Category: Uncategorized

Kapariai – kaparinių šeimos augalas, giminingas bastutinių šeimai. Natūraliai jie auga Viduržemio jūros baseino regionuose ir Mažojoje Azijoje. Didžiausi kaparių augintojai – Graikija, Italija, Ispanija ir Turkija.

Kapariais vadiname dygliuotojo kapario dar nesubrendusius, džiovintus žiedų pumpurus. Jie apvalūs, šiek tiek pailgi, žalsvos spalvos. Skonis itin ryškus – jaučiamos sūrios, rūgščios, aštrios ir kartokos natos.

Kapariai organizmą papildo vitaminais A, C, K, E bei B grupės vitaminais. Juose taip pat gausu mineralinių medžiagų – natrio, kalio, kalcio, magnio ir geležies. Be to, kapariai turi antioksidantų, tokių kaip rutinas, kvercetinas, fitosteroliai ir gliukozinolinai.

Dėl šių medžiagų kapariai pasižymi antioksidacinėmis savybėmis – padeda mažinti laisvųjų radikalų daromą žalą. Jie gali veikti priešuždegimiškai ir prisidėti prie odos ar sąnarių uždegimų slopinimo. Taip pat minimas jų potencialus priešnavikinis poveikis, ypač siejamas su virškinimo sistemos navikais. Kapariai gali stiprinti imuninę sistemą ir prisidėti prie nepageidaujamų ląstelių dauginimosi slopinimo.

Reguliariai vartojami kapariai gali lėtinti senėjimo procesus: padėti palaikyti odos išvaizdą ir prisidėti prie smegenų funkcijų apsaugos. Manoma, kad jie gali būti naudingi mažinant neurodegeneracinių ligų, tokių kaip Alzheimerio ar Parkinsono liga, vystymosi riziką.

Taip pat teigiama, kad kapariai gali padėti sumažinti per didelį „blogojo“ LDL cholesterolio kiekį. Dėl to jie siejami su širdies ir kraujotakos sistemos apsauga, mažesne aterosklerozės, širdies nepakankamumo ir arterinės hipertenzijos rizika.

Kapariai gali būti naudingi ir žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu. Jų glikeminis indeksas yra žemas – apie 20, todėl jie gali padėti stabilizuoti gliukozės kiekį kraujyje ir pagerinti gliukozės rodiklius nevalgius sergantiesiems 2 tipo diabetu.

Vis dėlto kaparių reikėtų vengti žmonėms, turintiems osteoporozę. Marinuotuose kapariuose būna daug druskos, o didesnis natrio kiekis gali skatinti kalcio pasišalinimą iš organizmo. Tai gali mažinti kaulų mineralinį tankį ir didinti problemos riziką. Dėl didelio druskos kiekio jų nerekomenduojama ir tiems, kurių kraujospūdis padidėjęs.

Atsargūs turėtų būti ir sergantys inkstų ligomis: didelis natrio kiekis gali kauptis organizme ir didinti komplikacijų tikimybę.

Parduotuvėse kapariai dažniausiai parduodami marinuoti. Juos galima valgyti ir vienus, kaip užkandį – jie gali sumažinti norą užkandžiauti tarp valgymų. Taip pat kapariai tinka kaip priedas prie įvairių patiekalų, suteikiantis ryškesnį skonį.

Kaparius verta dėti į salotas – ypač gerai jie dera su pomidorais, kiaušiniais ir salotų lapais. Taip pat tinka prie keptos žuvies, pavyzdžiui, lašišos, bei prie keptos mėsos.

Markas Twainas apie čerimoją yra rašęs: „Vien tik skanėstas.“ Šis vaisius – peruvinio flaszovicio (Annona cherimoya) derlius – dar vadinamas čerimoja. Iš išorės jis primena žalią, tarsi drakono žvynais dengtą širdį, telpančią delnuose. Perpjovus matomas šviesiai gelsvas, pudingo konsistencijos minkštimas su juodomis sėklomis. Dėl šios tekstūros čerimoja neretai vadinama ir „pudingo obuoliu“.

Čerimojos skonis apibūdinamas įvairiai: vieniems jis primena pudingą, kitiems – braškes, tačiau dažniausiai minimas banano, ananaso ir persiko derinys. Įdomu tai, kad prieš valgant vaisių palaikius šaldytuve, jo minkštimas gali įgauti vaisinių grietininių ledų skonį.

Peruvinis flaszovicis natūraliai auga Pietų Amerikoje – Peru ir pietų Ekvadore. Kai kurie tyrėjai spėja, kad augalas galėjo būti kilęs iš Afrikos, o į Pietų Ameriką patekti per Gvatemalą. Lenkijoje čerimoja kartais pasitaiko, tačiau dėl transportavimo iššūkių prekybos centruose ją rasti nėra paprasta. Šiuo metu didžiausia čerimojų augintoja Europoje yra Ispanija, todėl šis vaisius lengviau prieinamas Pietų Europos šalyse.

Kaip valgyti čerimoją? Geriausia – žalią. Pakanka vaisių perpjauti pusiau ir šaukšteliu išskobti minkštimą. Rinkitės šiek tiek minkštus vaisius – tai dažniausiai rodo, kad jie prinokę. Jei nusipirkote kietesnį, palikite kelioms dienoms pastovėti: kaip ir avokadas, čerimoja sunoks ir atskleis savo skonį.

Svarbu: valgant čerimoją nereikėtų valgyti nei žievės, nei sėklų. Jose gali būti toksinių medžiagų – acetogeninų (ypač annonacinų) ir alkaloidų. Nors mažais kiekiais šios medžiagos siejamos su potencialiai naudingomis savybėmis, jų vartojimas be saiko gali sukelti nemalonių pasekmių. Annonacinai veikia nervų sistemą, o jų poveikis vis dažniau siejamas su Parkinsono liga.

Be išskirtinio skonio, čerimoja vertinama ir dėl maistinių medžiagų. Joje gausu antioksidantų: flavonoidų, karotenoidų, vitamino C bei kaureno rūgšties. Šios medžiagos padeda slopinti uždegiminius procesus ir saugo nuo oksidacinio streso, kuris siejamas su įvairiomis lėtinėmis ligomis, įskaitant širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimus.

Čerimoja taip pat yra skaidulų ir kalio šaltinis. Kalis padeda reguliuoti kraujospūdį, o skaidulos gali prisidėti prie „blogojo“ (LDL) cholesterolio mažinimo. Tirpios skaidulos žarnyne padeda stabilizuoti gliukozės kiekį kraujyje, mažina 2 tipo diabeto riziką, padeda išvengti vidurių užkietėjimo ir palaiko imuninę sistemą.

Vaisiuje yra ir vitamino B6, siejamo su smegenų veiklos bei kraujagyslių funkcijų palaikymu. Be to, čerimojoje aptinkama magnio ir liuteino, kuris svarbus akių sveikatai ir gali padėti saugoti nuo geltonosios dėmės degeneracijos.

Čerimoją geriausia valgyti žalią, tačiau ji tinka ir desertams: gali būti naudojama kaip pyragų įdaras ar priedas prie ledų. Taip pat ją galima įmaišyti į košes, glotnučius, patiekti su natūraliu jogurtu ar vaisių salotose.

Parduotuvėse parduodami prieskonių mišiniai žuviai dažnai pristatomi kaip universalus sprendimas, tačiau praktikoje jų panaudojimas gerokai siauresnis. Sudėtyje, be druskos, neretai būna cukraus, džiovintų daržovių ir intensyvių prieskonių – paprikos, ciberžolės, garstyčių, kalendros, kurie lengvai nustelbia natūralų žuvies skonį. Švelnioms rūšims, pavyzdžiui, menkei, mintajui ar starkiui, tai ypač aktualu: prieskonis tampa ryškesnis už patį produktą. Trumpai termiškai apdorojant, vietoje gaivumo išryškinimo atsiranda sunkus, vienodas skonių fonas.

Gerokai tinkamesnė alternatyva – namuose pasigaminta citrininė druska. Ji sujungia du pagrindinius dalykus: sūrumą ir gaivią citrusinę natą, be nereikalingų priedų. Sudėtį galima visiškai kontroliuoti, todėl joje nebus nei dirbtinių aromatų, nei birumą palaikančių priedų, nei perteklinio citrinų rūgšties kiekio, kuris dažnai pasitaiko pirktuose mišiniuose. Naminis prieskonis paremtas natūraliu citrinos žievelės aromatu, todėl puikiai dera su alyvuogių aliejumi, sviestu, žolelėmis ir baltuoju vynu – produktais, dažnai naudojamais ruošiant žuvies patiekalus.

Pagrindas – stambiagrūdė druska, geriausia jūros arba akmens, ir kvapnios, šviežios citrinos. Maždaug 500 g druskos reikės 3 didelių citrinų nutarkuotos žievelės, o norint ryškesnio efekto, galima naudoti ir 4 vaisius. Labai svarbu tarkuoti tik ploną geltoną žievelės sluoksnį, nepažeidžiant baltosios dalies, nes ji suteikia kartumo ir gali sugadinti galutinį skonį. Prieš pradedant citrinas būtina kruopščiai nuplauti šiltu vandeniu (patogiausia – su šepetėliu), kad pasišalintų vaško ar konservantų likučiai, o tada gerai nusausinti.

Paruoštą žievelę reikia tolygiai sumaišyti su druska – patogiausia masę trinti pirštais arba maišyti tol, kol druskos kristalai aiškiai prisigers citrusinio aromato. Tada mišinį paskleiskite plonu sluoksniu ant skardos, išklotos kepimo popieriumi, ir džiovinkite iki 120–140 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 10–15 minučių. Išėmus druska turi visiškai atvėsti, o prireikus ją galima lengvai susmulkinti, jei norisi kitokios tekstūros. Laikykite sandariame stiklainyje, nes net nedidelė drėgmė skatina sulipimą ir trumpina prieskonio galiojimą.

Citrininė druska geriausiai tinka tada, kai norisi pabrėžti patiekalo gaivumą nekeičiant jo struktūros. Skirtingai nei citrinų sultys, ji neskystina padažų ir nekeičia patiekalų konsistencijos. Ji ypač tinka paprastiems patiekalams: keptai ar skrudintai žuviai, jūrų gėrybėms, ant grotelių keptai vištienai, keptoms bulvėms, orkaitėje ruošiamoms daržovėms, taip pat makaronams su alyvuogių aliejumi, sviestu ir žolelėmis. Patartina berti gaminimo pabaigoje arba jau patiekiant, nes aukšta temperatūra greitai susilpnina citrusinį aromatą. Tuomet net nedidelio kiekio pakanka ryškesniam skoniui išgauti.

Šis prieskonis puikiai dera su humusu, jogurto pagrindu gaminamais padažais, lengvais užpilais, varške ar avokadu – jis sustiprina skonį neapsunkindamas patiekalo. Tinka ir paprastiems užkandžiams: duonai su alyvuogių aliejumi, keptiems skrebučiams ar spragėsiams, kai net mažas kiekis pastebimai pagerina rezultatą. Norint įdomesnio varianto, citrininę druską galima papildyti apelsino žievele, džiovintu čili ar žolelėmis.

Liofilizacija – tai maisto džiovinimo būdas, kai tirpiklis (vanduo) pašalinamas naudojant žemą temperatūrą ir sumažintą slėgį. Šis metodas dar vadinamas sublimaciniu džiovinimu. Technika išpopuliarėjo dar Antrojo pasaulinio karo metais, kai liofilizuoti produktai buvo įtraukiami į karių maisto davinius.

Ką galima liofilizuoti? Tokiu būdu džiovinami įvairūs produktai: vaisiai (pavyzdžiui, braškės, šilauogės, avietės, bananai), gėrimai (pavyzdžiui, pienas, kava) ar mėsa.

Vaisių liofilizacija padeda išsaugoti vertingas maistines medžiagas – vitaminus, mineralus ir antioksidantus. Šiuose produktuose yra polifenolių, kurie gali padėti mažinti cukraus kiekį kraujyje ir gerinti pažintines funkcijas, įskaitant atmintį. Be to, liofilizuoti vaisiai yra geras skaidulų šaltinis: jos padeda žarnynui, suteikia sotumo jausmą, mažina norą užkandžiauti ir gali prisidėti prie svorio mažinimo. Dar vienas privalumas – ilgesnis galiojimo laikas: tokie vaisiai rečiau genda ir yra patogūs transportuoti.

Vis dėlto verta prisiminti, kad liofilizavimas stipriai sukoncentruoja natūraliai vaisiuose esančias medžiagas. Tai reiškia, kad mažoje porcijoje gali būti daugiau angliavandenių ir kalorijų nei šviežiuose vaisiuose. Pavyzdžiui, 100 g liofilizuotų braškių yra apie 330 kcal, todėl, nors tai ir sveikesnis pasirinkimas, jų nereikėtų valgyti per daug. Taip pat svarbu rinktis kokybiškus produktus be nereikalingų priedų, ypač be papildomo cukraus.

Vaisių liofilizacijai namuose reikalinga speciali įranga, o tokie prietaisai dažniausiai kainuoja nuo kelių iki keliolikos tūkstančių eurų. Dėl to praktiškesnis sprendimas – liofilizuotus vaisius įsigyti parduotuvėje. Perkant verta atidžiai perskaityti sudėtį ir įsitikinti, kad nėra pridėtinių saldiklių ar kitų nereikalingų priedų.

Namuose galima rinktis ir paprastesnę alternatyvą – tradicinį vaisių džiovinimą orkaitėje. Dažniausiai rekomenduojama 50–70 laipsnių Celsijaus temperatūra, o procesas gali trukti nuo kelių iki keliolikos valandų.

Liofilizuoti vaisiai tinka kaip sveikesnis užkandis, ypač lyginant su traškučiais, kuriuose dažnai būna nesveikų riebalų ir daug druskos. Juos galima berti į avižinę košę, dėti į jogurtą, pusryčių dribsnius, granolą ar muslius.

Kaip jau minėta, liofilizuotuose vaisiuose maistinės medžiagos, cukrus ir kalorijos yra labiau sukoncentruoti, todėl juos geriausia vartoti saikingai. Dažniausiai jie puikiai tinka kaip priedas prie patiekalų, nors nedidelė sauja liofilizuotų braškių ar bananų gali būti ir greitas užkandis.

Razinos

Razinos – tai išdžiovintos vynuogės. Kitaip tariant, iš paprastų vynuogių pašalinus didžiąją dalį vandens, gaunami saldūs, susiraukšlėję džiovinti vaisiai.

Rinkitės razinas, jei norite tradicinės paschos, subalansuoto skonio ir nemėgstate pernelyg didelio saldumo.

Jos suteikia kepiniui natūralaus saldumo net ir nepridedant papildomo cukraus. Razinos yra minkštos tekstūros, todėl puikiai dera su švelnia tešla.

Svarbu žinoti, kad razinos gali būti sausos ar kietokos, jei jų iš anksto neparuošite. Kartais jos turi lengvą rūgštelę – tai priklauso nuo vynuogių rūšies.

Kaip teisingai paruošti razinas:

• nuplaukite;
• užmerkite 10–20 min. šiltame vandenyje arba rome, kad įgautų aromato;
• nusausinkite ir lengvai apvoliokite miltuose, kad tešloje nenusėstų į dugną.

Cukatai

Cukatai – tai vaisių, uogų, o kartais ir daržovių gabalėliai, kurie išverdam i cukraus sirupe ir išdžiovinami. Taip jie tampa labai saldūs, tvirtesni ir gali ilgai išsilaikyti.

Kaip gaminami cukatai:

• paruošiama žaliava (pavyzdžiui, apelsinų žievelės, obuoliai, vyšnios);
• ji verdama tirštame sirupe (kartais – kelis kartus);
• džiovinama, kol viduje beveik nebelieka drėgmės.

Cukatai pasižymi ryškiu skoniu ir kvapu, o kepiniams suteikia spalvos. Jie paprastai būna saldesni nei razinos.

Vis dėlto cukatuose dažnai būna daug pridėtinio cukraus, jie gali būti kieti ar „guminiai“. Kartais pasitaiko ir dirbtinių dažiklių ar kvapiųjų medžiagų.

Kaip teisingai paruošti cukatus:

• jei jie labai kieti, prieš naudojimą trumpai pamirkykite;
• didesnius gabalėlius supjaustykite smulkiau ir apvoliokite miltuose.

Į kepinius galima dėti ir razinų, ir cukatų – taip išgaunamas subalansuotas skonis, įdomesnė tekstūra ir patrauklesnė išvaizda.

Optimali proporcija:

• 70 proc. razinų;
• 30 proc. cukatų.

Ankštiniai

Remiantis žurnale „Food Sciece Nutrition“ skelbiamais duomenimis, ankštiniai – pupelės, lęšiai ir avinžirniai – gali padėti mažinti svorį, nes padaro maistą sotesnį ir virškinamą lėčiau.

Tai siejama su tuo, kad ankštiniuose gausu skaidulų, augalinių baltymų ir sudėtinių angliavandenių. Šios medžiagos gali sulėtinti skrandžio išsituštinimą ir gliukozės pasisavinimą į kraują, todėl sotumo jausmas išlieka ilgiau, o cukraus kiekio kraujyje svyravimai tampa mažesni.

Ankštiniai taip pat patogūs kasdienai: dažniausiai yra nebrangūs, ilgai išsilaiko ir lengvai pritaikomi įvairiuose patiekaluose. Dėl to juos paprasčiau įtraukti į ilgalaikius mitybos įpročius.

Graikiškas jogurtas

Graikiškas jogurtas – vienas patogiausių daug baltymų turinčių produktų, kurį galima laikyti šaldytuve. Baltymai gali didinti sotumo jausmą ir padėti kontroliuoti svorį, nes patiekalai bei užkandžiai tampa sotesni, ypač kai baltymai derinami su skaidulomis.

Šis produktas tinka tiek pusryčiams, tiek užkandžiui. Graikišką jogurtą galima derinti su vaisiais, riešutais, sėklomis ar pilno grūdo produktais.

Uogos

Žurnale „Nutrients“ pabrėžiama, kad uogos yra vienas geriausių maisto produktų pavyzdžių, galinčių prisidėti prie svorio mažinimo. Jos suteikia saldumo, skaidulų ir „tūrio“ tiek patiekalams, tiek užkandžiams.

Uogos natūraliai saldžios ir priskiriamos prie daug skaidulų turinčių vaisių.

Jas galima naudoti naktinėje avižinėje košėje, jogurto dubenėliuose ar kokteiliuose.

Lapinės daržovės

Lapinės daržovės gali padėti siekiant svorio mažinimo tikslų, nes leidžia padidinti porcijos dydį ir patiekalo struktūrą nepridedant daug kalorijų.

Špinatai, gražgarstės, romaninės salotos ar lapiniai kopūstai suteikia patiekalui daugiau apimties, skaidulų ir vandens, todėl jis gali būti sotesnis.

Dar geresniam sotumui lapines daržoves verta derinti su skaidulų ir baltymų šaltiniu.

Pavyzdžiui, špinatų galima įdėti į kiaušinių patiekalus, gražgarstes – į makaronus, o žalumynus sluoksniuoti sumuštinyje. Taip lengvesnis patiekalas gali tapti toks, po kurio iš tiesų jausitės sotūs.

Šparagai

Šparagai – pavasarinė daržovė, kuri greitai paruošiama ir lengvai pritaikoma įvairiuose patiekaluose.

Daržovių, tokių kaip šparagai, įtraukimas gali padėti „užbaigti“ pietus ar vakarienę taip, kad patiekalas būtų ne tik naudingas, bet ir sotesnis. Be to, šparaguose yra daug vandens ir skaidulų.

Šparagus galima kepti orkaitėje kaip atskirą patiekalą arba dėti į grūdų dubenėlius, makaronus ar salotas. Taip pat juos galima pasiruošti iš anksto ir naudoti kaip paprastą pietų ar vakarienės pasirinkimą visos savaitės metu.

Graikiškas jogurtas – universaliausia majonezo alternatyva

Graikiškas jogurtas – vienas sėkmingiausių pasirinkimų daugeliui salotų. Iš jo galima greitai pasigaminti lengvą padažą:

• 2–3 valg. š. jogurto ir 1 arb. š. garstyčių
• keli lašai citrinos sulčių
• druska ir pipirai pagal skonį

Taip gausite švelnią, kremišką tekstūrą ir lengvesnį skonį nei majonezo. Be to, toks padažas paprastai būna mažiau riebus ir kaloringas. Ypač tinka mišrainėms, vištienos ir daržovių salotoms.

Grietinė

Salotoms geriausiai tinka 15–20 proc. riebumo grietinė – ji suteikia tinkamiausią konsistenciją. Jei norisi sodresnio skonio, galima įmaišyti šiek tiek garstyčių arba įtarkuoti virto kiaušinio trynio.

Šis variantas geras tuo, kad neužgožia pagrindinių ingredientų skonio, tačiau grietinė paprastai būna skystesnė nei majonezas.

Grietinės ir kiaušinio padažas

Tai vienas artimiausių majonezui pagal skonį pasirinkimų.

Reikės:

• grietinės
• virto kiaušinio trynio
• šiek tiek garstyčių
• žiupsnelio druskos

Sumaišius ingredientus gaunamas tirštas, sotus padažas, kuris gerai „laiko“ sluoksniuotas salotas. Labai tinka „silkei pataluose“ ir mišrainėms.

Alyvuogių aliejus ir citrinos sultys

Lengvas, gaivus pasirinkimas be pieno produktų.

Siūloma proporcija:

• 3 valg. š. alyvuogių aliejaus
• 1 valg. š. citrinos sulčių
• druska, pipirai, šiek tiek garstyčių (pagal poreikį)

Toks padažas nesuteikia ryškios kremiškos tekstūros, tačiau puikiai išryškina ingredientų skonį. Labiausiai tinka daržovių, žuvies ir žaliųjų salotų deriniams.

Avokadas kaip kremiškas pagrindas

Moderni alternatyva – prinokusį avokadą sutrinti iki tyrės, įlašinti citrinos sulčių, įberti druskos, o norint švelnesnės tekstūros – įmaišyti šiek tiek jogurto.

Avokadas ypač gerai dera su vištiena, kiaušiniais ir agurku. Jei norisi skonio, artimesnio majonezui, dažniausiai verta papildomai įdėti garstyčių, įlašinti citrinos sulčių ir subalansuoti skonį žiupsneliu cukraus arba druskos.

Pievagrybiai dažnai nuvertinami, ypač lyginant su miško grybais. Vis dėlto jie gali būti vertingas kasdienės mitybos papildas: pievagrybiuose yra baltymų, B grupės vitaminų, taip pat mineralų, tokių kaip kalis ir selenas. Jie prisideda prie virškinimo, nervų ir kraujotakos sistemų veiklos, be to, yra nekaloringi, todėl juos galima įtraukti į racioną dažniau.

Šie grybai ne tik naudingi, bet ir labai skanūs, jei paruošiami tinkamai. Vienas paprastas būdas išgauti ryškų aromatą, traškią tekstūrą ir išvengti vandens išsiskyrimo – kepti juos ant ghi, kitaip tariant, lydyto sviesto.

Lydytas sviestas vertinamas dėl aukštos dūmų temperatūros – apie 250 laipsnių. Dėl to sumažėja rizika patiekalą prideginti, taip pat mažiau susidaro sveikatai nepalankių junginių, galinčių atsirasti kaitinant riebalus.

Lydytas sviestas gaminamas palaipsniui kaitinant įprastą sviestą: iš jo pašalinamas vanduo, pieno baltymai (kazeinas) ir pieno cukrus (laktozė). Kaitinant nuo paviršiaus nugraibomos putos, kol lieka beveik vien tik riebalai. Dar vienas privalumas – toks produktas šaldytuve gali išsilaikyti gerokai ilgiau nei įprastas sviestas.

Tradicinėje Indijos medicinoje, Ajurvedoje, lydytas sviestas laikomas gydomuoju produktu. Jame yra vitaminų ir mineralų, pavyzdžiui, B grupės vitaminų, D, E, K, taip pat kalio, cinko, fosforo ir vario. Be to, jame aptinkama trumpųjų ir vidutinio ilgio grandinių riebalų rūgščių bei CLA, kuriam priskiriamas metabolizmą skatinantis poveikis. Taip pat teigiama, kad jis palankiai veikia virškinimą, imunitetą ir odos būklę.

Vis dėlto svarbu nepersistengti: lydytas sviestas yra kaloringas (100 g – apie 900 kcal), o dideli jo kiekiai mityboje gali prisidėti prie cholesterolio didėjimo. Taip pat verta prisiminti, kad kepimas nėra pati sveikiausia maisto gaminimo technika, todėl ją geriau rinktis retkarčiais, dažniau teikiant pirmenybę virimui ar kepimui orkaitėje.

Taip paruoštus pievagrybius galima patiekti prie keptos, orkaitėje keptos ar ant grotelių ruoštos vištienos krūtinėlės. Jie taip pat tinka pusryčiams – kaip priedas prie kiaušinienės ir šviežios duonos. Dar viena idėja – naudoti juos kaip įdarą blyneliams, bulviniams plokštainiams ar omletams.

Gerti raugintų kopūstų sultis – dar ne itin įprastas įprotis, ir visai be reikalo. Dažniausiai suvalgome pačius raugintus kopūstus, o likusį skystį išpilame. Nors jo skonis gali pasirodyti specifinis, verta prie jo priprasti dėl teigiamo poveikio organizmui.

Raugintų kopūstų sultys laikomos vitaminų šaltiniu: jose yra vitamino C, A, E, K, taip pat B grupės vitaminų. Be to, jos papildo organizmą mineralais – cinku, fosforu, kaliu, geležimi, magniu ir variu. Šis gėrimas taip pat yra probiotikų ir antioksidantų šaltinis.

Tokia sudėtis siejama su palankiu poveikiu žarnynui. Probiotikai padeda palaikyti normalią žarnyno mikroflorą, o tai svarbu ir imunitetui. Dėl to gali mažėti infekcijų ir uždegiminių procesų rizika.

Taip pat teigiama, kad raugintų kopūstų sultys gali pagerinti virškinimą, sumažinti vidurių užkietėjimo epizodų dažnį ir paskatinti medžiagų apykaitą. Jos gali prisidėti prie organizmo valymo nuo susikaupusių medžiagų bei padėti stiprinti žarnyno apsauginį barjerą.

Gėrimas siejamas ir su teigiamu poveikiu kepenų, blužnies bei skrandžio veiklai. Manoma, kad jis gali padėti mažinti šių organų uždegiminius procesus, o taip pat neutralizuoti skrandžio rūgštis, todėl neretai minimas tarp produktų, kuriuos renkasi su refliuksu susiduriantys žmonės.

Raugintų kopūstų sultyse yra nemažai geležies, todėl jos kartais įvardijamos kaip pagalbinė priemonė esant geležies trūkumui ar mažakraujystei. Vis dėlto, prieš įtraukiant šį gėrimą į racioną, rekomenduojama pasitarti su gydytoju.

Šį gėrimą patariama vartoti saikingai. Teigiama, kad naudingą poveikį galima pajusti, jei kas 3 dienas, bet kuriuo paros metu, išgeriama maždaug pusė stiklinės. Didesni kiekiai gali sukelti nepageidaujamų reakcijų.

Nors tai natūralus probiotikų šaltinis, jis tinka ne visiems. Raugintų kopūstų sulčių rekomenduojama vengti žmonėms, sergantiems hipertenzija ar turintiems kitų širdies ligų. Prieš pradedant vartoti, ypač turint lėtinių sveikatos sutrikimų, verta pasitarti su gydytoju.

Raugintų kopūstų sulčių galima nusipirkti parduotuvėse – jos dažnai būna didžiuosiuose prekybos centruose, taip pat sveiko ar ekologiško maisto parduotuvėse. Norint, jų galima pasigaminti ir namuose.

Pasigaminti jas nesudėtinga, tačiau svarbiausia – kokybiški ingredientai. Pirmiausia reikėtų turėti gerų raugintų kopūstų, geriausia – neraugintų pramoniniu būdu.

Kopūstai užpilami vandeniu su druska ir kelioms dienoms paliekami kambario temperatūroje. Maždaug po 5 dienų kopūstai nukošiami, o skystis supilamas į stiklinius butelius. Paruoštas sultis rekomenduojama laikyti vėsioje, nuo šviesos apsaugotoje vietoje.

Kam nerekomenduojama valgyti krienų

Krienai pasižymi aštriu, intensyviu skoniu ir gali stipriai dirginti gleivinę. Todėl kai kuriems žmonėms šis produktas gali sukelti nemalonių ar net pavojingų sveikatos sutrikimų.

Žmonėms, turintiems virškinamojo trakto ligų. Krienai gali paūminti uždegiminius procesus ir sukelti skausmą, ypač jei yra:

• skrandžio opa;
• gastritas;
• Krono liga;
• opinis kolitas.

Turintiems inkstų problemų. Krienuose esančios garstyčių aliejų grupės medžiagos (izotiocianatai) šalinamos per inkstus ir gali dirginti inkstų audinį. Sveikiems inkstams tai dažniausiai nesukelia problemų, tačiau sergant nefritu ar esant lėtiniam inkstų nepakankamumui būklė gali pablogėti.

Nėščiosioms ir žindančioms moterims. Dideli krienų kiekiai gali būti nesaugūs – kai kuriais atvejais didėja komplikacijų rizika, todėl rekomenduojama vartoti itin saikingai arba pasitarti su gydytoju.

Esant skydliaukės sutrikimams. Krienai priskiriami vadinamiesiems goitrogeniniams produktams (panašiai kaip kopūstai ar brokoliai), kurie gali turėti įtakos jodo pasisavinimui. Vartojant dideliais kiekiais, tai gali dar labiau slopinti skydliaukės hormonų gamybą.

Jautraus skrandžio žmonėms arba vartojant per daug. Net ir sveikiems žmonėms per didelis krienų kiekis gali sukelti:

• pilvo skausmą;
• vėmimą;
• prakaitavimą;
• burnos, nosies ar gerklės dirginimą.

Kuo krienai gali būti naudingi sveikatai

Priešuždegiminis poveikis. Krienuose esančios veikliosios medžiagos gali prisidėti prie uždegiminių procesų mažinimo, o tai svarbu širdies ir kraujagyslių ligų bei kitų lėtinių būklių prevencijai.

Antibakterinės ir priešgrybelinės savybės. Krienuose esantys izotiocianatai gali slopinti kai kurių bakterijų augimą ir veikti prieš tam tikrus grybus.

Imuniteto palaikymas ir antioksidacinis efektas. Krienai turi vitamino C ir antioksidantų, kurie padeda apsaugoti ląsteles nuo žalingo poveikio.

Mažai kaloringas produktas. Viename valgomajame šaukšte krienų yra apie 7 kcal. Be to, juose yra skaidulų ir įvairių mikroelementų, todėl saikingai vartojami krienai gali papildyti mitybą.