Category: Uncategorized

Kiekvienas kepėjas turėtų mintinai žinoti geriausią mielinės tešlos receptą. Būtent ji yra gardžių chalių, bandelių ir kitų saldumynų pagrindas, todėl itin svarbu pasirūpinti tinkama tešlos struktūra. Yra vienas paprastas triukas, apie kurį tikriausiai jau kada nors esate girdėję – į mielinę tešlą įpilkite vieną šaukštą acto.

Actas pirmiausia veikia gliuteno elastingumą – tešla tampa labiau tampri, vientisa ir lengviau minkoma. Jis taip pat veikia kaip natūralus stipriklis: padeda dirbti mielėms ir paspartina tešlos kilimą. Dėl to tešla tampa minkšta ir elastinga, nenutrūksta minkant, o jos viduje geriau laikosi oras. Tai leidžia tešlai tolygiai pakilti ir neleidžia viršuje susidaryti kietai plutai.

Pūkšta, minkšta tešlos struktūra – ne vienintelis šaukšto acto privalumas. Skirtumai pastebimi jau ruošimo metu, nes actas padeda mielėms dirbti net ir žemesnėje temperatūroje arba naudojant senesnes mieles. Be to, iš tokios tešlos iškepti gaminiai mažiau trupėja pjaustant ir, kas itin svarbu, ilgiau išlieka švieži.

Actas savaime turi intensyvų skonį, todėl gali kilti klausimas, ar jis nesugadins kepinio. Laimei, taip nenutinka – kepant actas išgaruoja ir nebedaro įtakos nei skoniui, nei kvapui, tačiau palieka puikią, lengvą tešlos struktūrą.

Vis dėlto svarbu nepadauginti ir acto nepilti „iš akies“. Standartinei mielinės tešlos porcijai visiškai pakanka vieno valgomojo šaukšto acto. Jei jo bus per daug, kepinys gali tapti neskanus ir praktiškai nevalgomas.

Norint geriausio rezultato, actą geriausia įpilti kartu su pienu ar vandeniu, maišant skystuosius ingredientus. Jei actą įbersite per anksti, pavyzdžiui, tiesiai į miltus, jis gali susilpninti mielių veikimą ir tešla tinkamai neiškils.

Jei actą įpilsite per vėlai, jau po išminkymo, tešla nebebus tokia pūkšta ir lengva, kokios tikėjotės. Todėl labai svarbu actą įmaišyti būtent tuo metu, kai sumaišomi visi skystieji ingredientai.

Avokadas jau daugelį metų laikomas sveikos mitybos simboliu. Tačiau parduotuvėje dažnai kyla klausimas: rinktis tamsesnį, brangesnį „Hass“ ar klasikinį žalią avokadą, pavyzdžiui, „Shepard“?

Skirtumai neapsiriboja vien žievele ir kaina – jie gerokai didesni. Toliau apžvelgiame, kuo šios dvi avokadų grupės iš tikrųjų skiriasi ir kada kurią geriausia rinktis.

Pats akivaizdžiausias skirtumas – vaisiaus išvaizda. Avokadas „Hass“ turi storą, nelygią, grublėtą žievę, kuri vaisiui nokstant pastebimai tamsėja ir galiausiai tampa labai tamsi, kartais beveik juoda. Dėl to jis dažnai vadinamas „juoduoju avokadu“.

Žaliųjų avokadų, tokių kaip „Shepard“, žievė lygi, plonesnė ir ryškiai žalia. Nokimo metu jos spalva beveik nesikeičia, todėl vien pagal atspalvį nustatyti, ar vaisius prinokęs, nėra taip paprasta.

Skiriasi ir nokimo pobūdis. „Hass“ avokadas noksta lėčiau ir tolygiau, todėl lengviau „pataikyti“ į tinkamą vartojimo momentą. Žaliasis avokadas, priešingai, neretai iš išorės atrodo gerai, o viduje būna jau pradėjęs gesti. Dėl šios priežasties daug žmonių „Hass“ laiko saugesniu ir patikimesniu pasirinkimu.

Būtent skonis ir tekstūra yra pagrindinės priežastys, kodėl avokadas „Hass“ dažnai kainuoja brangiau. Jo minkštimas labai kremiškas, riebus, primena sviestą ir turi intensyvesnį skonį. Dažnai jaučiamos švelnios riešutų natos, todėl tokie avokadai ypač tinka patiekalams, kuriuose avokadas yra pagrindinis ingredientas.

Ištrintas „Hass“ minkštimas tampa ypač glotnus, be gumulėlių, tad toks avokadas puikiai tinka guakamolei, įvairiems užtepams, padažams ir kremams.

Klasikinis žalias avokadas pasižymi švelnesniu, labiau neutraliu skoniu. Jo minkštimas tvirtesnis, mažiau riebus ir geriau išlaiko formą supjaustytas. Dėl to žalieji avokadai ypač tinka ten, kur svarbi patiekalo išvaizda – salotoms, sumuštiniams, dubenėliams (angl. bowl), garnyrams. Be to, šių avokadų minkštimas pjaustytas ir kurį laiką palaikytas ore dažnai lėčiau patamsėja, kas svarbu ruošiant patiekalus iš anksto.

Mitybos požiūriu abu tipai yra labai panašūs. Ir „Hass“, ir žaliosios veislės avokadai gausūs vieno nesočiųjų riebalų rūgščių, kurios siejamos su palankiu poveikiu širdžiai ir kraujagyslėms. Juose taip pat yra maistinių skaidulų, kalio, vitamino E bei kitų antioksidantų.

„Hass“ avokadai paprastai turi šiek tiek daugiau riebalų, todėl jų minkštimas kremiškesnis ir kaloringesnis. Tačiau tai nereiškia, kad žaliasis avokadas yra „prastesnis“ – maistinių medžiagų spektras iš esmės labai artimas.

Praktikoje abu tipai laikomi vienodai vertingais, todėl renkantis verta vadovautis ne tiek sveikatingumo kriterijais, kiek tuo, kam būtent naudosite avokadą virtuvėje.

Neretai pamirštama, kad avokado veislių pasirinkimą parduotuvėse lemia sezonas. „Hass“ veislė auginama ypač plačiai ir dažniausiai prieinama visus metus, tik su trumpesnėmis tiekimo pertraukomis.

Tuo tarpu žalioji veislė „Shepard“ sudaro tik nedidelę pasaulinės avokadų gamybos dalį. Ji dažniausiai pasirodo rinkoje vasario–balandžio mėnesiais, kai „Hass“ pasiūla kai kuriose šalyse sumažėja arba trumpam nutrūksta.

Dėl to vienu metų laiku parduotuvėse dominuoja „Hass“, kitu – daugiausia matome žalius avokadus, kurie tokiu metu gali būti ir pigesni.

„Hass“ avokado prinokimą patogiausia vertinti pagal spalvą ir minkštumą. Prinokęs vaisius būna tamsiai žalios ar violetiškai rudos spalvos, odelė – grublėta. Lengvai paspaudus pirštais, jis turi būti šiek tiek elastingas, bet ne visiškai minkštas ir tikrai ne kietas kaip akmuo. Jei avokadas labai lengvai susispaudžia, jo viduje dažnai jau būna rudų, pernokimo dėmių.

Žaliųjų veislių atveju žievės spalva beveik nieko nepasako – ji išlieka žalia ir sunokus, ir dar kietam vaisiui. Čia svarbiausia vaisiaus tvirtumas ir žievės būklė: ant jos neturėtų būti tamsių, įdubusių, pažeistų vietų.

Vienas veiksmingiausių būdų – atsargiai nuimti mažą „uodegėlę“ (kotelį) vaisiaus viršuje. Jeigu po ja matote šviesiai žalią minkštimą, avokadas paprastai būna šviežias ir tinkamo sunokimo. Jei spalva rudai ar juodai rusva, vidus dažniausiai jau bus pernokęs ir su tamsiomis dėmėmis.

Jeigu norite ryškaus skonio, labai kremiškos tekstūros ir ruošiate patiekalą, kuriame avokadas bus pagrindinis elementas (pavyzdžiui, guakamolė, avokado kremas, užtepas), „Hass“ bus geriausias pasirinkimas.

Jeigu planuojate salotas, budos dubenėlius, šaltus užkandžius ar gražiai sluoksniuotus sumuštinius ir jums svarbu, kad avokado riekelės tvirtai laikytų formą ir ilgiau išliktų patrauklios išvaizdos, patogiau rinktis žaliąsias veisles, tokias kaip „Shepard“.

Galiausiai klausimas nėra, kuris avokadas yra „geresnis“, o kuris šiuo metu labiau tinka jūsų planuojamam patiekalui. Būtent tai ir turėtų lemti, kurio avokado įsidėsite į pirkinių krepšelį.

Dienraštininkė ir sveikos mitybos propaguotoja Katarzyna Bosacka savo socialiniuose tinkluose dažnai dalijasi vaizdo įrašais ir nuotraukomis produktų, kuriuos lenkai įprastai perka parduotuvėse. Ji lygina jų sudėtį, vertina skonį ir kokybę. Per paskutinį apsipirkimą ji nufotografavo ankstyvąsias bulves, kurias pirkėjai dažnai painioja su tikrosiomis naujosiomis bulvėmis. Deja, pastarųjų dar teks palaukti.

Bulves daugelis mėgsta keptas – tokias, kurios savo skoniu primena iš laužo iškeptas bulves, tačiau paruoštas orkaitėje ar kitoje buitinėje įrangoje. Virtuvėje tam pakanka tinkamos kepimo technikos ir gero produkto – svarbu žinoti, kokias bulves pasirinkti ir kuo skiriasi įvairūs užrašai ant etikečių.

Nors pasaulyje egzistuoja daugiau kaip 5 tūkst. bulvių veislių, Lenkijos parduotuvių lentynose retai pamatysime tokius pavadinimus kaip „Irga“, „Lord“, „Nora“, „Gracja“, „Zeus“, „Bryza“ ar „Denar“. Katarzyna Bosacka išskiria tris dažniausiai pasitaikančias kategorijas: „bulvės valgomosios“, „bulvės ankstyvos“ ir „bulvės jaunos“.

Po užrašu „bulvės valgomosios“ iš tiesų slepiasi pernykštės bulvės, kas ne vienam pirkėjui nesukelia didelio entuziazmo. Kaip ji rašo savo „Facebook“ įraše:

„Jei jas pavadintume pernykštėmis, niekas jų nepirktų. Parduotuvėse jos būna nuo rugsėjo iki birželio.“

Bosacką nustebino, kad parduotuvėse jau pasirodė „ankstyvos bulvės“, kurios, kaip ji mini įraše, dažniausiai būna importuotos iš Graikijos, Izraelio ar Kipro. Paprastai jos parduotuvėse pasirodydavo tik kovo viduryje. Šią bulvių grupę ji apibūdina taip:

„Ankstyvos bulvės – primenančios lenkiškas jaunas bulvytes: mažos, apneštos žemėmis, bet gerokai prastesnio skonio, dažnai salstelėjusios ir kietesnės. Atkeliauja iš importo, iš Viduržemio jūros baseino šalių. Parduotuvėse – nuo vasario (kaip paaiškėjo) iki birželio.“

Iš jos pastabų nesunku suprasti, kurioms bulvėms ji teikia pirmenybę. Apie jaunas, vietines bulves Bosacka rašo taip:

„Mūsiškės, vietinės bulvės, turinčios nepakartojamą skonį ir konsistenciją. Parduotuvėse – nuo birželio iki rugsėjo.“

Tokių bulvių daugelis laukia visus metus. Jos ypač skanios virtos, patiektos su krapais, keptu kiaušiniu ir agurkų salotomis (mizerija). Išvirtos jaunos bulvės, pagardintos keliais paprastais priedais, dažnai tampa ir gegužės ar vasaros griliaus stalo dalimi – ypač įvairiose bulvių salotose.

Tačiau, kaip komentaruose Bosackai primena ją sekantys žmonės, užrašas „ankstyvos bulvės“ nebūtinai reiškia importuotą produkciją. Ankstyvųjų veislių gali būti ir lenkiškos bulvės – tiesiog dėl klimato sąlygų jos iš vietinių laukų į parduotuves patenka gerokai vėliau nei iš šiltesnių kraštų atvežtos bulvės.

„Lenkijoje „jaunos“ bulvės dažniausiai būna ankstyvųjų veislių, vadinasi, žodis „ankstyvos“ nereiškia „užsienietiškos“. Iš vėlyvųjų veislių taip pat galime gauti „jaunas“ bulves – tereikia jas iškasti dar nepasiekusias visiškos brandos. Vis dėlto tai finansiškai neapsimoka“, – po žurnalistės įrašu komentuoja Wanda Maria.

Daugelis komentatorių pripažįsta, kad Kipro bulvės gali būti labai skanios, o daržovės iš Graikijos taip pat neretai pasižymi puikiomis skonio savybėmis. Vis dėlto kuo trumpesnis kelias nuo lauko iki puodo, tuo geriau – ir dėl šviežumo, ir dėl to, kad ilgų kelionių metu bulvėms būtinos tinkamos laikymo sąlygos, neretai susijusios su įvairių augalų apsaugos priemonių naudojimu.

Dėl šių priežasčių nenuostabu, kad Katarzyna Bosacka mieliau palaukia vietinių, jaunų bulvių sezono ir būtent jas laiko geriausiu pasirinkimu tiek skoniui, tiek kokybei.

Skrebučiai – paprastas, bet daugelio nuo vaikystės pamėgtas patiekalas, neatsiejamas nuo namų jaukumo ir lėtų šeimos pusryčių. Jų kvapas dažnam primena savaitgalio rytus, kai virtuvėje kunkuliuoja pokalbiai ir garuoja ką tik iškepta duona.

Šiam patiekalui prireiks šešių baltos duonos riekelių, dviejų kiaušinių, trijų valgomųjų šaukštų vandens ir dviejų valgomųjų šaukštų grietinės. Taip pat reikės šiek tiek augalinio aliejaus kepimui ir druskos pagal skonį.

Skrebučiai dažniausiai ruošiami pusryčiams arba kaip greitas užkandis. Ypatingo švelnumo ir traškią plutelę jiems suteikia ne pienas, o grietinė, kuri įneša lengvos rūgštelės ir padaro duonos struktūrą puresnę.

Kiaušinius reikėtų gerai išplakti su grietine, druska ir nedideliu kiekiu vandens, kol masė taps visiškai vientisa. Jei norisi mažesnių porcijų, baltos duonos riekeles galima perpjauti pusiau.

Keptuvę įkaitinkite ant silpnos arba vidutinės ugnies ir įpilkite šiek tiek aliejaus. Duonos riekeles pamirkykite paruoštame kiaušinių ir grietinės plakinyje, kad jos tolygiai sugertų mišinį, ir dėkite į keptuvę.

Kepkite po dangčiu, palikdami nedidelį plyšelį garams išeiti, kol skrebučiai įgaus gražią auksinę spalvą. Jei reikia, perteklinę drėgmę galima švelniai nusausinti popieriniu rankšluosčiu, tuomet apverskite ir kepkite dar kelias minutes.

Iškeptus skrebučius sudėkite ant popierinių servetėlių, kad susigertų riebalų perteklius. Kepant vidutinėje temperatūroje, plutelė formuojasi pamažu, o po dangčiu sulaikoma šiluma leidžia vidui išlikti minkštam ir puriam, o išorei – maloniai traškiai.

Šiuos skrebučius galima patiekti su grietine, šviežiomis daržovėmis, kapotomis žolelėmis ar mėgstamu padažu. Jie puikiai tinka tiek skubiems darbo dienos pusryčiams, tiek jaukiems savaitgalio vėlyviesiems pusryčiams su visa šeima.

Išvirtus virtinius galima iškart dėti į lėkštes, tačiau kai jų pagaminama daugiau, tai padaryti tampa sudėtinga. Dažniausiai jie atsiduria sudėti vieni ant kitų dideliame dubenyje, o vėliau tenka atsargiai juos atskirinėti, stengiantis nepažeisti tešlos.

Norėdami to išvengti, daugelis virtinius gausiai apšlaksto aliejumi. Šis būdas iš tiesų veiksmingas, tačiau suteikia patiekalui riebų poskonį, kuris ne visada dera su pasirinktu įdaru.

Ieškant lengvesnės alternatyvos, galima pasitelkti paprastą, bet efektyvų metodą, kuris nekeičią skonio ir nedidina patiekalo kaloringumo. Vietoj aliejaus virtinius verta trumpam panardinti į šaltą vandenį – taip jie nesulips, o jų paviršius liks švarus ir natūralus.

Šis būdas ypač tinka gaminant tradicinius pierogi wigierskie su varške ir vaisiais – Podlasės regiono pasididžiavimą. Šie virtiniai dažnai lengvai apkepinami, kad išorė taptų traški, o vidus išliktų minkštas ir sultingas, todėl svarbu, kad jie išlaikytų formą ir nesuliptų.

Išvirus virtinius, juos reikėtų atsargiai išgriebti kiaurasamčiu ir maždaug minutei panardinti į dubenį su šaltu vandeniu bei keliais ledo kubeliais. Staigus atvėsinimas sustabdo krakmolo želėjimosi procesą, todėl tešla nustoja lipti ir išlieka elastinga.

Svarbu virtinių nelaikyti po stipria tekančio vandens srove, nes jie yra trapūs ir gali lengvai prarasti formą. Geriausia juos švelniai perkelti į paruoštą ledinį vandenį, o po to nusausinti kiaurasamtyje.

Nusausinti virtiniai gali būti iškart patiekiami arba ruošiami toliau. Jie puikiai tinka kepimui keptuvėje, nes neskyla, nesutrūkinėja ir tolygiai apskrunda, o vaikams patinka, kad po „grūdinimo“ jie nebėra pernelyg karšti.

Jeigu planuojate virtinius šaldyti, išdėliokite juos vienu sluoksniu ant padėklo ir trumpam įdėkite į šaldiklį. Kai paviršius apstingsta, sudėkite į sandarius indus ar maišelius – taip jie išliks atskiri ir nesukibę net po kelių mėnesių laikymo.

Bulvės – vienas universaliausių produktų pasaulyje, tačiau įdomu tai, kad beveik kiekviena šalis turi savitą būdą, kaip iš jų sukurti išskirtinį patiekalą. Nuo paprastų kaimiškų receptų iki elegantiškų restoraninių versijų – bulvių salotos nuolat atgimsta vis kitomis formomis.

Žvarbų vasarį, kai norisi šildančio ir sotaus maisto, tokios salotos tampa ypač tinkamu pasirinkimu. Vokietijoje jos dažnai ruošiamos su svogūnais ir sultiniu, Amerikoje gardinamos salierais ir keliauja į piknikus, o prancūziška versija išsiskiria subtilumu ir sodriu, rafinuotu skoniu.

Šįkart dalinuosi būtent prancūziško stiliaus bulvių salotų receptu, kurio didžiausia paslaptis – namuose ruoštas kreminis padažas. Jis suteikia patiekalui švelnumo ir paverčia paprastus ingredientus harmoningai derančia visuma.

Gamybą visuomet pradedu nuo bulvių. Jas nulupu, supjaustau nedideliais kubeliais ir verdu tol, kol tampa minkštos, tačiau vis dar išlaiko tvirtą struktūrą, kad vėliau nesuirtų maišant.

Kol bulvės verda, paruošiu pomidorus. Supjaustytus juos trumpam palieku sietelyje, kad nuvarvėtų perteklinės sultys – taip salotos išlieka sultingos, bet ne per skystos.

Tuomet smulkiai supjaustau vytintą mėsą ir marinuotus agurkus, kurie suteikia malonų sūrumą bei išraiškingą aromatą. Išverdu kiaušinius, susmulkinu petražoles ir pasiruošiu kitus ingredientus, kad viskas būtų paruošta maišymui.

Didžiausias šių salotų akcentas – kreminis padažas. Į trintuvo indą dedu kiaušinio trynį, žiupsnelį druskos ir šaukštą Dižono garstyčių, tuomet plakdama plona srovele pilu aliejų, kol susidaro tiršta, švelni masė, primenanti naminį majonezą.

Kai pagrindas paruoštas, įpilu šiek tiek saldžios grietinėlės ir įdedu šaukštą baltojo acto. Galiausiai įberiu Provanso žolelių – būtent jos kartu su grietinėle suteikia padažui subtilų prancūzišką charakterį.

Paruoštus ingredientus sudedu į didelį dubenį: bulves, pomidorus, kukurūzus, kiaušinius, marinuotus agurkus, vytintą mėsą ir petražoles. Viską užpilu šviežiai pagamintu padažu ir atsargiai išmaišau, kad kiekvienas gabalėlis būtų tolygiai padengtas kremine mase.

Kiekvienas kąsnis čia atsiskleidžia vis kitaip – vienur juntamas pomidorų gaivumas, kitur išryškėja mėsos sūrumas ar švelni garstyčių nata. Šios salotos yra sočios, tačiau kartu gaivios, todėl puikiai tinka tiek jaukiam šeimos vakarui, tiek šventiniam stalui.

Salotoms reikės keturių bulvių, dviejų pomidorų, šiek tiek konservuotų kukurūzų, dviejų marinuotų agurkų, keturių kiaušinių, pundelio petražolių ir kelių riekelių vytintos mėsos. Druską berkite pagal skonį.

Padažui prireiks vieno kiaušinio trynio, maždaug 250 mililitrų augalinio aliejaus, šaukšto Dižono garstyčių, šaukšto baltojo acto ir apie 100 mililitrų 33 procentų riebumo grietinėlės. Pagardinkite druska ir Provanso žolelėmis pagal savo skonį.

Jei šis receptas jus įkvėps išbandyti prancūzišką bulvių salotų versiją ir padažas pavyks švelnus bei kreminis, kaip ir turėtų būti, belieka palinkėti skanaus ir jaukių akimirkų prie stalo.

Kasdienėje kalboje žodžiai „mandarinas“ ir „klementina“ dažnai vartojami kaip sinonimai, tačiau iš tiesų tai nėra tas pats vaisius. Klementina – tai hibridas, išvestas sukryžminus saldžiąją apelsiną su mandarinu. Ji priskiriama prie mažiausių šios grupės citrusinių vaisių.

Klementinos paprastai turi tamsiai oranžinę, lygią žievelę, kuri labai lengvai nusilupa. Dažniausiai jos būna be sėklų, todėl ypač patogios kaip užkandis vaikams ar suaugusiesiems, skubantiems ir norintiems greitai ką nors užkąsti.

Klasikiniai mandarinai dažniausiai būna šiek tiek šviesesnės spalvos, su storesne ir daug labiau nelygia, grublėta žievele. Juos kartais sunkiau nulupti, o skonis neretai būna truputį rūgštesnis nei klementinų. Šis lengvas rūgštumas yra privalumas, kai mandarinai naudojami kepiniuose, žele, gaminant cukruotas žieveles ar kitus desertus – storesnė jų žievė geriau atlaiko terminį apdorojimą.

Žiūrint į sezoniškumą, abu vaisiai parduotuvėse pasirodo vėlyvą rudenį ir išlieka prieinami iki pavasario. Mandarinų derlius paprastai imamas nuo spalio iki balandžio, o klementinos dažniausiai parduodamos nuo lapkričio iki balandžio. Tai metas, kai vietinių šviežių vaisių pasirinkimas sumažėja, todėl mandarinai ir klementinos tampa patogiu būdu papildyti racioną vitaminais.

Mandarinai – puikus pavyzdys, kaip mažai kaloringas vaisius gali būti sotus. Vienas vidutinio dydžio mandarinas turi apie 45 kcal. Dauguma šių kalorijų gaunama iš natūralių cukrų, tačiau jie yra „atskiesti“ dideliu vandens kiekiu, todėl, valgant saikingai, mandarinai puikiai tinka ir lieknėjantiems.

Maždaug 85 % mandarinų sudaro vanduo, tad jie padeda palaikyti skysčių pusiausvyrą organizme ir prisidėti prie ilgesnio sotumo jausmo. Vienas stipriausių jų privalumų – didelis vitamino C kiekis. Jau 4–5 vidutiniai mandarinai gali visiškai patenkinti dienos vitamino C poreikį.

Vitaminas C veikia kaip stiprus antioksidantas: padeda stiprinti imuninę sistemą, dalyvauja žaizdų gijimo procesuose ir saugo ląsteles nuo oksidacinio streso. Mandarinų sudėtyje yra ir kitų biologiškai aktyvių junginių – tai beta-kryptoksantinas, naringinas, hesperidinas, tangeretinas ir nobiletinas. Šie citrusiniams vaisiams būdingi flavonoidai gali palankiai veikti širdies ir kraujagyslių sistemą bei mažinti kai kurių lėtinių ligų riziką.

Mandarinai taip pat yra vitaminų A ir E, folio rūgšties bei kali­o, kalcio, magnio šaltinis. Šis derinys palaiko normalią širdies veiklą, nervų sistemos funkcijas, padeda išsaugoti gerą odos būklę ir regėjimą.

Mandarinų minkštime ir plonose plėvelėse tarp skiltelių esantis skaidulų kiekis padeda reguliuoti virškinimą ir palaikyti stabilesnį gliukozės kiekį kraujyje. Įtraukus mandarinus į kasdienę mitybą, galima švelniai palaikyti kūno svorio kontrolę, žarnyno veiklą ir bendrą imuninės sistemos būklę – ypač tada, kai mandarinai pakeičia saldžius užkandžius, o ne tampa dar viena papildoma saldžia „porcija“.

Klementinos išpopuliarėjo dėl kelių priežasčių: jos labai saldžios, turi lygią žievelę ir neturi sėklų. Tai viena dažniausiai Lietuvoje (ir ne tik) pasirenkamų mandarinų „tipų“, ypač šeimose su vaikais. Klementinos, kaip ir mandarinai, gausios vitamino C, skaidulų ir antioksidantų, todėl puikiai tinka kaip žiemiškas užkandis, padedantis palaikyti imunitetą.

Jeigu jums svarbiausia patogumas ir švelnus, deserto primenantis skonis, praktiškiau dažniau rinktis klementinas – ypač į pietų dėžutes, kaip užkandį darbe ar vaikams į mokyklą. Jos labai tinka vaisių salotoms, košėms, jogurtui, kur jų natūralus saldumas leidžia sumažinti papildomo cukraus ar medaus kiekį.

Mandarinai su storesne, grublėta žievele geriau tinka kepimui ir virimui. Jie dažniau naudojami pyraguose, uogienėse, cukruotose žievelėse, aromatinguose padažuose mėsai ar salotoms. Šiek tiek rūgštesnis jų skonis puikiai subalansuoja saldžius kepinius ir desertus. Valgomi vieni, jie dažniau patinka tiems, kurie nelabai mėgsta labai saldžių vaisių.

Verta prisiminti, kad klementinas galima vartoti ir džiovintas. Džiovinant maistinės medžiagos – ypač skaidulos, natūralūs antioksidantai ir aromatiniai junginiai – susikoncentruoja, todėl džiovinti griežinėliai tampa intensyviai kvepiančiu užkandžiu ir įdomiu priedu riešutų mišiniams, arbatoms ar košėms. Vis dėlto tokia forma yra gerokai kaloringesnė nei švieži vaisiai, tad ją geriausia vertinti kaip saldumynų pakaitalą, o ne „nekaltą“ priedą prie jau esamos mitybos.

Žiūrint iš maistinės vertės perspektyvos, aiškaus „nugalėtojo“ nėra. Mandarinas ir klementina panašūs kaloringumu, vitamino C ir skaidulų kiekiu. Skirtumai labiausiai susiję su saldumo lygiu, sėklų buvimu ir žievelės struktūra.

Geriausia strategija – naudoti abu vaisius: klementinas rinktis tada, kai svarbu patogumas ir švelnus skonis, o mandarinus – kai norisi ryškesnės rūgštelės ar reikia vaisių kepiniams ir kitiems patiekalams, kuriems reikia tvirtesnės žievelės.

Nepriklausomai nuo pasirinkimo, pravartu atkreipti dėmesį į keletą paprastų dalykų. Geriausia rinktis tvirtus, savo dydžiui sunkesnius vaisius, skleidžiančius intensyvų, gaivų kvapą – tai dažniausiai reiškia, kad vidus bus sultingas. Nors mandarinai ir klementinos gali padėti formuoti sveikesnę mitybą, jie vis tiek yra natūralių cukrų šaltinis, todėl vertėtų juos laikyti subalansuoto raciono dalimi, o ne vieninteliu „vitaminų draudimu“ žiemos sezonu.

Balandėliai – daugelio mėgstamas patiekalas, tačiau jų gamyba neretai prasideda sudėtingu kopūsto paruošimu. Verdantis vanduo, karšti garai ir sunkiai atsiskiriantys lapai gali atimti visą norą gaminti. Ne vienam teko nusideginti pirštus ar susidurti su plyštančiais, per kietais lapais.

Vis dėlto yra paprastas būdas, leidžiantis išvengti vargo ir nudegimų. Vietoj tradicinio virimo galima pasitelkti šaldymo kamerą. Šis metodas padeda suminkštinti kopūsto lapus be karščio ir papildomų pastangų.

Triukas pagrįstas tuo, kad kopūsto ląstelėse esantis vanduo užšąla ir išsiplečia. Taip suardoma standi augalinė struktūra, o atitirpus kopūstui lapai tampa minkšti ir elastingi. Jie lengvai lankstosi, neplyšta ir išlaiko natūralesnį skonį nei ilgai virinti.

Pirmiausia pasirinkite tvirtą, standų kopūstgalvį. Geriau rinktis kiek plokštesnį – jo lapai paprastai būna plonesni ir tinkamesni balandėliams. Nuimkite išorinius pažeistus lapus, o aštriu peiliu kuo giliau išpjaukite kotą.

Paruoštą kopūstą įdėkite į maišelį ir palikite šaldiklyje per naktį, kad jis visiškai sušaltų. Kitą dieną išimkite ir leiskite natūraliai atitirpti kambario temperatūroje. Svarbu neskubinti proceso karštu vandeniu – geriausia leisti kopūstui atitirpti pamažu.

Atitirpę lapai lengvai atsiskirs vienas nuo kito. Jie bus minkšti, paklusnūs ir patogūs formuoti, o storos gyslos taps gerokai švelnesnės. Toks paruošimas leidžia sutaupyti laiko ir išvengti nepatogumų.

Naudojant šį metodą, balandėlių gamyba tampa kur kas paprastesnė. Mažiau streso virtuvėje, jokių nudegimų ir daugiau malonumo ruošiant vieną tradiciškiausių patiekalų.

Anykštės sesers anyta su manimi pasidalijo vienu labai paprastu, bet efektyviu triuku, kaip iškepti ypač minkštą ir sultingą mėsą. Tam nereikia sudėtingų marinatų, brangių produktų ar ilgo ruošimo – pakanka paprasčiausios maistinės sodos, kurią dažniausiai turime kiekvienoje virtuvėje.

Dažnai nutinka taip, kad net ir kokybiška mėsa po kepimo ar troškinimo būna kietoka, sausa, sunkiai kramtoma. Tuomet bandome gelbėtis įvairiais būdais: mirkome mėsą piene, ruošiame sudėtingus marinatų mišinius su gausybe prieskonių. Tačiau šis metodas su soda pasirodė esąs daug paprastesnis ir patikimesnis – būtent dėl to jis greitai tapo mano kasdieniu pagalbininku ruošiant mėsos patiekalus.

Pirmiausia visada kruopščiai nuplaunu mėsą po šaltu vandeniu ir gerai nusausinu popieriniais rankšluosčiais – svarbu, kad ant paviršiaus neliktų perteklinės drėgmės. Tuomet mėsą supjaustau norimo dydžio gabalėliais. Atskirame indelyje paruošiu šiek tiek maistinės sodos ir kiekvieną gabalėlį atsargiai apvolioju joje, stengdamasi tolygiai apibarstyti visus paviršius.

Apvoliota mėsa sudedama į sandarų indą ir įdedama į šaldytuvą maždaug penkioms valandoms. Per šį laiką soda suveikia – ji suminkština mėsos skaidulas, dėl to mėsa tampa daug švelnesnė ir greičiau iškepa.

Praėjus nustatytam laikui, indą išimu iš šaldytuvo ir labai gerai nuplaunu mėsą po šaltu tekančiu vandeniu, kad visiškai pašalinčiau sodos likučius. Tai svarbu, kad patiekale neliktų jokio pašalinio poskonio.

Po tokio paruošimo mėsa tampa pastebimai minkštesnė, lengviau ir greičiau iškepa, geriau įgeria prieskonius bei marinatų skonį. Reikėtų tik nepamiršti atsargiau sūdyti – po apdorojimo soda mėsa tampa jautresnė druskai, tad jos gali prireikti mažiau nei įprastai.

Šis paprastas būdas leidžia išgauti puikų rezultatą be ilgo mirkymo, sudėtingų marinatų ir papildomų rūpesčių. Mėsa tampa tokia minkšta ir sultinga, kad tiesiog tirpsta burnoje – lyg po profesionalaus paruošimo restorane.

Šaldiklis daugeliui šeimininkių yra tikras gelbėtojas. Jame galima pasiruošti atsargų iš anksto ir užšaldyti beveik viską – nuo kotletų, kukulių ir blynų iki daržovių, vaisių bei žalumynų atsargų.

Kai kas šaldo net sriubas, barščius ar porcijomis supilstytą sultinį, kurį vėliau patogu dėti į košes ar padažus. Atrodo, kad žema temperatūra – idealus būdas ilgai išlaikyti produktus šviežius, tačiau yra maisto produktų, kuriems šaldiklis daro daugiau žalos nei naudos. Po atšildymo jie dažnai keliauja tiesiai į šiukšliadėžę.

Pirmoji grupė – tam tikri pieno produktai. Jei pienas ar sviestas šaldymą pakelia gana gerai, tai beveik visi sūriai ir rūgštaus pieno gėrimai, tokie kaip kefyras ar raugintas pienas, šaltį „mėgsta“ gerokai mažiau.

Nors jie nesugenda taip, kad būtų pavojingi sveikatai, jų struktūra visiškai pasikeičia. Po atšildymo sūris tampa pernelyg trapus ir praranda dalį skonio. Jei planuojate tokį sūrį tik sutarkuoti ir dėti, pavyzdžiui, ant picos, tai dar galima pakentėti, tačiau valgyti jį vieną jau bus ne taip skanu. Kefyras ir raugintas pienas po užšaldymo dažniausiai susisluoksniuoja į išrūgas ir grūdelius, todėl tinka tik tolimesniam gaminimui, bet ne gėrimui.

Antras produktas – bulvės. Tai galioja tiek žalioms, tiek virtoms bulvėms. Žalia bulvė esant žemai minusinei temperatūrai pajuoduoja ir įgauna nemalonų salstelėjusį prieskonį, nes krakmolas ima virsti cukrumi. Virtos bulvės po atšildymo tampa panašios į minkštą, porėtą „kempinę“ – praranda savo tekstūrą, pasidaro vandeningos ir beveik beskoniškos. Dėti jas į patiekalus po šaldymo – prasta idėja.

Trečia grupė produktų, kurių geriau nešaldyti, – labai vandeningos daržovės ir vaisiai, tokie kaip agurkai, arbūzai ar salotų lapai. Kadangi jų sudėtyje yra apie 90 % vandens, užšąlant susidarantys ledo kristalai ardo ląstelių sieneles. Po atšildymo gausite gleivėtą košelę, kuri netinka nei salotoms, nei kitiems patiekalams.

Atskiras klausimas – gazuoti gėrimai, ypač skardinėse ar stikliniuose buteliuose. Niekada nepalikite šaldiklyje alaus, „Coca-Cola“ ar putojančio vyno ilgiau nei 30–40 minučių, jei nenorite po to plauti viso šaldiklio.

Užšaldama skystis plečiasi, o anglies dioksidas sudaro papildomą slėgį. Labai tikėtina, kad skardinė ar butelis tiesiog sprogs, o turinys išsiteškins visur aplink.