CP v2

Blog

  • Švedijos teismas smogė „Google“: „Klarna“ valdoma „PriceRunner“ prisiteisė 1,7 mlrd. eurų

    Švedijos teismas smogė „Google“: „Klarna“ valdoma „PriceRunner“ prisiteisė 1,7 mlrd. eurų

    Švedijos Patentų ir rinkos teismas Stokholme įpareigojo „Google“ sumokėti 1,7 mlrd. eurų žalą kainų palyginimo paslaugai „PriceRunner“, priklausančiai finansinių technologijų grupei „Klarna“. Teismas konstatavo, kad bendrovė ilgus metus neteisėtai teikė pirmenybę savo apsipirkimo paslaugai paieškos rezultatuose.

    Sprendime pabrėžta, kad „PriceRunner“ patyrė realią žalą dėl „Google“ veiksmų, kurie, teismo vertinimu, iškraipė konkurenciją ir silpnino alternatyvių kainų palyginimo platformų matomumą. Šis priteistas dydis įvardijamas kaip vienas didžiausių tokio pobūdžio žalos atlyginimo atvejų Švedijoje.

    „Klarna“ sprendimą sutiko palankiai, nors priteista suma yra gerokai mažesnė, nei reikalauta ieškinyje. „PriceRunner“ buvo siekusi maždaug 7,2 mlrd. eurų, todėl didžioji reikalavimo dalis buvo atmesta, tačiau teismas pripažino pažeidimo esmę.

    Bylos šaknys – Europos Komisijos sprendime

    Ši byla remiasi anksčiau Europos lygmeniu patvirtintomis išvadomis apie „Google“ elgesį. Europos Komisija 2017 metais skyrė „Google“ 2,42 mlrd. eurų baudą, nustačiusi, kad bendrovė piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi, suteikdama neteisėtą pranašumą savo prekių palyginimo paslaugai.

    Vėliau šią poziciją patvirtino ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, todėl nukentėjusios įmonės įgijo tvirtesnį pagrindą civiliniams ieškiniams dėl žalos. „PriceRunner“ į Stokholmo teismą kreipėsi 2022 metais, teigdama, kad jos pozicijos paieškoje buvo sistemingai bloginamos daugiau nei dešimtmetį.

    „Google“ ketina skųsti sprendimą

    „Google“ signalizuoja, kad sprendimą ginčys aukštesnėje instancijoje. Bendrovė teigia, jog po 2017 metais priimtų Europos Komisijos reikalavimų pakeitė apsipirkimo skelbimų ir paieškos rezultatų rodymo principus.

    „Mes nesutinkame su teismo sprendimu, jį peržiūrime ir svarstysime teisines galimybes. 2017 metais atlikti apsipirkimo skelbimų pokyčiai veikia sėkmingai ir prisideda prie šimtų kainų palyginimo paslaugų augimo Europoje“, – sakė „Google“ atstovė Mathilde Méchin.

    Net jei sprendimas įsiteisėtų, galutinė „Klarna“ gaunama suma gali mažėti dėl mokesčių ir susitarimų su buvusiais „PriceRunner“ akcininkais bei bylinėjimąsi finansavusiais partneriais. Vis dėlto „Klarna“ tai vertina kaip reikšmingą finansinį ir reputacinį laimėjimą, sustiprinantį jos kainų palyginimo kryptį programėlėje.

    Byla taip pat akcentuoja platesnę tendenciją Europoje: didžiosioms skaitmeninėms platformoms vis dažniau tenka ne tik reguliuotojų baudos, bet ir didelės civilinės pretenzijos dėl konkurencijos ribojimo. Tai didina spaudimą technologijų milžinėms skaidriau pagrįsti paieškos reitingavimo ir savų paslaugų integravimo principus.

  • Finansinė deklaracija atskleidė: Trumpas iš kriptovaliutų per metus susižėrė per 1 mlrd. eurų

    Finansinė deklaracija atskleidė: Trumpas iš kriptovaliutų per metus susižėrė per 1 mlrd. eurų

    JAV prezidento Donaldo Trumpo pirmųjų metų sugrįžus į Baltuosius rūmus finansinė deklaracija rodo, kad didžiausią jo pajamų šuolį nulėmė su šeima siejami kriptovaliutų projektai. Pateiktuose dokumentuose nurodoma, kad iš jų 2025 metais gauta apie 1,05 mlrd. eurų pajamų.

    Deklaraciją, kuri apima šimtus puslapių, Baltieji rūmai pateikė JAV Vyriausybės etikos biurui. Joje išsamiai išdėstytos pajamos, honorarai ir įvairių verslų generuojamas srautas, tačiau pabrėžiama, kad tai nėra pelno ataskaita, todėl galutinė nauda po išlaidų ir mokesčių lieka neaiški.

    Kur susidarė kripto pajamos

    Didžioji dalis nurodytų kriptovaliutų pajamų siejama su dviem kryptimis. Viena jų – „World Liberty Financial“, kuri, kaip teigiama, pardavinėjo naujus kriptovaliutų produktus, įskaitant vadinamuosius valdymo žetonus, suteikiančius balsavimo teises tam tikruose sprendimuose.

    Antroji – su „$TRUMP“ memų moneta siejamas projektas, kurio pajamos deklaracijoje priskiriamos žetonų pardavimams. Dokumente akcentuojama, kad tokie projektai gali generuoti didelį pinigų srautą organizatoriams per mokesčius, licencijavimą ar išankstinius pardavimus, net jei vėliau rinkoje kaina krinta.

    Investuotojams – nuostoliai ir kritika

    Tuo pat metu daliai smulkiųjų investuotojų tokia istorija susiklostė gerokai prasčiau: viešai aptariama, kad memų monetų ir panašių žetonų vertė gali smarkiai svyruoti, o po pradinio šuolio seka staigūs nuosmukiai. Dėl to rinkoje vis dažniau keliami klausimai apie skaidrumą, interesų konfliktų riziką ir vartotojų apsaugą.

    Diskusijas pakurstė ir tai, kad deklaracijoje minimi dideli atskirų investuotojų įnašai bei su kriptovaliutų rinka susiję teisiniai procesai. Kritikai teigia, kad aktyvi politiko veikla ir paraleliai vykdomas komercinis prekės ženklo monetizavimas gali ištrinti ribą tarp viešųjų pareigų ir privačios naudos.

    „Nei prezidentas, nei jo šeima niekada nedalyvavo ir nedalyvaus interesų konfliktuose“, – sakė Baltųjų rūmų atstovė spaudai Anna Kelly.

    Ji taip pat pabrėžė, kad administracijos politika, jų vertinimu, prisidėjo prie JAV, kaip kriptovaliutų rinkos centro, stiprėjimo. Baltieji rūmai atmeta teiginius, kad deklaracijoje nurodytos pajamos kelia etikos problemų.

    Ne tik kriptovaliutos: plėtra ir prekės ženklas

    Finansinėje deklaracijoje aprašoma ir platesnė Trumpo verslo veikla: tarptautiniai nekilnojamojo turto projektai, viešbučių bei kurortų susitarimai ir su prekės ženklu siejami licencijavimo sandoriai. Nurodoma, kad dalis pajamų gauta šalyse, kurios tuo pačiu metu derėjosi su Vašingtonu dėl prekybos ar saugumo klausimų.

    Dokumente išskiriami ir vidaus rinkos srautai, įskaitant privačio klubo Mar-a-Lago Floridoje pajamas. Be to, aprašoma plati su Trumpo prekės ženklu siejamų prekių pasiūla, kurios monetizavimas, kritikų vertinimu, yra be precedento einančio pareigas JAV prezidento atveju.

    JAV teisės aktai numato, kad prezidentas ir viceprezidentas privalo deklaruoti pajamas ir turtą. Tokios deklaracijos paprastai skirtos užtikrinti viešumą, tačiau jos ne visada leidžia tiksliai įvertinti realų uždarbį, nes atskleidžia pajamas, o ne galutinį pelną.

    Rinkos stebėtojai pastebi, kad kriptovaliutų projektų ir politinės įtakos sankirta pastaraisiais metais tampa vis dažnesne tema tiek JAV, tiek Europoje, kur griežtinami reguliavimo ir reklamos standartai. Tai reiškia, kad panašūs atvejai artimiausiu metu greičiausiai sulauks dar daugiau priežiūros institucijų ir visuomenės dėmesio.

  • Euro zonoje infliacija smuko labiau nei tikėtasi: kur kainos vėso greičiausiai?

    Euro zonoje infliacija smuko labiau nei tikėtasi: kur kainos vėso greičiausiai?

    Euro zonoje birželio mėnesį infliacija netikėtai ryškiai sulėtėjo ir tai sustiprino lūkesčius, kad Europos Centrinis Bankas (ECB) gali neskubėti griežtinti pinigų politikos. Eurostato išankstiniu vertinimu, metinė infliacija sumažėjo iki 2,8 proc., kai gegužę siekė 3,2 proc.

    Rezultatas buvo geresnis nei prognozuota, o mėnesio pokytis apskritai tapo neigiamas: kainos per mėnesį smuko 0,1 proc. Tai pirmas mėnesinis kainų kritimas šiais metais po kelių mėnesių augimo.

    Kas labiausiai traukė infliaciją žemyn?

    Kartu gerėjo ir rodikliai, kuriuos ECB paprastai vertina kaip patikimesnį signalą apie ilgalaikes tendencijas. Vadinamoji bazinė infliacija, neįtraukianti energijos ir maisto, sumažėjo iki 2,4 proc., kai gegužę buvo 2,6 proc.

    Didžiausias infliacijos šaltinis išliko energija, tačiau jos brangimas pastebimai lėtėjo. Metinis energijos kainų augimas siekė 8,7 proc., kai mėnesiu anksčiau buvo 10,8 proc., o tai rodo, kad ankstesnis šokas pamažu blėsta.

    Švelnėjo ir kitos vartojimo krepšelio dalys: paslaugų infliacija sumažėjo iki 3,2 proc. nuo 3,5 proc., maisto, alkoholio ir tabako kainų augimas lėtėjo iki 1,6 proc. nuo 1,9 proc. Pramoninių prekių, neįskaitant energijos, kainų augimas išliko 0,9 proc.

    Kur kainos kilo lėčiausiai, o kur – sparčiausiai?

    Tarp euro zonos šalių mažiausia metinė infliacija fiksuota Maltoje – 1,9 proc. Prancūzijoje ir Estijoje ji siekė po 2,0 proc., o tai reiškia, kad šios ekonomikos judėjo aiškiai žemiau euro zonos vidurkio.

    Vokietijoje metinė infliacija sudarė 2,4 proc., Suomijoje – 2,7 proc. Tuo metu rytinėje euro zonos dalyje vaizdas buvo kitoks: Lietuvoje metinė infliacija siekė 5,5 proc., Bulgarijoje – 5,3 proc., Kroatijoje – 4,2 proc., Kipre – 4,0 proc.

    Mėnesio pjūvyje kai kuriose šalyse kainos mažėjo: Belgijoje, Bulgarijoje, Estijoje ir Liuksemburge jos krito po 0,4 proc. Prancūzijoje, Austrijoje ir Suomijoje kainos sumažėjo po 0,3 proc.

    Didžiausi mėnesiniai kainų šuoliai fiksuoti Maltoje, kur jos kilo 1,0 proc., ir Kipre – 0,8 proc. Ispanijoje ir Lietuvoje kainos per mėnesį augo po 0,6 proc., o tai rodo nevienodą kainų dinamiką visoje euro zonoje.

    Didžiosios ekonomikos vėso skirtingai

    Didžiosios euro zonos šalys birželį taip pat demonstravo lėtesnę infliaciją. Vokietijoje harmonizuotas rodiklis sumažėjo iki 2,4 proc. nuo 2,7 proc., o svarbiausias veiksnys buvo energijos kainų augimo sulėtėjimas.

    Prancūzijoje harmonizuota infliacija krito iki 2,0 proc. nuo 2,8 proc., o per mėnesį kainos sumažėjo 0,2 proc. Italijoje kritimas buvo kuklesnis: harmonizuota infliacija beveik nekito ir siekė 3,1 proc., nes namų ūkių energijos tarifai reagavo lėčiau nei didmeninės kainos.

    Rinkose šie skaičiai sustiprino prielaidą, kad ECB liepos posėdyje gali rinktis pauzę ir laukti daugiau duomenų. Mažėjanti bazinė infliacija bei vėstantys energijos rodikliai ECB suteikia daugiau erdvės neeskaluoti palūkanų kėlimo, ypač jei ekonomikos augimas išlieka vangus.

    Vis dėlto ekonomistai pabrėžia, kad energijos segmentas išlieka pagrindinis neapibrėžtumo šaltinis, o paslaugų kainos vis dar kyla greičiau nei bendras vidurkis. Tai reiškia, kad infliacijos kelias žemyn gali būti nelygus, o sprendimai dėl palūkanų ir toliau priklausys nuo ateinančių mėnesių duomenų.

  • Tragedija Lahorėje: per repeticijų klasę sugriuvus stogui žuvo 14 vaikų, sulaikyti įtariamieji

    Tragedija Lahorėje: per repeticijų klasę sugriuvus stogui žuvo 14 vaikų, sulaikyti įtariamieji

    Vaikai palaidoti, aštuoni gydomi

    Pakistano rytuose esančiame Lahorėje liepos 1 dieną artimieji ir bendruomenė atsisveikino su 14 moksleivių, žuvusių sugriuvus korepetitorių centro stogui. Nelaimė įvyko antradienio vakarą, kai pastate vyko pamokos.

    Dar aštuoni vaikai po griūties buvo paguldyti į ligoninę, jų būklė įvardyta kaip stabili. Vietos tarnybos tęsia aplinkybių aiškinimą, o teritorija buvo aptverta tyrėjų darbui.

    Įtarimai krypsta į aplaidumą

    Policija tikrina versiją, kad griūtį galėjo lemti aplaidumas vykdant statybos darbus ir nebaigtos antro aukšto konstrukcijos. Gyventojai ir pirminės pareigūnų išvados rodo, kad centras veikė senstančiame pastate, kurio būklė kėlė riziką.

    Pasak vyresniojo policijos pareigūno Kamrano Faisalo, sulaikyti mažiausiai du asmenys, tarp jų pastato savininkas. Tyrėjai aiškinasi, kas priėmė sprendimą tęsti užsiėmimus pastate, kuriame vyko darbai, ir ar buvo laikomasi saugos reikalavimų.

    „Vis dar tiriame, kieno aplaidumas lėmė šią tragišką nelaimę“, – sakė Kamranas Faisalas.

    Skausmas ir pyktis bendruomenėje

    Laidotuvių maldos prasidėjo dar prieš aušrą ir tęsėsi iki ryto. Dauguma žuvusiųjų buvo palaidoti vietinėse kapinėse, dalis šeimų kūnus ketino išvežti į gimtuosius miestus.

    Greitosios pagalbos automobiliai per naktį gabeno žuvusių vaikų kūnus į namus Kahnos rajone Lahorės pakraštyje. Artimieji budėjo šalia, o vaikų bendraklasiai ir draugai atsisveikino ašaromis.

    „Negaliu žodžiais išreikšti savo skausmo ir gedulo“, – sakė darbininkas Mohammadas Ashfaqas, per griūtį netekęs septynerių metų sūnaus ir sūnėno.

    Vietos gyventojai pasakojo, kad pirmieji į pagalbą skubėjo kaimynai, kurie kasė nuolaužas kastuvais ir net plikomis rankomis, bandydami pasiekti įstrigusius vaikus. Gelbėtojai atvyko netrukus, tačiau dalies vaikų išgelbėti nepavyko.

    Kodėl Pakistane griūtys kartojasi

    Pastatų griūtys Pakistane nėra retas reiškinys, o ekspertai ir žmogaus teisių organizacijos ne kartą yra atkreipę dėmesį į nepakankamą statybų priežiūrą. Nelaimių riziką didina senų pastatų eksploatacija, nelegalūs rekonstrukcijos darbai ir bandymai taupyti medžiagoms.

    Ši tragedija vėl įžiebė diskusijas dėl privalomų patikrų, aiškesnės atsakomybės grandinės ir realių sankcijų už saugos pažeidimus. Lahorės gyventojai reikalauja griežto baudžiamojo įvertinimo, jei bus patvirtinta, kad pamokos vyko nepaisant pavojingos pastato būklės.

    „Nežinome, į kieno laidotuves eiti pirmiausia ir pas ką užsukti pareikšti užuojautos“, – sakė vietos gyventojas Mohammadas Tahiras.

  • Sevilijoje nuo šaligatvio pakėlė paveikslą: DI parodė, kad tai gali būti Sorolla originalas

    Sevilijoje nuo šaligatvio pakėlė paveikslą: DI parodė, kad tai gali būti Sorolla originalas

    Sevilijoje į neįprastą istoriją įsivėlė 57 metų turistas iš Mursijos Andrés Hurtado, kuris, kaip pats teigė, ant šaligatvio pastebėjo paliktą įrėmintą paveikslą ir jį pasiėmė. Vyras aiškino, kad jį labiausiai patraukė rėmas, todėl kūrinį į viešbutį parsinešė beveik jo neapžiūrėjęs.

    Vėliau, anot vyro pasakojimo, kilo įtarimų, kad radinys gali būti vertingas, todėl jis pabandė išsiaiškinti, kas pavaizduota ir kas galėtų būti autorius. Kaip tvirtinama, jis pasitelkė DI, kuris esą nurodė, kad kūrinys gali būti siejamas su ispanų tapytoju Joaquínu Sorolla.

    „Niekada nepagalvojau, kad tai gali būti originalas, bet pasitikrinau su DI ir jis leido suprasti, kad taip gali būti“, – sakė A. Hurtado.

    Vyras teigė, kad dėl paveikslo kreipėsi ir į aukcionų rinkos atstovus, kurie, jo žodžiais, buvo pasirengę siūlyti kelis tūkstančius eurų. Vis dėlto netrukus paaiškėjo svarbiausia detalė: kūrinys nebuvo paliktas sąmoningai, o savininkai jį buvo pametę skubėdami persikraustyti ir apie dingimą jau buvo informavę policiją.

    Sužinojęs, kad kūrinys turi šeimininkus ir yra ieškomas, A. Hurtado nusprendė apie radinį pranešti pareigūnams ir bendradarbiauti, kad paveikslas būtų grąžintas. Skelbiama, kad kūrinys iš Sevilijos iškeliavo kartu su vyru į Mursiją, o policija turėjo jį paimti iš vyro namų ir perduoti savininkams.

    „Kai supratau, kad paveikslas ieškomas, iškart susisiekiau su policija, kad būtų aišku: tai ne vagystė, o radinys“, – pasakojo vyras.

    Ši istorija atkreipė dėmesį ir į platesnę problemą meno rinkoje: vertingų kūrinių kilmės nustatymas tampa vis sudėtingesnis, nes daugėja kopijų ir klastočių. Ekspertai pabrėžia, kad tokie DI įrankiai gali padėti pirminiam orientavimuisi, tačiau autentiškumą patvirtina tik specialistų atliekama ekspertizė, dokumentuota proveniencija ir profesionalūs tyrimai.

    Pastaraisiais metais Europoje daugėja ir pranešimų apie netyčia prarastus ar netinkamai saugomus meno kūrinius, ypač kraustymosi, remonto ar turto iškraustymo metu. Policija primena, kad radus įtartinai vertingą daiktą saugiausia kuo greičiau informuoti pareigūnus ir nefiksuoti jokių sandorių, kol neaiškus daikto statusas ir savininkai.

  • Venecija aikčiojo: Andrea Bocelli San Marko aikštėje šventė „Romanza“ jubiliejų

    Venecija aikčiojo: Andrea Bocelli San Marko aikštėje šventė „Romanza“ jubiliejų

    Koncertas San Marko aikštėje

    Venecijos San Marko aikštė šeštadienio vakarą buvo pilnutėlė – čia koncertą surengė italų tenoras Andrea Bocelli. Renginys skirtas paminėti albumo „Romanza“, tapusio vienu ryškiausių jo karjeros lūžių, sukaktį.

    Atviroje erdvėje dainininkui talkino orkestras „Orchestra Filarmonia“, o pati aikštė, garsėjanti sudėtinga akustika dėl vėjo ir drėgmės, tapo išbandymu net patyrusiems atlikėjams. Vis dėlto, pasak koncerto organizatorių ir publikos reakcijų, vakaro dinamika priminė ne eilinę gastrolę, o iškilmingą sugrįžimą.

    Klasika, duetai ir publikos ovacijos

    Programoje skambėjo operos ir klasikos repertuaras, įskaitant arijas ir kūrinius iš Giuseppe Verdi, Giacomo Puccini bei Georges’o Bizet kūrybos. Bocelli balsą scenoje papildė sopranas Mariam Battistelli ir baritonas Roberto de Candia.

    Antroje koncerto dalyje akcentas kryptelėjo į Bocelli gerbėjams geriausiai pažįstamus kūrinius ir populiarius crossover žanro numerius. Viena ryškiausių vakaro viešnių tapo atlikėja Andrea Lykke, su kuria Bocelli atliko publikos ypač laukiamus duetų kūrinius.

    „Tokiame atvirame, gyvame mieste kaip Venecija norėjosi sukurti vakarą, kuris paliestų visus – ir gerbėjus, ir atsitiktinius praeivius“, – sakė renginio organizatorių atstovas.

    Finalas su „Con Te Partirò“ ir nauja partnerystė

    Koncertą lydėjo neišvengiami bisai: San Marko bazilikos apšvietime nuskambėjęs „Con Te Partirò“ pakėlė publiką ant kojų, o aikštę užliejo telefonų šviesos. Vakaro pabaigoje skambėjo ir „Nessun Dorma“, tapęs simbolišku finalu.

    Prieš koncertą Andrea Bocelli taip pat paskelbė apie daugiametę partnerystę su „Philip Morris International“ pavadinimu „Believe. Further.“. Konkrečios iniciatyvos detalės kol kas neatskleistos, tačiau teigiama, kad tai ilgalaikis projektas, apie kurį daugiau bus pranešta vėliau.

  • 7 ištikimiausios šunų veislės: jos seka šeimininką žingsnis į žingsnį ir sunkiai pakelia vienatvę

    Kai kurių šunų ryšys su žmogumi toks stiprus, kad jie noriai seka paskui šeimininką po namus, laukia prie vonios durų ir sunkiai pakelia ilgesnį išsiskyrimą. Toks elgesys dažnai vadinamas ištikimybe, tačiau iš tiesų jis susijęs ir su veislės selekcija, temperamentu, socializacija bei kasdieniais įpročiais.

    Daugelis žemiau minimų veislių šimtmečius buvo auginamos darbui kartu su žmogumi: ganymui, paieškai, gelbėjimui ar pagalbai kasdienėje veikloje. Dėl to joms ypač svarbus kontaktas, aiški rutina ir užduotys, o vienatvė be užimtumo gali virsti stresu, destruktyviu elgesiu ar nuolatiniu lojimu.

    Vokiečių aviganis

    Vokiečių aviganis laikomas viena lojalumo simbolių tapusių veislių, nes jis greitai prisiriša prie vieno žmogaus arba visos šeimos. Ši veislė dažnai siejama su tarnyba policijoje, gelbėjimo operacijomis, pėdsekyste ir darbu kaip šuo vedlys, nes geba ilgai išlaikyti dėmesį ir dirbti komandoje.

    Gerai išauklėtas aviganis ne tik saugo teritoriją, bet ir jautriai reaguoja į šeimininko nuotaiką, dažnai renkasi būti šalia, kai žmogui sunku. Kad ištikimybė netaptų nerimu, tokiam šuniui būtini kasdieniai pasivaikščiojimai, protinės užduotys ir aiškios ribos namuose.

    Labradoro retriveris ir auksaspalvis retriveris

    Labradorai ir auksaspalviai retriveriai garsėja noru dalyvauti visame šeimos gyvenime, todėl jų ištikimybė dažnai pasireiškia nuolatine draugija. Šios veislės paplitusios ir kaip terapiniai bei asistentai šunys, nes paprastai yra socialios, orientuotos į žmogų ir lengviau skaito emocijas.

    Retrieveriams svarbu būti įtrauktiems: jie nori eiti kartu, mokytis komandų, nešti žaislą ar tiesiog gulėti šalia. Ilgos vienatvės atveju ypač padeda iš anksto suformuota rutina, pakankamas fizinis krūvis ir užimtumas, kad prisirišimas neperaugtų į išsiskyrimo nerimą.

    Borderkolis, kavalieriaus karaliaus Karolio spanielis, škotų aviganis koli ir bokseris

    Borderkolis laikomas viena protingiausių veislių, o jo ištikimybė dažnai matoma per nuolatinį pasirengimą bendradarbiauti: jis seka gestus, balso toną ir nori turėti užduotį. Be veiklos borderkolis gali greitai nuobodžiauti, todėl prisirišimas ypač sustiprėja, kai žmogus tampa pagrindiniu užimtumo šaltiniu.

    Kavalieriaus karaliaus Karolio spanielis neretai apibūdinamas kaip itin žmogui artimas šuo, linkęs būti ant kelių ar šalia bet kuriuo metu. Škotų aviganis koli paprastai yra jautrus šeimos atmosferai ir mėgsta ramiai būti kartu, o bokseris dažnai išsiskiria stipriu prisirišimu, budrumu ir noru dalyvauti namų ritmuose.

    Vis dėlto ištikimybė nėra vien veislės „etiketė“. Tvirtą ryšį kuria nuoseklus auklėjimas, socializacija, pasitikėjimas ir kokybiškai kartu praleistas laikas, todėl kartais pačiu ištikimiausiu tampa ne kilmingas šuo, o prieglaudoje sutiktas mišrūnas, radęs savo žmogų.

  • Michalinos Wisłockos 105-osios: kaip „Sztuka kochania“ pakeitė lenkų požiūrį į intymumą

    Lenkų gydytoja ir seksologė Michalina Wisłocka liepos 1 dieną būtų minėjusi 105-ąsias gimimo metines. Plačiojoje visuomenėje ji labiausiai išgarsėjo kaip 1978 metais pasirodžiusio populiaraus mokslo vadovo „Sztuka kochania“ autorė, tapusi viena ryškiausių intymumo temų „atšilimo“ figūrų Lenkijoje.

    Knyga labai greitai virto deficitu: jos ieškota knygynuose, žmonės laukė eilėse, o turintieji egzempliorių dažnai jį skolino kitiems. Oficialiai nurodomas bendras tiražas siekė apie 7 000 000 egzempliorių, o be to, plito ir neoficialios kopijos, kurios dar labiau didino leidinio legendą.

    Wisłocka rašė paprastai ir dalykiškai, vengdama vulgarios kalbos, tačiau kartu neslėpdama esminių dalykų, kuriuos tuo metu gaubė tabu. Ji aptarė kontracepciją, lytinės sveikatos klausimus, vienišų žmonių seksualinius poreikius ir porų intymumo įvairovę, akcentuodama, kad informacija turi mažinti gėdą, o ne ją didinti.

    Autorė seksą apibrėžė ne kaip vien fiziologinį veiksmą, o kaip santykių dalį, glaudžiai susijusią su pagarba, švelnumu ir partneryste. Tokia perspektyva leido kalbėti apie intymumą kaip apie komunikaciją ir tarpusavio atsakomybę, o ne vien „techniką“ ar taisyklių rinkinį.

    Wisłockos veikla neapsiribojo vien knyga: ji prisidėjo prie sisteminių pokyčių medicinos ir švietimo srityse, dirbo su nevaisingumo problemomis, konsultavo dėl šeimos planavimo ir skleidė žinias apie kontracepciją. Ji siejama su sąmoningos motinystės ir šeimos planavimo idėjų įtvirtinimu, taip pat su darbu Varšuvoje veikiančiose institucijose, kurios rūpinosi šia sritimi.

    Jos indėlis buvo pripažintas ir oficialiai: 1997 metų rugsėjo 9 dieną Wisłocka apdovanota Lenkijos atgimimo ordino Karininko kryžiumi. Nors ji mirė 2005 metais, jos palikimas išlieka kaip priminimas, kad visuomenės sveikatai svarbi ne tik medicina, bet ir atvira, pagarbi kalba apie santykius.

    Šiandien, kai seksualinis švietimas Europoje vis dar kelia diskusijų, Wisłockos istorija primena, kaip stipriai vienas aiškiai parašytas, plačiai pasklidęs tekstas gali paveikti viešąją kultūrą. Pagrindinė jos žinutė išlieka aktuali: kokybiškas intymus gyvenimas prasideda nuo žinių, ribų suvokimo ir sąžiningo pokalbio.

  • Romanovų žudynių išvengusi Marija Fiodorovna: kaip našlė imperatorienė pabėgo iš Rusijos

    Danijos princesė Dagmara, Rusijoje tapusi Marija Fiodorovna, į Romanovų dinastijos istoriją įėjo kaip viena ryškiausių imperijos figūrų ir moteris, kuriai pavyko išvengti šeimos tragedijos. Jos likimas susiklostė paradoksaliai: iš pradžių ji buvo sužadėta sosto įpėdiniui Nikolajui, tačiau šiam mirus ištekėjo už jo brolio Aleksandro, vėliau tapusio caru Aleksandru III.

    Prieš vestuves Dagmara atsisakė liuteronybės, priėmė stačiatikybę ir naują vardą, o Rusijos dvare greitai tapo matoma ir įtakinga. Šaltiniai, aprašantys ano meto rūmų gyvenimą, pabrėžia ir asmeninį poros kontrastą: ji mėgo ceremonialą ir visuomeninį gyvenimą, o Aleksandras III buvo santūrus, griežtas, labiau linkęs į tvarką nei į spindesį.

    Šeimoje augo šeši vaikai, tarp jų ir būsimasis caras Nikolajus II. Marijos Fiodorovnos padėtis iš esmės pasikeitė po vyro mirties: ji tapo našle imperatoriene, o pirmą vietą rūmų hierarchijoje užėmė sūnaus žmona Aleksandra Fiodorovna, su kuria santykiai ilgainiui tapo įtempti.

    Įtaka dvare ir konfliktai

    Pirmaisiais Nikolajaus II valdymo metais Marija Fiodorovna išliko autoritetu, į kurį jaunas valdovas dažnai rėmėsi. Tačiau artėjant Pirmajam pasauliniam karui ir didėjant politinei įtampai, motinos ir sūnaus požiūriai vis dažniau išsiskyrė, o atstumas tarp jų didėjo.

    Vienas aštriausių nesutarimų taškų tapo Grigorijaus Rasputino vaidmuo. Marija Fiodorovna buvo tarp ryžtingų jo įtakos priešininkių, laikė tai grėsme monarchijos reputacijai ir bandė įtikinti aplinką riboti jo priėjimą prie šeimos, tačiau Aleksandra Fiodorovna Rasputinu pasitikėjo, todėl konfliktas gilėjo.

    1917 metų sukrėtimai imperiją stūmė į lūžį, o žinia apie Nikolajaus II atsisakymą sosto Mariją Fiodorovną pasiekė jai esant toliau nuo sostinės. Šis etapas tapo pradžia laikotarpio, kai Romanovų šeima buvo išblaškyta, o jų likimą ėmė lemti nebe rūmų protokolas, bet revoliucijos logika.

    Romanovų žudynės ir pabėgimas

    Po revoliucijos Marija Fiodorovna pasitraukė į Krymą, kuris tam tikrą laiką liko ne bolševikų kontrolėje. Būtent ši aplinkybė tapo esmine, kodėl ji išvengė Romanovų šeimos žudynių, kai buvo nužudytas Nikolajus II, jo artimieji ir dalis tarnybos.

    Pasakojimuose apie šį laiką kartojasi viena detalė: ji ilgai atsisakė patikėti pranešimais apie nužudymą ir laukė patvirtinimų, nors pavojus artėjo. Vis dėlto galiausiai buvo priimtas sprendimas trauktis, o išvykimas iš Rusijos reiškė galutinį atsisveikinimą su šalimi, kurioje ji buvo imperatorienė.

    Emigracijoje ji kurį laiką glaudėsi pas artimuosius Didžiojoje Britanijoje, vėliau persikėlė į Daniją ir įsikūrė Hvidøre rezidencijoje. Ten ji tapo svarbiu rusų monarchistinės emigracijos simboliu ir atramos tašku žmonėms, kurie po revoliucijos prarado ne tik valstybę, bet ir socialinį pasaulį.

    Gyvenimo pabaiga ir sugrįžimas po mirties

    Marija Fiodorovna mirė 1928 metais tremtyje, toli nuo Rusijos, kurioje kadaise formavo rūmų toną. Jos istorija turėjo ir vėlyvą epilogą: 2006 metais palaikai buvo perkelti į Sankt Peterburgą ir perlaidoti šalia Aleksandro III, taip simboliškai sujungiant sutuoktinius, kuriuos išskyrė revoliucija ir emigracija.

    Šiandien Marijos Fiodorovnos biografija dažnai minima kaip priminimas, kad Romanovų dinastijos pabaiga nebuvo vien momentinė tragedija. Tai buvo ilgas skilimo procesas, kuriame susipynė asmeniniai konfliktai, politinės klaidos, karas ir visuomenės radikalizacija, o vienos šeimos likimas tapo visos imperijos žlugimo ženklu.

  • Ukrainos URM siūlo Lenkijai bendrą didvyrį: Marko Bezručkos idėja ir jos ribos istorijos ginče

    Ukrainos užsienio reikalų ministras Andrijus Sybiha pasiūlė Lenkijai simbolinį gestą: į Ukrainos nacionalinį panteoną įtraukti Marką Bezručką, Ukrainos Liaudies Respublikos kariuomenės generolą, siejamą ir su Lenkijos istorija. Lenkijos pusėje tai vertinama kaip bandymas mažinti įtampą, kuri pastaraisiais metais vis dažniau kyla dėl skirtingo istorinių įvykių ir asmenybių vertinimo.

    Bezručka istoriniuose šaltiniuose minimas kaip vienas 1920 metų Lenkijos ir Ukrainos sąjungos prieš bolševikus karo veikėjų. Jis dalyvavo 1920 metų Kijevo kampanijoje ir prisidėjo prie Zamoščiaus gynybos nuo sovietinių pajėgų, todėl daliai lenkų jis yra priimtinas bendros kovos prieš sovietus simbolis.

    Panteono įstatymas ir politinis kontekstas

    Pasiūlymas pasirodė tuo metu, kai Ukrainoje priimamas teisinis pagrindas nacionaliniam panteonui, o sprendimus dėl konkrečių asmenų perlaidojimo ar pagerbimo turėtų tvirtinti parlamentas. Numatyta, kad rekomendacijas teiks speciali taryba, į kurią būtų įtraukti Ukrainos nacionalinės atminties instituto atstovai, nepriklausomi istorikai ir visuomeninių organizacijų nariai.

    Lenkijoje dalis diplomatų ir politikų šį žingsnį vertina kaip pragmatišką signalą, jog Kyjivas ieško bendrų vardiklių santykiuose su Varšuva. Vis dėlto pabrėžiama, kad vienas simbolinis vardas savaime neišsprendžia gilesnių nesutarimų dėl atminties politikos ir istorinių interpretacijų.

    Kur slypi rizikos ir kodėl Lenkija išlieka atsargi

    Didžiausia Lenkijos pusės abejonė susijusi su tuo, kad panteono įstatymas nenumato uždaros ir aiškiai apibrėžtos kandidatų sąrašo logikos. Kritikai baiminasi, jog ateityje į oficialų pagerbimo lauką gali patekti ir asmenys, kuriuos Lenkija sieja su nusikaltimais prieš lenkų civilius, o tai vėl įpliesktų konfliktą.

    Tokias nuotaikas sustiprina ankstesni bandymai švelninti toną, kurie ne visada virsdavo ilgalaikiu proveržiu. Lenkijoje atkreipiamas dėmesys, kad net ir po bendrų deklaracijų ar simbolinių gestų Ukrainos viešojoje erdvėje periodiškai grįžta herojizavimo ginčai, ypač susiję su UPA vertinimu.

    „Tai pageidautinas ženklas, bet jis savaime negarantuoja kokybinio santykių pokyčio“, – sako su situacija susipažinę diplomatiniai šaltiniai.

    Ką galėtų reikšti kompromisas abiem pusėms

    Bezručkos figūra Kyjivui patogi tuo, kad ji leidžia kalbėti apie bendrą XX amžiaus pradžios kovą su bolševizmu, nesukeliant tiesioginių asociacijų su skaudžiausiais Lenkijos ir Ukrainos istoriniais lūžiais. Varšuvai tai gali būti proga išplėsti pozityvių atminties taškų žemėlapį, bet kartu išlaikyti principingą poziciją dėl temų, kurios Lenkijoje laikomos neperžengiamomis.

    Praktinis šio pasiūlymo testas bus ne pati idėja, o tolesni Kyjivo sprendimai: ar panteono politika iš tiesų taps labiau prognozuojama, ar ji liks priklausoma nuo vidaus politinių bangavimų ir karo meto simbolinės mobilizacijos.