Category: Uncategorized

  • Smulki detalė, dėl kurios lašiniai sugrįžta į virtuvę: gydytojai paaiškino, ar jie tikrai kenkia

    Kokia lašinių maistinė vertė

    Lašiniai ir iš jų išlydyti kiaulienos riebalai sudėtyje paprastai turi panašų kiekį sočiųjų ir mononesočiųjų riebalų, o angliavandenių beveik neturi. Dėl to šis produktas neretai pasirenkamas laikantis mažai angliavandenių turinčių mitybos planų, įskaitant ketogeninę mitybą.

    Lašiniuose esantys riebalai padeda organizmui įsisavinti riebaluose tirpius vitaminus A, D, E ir K. Šie vitaminai svarbūs imuninei sistemai, odos, plaukų ir nagų būklei bei regėjimui.

    Be to, riebesnis maistas gali suteikti ilgesnį sotumo jausmą, todėl kai kuriems žmonėms sumažėja noras užkandžiauti tarp pagrindinių valgymų.

    Kiaulienos riebaluose taip pat randama konjuguotos linolo rūgšties (CLA). Kai kurie moksliniai tyrimai šią medžiagą sieja su galimu teigiamu poveikiu organizmui, pavyzdžiui, medžiagų apykaitai, širdies ir kraujagyslių sistemos būklei bei imunitetui. Visgi šios savybės dar aktyviai tiriamos.

    Kokie lašinių riebalų tipai egzistuoja

    Prekyvietėse ir parduotuvėse galima rasti kelias lašinių riebalų rūšis.

    Išlydyti lašinių riebalai

    Jie gaunami lėtai kaitinant kiaulienos riebalus. Taip susidaro pusiau minkšti kulinariniai riebalai, tinkantys kepti, ruošti orkaitėje ar troškinti.

    Rafinuoti lašinių riebalai

    Šis produktas papildomai išvalomas nuo priemaišų ir kvapų. Jis gali būti dezodoruojamas arba balinamas, o tai paprastai pailgina galiojimo laiką.

    Inkstų lašinių riebalai

    Vieni kokybiškiausių laikomi riebalai, gaunami iš riebalų aplink kiaulės inkstus. Jie beveik neturi kvapo, yra balti, kreminės tekstūros, todėl dažnai naudojami kepiniams.

    Lašinių riebalus galima pasigaminti ir namuose: pakanka lašinius supjaustyti mažais gabalėliais ir lėtai tirpinti ant silpnos ugnies.

    Kuo lašinių riebalai skiriasi nuo augalinių aliejų

    Daugelį dešimtmečių vyravo nuomonė, kad gyvūniniai riebalai smarkiai didina širdies ir kraujagyslių ligų riziką dėl didelio sočiųjų riebalų kiekio. Iš dalies ši pozicija rėmėsi XX amžiaus vidurio tyrimais.

    Tačiau šiuolaikiniai moksliniai darbai vis dažniau pabrėžia, kad ryšys tarp sočiųjų riebalų ir širdies ligų yra gerokai sudėtingesnis. Kai kurie tyrėjai net ragina peržiūrėti senesnes mitybos rekomendacijas.

    Vienas dažniausiai minimų lašinių riebalų privalumų – jų atsparumas karščiui. Kaitinami jie oksiduojasi mažiau nei kai kurie augaliniai aliejai, kuriuose gausu polinesočiųjų riebalų. Dėl to lašinių riebalai neretai laikomi pakankamai stabiliais kepimui ar ruošiant maistą orkaitėje.

    Ar lašinių riebalus galima laikyti naudingais

    Specialistai pabrėžia, kad nė vieni riebalai nėra absoliučiai „naudingi“ ar „kenksmingi“ – svarbiausia yra kiekis ir bendras mitybos balansas.

    Saikingai vartojami lašinių riebalai gali būti įvairios mitybos dalis, ypač jei jie naudojami kaip kulinariniai riebalai patiekalams gaminti, o ne kaip pagrindinis riebalų šaltinis racione.

  • Kaip pasigaminti sveikesnius už „Snickers“: šie naminiai saldainiai energijos suteikia ilgam

    Sveikesnių saldainių receptas

    Ingredientai:

    • žemės riešutų sviestas – 300 g
    • graikiškas jogurtas (2 proc.) – 300 g
    • saldiklis, medus arba klevų sirupas – pagal skonį (nebūtina)

    Gaminimo būdas

    Dubenyje sumaišykite visus ingredientus ir gerai išmaišykite iki vientisos masės. Masę supilkite į formą, išklotą kepimo popieriumi.

    Formą dėkite į šaldiklį 1–2 valandoms, kol masė visiškai sustings. Tokius saldainius rekomenduojama laikyti šaldiklyje.

    Desertas gaunasi ne tik skanus, bet ir maistingas.

    Sveikesnių saldainių receptas (nuotrauka: kadras iš vaizdo įrašo)

    Kuo naudingi šie saldainiai

    Remiantis „WebMD“ pateikiama informacija, 200 g graikiško jogurto yra apie 20 g visaverčių baltymų, turinčių visas nepakeičiamas aminorūgštis.

    Tai gali būti naudinga:

    • raumenų augimui ir atsistatymui
    • apetito kontrolei
    • normalios kūno masės palaikymui

    Graikiškame jogurte taip pat yra naudingų bakterijų, pavyzdžiui:

    • Lactobacillus bulgaricus
    • Streptococcus thermophilus

    Jos prisideda prie sveikesnės žarnyno mikrofloros ir geresnio virškinimo.

    Reguliarus jogurto vartojimas gali:

    • padėti mažinti cholesterolio kiekį
    • prisidėti prie mažesnės širdies ligų rizikos

    „PubMed“ nurodo, kad žemės riešutų svieste yra mono- ir polinesočiųjų riebalų, kurie gali padėti mažinti „blogojo“ cholesterolio (MTL) kiekį ir palaikyti širdies sveikatą.

    Maždaug 2 šaukštuose žemės riešutų sviesto yra apie 7 g baltymų – tai svarbu raumenų atsistatymui ir padeda ilgiau jaustis sotiems.

    Taip pat jame yra:

    • vitamino E (antioksidanto)
    • magnio (svarbaus nervų sistemai ir raumenims)
    • niacino (vitamino B3)
    • kalio

    Dėl riebalų, baltymų ir skaidulų derinio žemės riešutų sviestas gali padėti sumažinti staigius gliukozės šuolius po valgio. Riešutai ir jų produktai taip pat gali didinti sotumo jausmą ir prisidėti prie mažesnio bendro suvartojamų kalorijų kiekio.

    Žemės riešutų sviestas ir graikiškas jogurtas iš tiesų gali suteikti energijos ir ilgiau išlaikyti sotumą, nes jų sudėtyje yra baltymų, riebalų ir dalis angliavandenių, kurie aprūpina organizmą energija.

  • Dietologai nutyli: 6 pieno rūšys, kurias laikėme sveikomis, bet tiesa gali nustebinti

    Karvės pienas

    Karvės pienas ir toliau laikomas vienu vertingiausių produktų kasdieniame racione. Vienoje stiklinėje paprastai yra apie 8 g baltymų, taip pat kalcio, vitamino D ir B12. Šios medžiagos svarbios kaulų tvirtumui ir raumenų funkcijai.

    Vis dėlto karvės piene yra sočiųjų riebalų, todėl gydytojai rekomenduoja jų nevartoti per daug. Parduotuvėse galima rasti įvairių pasirinkimų – nuo riebaus iki lieso, taip pat pieno be laktozės žmonėms, kurie jos netoleruoja.

    Svarbu žinoti, kad nepas­terizuotas, žalias pienas gali būti pavojingas dėl bakterijų.

    Sojų pienas

    Sojų pienas dažnai įvardijamas kaip artimiausias karvės pieno augalinis pakaitalas pagal sudėtį. Jame yra baltymų, be to, jis neretai papildomai praturtinamas kalciu ir vitaminu D.

    Tyrimai rodo, kad jis gali turėti teigiamą poveikį cholesterolio lygiui ir kraujospūdžiui. Tačiau sojos produktai yra vienas dažnesnių alergenų, todėl jautriems žmonėms reikėtų būti atsargiems.

    Migdolų pienas

    Migdolų pienas paprastai turi mažiau kalorijų ir riebalų, tačiau pagal baltymų ir kai kurių mineralų kiekį gerokai nusileidžia karvės pienui. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad migdolų gėrimų gamyba gali reikalauti didelių vandens išteklių.

    Avižų pienas

    Avižų pienas dažniausiai turi daugiau angliavandenių ir skaidulų, tačiau mažiau baltymų ir kalcio. Jį daugelis renkasi dėl malonaus skonio ir tirštesnės tekstūros.

    Kokosų ir ryžių gėrimai

    Kokosų pienas gali būti kaloringesnis ir turėti daugiau sočiųjų riebalų. Tuo metu ryžių gėrimas paprastai beveik neturi baltymų, o kai kuriais atvejais gali turėti ir nepageidaujamų medžiagų pėdsakų.

    Į ką atkreipti dėmesį renkantis

    Augaliniai gėrimai neretai praturtinami vitaminais, tačiau jų sudėtyje gali būti pridėtinio cukraus ir įvairių priedų. Dėl to prieš perkant verta atidžiai perskaityti etiketę ir įvertinti produkto sudėtį.

  • Moteris palygino „Fanta“ Jungtinėje Karalystėje ir JAV: skirtumas išgąsdins net skeptikus

    Kuo skiriasi gėrimai

    Socialinių tinklų kūrėja į dvi stiklines įpylė gėrimo iš dviejų skardinių ir iš karto pastebėjo ryškų skirtumą.

    JAV versija pasirodė esanti ryškiai oranžinė, beveik neoninė, o Jungtinės Karalystės – gerokai šviesesnė, artimesnė natūralesniam sulčių atspalviui.

    Dar didesnį nustebimą sukėlė sudėtis. Pasak jos, JAV skardinėje – apie 44 g cukraus, o Jungtinės Karalystės – tik 15 g.

    Turinio kūrėja teigė, kad toks skirtumas jai atrodo pernelyg didelis ir kelia klausimų dėl gamybos standartų.

    Skiriasi ir skonis

    Degustacijos metu, jos žodžiais, skirtumas tapo dar akivaizdesnis: amerikietišką gėrimą ji pavadino per saldžiu, o britišką – labiau primenančiu apelsinų sultis.

    Komentaruose užvirė diskusija: vieni tikino, kad JAV versija „intensyvesnio skonio“, kiti kritikavo pernelyg didelį saldumą ir sudėtį.

  • Velykinė boba oro gruzdintuvėje gali neiškepti ir sukristi: štai lemtinga klaida

    Kodėl velykinė boba oro gruzdintuvėje neiškeppa

    Dažniausia klaida, kurią žmonės daro kepdami oro gruzdintuvėje, – per aukšta temperatūra.

    Daugelis bando paspartinti procesą ir nustato 170–180 laipsnių. Tuomet viršus greitai apskrunda, tačiau viduje tešla nespėja iškepti.

    Dėl to boba lieka drėgna, sunki ir po atvėsimo gali sukristi. Iš išorės ji atrodo iškepusi, tačiau rezultatas dažnai nuvilia.

    Kaip teisingai iškepti velykinę bobą oro gruzdintuvėje

    Norint gero rezultato, svarbiausia neskubėti ir laikytis tinkamo režimo.

    Optimali kepimo temperatūra – apie 150 laipsnių, o kepimo laikas – 30–40 min. Toks režimas leidžia tešlai tolygiai iškepti ir padeda išlaikyti gražią formą.

    Taip pat svarbu leisti tešlai gerai pakilti formoje ir nepripildyti jos iki viršaus. Jei viršus pradeda tamsėti per anksti, jį galima pridengti folija.

    Velykinės bobos receptas oro gruzdintuvei

    Tinklaraštininkė slapyvardžiu „nom_nom950“ platformoje „TikTok“ parodė, kaip kepti velykines bobas daugiafunkcėje gruzdintuvėje, ir detaliai aprašė receptą.

    Pirmiausia paruoškite raugą. Jam reikės:

    • šviežių mielių – 30 g
    • 2 arbatinių šaukštelių cukraus
    • šilto pieno – 270 ml
    • miltų – 150 g

    Visus ingredientus išmaišykite iki vientisos masės, uždenkite ir palikite šiltoje vietoje 20 min. Raugas turėtų pakilti ir tapti purus.

    Toliau ruoškite tešlą. Reikės:

    • miltų – apie 600 g
    • kiaušinių – 3 vnt. ir 2 trynių
    • cukraus – 180 g
    • druskos – 1 arbatinio šaukštelio (be kaupo)
    • vanilinio cukraus – 24 g
    • sviesto – 120 g
    • razinų – 150–250 g

    Į paruoštą raugą sudėkite visus ingredientus, išskyrus sviestą. Minkykite tešlą 10–15 min. Tuomet įdėkite minkštą sviestą ir dar kartą gerai išminkykite, kol tešla taps glotni.

    Uždenkite tešlą ir palikite šiltoje vietoje 1–1,5 val., kol jos tūris akivaizdžiai padidės.

    Tuomet įmaišykite razinas ir paskirstykite tešlą į formas, pripildydami jas maždaug iki trečdalio arba pusės. Orientacinis kiekis – apie 170 g tešlos vienai formai. Palikite dar 1 val. antram pakilimui.

    Kepkite oro gruzdintuvėje 150 laipsnių temperatūroje 30–40 min.

    Idealiai bobai iškepti pravers keli patarimai:

    • pirmosiomis kepimo minutėmis neatidarinėkite oro gruzdintuvės, kad tešla nesukristų dėl temperatūrų skirtumo;
    • nedidinkite temperatūros – būtent tai dažniausiai sugadina rezultatą;
    • neišimkite bobų iš formų iškart – pirmiausia leiskite joms atvėsti.
  • Velykų savaitę kainos šaus į viršų: štai ką verta nusipirkti dabar, kad sutaupytumėte

    Kiaušiniai

    Per Velykas vienas pagrindinių pirkinių yra kiaušiniai. Artėjant šventėms jų kaina dažniausiai kyla, todėl verta planuoti iš anksto.

    Fermose pagamintus kiaušinius galima įsigyti maždaug savaitę iki Velykų, o naminių galiojimo laikas įprastai trumpesnis – juos geriausia pirkti likus maždaug 3 dienoms iki gaminimo.

    Kiaušinių kategorijos:

    • S2 (maži) – pigiausi (patogu kepiniams)
    • S1 (vidutiniai) – optimalus pasirinkimas
    • S0 / SV (dideli) – brangesni, tačiau ne visada reikalingi

    Velykinei pyragaičių tešlai ir marginimui dažniausiai pakanka S1 ar net S2 – skonio skirtumas paprastai menkas.

    Kovo 30 d. duomenimis, vištų kiaušinių „Kvočka“ (S1 kategorija, 10 vnt.) kainos prekybos tinkluose buvo tokios:

    • „ATB“ – 8,90 grn
    • „Novus“ – 85,99 grn
    • „Auchan“ – 88 grn
    • „Silpo“ – 90,29 grn

    Sviestas

    Prieš Velykas išauga pieno produktų paklausa, todėl jų kainos paprastai kyla. Norint sutaupyti, sviestą verta įsigyti likus 1–2 savaitėms iki šventės, ypač jei tuo metu taikomos nuolaidos.

    Sviestas gerai laikosi šaldytuve arba šaldiklyje, todėl jį galima drąsiai nusipirkti iš anksto.

    Mėsa ir žuvis

    Prieš šventes mėsos ir žuvies kainos neretai didėja, pasirinkimas gali suprastėti, o geriausios akcijos dažniausiai pasitaiko anksčiau.

    Ką galima įsigyti iš anksto:

    • mėsą (kiaulieną, jautieną, vištieną) – ji gerai tinka šaldyti
    • žuvį (ypač šviežią ar filė) – taip pat galima užšaldyti
    • faršą – galima šaldyti, tačiau geriau sunaudoti greičiau

    Kiek galima laikyti šaldiklyje (esant –18 °C):

    • kiauliena, jautiena: 4–12 mėn.
    • vištiena: iki 9–12 mėn.
    • jūrinė lydeka, menkė: iki 6–8 mėn.

    Šie terminai yra orientaciniai – reali kokybė labai priklauso nuo pakuotės sandarumo. Geriausia produktus užšaldyti iškart po pirkimo, nelaikyti jų ilgai šaldytuve. Produktus sandariai supakuokite (maišeliai, vakuumas, maistinė plėvelė), kad išvengtumėte apdžiūvimo.

    Mėsą atitirpinkite šaldytuve, o ne kambario temperatūroje.

    Mėsą ir žuvį įsigyti likus savaitei ar dviem iki Velykų gali būti ir naudinga, ir saugu, jei laikomasi šaldymo bei atitirpinimo taisyklių.

    Dešra

    Dešrą pirkti iš anksto dažnai verta – artėjant šventėms kainos beveik garantuotai kyla. Vis dėlto būtina atsižvelgti į galiojimo laiką.

    Kada tai turi prasmę:

    • jei iki Velykų liko 1–2 savaitės
    • jei turite galimybę laikyti šaldytuve arba šaldiklyje
    • jei šiuo metu parduotuvėje taikoma akcija

    Nerekomenduojama pirkti iš anksto, jei dešra yra šviežia ir greitai genda (be vakuumo). Rūkytą ar vytintą dešrą paprastai galima drąsiai įsigyti likus 1–2 savaitėms, o virtą ar naminę geriau pirkti likus kelioms dienoms iki šventės arba užšaldyti.

    Alkoholis

    Alkoholinius gėrimus galima įsigyti gerokai iš anksto, nes jų galiojimo laikas dažniausiai nėra trumpas.

    Prieš šventes alkoholio paklausa smarkiai išauga, todėl parduotuvėse kainos neretai didėja. Nuolaidos dažniau pasitaiko iki piko – prekybos tinklai išpardavimus dažniausiai rengia likus 1–2 savaitėms iki šventės. Kai kur galima rasti ir „šventinių akcijų“, tačiau jos ne visada būna gausios.

  • Po 60-iesiems būtina daržovė: malšina uždegimus, saugo širdį ir padeda lieknėti

    Jei salieras jūsų virtuvėje atsiranda tik tuomet, kai verdate sekmadieninį sultinį, metas tai pakeisti. Ši daržovė yra nebrangi, nekaloringa ir gali reikšmingai prisidėti prie geros savijautos. Sužinokite, kokiomis savybėmis pasižymi saliero šaknis ir kaip ją vartoti, kad nauda būtų didžiausia.

    Salieras buvo žinomas dar senovės egiptiečiams, graikams ir romėnams – įdomu tai, kad jie jį laikė afrodiziaku. Lenkijos (ir platesnio regiono) virtuvėje jis plačiau įsitvirtino tik XVI a. pradžioje, kai, kaip teigiama, įvairias daržoves į dvarų virtuves atnešė karalienė Bona Sforza. Iš pradžių salierai buvo auginami daugiausia didikų soduose ir vienuolynuose. Šiandien salieras plačiai naudojamas kulinarijoje, o taip pat neretai minimas ir natūraliosios medicinos kontekste.

    Saliero šaknis – puikus maistinių skaidulų šaltinis. Skaidulos padeda virškinimui, gerina žarnyno veiklą ir prisideda prie mikrofloros pusiausvyros. Be to, skaidulomis turtingas maistas ilgiau suteikia sotumo jausmą, todėl mažėja noras užkandžiauti, o tai palengvina svorio kontrolę. Skaidulos taip pat siejamos su stabilesniu cukraus ir cholesterolio kiekiu kraujyje.

    Dar viena priežastis įtraukti saliero šaknį į racioną – jos mažas kaloringumas: 100 g turi apie 30 kcal. Be to, saliero glikemijos indeksas yra gana žemas (apie 35), todėl ši daržovė tinka ir tiems, kurie nori sumažinti „nereikalingus“ kilogramus.

    Saliero šaknyje gausu antioksidantų, kurie padeda organizmui kovoti su laisvųjų radikalų poveikiu ir oksidaciniu stresu. Tokios medžiagos siejamos ir su priešuždegiminėmis, senėjimą lėtinančiomis bei priešvėžinėmis savybėmis. Sveikatos temomis rašantis Marcin Szałaj yra nurodęs:

    „Kalbant apie laisvųjų radikalų neutralizavimą, t. y. procesus, siejamus su priešvėžine apsauga, didelį vaidmenį atlieka psoralenas – furanokumarinų grupei priklausanti medžiaga, kurios daug randama būtent saliero šaknyje.“

    Saliero junginiai prisideda prie uždegiminių procesų slopinimo, todėl gali mažinti kai kurių metabolinių ligų riziką, pavyzdžiui, aterosklerozės, cukrinio diabeto ar arterinės hipertenzijos. Norintiems labiau pasirūpinti širdies ir kraujagyslių sistema salieras gali būti naudingas dėl siejamo poveikio mažinant „blogojo“ (LDL) cholesterolio ir trigliceridų kiekį kraujyje. Dėl šių savybių salierą dažnai rekomenduojama dažniau vartoti vyresniame amžiuje, kai širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimai pasitaiko dažniau.

    Taip pat pabrėžiama, kad saliero šaknis pasižymi šlapimą varančiu poveikiu ir gali palankiai veikti inkstų veiklą.

    Nors saliero šaknis laikoma labai vertinga daržove, reikėtų prisiminti ir kontraindikacijas. Didesnio atsargumo turėtų laikytis žmonės, turintys maisto alergijų – ypač jei yra buvę reakcijų į salierus ar giminingus augalus.

    Saliero šaknį tikrai galima valgyti žalią – ji puikiai tinka pietų salotoms ar įvairioms daržovių mišrainėms. Vienas paprasčiausių variantų: sutarkuokite saliero šaknį, morką ir obuolį. Įpilkite šiek tiek alyvuogių aliejaus, įspauskite citrinos sulčių, pagardinkite druska ir pipirais. Norint galima įmaišyti smulkintų petražolių. Viskas – gausite kasdienę vitaminų ir mineralų porciją.

    Ši daržovė tinka ir termiškai apdoroti: ją galima virti, kepti orkaitėje ar keptuvėje. Saliero šaknį nesunku „paslėpti“ daržovių sriubose, troškiniuose, o taip pat iš jos galima pasigaminti orkaitėje keptas „bulvytes“.

    Įdomesnis patiekalas iš saliero – vadinamoji seleryba, kurios skonis šiek tiek primena tradicinį kūčių karpį. Pirmiausia maždaug 1 cm storio saliero riekeles išvirkite iki al dente sultinyje su prieskoniais (lauro lapais, kvapiaisiais pipirais, kalendrų sėklomis ir sojų padažu). Tada nusausinkite, pabarstykite druska ir pipirais, apvyniokite nori lapu, pamirkykite piene, apvoliokite miltuose ir apkepkite keptuvėje, kol gražiai pagels. Patiekite su mėgstamais garnyrais, pavyzdžiui, bulvėmis ir salotomis.

    Jei norite maitintis sveikiau, saliero šaknis – praktiškas pasirinkimas: ji nebrangi, turi daug skaidulų, vitaminų, mineralų ir antioksidantų, o taip pat tinka prie daugybės patiekalų.

  • Šis citrusas vazone dera beveik ištisus metus: vitamino C bomba, padedanti imunitetui ir cukrui

    Kalamondina (dar vadinama Citrus microcarpa) – visžalis citrusinis augalas, natūraliomis sąlygomis užaugantis maždaug 1–3 metrų aukščio. Augimą galima lengvai reguliuoti genėjimu, todėl ji puikiai tinka tiek žiemos sodams, tiek auginimui namuose vazone. Induose augalas būna mažesnis, tačiau vis tiek gausiai žydi ir mezga vaisius.

    Didelis šio augalo privalumas – dekoratyvumas. Nuo pavasario pasirodo smulkūs, balti, intensyviai kvepiantys žiedai, kurie patalpas pripildo citrusų aromato. Lapai ovalūs, blizgūs, sodriai žali, todėl kalamondina interjerą puošia visus metus. Svarbu ir tai, kad ji gali vaisius brandinti beveik nepertraukiamai – mūsų klimato sąlygomis citrusai dažniausiai subręsta žiemą ir ankstyvą pavasarį.

    Šis augalas atsirado sukryžminus mandariną su japonišku kumkvatu. Jam būdingi oranžiniai vaisiai su plona, valgoma žievele. Skirtingai nei mandarinų, jų nebūtina lupti – vaisių galima valgyti visą.

    Nors vaisiai nedideli, jų maistinė vertė įspūdinga. 100 g kalamondinų yra apie 12 kcal, labai mažai riebalų ir nedaug baltymų, tačiau netrūksta skaidulų bei pektinų. Šios medžiagos gali padėti reguliuoti gliukozės kiekį kraujyje ir prisidėti prie „blogojo“ LDL cholesterolio mažinimo.

    Ypatingo dėmesio verta vitamino C koncentracija – apie 27 mg 100 g, tai sudaro beveik trečdalį dienos normos. Reguliarus kalamondinų vartojimas gali padėti palaikyti imunitetą, ypač per peršalimo sezoną. Vitaminas C taip pat dalyvauja kolageno gamyboje, todėl svarbus odos būklei ir audinių atsistatymui.

    Be to, vaisiuose yra kalio, kalcio, fosforo, geležies, taip pat B grupės vitaminų. Dėl mažo cukraus kiekio ir žemo glikeminio indekso tai gali būti racionalus pasirinkimas žmonėms, siekiantiems stabilesnio gliukozės lygio. Tradicinėje Azijos medicinoje kalamondinų sultys buvo vartojamos peršalus, kosint ar esant skrandžio negalavimams – joms priskirtas priešuždegiminis, virškinimą palaikantis ir lengvai detoksikuojantis poveikis.

    Vis dėlto reikėtų nepamiršti, kad, kaip ir kiti citrusai, kalamondina yra rūgšti, todėl vartojant per daug gali dirginti skrandį.

    Kalamondinų skonis – išskirtinis. Saldoka, plona žievelė kontrastuoja su labai rūgščiu, sultingu minkštimu. Aromate galima pajusti citrinos ir laimo natas, kartais – vos juntamą ananaso ar abrikoso atspalvį. Valgyti daug vaisių žalių gali būti nelengva, todėl dažniau jie naudojami kulinarijoje.

    Šviežiai išspaustos sultys tinka kaip gaivinantis gėrimų ar arbatos priedas – jas galima pilti į vandenį su medumi ir imbieru. Kalamondinos taip pat pagyvina salotas, tiek vaisių, tiek daržovių, suteikdamos ryškios, gaivios rūgštelės.

    Azijos virtuvėje šie vaisiai dažnai tampa padažų ir marinatų pagrindu. Saldžiarūgštės sultys su medumi ar cukrumi dera prie žuvies ir mėsos, suteikdamos patiekalams egzotiškesnį charakterį. Dėl didesnio pektinų kiekio vaisiai tinka džemams, marmeladams ir uogienėms – cukrus sušvelnina natūralų jų rūgštumą.

    Kalamondiną galima auginti net ant palangės. Taip ištisus metus po ranka turėsite nedidelį, aromatingą citrusą, kuris gali pagyvinti daugelio patiekalų skonį ir papildyti kasdienę mitybą.

  • Ši paprasta stiklinė ryte daro stebuklus: pagerėja virškinimas, o oda pradeda švytėti

    Rauginti agurkai nuo seno yra svarbi tradicinės virtuvės dalis – jie dažnai patiekiami prie sumuštinių, salotų ar įvairių naminių patiekalų. Tačiau vertinga gali būti ne tik pati daržovė. Dėmesio verta ir sūrymo dalis – skystis, kuriame agurkai laikomi, nes jame taip pat susikaupia organizmui naudingų medžiagų.

    Rauginimo metu vyksta pieno rūgšties fermentacija: pieno rūgšties bakterijos natūralius cukrus paverčia pieno rūgštimi. Būtent dėl to agurkai įgauna būdingą rūgštoką skonį, o sūrymas tampa pieno rūgšties bakterijų šaltiniu. Jame taip pat gali būti nedideli kiekiai vitaminų, mineralų ir organinių rūgščių.

    Vis dažniau klausiama, kokią naudą suteikia agurkų sūrymas, geriamas ryte nevalgius, ar jis padeda mesti svorį, ir ar gali būti naudingas po fizinio krūvio. Pateikiame svarbiausią informaciją.

    Viena iš dažniausiai minimų naudų – geresnė organizmo hidratacija. Po kelių valandų miego kūnas neretai būna šiek tiek dehidratuotas, o agurkų sūryme esantys elektrolitai gali prisidėti prie vandens ir elektrolitų pusiausvyros palaikymo.

    Taip pat dažnai minimas teigiamas poveikis virškinimo sistemai. Agurkų sūryme esanti pieno rūgštis gali paskatinti skrandžio sulčių išsiskyrimą, taip paruošdama virškinamąjį traktą pirmajam dienos valgymui. Žmonės, kurie reguliariai rytais geria agurkų sūrymą, kartais pastebi geresnį tuštinimosi reguliarumą ir mažesnį sunkumo jausmą po valgio.

    Kai kurie teigia pastebintys ir odos būklės pokyčius. Tai gali būti susiję su bendra virškinimo sistemos veiklos gerėjimu ir didesne žarnyno mikroorganizmų įvairove. Vis dėlto svarbu prisiminti, kad odos būklę lemia daug veiksnių: mityba, gyvenimo būdas, stresas ir bendras skysčių kiekis.

    Kalbant apie svorio metimą, agurkų sūrymas kartais pristatomas kaip natūralus būdas mažinti kūno masę, tačiau tiesiogiai riebalų deginimo jis neskatina. Jo privalumas – nedidelis kaloringumas. Be to, išgėrus sūrymo prieš valgį, kai kuriems žmonėms gali sustiprėti sotumo jausmas.

    Fermentuoti produktai apskritai siejami su geresne virškinimo sistemos veikla, o tai kai kuriais atvejais gali palengvinti sveiko kūno svorio palaikymą. Sklandesnis žarnyno darbas taip pat gali sumažinti pilvo pūtimą ir skysčių kaupimąsi, kurie kartais sukuria „sunkumo“ pojūtį ir vizualiai didina svorį.

    Vis dėlto verta pabrėžti: nėra tyrimų, kurie patvirtintų, kad vien agurkų sūrymo vartojimas pats savaime lemia svorio mažėjimą. Pagrindiniai veiksniai šiuo atveju išlieka bendras energijos balansas, mitybos kokybė ir fizinis aktyvumas.

    Agurkų sūrymas kartais naudojamas ir kaip natūralus gėrimas po intensyvaus fizinio krūvio, nes jame yra natrio ir kitų elektrolitų, kurių organizmas netenka prakaituodamas. Vis dėlto svarbu nepamiršti saiko: sūrymas paprastai būna sūrus, todėl jo kiekį verta derinti prie individualių poreikių ir bendros mitybos.

  • Namų krienai pranoksta pirktinius: kaip juos sutarkuoti, kad neišgaruotų aromatas

    Prieš šventes daugelis valandų valandas praleidžia virtuvėje. Todėl, užuot prisidėję dar vieną darbą – krienų tarkavimą, kai lupant ar tarkuojant graužia akis, neretai pasirenkame paruoštą produktą iš stiklainio. Tačiau parduotuvėse parduodamų gaminių kokybė ne visada džiugina. Verta žinoti, kodėl pirktiniai krienai dažnai netenka dalies naudingųjų savybių ir kaip lengvai pasigaminti krienų namuose.

    Pirktiniuose krienuose, be tarkuotos šaknies, dažnai būna pridėta vandens ir aliejaus. Sudėtyje neretai galima rasti konservantų bei nemažai cukraus. Žinoma, pasistengus įmanoma rasti kokybiškesnių produktų, kuriuose krienų kiekis didesnis, tačiau dažnai jis siekia tik 50–60 proc. O krienų padažuose padėtis dar prastesnė – kartais juose būna vos keli ar keliolika proc. krienų. Reikia nepamiršti ir to, kad ilgai lentynose išsilaikyti turintys produktai dažnai pasterizuojami, o aukšta temperatūra sumažina dalį šio aromatingo šaknies prozdrowotinių savybių. Dėl to geriausia išeitis – tarkuotus krienus pasigaminti patiems.

    Naminių krienų gamyba atrodo paprasta ir iš tiesų nereikalauja ypatingų kulinarinių įgūdžių, tačiau verta prisiminti kelias detales. Anksčiau krienai būdavo trinami grūstuvėje, o šiandien gerai nušveista ir nulupta šaknis dažniausiai tarkuojama smulkia tarka arba smulkinama trintuvu. Jei norite šiek tiek sumažinti aštrų kvapą, nuluptą šaknį keliolikai minučių pamirkykite šaltame vandenyje arba ketvirčiui valandos įdėkite į šaldytuvą. Taip pat pravartu krienus lupti ir tarkuoti prie atidaryto lango – tai padeda išvėdinti ore tvyrančius eterinius aliejus.

    Gaminant naminius krienus, svarbu prisiminti, kad jie labai greitai patamsėja, todėl dirbti reikėtų sparčiai. Į dubenį, į kurį tarkuojate šaknį, įpilkite šiek tiek citrinos sulčių arba acto ir kartkartėmis išmaišykite – taip krienai ilgiau išliks balti. Jei planuojate pasigaminti didesnį kiekį, tarkuokite dalimis, kad masė nespėtų patamsėti.

    Tarkuotiems krienams paprastai prireikia kelių priedų: druskos, žiupsnelio cukraus, citrinos sulčių, obuolių arba spiritinio acto. Jei masė per tiršta, galima įpilti šiek tiek virinto vandens. Paruoštus krienus sudėkite į švarų, iškaitintą stiklainį ir laikykite šaldytuve – taip jie gali išsilaikyti apie dvi savaites.

    Verta paminėti ir naudingąsias krienų savybes. Šviežia šaknis pasižymi antibakteriniu, antivirusiniu ir priešgrybeliniu poveikiu, todėl gali būti naudinga kvėpavimo takų infekcijų metu, taip pat esant tam tikroms virškinamojo trakto parazitinėms infekcijoms. Krienai palankiai veikia virškinimą, todėl tinka valgyti kartu su mėsa ir rūkytais gaminiais. Be to, tai vitamino A, B grupės vitaminų, vitamino C bei mineralų – kalcio, fosforo, magnio ir jodo – šaltinis. Krienai taip pat padeda stiprinti organizmo atsparumą.

    Tokie krienai bus puikus priedas prie įdarytų kiaušinių, velykinių mėsos gaminių, dešrų ar mėsos padažų.