CP v2

Category: Uncategorized

  • Pulled pork be streso: lėtaeigė ar rūkykla – kuris būdas tikrai lengvesnis ir kodėl?

    Plėšyta kiauliena daugeliui asocijuojasi su rūkyklos aromatu ir ilgu procesu, tačiau realybėje dažniau laimi paprastesnis kelias. Lėtaeigis puodas paprastai reikalauja mažiau įrangos, mažiau priežiūros ir lengviau atleidžia pradedančiųjų klaidas nei rūkymas.

    Rūkymui paprastai reikia specialios įrangos, lauko erdvės ir daugiau praktikos: tenka valdyti temperatūrą, dūmų intensyvumą, kurą bei laiką. Lėtaeigiame puode dažniausiai užtenka mėsą pagardinti, įpilti šiek tiek skysčio ir palikti lėtai troškintis, o procesą galima planuoti net per naktį.

    Lėtaeigio privalumas – mažiau kontrolės

    Rūkykloje temperatūros svyravimai gali greitai pakeisti rezultatą: mėsa gali išsausėti arba, priešingai, nepasiekti norimos tekstūros. Lėtaeigis puodas stabiliau palaiko kaitrą, todėl didžiausias darbas dažnai apsiriboja tinkamu prieskonių mišiniu ir laiku.

    Prie paprastumo prisideda ir priežiūra: rūkyklą reikia reguliariai valyti nuo riebalų ir degėsių, o tai kai kam tampa atskiru projektu. Lėtaeigio puodo indą paprastai galima išplauti kriauklėje arba indaplovėje, tad kasdieniam naudojimui tai patogesnis variantas.

    Kodėl skonis ne visada toks pats?

    Didžiausias lėtaeigio minusas yra tai, kad nesusidaro vadinamoji plutelė, kuri rūkymo metu atsiranda ant mėsos paviršiaus. Būtent ši karamelizuota, tekstūriška dalis dažnai laikoma vienu svarbiausių klasikinės plėšytos kiaulienos bruožų.

    Vis dėlto lėtaeigiame puode galima išgauti labai sultingą, minkštą mėsą, jei nepadauginama skysčio. Kiauliena pati turi daug drėgmės, todėl per didelis sultinio ar sulčių kiekis gali paversti rezultatą vandeningu ir prigesinti skonį.

    Kaip pagerinti rezultatą namuose?

    Skoniui didelę įtaką daro padažas: stipresnio, subalansuoto barbekiu skonio padažas padeda priartėti prie rūkymo profilio. Jei naudojamas pirktinis padažas, jį galima priderinti prieskoniais, rūgštimi ar saldumu, kad skonis taptų ryškesnis.

    Dar viena dažna klaida yra per ilgas kaitinimas: nors lėtas gaminimas padeda pasiekti minkštumą, persistengus mėsa gali tapti biri ir miltinga. Praktikoje verta stebėti ne tik laiką, bet ir tai, kada mėsa lengvai išsiardo šakute, nes tai patikimesnis ženklas nei vienas konkretus termometro skaičius.

    Apibendrinant, jei tikslas yra paprasčiausias būdas be papildomos įrangos ir nuolatinės priežiūros, lėtaeigis puodas dažniausiai bus lengvesnis pasirinkimas. O ieškantiems autentiškesnės tekstūros ir ryškaus dūmo aromato, rūkykla išlieka aukso standartu, tik reikalaujančiu daugiau laiko ir įgūdžių.

  • Kavos ekspertai vieningi: štai paprastas būdas, kaip pupeles išlaikyti šviežias ilgiau

    Kodėl kava taip greitai praranda skonį

    Skrudintoje kavoje yra šimtai lakiųjų aromatinių junginių, kurie suteikia gėrimui saldumo, vaisiškumo ir kompleksiškumo. Laikui bėgant jie išsisklaido į orą, o puodelis ima atrodyti plokščias, su blankesniu kvapu ir trumpesniu poskoniu.

    Skonio kritimą labiausiai spartina keturi veiksniai: šviesa, šiluma, drėgmė ir deguonis. Pirmuosius tris suvaldyti gana paprasta, tačiau deguonis yra didžiausias priešas, nes jis skatina oksidaciją ir nemalonių prieskonių, primenančių kartoną ar apkarusias riebalų natas, formavimąsi.

    Vienas patarimas, dėl kurio sutaria visi

    Specialistai sutaria dėl pagrindinės taisyklės: kavą geriausia laikyti originaliame maišelyje su vienkrypčiu vožtuvu, atokiau nuo šilumos, šviesos ir drėgmės. Toks maišelis sukurtas taip, kad išleistų iš pupelių pasišalinantį anglies dioksidą, bet neleistų lengvai patekti orui atgal.

    Praktiškai tai reiškia, kad verta po kiekvieno naudojimo iš maišelio išspausti kuo daugiau oro ir jį sandariai uždaryti. Jei kava laikoma spintelėje, o ne ant stalviršio prie viryklės ar lango, jos aromatas išlieka pastebimai ryškesnis.

    „Jei kava šviežiai skrudinta, laikykite ją tame pačiame vožtuviniame maišelyje ir malte tik prieš plikymą“, – sakė kavos ekspertai, vertinę skirtingus laikymo būdus.

    Kada malti ir kiek laiko kava išlieka gera

    Didžiausia klaida, kuri greičiausiai sugadina net ir brangesnes pupeles, yra malimas iš anksto. Sumalus smarkiai padidėja paviršiaus plotas, aromatai ima sklaidytis daug greičiau, o anglies dioksidas pasišalina staigiau, todėl pupelės praranda natūralią apsaugą nuo oksidacijos.

    Nors dažnai kalbama apie dviejų savaičių ribą, realybėje viskas priklauso nuo skrudinimo, laikymo ir vartojimo tempo. Daugeliu atvejų gerai laikomos pupelės išlieka malonios ir po kelių savaičių, tačiau ryškiausias aromatas paprastai juntamas per pirmas 1–3 savaites nuo skrudinimo.

    Ar verta šaldyti kavą ir pirkti specialias dėžutes

    Ilgesniam saugojimui šaldiklis gali būti labai veiksmingas sprendimas, jei uždarą pakuotę planuojate laikyti kelias savaites ar mėnesius. Svarbiausia vengti nuolatinio ėmimo pirmyn ir atgal, nes temperatūrų kaita didina drėgmės riziką ir gali pagreitinti senėjimą.

    Sandarios dėžutės ar vakuuminiai indai gali padėti, bet daugeliui žmonių, kurie pakuotę suvartoja per 1–2 savaites, skirtumas bus nedidelis. Daug svarbiau yra kasdieniai įpročiai: tamsi vieta, pastovi kambario temperatūra, kuo mažiau oro pakuotėje ir malimas tik prieš ruošiant.

    Jei norite paprasto kontrolinio sąrašo, jis trumpas: pirkite pupeles su aiškia skrudinimo data, laikykite originaliame vožtuviniame maišelyje, nemalkite iš anksto ir šaldykite tik tas pakuotes, kurių greitai neatidarysite.

  • Nemiga atsitrauks be vaistų: paprasta technika, kuri dažnai veikia geriau už migdomuosius

    Paprastas būdas nuraminti mintis

    Nemiga dažnai prasideda tada, kai kūnas pavargęs, bet galva vis dar sprendžia problemas, planuoja rytojų ar grįžta prie dienos įtampų. Tokiais atvejais miegą gali trikdyti ne „miego trūkumas“, o per didelis budrumas ir nerimas.

    Pastaraisiais metais plačiau aptariama vadinamoji kognityvinio maišymo technika. Ji paremta paprastu principu: užimti protą emociškai neutralia užduotimi, kad jis nustotų „kabintis“ į nerimą keliančias mintis.

    Kaip atliekamas kognityvinis maišymas

    Pirmiausia pasirinkite bet kokį žodį, geriausia tokį, kuriame yra skirtingų raidžių. Tuomet imkite pirmąją raidę ir sugalvokite kuo daugiau žodžių, prasidedančių ta raide, o kiekvieną jų trumpai įsivaizduokite.

    Kai idėjos išsenka, pereikite prie kitos raidės ir kartokite tą patį. Pavyzdžiui, pasirinkus žodį „krepšinis“, prie raidės K galima sugalvoti „kava“, „kalnas“, „knyga“, o kiekvieną vaizdą kelioms sekundėms ramiai „pamatyti“ mintyse.

    Svarbiausia ne greitis ir ne tikslumas, o monotoniškas, neutralus dėmesio nukreipimas. Jei žodis pasikartoja ar mintys nuplaukia, tiesiog grįžkite prie pratimo, nekaltindami savęs.

    Kodėl tai gali padėti užmigti

    Miego specialistai pabrėžia, kad prieš užmiegant smegenys natūraliai pereina į lėtesnį, labiau fragmentuotą mąstymo režimą, panašų į sapnų logiką. Kognityvinis maišymas dirbtinai imituoja šį procesą, todėl kūnui lengviau „persijungti“ į miegą.

    Technika taip pat mažina vadinamąsias nemigą palaikančias mintis, kai žmogus ima skaičiuoti, kiek liko valandų miegui, jaudinasi dėl ryto ar analizuoja, kodėl neužmiega. Neutralūs žodžiai ir vaizdiniai padeda nutraukti šį ratą, o įtampa palaipsniui slopsta.

    Vis dėlto tai nėra stebuklingas sprendimas visiems. Jei nemiga kartojasi kelias savaites, ją lydi stiprus nerimas, knarkimas, dusimo epizodai, nuolatinis nuovargis ar prabudimai naktį, verta pasitarti su gydytoju, nes priežastys gali būti platesnės.

  • Erkė jau ištraukta, bet baimė lieka: gydytoja paaiškino, kas gali nutikti ir ko nedaryti

    Ištraukus erkę neretai kyla nerimas, ar viskas padaryta teisingai, ypač jei atrodo, kad odoje liko tamsus taškelis. Gydytojai pabrėžia, kad dažnai tai būna sukrešėjusio kraujo šašas ar vietinė odos reakcija, o ne erkės „galvutė“.

    Jei po ištraukimo odoje liko smulki erkės burnos dalių atplaiša, ją galima labai atsargiai pabandyti pašalinti švariu pincetu. Vis dėlto dažniausiai rekomenduojama odos nekrapštyti, nes papildoma trauma gali sukelti didesnį uždegimą ir padidinti bakterinės infekcijos riziką.

    „Nereikia badyti odos adata ar bandyti ją „iškrapštyti“ peiliuku. Palikite ramybėje, organizmas dažnai pats palaipsniui pašalina likučius, kai oda gyja“, – sako gydytoja, remdamasi tarptautinėmis visuomenės sveikatos rekomendacijomis.

    Po erkės pašalinimo įkandimo vietą verta nuplauti vandeniu su muilu arba dezinfekuoti antiseptiku. Pirmosiomis dienomis galimas nedidelis paraudimas, kuris savaime dar nereiškia erkių platinamos ligos.

    Svarbiausia kelias savaites stebėti savijautą. Į gydytoją reikėtų kreiptis, jei pasireiškia karščiavimas, galvos skausmas, kūno maudimas, padidėja limfmazgiai, atsiranda bėrimas arba aplink įkandimą pradeda plėstis vis didėjanti paraudimo dėmė.

    Ko po įkandimo nedaryti

    Specialistai ragina vengti populiarių, bet žalingų „liaudiškų“ metodų. Nereikėtų įkandimo vietos prideginti, tepti aliejumi, vazelinu ar spiritu tikintis „uždusinti“ erkę, taip pat spaudyti odos pirštais ar krapštyti iki kraujo.

    Taip pat nerekomenduojama profilaktiškai vartoti antibiotikų be gydytojo nurodymo, nes jie neapsaugo nuo visų erkių platinamų infekcijų ir gali sukelti nepageidaujamų reakcijų. Jei kyla abejonių dėl įkandimo vietos, saugiausia kreiptis į medikus, o ne gydytis savarankiškai.

    Kada tamsus taškelis tampa problema

    Erkės burnos aparatas į odą įsikabina greitai, todėl net ir taisyklingai šalinant kartais lieka smulkus fragmentas, panašus į atplaišą. Jei per 1–2 savaites matomas taškelis nemažėja, atsiranda kietas mazgelis, didėjantis paraudimas, patinimas, skausmas ar pūliavimas, reikėtų nedelsti ir pasirodyti gydytojui.

    Gydytojai aiškina, kad kartais organizmas svetimkūnį „įkapsuliuoja“ ir susiformuoja mažas mazgelis, kuris gali išlikti ilgiau. Dažniausiai tai nėra pavojinga, tačiau jei mazgelis užsidega ar vargina, medikai gali jį pašalinti ir įvertinti, ar nėra komplikacijų.

    Svarbu žinoti, kad infekcijų sukėlėjai dažniausiai perduodami erkės įsisiurbimo metu per seiles ir žarnyną, kai erkė būna prisitvirtinusi. Jei odoje lieka tik nedidelė burnos aparato atplaiša, ji pati savaime nebegali tęsti infekcijos perdavimo, tačiau įkandimo vietą vis tiek būtina stebėti dėl uždegimo ir bendrų simptomų.

  • Šie vaisių ir daržovių sultys gali pakelti energiją, bet gydytojai įspėja dėl griežtos ribos

    Vaisių sultys dažnai pristatomos kaip greitas būdas papildyti vitaminų atsargas ir pasijusti žvaliau, tačiau mitybos specialistai pabrėžia, kad tai vis tiek yra koncentruotas cukraus šaltinis. Dėl to daugelyje šalių rekomenduojama sultis vartoti saikingai, pirmenybę teikiant visiems vaisiams ir uogoms.

    Jungtinėje Karalystėje taikomos gairės dažniausiai mini iki 150 mililitrų sulčių per dieną ir pataria jas gerti valgant, o ne tarp valgymų. Taip mažiau apkraunama dantų emalė rūgštimis ir sumažinami staigūs gliukozės šuoliai, ypač jei sultys geriamos vienos.

    Granatų sultys ir širdis

    Granatų sultys išpopuliarėjo dėl polifenolių, kurie veikia kaip antioksidantai ir siejami su mažesniu oksidaciniu stresu. Tyrimų apžvalgos rodo, kad reguliariai vartojant granatų sultis kai kuriems žmonėms gali nežymiai mažėti kraujospūdis ir blogojo cholesterolio rodikliai.

    Vis dėlto gydytojai pabrėžia, kad tai nėra vaistų pakaitalas, o poveikis labiau tikėtinas tuomet, kai sultys yra bendros sveikesnės mitybos dalis. Renkantis produktą svarbu ieškoti 100 proc. sulčių be pridėtinio cukraus, nes dalis gėrimų būna praskiesti ir saldinti.

    Spanguolių, vyšnių sultys ir atsargumas

    Spanguolių sultys dažniausiai minimos kalbant apie šlapimo takų infekcijų prevenciją, nes jose esantys junginiai gali trukdyti bakterijoms prisitvirtinti prie šlapimo pūslės sienelių. Kai kurios mokslinės apžvalgos rodo, kad daliai žmonių tai gali sumažinti pasikartojančių infekcijų riziką, tačiau rezultatai priklauso nuo vartojamo produkto sudėties ir dozės.

    Problema ta, kad natūralios spanguolių sultys yra labai rūgščios, todėl rinkoje dažnai pasitaiko saldintų gėrimų. Be to, vartojantiems tam tikrus vaistus, ypač kraują skystinančius, prieš dažnesnį spanguolių produktų vartojimą rekomenduojama pasitarti su gydytoju.

    Tuo metu rūgštesnės vyšnių sultys siejamos su atsistatymu po fizinio krūvio, nes jose yra antioksidantų, o kai kuriuose tyrimuose fiksuotas mažesnis raumenų skausmas po intensyvių treniruočių. Taip pat jos kartais aptariamos dėl natūralių melatonino pirmtakų, tačiau miego poveikis nėra vienodas visiems.

    Greiipfrutų sulčių spąstai ir obuolių sulčių mitai

    Greiipfrutų sultys turi vitamino C ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų, tačiau jos gali pavojingai sąveikauti su vaistais. Greiipfrutai slopina fermentus, kurie padeda organizmui skaidyti dalį medikamentų, todėl kai kurių vaistų koncentracija kraujyje gali padidėti iki žalingo lygio.

    Jei vartojate receptinius vaistus, ypač cholesterolį mažinančius, kraujospūdį veikiančius ar raminamuosius, dėl greiipfrutų sulčių verta pasitarti su gydytoju arba vaistininku. Tai aktualu net ir tuomet, kai sultys geriamos ne kasdien, nes poveikis fermentams gali užsitęsti.

    Obuolių sultys neretai laikomos sveiku pasirinkimu, tačiau skaidrintos, filtruotos sultys dažnai turi mažiau naudingų medžiagų nei visas obuolys. Be to, sultyse beveik nelieka skaidulų, kurios padeda lėčiau įsisavinti cukrų ir ilgiau jaustis sotiems.

    Jei vis dėlto renkatės obuolių sultis, vertingesnis variantas paprastai yra neskaidrintos, su minkštimu, be pridėtinio cukraus. Tačiau mitybos ekspertai primena, kad net ir geriausios sultys nepakeičia viso vaisiaus, o energijai palaikyti svarbiausia yra subalansuota mityba, pakankamas miegas ir fizinis aktyvumas.

  • Norite greičiau sulieknėti? Po 17 valandos šie paprasti įpročiai gali pakeisti viską

    Jei norite sulieknėti, svarbu ne tik tai, ką valgote, bet ir kada tai darote. Vis daugiau tyrimų rodo, kad vėlyvas valgymas siejamas su didesniu kūno masės indeksu, prastesniu cukraus kontrolės mechanizmu ir lėtesniu svorio mažėjimu.

    Mokslininkai aiškina, kad vakare organizmo paros ritmas natūraliai ruošiasi poilsiui, todėl vėlai gautos kalorijos dažniau „užsilaiko“ kaip energijos perteklius. Be to, vėlyvi užkandžiai dažnai būna kaloringi ir itin perdirbti, o tai didina bendrą paros energijos suvartojimą.

    Vakarieniaukite anksčiau

    Vienas paprasčiausių pokyčių po 17 valandos yra aiškus sprendimas nebeatidėlioti vakarienės iki vėlyvo vakaro. Tyrimai sieja vėlyvą valgymą su aukštesniais trigliceridais ir prastesniu jautrumu insulinui, o tai gali apsunkinti riebalų mažinimą.

    Praktikoje tai reiškia, kad verta susiplanuoti vakarienę taip, kad po jos liktų laiko lengvam judėjimui ir virškinimui prieš miegą. Ankstesnė vakarienė dažnai padeda ir psichologiškai, nes sumažėja pagunda vėl grįžti į virtuvę.

    Subalansuota vakarienė ir mažiau užkandžių

    Vakarienės sudėtis taip pat turi didelę reikšmę. Sotumo jausmą geriausiai palaiko derinys, kuriame yra liesų baltymų, daug skaidulų turinčių daržovių, pilno grūdo produktų ir kokybiškų riebalų.

    Skaidulos padeda ilgiau išlikti sotiems, todėl vakare rečiau kyla noras užkandžiauti. Jei įpratote po vakarienės dar kartą ką nors suvalgyti, padeda paprasta taisyklė: po valgio susitvarkykite virtuvę ir sąmoningai pereikite į kitą namų erdvę.

    Jeigu prieš miegą vis dėlto jaučiate alkį, mažas užkandis gali būti naudingesnis nei bandymas užmigti su gurgiančiu skrandžiu. Geriausia rinktis baltymų, skaidulų ir gerųjų riebalų derinį, pavyzdžiui, varškę su vaisiais ir riešutais.

    Pasivaikščiojimas ir miego rutina

    Lengvas pasivaikščiojimas po vakarienės yra vienas paprasčiausių įpročių, galinčių prisidėti prie svorio kontrolės. Vakarinis judėjimas padeda virškinimui, prisideda prie geresnės gliukozės kontrolės ir sumažina stresą, o tai svarbu ir apetitui, ir miegui.

    Ne mažiau svarbi ir vakaro rutina, kuri gerina miego kokybę. Miego trūkumas siejamas su didesniu noru užkandžiauti ir didesniu energijos suvartojimu, todėl verta siekti reguliaraus režimo ir 7–9 valandų miego.

    Vienas praktiškiausių sprendimų yra ekranų ribojimas bent valandą iki miego. Mėlyna šviesa ir nuolatinė informacija stimuliuoja smegenis, todėl užmigti tampa sunkiau, o prastesnis miegas kitą dieną gali paskatinti didesnį alkį.

  • Nekaltas įprotis turguje gali baigtis ligoninėje: kodėl uogų ragauti nuo prekystalio negalima

    Vasarą turguose ir pakelės prekyvietėse daugelis pirkėjų vis dar paragauja uogų tiesiai nuo prekystalio. Infekcinių ligų specialistai ir visuomenės sveikatos institucijos perspėja, kad toks įprotis gali baigtis ūmiu žarnyno infekcijos protrūkiu ar net hospitalizacija.

    Didžiausia rizika slypi nematomuose užkratuose, kurie patenka ant uogų auginimo, skynimo, transportavimo ir prekybos metu. Uogos dažnai liečiasi su žeme, yra vežamos atvirose dėžėse, o pardavimo vietoje ant jų nusėda dulkės, jas paliečia rankos, jas pasiekia vabzdžiai.

    Kas pavojingiausia ant neplautų uogų

    Uogų paviršiuje gali būti ligas sukeliančių bakterijų ir virusų, plintančių per nešvarias rankas, vandenį ar užterštą aplinką. Praktikoje tai reiškia didesnę riziką užsikrėsti salmonelioze, kampilobakterioze, įvairiomis žarnyno infekcijomis, o tam tikrais atvejais ir hepatitu A.

    Ne mažiau svarbi ir parazitų rizika. Ant žemai augančių uogų, pavyzdžiui, braškių, gali patekti mikroskopinės kirmėlių kiaušinėlių dalelės ar kiti teršalai iš dirvožemio, ypač jei laukuose naudojamos organinės trąšos.

    Specialistai pabrėžia, kad vien „nupūtimas“, nuvalymas servetėle ar patrinti į drabužį nepašalina mikroorganizmų. Patikimiausias būdas sumažinti riziką yra uogas nuplauti po tekančiu vandeniu, o jautresniems žmonėms rinktis tik namuose kruopščiai apdorotus produktus.

    Cheminės liekanos: kodėl ragauti dar rizikingiau

    Uogos, kaip ir kiti vaisiai, auginimo metu gali būti purškiamos augalų apsaugos produktais, kad būtų apsaugotos nuo ligų ir kenkėjų. Leistinos liekanos yra reglamentuojamos, tačiau ragaujant vietoje jūs negalite žinoti, kada ir kuo uogos buvo apdorotos, ar jos buvo tinkamai laikytos.

    „Pirkėjui saugiausia taisyklė paprasta: ne ragauti, o uogas įvertinti pagal kvapą, išvaizdą ir šviežumą, o namuose jas nuplauti“, – sako visuomenės sveikatos specialistai.

    Renkantis uogas patariama atkreipti dėmesį į ryškų natūralų aromatą, vienodą spalvą ir šviežias, nenuvytusias kotelių vietas. Jei uogos beveik nekvepia arba turi drėgmės, pelėsio, rūgimo požymių, tikėtina, kad jos bus prastesnės kokybės ir greičiau genda.

    Kaip sumažinti riziką namuose

    Grįžus namo uogas reikėtų perrinkti, pašalinti pažeistas ir pradėjusias gesti, nes jos gali pagreitinti visos dėžutės gedimą. Likusias uogas rekomenduojama plauti po vėsiu tekančiu vandeniu, ne mirkant ilgai dubenyje, kad neperneštumėte nešvarumų nuo vienos uogos ant kitos.

    Jei uogas valgys vaikai, vyresnio amžiaus žmonės, nėščiosios ar turintys silpnesnį imunitetą, saugumo kartelę verta kelti dar aukščiau. Tokiais atvejais ypač svarbu laikytis rankų higienos, uogas laikyti šaldytuve ir suvalgyti per kuo trumpesnį laiką.

  • Tatarinceva atskleidė kasdienius įpročius, dėl kurių atrodo puikiai: ne dietos ir ne procedūros

    Ukrainietė Natalija Tatarinceva atvirai papasakojo, kokie kasdieniai įpročiai jai padeda išlaikyti gerą išvaizdą ir savijautą. Pasak jos, net brangiausios grožio procedūros neprilygsta tam, ką duoda stabilus vidinis balansas ir bazinių poreikių užtikrinimas.

    Ji pabrėžė, kad norint atrodyti gerai nereikia ieškoti stebuklingų sprendimų. Kur kas svarbiau nuoseklumas ir paprasti, bet ilgalaikį poveikį turintys dalykai, kuriuos galima įgyvendinti kasdien.

    Paprasti ritualai, kurie veikia

    Tatarincevos teigimu, didžiausią skirtumą daro kokybiškas miegas, pakankamas skysčių kiekis ir kvėpavimo praktikos. Ji taip pat akcentuoja gebėjimą sąmoningai ilsėtis, nes nuovargis greitai atsispindi ir veide, ir energijoje.

    „Kad atrodytum šimtu procentų, nereikia ieškoti magiškos piliulės“, – sakė Tatarinceva.

    Ji pripažįsta, kad visiškai išvengti streso sudėtinga, ypač gyvenant įtemptomis aplinkybėmis. Tačiau, anot jos, realu išmokti su stresu sugyventi taip, kad jis negriautų sveikatos, ir laiku atkurti vidinius resursus.

    „Žinoma, savo realybėje negalime visiškai panaikinti streso, bet galime išmokti su juo ekologiškai sugyventi ir laiku atkurti resursą“, – teigė ji.

    Mityba be kaltės jausmo

    Kalbėdama apie mitybą, trenerė sako besilaikanti subalansuoto ir intuityvaus požiūrio. Jos kasdienybėje atsiranda vietos ir duonai su sviestu, ir desertams, ir pastai ar picai, o maisto ji neskirsto į gerą ar blogą.

    „Aš dievinu tortus ir šokoladinius saldainius. Jau seniai nustojau dalyti maistą į gerą ir blogą“, – sakė Tatarinceva.

    Ji pabrėžia, kad mitybos režimas turėtų priklausyti nuo tikslo ir gyvenimo laikotarpio, o prireikus, pavyzdžiui, prieš svarbų pasirodymą ar filmavimą, galima laikinai įsivesti aiškesnes taisykles. Tatarinceva teigia, kad mityba gali padėti ne tik formoms, bet ir odos bei plaukų būklei, taip pat bendrai savijautai.

    „Maistą naudoju kaip įrankį tikslams pasiekti, o ne kaip kaltės šaltinį. Kai organizmas dirba darniai ir laikaisi bazinės mitybos kultūros, gyvenimas tampa lengvesnis“, – sakė ji.

  • Ši mažai kaulėta žuvis gerina smegenų veiklą: Viduržemio jūroje ją dievina, lietuviai primiršta

    Labraksas, dar vadinamas jūriniu ešeriu, Viduržemio jūros regiono virtuvėse laikomas viena universaliausių žuvų. Italijos, Ispanijos ir Graikijos kulinarai jį vertina dėl švelnaus skonio ir sultingos, tvirtos baltos mėsos. Lietuvoje ši žuvis vis dar rečiau atsiduria pirkinių krepšelyje, nors tam yra nedaug objektyvių priežasčių.

    Vienas labrakso privalumų, kurį dažnai mini žuvį valgantys žmonės, yra palyginti nedidelis kaulų kiekis. Dėl to ją paprasčiau paruošti ir patogiau valgyti, ypač šeimoms. Skonis paprastai apibūdinamas kaip švelnus, be intensyvaus žuvies kvapo, todėl labraksas tinka ir tiems, kurie žuvį renkasi atsargiai.

    Mitybos požiūriu labraksas yra geras visaverčių baltymų šaltinis, o tai svarbu raumenų palaikymui ir sotumo jausmui. Kaip ir kitos riebesnės ar vidutinio riebumo jūrinės žuvys, jis gali suteikti omega-3 riebalų rūgščių, tarp jų DHA, kuri siejama su normalia smegenų ir nervų sistemos veikla. Specialistai pabrėžia, kad didžiausia nauda pasiekiama tuomet, kai žuvis vartojama reguliariai ir įvairiai.

    Ši žuvis taip pat gali papildyti racioną selenu, kuris reikalingas normaliai skydliaukės veiklai ir antioksidacinei apsaugai. Be to, žuvyje aptinkami mineralai, tokie kaip kalis, fosforas ir magnis, o jūrinėse žuvyse dažnai būna ir vitamino D, kuris svarbus kaulų būklei bei imuninei sistemai. Konkretūs kiekiai priklauso nuo žuvies kilmės, dydžio ir auginimo ar sugavimo sąlygų.

    Virtuvėje labraksas vertinamas už tai, kad nereikalauja sudėtingų technikų. Jį galima kepti orkaitėje, grilinti, troškinti ar gaminti garuose, o skonį lengva paryškinti citrina, česnaku, šviežiomis žolelėmis ir alyvuogių aliejumi. Dažnas Viduržemio jūros regiono pasirinkimas – kepta žuvis su daržovėmis ir aromatinėmis žolelėmis, kai svarbiausia ne užgožti, o išryškinti natūralų skonį.

    Mitybos rekomendacijose vis dažniau akcentuojama ne viena „stebuklinga“ žuvis, o įvairovė ir reguliarumas. Jei įprastai renkatės lašišą ar menkę, labraksas gali būti praktiška alternatyva, padedanti paįvairinti racioną neaukojant nei skonio, nei maistinės vertės. Svarbu rinktis patikimą kilmę, laikytis šaltos grandinės ir žuvį tinkamai termiškai apdoroti.

  • Kotlety maltinukai nebesigers riebalų: paprastas bulvės triukas ir 4 min. taisyklė traškumui

    Viskas prasideda nuo mėsos

    Kotletų sultingumą ir tai, kiek riebalų jie sugeria, pirmiausia lemia mėsos sudėtis. Geriausiai tinka malta kiauliena iš mentės ar sprandinės, taip pat dažnas pasirinkimas yra kiaulienos ir jautienos mišinys.

    Visiškai liesa mėsa dažnai duoda priešingą efektą: kotletai greičiau išsausėja, todėl kepant norisi pilti daugiau riebalų ar ilgiau kepti. Riebalai masėje padeda išlaikyti tekstūrą, o kotletai būna minkštesni ir mažiau trupa.

    Teisinga masė ir kepimo temperatūra

    Klasikinėje masėje svarbūs rišikliai: kiaušinis ir piene pamirkyta duona. Jie padeda išlaikyti drėgmę, todėl kotletai nesuskyla ir kepa tolygiau.

    Ne mažiau svarbi taisyklė yra kepti tik gerai įkaitintame riebale, pavyzdžiui, rapsų aliejuje, lydytuose taukuose ar svieste ghee. Jei kotletai dedami į dar neįkaitusią keptuvę, jie ima veikti kaip kempinė ir sugeria daugiau riebalų.

    Praktikoje dažnai pasiteisina toks režimas: trumpai apkepinti didesnėje kaitroje, kad greitai susidarytų plutelė, o tada kaitrą sumažinti. Vienos pusės kepimas paprastai trunka apie 4 minutes, tačiau tikslus laikas priklauso nuo kotleto storio.

    Bulvės triukas, kuris mažina riebalų sugėrimą

    Norint, kad maltinukai būtų lengvesni, į masę galima įtarkuoti nedidelį kiekį žalių bulvių smulkia tarka. Šis priedas gali padėti išlaikyti drėgmę ir kartu sumažinti riebalų sugėrimą, ypač jei neturite duonos ar kiaušinio.

    Dar vienas senas virtuvės triukas yra kepant į keptuvę įdėti nuluptą bulvės gabalėlį. Jis sugeria dalį riebalų, todėl keptuvėje jų lieka mažiau, o kotletai apskrunda švariau.

    Iškepusius kotletus verta trumpam dėti ne ant lėkštės, o ant grotelių, po kuriomis patiesta popierinė servetėlė. Taip riebalų perteklius laisvai nuteka, o plutelė išlieka traški.