CP v2

Blog

  • Europos Komisija: Nord Stream po karo neatsidarys – kokį signalą siunčia Briuselis JAV ir Rusijai

    Europos Komisija: Nord Stream po karo neatsidarys – kokį signalą siunčia Briuselis JAV ir Rusijai

    Nord Stream ateitis: aiški žinia iš Briuselio

    Europos Komisija pareiškė, kad Nord Stream dujotiekis po karo Ukrainoje nebus atnaujintas ir rusiškos dujos šiuo maršrutu į Europą nebegrįš. Taip Briuselis atkirto pranešimams apie JAV ir Rusijos bandymus ieškoti kelių atgaivinti šį projektą.

    Komisija pabrėžia, kad Europos energetinis saugumas nebegali būti grindžiamas priklausomybe nuo Rusijos iškastinio kuro. Pasak EK atstovų, ankstesnė priklausomybė turėjo didelių „paslėptų kaštų“, nes energijos tiekimas buvo paverstas spaudimo priemone.

    „Per gerai žinome paslėptus kaštus, kai tampame priklausomi nuo Rusijos iškastinio kuro. Tai buvo paversta ginklu, todėl šios pamokos nepamirštame“, – sakė Europos Komisijos vyriausioji atstovė spaudai Paula Pinho.

    Kodėl Nord Stream sustojo

    Nord Stream sistema yra vienas ryškiausių Europos priklausomybės nuo rusiškų energijos išteklių simbolių. Nord Stream 1 po 2022 metų viduryje įvykusių sprogimų faktiškai tapo neveiksnus, o Nord Stream 2 taip ir nebuvo sertifikuotas Vokietijoje ir nepradėjo komercinės veiklos.

    Šie projektai, jungiantys Rusiją su Vokietija Baltijos jūros dugnu daugiau nei 1 200 kilometrų atstumu, šiandien vertinami per geopolitinio saugumo prizmę. Europos Komisija primena, kad būtent Rusija pati mažino ir galiausiai nutraukinėjo dujų tiekimą į Europą, o tai prisidėjo prie rekordiškai išaugusių energijos kainų.

    Teisinis kelias uždaryti rusiškas dujas

    Pasak Komisijos, sprendimas nėra vien politinė deklaracija ar su sankcijomis susietas pažadas. Briuselis nurodo, kad Europos Sąjungoje galioja teisės aktai, kuriais numatyta iki 2027 metų pabaigos palaipsniui atsisakyti rusiškų dujų ir suskystintųjų gamtinių dujų importo.

    Komisijos aiškinimu, trumpalaikės suskystintųjų gamtinių dujų sutartys jau turi būti nutrauktos, o ilgalaikės sutartys numatomos baigti 2027 metų sausį. Paskutinis etapas siejamas su vamzdynais tiekiamomis dujomis: tokio tipo sutartys turi būti baigtos iki 2027 metų rugsėjo.

    „Galiojantys teisės aktai nėra susieti nei su sankcijomis, nei su geopolitiniais įvykiais. Nepriklausomai nuo to, kas nutiks, rusiškas dujas ir suskystintąsias dujas iš Europos rinkos išstumiame“, – sakė Europos Komisijos energetikos atstovė Anna-Kaisa Itkonen.

    Geopolitinis fonas ir diskusijos Vokietijoje

    Diskusijos dėl galimo rusiškų dujų sugrįžimo sustiprėjo intensyvėjant taikos derybų paieškoms. Viešojoje erdvėje pasirodė informacija apie galimus planus atnaujinti dujų srautus į Europą, įskaitant idėjas dėl investuotojų iš JAV įsitraukimo.

    Vis dėlto Briuselis laikosi pozicijos, kad ekonominiai argumentai negali nusverti saugumo rizikų. Europos Sąjungoje išlieka nuostata, kad prekyba energija su Maskva reikštų ne tik finansinę, bet ir strateginę kainą bendram saugumui.

    Tuo pat metu Vokietijos vidaus politikoje tema kelia aštrias diskusijas. Kraštutinių dešiniųjų AfD lyderė Alice Weidel yra sakiusi, kad atėjus į valdžią siektų panaikinti apribojimus ir atnaujinti Nord Stream, argumentuodama pigesnių dujų nauda pramonei ir vartotojams.

    Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas tokiai logikai nepritaria ir pabrėžia, kad ilgalaikis stabilumas turi būti užtikrinamas diversifikacija ir atsinaujinančių išteklių plėtra. Europos Komisija pažymi, kad bet kokiems teisinių nuostatų pakeitimams reikėtų naujo Komisijos pasiūlymo ir kvalifikuotos valstybių narių daugumos pritarimo.

  • Dėl pavojingo manevro – brutali ataka: 34-erių vairuotojas sumušė motociklininką

    Lenkijoje, Nowy Tomyśl apskrityje, kelių eismo konfliktas baigėsi brutaliu išpuoliu. Motociklininkas po pavojingo manevro sustabdė automobilio vairuotoją ir bandė atkreipti dėmesį į rizikingą elgesį. Tačiau išlipęs 34 metų vyras puolė jį mušti, o viską užfiksavo liudininko vaizdo įrašas.

    Policijos duomenimis, incidentas įvyko dar rugsėjo mėnesį, tačiau tik dabar pareigūnai paviešino daugiau detalių. Motociklininkas reagavo į staigų automobilio posūkį ir apsisukimą, kuris kelyje sukėlė pavojingą situaciją. Sustojus abiem transporto priemonėms, trumpa diskusija greitai peraugo į smurtą.

    Pasak pareigūnų, vairuotojas kelis kartus smogė motociklininkui rankomis, taip pat spardė į galvą ir liemenį. Dėl suduotų smūgių nukentėjusysis patyrė kūno sužalojimų. Įvykio aplinkybes padėjo atkurti liudininko įrašas, kuriame matyti agresyvus užpuoliko elgesys.

    Liudininko įrašas tapo įrodymu

    Vaizdo įrašai tokiose situacijose dažnai tampa esminiu įrodymu, leidžiančiu greičiau ir tiksliau įvertinti įvykio eigą. Policija nurodo, kad šiuo atveju liudininko užfiksuota medžiaga padėjo dokumentuoti smurto veiksmus ir patvirtinti nukentėjusiojo versiją.

    Kelių eismo specialistai ne kartą pabrėžia, kad konfliktai kelyje linkę eskaluotis per kelias sekundes, ypač kai emocijos užgožia racionalų vertinimą. Tokiose situacijose svarbu nesivelti į tiesioginę konfrontaciją, nes net ir iš pažiūros menkas ginčas gali baigtis rimtais sužalojimais ar teisinėmis pasekmėmis.

    Vairuotojui pareikšti kaltinimai

    Automobilio vairuotojui pareikšti kaltinimai dėl kūno sužalojimo, nurodant chuliganišką veikos pobūdį. Policija skelbia, kad vyras kaltės nepripažįsta. Už tokius veiksmus jam gali grėsti laisvės atėmimas iki 2 metų, o galutinį sprendimą priims teismas.

    Nowy Tomyśl policijos atstovė Barbara Sobieszek pabrėžė, kad ši istorija parodo, kaip greitai įprastas nesutarimas kelyje gali peraugti į rimtą konfliktą, kurio pasekmės išeina toli už pačios eismo situacijos ribų.

    „Ne kiekvienas vairuotojas kelyje elgsis nepriekaištingai, tačiau tai nereiškia, kad į kiekvieną klaidą reikia atsakyti konfrontacija. Jei manote, kad kito asmens elgesys kelia grėsmę, geriau informuoti policiją, o ne aiškintis vietoje“, – sakė Barbara Sobieszek.

    Ką daryti kilus konfliktui kelyje?

    Pareigūnai primena, kad svarbiausia keliuose yra saugumas, o ne noras įrodyti teisumą. Jei kitas eismo dalyvis elgiasi agresyviai, rekomenduojama išlaikyti atstumą, neprovokuoti, nefiksuoti situacijos rizikuojant savo saugumu ir, esant realiai grėsmei, kviesti policiją.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį, kad emocinę įtampą prie vairo didina skubėjimas, nuovargis ir dėmesio blaškymas, todėl padeda paprasti prevenciniai įpročiai: didesnis atstumas, ramus greitis ir sprendimas nesivelti į ginčus sustojus šalikelėje.

  • Malkos židiniui ar krosniai? Ši painiava gali baigtis dūmais, suodžiais ir brangiu remontu

    Artėjant šildymo sezonui daugelis užsisako malkų, tačiau „krosninės“ ir „židininės“ malkos dažnai painiojamos. Toks pasirinkimas gali lemti ne tik prastą šilumą ir juodą židinio stiklą, bet ir didesnę suodžių gaisro riziką dūmtraukyje.

    Nors abiem atvejais kalbame apie tą patį kurą, praktikoje skiriasi kokybės reikalavimai ir paruošimas. Židiniui dažniausiai reikia tolygesnio, švaresnio ir geriau išdžiovinto kuro, o krosnyse tolerancija prastesnėms malkoms neretai būna didesnė.

    Vienas svarbiausių rodiklių yra drėgnumas, nes šlapios malkos didelę dalį energijos išnaudoja vandeniui išgarinti. Dėl to krenta šilumingumas, kyla dūmų ir degimo produktų kiekis, o dūmtraukyje greičiau kaupiasi degios nuosėdos.

    Saugia laikoma praktika kūrenti gerai išdžiovintomis malkomis, kurių drėgnis apie 20 proc. arba mažesnis. Tai ypač aktualu šiuolaikiniams židinių įdėklams ir sandarioms krosnims, kur degimas jautresnis kuro kokybei.

    Ne mažiau svarbi ir medienos rūšis: lapuočiai paprastai dega tolygiau ir išskiria daugiau šilumos, o spygliuočiai dėl dervų gali labiau kibirkščiuoti ir labiau teršti kaminą. Židiniuose, ypač atviro tipo, tai gali reikšti daugiau suodžių ir dažnesnę priežiūrą.

    Skiriasi ir paruošimas: židiniui dažniau parenkami vienodesnio ilgio ir skersmens pagaliukai, kad būtų patogu krauti ir valdytųsi degimas. Jei malkos per ilgos, netolygiai skaldytos ar su daug žievės bei nešvarumų, didėja dūmingumas, o pelenų ir apnašų bus gerokai daugiau.

    Praktinis patarimas paprastas: prieš perkant verta pasitikslinti, ar malkos išdžiovintos, kokio ilgio, iš kokios medienos ir kaip laikytos. Jei kyla abejonių, saugiausia rinktis sausas lapuočių malkas ir pasirūpinti reguliaria dūmtraukio patikra bei valymu.

  • Pavargote nuo tujų vaizdo? Šis iki 2,5 m augalas atgaivins tvorą ir pritrauks bites

    Jei tujų juosta prie tvoros atrodo nuobodžiai, alternatyva gali būti įspūdinga daugiametė gėlė – perfoliatinis silfijus (Silphium perfoliatum). Tai Šiaurės Amerikoje kilęs augalas, galintis užaugti iki maždaug 2,5–3 metrų, todėl tinka kaip natūrali žaluma, dengianti tvorą ar sieną. Vasarą ir rudenį jis pražysta ryškiai geltonais, į saulėgrąžas panašiais žiedais.

    Svarbi silfijaus savybė – gausus nektaras ir žiedadulkės, dėl kurių augalą mėgsta apdulkintojai. Žydėjimo metu prie jo dažnai sukasi bitės ir kiti vabzdžiai, o tai ypač aktualu sodininkams, norintiems palaikyti biologinę įvairovę savo sklype. Dėl aukščio ir tankios lapijos silfijus taip pat gali veikti kaip dalinis privatumo barjeras.

    Kaip jis atrodo ir kur tinka

    Silfijus formuoja tvirtus, stačius stiebus ir didelius lapus, kurie tarsi apjuosia stiebą ir gali kaupti lietaus vandenį. Būtent dėl šios savybės angliškai augalas neretai vadinamas „cup plant“, o drėgmė lapų „taurelėse“ gali tapti vandens šaltiniu vabzdžiams. Sode jis dažniausiai sodinamas kaip foninis akcentas gėlyne arba gyva uždanga prie tvoros.

    Žydėjimas paprastai tęsiasi nuo vasaros vidurio iki rudens, todėl tai geras pasirinkimas, kai norisi ilgiau išlaikyti ryškias spalvas sklype. Geltoni žiedynai dera ir natūralistiniuose želdynuose, ir šiuolaikinėse kompozicijose, kuriose ieškoma aukštų, architektūriškų formų.

    Augimo sąlygos ir priežiūra

    Silfijus geriausiai auga saulėtoje vietoje, tačiau gali pakęsti ir lengvą pusiau pavėsį. Dirvai jis nėra itin reiklus, bet labiausiai vertina derlingą, pakankamai drėgną, gerai struktūruotą gruntą. Įsitvirtinęs augalas dažnai laikomas gana atspariu ir nereikalaujančiu kasdienės priežiūros.

    Vis dėlto pirmą sezoną po pasodinimo svarbiausia užtikrinti reguliarų laistymą, kad susiformuotų stipri šaknų sistema. Dėl ūgio atvirose, vėjuotose vietose kartais praverčia atramos arba sodinimas prie pat tvoros, kuri stiebus šiek tiek prilaiko. Vėlyvą rudenį ar ankstyvą pavasarį antžeminę dalį galima nupjauti, paliekant švarią vietą naujiems ūgliams.

    Kada sodinti ir kaip dauginti

    Sodinimo laikas dažniausiai priklauso nuo to, ar renkatės sėklas, ar daigus. Sėkloms gali būti reikalinga stratifikacija, todėl praktikoje jos neretai sėjamos rudenį lauke arba paruošiamos šaltuoju periodu, kad pavasarį sudygtų tolygiau. Patikimiausias ir greičiausias būdas – sodinti įsigytus daigus arba dauginti kerą dalijant.

    Jei sodinate daigus, tai patogu daryti pavasarį arba rudenį, kai nėra kaitros ir dirvoje daugiau drėgmės. Svarbu iš anksto įvertinti, kad augalas užauga stambus, todėl jam reikia vietos ir jis gali nustelbti žemesnius augalus. Tinkamai parinktoje vietoje silfijus gali tapti ilgaamžiu sodo akcentu, kuris ne tik puošia, bet ir realiai prisideda prie apdulkintojų gausos.

  • Svajoji pavasarį apie geltoną gėlių kilimą? Į duobutę sodinant narcizus įberk tai

    Narcizai yra vienos ankstyviausių pavasario gėlių, todėl rudeninis svogūnėlių sodinimas dažnai nulemia, ar pavasarį matysite įspūdingą geltoną kilimą, ar tik pavienius žiedus. Sodinant svarbu ne tik gražūs svogūnėliai, bet ir tinkama vieta, gylis bei dirvos struktūra.

    Praktika, kurią naudoja patyrę sodininkai, paprasta: į sodinimo duobutę įberiama fosforo turinčių organinių trąšų. Fosforas ypač svarbus šaknų formavimuisi rudenį, todėl svogūnėlis iki žiemos spėja geriau įsišaknyti, o pavasarį lengviau suformuoja žiedinius pumpurus.

    Kada ir kur sodinti?

    Dažniausiai narcizus rekomenduojama sodinti ankstyvą rudenį, kad iki stipresnių šalčių liktų kelios savaitės įsišaknijimui. Per vėlai pasodinti svogūnėliai dažniau nukenčia nuo šalčio, o pavasarį gali žydėti menkiau.

    Vieta turi būti saulėta arba lengvai pritemdyta, pavyzdžiui, po lapuočiais medžiais, kai ankstyvą pavasarį šakos dar neužstoja šviesos. Per didelis pavėsis skatina lapų augimą, bet mažina žiedų kiekį.

    Gylis, atstumai ir dirva

    Svarbiausia taisyklė sodinant svogūnines gėles yra gylis: svogūnėlis paprastai sodinamas maždaug trijų savo aukščių gylyje, dažniausiai apie 10–15 centimetrų. Per sekliai pasodinti svogūnėliai labiau nukenčia nuo temperatūros svyravimų, šalčio ir dirvos išdžiūvimo.

    Ne mažiau svarbūs atstumai: tarp svogūnėlių verta palikti apie 10–15 centimetrų, o stambesnėms veislėms ir daugiau. Narcizai gražiausiai atrodo pasodinti grupėmis, nes taip formuojasi tankesnės spalvinės dėmės, o ne reti pavieniai žiedai.

    Dirva turi būti laidi vandeniui, nes užmirkimas yra viena dažniausių svogūnėlių puvimo priežasčių. Jei žemė sunki ir molinga, duobutės apačioje pravartu įrengti drenažą iš rupesnio smėlio ar smulkaus žvyro, kad vanduo neužsistovėtų ties svogūnėliu.

    Dažniausios klaidos, dėl kurių nežydi

    Viena dažnų priežasčių, kodėl narcizai nesukrauna žiedų, yra per smulkūs arba nusilpę svogūnėliai. Jauni, mažesni svogūnėliai kartais pirmą sezoną išleidžia tik lapus, o pilnaverčiam žydėjimui jiems prireikia laiko sukaupti maisto medžiagų.

    Kita klaida yra netinkamas tręšimas, kai dirvoje per daug azoto. Tokiu atveju augalas augina vešlią žalumą, tačiau žiedai būna menki arba jų visai nebūna, todėl rudenį labiau tinka fosforo ir kalio krypties maitinimas, o ne azotu paremtos priemonės.

    Problemas kelia ir per didelis susigrūdimas, kai narcizai vienoje vietoje auga kelerius metus. Tuomet svogūnėliai ima konkuruoti tarpusavyje, smulkėja, o žydėjimas silpsta, todėl kas kelerius metus verta kerus iškasti, išskirstyti ir pasodinti iš naujo.

    Sodinant svarbu svogūnėlį padėti taisyklingai: šaknų pusė turi būti nukreipta žemyn, o smailesnė viršūnė į viršų. Pasodinus dirvą verta palaistyti, kad greičiau prasidėtų šaknų formavimasis, o prieš žiemą galima lengvai mulčiuoti, jei prognozuojami didesni šalčiai.

  • Šis česnakas sode daro stebuklus: žydi lyg maži žibintai, o sodinti verta jau rudenį

    Česnakas ne visada reiškia daržą ir aštrų kvapą. Yra dekoratyvinė rūšis, kuri žydi lyg miniatiūriniais žibintais ir gėlyne atrodo gerokai įspūdingiau nei įprasti rutuliški žiedynai. Tai česnakas štyletinis, dar vadinamas bulgarišku česnaku.

    Šis augalas vertinamas dėl išskirtinės formos žiedų, atsparumo šalčiui ir nedidelių priežiūros poreikių. Lietuvoje jis sėkmingai auginamas kaip daugiametis svogūninis augalas, tinkantis tiek moderniems, tiek natūralistiniams želdynams.

    Kaip atrodo ir kada žydi?

    Česnakas štyletinis užauga maždaug 60–120 centimetrų aukščio, jo stiebai standūs ir statūs. Žiedynai yra laisvi skėčiai, sudaryti iš keliolikos ar keliasdešimties varpelio formos, žemyn svyrančių žiedų.

    Spalvinė gama subtili: kremiška, švelniai žalsva, rausva ir sodresnė purpurinė, dažnai su tamsesnėmis juostelėmis ant vainiklapių. Žydėjimas paprastai prasideda gegužę ir tęsiasi iki birželio, o tiksli trukmė priklauso nuo pavasario šilumos ir drėgmės.

    Žiedai gausūs nektaro, todėl vilioja apdulkintojus, ypač bites ir kamanes. Tai svarbu planuojant gėlyną, kai siekiama ne tik estetikos, bet ir didesnės biologinės įvairovės sklype.

    Kas gražu ir po žydėjimo?

    Įdomiausia, kad dekoratyvumas nesibaigia nukritus žiedlapiams. Sėklų dėžutės pamažu išsitiesina ir pakyla aukštyn, suformuodamos tvarkingus, skėčio formos vaisynus.

    Tokie vaisynai ilgai išlieka puošnūs, todėl augalas tinka gėlynams, kuriuose norima struktūros ir vasaros pabaigoje. Jei mėgstate natūralistinį stilių, šis efektas ypač pasiteisina.

    Kada ir kaip sodinti svogūnėlius?

    Svogūnėlius geriausia sodinti rudenį, dažniausiai nuo rugsėjo iki spalio pabaigos. Jei ruduo šiltas, sodinimą galima pratęsti ir iki lapkričio, svarbiausia, kad augalas spėtų įsišaknyti iki didesnių šalčių.

    Sodinama smailiu galu į viršų, į maždaug 10–15 centimetrų gylį, laikantis taisyklės, kad gylis turi būti apie tris svogūnėlio aukščius. Tarp augalų paprastai paliekama 15–20 centimetrų, o ryškiausias vaizdas gaunamas sodinant grupėmis.

    Pasodinus verta gausiai palaistyti, o šaltesnėse vietose prieš žiemą galima mulčiuoti plona žievės ar sausų lapų danga. Tai nėra būtina visur, tačiau padeda sušvelninti temperatūros svyravimus ir apsaugoti nuo iškilnojimo.

    Planuojant vietą gėlyne verta prisiminti, kad lapai žydėjimo metu gali pradėti gelsti ir pamažu nunykti. Dėl to česnaką štyletinį naudinga sodinti tarp augalų, kurie pridengs stiebo apačią ir išlaikys kompozicijos tvarkingumą.

    Tam tinka tankios daugiametės gėlės ir dekoratyviniai augalai su ryškiais lapais, taip pat lengvos faktūros dekoratyvinės žolės. Gėlyne jis ypač gražiai dera su vilkdalgiais, šalavijais ar bijūnais, kai norisi kontrasto tarp vertikalių stiebų ir masyvesnių žiedų.

  • Svajojate apie savo trešnę? Ekspertai įspėja: šį rudenį padarykite tai ir derliaus sulauksite greičiau

    Ruduo daugeliui sodininkų yra palankiausias metas sodinti trešnes, ypač plikomis šaknimis parduodamus sodinukus. Vėsesnė temperatūra ir natūraliai drėgnesnė dirva sumažina stresą augalui ir leidžia šaknims įsitvirtinti iki žiemos.

    Praktikoje tai reiškia paprastą naudą pavasarį: medis greičiau startuoja su vegetacija, o augimas būna tolygesnis. Tačiau sėkmę lemia ne vien data kalendoriuje, o pasirinkta vieta, sodinimo gylis, laistymas ir apsauga nuo šalčio.

    Kada ir kur sodinti trešnę?

    Trešnei labiausiai tinka saulėta, šilta ir nuo stiprių vėjų apsaugota vieta. Dirva turėtų būti derlinga, laidi vandeniui, neutralaus ar artimo neutraliam rūgštingumo, o užmirkstančios, sunkios molingos vietos dažnai baigiasi prastu prigijimu.

    Rudenį sodinant svarbu nepavėluoti taip, kad dirva jau būtų įšalusi ar nuolat permirkusi. Daugelyje Lietuvos vietovių patogiausia taikyti laiką nuo spalio vidurio iki lapkričio vidurio, bet visada verta orientuotis į faktines oro sąlygas ir dirvos būklę.

    Sodinimas žingsnis po žingsnio

    Duobė turėtų būti tokia, kad šaknys joje laisvai tilptų, nesilankstytų ir nebūtų užlaužtos į viršų. Dažnai pakanka maždaug 60 x 60 centimetrų dydžio duobės, o iškastą žemę pravartu sumaišyti su kompostu, kad būtų lengviau atkurti dirvos struktūrą.

    Esminė taisyklė trešnei yra skiepijimo vieta: ji turi likti apie 5–10 centimetrų virš žemės paviršiaus. Jei skiepijimo vieta užkasama, didėja rizika, kad veislė įsišaknys pati, medis praras poskiepio privalumus ir ateityje gali augti bei derėti prasčiau.

    Užpylus žemę aplink šaknis, ją reikia švelniai suspausti, kad neliktų oro tarpų. Aplink kamieną verta suformuoti nedidelę laistymo dubę, kuri sulaiko vandenį ties šaknų zona ir padeda dirvai geriau priglusti.

    Iškart po pasodinimo rekomenduojama gausiai palieti, dažniausiai pakanka 10–20 litrų vandens, priklausomai nuo dirvos drėgnumo. Net ir rudenį tai svarbu, nes vien drėgnas oras nekompensuoja prasto kontakto tarp šaknų ir dirvos.

    Kaip apsaugoti jauną medelį žiemą?

    Jaunos trešnės yra jautresnės šalčiui, ypač silpniau augančios ir kompaktiškos veislės. Prieš didesnius šalčius aplink kamieną dažnai supilamas apsauginis žemės kauburėlis, o patį kamieną verta saugoti nuo temperatūrų svyravimų ir pažeidimų.

    Ne mažiau svarbi ir apsauga nuo graužikų, kurie žiemą gali apgraužti kamieną bei žievę. Praktinis sprendimas yra specialūs kamieno apsaugai skirti gaubtai arba tankesnės medžiagos apsauga, kuri neužlaiko drėgmės prie žievės.

    „Rudenį pasodintas trešnės sodinukas pavasarį dažnai startuoja sparčiau, bet tik tada, kai skiepijimo vieta palikta virš žemės ir po pasodinimo atliktas gausus laistymas“, – sako sodininkystės praktikai.

    Apdulkintojai: be jų derliaus gali ir nebūti

    Daugelis trešnių veislių nėra savaime derlingos, todėl vieno medžio sode gali nepakakti gausiam derliui. Patikimiausias kelias yra sodinti bent dvi suderinamas veisles, kurios žydi tuo pačiu metu, arba pasirūpinti, kad kaimynystėje augtų tinkamas apdulkintojas.

    Dažnai sodininkai renkasi populiarių veislių derinius, pavyzdžiui, Kordia gerai dera, kai netoliese auga Regina, Summit arba Sam. Tuo metu Vega geriau dera šalia Büttnera Czerwonej arba Hedelfińskos, o ankstyva Rivan dažnai sėkmingai dera, kai apdulkinimą užtikrina Burlat arba Vega.

    Pirmųjų vaisių paprastai laukiama 3–4 metais po pasodinimo, tačiau silpniau augančios, kompaktiškesnės veislės kartais pradeda derėti ir 2 metais. Dėl to rudeninis sodinimas daugeliui tampa investicija į greitesnį startą, jei tik laikomasi pagrindinių sodinimo taisyklių.

  • Padarykite tai su bijūnais prieš žiemą: pavasarį krūmas atsidėkos įspūdingais žiedais

    Bijūnai pavasarį gali sužydėti itin gausiai, tačiau rudenį padarytos klaidos dažnai nulemia silpnesnį startą kitą sezoną. Svarbiausia neperlenkti lazdos su karpymu ir nepalikti prie kerelio ligas platinančių augalinių liekanų. Tinkamai parinktas laikas ir keli paprasti veiksmai padeda augalui saugiai peržiemoti.

    Skubėti kirpti bijūnų nereikėtų, kol lapai dar žali. Šiuo metu augalas vis dar kaupia maisto medžiagas šaknyse, todėl per anksti pašalinti lapai gali sumažinti žydėjimą. Pjovimo metas ateina tada, kai antžeminė dalis akivaizdžiai gelsta, ruduoja ir pradeda nykti.

    Daugelyje sodų tai dažniausiai nutinka spalio pabaigoje ar lapkritį, tačiau tiksli data priklauso nuo oro. Ilgesnė šilta ir saulėta rudens fazė gali atidėti augalo nunykimą, o staigesnės šalnos procesą paspartina. Orientuotis verta ne pagal kalendorių, o pagal paties augalo būklę.

    Vis dėlto delsti iki pat žiemos taip pat neverta, ypač jei ruduo drėgnas. Nunykti pradėję lapai ir stiebai palikti ant lysvės tampa patogia terpe grybinėms ligoms. Dėl to tvarką aplink kerą geriau padaryti dar iki užsitęsusio šalčio ir šlapdribos.

    Ką ir kaip kirpti rudenį

    Daugumą žolinių bijūnų ir vadinamąsias Itoh hibridines veisles geriausia kirpti tada, kai antžeminė dalis visiškai apmiršta. Stiebai paprastai trumpinami paliekant maždaug 5 centimetrus virš žemės. Taip sumažinama ligų rizika ir augalas tvarkingiau peržiemoja.

    Kitokia taisyklė galioja krūminiams, vadinamiems medėjantiems bijūnams. Jų sumedėję stiebai paliekami, nes ant jų formuojasi kitų metų žiediniai pumpurai. Rudenį tokiu atveju apsiribojama kosmetiniu tvarkymu: pašalinami nudžiūvę lapai ir surenkamos nukritusios liekanos.

    Jei kyla abejonių, padeda išvaizda: žoliniai bijūnai rudenį suglemba ir visiškai nunyksta, o krūminiai palieka standžias, sumedėjusias šakas. Stipresnį formuojantį krūminių bijūnų genėjimą patikimiau planuoti ankstyvą pavasarį, kai aiškiai matosi, kurie ūgliai peržiemojo.

    Tvarka, mulčias ir tręšimas

    Po genėjimo svarbu kruopščiai sutvarkyti plotą prie kerelio. Nupjautų lapų ir stiebų geriau nepalikti šalia augalo, ypač jei vasarą matėsi ligų požymių. Tokias liekanas saugiau pašalinti, nes jos gali tapti infekcijos šaltiniu kitą sezoną.

    Mulčiavimas labiausiai praverčia jauniems, dar neįsitvirtinusiems bijūnams. Po pirmųjų šalnų galima užberti ploną žievės ar šiaudų sluoksnį, tačiau svarbi detalė: mulčias neturi sudaryti drėgnos kepurės tiesiai ant kero. Saugiau mulčią atitraukti maždaug 5 centimetrais nuo kero, kad neprovokuotų puvinio.

    Tręšiant rudenį reikėtų vengti azoto, nes jis skatina naujų, šalčiui jautrių ūglių augimą. Šiuo laikotarpiu labiau tinka trąšos, kuriose vyrauja fosforas ir kalis, arba plonas subrendusio komposto sluoksnis aplink augalą, neužkasant pumpurų. Pertręšimas bijūnams dažnai kenkia labiau nei saikinga priežiūra, ypač jei augalas auga derlingoje dirvoje.

  • Kalėdų simbolis balkone: šis krūmas žavi žiemą, bet viena klaida pavasarį kainuos viską

    Visžaliai, tamsiai žali, dygliuoti lapai ir ryškiai raudonos uogos, išsilaikančios net per šalčius, vis dažniau tampa žiemos puošmena prie namų. Tai bugienis (Ilex) – krūmas, kuris įspūdingiausiai atrodo vėlyvą rudenį ir žiemą, kai dauguma augalų jau praradę dekoratyvumą.

    Dėl šios išvaizdos bugienis dažnai pasirenkamas į vazonus terasai, balkonui ar laiptams prie įėjimo. Tačiau perkant krūmą metų pabaigoje svarbiausias klausimas tas pats: sodinti į gruntą ar palikti vazone iki pavasario.

    Atsakymas priklauso nuo oro ir dirvos būklės. Jei žemė dar neįšalusi, o artimiausias 2–3 savaites nežadami dideli šalčiai, krūmą galima atsargiai pasodinti į dirvą, bet jam būtina papildoma apsauga nuo staigių temperatūros šuolių.

    Pirmus metus ypač pažeidžiamos šaknys, todėl po pasodinimo verta suformuoti storesnį mulčio sluoksnį iš žievės ar kitų organinių medžiagų. Mulčias padeda stabilizuoti dirvos temperatūrą ir sumažina įšalo poveikį, o tai kritiška dar neįsitvirtinusiam augalui.

    Jei iki švenčių liko nedaug laiko, o naktimis pasitaiko šalnų, saugesnis sprendimas yra bugienį laikyti vazone kaip sezoninę puošmeną. Vazonuose šaknų gumulas atšąla gerokai greičiau nei grunte, todėl indą reikia apšiltinti ir nuo šonų, ir nuo apačios.

    Praktiškai tai reiškia, kad vazoną verta apvynioti džiutu ar dengiamąja medžiaga, o po juo padėti izoliacinį pagrindą, pavyzdžiui, putplasčio plokštę. Pavasarį, kai stabiliai sušyla dirva, bugienį jau galima persodinti į nuolatinę vietą, dažniausiai balandį ar gegužę.

    Vieta sode: persodinimo nemėgsta

    Renkant vietą bugieniui, skubėti neverta. Šis krūmas formuoja gana gilų, tačiau jautrų šaknyną, todėl vėlesnį persodinimą gali išgyventi sunkiai ir ilgai sirgti, ypač jei pažeidžiamos šaknys.

    Geriausia parinkti vietą, kur augalas galėtų augti daug metų be būtinybės jį kilnoti. Sodinant svarbu pasirūpinti tinkama dirva ir drenažu, nes užmirkimas žiemą bugieniui yra viena dažnesnių problemų, ypač sunkesnėse dirvose.

    Kodėl po metų nelieka uogų?

    Dalis žmonių bugienį perka dėl ryškių uogų, bet po metų nusivilia jų nesulaukę. Dažniausia priežastis paprasta: bugieniai yra dvinamiai augalai, todėl atskirai augantis moteriškas krūmas be vyriško augalo kaimynystėje paprastai neužmezga vaisių.

    Norint, kad raudonos uogos taptų kasmetiniu akcentu, reikalingi abu augalai, o vienas vyriškas krūmas dažnai gali apdulkinti kelis netoliese augančius moteriškus. Verta prisiminti ir tai, kad žiemą uogos tampa maistu paukščiams, todėl bugienis gali prisidėti prie sodo gyvybės šaltuoju sezonu.

    Kaip saugiai peržiemoti vazone

    Didžiausia rizika laikant bugienį vazone yra šaknų nušalimas, todėl svarbiausia ne tik apšiltinti indą, bet ir parinkti vietą, kur mažiau vėjo. Dažnai padeda pastatymas arčiau sienos, kur temperatūrų svyravimai mažesni.

    Taip pat svarbu neperlaistyti, nes permirkusi žemė šaltyje didina pažeidimų riziką. Pavasarį, atšilus orams, augalą reikėtų palaipsniui pratinti prie saulės ir vėjo, kad po žiemos jis nepatirtų papildomo streso.

  • Festivalis „Bildes 2026“ Rygoje: muzikantai į sceną lipo su vaikais – pažiūrėkite, kas dalyvavo

    Festivalis „Bildes 2026“ Rygoje: muzikantai į sceną lipo su vaikais – pažiūrėkite, kas dalyvavo

    Rygoje, VEF kultūros rūmuose, įvyko festivalio „Bildes 2026“ muzikantų ir jų vaikų koncertas, subūręs kelias kartas vienoje scenoje. Programoje pasirodė tiek gerai žinomi atlikėjai, tiek šeimų projektai, kai dainos ir instrumentai buvo perduodami tiesiogine prasme iš rankų į rankas.

    Koncerte dalyvavo Svens Linga, Ziemeļu šeima, Križevicų šeima, Miltiņų šeima, Mārcis Kalniņš su šeima, Lukas Edgars ir Rolands Lappuķe, Alise ir Silvestrs Sīļi. Taip pat pasirodė Mia Hermane ir Annija Putniņa, Edvards ir Normunds Rutuļi, Elviss Patriks ir Ivars Pētersoni.

    Vakaro sąraše buvo ir Katrīne bei Andris Lūkini, taip pat Matilde, Edvarts ir Kārlis Būmeisteriai, Katrīna Marija ir Ēriks Lokis. Ant scenos lipo Henrijs ir Guntars Mucenieki, o koncertą papildė Varis Vētra su šeima.

    Festivalis „Bildes“ tradiciškai išsiskiria netikėtomis sudėtimis ir bendrais projektais, o šeimų koncertai tampa proga pamatyti, kaip gimsta nauja atlikėjų karta. Organizatorių idėja paprasta: pristatyti Latvijos scenos tęstinumą ne per retrospektyvą, o per gyvą bendrą pasirodymą.

    Artimiausias festivalio koncertas numatytas spalio 28 dieną muzikos namuose „Daile“, kur vyks bliuzo programa. VEF kultūros rūmuose spalio 30 dieną suplanuotas koncertas „Pirmoreiz „Bildēs““, kuriame pasirodys festivalyje dar nedalyvavusios grupės kartu su gerai žinomais Latvijos atlikėjais.

    Lapkričio 5 dieną VEF kultūros rūmuose planuojamas dainuojamosios poezijos koncertas, kuriame skelbiami Valdis Atāls, Haralds Apogs, Matīss ir Uldis Ozoliai, Gatis Zotovs bei kiti atlikėjai. Lapkričio 13 dieną ten pat numatytas akustinis koncertas su Anete Kalniņa, Juriu Kaukuliumi, Liene Dobičina ir kitais projektais.

    Festivalio finalinis koncertas VEF kultūros rūmuose turėtų vykti lapkričio 20 dieną, o renginį vesti žadama Fredžiui ir Ufo. Organizatorių skelbiamame dalyvių sąraše minimos grupės „Linga“, „Menuets“, „Eolika“, „Keksi“, „Pērkons“, taip pat Robertas Gobziņš ir kiti atlikėjai.