CP v2

Blog

  • Rusijos sklandančios bombos vėl smogė Zaporižiai: žuvo moteris, sužeistųjų dešimtys

    Rusijos sklandančios bombos vėl smogė Zaporižiai: žuvo moteris, sužeistųjų dešimtys

    Rusijos aviacija per maždaug 90 minučių numetė aštuonias valdomas sklandančias bombas į gyvenamuosius Zaporižios rajonus, pranešė regiono vadovas Ivanas Fedorovas. Per smūgį žuvo 71 metų moteris, o sužeistųjų skaičius, vietos valdžios duomenimis, siekė 31, tarp jų buvo ir 16 metų mergina.

    Pasak pareigūnų, apgadinti 22 daugiabučiai keturiuose miesto rajonuose, dalis gyventojų liko be langų, užfiksuoti dideli sprogimų sukelti gaisrai. Nepriklausomai patikrinti visų karo šalių pateikiamų teiginių operatyviai neįmanoma.

    Kas yra sklandančios bombos?

    Sklandančios bombos yra sovietinio tipo aviacinės bombos, kurias Rusija modernizuoja papildydama valdymo ir sparnų moduliais. Tai leidžia joms planiruoti didelį atstumą ir smogti iš teritorijų, kuriose lėktuvams mažiau rizikinga priartėti prie Ukrainos oro gynybos.

    Tokie ginklai gali gabenti itin didelį sprogmens kiekį, o smūgio vietoje palieka milžiniškas duobes ir sukelia plataus masto sugriovimus. Ukrainos pareigūnai ne kartą pabrėžė, kad miestams tai viena sunkiausiai atremiamų grėsmių, nes pigesni ginklai leidžia Rusijai išlaikyti intensyvų spaudimą fronto užnugaryje.

    Smūgiai dronais ir puolimo mastas

    Tuo pat metu Ukraina skelbė, kad naktį Rusija atakavo 181 tolimojo nuotolio smogiamuoju dronu. Ukrainos karinės oro pajėgos teigė, kad 163 dronai buvo numušti arba jų veikimas sutrikdytas elektroninės kovos priemonėmis, tačiau dalis vis tiek sukėlė žalą 13-oje vietų.

    Rusijos gynybos ministerija pranešė apie smūgius keturiems krovininiams laivams, esą gabenusiems krovinius Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms, įskaitant tris Juodojoje jūroje ir vieną Mykolajivo uoste. Daugiau detalių nepateikta.

    Karo šešėlyje – kultūros infrastruktūros naikinimas

    Kitas smūgis, apie kurį pranešta savaitgalį, buvo nukreiptas į sandėlį Charkivo srityje, kur, leidyklos teigimu, sunaikinta apie 8 000 000 knygų. Leidyklos „Ranok“ atstovai tai pavadino smūgiu Ukrainos švietimui ir kultūrai, pabrėždami, kad tai vienas didžiausių praradimų sektoriuje nuo plataus masto invazijos pradžios.

    Leidyklos direktorius Viktoras Kruglovas teigė, kad gaisras apėmė dideles sandėlio zonas, o nuostoliai bus ilgalaikiai tiek tiekimo grandinei, tiek mokykloms ir bibliotekoms. Ukrainos institucijos ne kartą kaltino Rusiją taikantis į kultūros objektus, o tarptautinės organizacijos periodiškai fiksuoja žalą muziejams, galerijoms, religinėms ir švietimo įstaigoms.

    Zaporižios sritis išlieka viena svarbiausių karo zonų: Rusija kontroliuoja dalį regiono teritorijų ir yra užėmusi Zaporižios atominę elektrinę, tačiau srities centras Zaporižia tebėra Ukrainos kontroliuojamas. Regionas kartu su Donecko, Luhansko ir Chersono sritimis Rusijos buvo neteisėtai aneksuotas 2022 metais, nors Maskva iki šiol nekontroliuoja jų pilnai.

  • Odesos srityje šimtai retų rožinių flamingų neranda vietos perėti: ekologas sieja su karo triukšmu

    Odesos srityje, Tuzlų limanų nacionaliniame gamtos parke, keli šimtai rožinių flamingų šią vasarą vėl nesurado tinkamos vietos perėti. Apie tai pranešė parko mokslinių tyrimų padalinio vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas.

    Anot jo, paukščiai laikosi atokioje rezervatinėje teritorijos dalyje, kur patekti draudžiama. Taip esą siekiama kuo labiau sumažinti trikdymą, tačiau šįkart pagrindiniu veiksniu įvardijami ne lankytojai, o karo sukeliamas foninis triukšmas.

    „Jau rugpjūčio 2 diena, o rožiniai flamingai 2026 metų karo metais, kaip ir 2022, 2024 ir 2025 metais, nerado ramios vietos perėti Tuzlų limanų nacionaliniame gamtos parke. Juos gąsdina karo garsai“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Mokslininko teigimu, dabar parke yra kelios šimtinės šių paukščių, tačiau jie daugiausia sutelkti sunkiai prieinamose vietose. Rusevas pažymi, kad pamatyti flamingus arčiau realu būtų tik pasibaigus karui, kai sumažėtų trikdymas ir būtų galima saugiau organizuoti stebėjimus.

    Tūzlų limanai pastaraisiais metais tapo viena ryškiausių rožinių flamingų apsistojimo vietų Ukrainos pietuose. Specialistai aiškina, kad šie paukščiai perėjimui ypač jautrūs: kolonijoms reikia ramių, izoliuotų seklumų, o pasikartojantys triukšmo šaltiniai gali priversti paukščius palikti potencialias lizdavietes dar iki dėčių.

    Kaip keitėsi perėjimo sėkmė

    Parko duomenimis, 2023 metais rožiniai flamingai Tuzlų limanuose pirmą kartą sėkmingai perėjo ir išperino apie 200 jauniklių. Tai buvo reikšmingas įvykis, rodantis, kad teritorija gali tapti nuolatine kolonijų vieta.

    Vis dėlto 2024 metais perėjimas buvo nesėkmingas: mokslininkai skelbė, kad dalis lizdų buvo sunaikinti karo poveikio fone, o jauniklių tą sezoną nepavyko išauginti. 2025 metais flamingai vėl bandė formuoti kolonijas keliuose limanuose, tačiau sėkmingo perėjimo pakartoti nepavyko.

    Ko tikisi gamtininkai

    Šių metų pavasarį į Tuzlų limanus atskridusi flamingų grupė vėl ieškojo saugių vietų perėjimui, todėl gamtininkai tikėjosi geresnio scenarijaus. Tačiau vasaros pradžiai įsibėgėjus tapo aišku, kad kolonijos nesusiformavo taip, kaip 2023 metais.

    Ekologai pabrėžia, kad tokiose situacijose svarbiausia yra maksimaliai sumažinti papildomą žmogaus daromą spaudimą ir užtikrinti, kad paukščiai galėtų pasirinkti ramesnes vietas, kai tik sąlygos pagerės. Tuzlų limanų atvejis, pasak specialistų, tampa dar vienu pavyzdžiu, kaip karas veikia ne tik žmones ir infrastruktūrą, bet ir jautrias laukinės gamtos rūšis.

  • Netoli stoties Akademikas Vernadskis užsnūdęs jūrų dramblys priminė: jų miegas vandenyje yra neįprastas

    Prie Ukrainos poliarininkų Antarktidoje, netoli Galindezo saloje veikiančios stoties Akademikas Vernadskis, krantą pasiekė jaunas jūrų dramblys ir ramiai užsnūdo visai šalia žmonių. Nacionalinis Antarkties mokslo centras pasidalijo vaizdo įrašu, kuriame gyvūnas miega užsimerkęs, kartkartėmis trumpam pramerkdamas akis.

    Tyrėjų teigimu, sausumoje jūrų drambliai paprastai renkasi pakrantę ir gali miegoti maždaug 10 valandų. Tačiau vandenyje jų poilsis būna gerokai trumpesnis ir turi išskirtinį bruožą, susijusį su saugumu bei energijos taupymu.

    Stebėjimai ir ankstesni moksliniai tyrimai rodo, kad užmigę jūroje šie žinduoliai kurį laiką išsilaiko paviršiuje, o tada apsiverčia galva žemyn ir pradeda leistis gilyn. Dažnai jie grimzta spirale, tarsi įsuktų kūną į lėtą „sraigtą“, o vėliau vėl pakyla į paviršių įkvėpti oro.

    Manoma, kad toks miego būdas gali padėti sumažinti riziką susidurti su plėšrūnais, ypač su orkomis, kurios dažniau medžioja arčiau paviršiaus. Tyrėjai yra fiksavę, kad tokiais „spiraliniais“ intervalais per parą gyvūnai gali sukaupti apie 2 valandas miego, nors tikslūs skaičiai priklauso nuo rūšies, amžiaus ir sąlygų.

    Antarktidoje aptinkami pietiniai jūrų drambliai yra didesni už šiaurinius giminaičius ir laikomi didžiausiais ruoniais pasaulyje. Suaugę patinai gali užaugti iki maždaug 6 metrų ilgio ir sverti iki 5 tonų, o šiauriniai paprastai būna mažesni.

    Mokslo centro atstovai pabrėžia, kad įrašytame vaizdo įraše, tikėtina, matomas jaunas gyvūnas, kuriam dar teks gerokai paaugti. Būtent tokie „paaugliai“ prie stoties pakrantės pasirodo dažniau, kartais trumpam atsigula pailsėti prieš grįždami į vandenį.

    Pastaruoju metu Antarktidos regione mokslininkai taip pat vis dažniau kalba apie klimato kaitos ženklus, galinčius keisti gyvūnų elgseną ir sezoninius ritmus. Pavyzdžiui, šiltesni orai žiemą gali paveikti kai kurių paukščių migraciją ir maitinimosi sąlygas, o ilgainiui keisti ir visos ekosistemos pusiausvyrą.

  • Pirmieji gandrai jau palieka Ukrainą: ornitologas paaiškino, kas juos išjudina dar vasaros pabaigoje

    Ukrainoje jau fiksuojami pirmieji baltųjų gandrų migracijos į pietus ženklai, nors dalyje lizdų dar gali būti jauniklių. Apie tai pranešė Kanivo gamtinio rezervato atstovas, ornitologas Vitalijus Griščenka, paaiškinęs, kad ankstyvas išskridimas dažnai susijęs su konkrečiomis paukščių gyvenimo aplinkybėmis.

    Pasak jo, migraciją pirmiausia pradeda gandrai, kurių šį sezoną niekas nebesulaiko. Dažniausiai tai suaugę paukščiai, kurie šiemet nesiperėjo, arba poros, kurių perėjimas buvo nesėkmingas ir jauniklių neišaugino.

    „Pirmieji išskrenda tie gandrai, kuriems šiemet nebereikia rūpintis jaunikliais, todėl jie gali anksčiau pradėti kelionę į Afriką“, – sakė Vitalijus Griščenka.

    Ornitologo teigimu, anksti keliauti pasiruošia ir tos poros, kurių jaunikliai greitai sustiprėjo ir anksčiau paliko lizdus. Jauni gandrai savarankiškus bandymus skraidyti pradeda vasaros viduryje, todėl šeimos ciklas kai kuriais metais užsibaigia greičiau.

    Išskridus jaunikliams, šeimos grupės palaipsniui jungiasi į vis didesnius būrius, kurie prieš migraciją telkiasi maisto gausiose vietose. Tokias sankaupas dažniau galima pamatyti ganyklose, pievose po šienavimo ar laukuose po derliaus nuėmimo, kur lengviau rasti vabzdžių ir smulkių gyvūnų.

    Vėliau šie būriai įsilieja į pagrindinį migracijos srautą, o paukščių grupės rudenį, priešingai nei pavasarį, didėja. Pavasarį dideli pulkai artėjant prie perėjimo teritorijų paprastai išyra į atskiras poras, o rudenį vyksta atvirkštinis procesas.

    Ukrainoje praskrendančiuose pulkuose dažniausiai būna dešimtys ar šimtai gandrų, tačiau didžiausios sankaupos matomos migracijos „koridoriuose“. Pavyzdžiui, ties Bosforu stebimi tūkstantiniai būriai, o Artimuosiuose Rytuose jų gali būti dar daugiau, nes ten susikerta keli pagrindiniai migracijos keliai.

  • Siuco kanalas ir Viduržemio jūra: kaip nuo 1869 metų perplaukusios rūšys keičia ekosistemą

    1869 metais pradėjęs veikti kanalas sutrumpino prekybos maršrutus tarp Europos ir Azijos ir tapo vienu svarbiausių pasaulio jūrų transporto mazgų. Tačiau ekologiniu požiūriu jis sukūrė naują „koridorių“, leidžiantį organizmams persikelti tarp anksčiau atskirtų baseinų.

    Tel Avivo universiteto tyrėjų komanda, analizuodama Viduržemio jūros ekosistemą, suskaičiavo apie 120 žuvų rūšių, kurios iš Raudonosios jūros pateko per Siuco kanalą. Tokie persikėlimai dažnai vadinami lessepsine migracija, o jos mastas laikui bėgant tik augo.

    Mokslininkai sukūrė statistinį modelį, kuris padeda ne tik paaiškinti jau užfiksuotus migracijos atvejus, bet ir prognozuoti, kurios rūšys gali tapti artimiausiais „naujokais“. Tarp labiausiai tikėtinų kandidatų jie įvardijo žvaigždinį iglopygį, kininį barbulinį ožkelį ir geltondėmį karanksą.

    Tyrimui naudotos stereoskopinės povandeninės vaizdo sistemos su masalu, įrengtos 5–150 metrų gylyje Eilato įlankoje ir palei Izraelio Viduržemio jūros pakrantę. Išanalizavę šimtus valandų įrašų, mokslininkai lygino 179 žuvų populiacijas, sugretindami rūšis, kurios jau persikėlė, su artimais giminaičiais, vis dar gyvenančiais tik Raudonojoje jūroje.

    Vienas svarbiausių tyrimo akcentų buvo tai, kad vertintos ne vien „sėkmingai įsitvirtinusios“ rūšys, bet ir jų pradinės populiacijos Raudonojoje jūroje. Tai leido atskirti, kokie bruožai buvo būdingi dar iki migracijos, o kokie atsirado jau prisitaikant naujoje aplinkoje.

    Rezultatai rodo, kad didesnę tikimybę persikelti ir įsitvirtinti turi rūšys, mažiau priklausomos nuo koralinių rifų. Kartu tyrimas kvestionuoja paprastą prielaidą, esą labiausiai plinta „universalios“ rūšys, galinčios gyventi beveik bet kur, nes sėkmę, panašu, lemia konkretesnės ekologinės savybės.

    Atvykusios į Viduržemio jūrą žuvys keičia elgseną ir neretai ima naudoti kitokias buveines nei Raudonojoje jūroje. Be to, invazinės rūšys dažnai ne „užpildo laisvas nišas“, o konkuruoja su vietinėmis rūšimis dėl maisto, slėptuvių ir teritorijos.

    „Iki šiol biologines invazijas dažniausiai bandyta suprasti tiriant rūšis, kurios jau atvyko į Viduržemio jūrą. Mes žengėme žingsnį atgal ir paklausėme, kokios šios rūšys yra dar prieš prasidedant jų kelionei“, – sakė tyrėjai.

    Tokių modelių reikšmė didėja ir dėl klimato kaitos: šylant vandeniui Viduržemio jūra tampa palankesnė tropinėms rūšims. Ankstyvos prognozės gali padėti stiprinti ekologinį monitoringą, greičiau aptikti naujus invazinius organizmus ir įvertinti rizikas žvejybai bei biologinei įvairovei.

  • Italijos Veneto siūlo paramą: kaip sutramdyti invazinius šamus Gardos ežere ir ką tai pakeis

    Italijos šiaurėje esantis Veneto regionas skiria finansinę paramą profesionaliems žvejams ir įmonėms, kurios sutiks intensyviau gaudyti invazinius šamus Gardos ežere. Vietos valdžia siekia sumažinti plėšrios žuvies populiaciją, kuri, pasak žvejų ir pareigūnų, vis labiau spaudžia vietines žuvų rūšis ir ardo ežero ekosistemos pusiausvyrą.

    Programai numatyta 100 000 eurų, o vienam pareiškėjui kompensacija gali siekti iki 20 000 eurų. Parama skirta padengti tinkamas išlaidas, susijusias su specialių tinklų, gaudymo, laikymo ir realizavimo įrangos įsigijimu, kad šamų gaudymas taptų nuoseklus ir ekonomiškai pagrįstas.

    Didžiausias rūpestis – europinis šamas, laikomas vienu stambiausių gėlavandenių plėšrūnų Europoje. Įsitvirtinęs kaip svetimžemis, jis gali daryti reikšmingą poveikį vietinėms žuvų populiacijoms, nes užima aukštą vietą mitybos grandinėje ir konkuruoja su vietiniais plėšrūnais bei mažina smulkesnių rūšių gausą.

    „Veneto regionas imasi veiksmų spręsti vieną didžiausių problemų, su kuriomis šiandien susiduria ežeras ir jo ekosistema. Šamas yra invazinė rūšis, daranti spaudimą vietinei žuvų faunai ir trikdanti natūralią ežero pusiausvyrą“, – sakė Veneto regiono atstovas, atsakingas už žvejybos klausimus Dario Bond.

    Praktinis aspektas ne mažiau svarbus: žvejai teigia, kad stambūs šamai dažnai sugadina tinklus, todėl auga veiklos sąnaudos ir prastėja kitų rūšių žvejybos rezultatai. Dėl to parama nukreipiama būtent į priemones, kurios padėtų efektyviau sugaudyti šią rūšį ir kartu sumažintų žalos riziką įrankiams.

    Pagal numatytas sąlygas, į finansavimą gali pretenduoti įmonės, kurių savininkas ar vienas partnerių yra įtrauktas į profesionalių žvejų registrą ir turi teisę dirbti Gardos ežere. Taip siekiama užtikrinti, kad priemonė būtų įgyvendinama per legalią ir kontroliuojamą žvejybą, o sugautų žuvų apskaita bei realizavimas būtų skaidrūs.

    Regionas tikisi dvigubo efekto: mažesnės invazinės rūšies daromos žalos ir naujų rinkos galimybių. Centrinėje Europoje šamo mėsa jau turi paklausą, todėl Veneto planuoja skatinti atskirą tiekimo grandinę, kuri apimtų sugavimą, apdorojimą ir pardavimą, paversdama ekologinę problemą valdomu ekonominiu procesu.

    Tokie sprendimai Europoje tampa vis aktualesni, nes invazinių rūšių plitimas dažnai siejamas su žmonių veikla, prekyba, transportu ir klimato kaita, kuri keičia vandens telkinių sąlygas. Vietos valdžios pasirinktas modelis rodo, kad kova su invazinėmis rūšimis vis dažniau remiasi ne vien draudimais, bet ir paskatomis, leidžiančiomis greičiau mobilizuoti sektorių bei pasiekti apčiuopiamą rezultatą.

  • Įvežė tvirtinti smėlį Kalifornijos pakrantėje: dabar ledinė žolė dusina vietines rūšis

    Dar XX amžiaus pradžioje iš Pietų Afrikos į Kaliforniją buvo atvežtas sukulentas Carpobrotus edulis, dažnai vadinamas ledine žole. Tuomet jis atrodė praktiškas sprendimas smėlingoms vietoms sutvirtinti, ypač šalia kelių ir geležinkelių, kur vėjas lengvai išnešiodavo gruntą.

    Iš pirmo žvilgsnio augalas nekelia įtarimų: stori, trikampiai lapai išlieka žali net atšiauresnėmis sąlygomis, o ryškūs žiedai paskatino jį naudoti ir dekoratyviniam apželdinimui. Tačiau įsitvirtinęs jis ima plisti itin sparčiai ir formuoja tankų kilimą.

    PlantRight duomenimis, vienas krūmas per metus gali išaugti maždaug 1 metro skersmeniu, o bendrai išsiplėsti iki kelių dešimčių metrų. Ūgliai lengvai įsišaknija, o vaisiuose būna šimtai sėklų, kurias išnešioja gyvūnai, todėl sustabdyti plitimą tampa sudėtinga.

    Ekologinė problema slypi ne vien konkurencijoje su vietiniais augalais. Pakrančių kopos iš prigimties yra judrios, o vėjas ir bangos nuolat perneša smėlį, prie to prisitaikiusios vietinės rūšys.

    Tanki ledinės žolės danga šį judėjimą slopina ir fiksuoja smėlį vietoje, keisdama natūralius kopų formavimosi procesus. Tyrimuose taip pat pabrėžiama, kad augalas gali didinti dirvožemio druskingumą, sudaryti šešėlį kaimyniniams augalams, o irimas palieka daugiau organikos smėlyje, sudarydamas palankesnes sąlygas kitiems invaziniams augalams.

    Mokslinėje literatūroje pažymima, kad plitimui įtakos turi keli veiksniai: dirvožemio pažeidimai, žolėdžių gyvūnų poveikis ir konkurencija su kitomis rūšimis. Kitaip tariant, pakanka sutrikdyti natūralią pakrantės dangą, kad invazinis augalas gautų progą įsitvirtinti.

    Pašalinti šį „žalią kilimą“ sunku ir praktiškai. Net mažas stiebo fragmentas gali prigyti iš naujo, o atidengtas gruntas po išrovimo suteikia vietos atželti likusioms dalims ar sėkloms.

    „Vien išrauti nepakanka: net ir pašalinus augalą, dirvožemis dar ilgai išlieka pakitęs, o vietinėms rūšims sugrįžti būna sudėtinga“, – teigiama mokslinių publikacijų apžvalgose apie invazinių pakrančių augalų poveikį.

    Dėl to pakrančių atkūrimas paprastai reikalauja ne tik mechaninio šalinimo, bet ir vietinių rūšių atsodinimo bei nuolatinės kontrolės, kad teritorija nebūtų užkariauta pakartotinai. Ypač tai aktualu vietovėse, kur vyrauja sūrus oras, sausros, stiprūs vėjai ir nuolat judantis smėlis.

  • Nepale grybautojai aptiko karališkosios kobros lizdą: kodėl tai išskirtinis radinys

    Nepalo miškuose grybavę vietos gyventojai aptiko kruopščiai sukrautą karališkosios kobros lizdą ir apie radinį pranešė gamtosaugininkams. Specialistai teigia, kad tai vienas rečiausių atvejų, nes karališkoji kobra laikoma itin slapta ir žmogaus vengiančia rūšimi.

    Radinys užfiksuotas liepos 15 dieną, kai bendruomeninio miško teritorijoje buvo pastebėtas iš sausų lapų ir šakelių supiltas lizdas. Įvertinus rizikas, vietovė buvo laikinai atitverta, o judėjimas aplinkiniame miške apribotas, kad nebūtų trikdoma patelė ir apsaugoti žmonės.

    Karališkoji kobra yra vienintelė plačiai pripažįstama gyvatė, kuri sąmoningai stato lizdą kiaušiniams. Dauguma kitų gyvačių kiaušinius padeda į natūralias slėptuves, pavyzdžiui, į pūvančią augaliją, plyšius ar urvus, tačiau specialiai lizdo neformuoja.

    Ekspertų teigimu, patelė surenka miško paklotės medžiagą ir sukuria kauburį, kuris padeda palaikyti palankesnį mikroklimatą kiaušiniams. Tokia strategija kartu reiškia ir didesnį pažeidžiamumą, nes lizdavietę lengva sutrikdyti žmonių veikla, triukšmu ar net smalsuolių bandymais prisiartinti.

    Karališkosios kobros patelė paprastai padeda apie 30–40 kiaušinių ir lieka netoliese, saugodama dėtį iki išsiritimo. Šis laikotarpis dažniausiai trunka apie du–tris mėnesius, todėl gamtosaugininkai vietos gyventojų paprašė laikinai vengti grybavimo, malkavimo ar žolynų rinkimo šalia lizdo.

    Karališkoji kobra yra ilgiausia nuodinga gyvatė pasaulyje, galinti užaugti iki daugiau nei 5,5 metro. Nors susidūrimai su žmogumi nėra dažni, artėjimas prie lizdo ypač pavojingas, nes gindama kiaušinius patelė gali elgtis agresyviau nei įprastai.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad tokie radiniai svarbūs ne tik mokslo požiūriu, bet ir praktinei apsaugai, nes leidžia tiksliau nustatyti veisimosi vietas ir laiką. Tai ypač aktualu regionuose, kur miškų naudojimas, turizmas ir išteklių rinkimas didina žmogaus trikdymo riziką jautriausiu gyvūnų gyvenimo etapu.

    Pastaraisiais metais Europoje taip pat vis dažniau fiksuojami pokyčiai roplių paplitime, kai kai kurios rūšys aptinkamos toliau į šiaurę nei anksčiau. Specialistai tokius poslinkius dažnai sieja su šylančiu klimatu ir švelnesnėmis žiemomis, kurios sudaro palankesnes sąlygas rūšims plėsti arealą.

  • Ne tik lokiai: tyrimas įvardijo pavojingiausius JAV gyvūnus pagal valstijas – netikėti lyderiai

    JAV gyventojams pavojų kelia ne vien lokiai ar kiti stambūs plėšrūnai. 2026 metais demografinių duomenų platforma World Population Review, remdamasi skirtingais šaltiniais ir ataskaitomis, sudarė sąrašą, kokie gyvūnai kiekvienoje valstijoje žmonėms kelia didžiausią riziką.

    Rezultatai parodė aiškią tendenciją: dažniausiai pavojingiausiais įvardijamos gyvatės, ypač ten, kur paplitusios barškuolės. Kita vertus, kai kuriose valstijose pirmauja visai kasdieniai gyvūnai ar net smulkūs nariuotakojai, kurių grėsmė dažnai nuvertinama.

    Tyrime nurodoma, kad gyvatės yra dažniausia „pavojingiausia“ kategorija visoje šalyje ir pirmauja 14 valstijų. Daugelyje jų didžiausia rizika siejama su skirtingomis barškuolių rūšimis, kurios nevienodai paplitusios pagal regionus.

    Pavyzdžiui, Džordžijoje išskiriama nykštukinė barškuolė, Oklahomoje – vakarinė nykštukinė barškuolė. Konektikute ir Kanzase tarp pavojingiausių minimai priskiriama miškinė barškuolė, o Kalifornijoje akcentuojama pietinė Ramiojo vandenyno barškuolė.

    Kitur sąraše minimos ir kitos rūšys, tarp jų Mohavos barškuolė Nevadoje, rytinė masasaauga Mičigane, taip pat vandens mokasinas Misisipėje. Havajuose kaip reikšminga grėsmė įvardijama geltonpilvė jūrinė gyvatė.

    Keliose valstijose rimčiausią riziką tyrimas sieja su vabzdžiais ir nuodingais ar ligas platinančiais nariuotakojais. Ajovoje pavojingiausiomis įvardijamos vapsvos, Misūryje – erkės, Niujorko valstijoje – uodai, o Alabamoje ir Nebraskoje išskiriami vorai juodosios našlės.

    Tokia išvada atspindi bendrą tendenciją, kurią pabrėžia visuomenės sveikatos institucijos: dalį sunkiausių incidentų lemia ne susidūrimai su stambiais gyvūnais, o įkandimai, įgėlimai ir jų sukeliamos komplikacijos. Didesnę riziką dažnai sudaro ir tai, kad žmonės laiku neatpažįsta simptomų arba nuvertina reakcijų sunkumą.

    Pakrančių valstijose į sąrašą pateko jūros plėšrūnai ir kiti jūrinės aplinkos organizmai. Rod Ailende pavojingiausia įvardijama tigrinė ryklių rūšis, Merilande ir Virdžinijoje – bulių ryklys.

    Delaveryje ir Šiaurės Karolinoje išskiriamas portugalinis laivelis – į medūzą panašus organizmas, kurio nuodai mirtini itin retai, tačiau dažniau sukelia stiprius odos nudegimus, pūsles ir dirginimą.

    Pietinėse valstijose svarbią vietą užima aligatoriai. Floridoje pavojingiausiu laikomas amerikietinis aligatorius, o Teksase aligatoriai taip pat įvardijami kaip pagrindinė grėsmė.

    Ataskaitoje nemažai dėmesio skiriama ir stambiems žinduoliams. Tenesyje ir Viskonsine pavojingiausiais įvardijami juodieji lokiai, Oregone taip pat akcentuojamas Šiaurės Amerikos juodasis lokys, o Kentukyje ir Masačusetse – amerikietinis juodasis lokys.

    Niū Meksike pavojingiausiu plėšrūnu laikoma puma, o Kolorade, Meine, Naujajame Hampšyre ir Vermonte didžiausia rizika siejama su briedžiais. Aidaho, Montanoje ir Vašingtone sąrašo viršuje – grizliai, Pietų Dakotoje ir Vajominge – bizonai.

    Įdomu tai, kad kai kuriose rytinėse valstijose pavojingiausiais įvardijami baltauodegiai elniai, pavyzdžiui, Arkanzase, Ohajuje, Vakarų Virdžinijoje ir Pensilvanijoje. Tokie gyvūnai dažnai siejami su eismo incidentais ir staigiais susidūrimais, ypač prieblandoje ar prastomis oro sąlygomis.

    Tyrimo duomenimis, Aliaskoje pavojingiausiais įvardijami šunys, nors daugeliui jie pirmiausia asocijuojasi su augintiniais. Tai primena, kad didelė rizika gali būti susijusi su agresyviu elgesiu, netinkamu laikymu ar susidūrimais su palaidais gyvūnais.

    Kojotai, savo ruožtu, sąrašo viršuje atsidūrė Ilinojuje, Minesotoje, Naujajame Džersyje ir Jutoje. Šie gyvūnai vis dažniau matomi priemiesčiuose, todėl didėja ir žmonių kontaktų tikimybė, ypač ten, kur jie prisitaiko prie urbanizuotos aplinkos.

    Apibendrinant tyrimo rezultatus, gyvatės įvardijamos pavojingiausiomis 14 valstijų, lokiai – aštuoniose, elniai ir kiti stambūs kanopiniai – dešimtyje. Šunys ir kojotai pirmauja penkiose valstijose, o kandantys ar geliantys nariuotakojai – dar penkiose.

    Ekspertai pabrėžia, kad reali rizika dažnai priklauso nuo sezono, gyvenamosios vietos ir žmonių elgesio. Praktikoje svarbiausia – žinoti, kokios rūšys būdingos konkrečiam regionui, ir laikytis elementarių atsargumo taisyklių gamtoje bei prie vandens.

  • Oleato kava su alyvuogių aliejumi kelia aistras: kas iš tiesų vyksta organizme ir kam ji netinka

    Oleato kava su alyvuogių aliejumi kelia aistras: kas iš tiesų vyksta organizme ir kam ji netinka

    Pastaruoju metu vis dažniau aptariamas vadinamasis oleato gėrimas – kava, į kurią įmaišoma alyvuogių aliejaus. Šalininkai tikina, kad tai naudingesnė alternatyva įprastai kavai, tačiau mokslinių tyrimų duomenys rodo atsargesnį vaizdą: atskirai kava ir alyvuogių aliejus siejami su nauda sveikatai, bet tai dar nereiškia, kad jų mišinys tampa metaboline „terapija“.

    Didelės apimties stebimieji tyrimai ir metaanalizės yra radusios ryšį tarp reguliaraus kavos vartojimo ir mažesnės 2 tipo cukrinio diabeto rizikos. Kai kuriuose apibendrinimuose nurodoma, kad kiekvienas papildomas puodelis per dieną siejamas maždaug su 6 proc. mažesne rizika, o panašios tendencijos matomos ir geriant kavą be kofeino, todėl svarbūs gali būti ne vien kofeinas, bet ir kiti bioaktyvūs junginiai.

    Alyvuogių aliejus, ypač aukščiausios kokybės extra virgin, laikomas vienu svarbiausių Viduržemio jūros mitybos elementų. Toks mitybos modelis, praturtintas alyvuogių aliejumi, siejamas su palankesniais širdies ir medžiagų apykaitos rodikliais, įskaitant glikemijos kontrolę, tačiau šie rezultatai atsiranda dėl visos mitybos visumos, o ne vien dėl konkretaus gėrimo.

    Oleato atveju svarbu suprasti mechaniką: riebalai gali lėtinti skrandžio išsituštinimą ir švelninti gliukozės šuolius, kai valgomi kartu su angliavandenių turinčiu maistu. Tačiau juodoje nesaldintoje kavoje angliavandenių beveik nėra, todėl vien alyvuogių aliejaus įpylimas vargu ar sukels ryškų glikeminį efektą.

    Daug labiau nei pats aliejus rezultatą keičia tai, kas dar patenka į puodelį. Cukrus, saldūs sirupai ar kaloringi priedai didina bendrą energinę vertę ir gali bloginti glikemijos kontrolę, todėl oleato su saldikliais ar desertiniais priedais netenka dalies tariamo pranašumo.

    Jei vis dėlto norisi išbandyti, dažnai rekomenduojama pradėti nuo nedidelio kiekio, pavyzdžiui, maždaug 5 mililitrų extra virgin alyvuogių aliejaus. Tokia porcija suteikia apie 40 kilokalorijų, o norint vientisos tekstūros gėrimą paprastai tenka suplakti plakikliu, nes maišant šaukšteliu aliejus dažnai lieka paviršiuje.

    Ne visiems šis derinys tinka: kofeino ir riebalų kombinacija kai kuriems žmonėms gali sustiprinti pykinimą, rėmenį, pilvo spazmus ar viduriavimą. Ypač atsargūs turėtų būti turintys aktyvų kasos uždegimą, atsigaunantys po ūmaus epizodo, taip pat žmonės su simptominiais tulžies pūslės sutrikimais.

    Nemalonūs pojūčiai gali pasireikšti ir sergant dirgliosios žarnos sindromu, kai vyrauja viduriavimas, esant refliuksui ar dideliam jautrumui kofeinui. Tuo metu kepenų suriebėjimas savaime nereiškia, kad alyvuogių aliejus draudžiamas: rekomendacijose dažnai akcentuojama Viduržemio jūros mityba, tačiau esminė sąlyga yra saikas ir tai, ar aliejus pakeičia mažiau palankius riebalus, o ne tiesiog padidina raciono kaloringumą.

    Oleato gali būti įdomi skonio variacija, bet jo nereikėtų laikyti stebuklinga priemone cukraus kiekiui kraujyje ar svoriui kontroliuoti. Daugiausia naudos tikėtina tada, kai gėrimas yra nesaldintas, vartojamas saikingai ir dera su subalansuota mityba bei sveikais įpročiais.