Blog

JAV prezidentas Donaldas Trumpas siekia, kad Jungtinės Valstijos eksportuotų daugiau naftos ir taip padėtų pasauliui kompensuoti tiekimo sutrikimus, kuriuos sukėlė karas su Iranu. Tačiau ekonomistai ir energetikos rinkos analitikai perspėja: toks raginimas gali atsisukti prieš pačią Ameriką, jei dėl to išaugtų benzino kainos šalies viduje.

Trečiadienio vakarą kreipdamasis į visuomenę D. Trumpas tiesiogiai paragino šalis, patiriančias degalų trūkumą dėl JAV ir Izraelio karo su Iranu, pirkti daugiau naftos iš Amerikos.

„Pirkite naftą iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Jos turime daug“, – sakė jis.

Vis dėlto, nors JAV iš tiesų išgauna daug naftos, ekspertai pabrėžia, kad jos kiekiai nėra tokie, jog galėtų greitai pakeisti tiekimą, kuris įstrigo dėl Irano veiksmų Hormūzo sąsiauryje, tapusiame atsako į JAV ir Izraelio smūgius taikiniu.

Įtampa rinkose jau atsispindi kainose. Ketvirtadienį JAV žalios naftos kaina šoktelėjo daugiau kaip 11 JAV dolerių ir pasiekė 111,54 JAV dolerio už barelį – tai vienas didžiausių šuolių per pastaruosius metus. Pasaulinis etalonas „Brent“ užsidarė virš 108 JAV dolerių ribos. Tuo metu Amerikos automobilių asociacija pranešė, kad vidutinė benzino kaina JAV padidėjo 2 centais – iki 4,08 JAV dolerio už galoną.

Degalų trūkumo ir kainų šuolių požymių daugėja ir kituose regionuose. Azijoje tokios šalys kaip Tailandas pradėjo riboti degalų vartojimą – taikomos priemonės nuo degalų normavimo iki mokyklų uždarymo ir keturių darbo dienų savaitės. Kelios Azijos oro bendrovės paskelbė mažinsiančios skrydžių skaičių, o Australija pranešė apie degalų stygių kai kuriose degalinėse. Europoje oro linijos taip pat įspėja apie galimus maršrutų mažinimus, jei krizė užsitęs.

JAV viduje didėjančios degalų kainos jau verčia įmones peržiūrėti planus. Pavyzdžiui, „United Airlines“ ketina sumažinti maždaug 5 proc. savo pajėgumų, kad prisitaikytų prie išaugusių kuro kainų.

Rizika D. Trumpui – ne tik ekonominė, bet ir politinė. Pasak JAV energetikos sektoriaus degalų prekybos bendrovės „Gulf Oil“ vyriausiojo patarėjo Tomo Klozos, eksportuojant daugiau degalų pasauliui, amerikiečiai gali nebetoleruoti didėjančių kainų vietinėje rinkoje, ypač uraganų sezono metu.

„Jei mes eksportuojame benziną uraganų sezono metu, o žmonės moka 5 JAV dolerius už galoną, ar tikrai manote, kad jie tai toleruos? Nemanau“, – sakė T. Kloza.

Karo su Iranu tema jau dabar tampa nepopuliari daliai rinkėjų artėjant vidurio kadencijos rinkimams. Remiantis trečiadienį paskelbta CNN apklausa, D. Trumpo pritarimas ekonomikos klausimais smuko iki rekordinių žemumų – 31 proc. Tuo metu „Reuters“ ir „Ipsos“ apklausa parodė, kad du trečdaliai amerikiečių mano, jog JAV turėtų kuo greičiau užbaigti savo įsitraukimą į karą su Iranu, net jei tai reikštų nepasiekti administracijos iškeltų tikslų.

Televiziniame kreipimesi D. Trumpas taip pat pareiškė, kad šalys, susiduriančios su naftos trūkumu, turėtų atrasti „uždelstos drąsos“ ir pačios atverti Hormūzo sąsiaurį. Energetikos ir nacionalinio saugumo patarėjas George’o W. Busho administracijoje, dabar konsultacijų bendrovės „Rapidan Energy Group“ vadovas Robertas McNally pastebėjo, jog toks komentaras rodo, kad prezidentas netiesiogiai pripažįsta: vien raginimas pirkti JAV naftą problemos iki galo neišspręs.

Balti rūmai akcentuoja, kad nuo D. Trumpo atėjimo į valdžią 2025 m. sausį naftos gavyba JAV toliau fiksuoja rekordus.

„Dėl to, kad prezidentas sumažino nereikalingą biurokratiją ir išlaisvino Amerikos energetiką, administracija tikisi, kad vidaus gavyba ir toliau sparčiai augs, o kartu bus atveriamos naujos rinkos“, – teigė Baltųjų rūmų atstovė Taylor Rogers.

Vis dėlto rinkos konsultacijų bendrovės „Lipow Oil Associates“ vadovas Andrew Lipow tvirtina, kad pasaulis ir taip aktyviai perka amerikietišką naftą, tačiau JAV pajėgumų neužteks „užkurti“ viso pasaulio. Nors Jungtinės Valstijos yra didžiausia naftos gamintoja, jos vis dar išlieka grynąja žalios naftos importuotoja – maždaug 3 mln. barelių per dieną.

„Pasaulis ieško naftos visur. Jie eina ten, kur jos galima gauti. Ir būtent tai dabar matome rinkoje“, – sakė A. Lipow.

Pasak „Oxford Economics“ naftos ir dujų prognozių vadovės Bridget Payne, jei kainų signalai būtų palankūs, JAV skalūnų naftos sektorius galėtų palyginti greitai didinti gavybą, tačiau tam vis tiek reikėtų 3–6 mėnesių. Per tokį laiką JAV galėtų pridėti maždaug 1 mln. barelių per dieną.

„Tai nė iš tolo neprilygsta maždaug 10 mln. barelių per dieną tiekimui, kuris šiuo metu prarandamas dėl Hormūzo sąsiaurio“, – elektroniniame laiške teigė B. Payne.

Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad net ir pristabdžius karo veiksmus pasiūlą gali riboti išplitusi žala Artimųjų Rytų energetikos infrastruktūrai.

JAV naftos gavyba ir suskystintų gamtinių dujų eksportas, anot didžiausios pramonės asociacijos „American Petroleum Institute“, šiuo metu veikia kaip stabilizuojantis veiksnys chaotiškoje energetikos aplinkoje.

„JAV išlieka patikimiausia ir saugiausia energijos tiekėja, įskaitant suskystintas gamtines dujas, taip stiprindama sąjungininkų ir partnerių energetinį saugumą visame pasaulyje“, – pareiškime nurodė asociacijos atstovė Andrea Woods.

Tačiau rinkos dinamika per pastarąjį dešimtmetį pasikeitė. Jei anksčiau JAV skalūnų naftos įmonės geopolitinių krizių metu galėjo skubėti didinti gavybą, pastaraisiais metais bendrovės tapo atsargesnės. Po didelių nuostolių 2010-ųjų pabaigoje jos nenori agresyviai plėsti gavybos, bijodamos, kad kainos nukris anksčiau, nei papildomas kiekis pasieks rinką.

„Jos rimtai ryžtųsi dideliam gavybos šuoliui tik tuo atveju, jei konfliktas akivaizdžiai užsitęstų“, – pažymėjo B. Payne. Tačiau, jos teigimu, tai greičiausiai reikštų dar didesnius tiekimo praradimus Artimuosiuose Rytuose.

Be to, egzistuoja ir techniniai bei logistiniai apribojimai. JAV skalūnų telkiniuose išgaunama vadinamoji lengva, mažai sieros turinti nafta, kuri gerai tinka benzinui gaminti, tačiau mažiau palanki dyzelinui ir reaktyviniam kurui. Tuo tarpu dalis Meksikos įlankos pakrantės perdirbimo gamyklų yra pritaikytos sunkesnei, daugiau sieros turinčiai žaliai naftai.

Vis dėlto D. Trumpas buvo teisus teigdamas, kad JAV tiesiogiai nėra itin priklausomos nuo Artimųjų Rytų naftos. Remiantis Energetikos informacijos administracijos duomenimis, JAV iš Artimųjų Rytų importuoja apie 646 tūkst. barelių per dieną – maždaug dešimtadalį viso importo ir palyginti nedidelę dalį, lyginant su daugiau kaip 13 mln. barelių, kuriuos šalis kasdien išgauna.

Prezidentas taip pat dažnai kartoja, esą JAV turi didžiausias naftos atsargas pasaulyje. Vis dėlto, pagal 2024 m. „Energy Institute Statistical Review of World Energy“ duomenis, Jungtinės Valstijos pagal įrodytas naftos atsargas užima devintą vietą.

JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, kad Jungtinės Valstijos gali atsitraukti nuo Hormuzo sąsiaurio ir nebesirūpinti jo saugumu. Vis dėlto pasaulinė naftos rinka, kurioje kainos ir tiekimo grandinės yra glaudžiai susijusios, signalizuoja priešingai.

Balandžio 1 dieną vakarinėje kalboje iš Baltųjų rūmų D. Trumpas teigė, kad JAV puolamoji operacija Irane „artėja prie pabaigos“, tačiau kartu įspėjo, jog karinės operacijos per artimiausias dvi–tris savaites gali intensyvėti.

Kalbėdamas apie Hormuzo sąsiaurį, prezidentas rėmėsi vadinamąja Amerikos „energetine dominija“: JAV esą tapo didžiausia naftos gamintoja pasaulyje, todėl nebeturi būtinybės jėga užtikrinti Persijos įlankos saugumo.

„Jungtinės Valstijos beveik nebeimportuoja naftos per Hormuzo sąsiaurį ir ateityje jos ten nebeims. Mums jos nereikia“, – pareiškė D. Trumpas.

Tačiau naftos ir dujų sektoriui tai skamba kaip netikėta žinia. Tiesa, naftos srautai iš Persijos įlankos į JAV šiandien gerokai mažesni nei anksčiau. Vis dėlto pramonė puikiai supranta, kad Persijos įlankos nafta ir toliau yra kritiškai svarbi pasaulinei rinkai, kurioje veikia didžiosios energetikos bendrovės. Dėl to, pasak apžvalgininkų, įmonių vadovai pastarosiomis savaitėmis ragino D. Trumpą spręsti Irano spaudimą Hormuzo sąsiauriui, kuris išlieka gyvybiškai svarbus pasauliniam tiekimui.

Karo Irane padariniai rodo, kad baigiasi ilgesnis laikotarpis, kai auganti naftos ir dujų gavyba JAV leido politikams tikėti, jog energetiniai pavojai, susiję su karinėmis intervencijomis, tampa mažiau reikšmingi, o energetikos įmonėms JAV užsienio politika nebėra vienas didžiausių verslo rizikos veiksnių.

Vis dėlto D. Trumpo karas Irane, taip pat jo administracijos veiksmai Venesueloje, vėl stipriai sujungė energetiką ir užsienio politiką – ir tai vyksta sunkiai prognozuojamais būdais. Energetikos sektoriaus vadovai dėl to nerimauja.

Beveik du dešimtmečius tiek demokratų, tiek respublikonų lyderiai kartojo, kad hidraulinio ardymo (fracking) paskatintas skalūnų bumas, į pasaulio rinką išliejęs didelius JAV naftos ir dujų kiekius, turėtų nutraukti Amerikos priklausomybę nuo importuojamos naftos ir sumažinti karinį įsitraukimą Persijos įlankoje, kuris nuo 8-ojo dešimtmečio formavo JAV užsienio politiką Artimuosiuose Rytuose.

Didesnė pasaulinė pasiūla, kurią iš dalies lėmė šis bumas, sumažino JAV pažeidžiamumą kainų šuoliams, palyginti su Azija ir Europa. Dėl to D. Trumpo administracija praėjusį mėnesį JAV ir Izraelio smūgius Iranui, ekonominiu požiūriu, vertino kaip palyginti nedidelės rizikos veiksmus.

Tačiau kovą įvykdyti JAV ir Izraelio smūgiai Iranui bei vėliau sekęs atsakas priminė, kad bet kokie neramumai Persijos įlankoje vis dar reiškia sutrikimus pasauliniams energijos srautams. Tai ypač svarbu didžiosioms naftos ir dujų bendrovėms, kurių investiciniai sprendimai tokioje situacijoje tampa gerokai sudėtingesni. Įtampa greitai paskatino pasaulinės energetikos krizės požymius, o dėl JAV naftos perdirbimo sektoriaus ypatumų amerikiečiai nuo kainų šuolio pasirodė esantys mažiau apsaugoti, nei galėjo manyti dalis vartotojų.

Nors aukštesnės kainos didžiosioms įmonėms suteikia finansinę pagalvę, karas įnešė daug neapibrėžtumo, kuris apsunkina ilgalaikius investicinius planus. Šios temos dominavo praėjusią savaitę Hiustone vykusioje energetikos konferencijoje „CERAWeek“. Viešojoje erdvėje vėl pradėta kalbėti apie laivų vilkstinių ir tanklaivių palydos scenarijus, primenančius 1987–1988 metų Irano ir Irako karo laikotarpį. Energetikos bendrovės taip pat aktyviai priešinasi siūlymams grąžinti žalios naftos eksporto draudimą, kuris buvo panaikintas 2015 metais.

„Jeigu kalbate su Amerikos naftos instituto narių vadovais, jie taip pat nori įsitikinti, kad darbas Irane bus užbaigtas. Negalime palikti Irano tokioje padėtyje, kad jis galėtų kontroliuoti sąsiaurį bet kurią dieną paleisdamas į jį bet kokį droną“, – leidiniui „POLITICO“ konferencijoje sakė Amerikos naftos instituto vadovas Mike’as Sommersas.

Naftos ir dujų sektorius istoriškai buvo vienas glaudžiausiai su JAV užsienio politika susijusių verslų (neskaitant gynybos). Dar Franklinas Rooseveltas sudarė susitarimus su Saudo Arabijos karališkąja šeima, numatydamas saugumo garantijas mainais į naftą. 1980 metais Jimmy Carteris, vadinamosios Karterio doktrinos rėmuose, aiškiai paskelbė, kad JAV pasirengusios siųsti karius, kad neleistų jokiai išorės jėgai perimti Persijos įlankos kontrolės. Vėlesniais dešimtmečiais JAV kariuomenė buvo dislokuota siekiant apsaugoti Hormuzo sąsiaurį ir išvaduoti nafta turtingą Kuveitą nuo Saddamo Husseino pajėgų. 2003 metų George’o W. Busho invazija į Iraką turėjo daugybę priežasčių, tačiau energetinis regiono svoris buvo vienas iš svarbių veiksnių.

Net ir Joe Bideno administracijos laikotarpiu, kai daug dėmesio skirta vėjo ir saulės energetikos investicijoms, nafta niekur nedingo. Abiejų partijų atstovai teigė, kad JAV gavyba turėtų apsaugoti šalį nuo energijos šokų ir brangių karinių įsipareigojimų. Be to, JAV dujų gavybos mastas padėjo Europai atlaikyti energetinius sukrėtimus po Rusijos invazijos į Ukrainą.

Vis dėlto, pasak buvusios JAV Nacionalinio saugumo tarybos pareigūnės Meghan O’Sullivan, per pastaruosius du dešimtmečius įvyko aiškus poslinkis.

„Energetikos svarba buvo sumažėjusi – ne todėl, kad ji nustojo būti reikšminga, o todėl, kad gausa pakeitė skaičiavimus. Kai Jungtinės Valstijos patyrė gavybos bumą, o pasaulinės rinkos plačiai užtikrino pasiūlą, politikams nebereikėjo galvoti apie energetiką kaip apie ribojantį užsienio politikos veiksnį ar jos centrinį tikslą“, – sakė ji.

Panaši mintis buvo įrašyta ir D. Trumpo administracijos 2025 metų pabaigoje pristatytoje Nacionalinio saugumo strategijoje: didėjant JAV energijos gamybai ir švelninant ribojančią politiką, esą turėtų sumažėti istorinės priežastys, dėl kurių JAV tiek daug dėmesio skiria Artimiesiems Rytams.

Tačiau, kaip teigia M. O’Sullivan, Irano krizė, D. Trumpo administracijos veiksmai Venesueloje ir JAV kuro blokada Kubai rodo, kad energetiniai interesai vėl tampa tiek įrankiu, tiek taikiniu.

Nors vidaus politikoje D. Trumpo administracija aktyviai atsitraukė nuo Joe Bideno ir Baracko Obamos laikų klimato bei aplinkosaugos taisyklių, užsienyje jos sprendimai dėl naftos ir dujų buvo mažiau nuspėjami. Dėl to didžiosios energetikos bendrovės priverstos nuolat taikytis prie kintančių aplinkybių.

Pavyzdžiui, po Venesuelos lyderio Nicolás Maduro sulaikymo sausį, prezidentui raginant JAV įmones investuoti šioje naftos turtingoje, bet sunkumų kamuojamoje šalyje, pramonės reakcija buvo vangi. „ExxonMobil“ vadovas Darrenas Woodsas šalį tuo metu pavadino „neinvestuotina“.

Tai gali pasikeisti, nes JAV skalūnų bumas silpsta ir didžiosios naftos bei dujų įmonės vėl dairosi į užsienį: į Artimuosius Rytus, taip pat į anksčiau chaotiškus, o dabar stabilesnius telkinius Irake ir Libijoje. Vis dėlto, pasak Kolumbijos universiteto Pasaulinės energetikos politikos centro vadovo Jasono Bordoffo, didesnė geopolitinės rizikos „priemoka“ regione joms nėra palanki.

Artimiausiu laikotarpiu vis dar neaišku, ar D. Trumpas iš tiesų įgyvendins grasinimą atsitraukti nuo Hormuzo sąsiaurio, ar visgi nurodys JAV kariuomenei vienaip ar kitaip užtikrinti jo saugumą.

Aišku viena: pasaulyje, kuriame nafta ir dujos išlieka dominuojančios, Jungtinės Valstijos nėra tokios „energetiškai dominuojančios“, kaip gali atrodyti – nepriklausomai nuo to, kas yra valdžioje.