Category: Uncategorized

  • Beveik visi taip daro verdami sultinį: viena klaida su svogūnu gali sugadinti skonį ir pakenkti

    Iki šiol prisimenu močiutę, kuri virš liepsnos apsvilindavo svogūną prieš įdėdama jį į verdamą sultinį. Šis vaizdas atmintyje išliko taip pat ryškiai kaip ir nepakartojamas jos sriubos skonis. Apsvilintas svogūnas buvo tarsi slaptas ingredientas, tačiau netinkamai paruoštas jis gali turėti nemalonių pasekmių sveikatai.

    Sultinys iš pažiūros atrodo paprastas mėsos ir daržovių nuoviras, tačiau kiekvienas jį verda savaip. Dažniausiai į puodą keliauja mėsa, morkos, petražolės šaknis, šiek tiek saliero, svogūnas arba poras ir prieskoniai. Vis dėlto praktikoje šį patiekalą galima pagaminti daugybe skirtingų būdų.

    Ruošiant sultinį svarbu viskas: mėsos rūšys ir kiekis, daržovių proporcijos, prieskoniai ir virimo trukmė. Kuo ilgiau ir ramiau verda nuoviras, tuo sodresnis tampa jo skonis ir aromatas. Kai kurie sultinį gamina lėtaeigiuose puoduose ir verda kelias ar net keliolika valandų.

    Apsvilintas svogūnas sultiniui suteikia subtilų dūmo aromatą, pagerina skonį, skaidrumą ir suteikia būdingą gelsvai auksinę spalvą. Tačiau norint iš svogūno išgauti geriausia, jį reikia apsvilinti teisingai. Per silpnai apskrudintas svogūnas gali nesuteikti norimo efekto, o per stipriai apsvilintas – sugadinti skonį, palikdamas degėsių natą.

    Nors gali atrodyti, kad svogūną apsvilinti paprasta, praktikoje jį nesunku „perlenkti“. Be to, yra keli skirtingi būdai, o tinkamiausias priklauso nuo to, kokią viryklę ar įrangą turite.

    Turintiems dujinę viryklę patogiausia svogūną apsvilinti tiesiai ant degiklio. Svarbu pasirinkti tokio dydžio svogūną, kad jis neišsikištų už degiklio kraštų. Svogūną perpjaukite pusiau ir dėkite ant liepsnos pjūvio puse žemyn. Po kelių minučių jis bus tinkamai apskrudęs.

    Jei naudojate indukcinę viryklę, svogūną geriausia apskrudinti keptuvėje. Perpjaukite svogūną pusiau ir dėkite ant sausos, gerai įkaitintos keptuvės su nepridegančia danga. Periodiškai apverskite, kad lengvai apskrustų iš visų pusių.

    Svogūną galima apskrudinti ir orkaitėje – tai tinka tiek dujinės, tiek indukcinės viryklės savininkams. Svogūną perpjaukite pusiau, sudėkite ant skardos ir pašaukite į iki 200–220 laipsnių įkaitintą orkaitę kelioms minutėms. Jei reikia, kepimo metu apverskite, kad tolygiai apskrustų.

    Dar vienas variantas – rankinis degiklis, dažniau siejamas su profesionaliomis virtuvėmis, bet praverčiantis ir namuose. Svogūną dėkite ant skardos, atokiau nuo kitų daiktų, ir kelias minutes tolygiai apsvilinkite iki gražaus parudavimo, laikydamiesi saugumo.

    Svogūnas turėtų būti tik lengvai parudavęs. Jei pastebite pajuodusias, anglies spalvos vietas, vadinasi, jis jau perdegė. Apanglėjęs maistas dažnai aptariamas mitybos specialistų ir mokslininkų dėl galimai kenksmingų junginių. Per daug apskrudintame svogūne taip pat gali susidaryti toksinių medžiagų, pavyzdžiui, akrilamidas, kuris susiformuoja vykstant Maillardo reakcijai tarp aminorūgščių ir cukrų.

    Teigiama, kad akrilamidas gali silpninti organizmo antioksidacinius mechanizmus, didinti laisvųjų radikalų poveikį, taip pat gali jungtis su hemoglobinu ir DNR. Ilgalaikis kontaktas su šiuo junginiu siejamas su neurologiniais pažeidimais ir galimomis lėtinėmis ligomis, įskaitant insultą ar onkologinius susirgimus.

    Todėl į sultinį dėdami apskrudintą svogūną stenkitės jo nesudeginti – pakanka lengvo parudavimo. Tai svarbu ne tik dėl patiekalo skonio, bet ir dėl jūsų sveikatos.

  • Baltoji dešra bus sultinga kaip niekad: lemia ne prieskoniai, o skersmuo ir plikymas

    Baltoji dešra – tradicinis Velykų stalo patiekalas. Vieni ją gamina namuose, kiti perka parduotuvėje. Jei renkatės pirkti žalią, dar neplikytą dešrą, verta prisiminti kelias svarbias taisykles.

    Žalios baltosios dešros nereikėtų virti verdančiame vandenyje – ją reikia plikyti maždaug 75–80 laipsnių temperatūroje. Tai nėra verdantis vanduo, kaip įprastai verdant. Plikant žemesnėje temperatūroje žarnelė išlieka nepažeista ir nesutrūksta, o skonis bei riebalai „užsidaro“ mėsos viduje. Dėl to dešra būna sultinga ir aromatinga.

    Vanduo turi visiškai apsemti dešrą. Praktikoje geriausiai pasiteisina 1:4 proporcija – 1 kilogramui mėsos skiriami 4 litrai vandens. Taip dešra plikoma tolygiai ir nepraranda savo savybių.

    Dažnai nurodoma, kad baltoji dešra plikoma apie 20–25 minutes, tačiau tai tinka ne visais atvejais. Lemiamas veiksnys – dešros skersmuo. Plona dešra išpliks greitai, o storesnė net ir po 20 minučių gali likti žalia viduje.

    Kiek tiksliai plikyti, kad dešra būtų ideali? Viskas priklauso nuo jos storio:

    Apie 1 cm skersmens dešrą plikykite 4–5 minutes. Jei skersmuo apie 2 cm, laikas pailgėja iki 8–10 minučių. 3 cm skersmens dešrai reikia 16–20 minučių, o 4 cm – apie 23–27 minučių. Labai storoms, maždaug 5 cm skersmens dešroms, gali prireikti net 35–40 minučių.

    Taip būsite tikri, kad dešra bus tolygiai išplikyta, viduje išliks sultinga ir neliks rizikos, jog jos centras bus žalias.

    Vandenį plikymui galima papildomai pagardinti – tai subtiliai sustiprins dešros skonį, nors nėra būtina. Prieskonius rinkitės pagal savo skonį.

    Prieskonius berkite į šaltą vandenį ir užvirkite, kad jie atiduotų aromatą. Tuomet pavirkite dar apie 5 minutes. Po to išjunkite kaitrą ir nukelkite puodą nuo ugnies. Į karštą, bet neverdantį vandenį dėkite dešrą, uždenkite dangčiu ir plikykite pagal anksčiau nurodytą laiką.

    Patikrinti, ar dešra jau paruošta, galima ją išėmus į lėkštę ir lengvai paspaudus. Jei ji labai minkšta, tikėtina, kad viduje dar žalia. Tinkamai išplikyta dešra turėtų būti elastinga. Galima ją ir atsargiai pradurti dantų krapštuku: ištekantis skystis turi būti skaidrus. Jei jis rausvas, dešrai reikia dar šiek tiek laiko.

  • Po žiemos kūnui to labiausiai trūksta: 3 pavasario produktai, veikiantys lyg vitaminai

    Žalumynai

    Pavasarį vieni pirmųjų ant stalo atkeliauja švieži žalumynai: špinatai, gražgarstės, laiškiniai svogūnai, krapai ir petražolės. Šie produktai gausūs magnio, antioksidantų ir mikroelementų, kurie padeda mažinti kortizolio lygį bei palaiko nervų sistemą.

    Žalumynų įtraukimas į kasdienę mitybą gali sumažinti nuovargį, pagerinti savijautą ir bendrą organizmo tonusą.

    Teigiama, kad lapinės daržovės (špinatai, gražgarstės, salotos, lapiniai kopūstai) yra svarbus šaltinis:

    • vitaminų A, C ir K;
    • folio rūgšties;
    • geležies, kalcio ir magnio.

    Tai ypač aktualu po žiemos, kai mityboje dažnai būna mažiau šviežių produktų. Be to, skaidulos padeda palaikyti žarnyno mikrobiotą – „maitina“ naudingąsias bakterijas.

    Ridikėliai ir skaidulos

    Teigiama, kad ridikėliai, jauni kopūstai ir agurkai skatina virškinimą, palaiko medžiagų apykaitą ir padeda organizmui lengviau „išsijungti“ iš vadinamojo žiemos režimo.

    Skaidulos svarbios ir dėl to, kad padeda palaikyti stabilesnį insulino lygį. Tai prisideda prie geresnės apetito kontrolės, tolygesnio energijos pasiskirstymo dienos metu ir padeda išvengti vidurių užkietėjimo.

    Nurodoma, kad ridikėliuose yra maistinių skaidulų, kurios reikšmingos virškinimui: maždaug 1 g skaidulų 100–120 g produkto.

    Jaunos daržovės

    Morkos, burokėliai ir cukinijos pavasarį vertinamos dėl palankaus poveikio kepenų veiklai. Šios daržovės gali prisidėti prie natūralių organizmo apsivalymo procesų, padėti atsinaujinti ir teigiamai veikti odos būklę.

    Taip pat pabrėžiama, kad sezoninės daržovės yra maistingiausios netrukus po derliaus nuėmimo – kai jos šviežios ir nėra ilgai laikytos.

    Jaunos daržovės gali padėti:

    • kompensuoti vitaminų trūkumą po žiemos;
    • palaikyti imunitetą;
    • pagerinti energiją ir savijautą.

    Lapinės daržovės išlieka svarbiu fitonutrientų ir antioksidantų šaltiniu, galinčiu teigiamai prisidėti prie bendros sveikatos.

  • Sutaupykite perpus Velykoms: itin sultinga naminė vištienos dešra už kelis eurus

    Naminė vištienos dešra: biudžetinis receptas

    Tai puikus receptas tiems, kurie nemėgsta arba nevartoja kiaulienos.

    „Labai paprasta, nebrangu ir neįtikėtinai skanu – sultinga naminė dešrytė, kuri tikrai nustebins“, – teigia vaizdo įrašo autorė.

    Ingredientai:

    • vištienos šlaunelės (su kaulu ir odele) – 3 kg
    • druska – 3 nepilni arbatiniai šaukšteliai
    • pipirai ir prieskonių mišinys dešrai – 30 g
    • česnakas – 1 galvutė
    • šaltas vanduo – 150 ml
    • dešrų žarnelės

    Autorė nurodo, kad bendra dešros savikaina siekė apie 220 grivinų – tai kaina, sumokėta tik už vištienos šlauneles.

    Gaminimo būdas

    Pirmiausia atskirkite mėsą nuo kaulų ir nuimkite odelę. Jei odelės nevalgote, ją galima pakeisti lašiniais.

    Filė supjaustykite stambesniais gabalėliais, o odelę sumalkite trintuvu. Tuomet sudėkite druską, prieskonius, susmulkintą česnaką, supilkite vandenį ir viską labai gerai išmaišykite.

    Gautu įdaru prikimškite dešrų žarneles. Kepkite 1 valandą 190 °C temperatūroje: po 30 minučių apverskite ir kepkite toliau, kol susidarys graži apskrudusi plutelė.

    Rezultatas – itin sultinga, aromatinga ir labai skani naminė dešra.

    Dažniausios klaidos gaminant dešrą

    Netinkamas mėsos ir riebalų santykis. Jei riebalų per mažai, dešra gali būti sausa.

    Orientyras: apie 70–80 proc. mėsos ir 20–30 proc. riebalų (priklauso nuo recepto).

    Per mažai išminkyta masė. Jei neišminkysite iki „lipnios“ tekstūros, baltymai nesuriš masės, todėl dešra po kepimo gali byrėti.

    Per mažai druskos. Druska reikalinga ne tik skoniui, bet ir baltymams surišti.

    Netinkamai prikimšta žarnelė. Jei prikimšite per standžiai, žarnelė gali trūkti, o jei per laisvai – viduje susidarys oro tarpai.

  • Velykų kumpis gali baigtis apsinuodijimu: 5 požymiai, kad jo geriau nepirkti

    Sugedusio kumpio požymiai

    Slidi arba lipni tekstūra. Jei paviršius yra ne šiaip drėgnas, o slidus, tąsus ar net primena „muilą“, tai dažnai rodo bakterijų dauginimąsi. Taip nutinka dėl baltymų irimo ir mikroorganizmų aktyvumo.

    Spalvos pakitimai. Šviežias ir vartoti tinkamas kumpis paprastai būna rausvai raudonas. Įtarti, kad produktas sugedęs, reikėtų, jei pastebite:

    • pilką arba žalsvą atspalvį;
    • tamsias dėmes ar netolygų nusidažymą.

    Tokie pokyčiai siejami su bakterijų dauginimusi arba oksidacija.

    Nemalonus kvapas. Šviežias kumpis turi lengvą, malonų mėsos kvapą. Pavojingi signalai – jei kvapas tampa rūgštus, primena amoniaką arba yra apkartęs.

    Matomas pelėsis. Net ir nedidelis baltas, žalias ar juodas pelėsis yra rimtas įspėjimas. Toks produktas gali sukelti apsinuodijimą, nes pelėsiai kartais išskiria toksinus.

    Per daug skysčio pakuotėje. Jei pakuotėje susikaupė daug drumsto skysčio, o sūrymas atrodo „gleivingas“, tai gali reikšti, kad irti pradėjo produkto struktūra ir intensyvėja bakterijų augimas.

    Galiojimo ir laikymo terminų pažeidimai. Atidarytą kumpį šaldytuve paprastai rekomenduojama suvartoti per 3–5 dienas. Vien kvapo ar išvaizdos nepakanka – pasibaigus galiojimo terminui apsinuodijimo rizika didėja net tada, kai produktas atrodo įprastai.

    Kur geriau nepirkti kumpio

    Turgavietėse be šaldymo kontrolės. Ypač atsargiai vertinkite, jei:

    • kumpis laikomas ne šaldytuve;
    • pardavinėjamas „sveriamas“ kambario temperatūroje;
    • nėra termometrų arba akivaizdu, kad produkcija ilgai stovi.

    Nesilaikant laikymo taisyklių, bakterijos dauginasi greičiau, todėl rizika smarkiai išauga.

    Nežinomuose kioskuose ar prekybos vietose. Nepirkite, jei nėra aiškiai nurodyto gamintojo, pakavimo datos arba galiojimo termino. Dažnai problema būna ne pats produktas, o laikymo sąlygos po atidarymo ar prekybos metu.

    Įtartinai pigiose „akcijose“. Rizika slypi ne kainoje, o situacijose, kai prekė beveik pasibaigusio galiojimo arba jos laikymo terminas jau kritiškai trumpas. Labai maža kaina kartais reiškia, kad produktą siekiama kuo greičiau realizuoti.

  • Rytinė avižų vandens taurė: žada plokštesnį pilvą ir mažiau alkio visai dienai

    Daugelis rytais renkasi arbatą, vandenį, sultis ar kavą. Nors šie gėrimai gali būti naudingi, kartais verta paįvairinti racioną ir prieš pusryčius išbandyti avižų vandenį. Tai paprastas namuose paruošiamas gėrimas iš dviejų ingredientų – vandens ir avižų.

    Avižų vandenyje yra nemažai maistinių medžiagų: skaidulų, B grupės vitaminų, geležies, magnio, fosforo, kalcio, silicio, kalio bei aminorūgščių. Dėl tokios sudėties jis dažnai siejamas su geresne virškinimo veikla ir didesniu sotumo jausmu.

    Teigiama, kad šis gėrimas gali palengvinti virškinimo procesus ir mažinti vidurių užkietėjimo bei pilvo pūtimo simptomus. Plokštesnio pilvo siekiančius žmones labiausiai domina skaidulos: jos padeda palaikyti reguliarų tuštinimąsi, gali prisidėti prie spartesnės medžiagų apykaitos ir ilgiau išlaikyti sotumą, todėl tampa lengviau išvengti užkandžiavimo tarp valgymų.

    Be to, dėl geležies kiekio avižų vanduo kartais rekomenduojamas žmonėms, kuriems trūksta šio mikroelemento, taip pat nėštumo metu. Magnis ir B grupės vitaminai gali būti naudingi odos, plaukų bei nagų būklei.

    Avižų vanduo taip pat siejamas su palankiu poveikiu širdies ir kraujagyslių sistemai bei kaulams. Viena stiklinė per dieną gali prisidėti prie cholesterolio kontrolės, kaulų stiprinimo ir audinių atsinaujinimui svarbių procesų.

    Šis gėrimas dažnai minimas ir diabetikų mityboje, nes avižos suteikia lėtai pasisavinamų angliavandenių, o pats gėrimas laikomas turinčiu žemą glikemijos indeksą. Jį dar labiau galima sumažinti pasirinkus tinkamą paruošimo būdą.

    Avižų vandens privalumas – itin paprastas paruošimas. Reikės tik dviejų ingredientų, taip pat pravers trintuvas, stiklinis indas ir vietos šaldytuve. Svarbu nenaudoti greitai paruošiamų (instant) avižinių dribsnių, nes jų glikemijos indeksas paprastai būna didesnis.

    Kaip pasigaminti avižų vandenį? Dribsnius užpilkite stikline vandens ir sutrinkite trintuvu. Tuomet įpilkite likusį vandenį. Jei norite, galite pagardinti mėgstamais prieskoniais, pavyzdžiui, cinamonu ar vanile. Gerai išmaišykite ir supilkite į sandarų indą, pavyzdžiui, butelį. Avižų vandenį šaldytuve galima laikyti iki 3 dienų.

    Žmonėms, sergantiems diabetu, siūlomas kiek kitoks paruošimo būdas, išlaikant tas pačias proporcijas. Avižinius dribsnius verta užpilti nedideliu kiekiu verdančio vandens ir palaukti, kol suminkštės. Tada juos sutrinkite, užpilkite likusiu vandeniu ir supilkite į sandarų indą. Patariama gėrimą pasiruošti vakare ir laikyti šaldytuve per naktį – tai gali papildomai sumažinti glikemijos indeksą.

    Norintiems sulieknėti dažniausiai rekomenduojama avižų vandenį gerti ryte, geriausia nevalgius. Taip galima ilgiau jaustis sotiems, palaikyti geresnę medžiagų apykaitą ir savijautą. Žinoma, gėrimą galima vartoti ir su pusryčiais ar dienos metu, tačiau dažniausiai geriausi rezultatai siejami būtent su ryto įpročiu.

    Nors avižų vanduo laikomas saugiu, jo nereikėtų vartoti per daug. Optimali norma – viena stiklinė per dieną, o per parą nepatariama viršyti trijų stiklinių. Taip pat jo turėtų vengti žmonės, alergiški grūdams arba turintys padidėjusį jautrumą grūdinėms kultūroms.

  • Sveikiausia ir nuvertinta kiaulienos dalis: mažai kalorijų, tinka senjorams ir lieknėjantiems

    Baltymų gausūs produktai yra būtini norint išlaikyti normalią raumenų masę ir ilgiau jaustis sotiems po valgio. Tinkamai paruošta kiaulienos išpjova gali tapti puikiu kasdienių pietų paįvairinimu. Žemiau – kuo ji naudinga ir ką skanaus iš jos pasigaminti.

    Kiaulienos išpjova laikoma liesiausia kiaulienos dalimi – joje gerokai mažiau riebalų nei sprandinėje, mentėje ar net nugarinėje. Be to, ji išsiskiria švelniu skoniu ir minkšta tekstūra. Išpjova priskiriama raudonai mėsai, o anatomiškai ji yra iš galinės kiaulienos skerdenos dalies – ties nugara.

    Kiaulienos išpjova yra geras baltymų šaltinis. Baltymai organizmui reikalingi visų ląstelių ir audinių statybai, todėl jie itin svarbūs sportuojantiems, siekiantiems auginti raumenų masę. Pakankamą baltymų kiekį mityboje turėtų užtikrinti ir senjorai – baltyminga mityba padeda mažinti raumenų silpnėjimo riziką. Baltymai taip pat svarbūs mažinant kūno svorį, nes suteikia sotumo jausmą ir gali sumažinti norą užkandžiauti.

    Išpjovoje yra ir B grupės vitaminų, kurie prisideda prie normalios kraujotakos, nervų sistemos, raumenų funkcijos bei medžiagų apykaitos procesų.

    Taip pat netrūksta mineralų: magnis svarbus širdies ir smegenų veiklai, kalis padeda palaikyti normalų kraujospūdį, geležis prisideda prie mažakraujystės prevencijos, cinkas palaiko imuninę sistemą. Kartu su kalciu ir fosforu šie mineralai svarbūs ir kaulų bei raumenų sistemai.

    Dar vienas privalumas – palyginti mažas kaloringumas: 100 g kiaulienos išpjovos yra apie 150 kcal. Riebalų joje nedaug – apie 3,5 g 100 g produkto. Todėl ji tinka ir tiems, kurie nori sumažinti kūno svorį. Ruošiant lengvesnį patiekalą verta vengti paniravimo, kepimo gruzdintuvėje ar labai riebių priedų.

    Galvojate, ką pasigaminti iš kiaulienos išpjovos? Ją galima kepti orkaitėje, kepti keptuvėje ar troškinti. Ji tiks ir kasdieniams pietums, ir šventiniam stalui. Vienas paprasčiausių ir itin skanių variantų – išpjova su pievagrybiais.

    Ingredientai:

    Ingredientų kiekiai gali būti pasirenkami pagal poreikį ir porcijų skaičių.

    Paruošimas: pradėkite nuo pievagrybių, svogūno ir česnako supjaustymo. Keptuvėje įkaitinkite apie 5 g alyvuogių aliejaus, tuomet trumpai pakepinkite svogūną ir česnaką, nuolat maišydami, kad neprisviltų. Kai jie taps auksinės spalvos, sudėkite pievagrybius. Kepkite, kol jie sumažės ir išgaruos dalis skysčio, pagardinkite druska bei pipirais. Pievagrybius išimkite į lėkštę.

    Toje pačioje keptuvėje įpilkite likusį alyvuogių aliejų. Nuplautą ir griežinėliais supjaustytą išpjovą kepkite iš abiejų pusių iki auksinės spalvos, pabaigoje pabarstykite druska ir pipirais. Tuomet sudėkite pievagrybius, įmaišykite garstyčias ir grietinę. Jei reikia, įpilkite šlakelį vandens. Viską išmaišykite ir dar trumpai patroškinkite. Pabaigoje įberkite smulkintų petražolių.

    Patiekite su virtomis bulvėmis, bulvių koše ar kruopomis, taip pat su virtomis daržovėmis – pavyzdžiui, brokoliais, šparaginėmis pupelėmis ar morkomis.

  • Manėte, kad vištienos krūtinėlė sveikiausia? Ši dalis turi gerokai daugiau geležies

    Vištienos krūtinėlė dažnai laikoma nepakeičiamu pasirinkimu norintiems lengvesnio ir liesesnio maisto. Ir ne be priežasties: po terminio apdorojimo 100 g mėsos be odos vidutiniškai suteikia apie 165 kcal ir iki 31 g visaverčių baltymų, o riebalų joje tėra apie 3,6 g. Toks maistinių medžiagų profilis gali padėti mažinti kūno svorį ir ilgiau jaustis sotiems, tačiau kartu reiškia, kad kai kurių mikroelementų krūtinėlėje yra mažiau nei tamsesnėse paukštienos dalyse.

    Metabolinė sveikata remiasi ne vien baltymų kiekiu, todėl pagal mineralinių medžiagų sudėtį vis dažniau kaip vertingesnė įvardijama vištienos šlaunelė. 100 g termiškai apdorotos šlaunelės paprastai turi apie 0,9–1,4 mg geležies, kai krūtinėlėje jos būna vidutiniškai 0,5–0,7 mg. Panaši tendencija matoma ir vertinant cinką: šlaunelėje jo gali būti 1,6–2,8 mg, o krūtinėlėje – apie 0,9–1,1 mg. Be to, šlaunelė dažniau išsiskiria didesniu vitamino B2 kiekiu (iki maždaug 0,25 mg, palyginti su apie 0,12 mg krūtinėlėje), kuris svarbus energijos apykaitai ir raudonųjų kraujo kūnelių gamybai.

    Skirtumas tarp krūtinėlės ir šlaunelės pirmiausia susijęs su raumenų funkcija. Kojų raumenys paukščio gyvenime dirba intensyviau, todėl juose yra daugiau mioglobino – baltymo, kuris raumenyse jungia deguonį. Mioglobinas siejamas su heminės geležies atsargomis, o ši geležies forma paprastai įsisavinama efektyviau nei augalinės kilmės geležis.

    Šlaunelės pranašumas neapsiriboja vien didesniu geležies kiekiu. Mėsa patiekale gali pagerinti ir neheminės geležies (gaunamos iš augalinio maisto) pasisavinimą iš kitų patiekalo komponentų, pavyzdžiui, lapinių daržovių. Šis reiškinys dažnai vadinamas „mėsos faktoriumi“, kai raumenų baltymai padidina augalinės geležies biologinį prieinamumą. Tai ypač aktualu vaisingo amžiaus moterims, paaugliams intensyvaus augimo laikotarpiu ir vyresnio amžiaus žmonėms.

    Skirtumai tarp šviesios ir tamsios paukštienos mėsos apima ir tai, kaip organizmas reaguoja į visą valgį. Šlaunelėje riebalų paprastai yra daugiau – apie 8–10 g 100 g mėsos, todėl maistas virškinamas lėčiau, sotumo jausmas išlieka ilgiau, o gliukozės kiekio kraujyje svyravimai po valgio gali būti mažesni. Dėl to neretai mažėja noras užkandžiauti ir rečiau griebiamasi stipriai perdirbtų produktų vėliau dieną.

    Tamsesnė vištiena taip pat gali turėti natūralių junginių, tokių kaip taurinas ir kofermentas Q10. Šios medžiagos siejamos su ląstelių energijos gamybos procesais, svarbiais raumenų, širdies ir smegenų veiklai. Paprasčiau tariant, jos gali prisidėti prie to, ar po valgio jaučiamės žvalūs, ar apimti mieguistumo.

    Vis dėlto svarbu prisiminti, kad patiekalo kaloringumą dažnai labiausiai lemia ne pasirinkta vištienos dalis, o gaminimo būdas. Virta vištiena vidutiniškai turi apie 136 kcal 100 g, troškinta – apie 151 kcal, o kepant riebaluose kaloringumas gali išaugti net iki 280–290 kcal. Dėl to orkaitėje kepta šlaunelė be paniruotės kai kada gali būti palankesnis pasirinkimas nei keptuvėje su papildomais riebalais ruošta krūtinėlė.

    Tamsesnės paukštienos dalys gali turėti įtakos ir sotumo hormonams, kurie reguliuoja alkio pojūtį. Mėsoje esantys nesočiosios riebalų rūgštys siejamos su cholecistokinino (CCK) ir peptido YY išsiskyrimu – tai hormonai, padedantys greičiau pajusti sotumą ir sumažinti norą tęsti valgymą. Dėl to kai kuriems žmonėms natūraliai pailgėja pertraukos tarp valgių net ir sąmoningai nekontroliuojant porcijų.

    Beje, mineralais turtingesnė vištienos dalis gali būti ir viena aromatingiausių. Orkaitėje keptos šlaunelės, pavyzdžiui, su medaus ir garstyčių padažu, dažnai išlieka sultingos, o kepimas leidžia išvengti perteklinių riebalų, kurie susidarytų kepant keptuvėje.

    Patiekti geriausia iškart, kartu su lengvomis salotomis, pavyzdžiui, iš rukolos, vyšninių pomidorų ir alyvuogių aliejaus. Toks pietų patiekalas, priklausomai nuo šlaunelių dydžio, gali siekti apie 450–500 kcal vienai porcijai ir suteikti solidžią baltymų bei geležies dozę.

  • Mažai kam žinomas super sultis: stiprina imunitetą, saugo kepenis ir skatina kolageno gamybą

    Acerola – nedidelis tropikų vaisius, kilęs iš Pietų Amerikos ir Karibų regiono. Ji neretai vadinama Barbadoso vyšnia. Vaisiai primena mažas, apie 2 cm skersmens vyšnias: yra ryškiai raudoni, maloniai rūgštoko skonio. Nors acerola žinoma nuo senų laikų, jos potencialą plačiau įvertinti imta tik šiuolaikinėje mityboje ir sveikatingumo srityje.

    Natūralios acerolos sultys turi savitą, gaivų, šiek tiek rūgštų skonį. Dažnai jos lyginamos su rūgštesne vyšnių sulčių versija, turinčia lengvą citrusinį poskonį. Sultis galima gerti vienas, tačiau, jei rūgštumas per intensyvus, jas verta maišyti su kitomis vaisių ar daržovių sultimis.

    Nors acerola nėra itin plačiai žinomas vaisius, jos sulčių jau galima rasti sveiko maisto parduotuvėse, ekologiškų prekių interneto parduotuvėse ir kai kuriuose prekybos centruose. Renkantis verta atkreipti dėmesį, kad sultys būtų šaltai spaustos, be pridėtinio cukraus ir konservantų – taip išsaugoma daugiau maistinių medžiagų.

    Didžiausias acerolos privalumas – ypač didelė vitamino C koncentracija. 100 gramų šviežių vaisių gali būti nuo 1500 iki 4500 mg vitamino C, t. y. keliskart daugiau nei citrinose ar apelsinuose. Acerolos sultyse šio vitamino taip pat gausu – viena stiklinė neretai gali padengti dienos poreikį.

    Be vitamino C, acerolos sultyse yra ir vitamino A, B grupės vitaminų, kalio, kalcio, magnio, fosforo, geležies, taip pat vertingų flavonoidų ir polifenolių. Toks derinys siejamas ne tik su geresne savijauta, bet ir su palankiu poveikiu išvaizdai.

    Reguliariai vartojamos acerolos sultys gali padėti stiprinti imuninę sistemą, nes vitaminas C skatina baltųjų kraujo kūnelių gamybą ir padeda organizmui gintis nuo infekcijų. Taip pat jis gali prisidėti prie lengvesnės peršalimo ligų eigos ir trumpesnio negalavimo laikotarpio.

    Vitaminas C būtinas kolageno gamybai – tai baltymas, svarbus odos elastingumui, sąnarių, sausgyslių ir kaulų būklei. Dėl to acerolos sultys dažnai minimos kaip galinčios padėti gerinti odos būklę, lėtinti senėjimo procesus ir palaikyti sąnarių judrumą.

    Mokslinėje literatūroje taip pat akcentuojamos aceroloje esančių antioksidantų ir flavonoidų savybės. Manoma, kad jie gali prisidėti prie kepenų ląstelių apsaugos, palaikyti natūralius detoksikacijos procesus ir padėti kepenims atsistatyti po žalingų aplinkos veiksnių.

    Acerolos antioksidantai padeda neutralizuoti laisvuosius radikalus ir mažinti oksidacinį stresą, kuris siejamas su lėtinių ligų rizika. Ilgalaikis šių medžiagų vartojimas mityboje gali būti naudingas širdies ir kraujagyslių sistemos sveikatai bei bendram organizmo atsparumui.

    Dėl B grupės vitaminų ir mineralų acerolos sultys gali palankiai veikti nervų sistemą: padėti lengviau susidoroti su stresu, gerinti koncentraciją, mažinti nuovargį ir prisidėti prie geresnės savijautos.

    Rekomenduojama acerolos sulčių paros norma dažniausiai siekia apie 50–100 ml. Kadangi jose itin daug vitamino C ir kitų aktyvių medžiagų, dažnai pakanka ir nedidelio kiekio, kad būtų juntamas teigiamas poveikis.

    Acerolos sultys neretai vadinamos sveikatingumo eliksyru: jos pasižymi turtinga maistine sudėtimi, yra gaivaus skonio ir gali tapti puikiu pasirinkimu tiems, kurie ieško natūralaus būdo papildyti mitybą vertingomis medžiagomis.

  • PRL laikų skanėstas dingo iš pirkinių sąrašo: gaila, nes padeda širdžiai ir spaudimui

    Šprotai, dar vadinami norvegiškomis sardinomis, – nedidelės silkinių šeimos žuvys, paplitusios Europos jūrose, ypač Baltijos ir Šiaurės jūrose. Jos užauga iki keliolikos centimetrų, o sidabriški žvynai nugaroje subtiliai melsvai blizga. PRL laikais šprotai buvo lengvai prieinami ir vertinami dėl skonio bei paprasto paruošimo: dažniausiai ant stalo atsirasdavo konservų aliejuje ar pomidorų padaže pavidalu, taip pat labai populiarūs buvo rūkyti šprotai, neretai perkami sveriami.

    Vienas iš jų privalumų – smulkios, minkštos ašakos. Tai, kas didesnėse žuvyse neretai tampa problema, šprotų atveju paprastai netrukdydavo: juos dažnai valgydavo beveik visus. Dėl to namų virtuvėje šią žuvį buvo itin paprasta ruošti – šprotus kepdavo keptuvėje, orkaitėje arba tiesiog dėdavo ant duonos, nereikėdavo nei lupti odos, nei filetuoti.

    Tuo metu išpopuliarėjo ir įvairūs greiti užkandžiai, pavyzdžiui, varškės bei šprotų užtepėlės. Nors šiandien šprotų populiarumas gerokai sumažėjęs, jie vis dar lengvai randami parduotuvėse ir gali tapti universaliu ingredientu: tinka rūkyti, kepti, marinuoti ar konservuoti. Skirtingos formos išlaiko sodrų skonį ir maistinę vertę, kurią verta prisiminti iš naujo.

    Šprotai pasižymi didele maistine verte. Rūkytų šprotų energinė vertė siekia apie 250 kcal 100 g. Jie ypač vertinami dėl didelio nesočiųjų riebalų rūgščių kiekio – šie riebalai siejami su širdies sveikata ir padeda palaikyti normalų kraujospūdį. Be to, šprotai yra geras baltymų šaltinis (apie 13 g 100 g produkto), reikalingas raumenų atsistatymui ir augimui, o dėl valgomų ašakų taip pat suteikia nemažai kalcio, svarbaus kaulams ir bendrai skeleto sistemos būklei.

    Be sveikųjų riebalų ir baltymų, šprotai aprūpina ir vitaminais bei mineralais. Jie laikomi puikiu vitamino D šaltiniu, kuris svarbus imunitetui, taip pat turi B grupės vitaminų, reikalingų normaliai nervų sistemos veiklai. Juose esantys riebalai lengvai pasisavinami, todėl šprotai gali būti sotus ir vertingas mitybos pasirinkimas. Reguliarus šių mažų žuvų vartojimas siejamas su stabilesniu kraujospūdžiu ir mažesne širdies bei kraujagyslių ligų rizika.

    Šprotus galima paruošti įvairiai, priklausomai nuo skonio ir turimų produktų. Apvolioti miltuose ar lengvoje tešloje, jie iškepa traškūs ir auksiniai, gerai dera su česnaku bei prieskoniais. Rūkyti šprotai išlaiko intensyvų aromatą ir švelnią tekstūrą, todėl tinka greitiems užkandžiams.

    Dar vienas populiarus būdas – konservuotus šprotus paversti sumuštinių užtepėle. Jos variacijos gali būti labai skirtingos: nuo klasikinio derinio su varške iki ryškesnių skonių, papildant raugintais agurkais, garstyčiomis ar svogūnais.

    Šios mažos žuvys tinka ir įmantresniems patiekalams. Šprotai gali pagardinti salotas – savo ryškiu skoniu kartais net atstoja ančiuvius. Jie taip pat tinka makaronų patiekalams, ypač derinyje su alyvuogių aliejumi, česnaku ir petražolėmis. Rūkyti šprotai gali būti kepami orkaitėje, ypač jei prieš tai pašalinamos galvos ir uodegos. Dėl savo universalumo jie praturtina tiek kasdienį, tiek šventiškesnį stalą, suteikdami daug skonio ir maistinės naudos nedidelėje porcijoje.