Category: Uncategorized

  • Mityba pagal mokslą: šis daržovių gaminimo būdas geriausiai saugo vitaminus ir mineralus

    The Best Way To Cook Vegetables For Maximum Nutritional Value

    Every generation of children faces a plate of limp, soggy vegetables and, with every miserable forkful, is told to eat them up because they will “make you big and strong.” Those who grew up into dedicated foodies know there is truth in that nutritional argument, but there are also many ways to make eating veggies a far more pleasant experience. We’re up to our elbows in different cooking methods, thanks to evolving kitchen kit, but to help our veggies hang on to their vitamins and minerals, there’s one method that rules supreme: you need to steam ’em.

    For instance, broccoli is a vitamin C powerhouse, packing in more than an orange, and steaming helps to retain as much of that nutrient as possible. Scientists found that boiling broccoli eliminated 54.6% of that essential vitamin, way more than the 14.3% lost during steaming, per Nutrition & Food Science. It’s a similar story for spinach, which saw 50.5% of its vitamin C leach into the cooking water, compared to just over 11% when it was steamed. Another study suggested steaming veggies such as cabbage, broccoli, and cauliflower, also allowed them to keep more immune system-boosting phytochemicals and glucosinolates, which have antioxidant and anti-inflammatory benefits (via Journal of the Science of Food and Agriculture). Of course, not every vegetable that we plant in our garden or buy in the supermarkets can be steamed, so where does that leave home cooks looking for more vitamins and minerals in their dishes?

    Microwaving will also help retain lots of nutrients

    There’s no right or wrong way to cook vegetables (you should always do you), but it’s worth favoring certain methods to maximize nutritional value. Steaming is great for many veggies, but microwaving them comes a close second, with samples hanging on to more than 90% of their vitamin K, according to a study published in Food Science and Biotechnology. Steaming and microwaving enable this because neither method subjects foods to prolonged high heat. However, beyond the taste of the vegetable itself, it’s also fair to say both methods can result in bland flavor, unless you decide to amp it up cowboy style.

    That’s where roasted and pan-fried vegetables come in. While both high heat methods can negatively affect vitamins that don’t do well in heat, roasting and sautéeing can also enhance other goodies. Take the humble tomato, for instance. Cooking them allows us to absorb more of the antioxidant lycopene in the fruit (yes, technically they’re a fruit), while heating spinach cuts oxalate levels so we can take in more of the leafy green’s iron and calcium. 

    Some people prefer eating raw veggies to ensure they absorb all their nutrients. While that works for bell peppers, lettuce, and many other common salad ingredients, the same can’t be said for potatoes. If you want the best the tasty tuber has to offer (all that fiber under the skin, for instance), you have to cook them. Precisely “how” is all down to you and part of the fun.

  • Karščio metu vietoj ledinio vandens rinkitės šį gėrimą: taip kūnas vėsinasi efektyviau

    Per karščius daugelis instinktyviai griebiasi ledinio vandens, tačiau kai kuriose karštose pasaulio vietose tradiciškai daroma priešingai. Pavyzdžiui, Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose paplitęs įprotis gerti karštą arbatą, kuri, tinkamomis sąlygomis, gali padėti lengviau ištverti kaitrą.

    Šio reiškinio paaiškinimas susijęs su organizmo termoreguliacija. Išgėrus šilto gėrimo, kūnas gali intensyviau pradėti prakaituoti, o prakaitui garuojant nuo odos paviršiaus šiluma pašalinama efektyviau ir žmogus ima jausti vėsesnį komfortą.

    Svarbi detalė yra oro drėgnumas: kuo oras sausesnis, tuo greičiau prakaitas išgaruoja ir tuo geriau veikia natūralus vėsinimosi mechanizmas. Esant didelei drėgmei, prakaitas garuoja prasčiau, todėl karšto gėrimo efektas gali būti mažiau juntamas, o savijauta tvankioje aplinkoje išlikti sudėtinga.

    Karštomis dienomis dažniausiai rekomenduojama rinktis nesaldintus gėrimus, kurie prisideda prie skysčių balanso. Tam tinka juodoji arbata ar žolelių užpilai, pavyzdžiui, ramunėlių ar mėtų, o norint švelnesnio skonio gėrimą galima atvėsinti iki šilto, bet ne ledinio.

    Vis dėlto svarbiausia per karščius yra pakankamas skysčių kiekis ir dėmesys savijautai. Alkoholio ir saldžių gazuotų gėrimų geriau vengti, nes jie gali didinti dehidratacijos riziką, o sportuojant ar ilgai būnant saulėje verta nepamiršti ir elektrolitų.

  • Baltas apnašas ant slyvų kelia nerimą: paaiškino, ką jis reiškia ir kada vaisių mesti

  • Triukas slyvų uogienei be maišymo: orkaitėje neprisvils, o skonis bus kaip vaikystėje

    Slyvų uogienė daugeliui asocijuojasi su ilgu virimu ir nuolatiniu maišymu, kad neprisviltų puodo dugne. Tačiau uogienę galima išvirti paprasčiau, dalį darbo patikint žemai temperatūrai ir ilgesniam kaitinimui. Taip išgaunama tiršta konsistencija ir ryškus vaisių skonis.

    Geriausiai šiai metodikai tinka labai prinokusios, minkštesnės slyvos, turinčios daugiau natūralaus cukraus ir mažiau rūgšties. Vaisius reikia nuplauti, perpjauti ir išimti kauliukus, o tada sudėti į karščiui atsparų indą. Patogu rinktis platesnį indą, nes didesnis paviršiaus plotas padeda greičiau išgarinti drėgmę.

    Užuot nuolat maišius ant viryklės, slyvos kaitinamos lėtai, kad pamažu išleistų sultis, suminkštėtų ir pradėtų tirštėti. Orkaitėje šiluma pasiskirsto tolygiau, todėl rizika, kad masė prisvils, paprastai būna mažesnė. Vis dėlto kartkartėmis verta patikrinti konsistenciją, ypač pabaigoje, kai masė jau gerokai sutirštėja.

    Kaip veikia orkaitės metodas?

    Lėtas kepimas žemoje temperatūroje leidžia vandeniui išgaruoti be intensyvaus burbuliavimo, kuris dažnai skatina prisvilimą ant puodo dugno. Kuo daugiau drėgmės pasišalina, tuo uogienė tampa tirštesnė, o skonis koncentruotesnis. Ilgesnis kaitinimas taip pat sustiprina slyvų aromatą ir natūralų saldumą.

    Uogienės tirštumą patogiausia vertinti ne pagal laiką, o pagal vaizdą ir tekstūrą: masė turi tapti vientisa, tąsi ir „lėtai“ kristi nuo šaukšto. Jeigu slyvos itin sultingos, procesas užtruks ilgiau, todėl kantrybė čia svarbiausia. Siekiant stabilaus rezultato, geriau neskubinti kaitinimo keliant temperatūrą.

    Kokias slyvas rinktis, kad sutirštėtų greičiau?

    Tirštai uogienei geriausiai tinka slyvos, turinčios daug minkštimo ir mažiau vandens. Dažniausiai tam pasirenkamos vengrinės slyvos, nes jos lengvai sukrenta ir natūraliai sutirštėja. Labai svarbu, kad vaisiai būtų prinokę, bet ne vandeningi ar pažeisti, nes tai prailgina garinimą.

    Paruošta uogienė tinka ne tik ant duonos, bet ir blynams, kepiniams bei desertams. Toks būdas patogus tiems, kurie nori naminių atsargų, bet nenori kelias valandas stovėti prie puodo. Svarbiausia pasirinkti tinkamas slyvas ir leisti laikui padaryti savo darbą.

  • Klaida, kuri sugadina keptą dešrelę: paprastas triukas padės išvengti sprogstančios odelės

    Kas dažniausiai sugadina rezultatą

    Keptos dešrelės neretai nuvilia: odelė paruduoja per greitai, ima trūkinėti, o vidus lieka vėsus arba išsausėja. Dažniausia priežastis – per aukšta temperatūra, kai gaminys dar būna šaltas.

    Uždėjus ką tik iš šaldytuvo išimtą dešrelę ant įkaitintos keptuvės, odelė staiga susitraukia ir greitai apskrunda. Tuo metu vidus nespėja sušilti, o pratrūkusi odelė išleidžia riebalus ir sultis, kurie lemia skonį.

    Paprastas triukas prieš kepant

    Kad dešrelė nesproginėtų ir liktų sultinga, ją verta išimti iš šaldytuvo iš anksto ir leisti sušilti iki kambario temperatūros. Taip sumažėja temperatūrų skirtumas, dešrelė šyla tolygiau, o odelė rečiau trūkinėja.

    Dar vienas svarbus žingsnis – kepti ant vidutinės, ne maksimalios kaitros ir duoti laiko šilumai pasiekti vidų. Jei skubama, viršus prisvilsta, o viduje lieka šaltas mėsos sluoksnis.

    Kokį riebalą rinktis ir ko vengti

    Kepimui tinka neutralaus skonio rapsų aliejus, taukai arba lydytas sviestas – jie gerai perduoda šilumą ir padeda išgauti tolygų apskrudimą. Skonis gali kiek skirtis: taukai sustiprina mėsišką aromatą, o lydytas sviestas suteikia švelnesnį, sviestinį poskonį.

    Verta vengti riebalų, kurie greitai svilsta ir pradeda rūkti, pavyzdžiui, įprasto sviesto. Kai riebalai perkaista, prastėja tiek skonis, tiek kepimo kontrolė, o dešrelė greičiau perdžiūsta.

    Dažnai kartojama klaida – dešrelę prieš kepant įpjauti ar subadyti šakute, tikintis, kad ji greičiau sušils. Praktikoje taip išleidžiami riebalai, o po kepimo vidus tampa sausesnis ir mažiau aromatingas.

    Jei norisi dar saugesnio rezultato, dalis virtuvės profesionalų dešreles rekomenduoja kepti orkaitėje, kur karštis pasiskirsto tolygiau. Taip lengviau išvengti pratrūkusios odelės ir pasiekti, kad vidus būtų karštas, o paviršius gražiai apskrudęs.

  • Singapūro pusryčių hitas jūsų virtuvėje: užteks 4 ingredientų, o skonis nustebins

    Paprastas skrebutis su uogiene daugeliui yra greičiausias rytinis užkandis, tačiau Pietryčių Azijoje populiarus visai kitas saldus derinys. Singapūre, Malaizijoje ir Indonezijoje jau dešimtmečius valgomas kaya toast – kvietinės duonos skrebučiai su kaya kremu ir sviestu.

    Nors kaya dažnai vadinama uogiene, jos skonis ir tekstūra labiau primena švelnų kremą. Ji gaminama ne iš vaisių, o iš kokosų pieno, kiaušinių, cukraus ir žiupsnelio druskos, kuri išryškina saldumą ir suteikia subalansuotą poskonį.

    Kokosų pienas vertinamas dėl riebalų, kurie gali tapti greitu energijos šaltiniu, o jo sudėtyje esantis laurino rūgšties junginys siejamas su antimikrobinėmis savybėmis. Jame taip pat yra mineralų, pavyzdžiui, kalio, fosforo ir magnio, kurie svarbūs normaliai organizmo veiklai.

    Kiaušiniai šiame recepte atlieka ne tik skonio, bet ir struktūros funkciją, todėl kaya tampa tiršta ir aksominė. Jie yra kokybiškų baltymų šaltinis, o taip pat suteikia vitaminų ir mineralų, tarp jų – vitaminų A, D, E, B grupės vitaminų, geležies ir seleno.

    Vis dėlto kaya kremas nėra lengvas dietinis pasirinkimas: jame nemažai cukraus ir riebalų, todėl geriausia jį vartoti saikingai. Toks pusryčių derinys gali tikti rytais, kai laukia aktyvesnė diena ar fizinis krūvis, nes suteikia greitos energijos ir sotumo.

    Kaip patiekiamas kaya toast?

    Tradiciškai skrebučiai tepami sviestu ir kaya kremu, o šalia patiekiama kava arba arbata. Kai kuriose vietose šis užkandis papildomas minkštai virtu kiaušiniu, pagardinamu sojų padažu ir baltuoju pipiru.

    Kaya kremą galima naudoti ir universaliau: jis tinka ne tik skrebučiams, bet ir bandelėms, pynėms, blynams, lietiniams ar vafliams. Tai paprastas būdas į kasdienius pusryčius įnešti atostogų nuotaikos, nekeičiant visos virtuvės įpročių.

    Greita idėja namams

    Paskrudinkite kvietinę duoną, užtepkite sviesto ir kaya kremo, o tada patiekite su mėgstama kava ar arbata. Jei norisi autentiškesnio varianto, prie skrebučių galima patiekti ir minkštai virtą kiaušinį.

  • Parduotuvėse vis dar apeiname: šis melonas stiprina širdį, o akims gali būti tikras balzamas

    Kantalupa, dar vadinama kvapiuoju melonu, vis dažniau minima kaip vienas naudingiausių vasaros vaisių, tačiau pirkėjų krepšeliuose ji vis dar reta. Specialistai primena, kad tai mažai kaloringas, vandeningas vaisius, galintis padėti lengviau pasiekti dienos skysčių normą ir papildyti racioną vitaminais.

    Kantalupa priklauso moliūginių šeimai ir išsiskiria tvirta, tinkliška žieve bei ryškiai oranžiniu, sultingu minkštimu. Prinokęs vaisius skleidžia stiprų saldų aromatą, tačiau turi vieną trūkumą: pernoksta gana greitai, todėl parsinešus namo jį verta suvalgyti per kelias dienas.

    Didelę kantalupos dalį sudaro vanduo, todėl ji laikoma ypač lengvu užkandžiu. Maistinė vertė dažniausiai siekia apie 34 kilokalorijas 100 gramų, tad ji gali būti alternatyva saldumynams, kai norisi deserto, bet kartu svarbus saikas.

    Šis melonas vertinamas dėl vitamino C, kuris prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos ir padeda saugoti ląsteles nuo oksidacinio streso. Praktikoje tai reiškia, kad kantalupa gali būti paprastas būdas vasarą dažniau rinktis vitaminų turintį užkandį vietoje perdirbtų saldėsių.

    Kantalupoje yra ir kalio, kuris svarbus normaliai raumenų veiklai bei padeda palaikyti normalų kraujospūdį. Dėl šios priežasties kalio turtingi produktai neretai minimi širdžiai palankioje mityboje, ypač kai racione per daug druskos ir per mažai daržovių bei vaisių.

    Kitas kantalupos privalumas siejamas su karotenoidais, ypač beta karotenu, iš kurio organizme gali būti gaminamas vitaminas A. Ši medžiaga svarbi normaliai regai, todėl vaisiai ir daržovės, turintys oranžinę spalvą, dažnai rekomenduojami kaip regą palaikantys pasirinkimai kasdienėje mityboje.

    Perkant kantalupą patariama rinktis ne supjaustytą, o visą vaisių, nes perpjovus minkštimas greičiau oksiduojasi ir trumpėja laikymo laikas. Taip pat svarbu laikytis higienos: prieš pjaustant vaisių verta nuplauti žievę, kad pjaunant bakterijos nepatektų ant minkštimo.

    Kantalupą paprasčiausia valgyti kaip arbūzą: perpjauti per pusę, išskobti sėklas ir supjaustyti skiltelėmis. Ji tinka ir į jogurtą, košes, vaisių salotas ar glotnučius, o karštomis dienomis gali tapti pagrindu naminiam šerbetui.

    Džiovinta kantalupa išlieka saldi ir patogi kaip užkandis, tačiau joje būna mažiau vandens, o cukrų koncentracija didesnė. Todėl ją verta vertinti kaip desertinį priedą ir mėgautis saikingai, ypač jei ribojamas pridėtinis cukrus ar skaičiuojamos kalorijos.

  • Karščiuose geriau už vandenį? Kefyras ne tik drėkina, bet ir gali padėti žarnynui

    Per karščius organizmui reikia ne tik vandens, bet ir elektrolitų bei lengvai pasisavinamų maistinių medžiagų. Kefyras dažnai minimas kaip vienas praktiškiausių pasirinkimų, nes vienu metu padeda papildyti skysčius, suteikia baltymų ir mineralų bei gali palaikyti virškinimą.

    Kefyras yra fermentuotas pieno gėrimas, gaminamas iš pieno ir kefyro kultūrų, kuriose yra pieno rūgšties bakterijų ir mielių. Fermentacijos metu susidaro pieno rūgštis, lemianti būdingą rūgštelę, o taip pat kefiranas, siejamas su palankesne žarnyno mikrobiotos pusiausvyra.

    Kefyre natūraliai yra kalcio, fosforo, magnio ir kalio, taip pat B grupės vitaminų, kurie svarbūs energijos apykaitai. Dėl tokios sudėties gėrimas gali būti naudingas vasarą, kai gausiau prakaituojant prarandama dalis mineralų.

    Reguliarus fermentuotų pieno produktų vartojimas siejamas su geresne virškinimo funkcija ir mikrobiotos įvairove, o kai kuriems žmonėms kefyras gali palengvinti vidurių užkietėjimą ar sumažinti pilvo pūtimą. Tyrimai taip pat rodo, kad fermentuoti pieno produktai gali būti susiję su palankesniais gliukozės ir cholesterolio rodikliais, tačiau tai nėra gydymas ir nepakeičia subalansuotos mitybos.

    Vis dėlto kefyras tinka ne visiems. Jo reikėtų vengti žmonėms, turintiems alergiją karvės pieno baltymams, o esant ryškiai laktozės netolerancijai verta stebėti individualią reakciją, nors fermentacijos metu laktozės kiekis paprastai sumažėja.

    Atsargumas rekomenduojamas ir sergant uždegiminėmis žarnyno ligomis ar esant histamino netolerancijai, nes fermentuoti produktai kai kuriems gali paūminti simptomus. Svarbu žinoti ir tai, kad fermentacijos metu kefyre susidaro labai mažas alkoholio kiekis, todėl jis gali būti netinkamas vartojant disulfiramą turinčius vaistus.

    Jei kefyro skonis per rūgštus, jį galima sutirštinti ir sušvelninti vaisiais, pavyzdžiui, braškėmis, avietėmis ar mėlynėmis. Norint skystesnio kokteilio, pakanka įpilti truputį vandens, pieno ar augalinio gėrimo, o papildomai sotumui galima įmaišyti išbrinkintų ispaninio šalavijo sėklų.

  • Šios uogos turi iki 4 kartų daugiau vitamino C nei apelsinai: kodėl verta valgyti dabar

    Sezoninės uogos, kurios stebina

    Vasarą turguose ir soduose pasirodančios serbentų uogos dažnai keliauja į kompotus ar uogienes, tačiau jų vertė gerokai platesnė nei skonis. Mitybos specialistai išskiria serbentus dėl didelės vitamino C koncentracijos, skaidulų ir antioksidantų.

    Serbentai yra santykinai nekaloringi, ypač lyginant su daugeliu perdirbtų desertų. Maždaug 100 gramų šviežių juodųjų serbentų turi apie 60–65 kilokalorijas, o kartu suteikia ir skaidulų, padedančių ilgiau išlikti sotiems.

    Kuo serbentai pranašesni už apelsinus?

    Apelsinai ilgus metus laikomi vitamino C simboliu, bet juodieji serbentai šiuo požiūriu dažnai laimi. Tipiškai 100 gramų apelsinų yra apie 50 miligramų vitamino C, o tokia pati juodųjų serbentų porcija gali turėti apie 180 miligramų.

    Tai reiškia, kad juodieji serbentai gali suteikti daugiau nei 3 kartus, o kai kuriais atvejais ir beveik 4 kartus daugiau vitamino C nei apelsinai. Vitaminas C svarbus normaliai imuninės sistemos veiklai ir padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinės pažaidos.

    Antioksidantai, skaidulos ir dar vienas svarbus mineralas

    Serbentų tamsią spalvą, ypač juodųjų, lemia natūralūs augaliniai junginiai, tarp jų antocianinai. Jie siejami su antioksidaciniu poveikiu, kuris padeda mažinti oksidacinį stresą organizme.

    Skaidulos serbentuose naudingos virškinimui ir gali prisidėti prie palankesnių kraujo lipidų rodiklių, kai mityba apskritai subalansuota. Serbentai taip pat suteikia kalio, kuris svarbus normaliai raumenų funkcijai ir padeda palaikyti normalų kraujospūdį.

    Kaip valgyti, kad nauda būtų didžiausia?

    Daugiausia naudingų medžiagų serbentai išlaiko valgomi švieži, nes vitaminas C yra jautrus karščiui ir ilgai trunkančiam apdorojimui. Verdant, kepant ar ilgai kaitinant jo kiekis gali pastebimai sumažėti.

    Kasdienėje mityboje serbentus patogu berti į natūralų jogurtą, košes ar glotnučius, taip pat maišyti į vaisių salotas. Norint išsaugoti sezoninę vertę ilgesniam laikui, praktiškas sprendimas yra greitas užšaldymas, kuris padeda išlaikyti didesnę dalį vitamino C ir antioksidantų.

  • Atsitiktinai sukurta Graikijoje: ši šalta frappe kava užkariavo pasaulį ir gelbsti per karščius

    Šalta kava frappe šiandien tapo beveik universaliu vasaros gėrimu: jos rasite tiek kavinėse, tiek viešbučių pusryčių bufetuose, o namuose ją pasigaminti galima be espresso aparato. Populiarumą lemia paprasta idėja ir greitas paruošimas, o skonis lengvai pritaikomas pagal tai, ar norisi saldesnio, ar gaivesnio varianto.

    Frappe istorija dažniausiai siejama su 1957 metais, kai tarptautinėje parodoje Salonikuose Graikijoje buvo pristatomas pieno pagrindu gaminamas šokoladinis gėrimas, plakamas plaktuvėje. Pasakojama, kad vienas dalyvių, neturėdamas karšto vandens, tirpią kavą sumaišė su šaltu gėrimu ir suplakė iki putos – taip gimė šiandien gerai atpažįstamas putotas kavos kokteilis.

    Klasikinės frappe esmė yra tirpi kava, šaltas vanduo ir plakimas, sukuriantis tvirtą putą. Būtent puta ir yra šio gėrimo skiriamasis bruožas, o rezultatą stipriai veikia plakimo intensyvumas bei ingredientų proporcijos.

    Namų sąlygomis patogiausia naudoti rankinį plaktuvą arba blenderį: į indą įpilkite kelis šaukštus šalto vandens, suberkite tirpios kavos ir, jei norite, įdėkite cukraus ar saldiklio. Viską suplakite, kol susiformuos vientisa puta, tuomet supilkite į aukštą stiklinę, įdėkite ledo kubelių ir papildykite vandeniu bei pienu pagal skonį.

    Frappe lengva paversti desertiniu gėrimu: tinka plakta grietinėlė, kakava ar saldūs sirupai, pavyzdžiui, šokolado arba karamelės. Jei norisi mažiau saldumo, geriau rinktis daugiau ledo ir mažiau priedų, o pieną keisti augaliniu gėrimu, kad skonis būtų lengvesnis ir gaivesnis.

    Pastaraisiais metais šaltos kavos kultūra sparčiai plečiasi, o vartotojai dažniau renkasi gėrimus, kuriuos galima greitai individualizuoti namuose. Frappe į šią tendenciją pataiko tiksliai: ji nereikalauja brangios įrangos, o rezultatas primena kavinių gėrimus, ypač kai skiriama dėmesio putos tekstūrai ir ledo kiekiui.