CP v2

Blog

  • Atmintį silpnina kasdieniai įpročiai: dauguma daro tai net nesusimąstydami

    Atmintį silpnina kasdieniai įpročiai: dauguma daro tai net nesusimąstydami

    Atminties sutrikimai dažnai siejami su amžiumi, tačiau specialistai pabrėžia, kad kasdieniai įpročiai gali turėti ne mažesnę įtaką. Smegenų veiklą veikia miego kokybė, fizinis aktyvumas, mityba, stresas ir net tai, kaip dažnai „perleidžiame“ prisiminimą telefonui ar užrašams.

    Nors su amžiumi didėja tam tikrų neurologinių ligų rizika, daug atminties nusiskundimų būna susiję su gyvenimo būdu. Ilgalaikis miego trūkumas silpnina dėmesį ir gebėjimą įsiminti, o chroniškas stresas, nuolat palaikantis aukštą kortizolio lygį, siejamas su prastesniu mokymusi ir informacijos atkūrimu.

    Dar vienas dažnas faktorius yra sėslumas: fizinis aktyvumas gerina kraujotaką, o tai svarbu smegenų aprūpinimui deguonimi ir maistinėmis medžiagomis. Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad reguliarios aerobinės veiklos, tokios kaip ėjimas ar važiavimas dviračiu, siejamos su geresnėmis vykdomosiomis funkcijomis ir atmintimi.

    Mityba taip pat gali daryti apčiuopiamą poveikį. Dažnas itin perdirbtų produktų vartojimas, didelis pridėtinio cukraus kiekis ir nereguliarūs valgymo įpročiai gali prisidėti prie energijos svyravimų ir prastesnės koncentracijos, o ilgainiui ir prie metabolinių rizikų, kurios siejamos su kognityvinių funkcijų prastėjimu.

    Kita kryptis, apie kurią vis dažniau kalbama, yra nuolatinis dėmesio blaškymas ir informacijos perteklius. Įprotis vienu metu daryti kelis darbus, nuolat tikrinti pranešimus ar dirbti su daugybe atvirų langų mažina gilaus dėmesio laiką, o be jo sunkiau įtvirtinti naują informaciją ilgalaikėje atmintyje.

    „Jei atminties problemos tęsiasi mėnesius, trukdo kasdieniam gyvenimui ar atsiranda staiga, nereikėtų jų nurašyti nuovargiui“, – sako gydytojai neurologai, ragindami įvertinti simptomų priežastis ir prireikus kreiptis į specialistus.

    Įspėjamaisiais ženklais laikomi ilgai nesitraukiantys užmaršumo epizodai, sunkumai orientuojantis erdvėje, pasiklydimas pažįstamose vietose ar problemos atliekant įprastas užduotis, pavyzdžiui, naudojantis kasdieniais buities prietaisais. Taip pat svarbu reaguoti, jei kartu atsiranda ryškūs nuotaikos, asmenybės ar elgesio pokyčiai.

    Geros naujienos yra tai, kad daugeliu atvejų situaciją galima pagerinti koreguojant rutiną. Kokybiškas miegas, reguliari fizinė veikla, subalansuota mityba, mažesnis alkoholio vartojimas, streso valdymas ir sąmoningas dėmesio higienos stiprinimas dažnai padeda atgauti aiškesnę galvą ir stabilesnę atmintį.

  • Pomidai nebeskils ir bus saldesni: 2 ingredientų trąša iš virtuvės atliekų per parą

    Pomidai nebeskils ir bus saldesni: 2 ingredientų trąša iš virtuvės atliekų per parą

    Pomidorams pradėjus megzti pirmuosius vaisius, jų mitybos poreikiai pasikeičia: azotas, svarbus žaliosios masės augimui, ima trauktis į antrą planą. Žydėjimo ir nokimo metu daug didesnį vaidmenį įgauna kalis, taip pat fosforas, kalcis ir magnis.

    Kalis tiesiogiai susijęs su cukrų pernaša ir kaupimu vaisiuose, todėl jo trūkstant pomidorai dažniau būna prėsko skonio, prasčiau kvepia ir lėčiau nusidažo. Silpnesnė mityba taip pat gali lemti plonesnę odelę, didesnį polinkį skilinėti ir trumpesnį laikymą po derliaus nuėmimo.

    Norint natūraliai papildyti kalio atsargas, dažnai siūloma paprasta naminė trąša iš lengvai prieinamų virtuvės likučių. Ji ypač praverčia tuomet, kai augalai jau krauna vaisius, o darže norisi išvengti perteklinio azoto, kuris skatina lapiją, bet ne visada padeda kokybiškam derliui.

    Pagrindas šiai trąšai – 4–5 sunokusių bananų žievės, kuriose gausu kalio junginių. Žieves nuvalykite nuo minkštimo likučių, smulkiai supjaustykite, sudėkite į didesnį stiklainį ir užpilkite 1 litru vandens.

    Tuomet paruoškite mielių tirpalą: 25 gramus šviežių kepimo mielių ištirpinkite 300 mililitrų šilto vandens ir palikite apie 30 minučių. Vėliau supilkite į stiklainį su bananų žievėmis, įpilkite dar 1 litrą vandens, išmaišykite ir palikite pastovėti 24 valandas.

    Po paros mišinį būtina praskiesti švariu vandeniu santykiu 1:10, kad trąša nebūtų per stipri. Vienam pomidorų krūmui paprastai pakanka apie 1 litro paruošto tirpalo, o prieš tręšiant pravartu lengvai sudrėkinti dirvą.

    Šią trąšą patariama naudoti kas dvi savaites, laistant tik prie šaknų ir nešlapinant lapų bei stiebų. Taip sumažinama grybinių ligų rizika ir maisto medžiagos efektyviau pasiekia šaknų zoną, kur jų labiausiai reikia vaisių auginimo metu.

  • Ugniniai žiedai užkariauja sodus: amerikinis milinas tampa sezono vijokliu ir Lietuvoje

    Ugniniai žiedai užkariauja sodus: amerikinis milinas tampa sezono vijokliu ir Lietuvoje

    Amerikinis milinas (lot. Campsis radicans) – dekoratyvinis vijoklis, išsiskiriantis dideliais vamzdelio formos žiedais ir sparčiu augimu. Kilęs iš Šiaurės Amerikos, jis vis dažniau pasirenkamas ir Baltijos šalių kiemuose, nes suteikia ryškų akcentą tvoroms, pergolėms ir namų sienoms.

    Šis augalas gali užaugti iki maždaug 10 metrų ilgio, o palankiomis sąlygomis per sezoną paauga itin smarkiai. Žiedai dažniausiai būna oranžiniai ar oranžiniai raudoni, o žydėjimas paprastai tęsiasi nuo vasaros vidurio iki ankstyvo rudens, todėl milinas vertinamas kaip ilgai žydintis sodo akcentas.

    Milinas prie atramų laikosi orinėmis šaknelėmis, todėl jam būtina tvirta konstrukcija. Dėl savo masės ir augimo jėgos jis gali deformuoti silpnesnes pergoles, tad saugiausia rinktis patikimas, stabiliai įtvirtintas atramas ir nuo pat pradžių planuoti, kur augalas bus formuojamas.

    Geriausiai milinui tinka šilta, saulėta ir nuo vėjų apsaugota vieta. Augalas mėgsta derlingą, humusingą ir laidų dirvožemį, o dirvos rūgštingumas paprastai turėtų būti nuo 5,5 iki 7,5, todėl neutralios ar silpnai rūgščios dirvos jam dažnai yra palankiausios.

    Sodinant svarbu palikti atstumą nuo pastatų ir tvorų, nes šaknų sistema gali būti ekspansyvi. Praktikoje rekomenduojama sodinti bent maždaug 30 centimetrų nuo sienų ir konstrukcijų, kad augalas turėtų erdvės augti, o priežiūra ir genėjimas būtų paprastesni.

    Pirmaisiais metais milinui ypač svarbus reguliarus ir gausus laistymas, kad gerai įsitvirtintų. Vėliau suaugęs augalas dažniausiai geriau pakelia trumpalaikes sausras, tačiau ilgiau trunkant karščiams laistymas padeda išlaikyti vešlią lapiją ir gausesnį žydėjimą.

    Genėjimas yra viena svarbiausių priežiūros dalių, nes būtent jis padeda kontroliuoti dydį ir skatina žydėjimą. Ankstyvą pavasarį verta pašalinti apšalusius ar pažeistus ūglius, o pernykščius žydėjusius ūglius dažnai trumpinama paliekant 2–4 pumpurus, kad augalas formuotų naujus žydinčius ūglius.

    Tręšimas nėra būtinas, tačiau nuo antrųjų metų galima saikingai naudoti kompleksines trąšas žydintiems augalams nuo gegužės iki liepos vidurio. Svarbu nepadauginti azoto, nes tuomet milinas gali auginti daug žalios masės, bet žydėti pastebimai silpniau.

    Nors amerikinis milinas laikomas gana atspariu šalčiui, jauniems augalams pirmomis žiemomis pravartu papildomai apsaugoti šaknų zoną mulčiu. Tai sumažina nušalimo riziką ir padeda augalui pavasarį startuoti stipresniam, ypač jei žiema permaininga.

    Augalas dauginamas auginiais, sėklomis arba atlankomis, tad norint jį įkurdinti sode yra ne vienas kelias. Vis dėlto prieš sodinant verta įvertinti, ar pasirinktoje vietoje milinas turės pakankamai erdvės, nes tinkamai prižiūrimas jis greitai tampa dominuojančiu kiemo augalu.

  • Močiutės tai valgė nuolat, o mes vengiame: vištų kepenėlės kupinos geležies ir baltymų

    Vištų kepenėlės daugeliui kelia prieštaringų jausmų: vieni jas prisimena kaip tradicinį pietų patiekalą, kiti iki šiol vengia dėl vaikystėje patirtų „valgyklinių“ skonių. Tačiau tinkamai paruoštos jos gali būti sultingos, švelnios ir su malonia, traškia plutele.

    Mitybos požiūriu kepenėlės išsiskiria didele maistinių medžiagų koncentracija. Jose gausu pilnaverčių baltymų, taip pat geležies, kuri mėsoje dažniausiai būna hemo formos ir paprastai pasisavinama efektyviau nei augalinės kilmės geležis. Be to, kepenėlės yra vienas turtingiausių vitamino B12 šaltinių.

    Vis dėlto tai nėra produktas, kurį verta valgyti kasdien. Kepenėlėse itin daug vitamino A, todėl svarbu saikas, ypač nėštumo metu, kai per didelis šio vitamino kiekis gali būti nepageidaujamas. Daugumai žmonių kepenėlės kartą per kelias savaites gali būti praktiškas būdas paįvairinti racioną.

    Kas lemia traškumą?

    Dažniausia nesėkmės priežastis – per ilgas kepimas ir per anksti įdėta druska. Ilgai kaitinamos kepenėlės greitai praranda sultis, tampa kietos, o pasūdžius pradžioje paviršiuje atsiranda drėgmė, dėl kurios sunkiau susiformuoja pluta.

    Traškesniam paviršiui padeda ir pasirinkti riebalai. Praktikoje dažnai renkamasi lydytą sviestą arba taukus, nes jie gerai atlaiko aukštesnę temperatūrą ir suteikia ryškesnį skrudinimo aromatą. Tinka ir rapsų aliejus, o pabaigoje galima įdėti gabalėlį sviesto dėl skonio.

    Paprastas receptas su svogūnais

    Prieš kepant kepenėles svarbu jas nuvalyti ir itin gerai nusausinti popieriniu rankšluosčiu. Tuomet lengvai apvolioti miltuose, kad susidarytų plona danga, kuri greičiau apskrus ir „užrakins“ sultis.

    Pirmiausia keptuvėje apkepkite pjaustytus svogūnus, kol jie taps auksiniai, ir atidėkite į šalį. Toje pačioje keptuvėje įkaitinkite riebalus ir kepkite kepenėles trumpai, maždaug po 2–3 minutes iš kiekvienos pusės, kol paviršius gražiai parus.

    Galiausiai grąžinkite svogūnus į keptuvę, pagardinkite mairūnu ir pipirais, o druską dėkite tik pačioje pabaigoje. Patiekalą geriausia valgyti iškart, kol pluta išlieka traški, o vidus – sultingas.

    Su kuo patiekti, kad skonis „susibalansuotų“

    Vištų kepenėlių intensyvumą gerai sušvelnina neutralūs garnyrai, pavyzdžiui, bulvių košė. Skoniui kontrasto suteikia ir rūgštesni priedai, tokie kaip rauginti agurkai ar lengvai parūgštintos daržovės.

    Jei mėgstate saldžiarūgščius derinius, prie svogūnų galima trumpai apkepinti kelias obuolio skilteles. Tai paprastas triukas, kuris sumažina kepenėlių kartumą ir suteikia patiekalui daugiau švelnumo.

  • Paragavau Magdos Gessler šnicelio „U Fukiera“: porcija kaip keptuvė ir kaina verčia kilstelėti antakį

    Kai kurie patiekalai sukuria įspūdį dar prieš pirmą kąsnį. Taip nutiko ir užsisakius garsųjį Magdos Gessler šnicelį restorane „U Fukiera“ Varšuvos senamiestyje: ant stalo atsidūrė milžiniška lėkštė su kotletu, jaunomis bulvėmis ir troškintais kopūstais.

    Porcija atrodė tokia didelė, kad akimirką kilo klausimas, ar tai tikrai vienam žmogui. Vis dėlto šis patiekalas traukia ne vien dydžiu: akivaizdu, kad čia daug dėmesio skiriama klasikinei technikai ir produktų kokybei.

    Porcija dviem, kaina viena

    Komplekto kaina siekia apie 21 eurą, todėl pirmas įspūdis gali būti skeptiškas. Tačiau įvertinus porcijos dydį, ši suma labiau primena pasiūlymą dalintis dviem, o ne vieno žmogaus pietus.

    Tokį kainodarą pastaraisiais metais dažnai mato didmiesčių restoranų lankytojai: kainą lemia ne tik mėsa lėkštėje, bet ir vieta, aptarnavimas bei patirtis. „U Fukiera“ akivaizdžiai parduoda ne tik patiekalą, bet ir vakarą istoriniame interjere.

    Traškumas, kuris nenuvilia

    Svarbiausias klausimas – ar dydis dera su kokybe. Šiuo atveju dera: mėsa buvo plonai ir tolygiai išmušta, bet išliko sultinga, o paniruotė – aromatinga, auksinė ir tiksliai apskrudinta.

    Ypač įsiminė tai, kad džiūvėsėlių pluta laikėsi prie mėsos ir neatsiskyrė pjaunant. Traškumas išliko iki paskutinio kąsnio, o krašteliai buvo maloniai parudę ir trapūs.

    Klasikiniai garnyrai ir restorano atmosfera

    Prie šnicelio patiekiamos keptos jaunos bulvės ir kopūstai. Bulvės buvo išorėje apskrudusios, viduje minkštos, o garnyras nepritempė dėmesio, bet gerai palaikė pagrindinį patiekalą.

    Kopūstai buvo sodraus skonio, gerai pagardinti ir maloniai subalansavo riebesnį kotletą. Vienintelis trūkumas – jų norėjosi daugiau, nes būtent jie geriausiai „nuima“ paniruotės sunkumą.

    Pats „U Fukiera“ palieka teatrališką, bet neperkrautą įspūdį: tai elegantiškas, istoriją menantis restoranas Varšuvos senamiestyje, kuriame pietūs lengvai virsta mažu įvykiu. Čia žmonės ateina ne tik greitai pavalgyti, o pasimėgauti atmosfera ir klasikine lenkiška virtuve reprezentaciniame formate.

  • Ši žuvis kadaise buvo prabanga: kodėl eršketas dingo iš upių ir vėl grįžta į lėkštes?

    Eršketas šimtmečiais buvo laikomas viena vertingiausių žuvų Vidurio ir Šiaurės Europoje. Jis patekdavo į valdovų ir didikų stalus, o ypatingą reputaciją kūrė stangri, riebesnė mėsa, mažas ašakų kiekis ir ikrai, iš kurių gaminami juodieji ikrai.

    Vis dėlto eršketas ne visada buvo tik turtingųjų maistas. Kai šios žuvys gausiau migruodavo didžiosiomis upėmis, jų būdavo įmanoma rasti ir turguose, o kai kuriais laikotarpiais eršketiena kainos prasme konkuruodavo su kitomis žuvimis.

    Kaip eršketas tapo retenybe

    Šiandien eršketo prabangos įvaizdis labiau siejamas su retumu nei su istorine tradicija. Populiacijas smarkiai paveikė upių reguliavimas ir užtvankos, kurios nutraukė migracijos kelius į nerštavietes, taip pat vandens tarša ir buveinių nykimas.

    Prie nykimo prisidėjo ir pergaudymas, nes eršketai lėtai auga, vėlai subręsta ir neršia ne kasmet. Tai reiškia, kad net trumpas intensyvaus gaudymo laikotarpis gali turėti ilgalaikių pasekmių populiacijai.

    Kuo ypatinga ši žuvis

    Eršketai dažnai vadinami gyvomis fosilijomis, nes jų giminė skaičiuoja milijonus metų. Jiems būdingas pailgas kūnas, kaulinės plokštelės, smailėjantis snukis ir burna apatinėje galvos dalyje, pritaikyta maitintis prie dugno.

    Skonio prasme eršketas laikomas švelniu, bet ryškesniu už daugelį liesų žuvų. Dėl mėsos struktūros jis dažnai lyginamas su švelnia veršiena, o ruošiant tinka sviestas, citrina, krapai, petražolės, česnakas, baltasis vynas ir švelnūs prieskoniai.

    Mityba ir sveikatos aspektai

    Eršketiena suteikia visavertį baltymą, kuris svarbus raumenų atstatymui ir audinių regeneracijai. Joje yra riebalų, tarp jų ir omega-3 riebalų rūgščių, tačiau jų kiekis gali skirtis priklausomai nuo rūšies, auginimo sąlygų ir žuvies dalies.

    Taip pat tai vitaminas B12 ir kitos B grupės vitaminų šaltinis, be to, randama seleno ir fosforo. Eršketas nėra itin mažakalorė žuvis, o rūkytas gaminys dažnai turi daug druskos, todėl turintiems padidėjusį kraujospūdį verta rinktis saikingai.

    Virtuvėje dažniausiai pasirenkami storesni gabalai ar filė, kuriuos pakanka pasūdyti, pagardinti pipirais, apšlakstyti aliejumi ir citrinų sultimis, o tuomet kepti, kol mėsa pabąla ir lengvai skyla šakute. Dėl natūralaus riebesnio audinio ši žuvis dažnai išlieka sultinga, jei neperkepama.

  • Šis geltonasis sūris laikomas vienu sveikesnių: mažiau druskos, beveik nėra laktozės

    Geltonųjų sūrių lentynoje emmentalis dažnai išsiskiria ne tik didelėmis skylėmis, bet ir sudėtimi. Tai šveicariškos kilmės kietasis sūris, gaminamas iš karvės pieno ir brandinamas kelis mėnesius, o būtent brandinimo procesas keičia tiek skonį, tiek maistinę vertę.

    Brandinant sūrį, fermentacijos bakterijos gamina anglies dioksidą, todėl masėje susidaro būdingos ertmės. Tuo pat metu jos skaido dalį pieno cukraus, todėl ilgiau brandintas emmentalis paprastai turi labai mažai laktozės, o kai kuriais atvejais jos praktiškai nelieka.

    Emmentalis vertinamas ir dėl baltymų bei mineralų: geltonieji sūriai apskritai yra koncentruotas baltymų ir kalcio šaltinis, o emmentalyje taip pat būna fosforo. Šios medžiagos siejamos su normalia kaulų ir dantų būkle, ypač kai mityboje trūksta pieno produktų ar kitų kalcio šaltinių.

    Dar viena dažnai minima priežastis, kodėl šis sūris laikomas palankesniu pasirinkimu, yra santykinai mažesnis druskos kiekis, lyginant su dalimi kitų kietųjų sūrių. Vis dėlto konkrečios reikšmės priklauso nuo gamintojo ir brandinimo trukmės, todėl verta palyginti etiketes, ypač jei ribojate druską.

    Praktiškai emmentalis yra gana universalus: švelnesnio, lengvai riešutinio skonio, todėl tinka sumuštiniams, salotoms, omletams, daržovių apkepams ar sriuboms pagardinti. Jis dažnai derinamas ir su vaisiais, pavyzdžiui, kriaušėmis ar vynuogėmis, tačiau tokiais atvejais svarbu nepamiršti porcijų dydžio.

    Mitybos specialistai primena, kad net ir palankesnės sudėties geltonasis sūris išlieka kaloringas produktas, turintis nemažai sočiųjų riebalų. Todėl žmonėms, kurie turi padidėjusį cholesterolį ar širdies ir kraujagyslių ligų riziką, rekomenduojama stebėti bendrą sočiųjų riebalų kiekį per dieną ir rinktis mažesnes sūrio porcijas.

    Ši informacija yra edukacinio pobūdžio ir nepakeičia individualios gydytojo ar dietologo konsultacijos. Jei turite laktozės netoleravimą, alergiją pieno baltymams ar lėtinių ligų, dėl tinkamiausio raciono verta pasitarti su specialistu.

  • Kaip teisingai šaldyti avietes, kad nesuliptų į ledo gabalą: 7 paprasti žingsniai

    Avietės yra vienos lepniausių uogų, todėl net nedidelės klaidos jas šaldant dažnai baigiasi dideliu ledo gumulu ir prarasta forma. Norint, kad uogos išliktų birios ir patogiai dozuojamos, svarbiausia teisingai jas paruošti ir taikyti išankstinį šaldymą.

    Pradėkite nuo atrankos: geriausiai tinka tvirtos, visiškai sunokusios, bet nepernokę avietės be pelėsio ir pažeidimų. Per minkštos uogos greitai susispaudžia, išleidžia sultis, o jos sušalusios „suklijuoja“ viską į vieną masę.

    Avietes plaukite labai trumpai, geriausia sietelyje po vėsiu tekančiu vandeniu, ir jokiu būdu nemirkykite. Po to uogas būtina kruopščiai nusausinti, vienu sluoksniu paskleidžiant ant popierinio rankšluosčio ar švaraus audinio, nes drėgmės perteklius skatina ledo kristalų susidarymą.

    Kad avietės nesuliptų, efektyviausias metodas yra išankstinis šaldymas. Sausas uogas išdėliokite ant padėklo ar skardos, išklotos kepimo popieriumi, palikdami tarpelius ir laikydami vieną sluoksnį.

    Padėklą dėkite į šaldiklį, kuriame įprastai laikoma apie minus 18 laipsnių temperatūra, ir šaldykite 2–4 valandas, kol uogos visiškai sukietės. Tada jos bus sušalusios po vieną ir vėliau net ilgiau laikant išliks birios.

    Po išankstinio šaldymo avietes perpilkite į sandarius šaldymui skirtus maišelius arba tvirtus maistinius indelius. Maišeliai taupo vietą ir leidžia išspausti kuo daugiau oro, o indeliai geriau saugo uogas nuo suspaudimo, jei šaldiklyje laikote daugiau produktų.

    Prieš uždarydami pakuotę, pašalinkite kuo daugiau oro, o ant pakuotės užrašykite užšaldymo datą. Geriausia kokybė išlieka maždaug 8–12 mėnesių, tačiau laikui bėgant uogos pamažu praranda dalį aromato ir spalvos, ypač jei šaldiklio temperatūra svyruoja.

    Atitirpinti avietes patikimiausia šaldytuve, kur jos lėčiau praranda formą ir mažiau išleidžia sulčių. Porciją galima dėti į sietelį virš dubens, kad nubėgusios sultys būtų surenkamos ir panaudojamos kokteiliams, padažams ar desertams.

    Mikrobangų krosnelė, karštas vanduo ar atitirpinimas kambario temperatūroje dažniausiai baigiasi suglebusiomis uogomis. Daugeliu atvejų aviečių net nereikia atitirpinti: jas galima dėti tiesiai į kokteilius, košes ar kepinius, kur jos atšils gaminimo metu.

  • Ar reikia nupjauti agurkų galus prieš rauginant? Ekspertai paaiškina, kas iš tiesų keičiasi

    Raugintų agurkų receptai dažnai keliauja iš kartos į kartą, todėl kai kurie žingsniai atliekami net nesusimąstant. Vienas dažniausių ginčų virtuvėje – ar prieš rauginant verta nupjauti agurkų galiukus ir ar agurkus būtina mirkyti vandenyje. Atsakymas nėra vien tik tradicijos klausimas, nes daug ką lemia pati fermentacija ir agurkų kokybė.

    Vieni teigia, kad nupjovus galus greičiau prasideda rūgimas ir sumažėja kartumas, kiti baiminasi, kad agurkai suminkštės ir praras traškumą. Praktikoje traškumą labiausiai lemia švara, sandarumas, druskos koncentracija, temperatūra ir žaliavos šviežumas, o ne pats nupjovimas. Jei stiklainiai nešvarūs ar fermentacija vyksta per šiltai, net ir idealiai paruošti agurkai gali tapti minkšti.

    Kartumas: kas jį sukelia?

    Agurkų kartumą dažniausiai sukelia natūralūs augalo junginiai – kukurbitacinai, kurie augalui yra tarsi apsauginė reakcija į stresą. Jų daugiau gali susidaryti per sausrą, esant dideliems temperatūros svyravams ar netolygiai laistant. Dėl to kartumas nebūtinai reiškia, kad agurkas sugedęs, tačiau jis gali sugadinti skonį.

    Kukurbitacinai yra gana atsparūs, todėl visiškai pašalinti kartumą paprastais būdais paprastai nepavyksta. Vis dėlto jis dažniau jaučiamas ties kotelio vieta ir po odele, todėl nupjovus galiuką nuo kotelio pusės ir, jei reikia, nuskutus odelę, kartumas gali sumažėti. Tai nėra garantija, nes kartūs junginiai gali būti pasiskirstę ir gilesniuose audiniuose.

    Ar mirkymas padeda?

    Mirkyti agurkus prieš rauginimą žmonės dažnai siūlo tam, kad dingtų kartumas, tačiau vien vanduo jo paprastai neištraukia. Šie junginiai vandenyje tirpsta menkai, be to, yra vaisiaus audiniuose, todėl trumpas mirkymas kartumo problemos dažniausiai neišsprendžia.

    Tačiau mirkymas turi kitą labai aiškų privalumą: agurkai prisigeria vandens ir tampa standesni, ypač jei buvo palaikyti sandėliuke, turguje ar ilgiau vežti. Kelių valandų mirkymas šaltame vandenyje dažnai padeda atkurti tvirtumą, o tai gali prisidėti prie malonesnės tekstūros jau išrūgus.

    Ką daryti, kad agurkai būtų traškūs?

    Jei tikslas yra traškūs ir stabilaus skonio rauginti agurkai, svarbiausia rinktis šviežius, nedidelius ir neperaugusius vaisius, o rauginimo tarą kruopščiai išplauti. Taip pat svarbu laikytis pastovių sąlygų: tinkamo druskingumo, švaresnės aplinkos ir ne per aukštos temperatūros, kad fermentacija vyktų tolygiai.

    Nupjauti galiukus verta tada, kai įtariate kartumą, ypač kotelio pusėje, arba gaminate trumpai rauginamus agurkus, kuriuose kartus poskonis gali labiau jaustis. Jei agurkai švieži ir nekartūs, galima jų ir nepjaustyti, o daugiau dėmesio skirti pačiam rauginimo procesui.

  • „Huawei“ ir ZTE išstūmimas iš ES ryšių tinklų gali kainuoti iki 40 mlrd. eurų: kas mokės?

    „Huawei“ ir ZTE išstūmimas iš ES ryšių tinklų gali kainuoti iki 40 mlrd. eurų: kas mokės?

    Telekomunikacijų sektorius perspėja, kad Europos Sąjungos planai atsisakyti vadinamųjų didelės rizikos tiekėjų, tarp jų „Huawei“ ir ZTE, gali atsieiti gerokai brangiau, nei iki šiol skelbta viešai. Pasak GSMA, tiesioginės 4G ir 5G įrangos pakeitimo išlaidos gali siekti 30–40 mlrd. eurų.

    Šie skaičiai ryškiai skiriasi nuo Europos Komisijos vertinimų, kuriuose buvo kalbama apie 3,4–4,3 mlrd. eurų per metus trejų metų laikotarpiu, tai yra maždaug 10–13 mlrd. eurų iš viso. Dėl tokio atotrūkio atsinaujino diskusijos, ar realius kaštus turėtų prisiimti ryšio operatoriai, ar reikalingi kompensavimo mechanizmai.

    Kodėl kaina auga?

    GSMA skaičiuoja, kad didžiausia našta tektų mobiliojo ryšio tinklams, kur įrangos keitimas gali kainuoti 16–22 mlrd. eurų. Papildomai įvardijamos išlaidos fiksuotuosiuose tinkluose apie 5 mlrd. eurų, o transporto ir sujungiamumo infrastruktūroje dar 9–12 mlrd. eurų.

    Be tiesioginių keitimo darbų, rinkoje matomas ir platesnis poveikis: mažėjant tiekėjų konkurencijai, įranga gali brangti. GSMA nurodo, kad 2027–2030 metų laikotarpiu tai galėtų papildomai kainuoti apie 8,5 mlrd. eurų.

    Ginčas dėl metodikos

    Vis dėlto dalis ekspertų ginčija tokias sumas ir ragina atskirti bendras investicijas nuo papildomų išlaidų, kurios atsiranda būtent dėl priverstinio tiekėjų keitimo. Vienas iš argumentų yra tas, kad dalis įrangos vis tiek būtų keičiama natūraliai, pasibaigus jos eksploatacijos ciklui, todėl realus skirtumas galėtų būti arčiau Europos Komisijos skaičiavimų.

    Šis metodikos ginčas svarbus praktiškai, nes nuo jo priklauso politiniai sprendimai ir reguliavimo tempas. Jei bus pripažinta, kad išlaidos iš tiesų artėja prie 40 mlrd. eurų, didės spaudimas numatyti pereinamuosius laikotarpius, leisti lanksčiau planuoti keitimus arba ieškoti finansavimo priemonių, kurios sumažintų smūgį investicijoms į 5G plėtrą.

    Kas mokės už pokyčius?

    Pagrindinė įtampa kyla dėl to, kad ryšio operatoriai teigia negalintys vieni padengti politinių ir saugumo sprendimų kainos, ypač jei įranga buvo įsigyta laikantis tuo metu galiojusių taisyklių. Tuo pat metu valdžios institucijos akcentuoja kritinės infrastruktūros apsaugą ir poreikį mažinti priklausomybę nuo tiekėjų, kuriems priskiriama didesnė saugumo rizika.

    „Tikrasis iššūkis yra ne vien techninis įrangos pakeitimas, o tai, kaip šie sprendimai bus įgyvendinami neatsilikus 5G plėtros ir neperkeliant visos kainos vartotojams“, – sakė ryšių sektoriaus atstovai.

    Kol kas aiškaus susitarimo nėra, tačiau diskusija dėl kompensacijų, terminų ir vienodesnio reguliavimo tarp ES valstybių tik aštrėja. Kuo greičiau bus apsispręsta dėl taisyklių ir finansavimo logikos, tuo mažesnė rizika, kad saugumo prioritetai virs lėtesne tinklų modernizacija ir didesnėmis paslaugų kainomis.