CP v2

Category: Uncategorized

  • Botvinė ar jaunas burokėlis? Skirtumas stebina: štai ką iš tikrųjų parsinešate namo

    Kas yra botvinė ir kas yra jaunas burokėlis?

    Pavasarį turguje ar parduotuvėje lengva susipainioti: ryšulėliai su rausvais kotais ir žaliais lapais dažnai vadinami ir botvine, ir jaunu burokėliu. Vis dėlto tai nėra tas pats produktas, nors abu priklauso tai pačiai daržovei – valgomajam burokėliui.

    Botvinė – tai labai anksti nupjauta burokėlio antžeminė dalis su dar visai mažu, iki galo nesusiformavusiu šakniavaisiu. Ryšulėlyje svarbiausi yra lapai ir ploni kotai, o pats burokėlis paprastai būna mažas.

    Jaunas burokėlis – tai jau labiau paaugęs šakniavaisis, kelių centimetrų skersmens, tvirtesnės struktūros. Jo lapai ir kotai taip pat gali būti naudojami, tačiau kulinarinį vaidmenį dažniau atlieka būtent šaknis.

    Skonis ir tekstūra: kodėl patiekalas gaunasi visai kitoks?

    Botvinės skonis paprastai yra intensyvesnis ir sudėtingesnis: labiau žemiškas, ryškesnis, kartais su lengvu kartumu. Dėl to botvinės sriuba ar troškinys skiriasi nuo įprasto burokėlių barščių varianto, kur dominuoja saldesnė šakniavaisio nata.

    Jaunas burokėlis dažniausiai būna saldesnis, sultingas, tačiau reikalauja ilgesnio terminio apdorojimo. Verdant ar kepant svarbu įvertinti, kad šakniavaisis minkštėja gerokai lėčiau nei lapai.

    Kaip išsirinkti, kad botvinė nebūtų kieta ir plaušuota?

    Dažna nusivylimo priežastis – plaušuoti, sumedėję kotai. Tai beveik visada susiję su tuo, kada augalas buvo nupjautas: kuo vėlesnis derlius, tuo stambesni kotai ir daugiau skaidulų, kurių iki galo nesuminkština net ilgas virimas.

    Renkantis verta ieškoti ryšulėlių su plonais, elastingais kotais ir ryškiais, nepageltusiais lapais. Maži šakniavaisiai, maždaug iki 2–3 centimetrų, dažniausiai rodo ankstesnį derlių ir švelnesnį skonį.

    Gaminant praktiška prisiminti paprastą taisyklę: kotus į puodą dėkite anksčiau, o lapus – pačioje pabaigoje, kad jie neprarastų spalvos ir tekstūros. Taip išlaikysite šviežumą ir išvengsite pernelyg suvirtusios masės.

    Ką gaminti, jei norisi ne vien sriubos?

    Botvinė virtuvėje pastaraisiais metais vis dažniau naudojama universaliai, o ne tik tradiciniam šaltibarščių ar sriubos pagrindui. Ji tinka į kepinius su varške ar sūriu, įdarus, troškinius, taip pat kaip žalias ingredientas patiekalams, kuriuose reikia ryškesnės, žemiškos natos.

    Jei namo parsinešėte jauno burokėlio, verta išnaudoti ir lapus: trumpai patroškinti su česnaku, įmaišyti į omletą ar patiekti kaip garnyrą. Taip sumažinsite maisto švaistymą ir iš vieno ryšulėlio gausite daugiau nei vieną patiekalą.

    Skirtumą dažniausiai pajusite iškart: botvinė duoda aromatą ir spalvą, o jaunas burokėlis – saldumą ir sotumą. Žinant, ką perkate, lengviau pasirinkti ir receptą, ir tinkamą paruošimo būdą.

  • Svogūnas ar grilio šepetys: kas iš tikrųjų greičiau nuvalo groteles ir ko vengti

    Šiltuoju sezonu grilis dažnam tampa savaitgalio centru, tačiau po vaišių lieka klausimas, kaip greitai ir saugiai nuvalyti groteles. Populiariausios dvi priemonės yra grilio šepetys ir perpjautas svogūnas, tačiau jų veiksmingumas skiriasi priklausomai nuo užterštumo ir grotelių temperatūros.

    Daugeliui patogiausias pasirinkimas yra šepetys, nes jis mechaniškai nušveičia pridegusius riebalus ir maisto likučius. Vis dėlto vieliniai šepečiai turi vieną riziką: atsilaisvinę šereliai gali likti ant grotelių ir patekti į maistą, todėl po valymo verta groteles papildomai perbraukti popieriniu rankšluosčiu ar drėgna šluoste.

    „Jei groteles valote šepečiu, svarbiausia nepalikti ant jų pridegusių nešvarumų, kuriuose gali pasislėpti atitrūkę šereliai“, – sakė grilinimo ekspertas Scottas Thomasas.

    Alternatyva šepečiui dažnai vadinamas svogūnas, tačiau jis veikia tik tada, kai grotelės yra šiltos. Švelnus svogūno paviršius gali padėti pastumti suminkštėjusius nešvarumus ir riebalus, bet nuo ilgai pridegusių sluoksnių vien jo dažniausiai nepakanka.

    Praktikoje svogūnas labiau tinka kaip papildoma priemonė po įkaitinimo, kai didžiausias apnašas jau atlaisvina karštis. Svogūnu perbraukus groteles, jose gali likti natūralių sieros junginių, kurie kai kam asocijuojasi su lengvu paviršiaus „prieskoninimu“, tačiau tai nepakeičia kruopštaus mechaninio valymo.

    Ko vengti valant grilį

    Valant groteles nerekomenduojama naudoti agresyvių chemikalų, tokių kaip baliklis, amoniakas ar šarmas, nes jų likučiai gali patekti ant maisto paviršiaus. Saugesnis kelias yra karštis, mechaninis šveitimas ir maistui pritaikytos, švelnesnės priemonės.

    Jei bijote vielinių šerelių, galima rinktis nailoninius šepečius, grandininius šveitiklius arba metalinį grandiklį, pritaikytą grotelių tipui. Po valymo pravartu groteles trumpai pakaitinti, kad sudegtų likę organiniai nešvarumai, o tada jas dar kartą nuvalyti.

    Kiti veiksmingi metodai

    Namų virtuvėse populiarūs ir kiti būdai: citrina ar laimas, kartais su druska kaip švelniu abrazyvu, taip pat vandens ir acto mišinys lygiomis dalimis. Dar viena dažna priemonė yra sodos ir vandens pasta, kurią patogu užtepti ir po kurio laiko nušveisti.

    Jei groteles norite nuvalyti be šepečio, praktiškas sprendimas yra suglamžyta aliuminio folija, laikoma žnyplėmis, ypač kai grotelės įkaitintos. Folija prisitaiko prie grotelių formos ir gali gerai „ištraukti“ apnašas iš tarpų, o geriausią rezultatą dažnai duoda kelių metodų derinys.

  • Daugelis ją nupjauna: ši lašišos dalis turi daugiausia omega-3 ir gali pakeisti jūsų racioną

    Lašiša laikoma vienu patikimiausių omega-3 riebalų rūgščių šaltinių mityboje, tačiau nemaža dalis žmonių vertingiausią jos dalį tiesiog išmeta. Daugiausia omega-3 dažniausiai sukaupta lašišos odoje ir po ja esančiame riebaliniame sluoksnyje, todėl nupjovus odą smarkiai sumažėja gaunamų naudingųjų riebalų kiekis.

    Tufts universiteto specialistai yra atkreipę dėmesį, kad pašalinus lašišos odą galima netekti maždaug 36–61 proc. žuvyje esančių omega-3 riebalų rūgščių. Tai logiška, nes omega-3 daugiausia „saugojamos“ riebaluose, o jų lašišoje nemažai būtent paviršiniuose audiniuose.

    Kas gaunama su lašišos oda?

    Omega-3 riebalų rūgštys siejamos su širdies ir kraujagyslių, smegenų bei regos funkcijų palaikymu, o jų pakankamas kiekis mityboje dažnai įvardijamas kaip vienas svarbesnių sveikatai palankių įpročių. Dėl to net ir nedidelis pasirinkimas, ar valgyti lašišą su oda, gali turėti apčiuopiamą reikšmę bendrai omega-3 „sąskaitai“ per savaitę.

    Be riebalų rūgščių, lašišos oda gali būti ir baltymų šaltinis, taip pat joje išlieka dalis žuviai būdingų mikroelementų. Lašišoje natūraliai aptinkami vitaminas D, B grupės vitaminai, selenas ir niacinas, todėl valgant žuvį su oda dažnai gaunama daugiau visų šių medžiagų, nei renkantis vien filė.

    Kaip iškepti, kad būtų traški?

    Didžiausia kliūtis daugeliui yra tekstūra: netinkamai paruošta oda gali tapti minkšta ir „guminė“. Paprastai geriausias rezultatas pasiekiamas tada, kai oda prieš kepimą kuo geriau nusausinama, o pati žuvis kepama taip, kad oda turėtų tiesioginį kontaktą su karštu paviršiumi.

    Praktiškiausi būdai yra lengvas kepimas keptuvėje arba karšto oro gruzdintuvėje, nes taip oda greitai išsausėja ir tampa traški. Jei lašiša gausiai marinuojama ar apliejama padažais, oda dažniau suminkštėja, todėl padažus patogiau naudoti saikingai arba dėti jau po kepimo.

    Vis dažniau oda kepama ir atskirai kaip užkandis: plonai iškepta ji primena traškų „lakštą“, kurį galima naudoti kaip priedą prie salotų ar dubenėlių su grūdais. Tai viena iš tų virtuvės atliekų, kurios, tinkamai paruošus, tampa ir skanios, ir maistingos.

    Ką verta žinoti perkant žuvį?

    Jei planuojate valgyti lašišą su oda, svarbu atkreipti dėmesį į žuvies kilmę, laikymo sąlygas ir šviežumą. Oda yra ta dalis, kuri tiesiogiai kontaktuoja su aplinka, todėl kokybė ir higieniškas apdorojimas čia ypač svarbūs.

    Taip pat verta prisiminti, kad bendra omega-3 nauda priklauso nuo visos mitybos: svarbus ne vienas patiekalas, o reguliarumas. Vis dėlto paprastas įprotis neatsisakyti lašišos odos gali būti vienas lengviausių būdų padidinti omega-3 kiekį racione be papildų.

  • 6 produktai, kuriuose druskos daugiau nei manėte: nuo picos iki daržovių sulčių

    Per didelis natrio kiekis mityboje yra viena dažniausių šiuolaikinės mitybos problemų, nes daug jo gauname ne iš druskinės, o iš pramoniniu būdu apdorotų produktų. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja suaugusiesiems per dieną neviršyti 2 gramų natrio, tai atitinka apie 5 gramus druskos.

    Europos šalyse vidutinis suvartojimas dažnai viršija šią ribą, o didžiausią dalį sudaro duona, mėsos gaminiai, sūriai, paruošti patiekalai ir įvairūs padažai. Dėl to dalis žmonių net nepastebi, kad druskos norma viršijama dar iki vakarienės.

    Perdirbti mėsos gaminiai

    Virtas kumpis, dešros, pastramis ar kiti užkandžių mėsos gaminiai neretai turi daug natrio, nes druska naudojama ir skoniui, ir ilgesniam galiojimo laikui. Net viena riekelė gali sudaryti reikšmingą dienos normos dalį, ypač jei sumuštinis papildomas sūriu ir padažu.

    Svarbu prisiminti, kad sūrumą didina ir sūdymo bei vytinimo technologijos, todėl vytinti gaminiai paprastai yra dar „koncentruotesni“. Norint sumažinti natrio kiekį, verta rinktis mažiau sūrius variantus ir dažniau keisti mėsą ankštiniais ar šviežiai kepta paukštiena.

    Pica ir kiti „sluoksniuoti“ patiekalai

    Pica dažnai tampa natrio spąstais, nes keli ingredientai vienu metu yra sūrūs: padas, padažas, sūris ir neretai vytinta mėsa. Net paprasta sūrio pica gali turėti daug druskos, o pridėjus pepperoni ar dešrą natrio kiekis dar labiau šokteli.

    Mažinti kiekį padeda plonesnis padas, mažiau sūrio, daugiau daržovių ir retesnis sūrių padažų naudojimas. Dar vienas praktinis žingsnis yra porcijos dydis, nes didesnė porcija reiškia ne tik daugiau kalorijų, bet ir daugiau natrio.

    Kvietinės tortilijos ir kiti miltiniai papločiai gali atrodyti neutralūs, tačiau kaip ir daugelyje duonos gaminių, druska naudojama tekstūrai ir skoniui formuoti. Priklausomai nuo dydžio ir gamintojo, viename paplotyje natrio gali būti tiek, kad du ar trys gabalėliai jau tampa rimta paros normos dalimi.

    Dažnai mažiau natrio turi kukurūzų tortilijos, tačiau ir čia verta tikrinti etiketes, nes receptūros skiriasi. Tas pats galioja bandelėms, mėsainių duonelėms ir sumuštinių batonams, kurie gali sukaupti daugiau druskos, nei tikimasi.

    Konservuotas tunas patogus, baltymingas ir dažnai laikomas sveikesniu pasirinkimu, tačiau dalis gaminių yra sūdomi, kad išlaikytų skonį ir tekstūrą. Natrio kiekis ypač išauga, jei tuną maišome su majonezu, marinuotais agurkais ar kitais sūriais priedais.

    Ieškant geresnės alternatyvos, verta rinktis variantus be pridėtinės druskos ir lyginti skirtingų gamintojų maistingumo lenteles. Net ir „be pridėtinės druskos“ produktai gali turėti natūralaus natrio, todėl skirtumus geriausiai parodo etiketės.

    Daržovių sultys dažnai turi sveikumo aurą, tačiau parduotuvinėse versijose druska kartais naudojama skoniui sustiprinti. Viena stiklinė gali turėti tiek natrio, kad tai prilygsta sūresniam užkandžiui, ypač jei sultys geriamos kasdien.

    Mažiau natrio turinčios versijos yra viena išeitis, kita yra daržoves valgyti ar trinti į kokteilius namuose. Visavertės daržovės paprastai suteikia daugiau skaidulų, o natrio kiekį lengviau kontroliuoti.

    Restoranų patiekalai beveik visada yra sūresni nei namuose gaminamas analogas, nes druska ir riebalai naudojami skoniui „pakelti“. Situaciją dar labiau apsunkina didelės porcijos, todėl vienas patiekalas gali sudaryti reikšmingą dienos natrio dalį.

    Norint sumažinti riziką, verta prašyti padažų atskirai, rinktis keptus orkaitėje, garintus ar ant grotelių ruoštus patiekalus ir vengti dažnai papildomai sūdomų užkandžių. Jei yra galimybė, naudinga peržiūrėti patiekalo maistingumo informaciją dar prieš užsakant.

    Ekspertai pabrėžia, kad pagrindinis pokytis slypi ne viename produkte, o bendroje dienos sumoje, todėl padeda įprotis stebėti etiketes ir mažinti perdirbtų produktų dalį. Skonio receptoriai prie mažiau sūraus maisto prisitaiko, todėl ilgainiui poreikis sūrumui dažnai sumažėja.

    Jei gydytojas rekomenduoja riboti natrį dėl padidėjusio kraujospūdžio ar kitų sveikatos būklių, svarbu derinti mitybą su individualiomis rekomendacijomis. Tokiais atvejais net „įprasti“ produktai, kaip duona ar sūris, gali tapti reikšmingu šaltiniu.

  • Magnetinės audros ir galvos skausmas: kardiologė paaiškino, kas iš tiesų kaltas ir ką daryti

    Įspėjimai apie magnetines audras dažnai sutampa su žmonių skundais dėl galvos skausmo, nuovargio ar „sunkios“ savijautos. Tačiau mokslinis sutarimas dėl tiesioginio geomagnetinių reiškinių poveikio žmogaus sveikatai nėra aiškus, o dažniau suveikia visai kiti mechanizmai.

    Gydytojai pabrėžia, kad daliai žmonių simptomus gali sustiprinti nocebo efektas, kai neigiami lūkesčiai patys „užkuria“ nerimą ir fizinius pojūčius. Nuolat kartojami pranešimai apie tariamą pavojų suaktyvina įtampą, o ji gali pasireikšti galvos skausmu ar miego sutrikimais.

    Dažniau kalta ne Saulė

    Viena realiausių priežasčių, sutampančių su tokiais laikotarpiais, yra įprasti orų pokyčiai: atmosferos slėgio svyravimai, temperatūros kaita, drėgmė, vėjas. Šie veiksniai kai kuriems žmonėms siejami su galvos skausmų paūmėjimu, ypač jei yra migrenos polinkis.

    Slėgio pokyčiai gali veikti organizmo reguliacines sistemas, o kartu su stresu ar skysčių trūkumu didėja tikimybė jausti pulsavimą smilkiniuose, spaudimą ar bendrą silpnumą. Tokiais atvejais „magnetinė audra“ tampa patogia etikete, nors tikroji priežastis būna žemiška.

    Kada tai signalas apie riziką?

    Jei žmogus yra pailsėjęs, reguliariai miega ir neturi lėtinių ligų, dažniausiai jokie trumpalaikiai aplinkos svyravimai savijautos ryškiai nepakeičia. Stipresnės reakcijos dažniau pasitaiko patiriant lėtinį stresą, nuolat neišsimiegant ar turint diagnozuotą arterinę hipertenziją bei kitas širdies ir kraujagyslių ligas.

    Tokiu metu bet kuris papildomas dirgiklis gali tapti paskutiniu lašu: išauga įtampa, pakyla kraujospūdis, sustiprėja galvos skausmai. Specialistai primena, kad dažni ar itin stiprūs simptomai neturėtų būti nurašomi vien „orams“ ar „Saulės aktyvumui“.

    Ką daryti, kad savijauta nesvyruotų?

    Įrodymais grįsta praktika siūlo paprastesnius, bet veiksmingus žingsnius nei abejotini preparatai „nuo meteojautros“. Pirmiausia verta sutvarkyti miego režimą, kasdien palaikyti pakankamą skysčių kiekį ir nepamiršti reguliaraus valgymo, ypač dienomis, kai jaučiate didesnį dirglumą ar nuovargį.

    Ne mažiau svarbu mažinti kasdienį stresą ir nevesti organizmo į pervargimą, nes įtampa yra dažnas galvos skausmų „kuras“. O žmonėms, turintiems lėtinių ligų, būtina nuosekliai vartoti gydytojo paskirtus vaistus, stebėti kraujospūdį ir, simptomams stiprėjant ar atsiradus naujų požymių, kreiptis į medikus.

    „Dažnai žmonės ieško vienos išorinės priežasties, bet didžiausią įtaką savijautai turi miegas, stresas, skysčių balansas ir lėtinių būklių kontrolė“, – sako kardiologė.

  • Alyvuogių ar Extra Virgin: kritinis skirtumas, dėl kurio pirkėjai dažnai permoka be reikalo

    Parduotuvėse dažnai painiojami du pavadinimai: alyvuogių aliejus ir Extra Virgin. Abu gaminami iš alyvuogių, tačiau jų kokybė, skonis ir paskirtis virtuvėje gali skirtis iš esmės, todėl ne visada verta mokėti daugiau vien už užrašą etiketėje.

    Extra Virgin laikomas aukščiausios kokybės alyvuogių aliejumi, nes jis išgaunamas pirmojo spaudimo būdu, mechaniškai, nenaudojant chemijos ir neperkaitinant. Toks aliejus išlaiko daugiau natūralių antioksidantų ir aromatinių junginių, todėl gali būti ryškesnio, kartais žolingo ar lengvai kartoko skonio.

    Įprastas alyvuogių aliejus, kuris ant pakuočių neretai žymimas kaip „Pure“ ar tiesiog „Olive Oil“, dažniau būna rafinuotas arba sumaišytas. Rafinuojant naudojama aukštesnė temperatūra ir valymo procesai, dėl kurių skonis tampa neutralesnis, o dalis biologiškai aktyvių medžiagų sumažėja.

    Praktikoje tai reiškia, kad Extra Virgin labiausiai atsiskleidžia ten, kur aliejus vartojamas be kaitinimo. Jis tinka salotoms, padažams, šaltoms užtepėlėms, marinatams ar patiekalų užbaigimui, kai norisi aromato ir ryškesnio skonio.

    Kaitinimui dažnai racionaliau rinktis rafinuotą alyvuogių aliejų, nes jis paprastai stabilesnis esant aukštesnei temperatūrai ir mažiau keičia patiekalo skonį. Kepant ar troškinant tai leidžia sutaupyti, o brangesnį Extra Virgin pasilikti ten, kur jo savybės iš tiesų jaučiamos.

    Renkantis verta atkreipti dėmesį į etiketę: Extra Virgin turėtų būti nurodyta kaip aukščiausios rūšies pirmojo spaudimo aliejus, o kokybišką produktą dažnai papildo kilmės informacija ir aiškus galiojimo terminas. Taip pat svarbu laikymas, nes šviesa ir šiluma spartina oksidaciją, todėl aliejui labiau tinka tamsus butelis ir vėsesnė vieta.

  • Vasarą sportuokite lauke: 5 naudos kūnui ir protui, kurią patvirtina tyrimai ir gydytojai

    Šiltuoju metų laiku sportas lauke daugeliui tampa paprastu būdu daugiau judėti, o kartu – ir greičiau pajusti psichologinę bei fizinę naudą. Tyrimai rodo, kad ta pati veikla gamtoje dažnai suvokiama kaip mažiau varginanti nei sportas patalpose, nors intensyvumas gali būti panašus.

    Vienas ryškiausių privalumų – streso mažėjimas ir geresnė emocinė savijauta. Lyginant vienodos trukmės pasivaikščiojimus skirtingose aplinkose, didžiausia nauda psichinei būklei fiksuota būtent natūralioje aplinkoje, o daliai žmonių stebėtos ir palankesnės fiziologinės reakcijos, pavyzdžiui, mažesnis įtampos atsakas.

    „Buvimas gamtoje judant dažnai sustiprina atsipalaidavimo jausmą ir motyvaciją, o tai padeda lengviau išlaikyti reguliarų sporto ritmą“, – sako sveikatos specialistai, pabrėžiantys ryšį tarp streso ir bendros savijautos.

    Kitas svarbus aspektas – saulės šviesa ir vitamino D gamyba odoje. Šis vitaminas siejamas su kalcio įsisavinimu, kaulų būkle, raumenų atsistatymu ir imuninės sistemos veikla, o jo stoka yra paplitusi įvairiose amžiaus grupėse.

    Vis dėlto saulė turi ir rizikų: jei sportuojate ilgiau, ypač dienos metu, svarbu įvertinti nudegimų tikimybę. Specialistai pataria derinti laiką, aprangą, galvos dangalą ir, kai reikia, naudoti apsaugos nuo saulės priemones.

    Fizinė forma ir ištvermė

    Sportuojant lauke kūnas dažnai dirba kitaip nei salėje, nes tenka prisitaikyti prie reljefo, vėjo pasipriešinimo ir kintančių sąlygų. Dėl to gali labiau įsitraukti stabilizuojantys raumenys, gerėti pusiausvyra, koordinacija ir bendras fizinis pasirengimas.

    Net paprastas ėjimas nelygiu paviršiumi ar lengvi kalneliai priverčia širdies ir kraujagyslių sistemą bei raumenis dirbti įvairiau. Ilgainiui tai gali prisidėti prie geresnės ištvermės ir mažesnio monotonijos jausmo, kuris kartais stabdo sportuojančius patalpose.

    Imunitetas ir uždegimo kontrolė

    Daug dėmesio sulaukia ir buvimas miškuose ar parkuose, siejamas su atsipalaidavimu ir organizmo atsistatymu. Mokslinėje literatūroje aprašoma, kad laikas gamtoje gali būti susijęs su palankiais imuninės sistemos rodiklių pokyčiais bei mažesniais su lėtiniais sutrikimais siejamais uždegimo žymenimis.

    Svarbu suprasti, kad tai nėra greitas vaistas nuo ligų, tačiau reguliarus judėjimas ir mažesnis stresas yra du veiksniai, kurie dažnai keliauja kartu. Praktikoje tai reiškia, kad lauko treniruotės gali būti viena iš paprastų kasdienių priemonių stiprinti bendrą organizmo atsparumą.

    Dėmesys ir atmintis

    Lauko veikla gali padėti ir smegenų funkcijoms, ypač dėmesiui bei darbinei atminčiai. Tyrimai rodo, kad net trumpas pasivaikščiojimas lauke kai kuriais atvejais duoda ryškesnį kognityvinį efektą nei tokios pat trukmės ėjimas patalpose.

    Praktinis patarimas paprastas: jei sunku prisiversti sportuoti, pradėkite nuo 15–30 minučių greitesnio ėjimo parke ar miško take. Nuoseklumas dažnai svarbesnis už idealų planą, o judėjimas lauke daugeliui tampa lengviausiu būdu jo laikytis.

  • Niekada nedėkite į sultinį: 3 vištienos dalys, kurias geriau iškart išmesti

    Verdant vištienos sultinį dažnas renkasi pigesnes ar mažiau populiarias skerdenos dalis, tačiau ne visos jos tinka puodui. Maisto saugos specialistai primena, kad rizika dažniausiai kyla ne iš pačios vištienos, o iš netinkamai paruoštų dalių ir prasto higienos laikymosi virtuvėje.

    Vištos uodegėlė, dar vadinama guziku, dažnai giriama dėl riebesnio skonio, tačiau būtent ją patariama nupjauti ir nenaudoti sultiniui. Šioje vietoje yra daugiau riebalinio audinio, o šalia esanti išskyrų sritis reiškia, kad neatsargiai apdorojant lengviau pernešti bakterijas ant kitų paviršių ar į maistą.

    Kokias dalis geriau išmesti

    Dar viena dalis, kurios verčiau nevirti, yra vištos galva. Ji beveik nesuteikia maistinės vertės, o jei paukštis paruoštas ne itin kruopščiai, ant paviršių gali likti nešvarumų, kuriuos sunku patikimai pašalinti vien tik nuplovimu.

    Taip pat dažnai minimi plaučiai ir kiti menkaverčiai vidaus organų likučiai, jei jie apskritai pasitaiko kartu su skerdena. Tokios dalys sultiniui neduoda apčiuopiamos naudos, o netinkamai išvalytos gali suprastinti skonį ir padidinti užteršimo riziką, ypač kai verdama ilgai, bet prieš tai nebuvo laikomasi švaros.

    Ar parduotuvinė vištiena saugi?

    Parduotuvėse parduodama vištiena paprastai yra tikrinama veterinariniu požiūriu, todėl pagrindinė taisyklė yra tinkamas paruošimas namuose. Žalią mėsą reikėtų laikyti atskirai, pjaustymo lenteles ir peilius po kontakto su ja nuplauti karštu vandeniu su plovikliu, o rankas nusiplauti prieš liečiant kitus produktus.

    Svarbu ir temperatūros kontrolė: vištiena turi būti pilnai termiškai apdorota, o sultinį po virimo patartina greitai atvėsinti, jei jis nebus valgomas iš karto. Ilgas laikymas kambario temperatūroje sudaro palankias sąlygas bakterijoms daugintis, todėl saugiau atvėsintą sultinį laikyti šaldytuve.

    Kaip išsaugoti sultingą krūtinėlę

    Krūtinėlė vertinama dėl liesumo ir baltymų gausos, tačiau dažnai išsausėja. Vienas patikimiausių būdų to išvengti yra trumpas mirkymas sūryme, nes druska padeda mėsai išlaikyti daugiau drėgmės termiškai apdorojant.

    Praktiška proporcija namuose: apie 60 gramų druskos ištirpinti 1 litre vandens ir vištieną palaikyti 20–40 minučių. Prieš kepant ar verdant mėsą nusausinkite, o kad ji iškeptų tolygiai, storąją dalį galima lengvai pamušti, kad storis suvienodėtų.

    Kepant keptuvėje krūtinėlę dažniausiai pakanka apkepti po 5–7 minutes iš kiekvienos pusės, priklausomai nuo storio, o orkaitėje dažnai pasirenkama 180 laipsnių temperatūra ir apie 25–30 minučių. Tikslus laikas gali skirtis, todėl svarbiausia neperkepti ir leisti mėsai kelias minutes pailsėti, kad sultys pasiskirstytų.

  • Ne tik uogos: su kuo valgyti mėlynes, kad nauda organizmui būtų maksimaliai didelė

    Mėlynės dažnai suvalgomos kaip greitas užkandis, tačiau mitybos specialistai pabrėžia, kad nauda gali būti didesnė, jei jas derinsite su kitais produktais. Taip paprasčiau pasisavinti dalį riebaluose tirpių medžiagų ir ilgiau išlikti sotiems.

    Kas padeda geriau pasisavinti?

    Praktiškiausias pasirinkimas yra mėlynes valgyti su natūraliu jogurtu, varške ar kefyru, taip pat su riešutais ir sėklomis. Baltymai ir riebalai lėtina gliukozės šuolius kraujyje ir kartu suteikia užkandžiui daugiau sotumo.

    Mėlynės vertinamos dėl skaidulų ir polifenolių, ypač antocianinų, kurie lemia jų tamsiai mėlyną spalvą. Tyrimuose antocianinai siejami su palankesniais širdies ir kraujagyslių sistemos rodikliais bei mažesniu oksidaciniu stresu.

    Jei norite, kad užkandis būtų ne tik skanus, bet ir subalansuotas, tinka paprasta taisyklė: uogos plius baltymai, o prireikus ir šiek tiek nesočiųjų riebalų. Tam pakanka kelių šaukštų graikiško jogurto arba saujos riešutų.

    Šaldytos ar šviežios?

    Šaldytos mėlynės yra gera alternatyva ne sezono metu, ypač jei uogos buvo užšaldytos sunokusios. Tokiu atveju didelė dalis biologiškai aktyvių junginių išlieka, o uogas patogu naudoti kokteiliams ar košėms.

    Tekstūra atitirpinus gali suminkštėti, tačiau tai nebūtinai blogai, jei uogas trinate kokteiliui. Pats trynimas ar plakimas paprastai nesunaikina skaidulų, todėl užkandis išlieka palankus virškinimui.

    Kada nauda labiausiai sumažėja?

    Didesnį poveikį maistinei vertei dažniausiai daro intensyvus kaitinimas, ypač jei gaminama ilgai. Kepiniuose ar verdant uogienes dalis jautresnių vitaminų ir antioksidantų gali sumažėti, o bendrą patiekalo vertę neretai pablogina didelis cukraus kiekis.

    Sveikesnė kryptis yra rinktis mažiau apdorotus variantus: mėlynes berti į košę jau išvirusią, dėti į šaltus desertus ar maišyti su pieno produktais. Taip išlaikomas ir skonis, ir didesnė dalis natūralių uogų savybių.

    Reguliarumas taip pat svarbus: mokslinėje literatūroje dažnai akcentuojama, kad uogų poveikis siejamas su nuolatiniu vartojimu, o ne su vienkartinėmis didelėmis porcijomis. Todėl patogiau įtraukti mėlynes į savaitės racioną kaip nuolatinį užkandį ar pusryčių dalį.

  • Atrodo dar šviežia, bet jau pavojinga: 4 ženklai, kad maistas šaldytuve sugedo

    Maistas šaldytuve gali atrodyti visiškai įprastai, tačiau tai dar nereiškia, kad jis saugus. Specialistai pabrėžia, kad dalis bakterijų ar jų išskiriamų toksinų ne visada pakeičia išvaizdą ar kvapą, todėl vien tik akimis pasitikėti rizikinga.

    Ypač atsargiai reikėtų vertinti jau paruoštus patiekalus, mėsą, žuvį, pieno produktus ir salotas su padažais. Šie produktai greičiau genda, o netinkamai laikomi gali sukelti apsinuodijimą maistu.

    Vandeningumas ir skysčio atsiskyrimas

    Jei produktai ar paruoštas maistas ima leisti vandenį, tampa vandeningi, atsiranda neįprastos sultys ar skysčio sluoksnis, tai dažnai rodo prasidėjusį gedimą. Kartu neretai keičiasi konsistencija, spalva, kvapas ar skonis.

    Vis dėlto kai kuriems produktams skysčio atsiskyrimas gali būti natūralus, pavyzdžiui, jogurtuose ar kai kuriuose padažuose. Tokiais atvejais svarbu įvertinti visumą: ar nėra blogo kvapo, pelėsio, neįprasto rūgštumo ar paviršiaus pokyčių.

    Gleivėtas, slidus paviršius

    Gleivėtumas dažniausiai susijęs su bakterijų, mielių ar pelėsinių grybų dauginimusi ant maisto paviršiaus. Tai ypač būdinga mėsai, paukštienai, žuviai, dešroms, taip pat kai kuriems paruoštiems patiekalams ir pieno produktams.

    Jei maistas tapo slidus, pakito spalva, atsirado nemalonus kvapas ar skonis, tokio produkto geriau nebevalgyti. Nuplauti ar nupjauti viršutinį sluoksnį dažniausiai nėra saugus sprendimas, nes mikroorganizmai gali būti išplitę giliau.

    Neįprastas rūgštus kvapas ar skonis

    Rūgštus kvapas ar skonis dažnai atsiranda mikroorganizmams skaidant maistą ir išskiriant organines rūgštis. Tai dažniau pasitaiko virtų patiekalų, mėsos, žuvies, padažų ir paruoštų salotų likučiuose, ypač jei jie buvo atšaldyti per lėtai.

    Svarbu nepainioti su produktais, kuriems rūgštumas yra normalus, pavyzdžiui, kefyru, jogurtu ar raugintomis daržovėmis. Tačiau jei rūgštumas atsirado ten, kur jo neturėtų būti, ir kartu keičiasi išvaizda, atsiranda dujų, putojimas ar pelėsis, produktą reikėtų išmesti.

    Spalvos pokyčiai ir dėmės

    Spalvos pasikeitimas gali reikšti oksidaciją, netinkamas laikymo sąlygas arba mikroorganizmų augimą. Žalsvos, melsvos, juodos ar baltos dėmės dažnai signalizuoja pelėsį, o patamsėjimas ar pilkšvumas gali rodyti gedimą, ypač baltyminiuose produktuose.

    Jei spalvos pokyčius lydi nemalonus kvapas, gleivėtumas ar pakitusi tekstūra, maisto vartoti nereikėtų. Vertinant saugumą, taisyklė paprasta: jei kyla rimta abejonė, geriau nerizikuoti.

    Kaip saugiau laikyti maisto likučius

    Maisto saugai itin svarbu greitai atvėsinti paruoštus patiekalus ir nelaikyti jų kambario temperatūroje per ilgai. Kuo ilgiau maistas būna šiltas, tuo palankesnės sąlygos daugintis bakterijoms.

    Likusius patiekalus verta sudėti į sandarius indus, o didesnes porcijas išskirstyti į kelis negilius indelius, kad atvėstų greičiau. Taip pat pravartu pasižymėti pagaminimo datą ir laikytis principo, kad seniausi likučiai suvartojami pirmiausia.