Category: Uncategorized

Uždenkite lygias virtuvės plokštumas

Kad kitą kartą valyti būtų lengviau, plokščius paviršius galite uždengti vaškuotu popieriumi, kepimo popieriumi, aliuminio folija arba specialia lentynų apsaugine plėvele.

Prie viryklės esančioms sienoms ar baldų fasadams tinka skaidrios lipnios PVC plėvelės. Tuo tarpu silikoninės arba stiklinės sienelės gerai atlaiko karštį ir lengvai nusiplauna.

Stalviršiams (ypač laminato ar mediniams) galima naudoti vaškines ar polimerines priemones – jos sudaro ploną riebalus atstumiančią plėvelę.

Visada įjunkite gartraukį

Gartraukis ne tik pašalina maisto gaminimo kvapus, bet ir iš oro įtraukia riebalų daleles.

Daugelis modelių turi plaunamus filtrus, kuriuos patogu valyti net indaplovėje. Kad ventiliacija veiktų kuo efektyviau, stebėkite filtrų švarą ir kruopščiai išvalykite gartraukį bent kartą per sezoną.

Naudokite dangčius

Kepant produktus, ypač šoninę ar kotletus, kurie dažnai taško riebalus, verta po ranka turėti dangtį. Jis sulaiko didžiąją dalį riebalų lašelių, todėl viryklę nuplauti bus paprasčiau.

Dangtis fiziškai užblokuoja įkaitusio aliejaus lašų sklidimą. Vis dėlto, jei keptuvę laikysite nuolat uždengtą, maistas labiau troškinsis, o ne keps.

Optimalu:

• uždengti pradžioje arba tuomet, kai riebalai intensyviai taškosi;
• pabaigoje dangtį nuimti, kad patiekalas gražiai apskrustų.

Sumažinkite kaitrą

Kepant ant per didelės ugnies, aliejus labiau taškosi ir susidaro daugiau dūmų. Šiuose dūmuose yra smulkių riebalų dalelių, kurios vėliau nusėda ant virtuvės paviršių.

Pabandykite sumažinti kaitinimo temperatūrą ir rinkitės aliejus, turinčius aukštesnę dūmijimo temperatūrą – taip virtuvę išlaikysite švaresnę.

Rinkitės alternatyvius gaminimo būdus

Karšto oro gruzdintuvės naudoja labai mažai riebalų ir jų neištaško po visą virtuvę. Taip pat gali padėti multiviryklė, greitpuodis ar orkaitė – aliejus lieka prietaiso viduje, todėl riebalai mažiau kaupiasi ant aplinkinių paviršių.

Žinoma, orkaitę vis tiek teks valyti, tačiau tai bus mažesnis plotas nei visa virtuvė.

Valykite po kiekvieno gaminimo

Skirkite kelias minutes po vakarienės ar iškart po gaminimo nuvalyti kaitlentę ir stalviršius. Šviežius riebalų lašelius pašalinsite lengviau, o mėnesinis generalinis tvarkymasis bus gerokai greitesnis.

Dažniausios klaidos dažant kiaušinius

Norite gražių, ryškių margučių, bet spalva gaunasi dėmėta ar blanki? Dažniausiai taip nutinka dėl kelių paprastų klaidų, kurias lengva ištaisyti.

Nešvarus arba riebaluotas lukštas. Net ir nematomas riebalų sluoksnis trukdo dažams tolygiai pasiskirstyti. Todėl prieš dažymą kiaušinius nuplaukite šiltu vandeniu su muilu.

Dar geriau – prieš dažymą lukštą lengvai nuvalyti actu: tai padeda dažams geriau „prikibti“ prie paviršiaus.

Neteisingai paruoštas dažų tirpalas. Spalva gali būti per silpna arba pasiskirstyti netolygiai, jei įdedama per mažai dažų, įpilama per daug vandens arba tirpale nėra acto.

Laikykitės šių taisyklių:

• į tirpalą įpilkite 1–2 valg. šaukštus acto – jis padeda užfiksuoti spalvą;
• vadovaukitės proporcijomis, nurodytomis ant dažų pakuotės.

Dažomi per šalti arba per karšti kiaušiniai. Temperatūra daro didelę įtaką rezultatui. Nedažykite kiaušinių ką tik išimtų iš šaldytuvo, taip pat ir labai karštų, ką tik išvirtų.

Kaip daryti teisingai:

• kiaušiniai turėtų būti kambario temperatūros;
• po virimo leiskite jiems šiek tiek atvėsti.

Per trumpas mirkymo laikas. Jei kiaušinis tirpale laikomas per trumpai, spalva bus blyški ir neišraiškinga. Kartais verta palikti 10–20 minučių ar net ilgiau – priklausomai nuo dažų ir norimo intensyvumo.

Lietimas dažymo metu. Dėl to atsiranda dėmės ir pirštų atspaudai. Patogiausia kiaušinius išimti šaukštu ir jų be reikalo nejudinti.

Netinkamas džiovinimas. Ši klaida gali sugadinti net ir gražią spalvą. Kiaušinius džiovinkite ant grotelių arba padėkite ant popierinių rankšluosčių. Nešluostykite – palikite natūraliai išdžiūti.

Kokių kiaušinių geriau nedažyti

Įskilusių kiaušinių. Net menki įtrūkimai didina riziką, nes per pažeistą lukštą lengviau patenka bakterijos. Tokie kiaušiniai gali būti nesaugūs net ir po virimo.

Labai nešvarių kiaušinių. Jei lukštas stipriai užterštas, dažai guls netolygiai, be to, didėja mikroorganizmų patekimo į maistą rizika.

Gendančių kiaušinių. Jei kyla įtarimų, kad kiaušinis sugedęs, jo nenaudokite net dekoravimui.

Kokia lašinių maistinė vertė

Lašiniai ir iš jų išlydyti kiaulienos riebalai sudėtyje paprastai turi panašų kiekį sočiųjų ir mononesočiųjų riebalų, o angliavandenių beveik neturi. Dėl to šis produktas neretai pasirenkamas laikantis mažai angliavandenių turinčių mitybos planų, įskaitant ketogeninę mitybą.

Lašiniuose esantys riebalai padeda organizmui įsisavinti riebaluose tirpius vitaminus A, D, E ir K. Šie vitaminai svarbūs imuninei sistemai, odos, plaukų ir nagų būklei bei regėjimui.

Be to, riebesnis maistas gali suteikti ilgesnį sotumo jausmą, todėl kai kuriems žmonėms sumažėja noras užkandžiauti tarp pagrindinių valgymų.

Kiaulienos riebaluose taip pat randama konjuguotos linolo rūgšties (CLA). Kai kurie moksliniai tyrimai šią medžiagą sieja su galimu teigiamu poveikiu organizmui, pavyzdžiui, medžiagų apykaitai, širdies ir kraujagyslių sistemos būklei bei imunitetui. Visgi šios savybės dar aktyviai tiriamos.

Kokie lašinių riebalų tipai egzistuoja

Prekyvietėse ir parduotuvėse galima rasti kelias lašinių riebalų rūšis.

Išlydyti lašinių riebalai

Jie gaunami lėtai kaitinant kiaulienos riebalus. Taip susidaro pusiau minkšti kulinariniai riebalai, tinkantys kepti, ruošti orkaitėje ar troškinti.

Rafinuoti lašinių riebalai

Šis produktas papildomai išvalomas nuo priemaišų ir kvapų. Jis gali būti dezodoruojamas arba balinamas, o tai paprastai pailgina galiojimo laiką.

Inkstų lašinių riebalai

Vieni kokybiškiausių laikomi riebalai, gaunami iš riebalų aplink kiaulės inkstus. Jie beveik neturi kvapo, yra balti, kreminės tekstūros, todėl dažnai naudojami kepiniams.

Lašinių riebalus galima pasigaminti ir namuose: pakanka lašinius supjaustyti mažais gabalėliais ir lėtai tirpinti ant silpnos ugnies.

Kuo lašinių riebalai skiriasi nuo augalinių aliejų

Daugelį dešimtmečių vyravo nuomonė, kad gyvūniniai riebalai smarkiai didina širdies ir kraujagyslių ligų riziką dėl didelio sočiųjų riebalų kiekio. Iš dalies ši pozicija rėmėsi XX amžiaus vidurio tyrimais.

Tačiau šiuolaikiniai moksliniai darbai vis dažniau pabrėžia, kad ryšys tarp sočiųjų riebalų ir širdies ligų yra gerokai sudėtingesnis. Kai kurie tyrėjai net ragina peržiūrėti senesnes mitybos rekomendacijas.

Vienas dažniausiai minimų lašinių riebalų privalumų – jų atsparumas karščiui. Kaitinami jie oksiduojasi mažiau nei kai kurie augaliniai aliejai, kuriuose gausu polinesočiųjų riebalų. Dėl to lašinių riebalai neretai laikomi pakankamai stabiliais kepimui ar ruošiant maistą orkaitėje.

Ar lašinių riebalus galima laikyti naudingais

Specialistai pabrėžia, kad nė vieni riebalai nėra absoliučiai „naudingi“ ar „kenksmingi“ – svarbiausia yra kiekis ir bendras mitybos balansas.

Saikingai vartojami lašinių riebalai gali būti įvairios mitybos dalis, ypač jei jie naudojami kaip kulinariniai riebalai patiekalams gaminti, o ne kaip pagrindinis riebalų šaltinis racione.

Sveikesnių saldainių receptas

Ingredientai:

• žemės riešutų sviestas – 300 g
• graikiškas jogurtas (2 proc.) – 300 g
• saldiklis, medus arba klevų sirupas – pagal skonį (nebūtina)

Gaminimo būdas

Dubenyje sumaišykite visus ingredientus ir gerai išmaišykite iki vientisos masės. Masę supilkite į formą, išklotą kepimo popieriumi.

Formą dėkite į šaldiklį 1–2 valandoms, kol masė visiškai sustings. Tokius saldainius rekomenduojama laikyti šaldiklyje.

Desertas gaunasi ne tik skanus, bet ir maistingas.

Sveikesnių saldainių receptas (nuotrauka: kadras iš vaizdo įrašo)

Kuo naudingi šie saldainiai

Remiantis „WebMD“ pateikiama informacija, 200 g graikiško jogurto yra apie 20 g visaverčių baltymų, turinčių visas nepakeičiamas aminorūgštis.

Tai gali būti naudinga:

• raumenų augimui ir atsistatymui
• apetito kontrolei
• normalios kūno masės palaikymui

Graikiškame jogurte taip pat yra naudingų bakterijų, pavyzdžiui:

• Lactobacillus bulgaricus
• Streptococcus thermophilus

Jos prisideda prie sveikesnės žarnyno mikrofloros ir geresnio virškinimo.

Reguliarus jogurto vartojimas gali:

• padėti mažinti cholesterolio kiekį
• prisidėti prie mažesnės širdies ligų rizikos

„PubMed“ nurodo, kad žemės riešutų svieste yra mono- ir polinesočiųjų riebalų, kurie gali padėti mažinti „blogojo“ cholesterolio (MTL) kiekį ir palaikyti širdies sveikatą.

Maždaug 2 šaukštuose žemės riešutų sviesto yra apie 7 g baltymų – tai svarbu raumenų atsistatymui ir padeda ilgiau jaustis sotiems.

Taip pat jame yra:

• vitamino E (antioksidanto)
• magnio (svarbaus nervų sistemai ir raumenims)
• niacino (vitamino B3)
• kalio

Dėl riebalų, baltymų ir skaidulų derinio žemės riešutų sviestas gali padėti sumažinti staigius gliukozės šuolius po valgio. Riešutai ir jų produktai taip pat gali didinti sotumo jausmą ir prisidėti prie mažesnio bendro suvartojamų kalorijų kiekio.

Žemės riešutų sviestas ir graikiškas jogurtas iš tiesų gali suteikti energijos ir ilgiau išlaikyti sotumą, nes jų sudėtyje yra baltymų, riebalų ir dalis angliavandenių, kurie aprūpina organizmą energija.

Karvės pienas

Karvės pienas ir toliau laikomas vienu vertingiausių produktų kasdieniame racione. Vienoje stiklinėje paprastai yra apie 8 g baltymų, taip pat kalcio, vitamino D ir B12. Šios medžiagos svarbios kaulų tvirtumui ir raumenų funkcijai.

Vis dėlto karvės piene yra sočiųjų riebalų, todėl gydytojai rekomenduoja jų nevartoti per daug. Parduotuvėse galima rasti įvairių pasirinkimų – nuo riebaus iki lieso, taip pat pieno be laktozės žmonėms, kurie jos netoleruoja.

Svarbu žinoti, kad nepas­terizuotas, žalias pienas gali būti pavojingas dėl bakterijų.

Sojų pienas

Sojų pienas dažnai įvardijamas kaip artimiausias karvės pieno augalinis pakaitalas pagal sudėtį. Jame yra baltymų, be to, jis neretai papildomai praturtinamas kalciu ir vitaminu D.

Tyrimai rodo, kad jis gali turėti teigiamą poveikį cholesterolio lygiui ir kraujospūdžiui. Tačiau sojos produktai yra vienas dažnesnių alergenų, todėl jautriems žmonėms reikėtų būti atsargiems.

Migdolų pienas

Migdolų pienas paprastai turi mažiau kalorijų ir riebalų, tačiau pagal baltymų ir kai kurių mineralų kiekį gerokai nusileidžia karvės pienui. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad migdolų gėrimų gamyba gali reikalauti didelių vandens išteklių.

Avižų pienas

Avižų pienas dažniausiai turi daugiau angliavandenių ir skaidulų, tačiau mažiau baltymų ir kalcio. Jį daugelis renkasi dėl malonaus skonio ir tirštesnės tekstūros.

Kokosų ir ryžių gėrimai

Kokosų pienas gali būti kaloringesnis ir turėti daugiau sočiųjų riebalų. Tuo metu ryžių gėrimas paprastai beveik neturi baltymų, o kai kuriais atvejais gali turėti ir nepageidaujamų medžiagų pėdsakų.

Į ką atkreipti dėmesį renkantis

Augaliniai gėrimai neretai praturtinami vitaminais, tačiau jų sudėtyje gali būti pridėtinio cukraus ir įvairių priedų. Dėl to prieš perkant verta atidžiai perskaityti etiketę ir įvertinti produkto sudėtį.

Kuo skiriasi gėrimai

Socialinių tinklų kūrėja į dvi stiklines įpylė gėrimo iš dviejų skardinių ir iš karto pastebėjo ryškų skirtumą.

JAV versija pasirodė esanti ryškiai oranžinė, beveik neoninė, o Jungtinės Karalystės – gerokai šviesesnė, artimesnė natūralesniam sulčių atspalviui.

Dar didesnį nustebimą sukėlė sudėtis. Pasak jos, JAV skardinėje – apie 44 g cukraus, o Jungtinės Karalystės – tik 15 g.

Turinio kūrėja teigė, kad toks skirtumas jai atrodo pernelyg didelis ir kelia klausimų dėl gamybos standartų.

Skiriasi ir skonis

Degustacijos metu, jos žodžiais, skirtumas tapo dar akivaizdesnis: amerikietišką gėrimą ji pavadino per saldžiu, o britišką – labiau primenančiu apelsinų sultis.

Komentaruose užvirė diskusija: vieni tikino, kad JAV versija „intensyvesnio skonio“, kiti kritikavo pernelyg didelį saldumą ir sudėtį.

Kodėl velykinė boba oro gruzdintuvėje neiškeppa

Dažniausia klaida, kurią žmonės daro kepdami oro gruzdintuvėje, – per aukšta temperatūra.

Daugelis bando paspartinti procesą ir nustato 170–180 laipsnių. Tuomet viršus greitai apskrunda, tačiau viduje tešla nespėja iškepti.

Dėl to boba lieka drėgna, sunki ir po atvėsimo gali sukristi. Iš išorės ji atrodo iškepusi, tačiau rezultatas dažnai nuvilia.

Kaip teisingai iškepti velykinę bobą oro gruzdintuvėje

Norint gero rezultato, svarbiausia neskubėti ir laikytis tinkamo režimo.

Optimali kepimo temperatūra – apie 150 laipsnių, o kepimo laikas – 30–40 min. Toks režimas leidžia tešlai tolygiai iškepti ir padeda išlaikyti gražią formą.

Taip pat svarbu leisti tešlai gerai pakilti formoje ir nepripildyti jos iki viršaus. Jei viršus pradeda tamsėti per anksti, jį galima pridengti folija.

Velykinės bobos receptas oro gruzdintuvei

Tinklaraštininkė slapyvardžiu „nom_nom950“ platformoje „TikTok“ parodė, kaip kepti velykines bobas daugiafunkcėje gruzdintuvėje, ir detaliai aprašė receptą.

Pirmiausia paruoškite raugą. Jam reikės:

• šviežių mielių – 30 g
• 2 arbatinių šaukštelių cukraus
• šilto pieno – 270 ml
• miltų – 150 g

Visus ingredientus išmaišykite iki vientisos masės, uždenkite ir palikite šiltoje vietoje 20 min. Raugas turėtų pakilti ir tapti purus.

Toliau ruoškite tešlą. Reikės:

• miltų – apie 600 g
• kiaušinių – 3 vnt. ir 2 trynių
• cukraus – 180 g
• druskos – 1 arbatinio šaukštelio (be kaupo)
• vanilinio cukraus – 24 g
• sviesto – 120 g
• razinų – 150–250 g

Į paruoštą raugą sudėkite visus ingredientus, išskyrus sviestą. Minkykite tešlą 10–15 min. Tuomet įdėkite minkštą sviestą ir dar kartą gerai išminkykite, kol tešla taps glotni.

Uždenkite tešlą ir palikite šiltoje vietoje 1–1,5 val., kol jos tūris akivaizdžiai padidės.

Tuomet įmaišykite razinas ir paskirstykite tešlą į formas, pripildydami jas maždaug iki trečdalio arba pusės. Orientacinis kiekis – apie 170 g tešlos vienai formai. Palikite dar 1 val. antram pakilimui.

Kepkite oro gruzdintuvėje 150 laipsnių temperatūroje 30–40 min.

Idealiai bobai iškepti pravers keli patarimai:

• pirmosiomis kepimo minutėmis neatidarinėkite oro gruzdintuvės, kad tešla nesukristų dėl temperatūrų skirtumo;
• nedidinkite temperatūros – būtent tai dažniausiai sugadina rezultatą;
• neišimkite bobų iš formų iškart – pirmiausia leiskite joms atvėsti.

Kiaušiniai

Per Velykas vienas pagrindinių pirkinių yra kiaušiniai. Artėjant šventėms jų kaina dažniausiai kyla, todėl verta planuoti iš anksto.

Fermose pagamintus kiaušinius galima įsigyti maždaug savaitę iki Velykų, o naminių galiojimo laikas įprastai trumpesnis – juos geriausia pirkti likus maždaug 3 dienoms iki gaminimo.

Kiaušinių kategorijos:

• S2 (maži) – pigiausi (patogu kepiniams)
• S1 (vidutiniai) – optimalus pasirinkimas
• S0 / SV (dideli) – brangesni, tačiau ne visada reikalingi

Velykinei pyragaičių tešlai ir marginimui dažniausiai pakanka S1 ar net S2 – skonio skirtumas paprastai menkas.

Kovo 30 d. duomenimis, vištų kiaušinių „Kvočka“ (S1 kategorija, 10 vnt.) kainos prekybos tinkluose buvo tokios:

• „ATB“ – 8,90 grn
• „Novus“ – 85,99 grn
• „Auchan“ – 88 grn
• „Silpo“ – 90,29 grn

Sviestas

Prieš Velykas išauga pieno produktų paklausa, todėl jų kainos paprastai kyla. Norint sutaupyti, sviestą verta įsigyti likus 1–2 savaitėms iki šventės, ypač jei tuo metu taikomos nuolaidos.

Sviestas gerai laikosi šaldytuve arba šaldiklyje, todėl jį galima drąsiai nusipirkti iš anksto.

Mėsa ir žuvis

Prieš šventes mėsos ir žuvies kainos neretai didėja, pasirinkimas gali suprastėti, o geriausios akcijos dažniausiai pasitaiko anksčiau.

Ką galima įsigyti iš anksto:

• mėsą (kiaulieną, jautieną, vištieną) – ji gerai tinka šaldyti
• žuvį (ypač šviežią ar filė) – taip pat galima užšaldyti
• faršą – galima šaldyti, tačiau geriau sunaudoti greičiau

Kiek galima laikyti šaldiklyje (esant –18 °C):

• kiauliena, jautiena: 4–12 mėn.
• vištiena: iki 9–12 mėn.
• jūrinė lydeka, menkė: iki 6–8 mėn.

Šie terminai yra orientaciniai – reali kokybė labai priklauso nuo pakuotės sandarumo. Geriausia produktus užšaldyti iškart po pirkimo, nelaikyti jų ilgai šaldytuve. Produktus sandariai supakuokite (maišeliai, vakuumas, maistinė plėvelė), kad išvengtumėte apdžiūvimo.

Mėsą atitirpinkite šaldytuve, o ne kambario temperatūroje.

Mėsą ir žuvį įsigyti likus savaitei ar dviem iki Velykų gali būti ir naudinga, ir saugu, jei laikomasi šaldymo bei atitirpinimo taisyklių.

Dešra

Dešrą pirkti iš anksto dažnai verta – artėjant šventėms kainos beveik garantuotai kyla. Vis dėlto būtina atsižvelgti į galiojimo laiką.

Kada tai turi prasmę:

• jei iki Velykų liko 1–2 savaitės
• jei turite galimybę laikyti šaldytuve arba šaldiklyje
• jei šiuo metu parduotuvėje taikoma akcija

Nerekomenduojama pirkti iš anksto, jei dešra yra šviežia ir greitai genda (be vakuumo). Rūkytą ar vytintą dešrą paprastai galima drąsiai įsigyti likus 1–2 savaitėms, o virtą ar naminę geriau pirkti likus kelioms dienoms iki šventės arba užšaldyti.

Alkoholis

Alkoholinius gėrimus galima įsigyti gerokai iš anksto, nes jų galiojimo laikas dažniausiai nėra trumpas.

Prieš šventes alkoholio paklausa smarkiai išauga, todėl parduotuvėse kainos neretai didėja. Nuolaidos dažniau pasitaiko iki piko – prekybos tinklai išpardavimus dažniausiai rengia likus 1–2 savaitėms iki šventės. Kai kur galima rasti ir „šventinių akcijų“, tačiau jos ne visada būna gausios.

Jei salieras jūsų virtuvėje atsiranda tik tuomet, kai verdate sekmadieninį sultinį, metas tai pakeisti. Ši daržovė yra nebrangi, nekaloringa ir gali reikšmingai prisidėti prie geros savijautos. Sužinokite, kokiomis savybėmis pasižymi saliero šaknis ir kaip ją vartoti, kad nauda būtų didžiausia.

Salieras buvo žinomas dar senovės egiptiečiams, graikams ir romėnams – įdomu tai, kad jie jį laikė afrodiziaku. Lenkijos (ir platesnio regiono) virtuvėje jis plačiau įsitvirtino tik XVI a. pradžioje, kai, kaip teigiama, įvairias daržoves į dvarų virtuves atnešė karalienė Bona Sforza. Iš pradžių salierai buvo auginami daugiausia didikų soduose ir vienuolynuose. Šiandien salieras plačiai naudojamas kulinarijoje, o taip pat neretai minimas ir natūraliosios medicinos kontekste.

Saliero šaknis – puikus maistinių skaidulų šaltinis. Skaidulos padeda virškinimui, gerina žarnyno veiklą ir prisideda prie mikrofloros pusiausvyros. Be to, skaidulomis turtingas maistas ilgiau suteikia sotumo jausmą, todėl mažėja noras užkandžiauti, o tai palengvina svorio kontrolę. Skaidulos taip pat siejamos su stabilesniu cukraus ir cholesterolio kiekiu kraujyje.

Dar viena priežastis įtraukti saliero šaknį į racioną – jos mažas kaloringumas: 100 g turi apie 30 kcal. Be to, saliero glikemijos indeksas yra gana žemas (apie 35), todėl ši daržovė tinka ir tiems, kurie nori sumažinti „nereikalingus“ kilogramus.

Saliero šaknyje gausu antioksidantų, kurie padeda organizmui kovoti su laisvųjų radikalų poveikiu ir oksidaciniu stresu. Tokios medžiagos siejamos ir su priešuždegiminėmis, senėjimą lėtinančiomis bei priešvėžinėmis savybėmis. Sveikatos temomis rašantis Marcin Szałaj yra nurodęs:

„Kalbant apie laisvųjų radikalų neutralizavimą, t. y. procesus, siejamus su priešvėžine apsauga, didelį vaidmenį atlieka psoralenas – furanokumarinų grupei priklausanti medžiaga, kurios daug randama būtent saliero šaknyje.“

Saliero junginiai prisideda prie uždegiminių procesų slopinimo, todėl gali mažinti kai kurių metabolinių ligų riziką, pavyzdžiui, aterosklerozės, cukrinio diabeto ar arterinės hipertenzijos. Norintiems labiau pasirūpinti širdies ir kraujagyslių sistema salieras gali būti naudingas dėl siejamo poveikio mažinant „blogojo“ (LDL) cholesterolio ir trigliceridų kiekį kraujyje. Dėl šių savybių salierą dažnai rekomenduojama dažniau vartoti vyresniame amžiuje, kai širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimai pasitaiko dažniau.

Taip pat pabrėžiama, kad saliero šaknis pasižymi šlapimą varančiu poveikiu ir gali palankiai veikti inkstų veiklą.

Nors saliero šaknis laikoma labai vertinga daržove, reikėtų prisiminti ir kontraindikacijas. Didesnio atsargumo turėtų laikytis žmonės, turintys maisto alergijų – ypač jei yra buvę reakcijų į salierus ar giminingus augalus.

Saliero šaknį tikrai galima valgyti žalią – ji puikiai tinka pietų salotoms ar įvairioms daržovių mišrainėms. Vienas paprasčiausių variantų: sutarkuokite saliero šaknį, morką ir obuolį. Įpilkite šiek tiek alyvuogių aliejaus, įspauskite citrinos sulčių, pagardinkite druska ir pipirais. Norint galima įmaišyti smulkintų petražolių. Viskas – gausite kasdienę vitaminų ir mineralų porciją.

Ši daržovė tinka ir termiškai apdoroti: ją galima virti, kepti orkaitėje ar keptuvėje. Saliero šaknį nesunku „paslėpti“ daržovių sriubose, troškiniuose, o taip pat iš jos galima pasigaminti orkaitėje keptas „bulvytes“.

Įdomesnis patiekalas iš saliero – vadinamoji seleryba, kurios skonis šiek tiek primena tradicinį kūčių karpį. Pirmiausia maždaug 1 cm storio saliero riekeles išvirkite iki al dente sultinyje su prieskoniais (lauro lapais, kvapiaisiais pipirais, kalendrų sėklomis ir sojų padažu). Tada nusausinkite, pabarstykite druska ir pipirais, apvyniokite nori lapu, pamirkykite piene, apvoliokite miltuose ir apkepkite keptuvėje, kol gražiai pagels. Patiekite su mėgstamais garnyrais, pavyzdžiui, bulvėmis ir salotomis.

Jei norite maitintis sveikiau, saliero šaknis – praktiškas pasirinkimas: ji nebrangi, turi daug skaidulų, vitaminų, mineralų ir antioksidantų, o taip pat tinka prie daugybės patiekalų.

Kalamondina (dar vadinama Citrus microcarpa) – visžalis citrusinis augalas, natūraliomis sąlygomis užaugantis maždaug 1–3 metrų aukščio. Augimą galima lengvai reguliuoti genėjimu, todėl ji puikiai tinka tiek žiemos sodams, tiek auginimui namuose vazone. Induose augalas būna mažesnis, tačiau vis tiek gausiai žydi ir mezga vaisius.

Didelis šio augalo privalumas – dekoratyvumas. Nuo pavasario pasirodo smulkūs, balti, intensyviai kvepiantys žiedai, kurie patalpas pripildo citrusų aromato. Lapai ovalūs, blizgūs, sodriai žali, todėl kalamondina interjerą puošia visus metus. Svarbu ir tai, kad ji gali vaisius brandinti beveik nepertraukiamai – mūsų klimato sąlygomis citrusai dažniausiai subręsta žiemą ir ankstyvą pavasarį.

Šis augalas atsirado sukryžminus mandariną su japonišku kumkvatu. Jam būdingi oranžiniai vaisiai su plona, valgoma žievele. Skirtingai nei mandarinų, jų nebūtina lupti – vaisių galima valgyti visą.

Nors vaisiai nedideli, jų maistinė vertė įspūdinga. 100 g kalamondinų yra apie 12 kcal, labai mažai riebalų ir nedaug baltymų, tačiau netrūksta skaidulų bei pektinų. Šios medžiagos gali padėti reguliuoti gliukozės kiekį kraujyje ir prisidėti prie „blogojo“ LDL cholesterolio mažinimo.

Ypatingo dėmesio verta vitamino C koncentracija – apie 27 mg 100 g, tai sudaro beveik trečdalį dienos normos. Reguliarus kalamondinų vartojimas gali padėti palaikyti imunitetą, ypač per peršalimo sezoną. Vitaminas C taip pat dalyvauja kolageno gamyboje, todėl svarbus odos būklei ir audinių atsistatymui.

Be to, vaisiuose yra kalio, kalcio, fosforo, geležies, taip pat B grupės vitaminų. Dėl mažo cukraus kiekio ir žemo glikeminio indekso tai gali būti racionalus pasirinkimas žmonėms, siekiantiems stabilesnio gliukozės lygio. Tradicinėje Azijos medicinoje kalamondinų sultys buvo vartojamos peršalus, kosint ar esant skrandžio negalavimams – joms priskirtas priešuždegiminis, virškinimą palaikantis ir lengvai detoksikuojantis poveikis.

Vis dėlto reikėtų nepamiršti, kad, kaip ir kiti citrusai, kalamondina yra rūgšti, todėl vartojant per daug gali dirginti skrandį.

Kalamondinų skonis – išskirtinis. Saldoka, plona žievelė kontrastuoja su labai rūgščiu, sultingu minkštimu. Aromate galima pajusti citrinos ir laimo natas, kartais – vos juntamą ananaso ar abrikoso atspalvį. Valgyti daug vaisių žalių gali būti nelengva, todėl dažniau jie naudojami kulinarijoje.

Šviežiai išspaustos sultys tinka kaip gaivinantis gėrimų ar arbatos priedas – jas galima pilti į vandenį su medumi ir imbieru. Kalamondinos taip pat pagyvina salotas, tiek vaisių, tiek daržovių, suteikdamos ryškios, gaivios rūgštelės.

Azijos virtuvėje šie vaisiai dažnai tampa padažų ir marinatų pagrindu. Saldžiarūgštės sultys su medumi ar cukrumi dera prie žuvies ir mėsos, suteikdamos patiekalams egzotiškesnį charakterį. Dėl didesnio pektinų kiekio vaisiai tinka džemams, marmeladams ir uogienėms – cukrus sušvelnina natūralų jų rūgštumą.

Kalamondiną galima auginti net ant palangės. Taip ištisus metus po ranka turėsite nedidelį, aromatingą citrusą, kuris gali pagyvinti daugelio patiekalų skonį ir papildyti kasdienę mitybą.