Blog

Padrón paprikos kilusios iš Galisijos – tiksliau, iš Herbón ir Padrón apylinkių šiaurės vakarų Ispanijoje. Pagal saugomo produkto aprašą jų auginimo tradicijos siekia XVII amžių. Būtent šiame regione per kartas buvo atrenkami augalai taip, kad vaisiai būtų švelnaus skonio, o aštrumas pasitaikytų tik retkarčiais.

Europos Sąjungoje oficialiai saugomas pavadinimas yra „Pemento de Herbón“, o prekyboje ši veislė neretai žymima kaip „Padrón“.

Padrón paprikų galima rasti ir Lietuvos prekyboje – dažniausiai didesniuose prekybos centruose, jos parduodamos sveriamos arba pakuotėse. Renkantis verta ieškoti tvirtų, blizgių, be dėmių vaisių, geriausia – su išlikusiu koteliu. Dėl plonos odelės šios paprikos greitai netenka drėgmės, todėl jas geriausia paruošti per kelias dienas nuo įsigijimo. Taip pat pravartu žinoti, kad tai gana sezoniškas produktas, tad pasiūla gali kisti.

Norintys jų ne pirkti, o užsiauginti patys, taip pat turi galimybių: sodininkystės parduotuvėse pasitaiko padrón veislės sėklų. Augintojų teigimu, augalai tinka auginimui atvirame grunte, geriausia šiltoje, saulėtoje vietoje, o vaisiai paprastai užauga maždaug iki 5 cm ilgio.

Mūsų klimato sąlygomis šias paprikas patogiausia auginti iš daigų. Sėklos sėjamos po priedanga, o jauni augalai į dirvą ar didesnius vazonus sodinami tuomet, kai praeina šalnų rizika. Padrón paprikoms patinka šiluma, reguliarus laistymas, derlinga ir pralaidi žemė bei nuo vėjo apsaugota vieta.

Įdomu tai, kad vaisių aštrumą lemia ne vien veislės savybės, bet ir auginimo sąlygos. „Pemento de Herbón“ dokumentacijoje pabrėžiama, jog aukštesnė temperatūra, sausra ir augalo patiriamas stresas gali padidinti aštresnių paprikų dalį. Panašias sąsajas tarp vandens trūkumo ir kapsaicino junginių kiekio mini ir moksliniai šaltiniai.

Padrón paprikos yra lengvos, mažai kaloringos ir puikiai tinka kasdieniam, daržovėmis paremtam racionui. „Pemento de Herbón“ specifikacijoje nurodoma, kad 100 g šviežio produkto vidutiniškai yra 2,2 g skaidulų ir 24 mg vitamino C, taip pat randama liuteino bei beta karoteno.

Vienas klasikinių būdų jas paruošti – trumpai apkepti. Tai paprastas receptas, lengvai pritaikomas bet kurioje virtuvėje: nereikia nei daug ingredientų, nei ilgo stovėjimo prie viryklės.

Svarbiausia – paprikas gerai nuplauti ir itin kruopščiai nusausinti. Tai reikšminga, nes drėgnos daržovės keptuvėje labiau taškysis, o vietoje kepimo ims troškintis.

Įkaitinkite didelę keptuvę ir įpilkite alyvuogių aliejaus. Jei norite, galima įdėti lengvai sutraiškytų česnako skiltelių, kad aliejus įgautų aromato, tačiau tai nėra būtina. Kai aliejus įkais, sudėkite paprikas vienu sluoksniu.

Kepkite kelias minutes, dažnai pakratydami keptuvę arba vartydami žnyplėmis. Odelė turėtų vietomis paruduoti, ant jos gali atsirasti smulkių pūslelių, o pačios paprikos suminkštėti, bet nesutižti. Iškepusias perkelkite į lėkštę ir iš karto pabarstykite stambia druska.

Štai ir visas principas: trumpas kepimas, aukšta temperatūra ir dosniai parinkta druska padeda išryškinti būdingą, švelniai augalinį, kiek salstelėjusį skonį.

Keptos padrón paprikos puikiai tinka kaip tapas, tačiau jas galima patiekti ir su duona bei alyvuogių aliejumi, šalia sūrių ir alyvuogių, kaip garnyrą prie keptos mėsos ar žuvies, su keptomis bulvėmis arba kaip šiltą užkandį susitikimuose su draugais.

Artišokas – viena maistingiausių, bet kartu ir mažai kalorijų turinčių daržovių, todėl jį nesunku įtraukti į kasdienį racioną nepadidinant bendro energijos kiekio. Vienas vidutinio dydžio, virtas artišokas, sveriantis apie 120 gramų, suteikia maždaug 60–70 kilokalorijų. Kartu jis yra geras skaidulų šaltinis (apie 7 gramus), taip pat turi kalio, magnio ir vitamino C.

Skaidulos padeda lėtinti gliukozės įsisavinimą, gerina žarnyno veiklą ir ilgiau išlaiko sotumo jausmą. Dėl to energijos lygis dienos eigoje tampa stabilesnis, o ši daržovė ypač tinka tiems, kurie nori pasirūpinti virškinimu ir kartu sumažinti suvartojamų kalorijų perteklių.

Artišokuose taip pat yra bioaktyvių junginių – cinarino ir polifenolių, siejamų su natūralių kepenų funkcijų palaikymu. Šios medžiagos skatina tulžies gamybą, todėl riebalai virškinami sklandžiau, o medžiagų apykaitos produktai iš organizmo šalinami efektyviau. Be to, antioksidacinis poveikis padeda mažinti laisvųjų radikalų daromą žalą, kuri gali apsunkinti kepenų ląstelių darbą. Reguliariai vartojamas artišokas gali prisidėti prie kasdienių organizmo „apsivalymo“ procesų ir mažinti kepenims tenkantį krūvį.

Artišoko kokybę galima įvertinti dar parduotuvėje. Geriausi egzemplioriai būna sunkūs pagal savo dydį, tvirti ir standūs, jų lapeliai glaudžiai prigludę, o spalva – vienoda, sodriai žalia. Toks vaizdas dažniausiai reiškia, kad valgoma dalis bus mėsingesnė, o skonis – ryškesnis. Vertėtų vengti lengvų, išdžiūvusių artišokų, taip pat tokių, kurių lapai prasiskleidę ar matyti vystymo požymių – išvirti jie neretai būna kietesni ir blankesnio skonio.

Paruošimas nėra sudėtingas, tačiau svarbu laikytis kelių žingsnių. Pirmiausia artišoką reikia kruopščiai nuplauti, tuomet nupjauti viršūnę, pašalinti kiečiausius išorinius lapus, o kotą patrumpinti ir, jei reikia, nulupti – jis taip pat valgomas, tik turi būti tinkamai paruoštas. Didesniuose, labiau subrendusiuose artišokuose būtina išimti pluoštinį vidų, nes net ir išvirus jis išlieka kietas.

Nuvalytas dalis verta iš karto panardinti į vandenį su citrinų sultimis – taip daržovė mažiau patamsėja ir išlaiko patrauklesnę išvaizdą.

Universaliausias būdas ruošti artišoką – virimas garuose. Taip geriau išsaugomas skonis, tekstūra ir maistinė vertė, nes daržovė turi mažiau kontakto su vandeniu, todėl mažiau tirpių medžiagų „pabėga“ į nuovirą. Tai ypač aktualu antioksidantams, kurių kiekis intensyviai verdant vandenyje gali mažėti. Garuose virtas artišokas tinka patiekti visą arba naudoti kaip neutralią bazę, pagardinus alyvuogių aliejumi, citrinų sultimis ir šviežiomis žolelėmis.

Virimas vandenyje išlieka populiarus dėl paprastumo ir galimybės greitai paruošti didesnį kiekį, tačiau taip lengviau pervirti ir per daug suminkštinti daržovę. Kepimas orkaitėje ar grilinimas suteikia intensyvesnį skonį ir lengvai apskrudusį paviršių – tai puikiai tinka pietų patiekalams, salotoms, kaip priedas prie žuvies ar makaronų. Dažnai geriausias rezultatas pasiekiamas derinant technikas: iš pradžių artišoką lengvai apvirti ar paruošti garuose, o vėliau trumpai pakepti arba apkepti ant grotelių – taip išgaunamas ryškesnis skonis, bet vidus nelieka žalias.

Nors artišokas vis dar nėra dažniausias pasirinkimas, virtuvėje jis geriausiai atsiskleidžia paprastuose patiekaluose, kur neužgožiamas ingredientų gausa. Jis tinka salotoms su alyvuogių aliejumi, citrina ir rukola, makaronams su česnaku ir parmezanu, taip pat užtepėlėms ar jogurtiniams padažams su žolelėmis. Viduržemio jūros virtuvėje artišokai dažnai naudojami picoms, omletams ar lengvoms daržovių tartoms.

Sotesniuose patiekaluose artišokas dera su žuvimi, vištiena ar keptomis bulvėmis, ypač jei šalia yra alyvuogių aliejaus, česnako ir šviežių žolelių. Jis gali papildyti rizotą, daržovių apkepus ar makaronus su džiovintais pomidorais ir alyvuogėmis, suteikdamas vientisą, pikantišką skonio kryptį. Trumpas apkepimas keptuvėje po virimo padeda išryškinti aromatą ir pagerinti tekstūrą. Geriausia artišoką vertinti kaip papildantį ingredientą, kuris net ir paprastuose patiekaluose pastebimai pakelia skonio bei maistinės vertės kartelę.

Šiandien Velykos dažniausiai siejamos su pasninku, maisto šventinimu Didįjį šeštadienį, iškilmingais sekmadienio pusryčiais ir linksmu šlapinimusi per antrąją šventės dieną. Daugelyje namų vis dar puoselėjami šeimos papročiai: bendri pasiruošimo darbai, margučių dažymas ar dalijimasis kiaušiniu. Tai gyvos tradicijos, sujungiančios skirtingas kartas.

Vis dėlto dar prieš kelis dešimtmečius Velykų papročiai Lenkijoje atrodė gerokai kitaip. Nemažai tradicijų – tiek kulinarinių, tiek kultūrinių – išnyko beveik be pėdsako.

Senieji su Velykomis susiję valgymo papročiai buvo kur kas griežtesni ir labiau simboliniai nei šiandien. Vienas keisčiausių – vadinamosios žuro ir silkės laidotuvės, daugiausia žinotos Kujavijos regione. Per 40 pasninko dienų žmonės maitinosi labai kukliai: vyravo paprasti pasninkiniai patiekalai, ant stalo dažniausiai būdavo žuras (be priedų) ir silkė.

Didįjį penktadienį šių patiekalų buvo atsisakoma simboliškai: žurą išpildavo į iškastą duobę, o silkes pakabindavo ant medžio. Taip buvo aiškiai pažymima pasninko pabaiga ir būsimos velykinės gausos pradžia.

Ne mažiau stebina ir kadaise kaimuose galiojęs draudimas kepti duoną. Jis būdavo taikomas dar likus savaitei iki Verbų sekmadienio ir trukdavo iki Didžiojo penktadienio. Tikėta, kad šio papročio sulaužymas gali užtraukti sausras ūkiui ar net visai apylinkei. Prietarai buvo vertinami itin rimtai: nepaklusnias šeimininkes esą galėdavo „pagrobti“ iš namų, kartu paimti visus puodus ir sumesti juos į netoliese esančią upę ar ežerą.

Netroško ir bendruomeniškų, žaismingų tradicijų. Viena jų – valatka, žaidimas, kai kiaušiniai ridenami stalu. Dalyviai turėdavo pademonstruoti taiklumą ir miklumą, kad jų kiaušinis, susidūręs su kitais, nesuskiltų ir nenuriedėtų ant žemės. Laimėdavo tas, kurio kiaušinis pasirodydavo „stipriausias“ ir likdavo sveikas, o kaip prizą jis susirinkdavo pralaimėjusiųjų kiaušinių lukštus. Paprastas žaidimas neretai įtraukdavo visą šeimą.

Kai kuriuose regionuose, ypač Legnicos apylinkėse, būdavo puoselėjama tradicija dalyti maistą vargingiausiems. Paprotys vadintas duona, silkė ir grašis. Didįjį penktadienį vienuoliai iš benediktinių ir kartūzų vienuolynų neturtingiesiems dalydavo duoną bei silkes, neretai pridėdami ir specialiai nukaldintų smulkių monetų. Tai buvo solidarumo ir rūpesčio kitais ženklas.

Dar neįprastesnis buvo paprotys velykinius pusryčius valgyti ant lauko rėžio. Šeimos išeidavo į savo laukus ir valgydavo stovėdamos, tikėdamos, kad šventinio maisto gausa persiduos būsimam derliui. Pašventintų kiaušinių lukštai būdavo išbarstomi ant dirvos, kaip ir šventinės duonos trupiniai. Taip simboliškai „pasidalijama“ maistu su gamta, prašant jos palankumo.

Senosios praktikos rodo, kaip glaudžiai maistas buvo susijęs su kasdieniu gyvenimo ritmu, tikėjimu ir gamtos ciklais. Nors šiandien švenčiama kitaip, žmonės ir dabar telkiasi prie velykinio stalo.

Velykų tradicijos apėmė ne vien valgius – egzistavo ir platus kultūrinių apeigų pasaulis. Pavyzdžiui, mažai kas žino, kad dar visai neseniai Verbų sekmadienis buvo vadinamas Gluosnių sekmadieniu. Vietoj spalvingų verbų į bažnyčią nešdavo gluosnio šakeles, simbolizavusias atgimstantį gyvenimą.

Mažosios Lenkijos regione iki šiol galima aptikti Siudejos bobos tradicijos pėdsakų, nors anksčiau ji buvo gerokai paprastesnė. Vyras, persirengęs moteriškais drabužiais ir su suodžiais ištepta veido oda, kartu su spalvinga, liaudiškais rūbais pasipuošusia palyda lankydavo sodybas ir ieškodavo jaunų merginų. Jų veidus ištepti suodžiais esą turėjo atnešti sveikatą, sėkmę ir pranašauti greitą santuoką. Tai buvo savotiška alternatyva šlapinimuisi vandeniu, tik vietoj jo naudoti suodžiai.

Pasak pasakojimų, ir antroji Velykų diena kadaise atrodė kitaip. Pirmiausia žmones per kojas plakdavo gluosnio vytelėmis, o tik po to apliedavo šaltu vandeniu. Apeiga buvo siejama su pavasario atėjimu ir turėjo simbolizuoti apsivalymą. Kašubuose ši tradicija vadinta degavimu, o Velykų pirmadienis – Degus.

Viena prieštaringiausių tradicijų buvo Judaso skandinimas arba kartuvės. Šis nuo XVIII amžiaus žinomas paprotys turėjo priminti biblinę išdavystę. Didįjį ketvirtadienį Judaso iškamša būdavo „teisiama“, po to pakabinama ant bažnyčios bokšto, o Didįjį penktadienį numetama, daužoma, plakama lazdomis ir galiausiai metama į vandenį. Ilgainiui Bažnyčia šį paprotį uždraudė dėl jo žiaurumo.

Šiandien daugelis šių apeigų išliko tik pasakojimuose ar pavienėse vietovėse. Vis dėlto jos atskleidžia turtingą folklorą – Velykų tradicijos Lenkijoje buvo kupinos simbolių ir vietinių reikšmių.

Velykos ne visada atrodė taip, kaip įprasta dabar. Kadaise papročiai, nors šiandien skambantys neįprastai, buvo svarbi vietos tapatybės dalis. Dalis jų nugrimzdo užmarštin, todėl verta juos prisiminti, kad geriau suprastume senąją kultūrą ir tai, kaip smarkiai keitėsi šventimo būdas.

Kapariai – kaparinių šeimos augalas, giminingas bastutinių šeimai. Natūraliai jie auga Viduržemio jūros baseino regionuose ir Mažojoje Azijoje. Didžiausi kaparių augintojai – Graikija, Italija, Ispanija ir Turkija.

Kapariais vadiname dygliuotojo kapario dar nesubrendusius, džiovintus žiedų pumpurus. Jie apvalūs, šiek tiek pailgi, žalsvos spalvos. Skonis itin ryškus – jaučiamos sūrios, rūgščios, aštrios ir kartokos natos.

Kapariai organizmą papildo vitaminais A, C, K, E bei B grupės vitaminais. Juose taip pat gausu mineralinių medžiagų – natrio, kalio, kalcio, magnio ir geležies. Be to, kapariai turi antioksidantų, tokių kaip rutinas, kvercetinas, fitosteroliai ir gliukozinolinai.

Dėl šių medžiagų kapariai pasižymi antioksidacinėmis savybėmis – padeda mažinti laisvųjų radikalų daromą žalą. Jie gali veikti priešuždegimiškai ir prisidėti prie odos ar sąnarių uždegimų slopinimo. Taip pat minimas jų potencialus priešnavikinis poveikis, ypač siejamas su virškinimo sistemos navikais. Kapariai gali stiprinti imuninę sistemą ir prisidėti prie nepageidaujamų ląstelių dauginimosi slopinimo.

Reguliariai vartojami kapariai gali lėtinti senėjimo procesus: padėti palaikyti odos išvaizdą ir prisidėti prie smegenų funkcijų apsaugos. Manoma, kad jie gali būti naudingi mažinant neurodegeneracinių ligų, tokių kaip Alzheimerio ar Parkinsono liga, vystymosi riziką.

Taip pat teigiama, kad kapariai gali padėti sumažinti per didelį „blogojo“ LDL cholesterolio kiekį. Dėl to jie siejami su širdies ir kraujotakos sistemos apsauga, mažesne aterosklerozės, širdies nepakankamumo ir arterinės hipertenzijos rizika.

Kapariai gali būti naudingi ir žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu. Jų glikeminis indeksas yra žemas – apie 20, todėl jie gali padėti stabilizuoti gliukozės kiekį kraujyje ir pagerinti gliukozės rodiklius nevalgius sergantiesiems 2 tipo diabetu.

Vis dėlto kaparių reikėtų vengti žmonėms, turintiems osteoporozę. Marinuotuose kapariuose būna daug druskos, o didesnis natrio kiekis gali skatinti kalcio pasišalinimą iš organizmo. Tai gali mažinti kaulų mineralinį tankį ir didinti problemos riziką. Dėl didelio druskos kiekio jų nerekomenduojama ir tiems, kurių kraujospūdis padidėjęs.

Atsargūs turėtų būti ir sergantys inkstų ligomis: didelis natrio kiekis gali kauptis organizme ir didinti komplikacijų tikimybę.

Parduotuvėse kapariai dažniausiai parduodami marinuoti. Juos galima valgyti ir vienus, kaip užkandį – jie gali sumažinti norą užkandžiauti tarp valgymų. Taip pat kapariai tinka kaip priedas prie įvairių patiekalų, suteikiantis ryškesnį skonį.

Kaparius verta dėti į salotas – ypač gerai jie dera su pomidorais, kiaušiniais ir salotų lapais. Taip pat tinka prie keptos žuvies, pavyzdžiui, lašišos, bei prie keptos mėsos.

Markas Twainas apie čerimoją yra rašęs: „Vien tik skanėstas.“ Šis vaisius – peruvinio flaszovicio (Annona cherimoya) derlius – dar vadinamas čerimoja. Iš išorės jis primena žalią, tarsi drakono žvynais dengtą širdį, telpančią delnuose. Perpjovus matomas šviesiai gelsvas, pudingo konsistencijos minkštimas su juodomis sėklomis. Dėl šios tekstūros čerimoja neretai vadinama ir „pudingo obuoliu“.

Čerimojos skonis apibūdinamas įvairiai: vieniems jis primena pudingą, kitiems – braškes, tačiau dažniausiai minimas banano, ananaso ir persiko derinys. Įdomu tai, kad prieš valgant vaisių palaikius šaldytuve, jo minkštimas gali įgauti vaisinių grietininių ledų skonį.

Peruvinis flaszovicis natūraliai auga Pietų Amerikoje – Peru ir pietų Ekvadore. Kai kurie tyrėjai spėja, kad augalas galėjo būti kilęs iš Afrikos, o į Pietų Ameriką patekti per Gvatemalą. Lenkijoje čerimoja kartais pasitaiko, tačiau dėl transportavimo iššūkių prekybos centruose ją rasti nėra paprasta. Šiuo metu didžiausia čerimojų augintoja Europoje yra Ispanija, todėl šis vaisius lengviau prieinamas Pietų Europos šalyse.

Kaip valgyti čerimoją? Geriausia – žalią. Pakanka vaisių perpjauti pusiau ir šaukšteliu išskobti minkštimą. Rinkitės šiek tiek minkštus vaisius – tai dažniausiai rodo, kad jie prinokę. Jei nusipirkote kietesnį, palikite kelioms dienoms pastovėti: kaip ir avokadas, čerimoja sunoks ir atskleis savo skonį.

Svarbu: valgant čerimoją nereikėtų valgyti nei žievės, nei sėklų. Jose gali būti toksinių medžiagų – acetogeninų (ypač annonacinų) ir alkaloidų. Nors mažais kiekiais šios medžiagos siejamos su potencialiai naudingomis savybėmis, jų vartojimas be saiko gali sukelti nemalonių pasekmių. Annonacinai veikia nervų sistemą, o jų poveikis vis dažniau siejamas su Parkinsono liga.

Be išskirtinio skonio, čerimoja vertinama ir dėl maistinių medžiagų. Joje gausu antioksidantų: flavonoidų, karotenoidų, vitamino C bei kaureno rūgšties. Šios medžiagos padeda slopinti uždegiminius procesus ir saugo nuo oksidacinio streso, kuris siejamas su įvairiomis lėtinėmis ligomis, įskaitant širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimus.

Čerimoja taip pat yra skaidulų ir kalio šaltinis. Kalis padeda reguliuoti kraujospūdį, o skaidulos gali prisidėti prie „blogojo“ (LDL) cholesterolio mažinimo. Tirpios skaidulos žarnyne padeda stabilizuoti gliukozės kiekį kraujyje, mažina 2 tipo diabeto riziką, padeda išvengti vidurių užkietėjimo ir palaiko imuninę sistemą.

Vaisiuje yra ir vitamino B6, siejamo su smegenų veiklos bei kraujagyslių funkcijų palaikymu. Be to, čerimojoje aptinkama magnio ir liuteino, kuris svarbus akių sveikatai ir gali padėti saugoti nuo geltonosios dėmės degeneracijos.

Čerimoją geriausia valgyti žalią, tačiau ji tinka ir desertams: gali būti naudojama kaip pyragų įdaras ar priedas prie ledų. Taip pat ją galima įmaišyti į košes, glotnučius, patiekti su natūraliu jogurtu ar vaisių salotose.