CP v2

Blog

  • Vasarą tai geria daugelis senjorų: gydytojai įspėja, kada gėrimas gali didinti dehidratacijos riziką

    Vasarą tai geria daugelis senjorų: gydytojai įspėja, kada gėrimas gali didinti dehidratacijos riziką

    Karštomis dienomis stiklinė šaltos kavos su ledukais daugeliui atrodo greitas būdas atsigaivinti. Vėsus skonis iš tiesų trumpam suteikia gaivos pojūtį, tačiau tai nereiškia, kad organizmas realiai apsaugomas nuo perkaitimo. Svarbiausia per visą dieną išlaikyti pakankamą skysčių balansą, o pagrindiniu gėrimu turėtų išlikti vanduo.

    Vienas ar du puodeliai kavos savaime dar nereiškia, kad kūnas netenka daug vandens. Kofeinas veikia lengvai šlapimą varančiai, bet įprastai pats gėrime esantis skystis šį poveikį kompensuoja, ypač tiems, kurie kavą geria reguliariai. Rizika labiau didėja išgėrus didelę vienkartinę kofeino dozę arba tada, kai kava dieną pradeda pakeisti vandenį.

    Vyresniame amžiuje silpnėja troškulio pojūtis, todėl senjoras gali nejausti, kad jau pradeda stigti skysčių. Be to, mažėja organizmo skysčių atsargos ir prasčiau toleruojamas karštis, o širdies ir kraujagyslių ligos, inkstų veiklos sutrikimai, cukrinis diabetas ar hipertenzija gali dar labiau didinti vandens ir elektrolitų pusiausvyros sutrikimų riziką.

    Įtakos turi ir vartojami vaistai. Šlapimą varantys preparatai, dalis kraujospūdį mažinančių vaistų bei kai kurios priemonės, skiriamos širdies ligoms, gali keisti šlapimo išsiskyrimą arba organizmo reakciją į aukštą temperatūrą. Dozių savarankiškai keisti negalima, tačiau per karščius verta atidžiau stebėti išgeriamų skysčių kiekį ir neaiškumus aptarti su gydytoju.

    Didžiausia problema kyla tuomet, kai stipri didelė kava geriama vietoj vandens, ypač vidurdienį ar ilgiau būnant saulėje. Kofeinas gali laikinai padažninti pulsą, padidinti kraujospūdį, sustiprinti nerimą ir užmaskuoti nuovargį. Tuo metu silpnumas karštą dieną neretai yra signalas, kad organizmui reikia poilsio ir skysčių, o ne papildomo stimuliavimo.

    Dėmesio reikalauja ir desertinės kavos. Sirupai, cukrus, plakta grietinėlė, ledai ar riebus pienas paverčia gėrimą labai kaloringu ir sunkiau virškinamu, o didelis cukraus kiekis gali dar labiau skatinti troškulį. Sergant cukriniu diabetu tokie priedai taip pat apsunkina gliukozės kontrolę, todėl net ir šaltas gėrimas nebūtinai padeda ištverti karštį.

    Atsargiai vertėtų rinktis ir paruoštą šaltai brandintą kavą ar dideles kavinių porcijas, nes vėsus skonis nereiškia mažo kofeino kiekio. Ilgai brandinama kava neretai gaminama iš didesnio kavos kiekio, tad stiprumas priklauso nuo receptūros ir porcijos dydžio. Turint aritmiją, prastai kontroliuojamą hipertenziją, širdies permušimus, refliuksą ar nemigą, saugiau rinktis mažas porcijas arba kavą be kofeino.

    Praktiška taisyklė karštomis dienomis paprasta: prieš kavą išgerti stiklinę vandens ir dar vieną stiklinę turėti šalia. Šaltą kavą geriausia laikyti priedu prie maisto ar maloniu ritualu, o ne būdu numalšinti troškulį. Saugesnis pasirinkimas yra nedidelė, ne per stipri ir nesaldi porcija ryte ar iki pietų.

    Dehidrataciją ar perkaitimą gali išduoti burnos džiūvimas, tamsus šlapimas, galvos skausmas ar svaigimas, mieguistumas, padažnėjęs širdies plakimas, raumenų mėšlungis, sumišimas ar staigus silpnumas. Tokiais atvejais žmogų būtina perkelti į vėsesnę vietą, atlaisvinti drabužius ir duoti vandens mažais gurkšniais. Jei žmogus alpsta, sutrinka sąmonė arba būklė negerėja, reikalinga skubi medicinos pagalba.

    Šalta kava vasarą nebūtinai turi išnykti iš senjorų meniu, tačiau svarbu kiekis, laikas ir priedai. Nedidelė, ne per stipri ir be papildomo cukraus gali likti malonus įprotis. Rizika atsiranda tuomet, kai kelios didelės porcijos pakeičia vandenį, o kofeino suteikiamas žvalumas paslepia pirmuosius perkaitimo požymius.

  • Į mišką ėjo uogauti su šukomis: baigėsi bauda ir policijos perspėjimu visiems

    Į mišką ėjo uogauti su šukomis: baigėsi bauda ir policijos perspėjimu visiems

    Uogų sezonas įsibėgėja, tačiau miške verta prisiminti paprastą taisyklę: kai kurie įrankiai, kurie atrodo patogūs, gali užtraukti baudą. Tuo įsitikino vyras Lenkijos Varmijos regione, kuris į mėlynių rinkimą išsiruošė su vadinamosiomis šukomis.

    Policija nurodė, kad jis naudojo specialų mechaninį rinkimo įrankį, dar vadinamą uogų rinktuvu. Tokios priemonės Lenkijoje laikomos neteisėtomis, nes priskiriamos prie veiksmų, kuriais niokojami augalai ir miško paklotė. Vyrui skirta 50 zlotų bauda, tai yra apie 12 eurų.

    Pareigūnai primena, kad miško uogas leidžiama rinkti rankomis, nes tai mažiausiai žaloja krūmokšnius ir leidžia augalams toliau derėti. Mechaniniai rinktuvai gali plėšti lapus, laužyti šakeles, o kai kada net išrauti augalą su šaknimis, todėl poveikis jaučiamas ne vieną sezoną.

    Dar viena svarbi riba – rinkimo tikslas. Asmeniniam vartojimui uogauti paprastai galima be mokesčio, tačiau didesniems kiekiams ar komercijai dažnai reikalingas atskiras leidimas arba sutartis su miškų administracija. Tokia praktika taikoma siekiant kontroliuoti išteklių naudojimą ir apsaugoti miško ekosistemas.

    Policija taip pat atkreipia dėmesį, kad kai kuriose vietose uogauti apskritai draudžiama. Griežčiausi ribojimai taikomi nacionaliniuose parkuose ir gamtos rezervatuose, kur bet koks augalijos rinkimas gali būti laikomas pažeidimu ir užtraukti atsakomybę.

    Miškų ir gamtosaugos specialistai pabrėžia, kad atsakingas uogavimas yra ne tik teisės, bet ir gamtos išsaugojimo klausimas. Kuo mažiau žalojami krūmokšniai, tuo daugiau uogų lieka ateities sezonams ir laukiniams gyvūnams, kuriems tai svarbus maisto šaltinis.

  • Daugelis taip daro šaldytuve: laikote agurkus su pomidorais? Jie greičiau suminkštėja

    Daugelis taip daro šaldytuve: laikote agurkus su pomidorais? Jie greičiau suminkštėja

    Norint, kad daržovės ilgiau išliktų šviežios, svarbu ne tik šaldytuvo temperatūra, bet ir tai, ką laikome greta. Viena dažniausių klaidų – agurkus sudėti šalia pomidorų. Toks derinys gali lemti, kad agurkai greičiau suminkštėja ir pradeda geltonuoti.

    Pagrindinė priežastis – etilenas. Tai natūralios dujos, kurias išskiria kai kurie vaisiai ir daržovės, o jos skatina nokimą ir spartina senėjimo procesus. Pomidorai yra vieni iš produktų, kurie etileno išskiria daugiau, todėl šalia laikomi agurkai greičiau praranda tvirtumą.

    Panašus poveikis pasireiškia ir tada, kai agurkai laikomi greta etileną išskiriančių vaisių, pavyzdžiui, obuolių, bananų, kriaušių, avokadų ar melionų. Kuo mažiau erdvės ir kuo silpnesnė oro cirkuliacija, tuo procesas dažnai vyksta intensyviau. Dėl to ankšti plastikiniai maišeliai ar sandariai uždaryti indai agurkams gali pakenkti.

    Geriausia agurkus laikyti atskirai, daržovių stalčiuje, kur temperatūra stabilesnė, o drėgmė labiau subalansuota. Praktinis būdas – agurkus įvynioti į popierinį rankšluostį, kad sugertų perteklinę drėgmę, ir tik tuomet dėti į šaldytuvą. Taip sumažinama kondensacijos rizika, kuri skatina gedimą.

    Taip pat patariama agurkų neplauti prieš dedant į šaldytuvą. Nuplovus ir palikus drėgmę ant žievelės, mikroorganizmai gali daugintis greičiau, o pats produktas trumpiau išlieka traškus. Jei agurkus vis dėlto norite nuplauti, geriausia tai daryti prieš pat vartojimą.

    Jei agurkų prisipirkote daugiau ir akivaizdu, kad per kelias dienas nesunaudosite, verta pagalvoti apie konservavimą. Populiariausi sprendimai – rauginti, silpnai sūdyti ar marinuoti agurkai, taip pat įvairios salotos. Tai ne tik prailgina galiojimą, bet ir padeda išvengti maisto švaistymo.

  • Rugpjūtį dalis pensininkų pinigus gaus anksčiau: štai kurios datos keičiasi ir kodėl

    Rugpjūtį dalis pensininkų pinigus gaus anksčiau: štai kurios datos keičiasi ir kodėl

    Rugpjūtį daliai pensijų ir išmokų gavėjų pinigai sąskaitas pasieks anksčiau nei įprasta. Taip nutinka dėl taisyklės, kuri galioja daugelyje Europos šalių: jei įprasta pervedimo diena sutampa su nedarbo diena, išmoka turi būti pervesta anksčiau.

    Tokiais atvejais mokėjimai paprastai paankstinami iki artimiausios darbo dienos prieš savaitgalį ar šventinę dieną. Tai reiškia, kad kai kurie žmonės pinigus pamatys sąskaitoje dar penktadienį, nors įprastai jie būtų pervesti šeštadienį ar šventinę dieną.

    Praktikoje didžiausias pokytis dažniausiai paliečia tuos gavėjus, kuriems išmokos pervedamos mėnesio pradžioje arba per valstybines šventes. Bankiniai pavedimai tokiomis progomis apdorojami pagal darbo dienų grafiką, todėl mokėjimų kalendorius gali „pasistumti“ į priekį.

    Jei pensija ar kita periodinė išmoka pristatoma į namus, gavėjams papildomų veiksmų imtis nereikia. Pristatymas paprastai vykdomas pagal atnaujintą grafiką, o pristatytojas atvyksta diena anksčiau, jei įprasta data sutampa su nedarbo diena.

    Gyventojams patariama iš anksto pasitikrinti savo mokėjimų datą ir planuoti mėnesio išlaidas atsižvelgiant į galimą paankstinimą. Jei pinigai nepasiekia sąskaitos numatytu laiku, verta įvertinti banko įskaitymo laiką ir kreiptis į išmoką administruojančią instituciją.

  • Paragono šokas Zakopanėje: už latte macchiato 9 eurai, o sąskaita už desertus – 40 eurų

    Zakopanėje, itin turistinėje Krupówkių gatvėje, viena lankytoja pasidalijo kvitu, kuris socialiniuose tinkluose sukėlė audringas diskusijas. Už vieną latte macchiato, patiektą maždaug 220 mililitrų puodelyje, ji sumokėjo 9 eurus. Tokia suma daugeliui pasirodė sunkiai pateisinama net ir kurortiniame mieste.

    Pasak kvite nurodytų kainų, kartu buvo užsakyti du desertai, kurių kiekvienas kainavo po maždaug 13 eurų. Bendra sąskaita už dvi kavas ir du desertus siekė apie 43 eurus. Lankytojai nustebino ne tik galutinė suma, bet ir tai, kad gėrimų kainos prilygsta vakarienės kainai mažiau turistinėse vietose.

    „Norėjau patikrinti, ar verta ir ar tokia kava skiriasi nuo tos, kuri kainuoja apie 5 eurus. Ji nebuvo bloga, bet akivaizdu, kad smarkiai permokėjau“, – rašė lankytoja, komentuodama savo patirtį.

    Maitinimo sektoriuje seniai žinoma, kad didžiausios maržos dažnai generuojamos būtent iš gėrimų. Kavos puodelio savikaina paprastai susideda iš kavos pupelių, pieno, vandens, elektros, darbuotojų laiko ir įrangos nusidėvėjimo, tačiau galutinę kainą dažniausiai labiausiai kelia ne žaliavos, o vietos nuoma ir darbo kaštai.

    Turistinėse lokacijose kainas papildomai išpučia sezoniškumas ir didelis pėsčiųjų srautas. Verslai tokiuose taškuose neretai taiko aukštą kainodarą kaip filtrą, sąmoningai orientuodamiesi į turtingesnius klientus, kuriems kelių dešimčių eurų išlaidos desertui ar kavai nėra lemiamas veiksnys.

    Krupówkių pavyzdys atskleidžia platesnę tendenciją kurortuose: kuo labiau vieta priklauso nuo turizmo, tuo dažniau kainą lemia ne produkto kokybė, o lokacijos prestižas. Vartotojams ekspertai paprastai pataria prieš užsakant atidžiai peržvelgti meniu ir įvertinti, ar patirtis atitinka lūkesčius, ypač ten, kur kainos gali būti pritaikytos ne vietos gyventojams.

  • Beveik be ašakų ir gardesnė už menkę: nepelnytai pamiršta žuvis vėl grįžta į virtuvę

    Vijūnas, dar vadinamas vėgėle, yra išskirtinė žuvis: tai vienintelė menkinių šeimos atstovė, nuolat gyvenanti gėlame vandenyje. Nors išvaizda ne visiems patraukli, kulinarijoje ji vertinama dėl švelnios, tvirtos tekstūros ir subtilaus skonio.

    Ši žuvis dažniausiai aptinkama tik švariuose, gerai įsotintuose deguonimi vandens telkiniuose, todėl jos buvimas laikomas geros ekologinės būklės ženklu. Vijūnas mėgsta vėsesnį vandenį, o žiemą išlieka aktyvus, todėl tradiciškai jis buvo siejamas su žiemos laimikiu.

    Mitybos požiūriu vijūnas priskiriamas liesoms žuvims: 100 gramų porcijoje paprastai būna apie 90 kilokalorijų, o pagrindinė energijos dalis gaunama iš baltymų. Dėl nedidelio riebalų kiekio jis dažnai minimas kaip patogus pasirinkimas žmonėms, norintiems lengvesnio, mažiau kaloringo patiekalo.

    Svarbus privalumas yra ir mikroelementai, ypač selenas, reikalingas normaliai skydliaukės veiklai ir imuninės sistemos funkcijai. Vijūne taip pat randama vitamino A ir B grupės vitaminų, kurie siejami su regėjimo palaikymu, nervų sistemos veikla ir energijos apykaita.

    Kulinarams vijūnas patrauklus dėl to, kad jo mėsoje paprastai būna mažiau smulkių ašakų nei daugelyje kitų gėlavandenių žuvų. Praktikoje tai reiškia, kad patiekalą lengviau valgyti, o filė paruošimas paprastesnis net ir namų virtuvėje.

    Vijūno mėsa tinka kepti keptuvėje, orkaitėje ar troškinti, o dėl tvirtesnės struktūros ji rečiau suyra gaminant. Dažnas pasirinkimas yra kepimas svieste su citrina, taip pat kepimas pergamente su daržovėmis ir žolelėmis, o iš kaulų ir galvos verdamas sodrus sultinys žuvienei.

    Pastaraisiais metais susidomėjimą tokiomis vietinėmis, sezoninėmis žuvimis skatina ir bendra mitybos kryptis rinktis mažiau perdirbtus produktus bei įvairesnius baltymų šaltinius. Jei ieškote alternatyvos įprastoms žuvims, vijūnas gali maloniai nustebinti ir skoniu, ir patogiu paruošimu.

  • Pamirškite grietinę agurkinei: paprastas triukas su kiaušinio tryniu duoda geresnį rezultatą

    Agurkinė sriuba dažniausiai gardinama grietine, tačiau šis įprotis ne visada pasiteisina. Grietinė gali sutraukti, apsunkinti skonį ir prislopinti natūralų raugintų agurkų rūgštumą, dėl kurio ši sriuba ir vertinama.

    Vietoj grietinės verta išbandyti seną, bet patikimą būdą sriubą sutirštinti kiaušinio tryniu. Trynys veikia kaip natūralus emulsiklis, todėl sultinys tampa vientisesnis, šilkinės tekstūros, o sriuba po pašildymo rečiau atsiskiria sluoksniais.

    Šis metodas patogus ir dėl skonio: trynys nesušvelnina rūgštumo taip stipriai kaip grietinė, tik subtiliai jį subalansuoja. Dėl to agurkų aromatas išlieka ryškesnis, o galutinis rezultatas dažnai būna lengvesnis ir švaresnio skonio.

    Svarbiausia taisyklė, kad trynys nesukrešėtų, yra temperatūra. Trynį reikia „pratempti“: į dubenėlį su tryniu po truputį įpilti kelis šaukštus karštos sriubos, išmaišyti ir tik tada lėtai supilti atgal į puodą.

    Užvirus sriubos su tryniu virinti nebereikėtų: pakanka ją trumpai pakaitinti, nuolat pamaišant. Patiekiant tinka krapai arba petražolės, o norint daugiau sodrumo galima įdėti šiek tiek sviesto, bet tai nebūtina.

  • Prancūzės prisiekia šiuo rytiniu gėrimu: be kofeino, o juosmuo lieka lieknas

    Cikorijų kava, gaminama iš skrudintos ir maltos cikorijos šaknies, pastaraisiais metais vėl atsidūrė sveikatai palankių gėrimų dėmesio centre. Ji pasižymi sodriu, šiek tiek kartoku skoniu, tačiau natūraliai neturi kofeino, todėl daugeliui tampa alternatyva įprastai kavai.

    Vienas dažniausiai minimų šio gėrimo privalumų siejamas su skaidulomis, ypač inulinu. Inulinas yra prebiotinė skaidula, kuri gali padėti palaikyti žarnyno mikrobiotos įvairovę ir reguliuoti virškinimą, o kai kuriems žmonėms prisideda ir prie stabilesnio gliukozės šuolių valdymo po valgio.

    Didelis skaidulų kiekis siejamas ir su ilgesniu sotumu. Dėl to daliai žmonių gali būti lengviau suvaldyti užkandžiavimą bei staigų norą saldumynams, kuris neretai pasireiškia po greitai pasisavinamų angliavandenių turinčių pusryčių.

    Cikorijų gėrimas Prancūzijoje turi senas tradicijas, ypač šiaurinėje šalies dalyje, kur jis geriamas su šiltu pienu arba maišomas su įprasta kava. Dažnas pateikimo būdas yra didesniame dubenėlyje, prie kurio patiekiama duona ar bandelės, tačiau šiuolaikinėje mityboje jis vis dažniau pasirenkamas kaip paprastas, mažiau stimuliuojantis rytinis gėrimas.

    Ruošiant namuose dažniausiai užtenka cikorijų gėrimo miltelius užpilti karštu, bet ne verdančiu vandeniu ir leisti trumpai pritraukti. Pagal skonį galima įpilti pieno ar augalinio gėrimo, tačiau saldinant verta nepersistengti, nes tuomet sumažėja prasmė jį rinktis kaip lengvesnę alternatyvą.

    Vis dėlto cikorijų kava tinka ne visiems. Žmonėms, alergiškiems astrinių šeimos augalams, ji gali sukelti burnos ar gerklės sudirginimą ir kitus alergijos simptomus, o didesni inulino kiekiai jautresniems asmenims kartais lemia pilvo pūtimą, spazmus ar viduriavimą.

    Jei turite lėtinių virškinamojo trakto sutrikimų, vartojate specifinius vaistus arba pastebite, kad skaidulos sukelia nemalonius pojūčius, verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Kaip ir su daugeliu funkcinių produktų, didžiausia nauda paprastai pasiekiama laikantis saiko ir vertinant individualią organizmo reakciją.

  • Katalonijoje aptiko slėptuvę, kuri atskleidžia, kaip gimė žemdirbystė: radiniai nustebino archeologus

    Katalonijoje aptiko slėptuvę, kuri atskleidžia, kaip gimė žemdirbystė: radiniai nustebino archeologus

    Katalonijoje, Serra de Montsant gamtos parke, virš Montsant upės slėnio, archeologai atidengė radinius, kurie padeda tiksliau suprasti vieną didžiausių žmonijos lūžių: perėjimą nuo medžioklės ir rankiojimo prie žemdirbystės. Tyrimai vyksta Coves del Fem uolų pastogėje, kurią mokslininkai nuosekliai kasinėja nuo 2013 metų.

    Šio sezono darbai išryškino aiškiai atskirtus sluoksnius, rodančius pokyčius tarp mezolito ir ankstyvojo neolito. Tokia stratigrafija laikoma reta, nes daugelyje vietų skirtingų laikotarpių pėdsakai būna susimaišę arba sunaikinti vėlesnių gamtinių procesų bei žmonių veiklos.

    Didžiausią dėmesį patraukė du gerai išlikę mezolito laikotarpio sluoksniai, siejami su paskutinėmis regione gyvenusiomis medžiotojų ir rankiotojų bendruomenėmis. Juose rasta trys ugniavietės, titnago įrankių, gyvūnų kaulų ir augalų liekanų, galinčių atskleisti tuometinę mitybą ir aplinką.

    Ne mažiau informatyvūs pasirodė ir ankstyvųjų žemdirbių pėdsakai. Tyrėjai identifikavo dvi ugniavietes ir aštuonias duobes, kurios, sprendžiant iš požymių, iš pradžių veikė kaip maisto atsargų saugyklos, o vėliau buvo paverstos atliekų duobėmis.

    Tokios duobės archeologams yra itin vertingos, nes jose išlieka įvairių kasdienybės fragmentų. Coves del Fem aptikti dekoruotos keramikos gabalai, titnago įrankiai ir jų gamybos atliekos, suvalgytų gyvūnų kaulai, taip pat suanglėjusios sėklos ir vaisių liekanos, leidžiančios tiksliau spręsti apie ankstyvąją žemdirbystę ir mitybos pokyčius.

    Tyrėjų teigimu, svarbiausia šios vietos vertė yra gyvenimo tęstinumas: per tūkstančius metų skirtingos žmonių grupės sugrįždavo į tą pačią uolų pastogę ir palikdavo atskiras, gerai atpažįstamas „gyvenimo“ fazes. Tai suteikia galimybę palyginti, kaip kito įrankiai, maisto ruošimas, žaliavų naudojimas ir buities organizavimas pereinamuoju laikotarpiu.

    Moksle pabrėžiama, kad neolito revoliucija Europoje nebuvo vienkartinis įvykis, o ilgas ir nevienodai vykęs procesas. Žemdirbystė ir gyvulininkystė atvėrė kelią sėslesniam gyvenimui, spartesniam gyventojų skaičiaus augimui ir sudėtingesnėms socialinėms struktūroms, tačiau skirtinguose regionuose įsitvirtino nevienodu tempu.

    Coves del Fem duomenys rodo, kad tame pačiame regione kurį laiką galėjo greta egzistuoti skirtingus pragyvenimo būdus pasirinkusios bendruomenės. Archeologai tikisi, kad kaulų, augalų liekanų, keramikos ir įrankių analizė padės aiškiau atsakyti, kaip šiaurės rytinėje Pirėnų pusiasalio dalyje vyko neolito plėtra ir kaip žmonės prisitaikė prie naujų maisto gamybos technologijų.

    Tokiuose tyrimuose ypatingą reikšmę turi laboratoriniai metodai, leidžiantys iš menkiausių pėdsakų atkurti praeities vaizdą. Augalų makroliekanos, suanglėjusios sėklos ir gyvūnų kaulai dažnai papildomai tiriami siekiant nustatyti rūšis, sezoniškumą, mitybos įpročius ir žmogaus poveikį kraštovaizdžiui, o tai padeda peržengti vien tik „radinių sąrašo“ ribas.

  • Prancūzijos ugniagesiai liko be žado: iš dūmų išniro ugnies audros debesis, keičiantis viską

    Prancūzijos ugniagesiai liko be žado: iš dūmų išniro ugnies audros debesis, keičiantis viską

    Prancūzijos ugniagesiai pastarosiomis dienomis susidūrė su itin retu ir pavojingu reiškiniu – virš didelio miškų gaisro susiformavo vadinamasis piroskumulonimbas. Tai audros tipo debesis, kurį „maitina“ ne įkaitusi žemė, o pats gaisras, iškeliantis karštą orą, dūmus, pelenus ir drėgmę į didelį aukštį.

    Specialistai aiškina, kad tokia sistema gali iškilti iki maždaug 10–15 kilometrų ir imti elgtis kaip tikra perkūnijos audra. Viršuje vandens garai kondensuojasi, debesis auga, o gaisras staiga tampa sunkiai prognozuojamas net patyrusioms pajėgoms.

    Didžiausia grėsmė – tai, kad piroskumulonimbas gali sukurti savo meteorologinius reiškinius: staigius vėjo šuorus, gūsius, žemyn krentančius oro srautus, kurie per kelias minutes pakeičia ugnies plitimo kryptį. Tokiose situacijose gesinimo planai gali tapti nebeaktualūs beveik akimirksniu.

    Dar pavojingesni yra žaibai, galintys formuotis debesies viduje. Kadangi krituliai neretai būna menki arba iki žemės taip ir nenukrenta, žaibo iškrovos gali uždegti naujus židinius net už kelių dešimčių kilometrų nuo pagrindinio gaisro fronto.

    Iki šiol piroskumulonimbai dažniau buvo siejami su itin didelio masto gaisrais Australijoje, Kanadoje ar JAV. Tai, kad reiškinys vis dažniau fiksuojamas Europoje, klimatologams yra signalas apie stiprėjančių karščio bangų, sausrų ir ekstremalių gaisrų ryšį.

    Mokslininkai pabrėžia, kad vien gaisro nepakanka: prie žemės turi būti labai karšta ir sausa, o aukščiau – vėsesnių ir drėgnesnių oro sluoksnių. Kai tokia atmosferos sandara sutampa su ypač intensyvia liepsna, susidaro sąlygos išsivystyti pilnavertei audros sistemai, kuri gali dar labiau apsunkinti žmonių evakuaciją ir gelbėtojų darbą.