CP v2

Category: Uncategorized

  • Gydytojai įvardijo ilgaamžiškumo uogą: ją verta valgyti dabar, o ne žiemą

    Dietologai ir gydytojai vis dažniau braškes įvardija kaip vieną vertingiausių sezono uogų, galinčių prisidėti prie ilgesnės ir sveikesnės savijautos. Jos išsiskiria dideliu vitamino C kiekiu ir plačiu antioksidantų spektru, ypač antocianinais ir ellago rūgštimi.

    Šios medžiagos padeda mažinti oksidacinį stresą, kuris siejamas su lėtiniu uždegimu ir spartesniu organizmo senėjimu. Tyrimai rodo, kad uogų vartojimas gali būti susijęs ir su geresniais širdies bei kraujagyslių sistemos rodikliais, įskaitant kraujagyslių funkciją.

    Kuo braškės naudingos kasdien?

    Braškės gali prisidėti prie normalios imuninės sistemos veiklos, nes vitaminas C svarbus apsauginių funkcijų palaikymui. Be to, uogose esanti ląsteliena padeda virškinimui ir ilgesniam sotumo jausmui, todėl jos dažnai įtraukiamos į subalansuotą mitybą.

    Ne mažiau svarbus ir odos aspektas: vitaminas C reikalingas kolageno sintezei, o tai siejama su odos elastingumu ir bendra išvaizda. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad vienas produktas stebuklo nepadarys, o geriausi rezultatai pasiekiami laikantis nuoseklios, įvairios mitybos.

    Kodėl svarbus sezoniškumas?

    Medikai atkreipia dėmesį, kad didžiausią praktinę naudą dažniausiai duoda sezono metu sunokusios uogos. Natūraliai prinokusios braškės paprastai būna aromatingesnės, o jų maistinė vertė ir skonis gali skirtis nuo ne sezono metu atvežtų ar šiltnamiuose intensyviai augintų uogų.

    „Jei norite maksimalios naudos, rinkitės uogas, kurios prinoko natūraliai, o ne buvo užaugintos ne sezono metu ir ilgai transportuotos“, – sako gydytojai, kalbantys apie praktinį sezoniškumo pranašumą.

    Kitas svarbus niuansas yra pridėtinis cukrus: žiemą populiarūs braškių desertai, sirupai ar saldinti gaminiai dažnai turi daug cukraus, o tai gali panaikinti dalį naudos. Dėl to patariama dažniau rinktis šviežias uogas arba natūralius produktus be saldiklių.

    Kaip išsaugoti vertę žiemai?

    Norint braškių turėti ir šaltuoju metų laiku, viena patikimiausių išeičių yra greitas užšaldymas. Toks būdas padeda išlaikyti didelę dalį bioaktyvių junginių ir leidžia žiemą lengviau papildyti racioną uogomis be pridėtinio cukraus.

    Specialistai pataria uogas nuplauti, gerai nusausinti ir šaldyti kuo greičiau, geriausia mažomis porcijomis. Atšildytos braškės tinka glotnučiams, košėms ar jogurtui, o taip galima išlaikyti įprotį rinktis uogas vietoje saldumynų.

  • Mokslininkai įspėja: vakare išgertas alus gali paversti jus tikru uodų magnetu

    Uodai žmones renkasi ne atsitiktinai: jų elgesį lemia iškvepiamas anglies dioksidas, kūno šiluma ir dešimtys cheminių junginių, kuriuos skleidžia oda. Naujesni tyrimai rodo, kad net tai, ką geriame vakare, gali pastebimai pakeisti mūsų kvapą ir padidinti įkandimų riziką.

    Uodams stipriausias signalas iš tolo yra anglies dioksidas, kurį iškvepiame. Priartėję jie vis labiau pasikliauja kvapo receptoriais, o galiausiai „sprendimą“ priima pagal odos temperatūrą ir drėgmę, todėl vieni žmonės atrodo gerokai patrauklesni nei kiti.

    Eksperimentuose, kuriuose vertinta, kokie odos kvapai labiausiai vilioja uodus, nustatyta, kad iš itin didelio žmogaus skleidžiamų junginių spektro išsiskiria palyginti nedidelė dalis. Tarp dažniausiai minimų medžiagų yra 1-okten-3-olis, susidarantis skaidantis odos riebalams ir kai kurių mokslininkų vadinamas „grybiniu alkoholiu“.

    Šis junginys uodams veikia kaip stiprus orientyras, o koncentracijos pokyčiai gali turėti neproporcingai didelį efektą. Dėl hormoninių ir fiziologinių pokyčių kai kurios grupės, pavyzdžiui, nėščiosios, neretai sulaukia daugiau įkandimų, nes uodai jautriai reaguoja į kvapo ir šilumos pokyčius.

    Atskiras dėmesys skiriamas alkoholiui, ypač alui. Tyrimuose fiksuota, kad po kelių bokalų uodų aktyvumas aplink žmogų gali didėti, o aiškinama tai ne vien kūno temperatūros ar kvėpavimo pokyčiais, bet ir pakitusiu odos kvapu bei prakaito sudėtimi.

    Praktikoje tai reiškia, kad šiltą vakarą lauke gėrimai gali tapti netikėtu rizikos veiksniu, jei jau ir taip esate linkę pritraukti uodus. Svarbiausia apsauga išlieka kompleksinė: tinkami repelentai, dengiantys drabužiai, tinkleliai ant langų ir uodų veisimosi vietų mažinimas šalia namų, ypač stovinčio vandens.

    Specialistai taip pat primena, kad uodų platinamų ligų rizika Europoje pastaraisiais metais aptariama vis dažniau dėl šiltėjančio klimato ir plintančių invazinių rūšių. Todėl paprasti įpročiai, tokie kaip atsargesnis alkoholio vartojimas lauke uodų sezono metu, gali padėti sumažinti įkandimų skaičių.

  • Ne čipsai: mitybos specialistai įvardijo geriausią užkandį lėktuve – padeda ir miegui

    Ilgas skrydis daugeliui reiškia tą patį scenarijų: oro uosto kavinė, saldūs užkandžiai, čipsai ir galiausiai staigūs energijos svyravimai ore. Mitybos specialistai pabrėžia, kad kelionei verta rinktis produktą, kuris ilgiau suteikia sotumo, nesukelia ryškaus cukraus šuolio ir yra patogus vežtis rankiniame bagaže.

    Vienas praktiškiausių pasirinkimų – nesūdyti graikiniai riešutai. Jie nereikalauja šaldymo, neužima daug vietos, neįkyra intensyviu kvapu ir suteikia derinį, kurio kelionėse dažniausiai trūksta: skaidulų, baltymų ir nesočiųjų riebalų.

    Kodėl graikiniai riešutai tinka skrydžiui

    Graikiniuose riešutuose daug energijos, tačiau ji pasiskirsto tolygiau nei valgant daug cukraus turinčius užkandžius. Skaidulos ir riebalai lėtina virškinimą, todėl sotumas išlieka ilgiau, o tai ypač svarbu, kai tarp maitinimų lėktuve praeina kelios valandos.

    Dar viena priežastis, kodėl šie riešutai dažnai rekomenduojami keliaujant, yra jų maistinė sudėtis. Graikiniuose riešutuose gausu alfa linoleno rūgšties, augalinės omega-3 riebalų rūgšties, o taip pat mikroelementų, kurie reikalingi normaliai nervų sistemos veiklai.

    Apie apetitą ir cukraus šuolius

    Keliaujant dažnai suvalgoma daugiau nei įprastai, nes nuovargis ir stresas didina norą užkandžiauti. Baltymų, skaidulų ir riebalų derinys padeda stabiliau palaikyti gliukozės lygį kraujyje, todėl rečiau atsiranda staigus alkis ir noras ieškoti saldumynų.

    Moksliniuose tyrimuose taip pat aptariamas ryšys tarp riešutų vartojimo ir sotumo hormonų, susijusių su apetitą reguliuojančiais signalais. Praktinis rezultatas kelionėje paprastas: lengviau išlaukti iki kito valgymo, o užkandžiavimas tampa labiau kontroliuojamas.

    Ar galima vežtis rankiniame bagaže?

    Nedidelis kiekis riešutų asmeniniam vartojimui paprastai nesukelia problemų keliaujant lėktuvu, nes tai nėra skystis ar gelis, kuriems taikomi griežčiausi ribojimai. Patogiausia rinktis originalią, sandariai uždaromą pakuotę arba mažą indelį, kurį galima lengvai atidaryti patikros metu.

    Vis dėlto keliaujant verta prisiminti alergijų temą: dalis keleivių yra itin jautrūs riešutams. Jei skrendama su vaikais ar grupėje, mandagu vengti barstyti riešutus aplink ir nepamiršti nusivalyti rankų po užkandžio.

    Ką dar pasiimti vietoj čipsų

    Jei norisi įvairesnio užkandžių rinkinio, patikimai veikia paprasta taisyklė: derinti sudėtinius angliavandenius su baltymais ir skaidulomis. Tam tinka, pavyzdžiui, skrudinti edamame, mažiau cukraus turintys baltyminiai batonėliai ar pilno grūdo trapučiai su riešutais.

    Saldumynų norui suvaldyti kai kurie renkasi kelis gabalėlius juodojo šokolado, tačiau svarbu nepamiršti saiko. Kelionėje dažniausiai laimi užkandžiai, kurie yra paprasti, neperdirbti ir lengvai porcijuojami.

  • Odontologė įspėja: ši dantų pasta gali nebeapsaugoti – patikrinkite galiojimą ir laikymą

    Odontologai primena, kad dantų pasta nėra amžina: pasibaigus galiojimo laikui ji gali prarasti dalį apsauginio poveikio, nors pats valymasis paprastai netaps pavojingas sveikatai. Dažniausiai dantų pastos galioja apie dvejus metus nuo pagaminimo datos, tačiau tikslus terminas priklauso nuo sudėties ir gamintojo.

    Galiojimo data žymi laikotarpį, per kurį gamintojas gali užtikrinti ingredientų stabilumą ir veiksmingumą. Pasibaigus terminui, pasta gali keistis: atsiranda neįprastas skonis, kinta konsistencija, o aktyviosios medžiagos gali veikti silpniau nei įprastai.

    Kodėl sena pasta silpniau veikia

    Vienas svarbiausių ingredientų daugelyje pastų yra fluoras, kuris padeda stiprinti emalį ir mažinti ėduonies riziką. Laikui bėgant formulės stabilumas mažėja, todėl apsauga nuo ėduonies ir dantenų problemų gali būti ne tokia patikima.

    Jei pasta skirta jautriems dantims ar dantenoms, jos efektyvumas taip pat gali mažėti, nes aktyviosios medžiagos gali prarasti dalį numatytų savybių. Dėl to žmogus gali nepajusti įprasto rezultato, nors valymo įprotis ir išlieka teisingas.

    Kaip laikymas sutrumpina galiojimą

    Net ir nepasibaigus galiojimo laikui, pastos savybes gali pabloginti netinkamas laikymas. Per didelė šiluma ir drėgmė pagreitina sudedamųjų dalių irimą, todėl pasta gali greičiau prarasti veiksmingumą.

    Praktiškas sprendimas yra laikyti dantų pastą vėsioje, sausoje vietoje ir po naudojimo sandariai uždaryti dangtelį. Vonios kambaryje, kur dažnai būna karštų garų, svarbu pastos nelaikyti arti šilumos šaltinių.

    Kaip suprasti, kad metas keisti

    Paprasčiausia yra patikrinti galiojimo datą ant tūbelės ar pakuotės. Jei ji pasibaigusi, saugiausia pastą pakeisti nauja, ypač jei siekiate patikimos apsaugos nuo ėduonies.

    Keisti pastą verta ir tada, kai ji akivaizdžiai pakito: atsirado keistas skonis, pakito tekstūra, pasta atsiskyrė į sluoksnius ar nebesuteikia įprasto švaros pojūčio. Visgi, jei pasirinkimo nėra, vienkartinis valymas pasibaigusio galiojimo pasta paprastai yra geriau nei visai praleisti dantų valymą.

  • Jaunos bulvės nusilupa per minutę: gudrus triukas su druska sutaupys laiką virtuvėje

    Socialiniuose tinkluose sparčiai plinta paprastas būdas, kaip greitai nuvalyti jaunų bulvių odelę beveik be peilio. Tam tereikia puodo, vandens ir rupios druskos, kuri veikia kaip švelnus abrazyvas.

    Metodas ypač praverčia, kai reikia paruošti didesnį kiekį bulvių virimui, kepimui ar grilinimui. Vietoj ilgo skutimo po vieną, didžiąją darbo dalį atlieka trintis tarp bulvių ir druskos kristalų.

    Kaip veikia druskos metodas

    Bulves suberkite į puodą, įberkite kelis šaukštus rupios druskos ir uždenkite dangčiu. Tada 1–3 minutes intensyviai pakratykite arba pamaišykite, kad bulvės trintųsi tarpusavyje ir į druską.

    Per šį laiką plona jaunos bulvės odelė pradeda atšokti ir nusitrinti. Galiausiai bulves užpilkite vandeniu ir gerai perplaukite, kad pasišalintų druska bei odelės likučiai.

    Kad rezultatas būtų tolygesnis, verta rinktis panašaus dydžio bulves ir neperkrauti puodo. Jei bulvės labai smulkios, pakanka trumpesnio kratymo, kad nepažeistumėte jų paviršiaus.

    Ar jauną bulvę būtina lupti?

    Jaunų bulvių lupti dažniausiai nereikia, nes jų odelė plona, minkšta ir valgoma. Dažnu atveju pakanka bulves kruopščiai nuplauti, geriausia šepetėliu, kad neliktų žemių.

    Lupti verta tuomet, jei bulvės ilgiau pastovėjusios ir odelė jau sutvirtėjusi, jei norite ypač švelnios tekstūros patiekalo, pavyzdžiui, tyrelei, arba jei paviršiuje yra pažeidimų, kuriuos reikia pašalinti.

    Taip pat svarbu įvertinti druskos kiekį: nors ji naudojama tik odelės nuvalymui, po procedūros bulves reikia gerai perplauti. Jei planuojate patiekalą sūdyti minimaliai, šis žingsnis ypač aktualus.

  • Ši senovinė duonos gira troškulį malšina geriau nei vanduo: kodėl ją vėl atranda daugelis

    Karštomis dienomis vien vandens kartais nepakanka: troškulys grįžta, o organizmas greičiau netenka mineralų. Specialistai primena, kad dehidratacija siejama su prastesne savijauta, sumažėjusia koncentracija ir sutrikusiu virškinimu. Dėl to vis dažniau ieškoma gėrimų, kurie ne tik atgaivina, bet ir papildo mitybą.

    Vienas tokių pasirinkimų yra duonos gira, tradicinis fermentuotas gėrimas, žinomas Rytų ir Vidurio Europoje nuo senų laikų. Istoriškai jis buvo vertinamas kaip paprastas ir pigus būdas atsigaivinti, ypač dirbant laukuose, o vėliau pateko ir į pasiturinčiųjų stalą. Šiandien gira grįžta į madą dėl natūralesnės sudėties ir augančio susidomėjimo fermentuotais produktais.

    Kas suteikia girai vertę?

    Fermentacijos metu gėrime atsiranda organinių rūgščių ir kitų junginių, lemiančių lengvai rūgštų, gaivų skonį. Tradiciškai gira siejama su B grupės vitaminų šaltiniais, o priklausomai nuo recepto ir žaliavų gali turėti ir kitų mikroelementų. Vis dėlto verta atminti, kad tiksli maistinė sudėtis skirtinguose produktuose gali labai skirtis.

    Fermentuoti gėrimai dažnai siejami su žarnyno mikrobiotos įvairove, nes jie gali turėti gyvų mikroorganizmų arba jų metabolitų. Tačiau probiotinis poveikis priklauso nuo to, ar produktas nepasterizuotas, kiek jame išlikę gyvų kultūrų ir kaip jis laikomas. Dėl to vienas pagrindinių patarimų yra rinktis kuo mažiau apdorotus, aiškios sudėties produktus.

    Kam verta atkreipti dėmesį perkant?

    Renkantis parduotuvėje, svarbiausia perskaityti sudėtį: ji turėtų būti trumpa ir suprantama. Praktikoje dažnai pasitaiko, kad į girą pridedama cukraus ar kvapiųjų medžiagų, todėl gėrimas tampa labiau panašus į saldintą limonadą. Jei tikslas yra gaivesnis ir „švaresnis“ pasirinkimas, verta vengti nereikalingų priedų ir konservantų.

    Taip pat svarbu įvertinti individualius poreikius: daliai žmonių fermentuoti gėrimai gali sukelti pilvo pūtimą, ypač jei jų vartojama daug ir staiga. O sergant tam tikromis virškinamojo trakto ligomis ar laikantis gydytojo paskirtos dietos, geriausia pasitarti su specialistu. Kaip ir su bet kuriuo produktu, saikas dažnai yra geriausias sprendimas.

    Kaip pasigaminti namuose?

    Duonos gira dažniausiai gaminama iš paskrudintos duonos, vandens ir mielių, kartais pridedant nedaug cukraus fermentacijai suaktyvinti. Mišinys kelias dienas laikomas šiltesnėje vietoje, o vėliau perkošiamas ir atvėsinamas. Namuose gaminant svarbu švara ir tinkamas laikymas, nes tai lemia ir skonį, ir saugumą.

    Paruoštą girą įprastai rekomenduojama laikyti šaldytuve ir suvartoti per maždaug savaitę. Skonis gali kisti, o fermentacija tęstis, todėl geriausia stebėti kvapą ir išvaizdą. Jei atsiranda neįprastas kvapas ar pelėsio požymių, gėrimo vartoti nereikėtų.

  • Bulvių pienas be sojos ir glitimo veržiasi į kavines: kodėl visi kalba apie jo putą?

    Karvės pieno vartojimas daugelyje šalių pamažu mažėja, o augaliniai gėrimai tampa kasdieniu pasirinkimu ne tik veganams. Vartotojai dažniau renkasi alternatyvas dėl mitybos įpročių, laktozės netoleravimo ir siekio mažinti poveikį aplinkai. Tarp naujų tendencijų vis dažniau minimas bulvių pienas.

    Šio tipo gėrimas paprastai gaminamas iš vandens ir bulvių pagrindo, o pramoniniuose produktuose dažnai papildomai pridedama rapsų aliejaus, mineralų ir vitaminų. Pagrindinis jo privalumas jautresniems žmonėms tas, kad jis natūraliai neturi laktozės, o daugelyje versijų nebūna sojos, glitimo ar riešutų. Vis dėlto sudėtis skiriasi, todėl alergiškiems ar turintiems celiakiją svarbu tikrinti etiketę.

    Kodėl baristos jį pastebėjo?

    Bulvių pienas išpopuliarėjo dėl to, kad kai kurie gamintojai jį pritaiko kavos gėrimams: jis gali suformuoti stabilią putą ir nesuskilti nuo aukštesnės temperatūros. Būtent putos kokybė lemia, ar gėrimas tinka kapučinui ir late, todėl naujos alternatyvos dažnai pirmiausia „išbandomos“ kavinėse. Skonis dažniausiai apibūdinamas kaip neutralus, mažiau saldus nei avižų gėrimo.

    Maistinė vertė priklauso nuo receptūros: vieni produktai yra lengvesni ir mažiau kaloringi, kiti turi daugiau riebalų dėl aliejų. Dalis gamintojų gėrimus praturtina kalciu ir vitaminu D, kad jie labiau priartėtų prie karvės pieno mitybinio profilio. Jei gėrimas nepraturtintas, kalcio kiekis gali būti gerokai mažesnis.

    Ką svarbu žinoti sveikatai?

    Teiginiai, kad pieno produktai vienareikšmiškai sukelia peršalimus ar kitas ligas, dažnai būna pernelyg supaprastinti. Tačiau laktozės netoleravimas iš tiesų gali sukelti pilvo pūtimą, skausmą, viduriavimą ir kitus virškinimo simptomus, todėl augaliniai gėrimai daugeliui tampa praktišku sprendimu. Alergija pieno baltymams taip pat yra aiški medicininė priežastis rinktis alternatyvas.

    Norintiems mažinti sočiųjų riebalų kiekį racione verta atkreipti dėmesį į sudėtį: vieni augaliniai gėrimai yra liesesni, o kiti dėl pridėtų aliejų gali turėti daugiau energinės vertės. Jei tikslas yra „sveikesnis“ pasirinkimas, dažnai rekomenduojama rinktis nepridėtinio cukraus, o prireikus ir kalciu praturtintas versijas.

    Ar galima pasigaminti namuose?

    Bulvių pieną galima pasigaminti ir namuose, tačiau jo savybės skirsis nuo baristinių produktų. Namuose dažniausiai gaunamas tirštesnis, krakmolingesnis gėrimas, kurio puta gali būti ne tokia stabili, nes pramonėje naudojami stabilizatoriai ir tiksliai subalansuotos riebalų bei baltymų proporcijos. Laikant šaldytuve naminį variantą reikėtų suvartoti per kelias dienas ir prieš naudojant suplakti.

    Augančiai augalinių gėrimų rinkai plečiantis, bulvių pienas tampa dar viena alternatyva tiems, kurie ieško neutralaus skonio ir nori išvengti dažniausių alergenų. Vis dėlto galutinį pasirinkimą dažniausiai lemia ne tik skonis ar putos kokybė, bet ir sudėtis, praturtinimas bei individualūs mitybos poreikiai.

  • Vadinama ilgaamžiškumo vaisiumi: marakuja turi 17 kcal, gali mažinti LDL ir saugoti širdį

    Marakuja, dar vadinama pasiflora, yra Pietų Amerikoje kilęs vaisius, kuris pastaraisiais metais vis dažniau atsiranda ir Lietuvos parduotuvėse. Ji vertinama dėl ryškaus skonio ir maistinių medžiagų gausos, tačiau svarbu suprasti, ką mokslas iš tiesų patvirtina, o kur dar trūksta tvirtų įrodymų.

    100 gramų marakujos yra palyginti nedaug energijos, o vienas vaisius dažniausiai turi apie 17–30 kilokalorijų, priklausomai nuo dydžio ir veislės. Dėl skaidulų ji gali padėti ilgiau jaustis sotiems ir sumažinti norą užkandžiauti, todėl tinka žmonėms, siekiantiems kontroliuoti svorį.

    Didžiausias marakujos privalumas mitybos požiūriu yra skaidulos: 100 gramų jų gali būti daugiau nei 10 gramų. Skaidulos siejamos su geresniu žarnyno darbu, stabilesniu gliukozės šuolių valdymu po valgio ir palankesniais kraujo lipidų rodikliais, ypač kai jos tampa nuolatine subalansuotos mitybos dalimi.

    Marakujoje taip pat yra vitaminų ir mineralų, tarp jų kalio, magnio, fosforo, geležies ir cinko. Kartu joje aptinkami antioksidantai ir fenoliniai junginiai, kurie padeda mažinti oksidacinį stresą, o tai laikoma vienu iš veiksnių, susijusių su širdies ir kraujagyslių ligų rizika bei lėtiniu uždegimu.

    Tyrimai rodo, kad marakujos sudedamosios dalys gali prisidėti prie mažesnio LDL cholesterolio ir trigliceridų, tačiau tai nereiškia, kad vien šis vaisius išspręs padidėjusio cholesterolio problemą. Šis efektas labiausiai tikėtinas, kai marakuja vartojama kartu su kitais širdžiai palankiais įpročiais: daugiau daržovių, ankštinių, viso grūdo produktų, žuvies, mažiau itin perdirbto maisto ir pakankamas fizinis aktyvumas.

    Žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu, marakuja gali būti įdomus pasirinkimas dėl skaidulų, tačiau ją vis tiek verta valgyti saikingai. Vaisyje yra natūralių cukrų, todėl geriausia ją vertinti kaip dalį bendro angliavandenių kiekio, ypač jei glikemijos kontrolė jautri.

    Parduotuvėse dažniausiai sutinkamos dvi marakujos rūšys: violetinė ir geltonoji. Jų maistinės savybės panašios, tačiau skiriasi skonis: violetinė paprastai aromatingesnė ir saldesnė, o geltonoji didesnė ir rūgštesnė, todėl dažnai naudojama sultims ar tyrėms.

    Renkantis prinokusią marakują verta atkreipti dėmesį į odelę: lengvai susiraukšlėjusi, pafałdinta išvaizda dažniausiai reiškia, kad vaisius yra prinokęs, o ne sugedęs. Marakują patogu valgyti šaukšteliu, o jos sėklos yra valgomos, nors kai kam gali nepatikti jų tekstūra.

  • Dešimtmečius vadintas nesveiku: šis pamirštas produktas grįžta į virtuves – ką sako mokslas

    Dešimtmečius gyvūniniai riebalai buvo laikomi vienareikšmiškai nesveiku pasirinkimu, tačiau pastaraisiais metais požiūris tapo kur kas niuansuotesnis. Mitybos specialistai vis dažniau pabrėžia, kad sveikatą lemia bendras mitybos modelis, o ne vienas produktas, todėl į lašinius ir lydytus taukus žiūrima atsargiai, bet nebe kategoriškai.

    Į kasdienę virtuvę grįžtantys taukai dažnai siejami ir su augančiu susidomėjimu tradiciniu, kuo paprastesnės sudėties maistu. Vartotojai dažniau renkasi mažiau perdirbtus produktus, o namuose gaminami taukai leidžia tiksliau kontroliuoti sudėtį ir skonį.

    Kodėl taukai vėl populiarėja?

    Taukai vertinami dėl stabilumo kaitinant: juose esantys riebalai, lyginant su dalimi augalinių aliejų, kepant gali būti atsparesni oksidacijai. Dėl to jie tradiciškai naudojami mėsai, bulvėms ar blynams kepti, nors tai nereiškia, kad toks pasirinkimas automatiškai tampa sveikesnis.

    Kartu pastebima ir praktinė priežastis: sotumas. Riebalai ilgiau suteikia sotumo jausmą, todėl daliai žmonių lengviau suvaldyti užkandžiavimą, jei patiekaluose yra subalansuotas riebalų, baltymų ir skaidulų derinys.

    Ką apie sudėtį sako mokslas?

    Taukai išties turi nemažai sočiųjų riebalų, o jų perteklius siejamas su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, ypač jei mityboje gausu perdirbtos mėsos, riebios mėsos gaminių ir mažai daržovių. Dėl to dauguma tarptautinių rekomendacijų ragina sočiuosius riebalus riboti ir dažniau rinktis nesočiuosius.

    Vis dėlto taukai nėra vien sočiųjų riebalų šaltinis: juose yra ir mononesočiųjų riebalų, įskaitant oleino rūgštį, kuri aptinkama ir alyvuogių aliejuje. Taip pat gali būti nedideli kiekiai riebaluose tirpių vitaminų, pavyzdžiui, vitamino D ir vitamino E, tačiau jų kiekiai nėra tokie, kad vien šiuo produktu būtų galima pagrįsti mitybos naudą.

    Kada tai tampa problema?

    Didžiausia rizika atsiranda tada, kai taukai tampa pagrindiniu riebalų šaltiniu ir kartu kasdien vartojama daug riebių mėsos gaminių, keptų patiekalų, trūksta skaidulų ir žuvies. Tokiu atveju didėja tikimybė viršyti rekomenduojamą sočiųjų riebalų kiekį ir pabloginti kraujo lipidų rodiklius.

    Kitaip situacija atrodo, kai taukai vartojami retai, nedideliais kiekiais ir įsilieja į subalansuotą racioną, kuriame daug daržovių, ankštinių, viso grūdo produktų, riešutų ir žuvies. Šiuolaikinė dietetika vis dažniau akcentuoja būtent dažnį, porciją ir kontekstą, o ne „gero“ ar „blogo“ produkto etiketę.

    Jei žmogus turi aterosklerozę, padidėjusį kraujospūdį, sutrikusį lipidų profilį ar kitų kardiometabolinių rizikų, dėl gyvūninių riebalų kiekio mityboje verta pasitarti su gydytoju ar dietologu. Tai ypač aktualu, jei taukai dažnai naudojami kepimui arba tepami ant duonos kaip kasdienis įprotis.

    Pastaruoju metu populiarėja ir modernesnės naminių taukų variacijos, pagardinamos džiovintomis slyvomis, spanguolėmis, džiovintais pomidorais ar keptu česnaku. Tačiau papildomi priedai nekeičia pagrindinės taisyklės: svarbiausia yra saikas ir bendra mitybos kokybė.

  • Senolių syropas iš žemės grįžta į madą: kuo padeda ir kaip saugiai pasigaminti namuose

    Vadinamasis syropas iš žemės, gaminamas iš gysločio lapų, pastaruoju metu vėl dažnai minimas kaip namų priemonė nuo kosulio, užkimimo ir gerklės dirginimo. Tai tradicinis receptas, kai augalinė masė laikoma ilgą laiką, kad iš lapų išsiskirtų veikliosios medžiagos, o miškinių ar sodo vaistinėlė papildytų atsargas šaltajam sezonui.

    Dažniausiai naudojamas siauralapis gyslotis, kurio lapuose aptinkama gleivinių medžiagų, iridoidų glikozidų, taninų ir flavonoidų. Šios medžiagos siejamos su raminamuoju poveikiu sudirgusiai gleivinei ir priešuždegiminėmis savybėmis, todėl augalas plačiai aprašomas Europos žolininkystės tradicijoje bei fitoterapijos šaltiniuose.

    Tokios priemonės esmė paprasta: gleivinės medžiagos gali apgaubti gerklę ir sumažinti perštėjimą, o tai ypač aktualu esant sausam, dirginančiam kosuliui. Vis dėlto svarbu suprasti, kad naminis sirupas nėra vaistas, o užsitęsęs kosulys, dusulys, karščiavimas ar krūtinės skausmas yra signalai kreiptis į gydytoją.

    Kaip gaminamas syropas iš žemės

    Tradiciniuose receptuose nuplauti jauni gysločio lapai sluoksniuojami inde, užpilant medumi arba užberiami cukrumi, kad susidarytų sirupas. Klasikinė versija indą siūlo laikyti vėsiai ir tamsiai, o kai kuriose tradicijose net užkasti žemėje keliems mėnesiams, tačiau šiuolaikiškai dažniau pasirenkamas laikymas šaldytuve.

    Higiena čia ypač svarbi: indas turi būti švarus, žaliava nepažeista, be pelėsio ar puvimo požymių. Jei sirupas pakeičia kvapą į aitroką, atsiranda neįprastų burbuliukų, pelėsio ar aiškių rūgimo ženklų, tokio produkto vartoti nereikėtų.

    Kada gali padėti, o kada geriau nerizikuoti

    Gysločio preparatai dažniau minimi kaip pagalbinė priemonė sudirgusiai gerklei ir lengvam kosuliui, ypač kai norisi švelnesnio poveikio. Tačiau jie nėra skirti gydyti bakterinėms infekcijoms ar pneumonijai, o vaikams, nėščiosioms ir lėtinėmis ligomis sergantiems žmonėms dėl vartojimo geriausia pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

    Reikėtų įvertinti ir sudėtį: medus netinka kūdikiams, o cukringi sirupai gali būti problemiški žmonėms, kontroliuojantiems gliukozės kiekį kraujyje. Jei kosulys trunka ilgiau nei kelias savaites, kartojasi naktimis ar atsiranda švokštimas, savarankiško gydymosi vien namų priemonėmis gali nepakakti.

    Kaip vartojamas ir kiek laikosi

    Liaudiškuose šaltiniuose dažniausiai minima vartoti po mažą šaukštelį kelis kartus per dieną, tačiau dozuojant verta laikytis saiko ir stebėti savijautą. Kadangi tai naminis produktas be standartizuoto paruošimo ir konservavimo, jo galiojimo laikas paprastai trumpas, o laikymas šaldytuve mažina sugedimo riziką.

    Jei norisi saugesnės alternatyvos, vaistinėse parduodami standartizuoti gysločio sirupai ar pastilės, kurių sudėtis ir laikymo sąlygos aiškiai nurodytos. Tokiais atvejais lengviau įvertinti dozes, kontraindikacijas ir suderinamumą su kitais vartojamais preparatais.