Blog

Šis objektas buvo aptiktas ne gręžiniais ir ne tiesioginiais stebėjimais.

Po Kaskadų kalnagūbriu Oregone, kuris driekiasi apie 1126 kilometrus, mokslininkai aptiko didžiulį požeminį vandens rezervuarą. Skelbiama, kad jame gali būti bent du kartus daugiau vandens nei Mido ežere. Šis atradimas rodo, jog giliai vulkaninėse uolienose gali egzistuoti paslėptas vandens „tinklas“, cirkuliuojantis viename aktyviausių Šiaurės Amerikos kalnagūbrių.

Tyrėjų teigimu, po atšiauriais Kaskadų šlaitais gali slypėti vienas didžiausių planetos vulkaninių vandeningųjų horizontų. Didžiulis požeminio vandens kiekis, įkalintas porėtose uolienose, verčia iš naujo vertinti, kaip vanduo kaupiasi ir juda kalnuotuose regionuose.

Nurodoma, kad naujai identifikuotas vandeningasis horizontas gali talpinti mažiausiai 81 kubinį kilometrą vandens. Tyrimas, paskelbtas žurnale „PNAS“, rodo, kad tokio telkinio apimtis daugiau nei dukart viršija Mido ežero tūrį, todėl tai laikoma itin ryškiu natūralios vandens „saugyklos“ pavyzdžiu žemyniniu mastu.

Oregono universiteto geologas Leifas Karlstromas pažymėjo:

„Tai žemyno masto ežeras, saugomas kalnų viršūnėse esančiose uolienose – tarsi milžiniškas vandens bokštas. Panašių didelių vulkaninių vandeningųjų horizontų buvimas į šiaurę nuo Kolumbijos upės slėnio ir netoli Šastos kalno leidžia manyti, kad Kaskadų kalnagūbris gali būti didžiausias tokio tipo vandeningasis horizontas pasaulyje.“

Mokslininkai pabrėžia, kad panašių požeminių telkinių aptikimas į šiaurę nuo Kolumbijos upės slėnio bei netoli Šastos kalno leidžia svarstyti, jog visas Kaskadų kalnagūbris gali sudaryti didžiausią tokio pobūdžio struktūrą Žemėje.

Įdomu tai, kad požeminis telkinys buvo identifikuotas ne gręžiant ar tiesiogiai stebint. Vietoj to mokslininkai analizavo, kaip su gyliu kinta temperatūra kalnuose. Įprastai gilesnės uolienos šyla dėl slėgio ir artumo Žemės gelmėms, tačiau kai kuriose zonose temperatūra išliko beveik stabili net didėjant gyliui. Tokia anomalija, tyrėjų vertinimu, rodo vandens cirkuliaciją uolienose: vanduo jas vėsina ir palieka aiškiai išmatuojamą „pėdsaką“.

JAV Miškų tarnybos hidrologas Gordonas Grantas teigė, kad komandos tikslas iš pradžių buvo geriau suprasti kraštovaizdžio raidą ir vandens judėjimą, tačiau tyrimas atskleidė ir platesnės reikšmės faktų:

„Iš pradžių norėjome geriau suprasti, kaip Kaskadų kalnų kraštovaizdis kito laikui bėgant ir kaip jame juda vanduo. Tačiau šio fundamentalaus tyrimo metu aptikome dalykų, kurie žmonėms yra itin svarbūs: neįtikėtiną vandens kiekį, aktyviai kaupiamą Kaskadų kalnuose, ir ryšį tarp vandens judėjimo bei ugnikalnių keliamų pavojų“, – aiškino jis.

Pasak tyrėjų, toks milžiniškas vandens kiekis turi pasekmių ne tik vandens išteklių požiūriu. Vandeniui sąveikaujant su magma, jis gali greitai virsti garais, o tai didina slėgį po Žemės paviršiumi. G. Grantas akcentavo, kad dar tik pradedama suprasti šio reiškinio svarba:

„Šis regionas gavo geologinę dovaną, bet mes ją tik pradedame suprasti. Kas bus, jeigu nebus sniego arba pasitaikys keli atšiaurūs žiemos sezonai be lietaus? Tai esminiai klausimai, į kuriuos dabar turime sutelkti dėmesį.“

Tyrime aiškinama, kad procesai, susiję su šiuo požeminiu rezervuaru, gali daryti įtaką Kaskadų kalnų ugnikalnių išsiveržimų tipui ir intensyvumui. Teritorijos, kur vanduo iš šio telkinio giliai skverbiasi į Žemę, gali būti labiau linkusios į sprogstamojo pobūdžio aktyvumą dėl didėjančio slėgio.

Kiekviena jaunatis laikoma savotišku perkrovimo tašku. Tačiau balandžio jaunatis, pasak astrologės Olgos Chodarevos, išsiskirs tuo, kad jos energija gali padėti pagrindą visiems artėjantiems astrologiniams metams. Aptariame, kada ji įvyks, kuo ši jaunatis ypatinga ir kaip ji, anot astrologės, gali atsispindėti kasdieniuose sprendimuose.

Astrologija, tarologija, numerologija, chiromantija, ekstrasensorika ir kitos panašios praktikos nėra mokslo disciplinos. Jos remiasi tradicijomis, tikėjimais ir interpretacijomis, kurios nėra patvirtintos moksliniais tyrimais ir neturi objektyvių veiksmingumo įrodymų. Tokia informacija dažnai būna pramoginio pobūdžio, todėl jos nereikėtų laikyti patikimu pagrindu priimant sprendimus ar planuojant ateitį. Sprendžiant su psichologija ar sveikata susijusius klausimus, verta kreiptis į mokslo specialistus.

Anot astrologės Olgos Chodarevos, jaunatis šį mėnesį įvyks balandžio 17 dieną 14.51 val. Avino ženkle.

„Ši jaunatis turi daug ypatumų, nes Avinas, kuriame ji įvyks, yra pirmasis Zodiako rato ženklas. Tai energijos, kurios gali uždėti potencialą visiems ateinantiems astrologiniams metams, t. y. iki kito balandžio. Pati jaunatis yra svarbus energetinio perkrovimo taškas“, – aiškina ekspertė.

Ji pabrėžia, kad žmonės į jaunaties energiją gali reaguoti nevienodai. Pasak astrologės, tai priklauso nuo to, kurioje žmogaus gimimo horoskopo vietoje įvyksta jaunatis – ši vieta gali arba rezonuoti su individualiais rodikliais, arba ne. Tokius dalykus, anot jos, tiksliau įvertinti esą galima tik atliekant individualią analizę.

Avino ženklas siejamas su startu, pradžia, impulsu ir „kibirkštimi“. Pasak astrologės, dėl to gali sustiprėti nuostata „noriu visko čia ir dabar“. Tokia skuba, jos teigimu, kai kuriems žmonėms gali tapti dirglumo, aštresnių reakcijų ar konfliktų priežastimi.

„Bus sunku susilaikyti ir nepridaryti klaidų, kai išeini iš pasyvios būsenos“, – perspėja astrologė.

Kita vertus, ji sako, kad ši diena gali būti palanki aktyvumui ir ryžtingiems sprendimams.

„Šios jaunaties energija susijusi su fizine jėga, naujais pradėjimais ir instinktais, todėl tą dieną labai palanku elgtis aktyviai, priimti sprendimus ir pradėti veikti. Galima sportuoti. Jei norėjote kur nors žengti pirmą žingsnį, bus puiki energija pagaliau tai padaryti“, – teigia O. Chodareva.

Pasak astrologės, tai taip pat tinkamas metas imtis seniai atidėliotų darbų, skirti laiko veikloms, kurioms jaučiama aistra, drąsiau reikšti jausmus, išeiti iš pasyvumo, „pareikšti apie save“ ir startuoti su naujais projektais.

Ji atkreipia dėmesį, kad Avinas siejamas su asmenine iniciatyva, todėl sritis, kurioje žmogus ryžtasi pradėti veikti pats ir įdeda pastangų, gali iškilti į pirmą planą.

Ko, anot astrologės, jaunaties metu vertėtų vengti: ji pataria neįsivelti į bandymą kažkam kažką įrodyti. Pasak jos, Avino energija gali sustiprinti konkurenciją ir norą laimėti, todėl gali kilti pagunda įsitraukti į nereikalingus ginčus.

Kalbėdama apie tai, kam ši jaunatis gali būti palankiausia, astrologė išskiria Avinus, Liūtus ir Šaulius, taip pat Vandenius ir Dvynius.

Jei kalbėti apie profesijas, anot jos, tai gali būti palankus metas verslininkams, vadovams, sportininkams, nuomonės formuotojams, taip pat jėgos struktūrų atstovams, kariškiams, ugniagesiams, gelbėtojams ir chirurgams.

Ženevos universiteto (UNIGE), Žemės geomokslų ir išteklių instituto „CNR-IGG“ bei Nacionalinio geofizikos ir vulkanologijos instituto „INGV“ mokslininkų komanda po Toskana aptiko milžinišką magmos sankaupą – vadinamąjį „magmos ežerą“, kuriame, kaip skaičiuojama, gali būti apie 6 000 kub. km magmos.

Pasak tyrėjų, šis atradimas svarbus ne tik mokslo požiūriu. Jis taip pat gali atverti kelią greitesniems ir ekonomiškesniems metodams, kurie padėtų ieškoti tokių išteklių kaip geoterminiai rezervuarai, litis ar retųjų žemių elementai – jų susidarymas dažnai glaudžiai susijęs su giliomis magmatinėmis sistemomis.

Nors teoriškai toks magmos telkinys geologiniais laiko masteliais galėtų prisidėti prie supervulkano formavimosi, mokslininkai pabrėžia: šiuo metu jis jokios realios grėsmės nekelia.

„Žinojome, kad šis regionas, besidriekiantis iš šiaurės į pietus per Toskana, yra geotermiškai aktyvus, tačiau nesuvokėme, kad jame slypi toks didelis magmos kiekis, panašus į supervulkaninių sistemų, tokių kaip Jeloustounas, tūrį“, – teigė tyrimui vadovavęs Ženevos universiteto docentas Matteo Lupi.

Magmos sankaupa aptikta pasitelkus aplinkos triukšmo tomografiją – požeminių sluoksnių vaizdinimo metodą, plačiai naudojamą seismologijoje. Ši technika leidžia „peršviesti“ Žemės plutą pasitelkiant natūralius aplinkos virpesius, kuriuos sukelia vandenynų bangos, vėjas arba žmogaus veikla.

Kai tokie signalai sklinda per žemės gelmes, juos fiksuoja didelės raiškos seisminiai jutikliai, išdėstyti paviršiuje. Šiame tyrime panaudota apie 60 prietaisų.

Mokslininkai aiškina, kad itin mažas seisminių bangų sklidimo greitis gali būti požymis, jog po žeme yra išsilydžiusios medžiagos, pavyzdžiui, magmos.

„Šie rezultatai svarbūs ir fundamentiniams tyrimams, ir praktiniam pritaikymui, pavyzdžiui, ieškant geoterminių rezervuarų ar telkinių, kuriuose gausu ličio ir retųjų žemių elementų, naudojamų, pavyzdžiui, elektromobilių baterijose. Be didelio mokslinio susidomėjimo, tokie tyrimai rodo, kad tomografija, leidžianti greitai ir mažomis sąnaudomis tirti gelmes, gali tapti naudingu įrankiu energetikos transformacijai“, – pabrėžė M. Lupi.

Protingi vyrai partnerės nesirenka vien pagal išvaizdą. Nors išorė jiems gali būti malonus priedas, svarbiausia – moters vidinis pasaulis ir charakterio savybės, kurios leidžia kurti gilesnį ryšį.

Kaip rašo „YourTango“, aukštesnio intelekto vyrai į pasimatymus žiūri kitaip nei dauguma: jie ieško ne paviršutiniško žavesio, o asmenybės išskirtinumo, autentiškumo ir emocinio brandumo.

Publikacijos autorė pabrėžia, kad pasimatymus ypač įdomius daro nestandartiniai bruožai. „Neįprastos savybės padaro pasimatymus įdomius. Kai žmogus turi gerą humoro jausmą arba su pasididžiavimu sako, kad yra keistas, jis išsiskiria iš kitų“, – rašoma tekste.

Anot autorės, moterys, kurios nepergyvena dėl kiekvienos smulkmenos savo išvaizdoje, lengviau žiūri į gyvenimą ir dažniau leidžia užsimegzti tikram emociniam artumui. Būtent tokiose moteryse protingi vyrai mato potencialą ilgalaikiams santykiams, o ne tik trumpalaikiam bendravimui.

Žemiau – savybės, kurios, pasak publikacijos, dažniausiai patraukia aukšto IQ vyrus.

1. Panašus humoro jausmas. Autorė primena, kaip nuobodu gali būti pasimatyme su žmogumi, kuris nemoka juokauti arba nereaguoja į humorą. Intelektualams sutampantis humoro jausmas neretai tampa vienu svarbiausių kriterijų.

2. Pasitikėjimas savimi ir emocinis stabilumas. Moterys, kurios didžiuojasi savimi, nesileidžia lengvai išmušamos iš vėžių ir nepasiduoda kitų įtakai, natūraliai traukia protingus vyrus. Toks pasitikėjimas leidžia išlaikyti savitumą net ir spaudžiant aplinkiniams.

3. Nuoširdus susidomėjimas savo pomėgiais. Kai moteris yra tikrai įsitraukusi į tai, kas jai patinka – nesvarbu, ar tai komiksų serija, ar mėgstamas autorius – tai sukuria ypatingą patrauklumą. „Tai nebūtinai tavo tema, bet tai, kaip jie apie tai kalba, atrodo patrauklu“, – teigiama publikacijoje.

4. Drąsa būti neordinarinei. Vietoj bandymo pritapti ar slėptis nuo kritikos, kai kurios moterys atvirai deklaruoja savo išskirtinumą. Tokia laikysena, pasak autorės, padaro bendravimą ryškesnį ir mažiau nuspėjamą.

5. Smalsumas ir noras mokytis. Skirtingai nei žmonės, manantys, kad jau viską žino, smalsios moterys klausia, domisi ir ieško naujų žinių. Tai ne tik daro jas įdomiomis pašnekovėmis, bet ir skatina patį vyrą augti.

6. Gebėjimas kurti gilią emocinę jungtį. Daugelis žmonių sunkiai atsiveria ir lieka paviršutiniški. Autorės teigimu, protingi vyrai dažnai ieško partnerių, kurios geba būti pažeidžiamos, atviros ir kurti tikrą artumą.

7. Savarankiškumas ir nuosavas kelias. Moterys, kurios aklai neseka minia, sąmoningai renkasi savo kryptį ir didžiuojasi unikalumu. Anot autorės, gyvenimas su tokia partnere tampa mažiau monotoniškas ir turiningesnis.

8. Aiški komunikacija ir konfliktų sprendimas. Nors tai gali atrodyti savaime suprantama, ne visi moka ramiai išsakyti mintis ir konstruktyviai spręsti nesutarimus. Kokybiškas bendravimas padeda išvengti nuolatinių barnų ir palaiko santykių harmoniją.

9. Autentiškumas. „Tai reiškia, kad žmogus visada išlieka savimi, nesiteisina. Net jei jį vadina „keistu“ ar „kitokiu“, jis neleidžia, kad tai jį jaudintų“, – rašo autorė. Pasak publikacijos, autentiškos moterys nesitaiko prie svetimų lūkesčių ir išlieka ištikimos sau, o tai labai vertina intelektualūs vyrai.

10. Žemiškumas ir empatija. Priešingai tiems, kurie pasineria į tendencijas ar egoistiškus įpročius, žemiškos moterys nedramatizuoja smulkmenų, išlaiko tikrumą ir padeda partneriui „nenuskręsti“. „Atrodo, jos žino, ką ketini pasakyti, dar prieš tau tai ištariant“, – taip autorė apibūdina empatiją turinčias moteris.

Publikacijoje teigiama, kad būtent empatija ir gebėjimas pasitikėti savo vidiniu balsu padeda kurti gilius, harmoningus santykius, kuriuose protingi vyrai jaučiasi suprasti.

Po lietaus ar vejos laistymo geriausia neskubėti ir palaukti, kol žolė išdžius. Specialistai pataria veją pjauti tik praėjus bent 24 valandoms po kritulių ar intensyvaus laistymo – priešingu atveju galima pakenkti ir vejai, ir pačiai žoliapjovei.

Nors techniškai šlapią žolę pjauti įmanoma, toks sprendimas dažnai sukelia daugiau problemų nei naudos. Drėgmė skatina koroziją, o pats pjovimas šlapiomis sąlygomis gali pernelyg apkrauti žoliapjovės variklį ir peilius.

„Nesvarbu, ar žolė sudrėkusi nuo lietaus, purkštuvų ar ryto rasos – drėgnos žolės pjovimas dažnai atneša daugiau žalos nei naudos“, – teigiama straipsnyje.

Toliau pateikiamos pagrindinės priežastys, kodėl verta laikytis 24 valandų taisyklės.

1. Nelygus pjovimas

Šlapia žolė dažnai būna palinkusi skirtingais kampais ir nevienodo aukščio, todėl nupjaunama netolygiai. Dėl to veja gali atrodyti lopais, o kai kuriose vietose gali likti „tarpų“.

2. Žolės gumulavimasis ir užsikimšimai

Sunkesnė, drėgna žolė linkusi sulipti į gumulus, todėl žoliapjovė dažniau užsikemša, dirba sunkiau ir ją tenka dažniau valyti. Nupjauta šlapia žolė gali kauptis po korpusu, stabdyti darbą, o palikta ant vejos – sudaryti sąlygas pelėsiui ar grybeliui.

3. Ligos plinta greičiau

Drėgna žolė pjovimo metu dažniau ne švariai nukertama, o suplėšoma. Tokie pažeidimai tampa „vartais“ ligoms. Be to, šlapia veja ypač pažeidžiama grybelinių infekcijų, kurios gali sukelti žolės išblykšimą, džiūvimą ar dėmių atsiradimą.

„Šlapi žolės stiebai gali prilipti prie peilių ir kitų žoliapjovės paviršių, o taip išnešiojami po visą kiemą. Jei liga jau yra, nupjauta žolė gali ją dar labiau išplatinti“, – rašoma straipsnyje.

4. Dirvos pažeidimai

Pjaunant sunkesne žoliapjove minkštą, drėgną dirvą, ji gali būti suslėgta. Dėl to šaknims sunkiau pasisavinti maisto medžiagas, o vejos būklė prastėja.

„Kai ratai važiuoja per minkštą, drėgną dirvą, vejoje gali likti provėžos. Tokie grioveliai nelygina paviršių, apsunkina būsimą pjovimą ir gali neigiamai paveikti drenažą“, – nurodoma straipsnyje.

5. Žoliapjovės gedimai ir rūdys

Ant korpuso ar peilių besikaupianti šlapia nupjauta žolė skatina rūdžių atsiradimą. Taip pat drėgnos žolės pjovimas gali greičiau atšipinti peilius.

Be to, užsikimšimai sukelia didesnę apkrovą, todėl žoliapjovė gali pradėti kaisti, strigti ar net sugesti – vėliau gali prireikti remonto.

6. Saugumo rizika

Šlapias paviršius yra slidus, todėl pjaunant veją padidėja paslydimo ir kritimo rizika, ypač šlaituose. Tai gali baigtis traumomis, todėl dar viena priežastis palaukti, kol žolė išdžius.

Mokslininkų teigimu, nauja radimvietė gali reikšmingai papildyti žinias apie šių gyvūnų evoliuciją Pietų pusrutulyje.

Argentinoje piemuo atsitiktinai aptiko maždaug 155 milijonų metų senumo milžiniško dinozauro liekanas. Tyrėjai skelbia, kad tai – iki šiol nežinomas ilgakaklis dinozauras, pavadintas Bicharracosaurus dionidei.

Vokietijos ir Argentinos mokslininkų grupės vertinimu, šio gyvūno ilgis galėjo siekti apie 20 metrų.

Paaiškinama, kad dinozauras pavadintas piemens Dionide Mesi garbei – būtent jis ir aptiko liekanas. Genties pavadinimas kilęs iš ispaniško žodžio bicharraco, reiškiančio „didelį gyvūną“. Šiuo metu fosilijos saugomos Paleontologijos muziejuje „Egidio Feruglio“.

Tarp radinių – daugiau kaip 30 kaklo, krūtinės ir uodegos slankstelių, kelios šonkaulių dalys bei dubens fragmentas. Kaulų sandara rodo, kad tai buvo suaugęs individas, gyvenęs senoviniame pietiniame žemyne Gondvanoje.

Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad skeletas turi panašumų su Afrikoje aptiktu Giraffatitan – brachiozauridams priskiriamu dinozauru iš Tanzanijos. Tačiau kai kurios ypatybės, ypač slankstelių sandara, primena Diplodocus ir jo giminaičius iš Šiaurės Amerikos.

„Ilgakakliai dinozaurai – zauropodai – su masyviais kūnais, ilgais kaklais ir uodegomis bei mažomis galvomis daugeliui įkūnija „tipinį“ dinozauro vaizdinį. Šiai grupei priklauso didžiausi sausumos gyvūnai istorijoje, kurių ilgis galėjo siekti 40 metrų; vieni žinomiausių – Diplodocus ir Brachiosaurus“, – rašoma straipsnyje.

Tyrimo autorė, Miuncheno Liudvigo Maksimiliano universiteto doktorantė Alexandra Reutter teigia, kad evoliucinė analizė rodo šio gyvūno giminingumą brachiozauridams. Pasak jos, tai gali būti pirmasis juros periodo brachiozauridų radinys Pietų Amerikoje.

Tyrimo vadovas Oliveris Rauhutas pabrėžė, jog atradimas yra ypač svarbus. Iki šiol vėlyvosios juros zauropodų evoliucija daugiausia buvo aiškinama Šiaurės pusrutulio radiniais, o pietuose ilgą laiką buvo žinoma tik viena itin reikšminga vietovė Tanzanijoje. Naujoji radimvietė Argentinos Čubuto provincijoje, mokslininkų teigimu, leidžia gerokai praplėsti supratimą apie šių gyvūnų raidą Pietų pusrutulyje.

Taip pat primenama, kad Jungtinėje Karalystėje neseniai aptikta maždaug 310 milijonų metų senumo ryklio kiaušinio kapsulė. Šis radinys laikomas itin retu, nes minkštųjų audinių struktūros tokio tipo fosilijose beveik niekada neišlieka. Mokslininkai pažymi, kad išlikusi minkštoji struktūra leidžia spręsti, jog kiaušinių dėjimas jūrų plėšrūnams buvo būdingas jau prieš daugiau kaip 300 milijonų metų.

Atsakymui turėsite vos 9 sekundes.

Ar žinojote, kad galvosūkiai su degtukais yra ne tik smagus laiko praleidimo būdas, bet ir naudinga treniruotė protui? Juos spręsdami lavinate kelis kasdienybėje praverčiančius įgūdžius.

Tokios užduotys tikrina loginį mąstymą ir gebėjimą į problemą pažvelgti iš skirtingų pusių. Be to, treniruojama erdvinė vaizduotė, nes tenka mintyse „išardyti“ skaičius ir matematinius ženklus į dalis. O laiko limitas skatina greitai priimti sprendimus.

„УНИАН“ parengė naują iššūkį. Pasiruošę pademonstruoti, ką sugebate?

Žemiau pateiktoje iliustracijoje iš degtukų sudėliota lygybė 0+3=2. Matematiškai ji neteisinga. Jūsų užduotis – ištaisyti klaidą perkeliant tik vieną degtuką.

Sprendimui skirta vos 9 sekundės, tad delsti nepatariame.

Pasiruošę? Įjunkite laikmatį ir kibkite į galvosūkį.

Tik tak – 9 sekundės baigėsi. Ar pavyko suprasti, kurį degtuką ir į kurią vietą reikia perkelti, kad lygybė taptų teisinga?

Jei jums pavyko, galite didžiuotis – tai įveikia ne visi.

Atsakymas į galvosūkį:

Jei norite dar vieno iššūkio, išbandykite kitą galvosūkį su degtukais: ir vėl reikės perkelti tik vieną degtuką, o laiko turėsite vos 9 sekundes.

O jei norisi kitokio uždavinio, pabandykite tarp daugybės atsitiktinių raidžių rasti žodį tulpė – tam skirta 11 sekundžių.

Vienas didžiausių automobilių gamyklų Europoje, įsikūręs Prancūzijos mieste Puasyje, nutrauks automobilių gamybą. Apie tai praneša „Profit.ro“.

Gamyklą dar prieš Antrąjį pasaulinį karą pastatė „Ford“. Per savo istoriją ji priklausė „Chrysler“ ir „Peugeot“, o nuo 2021 metų tapo „Stellantis“ grupės dalimi.

Nors teoriškai gamyklos pajėgumas siekia iki 500 tūkst. automobilių per metus, bendrovės vadovybė nusprendė užbaigti šios vietos etapą kaip automobilių surinkimo centro.

„Nuo 2028 metų čia automobiliai nebebus gaminami“, – apie gamyklos ateitį paskelbimo metu teigė bendrovės atstovai.

Kaip nurodoma, sprendimą lėmė pertekliniai gamybos pajėgumai Europoje ir bendras rinkos nuosmukis – rinka, palyginti su 2019 metais, sumažėjo 20 proc.

Vis dėlto gamykla, anot vadovybės, visiškai neužsidarys – jos laukia transformacija. „Stellantis“ planuoja investuoti apie 100 mln. eurų, kad cechai būtų pertvarkyti į kėbulo komponentų gamybos ir naudotų transporto priemonių perdirbimo centrą.

Darbuotojams žinios – gerokai niūresnės. Skelbiama, kad planuojama atsisveikinti maždaug su 600 žmonių, pasitelkiant „savanoriško išėjimo“ schemą ir ankstesnį išėjimą į pensiją.

Profsąjungos perspėja, kad naujos veiklos gali pareikalauti tik 200–300 darbuotojų, o tai kelia grėsmę beveik 1900 nuolatinių gamyklos darbuotojų ir tiekėjų personalo ateičiai. Dėl šios situacijos aktyvistai jau grasina artimiausiomis savaitėmis pradėti plataus masto streikus.

Spatifilumas – vienas populiariausių kambarinių augalų. Jis vertinamas dėl dekoratyvių lapų ir švelnių baltų žiedų. Vis dėlto net ir šis gana nereiklus augalas gali prarasti patrauklią išvaizdą, jei priežiūroje daromos klaidos.

Augalų priežiūros specialistai paaiškino, kaip atpažinti dažniausias problemas ir padėti spatifilumui atgauti sveiką išvaizdą.

Dažniausi požymiai, kad augalui reikia pagalbos, yra vystantys ar pageltę lapai, patamsėję lapų galiukai, sulėtėjęs augimas ir menkas arba visai nutrūkęs žydėjimas.

Viena dažniausių bėdų – perlaistymas. Nors spatifilumas mėgsta drėgną substratą, vandens perteklius gali sukelti šaknų puvinį. Tokiu atveju rekomenduojama rečiau laistyti, patikrinti, ar vazonas turi gerą drenažą, o prireikus – persodinti į šviežią, laidų gruntą.

Ne mažiau pavojingas ir drėgmės trūkumas. Jei lapai tampa sausi, trapūs, ima ruduoti, augalui gali stigti vandens. Laistant patariama sudrėkinti žemę tolygiai, kol vandens perteklius pradės tekėti per drenažo angas, o lėkštelėje susikaupusį vandenį po kurio laiko išpilti.

Svarbus ir apšvietimas. Esant per mažai šviesos, spatifilumas lėčiau auga, prastėja jo išvaizda, augalas gali nusto­ti formuoti žiedus. Geriausia vieta – šviesi, bet nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugota erdvė.

Problemas gali sukelti ir per didelis trąšų kiekis. Tuomet dirvoje kaupiasi druskos, o lapų galiukai ima tamsėti. Specialistai pataria substratą praplauti švariu vandeniu arba, jei situacija blogėja, persodinti augalą.

Dar viena dažna priežastis – netinkamas vanduo. Rekomenduojama vengti kieto vandentiekio vandens: geriau tinka lietaus vanduo arba nusistovėjęs vanduo.

Augalui pakenkti gali ir kenkėjai – voratinklinės erkės, amarai ar miltuotieji skydamariai. Su jais kovojama specialiomis priemonėmis, pavyzdžiui, insekticidiniu muilu, laikantis produkto naudojimo instrukcijų.

Grybelinės ligos pasitaiko rečiau, tačiau jų taip pat nereikėtų ignoruoti – laiku pastebėjus simptomus ir pakoregavus priežiūrą, augalą dažnai pavyksta išgelbėti.

Specialistai pabrėžia, kad nuosekli priežiūra – tinkamas laistymas, tinkama šviesa, saikingas tręšimas ir periodinė augalo apžiūra – padeda spatifilumui ilgai išlikti vešliam ir džiuginti žiedais.

Taip pat primenama, kad net ir ištvermingiems kambariniams augalams geriausią rezultatą duoda stabilios sąlygos ir įpročių laikymasis.

Vokietijoje archeologai po dirbamais laukais aptiko senovinį romėnų kanalą, kuris daugiau nei prieš 2000 metų veikė kaip savotiška transporto „magistralė“. Mokslininkai nustatė, kad tai buvo visiškai žmogaus rankomis sukurtas inžinerinis statinys.

Manoma, jog kanalas pastatytas maždaug I mūsų eros amžiuje. Jis jungė Reino upę su romėnų įtvirtinimais ir gyvenvietėmis. Radinys išsiskiria įspūdingais matmenimis: apie 15 metrų pločio ir iki 2,5 metro gylio.

Tyrėjų teigimu, kanalas buvo pažangus savo laikmečiui ir smarkiai pakeitė vietovės reljefą. Tai vienas iš nedaugelio romėnų įrengtų laivybai pritaikytų kanalų į šiaurę nuo Alpių.

Pasak tyrimo autorių, šis kanalas buvo vandens sistemos Landgraben/Schwarzbach dalis ir atliko svarbų vaidmenį Romos imperijos logistikoje.

Pagrindinė kanalo paskirtis buvo kariuomenės ir krovinių gabenimas bei pasienio saugumo užtikrinimas. Jis sudarė tiesioginį vandens kelią tarp Reino ir vidinio uosto prie forto Trebur-Astheim.

Forte, pastatytame imperatoriaus Valentiniano I valdymo laikotarpiu (364–375 m.), veikė reikšmingas gynybinis punktas. Kanalo dėka laivai galėjo saugiai švartuotis, o ištekliai – greitai būti permetami palei romėnų ir germanų pasienį.

Mokslininkai mano, kad kanalas buvo naudojamas gerokai ilgiau nei gyvavo pati Romos imperija. Jis, tikėtina, veikė iki VIII mūsų eros amžiaus – jau merovingų ir ankstyvųjų karolingų laikais.

Neatmetama, kad šis vandens kelias prisidėjo prie regiono raidos ir netgi galėjo turėti reikšmės karališkojo rūmų komplekso statyboms Trebure, kuris minimas IX amžiaus šaltiniuose.

Ilgainiui kanalas nebuvo prižiūrimas, užneštas nuosėdomis ir galiausiai visiškai pranyko po žemės sluoksniais. Jo pėdsakus šiandien pavyko aptikti pasitelkus šiuolaikines technologijas.

Tuo pat metu jūrų archeologai pranešė iš garsiosios nuskendusio laivo vietos prie Antikiteros iškėlę daugiau nei 50 naujų artefaktų. Tarp radinių – ir prabangos daiktai, ir kasdienybės reikmenys, puikiai išsilaikę jūros dugne daugiau nei 2000 metų.

Prie atokios Graikijos salos aptiktas laivas laikomas vienu turtingiausių povandeninių archeologinių objektų, kada nors tyrinėtų. Manoma, kad jis nuskendo maždaug prieš 2050 metų.