CP v2

Blog

  • Karpatka kaip iš konditerijos: 5 taisyklės, kad plikyta tešla iškiltų į įspūdingus kalnus

    Karpatka, eklerai ir plikyti pyragaičiai gimsta iš tos pačios plikytos tešlos. Šio tipo tešlos sėkmę lemia ne kepimo milteliai, o garai: orkaitėje vanduo virsta garais ir išpučia tešlą, suformuodamas būdingas ertmes bei iškilimus.

    Klasikinė plikyta tešla ruošiama kitaip nei įprasti sviestiniai ar trapūs kepiniai. Pirmiausia vanduo arba vandens ir pieno mišinys užvirinamas su sviestu ir žiupsniu druskos, o tada vienu kartu suberiami miltai ir masė intensyviai maišoma.

    Šis etapas vadinamas tešlos „plikymu“: kaitinant ir maišant masė tampa vientisa, pradeda atsiskirti nuo puodo sienelių, o ant dugno gali likti plonas šviesus apnašas. Tai ženklas, kad miltai pakankamai „užvirė“ ir tešla turės tvirtą struktūrą.

    Tuomet masę būtina pravėsinti, kad kiaušiniai nesutrauktų į gumulėlius. Kiaušiniai įmaišomi palaipsniui, mažomis porcijomis, kaskart gerai išsukant ir stebint konsistenciją, nes jų kiekis priklauso nuo kiaušinių dydžio ir miltų gebėjimo sugerti drėgmę.

    Tinkama tešla turi būti lygi, elastinga, šiek tiek blizgi ir gana tiršta. Pakėlus šaukštą ar mentelę, ji turi kristi lėtai, sudarydama storą „V“ formos juostą; jei bėga kaip blynų tešla, greičiausiai kiaušinių įdėta per daug.

    Kaip sukurti karpatkos kalnus

    Įspūdingi karpatkos iškilimai atsiranda dėl greito garų poveikio pirmomis kepimo minutėmis, todėl ypač svarbi įkaitinta orkaitė. Per vėsi temperatūra dažnai baigiasi plokščiu, sunkiu ir drėgnu kepiniu, kuris neišlaiko formos.

    Kepant naudinga tešlos ant skardos neišlyginti idealiai: palikite natūralių bangų ir nelygumų, tačiau sluoksnio storis turi išlikti apylygus. Taip skirtingos vietos keps panašiu tempu ir paviršius sutvirtės tolygiau.

    Viena svarbiausių taisyklių – neatidarinėti orkaitės per anksti. Staigus temperatūros kritimas gali sugadinti dar nesustandėjusią struktūrą, todėl tešla sukrenta, o susiformavusios ertmės subliūkšta.

    Kodėl karpatka sukrenta

    Išėmus kepinį iš orkaitės, garų slėgis sumažėja, ir jei vidus dar per drėgnas, tešla nebesugeba „išlaikyti“ iškilimų. Dėl to karpatkos lakštai turi būti gerai iškepę: sausesni, traškūs ir aiškiai parudavę.

    Praktikoje dažnai saugiau kepti kiek ilgiau, nei ištraukti vien dėl to, kad paviršius jau pradėjo ruduoti. Per anksti iškeptas lakštas iš išorės gali atrodyti gražiai, bet viduje likusi drėgmė vėliau „nuleidžia“ kalnus.

    Ko reikia klasikinei tešlai

    Dažniausiai pakanka vandens, sviesto, kvietinių miltų ir kiaušinių, o dalis receptų naudoja ir pieną, kuris sustiprina skonį ir padeda paviršiui gražiau rusvėti. Nors proporcijos skiriasi, patikimiausias orientyras išlieka galutinė tešlos konsistencija ir tinkamai atliktas plikymas.

    Laikantis šių principų, karpatka iš plikytos tešlos įgauna ryškų reljefą, o cukraus pudra vėliau tik paryškina įspūdį. Būtent todėl šis desertas vertinamas ne tik dėl skonio, bet ir dėl savo išvaizdos.

  • Naujoji ES sienų sistema EES stringa: dvyniai supainiojami, o keliautojai ilgiau laukia patikrų

    Naujoji ES sienų sistema EES stringa: dvyniai supainiojami, o keliautojai ilgiau laukia patikrų

    Europos Sąjungos naujoji įvažiavimo ir išvykimo registravimo sistema EES turėjo pakeisti pasų antspaudus skaitmeniniu įrašu ir paspartinti patikras. Tačiau pirmosios savaitės parodė, kad daliai keliautojų ji sukelia papildomų nesklandumų, o kai kuriais atvejais sistema net supainioja žmones.

    Didžiausias pokytis tas, kad kertant ES išorės sieną iš trečiųjų šalių piliečių pirmą kartą renkami biometriniai duomenys: veido atvaizdas ir pirštų atspaudai, kartu susiejant juos su paso informacija. Dėl to pasienyje dažniau atsiranda papildomas žingsnis, kuris piko metu gali pailginti eiles.

    EES klaidos: kai veidas per daug panašus

    Vienas iš labiausiai dėmesį patraukusių atvejų užfiksuotas Rumunijoje, kai keliautoja buvo sustabdyta dėl įtarimo, kad ji Šengeno erdvėje praleido per daug laiko. Priežastis pasirodė netikėta: EES įrašai buvo susieti su jos identiškos dvynės kelione, nors tai buvo du skirtingi asmenys su skirtingais pasais.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad identifikavimas neturėtų remtis vien veido atpažinimu, nes EES logika numato kelių duomenų šaltinių sutikrinimą. Jeigu patikra atliekama atmestinai arba pareigūnai per daug pasikliauja vienu požymiu, didėja klaidų rizika, ypač kai išvaizda praktiškai identiška.

    „Iš pateikto pasakojimo matyti, kad buvo per daug pasikliauta veido atvaizdu ir nepakankamai sutikrinti kiti duomenys“, – sakė Liuksemburgo universiteto kibernetinės politikos profesorė Niovi Vavoula.

    Kodėl eilės ilgėja ir kas už tai atsakingas

    Ilgesnis laukimas pasienyje siejamas ne tik su technologija, bet ir su praktiniu jos įdiegimu: įrangos parengtimi, pareigūnų apmokymu, duomenų nuskaitymo greičiu bei procedūrų suvienodinimu skirtingose šalyse. Europos Komisija yra pripažinusi, kad sistemoje dar esama techninių klausimų, kuriuos reikia išspręsti.

    Svarbus aspektas tas, kad duomenų įvedimą ir įrašų kokybę užtikrina valstybės narės, kurios realiai atlieka patikras. Tai reiškia, kad net ir turint vienodą ES lygmens sistemą, praktika skirtinguose oro uostuose ar pasienio punktuose gali skirtis, o klaidos dažniau pasitaiko ten, kur procesai dar nėra nusistovėję.

    Ką daryti keliautojams, jei kyla problemų?

    Jeigu keliautojas įtaria, kad EES sistemoje yra netikslumų, jis turi teisę prašyti duomenų ištaisymo ar papildymo. Paprastai dėl to reikia kreiptis į atsakingas institucijas toje valstybėje, kur buvo atlikta patikra, arba aiškintis situaciją pasienyje, jei problema paaiškėja kelionės metu.

    EES poveikis ypač juntamas Jungtinės Karalystės piliečiams po „Brexit“, nes sistema taikoma keliautojams iš ne ES ir ne Šengeno šalių. Vasaros kelionių piko metu tikimasi didesnių srautų, todėl aviacijos ir pasienio institucijoms svarbiausia užduotis bus sumažinti eiles ir užtikrinti, kad identifikavimas vyktų pagal visas numatytas patikros grandis, o ne vien pagal veidą.

  • Kaip išlaikyti vyšnių ryškų rubino atspalvį stiklainyje: viena klaida, ir viskas paruduoja

    Vyšnios ar trešnės stiklainyje gali atrodyti beveik taip pat viliojančiai kaip ką tik nuskintos, tačiau spalva dažnai nuvilia. Šiluma, deguonis ir netinkamas rūgštingumas greitai paverčia ryškų rubiną rusvu atspalviu, o kartu nukenčia ir skonis.

    Ryškią uogų ir kaulavaisių spalvą daugiausia lemia antocianinai, kurie yra jautrūs temperatūrai ir aplinkos pokyčiams. Kaitinant jų struktūra ardomasi, o kontaktas su oru pagreitina oksidaciją, todėl ilgai verdant vaisiai blunka vis labiau.

    Praktinis sprendimas paprastas: antocianinai stabilesni rūgštesnėje terpėje. Į sirupą verta įspausti citrinos sulčių arba įberti citrinos rūgšties, kad pH sumažėtų ir spalva geriau laikytųsi, o skonis išliktų gaivesnis.

    Ne mažiau svarbu sumažinti sąlytį su deguonimi. Vaisinę masę stiklainiuose reikėtų užpilti iki pat sriegio, kad viršuje neliktų oro tarpo, nes būtent jis dažniausiai tampa parudavimo pradžia.

    Prieskoniai gali padėti ne tik skoniui, bet ir bendram įspūdžiui. Dažniausiai pasirenkami 2–3 gvazdikėliai vienam litrui, gabalėlis cinamono ar vanilės ankštis, tačiau per didelis kiekis lengvai užgožia pačias vyšnias.

    Malti prieskoniai konservuose dažniau kenkia nei padeda, nes drumstina sirupą ir palieka tamsių dalelių ant vaisių. Dėl to stiklainis atrodo nešvariai, o skonis gali tapti aštresnis, nei planuota.

    Tekstūrą ir spalvą labiausiai gadina per ilga pasterizacija. Vaisiaus geriau nevirti, o užpilti karštu, bet neverdančiu sirupu, maždaug 80 laipsnių Celsijaus, kad procesas vyktų švelniau.

    Stiklainius patogu kaitinti puode ant dugno patiesta šluoste, vandenį pilant iki maždaug trijų ketvirtadalių stiklainio aukščio. Kai vanduo ima lengvai burbuliuoti, dažniausiai pakanka apie 12 minučių 0,5 litro talpai ir apie 15 minučių 1 litro talpai.

    Išėmus stiklainius verta kelioms minutėms apversti, o tada atvėsinti pastatytus įprastai, kad vaisiai nepradėtų tižti nuo likutinės šilumos. Laikymui rinkitės tamsesnę vietą, nes šviesa taip pat spartina pigmentų irimą ir ilgainiui blukina spalvą.

  • Vilniaus katedros požemiuose rasti karališki ženklai: paslėpti 1939-aisiais, iškilo po 85 metų

    Vilniaus katedros požemiuose rasti karališki ženklai: paslėpti 1939-aisiais, iškilo po 85 metų

    Vilniaus katedros požemiuose aptiktas vienas reikšmingiausių pastarųjų metų istorinių radinių: karališkosios laidojimo insignijos, kurios Antrojo pasaulinio karo pradžioje buvo paslėptos siekiant jas apsaugoti nuo karo ir okupacijų grėsmių. Po dešimtmečius trukusių paieškų kolekcija pirmą kartą pristatyta visuomenei Sakralinio meno paveldo muziejuje Vilniuje.

    Šios istorijos ištakos siekia 1931 metus, kai Vilnių užklupęs potvynis apgadino katedrą ir paskatino tvarkybos darbus. Jų metu buvo atvertos karališkosios kriptos ir aptikti palaidojimai, siejami su Aleksandru Jogailaičiu, Elžbieta Habsburgaite ir Barbora Radvilaite, o kartu rasti ir ypač reti laidojimo ceremonijoms skirti valdovo ženklai.

    Specialiai laidotuvėms pagamintos karūnos, žiedai, grandinės ar kiti atributai istoriškai išlieka daug rečiau nei karūnavimo regalijos, nes dažnai nebūdavo perduodami, o vėliau sunaikinami ar perlydomi. Dėl to toks rinkinys laikomas išskirtiniu šaltiniu, leidžiančiu tiksliau suprasti valdovų laidojimo tradicijas ir to meto juvelyrikos technologijas Lietuvos ir Lenkijos istorijos kontekste.

    1939 metais, artėjant karui, katedros dvasininkai nusprendė vertingiausius objektus paslėpti. Regalijos buvo suvyniotos į laikraščius, įdėtos į metalinį indą ir užmūrytos specialiai parengtoje nišoje po šventove, tikintis jas atsiimti pasibaigus karo veiksmams.

    Tačiau vėlesnės okupacijos, politiniai lūžiai ir bėgantis laikas padarė savo: informacija apie tikslią slėptuvės vietą išblėso. Nors 1985 metais, įrengiant vėdinimo sistemą, dalis katedros lobyno buvo aptikta atsitiktinai, karališkųjų insignijų tuo metu rasti nepavyko.

    Paieškos buvo tęsiamos pasitelkiant skirtingus metodus, įskaitant georadarą, termoviziją ir metalo detektorius, tačiau ilgą laiką jos nedavė rezultatų. Situacija pasikeitė, kai tyrėjai iš naujo įvertino tarpukario laikų planus ir surinko liudijimus, leidusius susiaurinti tikėtiną slėptuvės vietą po katedra.

    Lūžis įvyko 2024 metų gruodžio 16 dieną, kai mokslininkai panaudojo endoskopinę kamerą ir, per mažas mūro ertmes pasiekę anksčiau nepastebėtą zoną, užfiksavo užmūrytą nišą. Atvėrus slėptuvę, rastas beveik pilnas rinkinys, išgulėjęs požemyje apie 85 metus.

    Tarp aptiktų objektų nurodomos su Aleksandru Jogailaičiu siejamos insignijos, taip pat Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės laidojimo ženklai, įskaitant karūnas, grandines, žiedus, medalioną, karališkąjį skeptrą ir valdžios obuolį. Tokia sudėtis leidžia tyrėjams lyginti skirtingų asmenų laidojimo atributiką ir jos simboliką, o visuomenei suteikia retą progą pamatyti objektus, kurie paprastai neišlikdavo.

    Restauratoriai pasirinko konservavimo kryptį, kuri nepaslepia laiko žymių: kai kur matoma korozija, išlikę metalinio indo fragmentai ir medžiagų, į kurias daiktai buvo suvynioti, pėdsakai. Tai, muziejininkų vertinimu, sustiprina radinio istorinį pasakojimą ir leidžia suprasti ne tik estetinę, bet ir dramatišką jo išlikimo kainą.

    Ekspozicijoje pasakojama ne vien apie patį atradimą, bet ir apie kelių dešimtmečių trukusias paieškas bei ankstesnius radinius, susijusius su 1931 ir 1985 metų darbais. Platesniame kontekste tai primena vis dažniau Europoje ryškėjančią tendenciją, kai istorinių pastatų tyrimuose derinami archyviniai šaltiniai ir šiuolaikinės technologijos, leidžiančios tiksliau identifikuoti paslėptus kultūros paveldo sluoksnius.

    Specialistai pabrėžia, kad tokie radiniai svarbūs ne tik dėl meninės vertės, bet ir dėl galimybių atlikti medžiagų tyrimus, datavimą ir technologinę analizę, kuri papildytų žinias apie to meto meistrystę. Visuomenei tai tampa proga iš arčiau pamatyti, kaip karas ir okupacijos keitė kultūros paveldo likimus, o kartu ir kaip atkakliai jis gali sugrįžti į viešąją atmintį.

  • Mokslininkai atskleidė, kodėl Europą vis dažniau užklumpa ilgos karščio bangos

    Mokslininkai atskleidė, kodėl Europą vis dažniau užklumpa ilgos karščio bangos

    Ilgos karščio bangos Europoje tampa vis dažnesnės ir pavojingesnės: jos gali tęstis beveik dvi savaites ar net ilgiau, didindamos šilumos smūgių, dehidratacijos ir mirčių riziką. Kartu auga nuostoliai žemės ūkyje, krenta upių debitas, didėja miškų gaisrų tikimybė ir apkrovos elektros tinklams.

    Bernos universiteto tyrėjai aprašė du pagrindinius atmosferos mechanizmus, dėl kurių karštis Vakarų Europoje užsilaiko ne dienas, o savaitėmis. Rezultatai publikuoti žurnale Environmental Research Letters, o jų išvados, anot autorių, gali padėti gerinti ilgalaikes prognozes ir pasirengimą ekstremaliems orams.

    Du scenarijai, kurie užblokuoja orus

    Pirmuoju atveju svarbiausios yra virš Atlanto slenkančios atmosferos bangos, kurios sustiprina stabilų aukšto slėgio lauką virš Europos. Toks anticiklonas veikia kaip dangtis: oras leidžiasi žemyn, sausėja, šyla, o mažas debesuotumas leidžia Saulei nuolat kelti temperatūrą.

    Antruoju atveju į šiaurę pasislenka reaktyvinė srovė, todėl audros ir atmosferos frontai aplenkia Vakarų Europą. Tuo pačiu reaktyvinės srovės vingiai padeda išlaikyti plataus masto aukšto slėgio blokavimą, kuris stabdo oro masių kaitą ir pratęsia karščius daugeliui dienų.

    Kodėl tyrėjams prireikė klimato modelio

    Mokslininkai pabrėžia, kad realių, itin ilgų karščio bangų stebėjimų istoriniuose įrašuose yra palyginti mažai, todėl sudėtinga patikimai įvertinti visus atmosferos procesus. Dėl to komanda pasitelkė klimato modelį CESM2 ir analizavo ilgą, 150 metų trukmės simuliacijų laikotarpį.

    Iš 50 nepriklausomų modelio paleidimų tyrėjai gavo 1 884 ilgų karščio bangų atvejus, kuriuos galėjo lyginti tarpusavyje ir ieškoti pasikartojančių dėsningumų. Tokia imtis leido aiškiau atskirti, kurie cirkuliacijos tipai labiausiai susiję su užsitęsusiomis kaitromis.

    Sausra sustiprina karštį

    Tyrime akcentuojama, kad vien atmosferos cirkuliacijos paaiškinimo nepakanka: didelę reikšmę turi ir žemės paviršiaus būklė. Kai dirvožemis drėgnas, dalis Saulės energijos sunaudojama vandeniui garinti, todėl oras įkaista lėčiau.

    Tačiau sausros metu, kai dirva išdžiūsta, didesnė energijos dalis virsta juntamąja šiluma ir tiesiogiai kelia oro temperatūrą, o tai gali dar labiau pailginti karščio epizodą. Dėl šios priežasties karščio bangos ir sausros dažnai sustiprina viena kitą, o pasekmės tampa sunkiau suvaldomos.

    Autoriai primena, kad klimato kaita didina ekstremalių karščių tikimybę, o Europoje jau fiksuojamos tendencijos rodo augantį kaitros epizodų intensyvumą ir trukmę. Tai reiškia, kad vis daugiau dėmesio teks skirti ankstyvam perspėjimui, miestų karščio mažinimo priemonėms, sveikatos apsaugos pasirengimui ir vandens išteklių valdymui.

  • Sensacija prie Luksoro: aptiktas 3 000 metų kapas atskleidė, kas buvo palaidotas viduje

    Sensacija prie Luksoro: aptiktas 3 000 metų kapas atskleidė, kas buvo palaidotas viduje

    Egipte, vienoje svarbiausių senovės Tėbų nekropolio dalių Šeich Abd el Kurnoje, archeologai aptiko maždaug 3 000 metų senumo kapavietės kompleksą. Ši vietovė netoli Luksoro šimtmečius buvo skirta aukšto rango valdininkų, žynių ir su karališkuoju dvaru susijusių asmenų laidojimui.

    Tyrėjai skelbia, kad kapas priklausė Paserui, aukšto statuso pareigūnui, gyvenusiam Ramessidų dinastijos laikotarpiu Naujosios karalystės epochoje. Tai buvo Egipto galybės metas, kai valdė Ramzio giminės faraonai, o valstybės administracija rėmėsi plačiu raštininkų ir valdininkų aparatu.

    Kapavietės savininko tapatybę leido nustatyti išlikę užrašai ir dekoratyviniai elementai. Tokios inskripcijos archeologams yra vienas patikimiausių šaltinių, nes jos padeda atkurti ne tik konkretaus asmens biografines detales, bet ir to meto valdymo bei titulų sistemą.

    Radinys atskleidė ir laidotuvių architektūros ypatumus: aptikta iš džiovintų plytų mūryto kiemo liekanų, konstrukcinių kapo dalių, taip pat erdvių, skirtų mirusiojo kulto ceremonijoms. Pasak specialistų, toks komplekso planas rodo, kad Paseris priklausė elito sluoksniui ir galėjo turėti reikšmingų pareigų.

    Senovės Egipto kapai buvo ne vien palaidojimo vietos, bet ir simbolinė erdvė, skirta užtikrinti mirusiajam tęstinį egzistavimą pomirtiniame pasaulyje. Dėl to sienos dažnai būdavo puošiamos kasdienio gyvenimo scenomis, religiniais ritualais ir tekstais, kurie, tikėta, padeda sielai kelionėje į anapus.

    Egipto valdžios institucijos ne kartą pabrėžė, kad tokie atradimai svarbūs ne tik mokslo pažangai, bet ir kultūros paveldo apsaugai bei turizmui. Luksoro regionas, seniau vadintas Tėbais, išlieka vienu reikšmingiausių pasaulio archeologinių centrų, o nauji kasinėjimai nuolat primena, kiek daug paslapčių dar slypi po dykumos smėliu.

  • Gdanskas užsakė ilgiausius Lenkijos tramvajus: „PESA“ laimėjo konkursą už 122 mln. eurų

    Gdanskas užsakė ilgiausius Lenkijos tramvajus: „PESA“ laimėjo konkursą už 122 mln. eurų

    Gdanskas pasirinko gamintoją naujiems miesto tramvajams, kurie turėtų tapti ilgiausiais tokio tipo riedmenimis Lenkijoje. Konkursą laimėjo Lenkijos bendrovė „PESA“, aplenkusi konkurentą iš Čekijos „Škoda“.

    Šis pirkimas miestui buvo ypač svarbus, nes ankstesnis bandymas įsigyti naujus tramvajus buvo nutrūkęs dėl per didelių pasiūlymų ir biudžeto neatitikimo. Antrojo konkurso metu užsakovas pakoregavo finansavimo ribas, kad procedūra būtų sėkmingai užbaigta.

    Laimėjusio pasiūlymo vertė siekia apie 122 milijonus eurų, o planuotas biudžetas buvo kiek mažesnis. Sprendimą lėmė ne tik kaina, bet ir techniniai kriterijai, įskaitant triukšmo lygį ir kitas eksploatacines savybes.

    „Laimėjo itin įdomus Lenkijos gamintojo pasiūlymas, siūlantis modernius techninius sprendimus, paremtus ilgamečiu įdirbiu daugelyje Lenkijos ir Europos miestų“, – sakė Maciejus Lisickis.

    Naujieji tramvajai bus penkių sekcijų, apie 46,8 metro ilgio, su keturiais varomaisiais vežimėliais. Skelbiama, kad vienu reisu jie galės vežti iki 321 keleivio, iš jų 100 sėdimų vietų, o likusios vietos bus stovimos.

    Numatoma, kad tai bus žemagrindžiai tramvajai su septyniomis plačiomis durimis kiekvienoje pusėje, pritaikyti greitesniam keleivių srautui piko metu. Miestas taip pat akcentuoja didesnį prieinamumą ir patogumą skirtingų poreikių keleiviams.

    Gamintojas įsipareigojo diegti šiuolaikines saugos priemones, paremtas vaizdo kameromis, radarais ir LiDAR jutikliais. Tokios sistemos viešajame transporte vis dažniau naudojamos siekiant geriau aptikti kliūtis ir padėti vairuotojui sudėtingose eismo situacijose.

    Keleiviams planuojami ir kasdieniai patogumai: moderni informavimo sistema su 17 ekranų, oro kondicionavimas bei USB-C ir USB-A jungtys įrenginiams įkrauti. Tokie sprendimai pastaraisiais metais tampa standartu didesniuose Europos miestuose, atnaujinančiuose viešojo transporto parką.

    Projektą ketinama finansuoti paskola, susieta su nacionalinio ekonomikos gaivinimo priemonėmis, o dokumentus turės patikrinti viešųjų pirkimų priežiūros institucijos. Pasirašius sutartį, „PESA“ per trejus metus turės pristatyti visus užsakytus tramvajus.

  • Rusija rodo „Voratinklį“: žada gaudyti dronus virš naftos perdirbimo ir energetikos objektų

    Rusija rodo „Voratinklį“: žada gaudyti dronus virš naftos perdirbimo ir energetikos objektų

    Rusijoje pristatytas naujas fizinės apsaugos sprendimas, kurį kūrėjai vadina „Voratinkliu“ ir teigia, kad jis turėtų padėti sulaikyti dronus, taikomus į naftos ir energetikos infrastruktūrą. Sistema buvo sukurta bendrovės „RT-Project Technologies“ kartu su „Standard Electric“ ir pademonstruota Rostec regioninės misijos metu Tverės srityje.

    Gamintojai nurodo, kad sprendimas šiuo metu pereina pilotinius bandymus keliuose kuro ir energetikos sektoriaus objektuose. „Voratinklis“ esą skirtas apsaugoti naftos saugyklas, kuro terminalus, naftos perdirbimo gamyklas, elektros pastotes, sandėlius ir kitus kritinės infrastruktūros elementus.

    Kaip veikia „Voratinklis“?

    Pagal viešai aprašytą koncepciją, aplink saugomą objektą įrengiama ištisinė atraminių kolonų, laikiklių ir plieninio tinklo konstrukcija. Rostec atstovas Aleksandras Nazarovas teigė, kad tokia nuolatinė „užtvara“ turėtų fiziškai „pagauti“ į objektą skrendančius dronus.

    Kūrėjai pabrėžia, kad konstrukcija montuojama tik varžtiniais sujungimais, be suvirinimo. Tai turėtų būti aktualu vietose, kur erdvė ribota arba kur suvirinimo darbai laikomi papildoma gaisro rizika, pavyzdžiui, šalia degių produktų talpyklų.

    Ką žada gamintojai ir ko trūksta?

    Teigiama, kad sistema gali būti pritaikoma objektams, kurių aukštis viršija 25 metrus, o saugomas plotas gali būti praktiškai bet kokio dydžio. Taip pat skelbiama, kad konstrukcija esą praėjo pilno masto seisminio atsparumo bandymus, o plieninės dalys gamybos etape cinkuojamos karštuoju būdu, kad būtų atsparesnės korozijai.

    Vis dėlto šiuo metu didžioji dalis informacijos apie efektyvumą remiasi pačių gamintojų ir valstybinės korporacijos Rostec pateikiamais teiginiais. Nepriklausomų bandymų rezultatų, kurie leistų patvirtinti deklaruojamą veiksmingumą prieš realius dronų tipus ir skirtingus smūgio scenarijus, viešai nepateikta.

    Platesnis kontekstas: dronai keičia infrastruktūros apsaugą

    Pastaraisiais mėnesiais Rusijos naftos perdirbimo, kuro bazės ir naftos sandėliavimo objektai ne kartą tapo dronų atakų taikiniais, o tai siejama su Ukrainos pastangomis trikdyti logistiką ir mažinti kuro tiekimo stabilumą. Dėl to visame regione auga paklausa priemonėms, kurios mažintų nuostolius ne tik nuo sprogmenų, bet ir nuo gaisrų bei antrinių avarijų.

    Ekspertinėje praktikoje pabrėžiama, kad infrastruktūros apsauga nuo dronų paprastai remiasi kelių lygių principu: aptikimu, elektroninėmis priemonėmis ir fizinėmis kliūtimis. „Voratinklis“ aiškiai pozicionuojamas kaip paskutinės grandies, pasyvi, tačiau potencialiai greitai įrengiama priemonė, kurios reali vertė priklausys nuo to, kaip ji atlaikys įvairius smūgio kampus, greičius ir skirtingą dronų masę.

  • Šokas Floridos paplūdimyje: „Blue Angels“ naikintuvas praskriejo vos virš galvų – pradedamas tyrimas

    Šokas Floridos paplūdimyje: „Blue Angels“ naikintuvas praskriejo vos virš galvų – pradedamas tyrimas

    Floridos Pensakolos paplūdimyje vykusių aviacijos šou metu JAV karinio jūrų laivyno akrobatinė grupė „Blue Angels“ atsidūrė dėmesio centre dėl itin žemo naikintuvo praskridimo virš žiūrovų. Socialiniuose tinkluose paplitę vaizdo įrašai rodo, kad lėktuvas virš smėlio prašvilpė kelių metrų aukštyje, o vėjo gūsis išblaškė paplūdimio įrangą.

    Incidentas įvyko liepos 15 dieną, pirmąją renginio dieną, kai pakrantėje buvo susirinkę daug žmonių. Liudininkai pasakojo, kad emocijos akimirksniu persimetė nuo susižavėjimo į baimę, nes atrodė, jog lėktuvas skrenda pavojingai arti žemės ir žmonių.

    „Atvažiuoju čia jau 10 metų ir niekada nesu mačiusi tokio praskridimo. Tikrai pagalvojau, kad „Blue Angels“ mus tiesiog nušluos, bet tai buvo neįtikėtina“, – sakė renginio žiūrovė Ashley Korn.

    „Blue Angels“ laikoma viena žinomiausių ir elitinių karinių akrobatinių komandų pasaulyje, įkurta 1946 metais. Komanda atstovauja JAV kariniam jūrų laivynui ir pasirodymuose naudoja naikintuvus F/A-18, o jos programos įprastai vykdomos laikantis griežtų saugos reikalavimų ir iš anksto suderintų skrydžio profilių.

    Vis dėlto šį kartą pačios komandos vadovybė entuziazmo nedemonstravo ir paskelbė, kad manevras bus tiriamas. Tokiose situacijose paprastai vertinamos kelios rizikos grandys: skrydžio aukštis, atstumas iki žiūrovų zonos, oro sąlygos ir tai, ar buvo laikytasi karinių ir civilinės aviacijos saugos procedūrų.

    „Mūsų vietos bendruomenės, žiūrovų ir pilotų saugumas yra aukščiausias prioritetas. Komandos vadovybė analizuoja šio manevro aplinkybes ir atlieka išsamų saugos vertinimą, kad visos veiklos atitiktų griežtus JAV karinio jūrų laivyno ir Federalinės aviacijos administracijos saugos standartus“, – teigiama komandos pareiškime.

    Įvykis sulaukė ir kritikos iš dalies aviacijos komentatorių bei buvusių kariškių, kurie pabrėžė, kad tokie epizodai gali formuoti pavojingus įpročius. Jie atkreipia dėmesį, jog net ir nedidelė techninė klaida, paukščio smūgis ar netikėtas šoninis vėjo gūsis esant mažam aukščiui sumažina galimybes saugiai ištaisyti situaciją.

    Tyrimo išvadų paskelbimo terminas kol kas neįvardytas, tačiau sprendimai tokiais atvejais gali apimti papildomą piloto vertinimą, programos korekcijas ar laikinus apribojimus, jei nustatomi procedūrų pažeidimai. Renginių organizatoriai ir atsakingos institucijos paprastai pabrėžia, kad aviacijos šou tikslas yra įspūdis, bet ne rizika žiūrovų saugumui.

  • Čekų „Leo Express“ rengia šuolį Lenkijoje: paraiškos naujiems maršrutams per didmiesčius

    Čekų „Leo Express“ rengia šuolį Lenkijoje: paraiškos naujiems maršrutams per didmiesčius

    Čekijos geležinkelių vežėjas „Leo Express“ stiprina ambicijas Lenkijos rinkoje ir kreipėsi į šalies geležinkelių reguliuotoją dėl naujų traukinių reisų atviru prieigos modeliu. Tai reikštų, kad bendrovė galėtų siūlyti tolimojo susisiekimo maršrutus komercinėmis sąlygomis, konkuruodama su esamais operatoriais.

    Lenkijos geležinkelių transporto institucijai UTK pateiktose paraiškose nurodoma, kad „Leo Express“ siekia gauti infrastruktūros pajėgumus, vadinamuosius „slotus“, net septyniems planuojamiems susisiekimo variantams. Bendrovė deklaruoja, jog numatomi reisai būtų vykdomi kasdien, o tai yra svarbus kriterijus keleiviams vertinant patikimumą.

    Paraiškos orientuotos į ilgą laikotarpį: pradžia numatoma nuo 2027 metų gruodžio 12 dienos, t. y. 2027–2028 metų tvarkaraščio sezonui. Dokumentuose taip pat numatoma, kad teisė vykdyti šiuos reisus galėtų galioti iki 2032 metų gruodžio 11 dienos, todėl tai labiau panašu į strateginę plėtrą, o ne į trumpalaikį bandymą.

    Kokius traukinius planuoja naudoti?

    „Leo Express“ nurodo ketinanti remtis lokomotyvais „Vectron“, kurie Europoje vertinami dėl lankstumo ir galimybės dirbti skirtingose šalyse, priklausomai nuo įrangos komplektacijos ir leidimų. Priklausomai nuo maršruto paklausos, planuojamos sąstato sudėtys būtų nuo 5 iki 10 vagonų.

    Toks sprendimas leidžia operatoriui greičiau prisitaikyti prie sezoniškumo: piko metu didinti talpą, o ramesniais laikotarpiais mažinti kaštus. Keleiviams tai paprastai reiškia didesnę tikimybę rasti vietų ir stabilesnį tvarkaraštį, jei infrastruktūros pajėgumai suderinami laiku.

    Konkurencija po „RegioJet“ pasitraukimo

    Kontekstas Lenkijoje palankus naujam bandymui: čekų „RegioJet“ neseniai pasitraukė iš šalies rinkos, todėl dalis keleivių, pripratusių prie alternatyvų, vėl ieško pasirinkimų. „Leo Express“ plėtra galėtų tapti papildoma konkurencija ilgojo nuotolio segmentui, kuriame dominuoja PKP Intercity.

    Šiuo metu „Leo Express“ jau vykdo reisus maršrutu Varšuva–Krokuva–Praha, taip pat yra gavusi leidimų plėsti susisiekimą į tarptautines kryptis, įskaitant maršrutą iš Pšemyšlio į Frankfurto oro uostą. Jei nauji „slotai“ būtų patvirtinti, vežėjas galėtų dar labiau išplėsti tinklą per didžiuosius Lenkijos miestus ir sustiprinti pozicijas regione.