginama traškučiams gaminti, tačiau vėliau joje aptiktas padidėjęs nuodingų junginių – solanino ir chakonino – kiekis. Ir tai buvo veislė, išvesta be GMO. Todėl ir selekcijoje reikia išlikti atsargiems“, – aiškino Kovalenko.

  • Ekspertas sako, kad supermaisto nėra: kas ne taip su čia sėklomis ir goji uogomis?

    Ar egzistuoja supermaistas

    Supermaistu dažniausiai vadinami produktai, kuriuose esą itin daug maistinių medžiagų – vitaminų, skaidulų, antioksidantų. Vis dėlto panašiomis savybėmis pasižymi šimtai įprastų kasdien vartojamų produktų.

    Eksperto teigimu, „supermaisto“ iš esmės nėra – augalas arba yra maistas, arba ne. O sąvoka „naudingas“ dažnai labai sąlyginė.

    Anot jo, svarbiausia yra suvartojamas kiekis. Yra augalų, kurių sudėtis žmogaus mitybai išties palanki, tačiau tai nereiškia, kad jie išskirtiniai ar stebuklingi – jie tiesiog papildo organizmą reikalingomis medžiagomis.

    „Tokie terminai dažniausiai sugalvojami marketingo tikslais, siekiant išpopuliarinti mažiau žinomus produktus. Ukrainoje šimtmečius augino Lycium barbarum, tačiau jų aktyviai nevartojo. Tik pasirodžius labai panašiai rūšiai Lycium chinensis, uogos pradėtos vadinti goji ir taip išpopuliarėjo“, – sakė ekspertas.

    Ką verta žinoti apie čia sėklas

    Čia sėklos taip pat dažnai pristatomos kaip supermaistas. Tačiau mokslininko teigimu, jos iš tiesų turi daug skaidulų ir riebalų rūgščių, kurios svarbios subalansuotai mitybai. Vis dėlto, jei žmogus valgytų vien čia sėklas, tai, pasak eksperto, nieko gero neduotų.

    Taip pat pabrėžiama, kad net ir labai maistingi produktai nekompensuoja nesubalansuotos mitybos. Didžiausią naudą lemia bendra raciono struktūra, o ne pavieniai produktai.

  • Andų šakniavaisis su žemu glikemijos indeksu: tinka diabetikams ir norintiems sulieknėti

    Jei stebite cukraus kiekį kraujyje arba tiesiog stengiatės kontroliuoti kūno svorį, verta atrasti naujų produktų, kurie praturtintų kasdienį racioną. Pietų Amerikos šakniavaisiai gali tapti įdomia alternatyva įprastiems užkandžiams, nes pasižymi švelniu saldumu ir palankiu poveikiu medžiagų apykaitai.

    Jakonas – šaknis, apie kurią daugelis išgirsta tik tada, kai rimčiau susidomi mityba. Kodėl verta atkreipti dėmesį būtent į jį? Svarbiausi jakono privalumai – jo savybės ir žemas glikemijos indeksas, dėl kurių šis produktas gali papildyti diabetu sergančių žmonių mitybą ir būti naudingas ne tik jiems.

    Jakone gausu fruktooligosacharidų – skaidulų rūšies, kuri nėra virškinama įprastai, tačiau tampa maistu gerosioms žarnyno bakterijoms. Praktikoje tai gali reikšti sklandesnę žarnyno veiklą, lengvesnį tuštinimąsi ir didesnį komfortą po valgio.

    Kai kurie žmonės pastebi, kad reguliariai vartojant jakoną lengviau kontroliuoti apetitą. Taip pat svarbu ir tai, kad jakone esantys cukrūs nesukelia staigių gliukozės šuolių kraujyje, todėl jis gali būti švelnesnis pasirinkimas tiems, kurie prižiūri cukraus kiekį ar kūno svorį. Be to, jakonas suteikia kalio ir antioksidantų.

    Visgi į racioną jį verta įtraukti ramiai – pradėti nuo mažesnių kiekių. Didesnis skaidulų kiekis iš pradžių kai kuriems gali sukelti pilvo pūtimą ar stipresnį sotumo jausmą, tačiau ilgainiui organizmas dažnai prisitaiko.

    Jakonas dar nėra labai populiarus, todėl natūralu, kad kyla klausimas, kaip jį geriausia vartoti. Jį galima valgyti tiek žalią, tiek termiškai apdorotą – viskas priklauso nuo skonio ir to, kaip į jį reaguoja jūsų organizmas.

    Žalias jakonas yra traškus, sultingas ir švelniai saldus, todėl daug kas jį renkasi kaip užkandį tarp valgymų arba deda į salotas. Tai paprasčiausias būdas – pakanka tik nulupti žievę. Dar viena populiari forma – džiovintas jakonas.

    Pašildytas jakonas suminkštėja ir tampa švelnesnio skonio. Jį galima kepti orkaitėje, dėti prie daržovių keptuvėje ar virti kartu su kitais pietų patiekalo ingredientais. Daliai žmonių toks variantas būna malonesnis, ypač pradžioje, kai produktas tik įtraukiamas į mitybą. Verta išbandyti abu būdus ir nuspręsti, kuris labiau tinka jums.

    Jakonas gali tapti puikiu kasdienių patiekalų paįvairinimu, ypač kai norisi ko nors lengvo, bet kitokio nei įprastai. Daugelis ieško idėjų, ką su juo pasigaminti – dažniausiai geriausiai pasiteisina salotos ir užkandžiai, nes jie nereikalauja sudėtingo paruošimo ir leidžia išlaikyti natūralų šakniavaisio traškumą.

    Vienas paprastas pavyzdys – salotos su obuoliu ir riešutais: jos derina saldesnę natą su sodresniais priedais ir tinka tiek greitam patiekalui namuose, tiek vaišėms. Kita idėja – traškus daržovių užkandis su agurkiniu padažu. Tai patogu, paprasta ir nereikalauja ilgo planavimo.

    Jei norisi dar lengvesnio varianto, galima rinktis citrusinių vaisių salotas su sėklomis ir žolelėmis – jos suteikia gaivumo ir padeda praskaidrinti kasdienę mitybos rutiną. Taip galima ramiai išbandyti skirtingus derinius ir atrasti tai, kas labiausiai patinka.

    Naujų produktų įtraukimas į racioną nebūtinai turi tapti revoliucija. Kartais užtenka nedidelio pokyčio, kad maistas būtų įvairesnis ir geriau pritaikytas individualiems poreikiams. Svarbiausia – bandyti, stebėti savijautą ir rinktis tai, kas iš tiesų jums tinka.