CP v2

Blog

  • Beveik be ašakų ir gardesnė už menkę: nepelnytai pamiršta žuvis vėl grįžta į virtuvę

    Vijūnas, dar vadinamas vėgėle, yra išskirtinė žuvis: tai vienintelė menkinių šeimos atstovė, nuolat gyvenanti gėlame vandenyje. Nors išvaizda ne visiems patraukli, kulinarijoje ji vertinama dėl švelnios, tvirtos tekstūros ir subtilaus skonio.

    Ši žuvis dažniausiai aptinkama tik švariuose, gerai įsotintuose deguonimi vandens telkiniuose, todėl jos buvimas laikomas geros ekologinės būklės ženklu. Vijūnas mėgsta vėsesnį vandenį, o žiemą išlieka aktyvus, todėl tradiciškai jis buvo siejamas su žiemos laimikiu.

    Mitybos požiūriu vijūnas priskiriamas liesoms žuvims: 100 gramų porcijoje paprastai būna apie 90 kilokalorijų, o pagrindinė energijos dalis gaunama iš baltymų. Dėl nedidelio riebalų kiekio jis dažnai minimas kaip patogus pasirinkimas žmonėms, norintiems lengvesnio, mažiau kaloringo patiekalo.

    Svarbus privalumas yra ir mikroelementai, ypač selenas, reikalingas normaliai skydliaukės veiklai ir imuninės sistemos funkcijai. Vijūne taip pat randama vitamino A ir B grupės vitaminų, kurie siejami su regėjimo palaikymu, nervų sistemos veikla ir energijos apykaita.

    Kulinarams vijūnas patrauklus dėl to, kad jo mėsoje paprastai būna mažiau smulkių ašakų nei daugelyje kitų gėlavandenių žuvų. Praktikoje tai reiškia, kad patiekalą lengviau valgyti, o filė paruošimas paprastesnis net ir namų virtuvėje.

    Vijūno mėsa tinka kepti keptuvėje, orkaitėje ar troškinti, o dėl tvirtesnės struktūros ji rečiau suyra gaminant. Dažnas pasirinkimas yra kepimas svieste su citrina, taip pat kepimas pergamente su daržovėmis ir žolelėmis, o iš kaulų ir galvos verdamas sodrus sultinys žuvienei.

    Pastaraisiais metais susidomėjimą tokiomis vietinėmis, sezoninėmis žuvimis skatina ir bendra mitybos kryptis rinktis mažiau perdirbtus produktus bei įvairesnius baltymų šaltinius. Jei ieškote alternatyvos įprastoms žuvims, vijūnas gali maloniai nustebinti ir skoniu, ir patogiu paruošimu.

  • Pamirškite grietinę agurkinei: paprastas triukas su kiaušinio tryniu duoda geresnį rezultatą

    Agurkinė sriuba dažniausiai gardinama grietine, tačiau šis įprotis ne visada pasiteisina. Grietinė gali sutraukti, apsunkinti skonį ir prislopinti natūralų raugintų agurkų rūgštumą, dėl kurio ši sriuba ir vertinama.

    Vietoj grietinės verta išbandyti seną, bet patikimą būdą sriubą sutirštinti kiaušinio tryniu. Trynys veikia kaip natūralus emulsiklis, todėl sultinys tampa vientisesnis, šilkinės tekstūros, o sriuba po pašildymo rečiau atsiskiria sluoksniais.

    Šis metodas patogus ir dėl skonio: trynys nesušvelnina rūgštumo taip stipriai kaip grietinė, tik subtiliai jį subalansuoja. Dėl to agurkų aromatas išlieka ryškesnis, o galutinis rezultatas dažnai būna lengvesnis ir švaresnio skonio.

    Svarbiausia taisyklė, kad trynys nesukrešėtų, yra temperatūra. Trynį reikia „pratempti“: į dubenėlį su tryniu po truputį įpilti kelis šaukštus karštos sriubos, išmaišyti ir tik tada lėtai supilti atgal į puodą.

    Užvirus sriubos su tryniu virinti nebereikėtų: pakanka ją trumpai pakaitinti, nuolat pamaišant. Patiekiant tinka krapai arba petražolės, o norint daugiau sodrumo galima įdėti šiek tiek sviesto, bet tai nebūtina.

  • Prancūzės prisiekia šiuo rytiniu gėrimu: be kofeino, o juosmuo lieka lieknas

    Cikorijų kava, gaminama iš skrudintos ir maltos cikorijos šaknies, pastaraisiais metais vėl atsidūrė sveikatai palankių gėrimų dėmesio centre. Ji pasižymi sodriu, šiek tiek kartoku skoniu, tačiau natūraliai neturi kofeino, todėl daugeliui tampa alternatyva įprastai kavai.

    Vienas dažniausiai minimų šio gėrimo privalumų siejamas su skaidulomis, ypač inulinu. Inulinas yra prebiotinė skaidula, kuri gali padėti palaikyti žarnyno mikrobiotos įvairovę ir reguliuoti virškinimą, o kai kuriems žmonėms prisideda ir prie stabilesnio gliukozės šuolių valdymo po valgio.

    Didelis skaidulų kiekis siejamas ir su ilgesniu sotumu. Dėl to daliai žmonių gali būti lengviau suvaldyti užkandžiavimą bei staigų norą saldumynams, kuris neretai pasireiškia po greitai pasisavinamų angliavandenių turinčių pusryčių.

    Cikorijų gėrimas Prancūzijoje turi senas tradicijas, ypač šiaurinėje šalies dalyje, kur jis geriamas su šiltu pienu arba maišomas su įprasta kava. Dažnas pateikimo būdas yra didesniame dubenėlyje, prie kurio patiekiama duona ar bandelės, tačiau šiuolaikinėje mityboje jis vis dažniau pasirenkamas kaip paprastas, mažiau stimuliuojantis rytinis gėrimas.

    Ruošiant namuose dažniausiai užtenka cikorijų gėrimo miltelius užpilti karštu, bet ne verdančiu vandeniu ir leisti trumpai pritraukti. Pagal skonį galima įpilti pieno ar augalinio gėrimo, tačiau saldinant verta nepersistengti, nes tuomet sumažėja prasmė jį rinktis kaip lengvesnę alternatyvą.

    Vis dėlto cikorijų kava tinka ne visiems. Žmonėms, alergiškiems astrinių šeimos augalams, ji gali sukelti burnos ar gerklės sudirginimą ir kitus alergijos simptomus, o didesni inulino kiekiai jautresniems asmenims kartais lemia pilvo pūtimą, spazmus ar viduriavimą.

    Jei turite lėtinių virškinamojo trakto sutrikimų, vartojate specifinius vaistus arba pastebite, kad skaidulos sukelia nemalonius pojūčius, verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Kaip ir su daugeliu funkcinių produktų, didžiausia nauda paprastai pasiekiama laikantis saiko ir vertinant individualią organizmo reakciją.

  • Katalonijoje aptiko slėptuvę, kuri atskleidžia, kaip gimė žemdirbystė: radiniai nustebino archeologus

    Katalonijoje aptiko slėptuvę, kuri atskleidžia, kaip gimė žemdirbystė: radiniai nustebino archeologus

    Katalonijoje, Serra de Montsant gamtos parke, virš Montsant upės slėnio, archeologai atidengė radinius, kurie padeda tiksliau suprasti vieną didžiausių žmonijos lūžių: perėjimą nuo medžioklės ir rankiojimo prie žemdirbystės. Tyrimai vyksta Coves del Fem uolų pastogėje, kurią mokslininkai nuosekliai kasinėja nuo 2013 metų.

    Šio sezono darbai išryškino aiškiai atskirtus sluoksnius, rodančius pokyčius tarp mezolito ir ankstyvojo neolito. Tokia stratigrafija laikoma reta, nes daugelyje vietų skirtingų laikotarpių pėdsakai būna susimaišę arba sunaikinti vėlesnių gamtinių procesų bei žmonių veiklos.

    Didžiausią dėmesį patraukė du gerai išlikę mezolito laikotarpio sluoksniai, siejami su paskutinėmis regione gyvenusiomis medžiotojų ir rankiotojų bendruomenėmis. Juose rasta trys ugniavietės, titnago įrankių, gyvūnų kaulų ir augalų liekanų, galinčių atskleisti tuometinę mitybą ir aplinką.

    Ne mažiau informatyvūs pasirodė ir ankstyvųjų žemdirbių pėdsakai. Tyrėjai identifikavo dvi ugniavietes ir aštuonias duobes, kurios, sprendžiant iš požymių, iš pradžių veikė kaip maisto atsargų saugyklos, o vėliau buvo paverstos atliekų duobėmis.

    Tokios duobės archeologams yra itin vertingos, nes jose išlieka įvairių kasdienybės fragmentų. Coves del Fem aptikti dekoruotos keramikos gabalai, titnago įrankiai ir jų gamybos atliekos, suvalgytų gyvūnų kaulai, taip pat suanglėjusios sėklos ir vaisių liekanos, leidžiančios tiksliau spręsti apie ankstyvąją žemdirbystę ir mitybos pokyčius.

    Tyrėjų teigimu, svarbiausia šios vietos vertė yra gyvenimo tęstinumas: per tūkstančius metų skirtingos žmonių grupės sugrįždavo į tą pačią uolų pastogę ir palikdavo atskiras, gerai atpažįstamas „gyvenimo“ fazes. Tai suteikia galimybę palyginti, kaip kito įrankiai, maisto ruošimas, žaliavų naudojimas ir buities organizavimas pereinamuoju laikotarpiu.

    Moksle pabrėžiama, kad neolito revoliucija Europoje nebuvo vienkartinis įvykis, o ilgas ir nevienodai vykęs procesas. Žemdirbystė ir gyvulininkystė atvėrė kelią sėslesniam gyvenimui, spartesniam gyventojų skaičiaus augimui ir sudėtingesnėms socialinėms struktūroms, tačiau skirtinguose regionuose įsitvirtino nevienodu tempu.

    Coves del Fem duomenys rodo, kad tame pačiame regione kurį laiką galėjo greta egzistuoti skirtingus pragyvenimo būdus pasirinkusios bendruomenės. Archeologai tikisi, kad kaulų, augalų liekanų, keramikos ir įrankių analizė padės aiškiau atsakyti, kaip šiaurės rytinėje Pirėnų pusiasalio dalyje vyko neolito plėtra ir kaip žmonės prisitaikė prie naujų maisto gamybos technologijų.

    Tokiuose tyrimuose ypatingą reikšmę turi laboratoriniai metodai, leidžiantys iš menkiausių pėdsakų atkurti praeities vaizdą. Augalų makroliekanos, suanglėjusios sėklos ir gyvūnų kaulai dažnai papildomai tiriami siekiant nustatyti rūšis, sezoniškumą, mitybos įpročius ir žmogaus poveikį kraštovaizdžiui, o tai padeda peržengti vien tik „radinių sąrašo“ ribas.

  • Prancūzijos ugniagesiai liko be žado: iš dūmų išniro ugnies audros debesis, keičiantis viską

    Prancūzijos ugniagesiai liko be žado: iš dūmų išniro ugnies audros debesis, keičiantis viską

    Prancūzijos ugniagesiai pastarosiomis dienomis susidūrė su itin retu ir pavojingu reiškiniu – virš didelio miškų gaisro susiformavo vadinamasis piroskumulonimbas. Tai audros tipo debesis, kurį „maitina“ ne įkaitusi žemė, o pats gaisras, iškeliantis karštą orą, dūmus, pelenus ir drėgmę į didelį aukštį.

    Specialistai aiškina, kad tokia sistema gali iškilti iki maždaug 10–15 kilometrų ir imti elgtis kaip tikra perkūnijos audra. Viršuje vandens garai kondensuojasi, debesis auga, o gaisras staiga tampa sunkiai prognozuojamas net patyrusioms pajėgoms.

    Didžiausia grėsmė – tai, kad piroskumulonimbas gali sukurti savo meteorologinius reiškinius: staigius vėjo šuorus, gūsius, žemyn krentančius oro srautus, kurie per kelias minutes pakeičia ugnies plitimo kryptį. Tokiose situacijose gesinimo planai gali tapti nebeaktualūs beveik akimirksniu.

    Dar pavojingesni yra žaibai, galintys formuotis debesies viduje. Kadangi krituliai neretai būna menki arba iki žemės taip ir nenukrenta, žaibo iškrovos gali uždegti naujus židinius net už kelių dešimčių kilometrų nuo pagrindinio gaisro fronto.

    Iki šiol piroskumulonimbai dažniau buvo siejami su itin didelio masto gaisrais Australijoje, Kanadoje ar JAV. Tai, kad reiškinys vis dažniau fiksuojamas Europoje, klimatologams yra signalas apie stiprėjančių karščio bangų, sausrų ir ekstremalių gaisrų ryšį.

    Mokslininkai pabrėžia, kad vien gaisro nepakanka: prie žemės turi būti labai karšta ir sausa, o aukščiau – vėsesnių ir drėgnesnių oro sluoksnių. Kai tokia atmosferos sandara sutampa su ypač intensyvia liepsna, susidaro sąlygos išsivystyti pilnavertei audros sistemai, kuri gali dar labiau apsunkinti žmonių evakuaciją ir gelbėtojų darbą.

  • Mokslininkai sukūrė lygtis meilei: algoritmas gali parodyti, kada santykiai priartėja prie skyrybų

    Mokslininkai sukūrė lygtis meilei: algoritmas gali parodyti, kada santykiai priartėja prie skyrybų

    Mokslininkai vis dažniau bando santykius aiškinti ne vien psichologijos terminais, bet ir matematiniais modeliais. Idėja paprasta: poros ryšį galima traktuoti kaip dinaminę sistemą, kuri laikui bėgant kinta dėl abiejų partnerių reakcijų ir išorinių veiksnių.

    Tokie skaičiavimai nėra skirti nuspėti, su kuo žmogus įsimylės ateityje. Tyrėjų tikslas labiau praktinis: suprasti, kodėl vienos poros atlaiko ilgus krizių periodus, o kitos išsiskiria net po, atrodytų, nedidelio konflikto.

    Matematiniai modeliai remiasi senesne mokslo tradicija, kai lygtimis buvo aprašomas populiacijų augimas ir konkurencija gamtoje. Vėliau panašūs principai pritaikyti aiškinant, kaip laikui bėgant svyruoja emocijos ir kaip jos reaguoja į aplinkos dirgiklius.

    Vienas svarbiausių tokių modelių elementų yra vadinamasis stabilumo slenkstis. Pagal šią logiką kiekvienam ryšiui reikia minimalaus įsitraukimo ir teigiamų jausmų lygio, kad santykiai išliktų pusiausvyroje, o ilgai nukritus žemiau ribos didėja iširimo tikimybė.

    Akcentuojama, kad konfliktų faktas pats savaime dar nereiškia pabaigos. Daug svarbiau, ar partneriai po ginčo geba grįžti į emocinę pusiausvyrą, atkurti pasitikėjimą ir sumažinti įtampą, kol ji netapo nuolatine būsena.

    Skaičiavimuose įvertinami ir kasdieniai stresoriai, kurie realybėje dažnai išbando santykius labiau nei vienas didelis įvykis. Tarp jų minimi darbų krūvis, vaikų auginimas, finansinis spaudimas ar sveikatos problemos, nes visa tai keičia partnerių reakcijas ir jų tarpusavio „grįžtamąjį ryšį“.

    Modeliuose dažniausiai išskiriami keli kertiniai kintamieji: tarpusavio patrauklumas, natūralus jausmų silpnėjimas bėgant laikui ir individualus jautrumas partnerio emocijoms. Būtent šių veiksnių sąveika, o ne viena priežastis, gali lemti, ar santykiai atlaikys kitą krizę.

    Šiuolaikinėje psichologijoje taip pat netrūksta bandymų santykius vertinti kiekybiškai. Pavyzdžiui, porų komunikacijos tyrimuose analizuojama, kaip pokalbių metu kinta emocinis tonas, kaip greitai žmonės nurimsta po konflikto ir ar jų reakcijos nepatenka į destruktyvų ciklą.

    Pastaraisiais metais vis dažniau keliama mintis, kad ateityje matematiniai modeliai galėtų būti derinami su dirbtinis intelektas sprendimais. Tokios sistemos teoriškai galėtų aptikti pavojingas dinamikas anksčiau nei pati pora jas įvardija, tačiau kartu tai kelia privatumo ir etikos klausimų.

    Nors tokie metodai skamba futuristiškai, mokslininkai pabrėžia, kad santykių neįmanoma „sutalpinti“ vien į formules. Matematinis požiūris greičiau siūlo papildomą įrankį geriau suprasti ryšio mechaniką ir laiku pastebėti, kada kasdieniai įtrūkimai ima virsti ilgalaike krize.

  • Archeologai Kazachstane iškėlė sensaciją: 1 000 metų kurhane – beveik sveikas namas ant ratų

    Archeologai Kazachstane iškėlė sensaciją: 1 000 metų kurhane – beveik sveikas namas ant ratų

    Kazachstano Pavlodaro srityje, Baidalos kurhanų komplekse, archeologai aptiko išskirtinį radinį: medinę konstrukciją, kuri, pirminiais vertinimais, yra maždaug 1 000 metų senumo mobilus būstas ant ratų. Tokie objektai Eurazijos stepėse buvo siejami su klajoklių gyvenimo būdu, tačiau šįkart nustebino ne tik pats tipas, bet ir išlikimas.

    Tyrėjų teigimu, mediena įprastai per tokį laiką suirsta, todėl tokio masto išsilaikęs statinys laikomas itin retu. Kurhano viduje susiformavusios specifinės sąlygos, tikėtina, sulėtino irimo procesus ir leido išlikti konstrukcijos dalims, kurios paprastai neišgyvena šimtmečių.

    Kasimo metu rasta sienų elementų, medinio karkaso fragmentų ir ratų dalių. Šios detalės turėtų leisti gerokai tiksliau atkurti, kaip atrodė ir kaip buvo suręstas toks mobilus būstas, o taip pat įvertinti, ar jis labiau priminė gyvenamąjį vežimą, ar sudėtingesnę kelionėms ir buičiai pritaikytą platformą.

    Archeologai kelia prielaidą, kad tai nebuvo paprasta transporto priemonė. Viskas rodo, kad mobilus namas galėjo būti sąmoningai įdėtas į kapą kaip laidotuvių apeigų dalis, o tai sietina su aukštu palaidoto asmens statusu ir turtingu įkapėmis paremtu laidojimo ritualu, būdingu stepės elitui.

    Radinių datavimas siejamas su Kimakų ir Kipčakų laikotarpiu, kai IX–XI amžiuje šios konfederacijos kontroliavo dideles dabartinio Kazachstano ir pietų Sibiro teritorijas. Klajokliškas ūkis, paremtas gyvulininkyste ir sezoninėmis migracijomis, reikalavo sprendimų, leidžiančių greitai perkelti gyvenimą iš vienos vietos į kitą.

    Tolesniame etape planuojami išsamūs medienos ir konstrukcijos tyrimai, įskaitant dendrochronologiją, tikslesnį datavimą bei konservavimą. Mokslininkai tikisi, kad rezultatai padės atkurti statybos technologiją, geriau suprasti viduramžių stepės kasdienybę ir įvertinti, ar įmanoma sukurti pilno dydžio rekonstrukciją muziejinei ekspozicijai.

  • FAA įspėja dėl „Boeing“ 737 MAX: tikrins šimtus lėktuvų dėl galimai netinkamai tvirtintų sėdynių

    FAA įspėja dėl „Boeing“ 737 MAX: tikrins šimtus lėktuvų dėl galimai netinkamai tvirtintų sėdynių

    JAV Federalinė aviacijos administracija (FAA) parengė skrydžio tinkamumo direktyvos projektą, pagal kurį būtų privalomai tikrinami „Boeing“ 737 MAX lėktuvai dėl galimai neteisingai sumontuotų keleivių sėdynių. Agentūros vertinimu, problema gali didinti traumų riziką avarinio nusileidimo metu ir apsunkinti evakuaciją.

    FAA nurodo, kad JAV registre į šios direktyvos apimtį patektų 453 „Boeing“ 737 MAX orlaiviai. Patikros poreikis atsirado gavus pranešimą, jog dalis sėdynių komplektų galėjo būti netinkamai įstatyti į salono grindyse esančius bėgelius.

    Agentūros teigimu, netinkamai pritvirtintos sėdynės gali išslysti iš bėgelių esant stipriai turbulencijai, didelėms perkrovoms ar avariniam nusileidimui. Tokia situacija gali ne tik sužeisti keleivius, bet ir tapti kliūtimi greitai pasitraukti iš salono.

    Viename 737 MAX gali būti iki 69 sėdynių komplektų, kuriuos reikėtų patikrinti. FAA skaičiuoja, kad vieno komplekto apžiūra gali užtrukti apie valandą, o galimas sutvarkymas dar apie valandą.

    Pabrėžiama, kad gedimo šalinimas, tikėtina, nereikalautų detalių keitimo, o patikras vežėjai galėtų organizuoti lygiagrečiai pasitelkdami kelis technikus. Tai reikštų, kad visas lėktuvas galėtų būti patikrintas per trumpesnį laiką, derinant darbus su planiniais aptarnavimais.

    Kol kas FAA nenurodė termino, per kurį oro linijos privalėtų atlikti patikras ir pašalinti neatitiktis, jei jos būtų rastos. Vis dėlto pažymima, kad „Boeing“ jau 2025 metų gruodį operatoriams buvo perdavusi gaires dėl galimų sėdynių montavimo neatitikimų, o dabar agentūra svarsto jas paversti privalomomis.

    Pastaraisiais metais „Boeing“ 737 MAX programa yra nuolat stebima reguliuotojų po kelių plačiai nuskambėjusių kokybės ir saugos incidentų bei gamybos procesų auditų. Aviacijos saugos ekspertai pabrėžia, kad net ir atrodantys smulkūs salono įrangos neatitikimai civilinėje aviacijoje vertinami griežtai, nes avarinėse situacijose lemiamos būna sekundės ir aiškūs evakuacijos keliai.

    Remiantis aviacijos rinkos duomenimis, pasaulyje eksploatuojama beveik 2 300 „Boeing“ 737 MAX, iš jų 823 registruoti JAV. Tai reiškia, kad jei problema pasitvirtintų ir būtų pritaikyta plačiau, už JAV ribų potencialiai aktuali dalis galėtų apimti apie 1 500 šio tipo lėktuvų, priklausomai nuo konkrečių konfigūracijų ir gamybos partijų.

  • Įspūdinga operacija Kinijoje: Xiaolangdi užtvanka per 19 dienų išplovė 179 mln. tonų sąnašų

    Įspūdinga operacija Kinijoje: Xiaolangdi užtvanka per 19 dienų išplovė 179 mln. tonų sąnašų

    Zapora Xiaolangdi to potężna konstrukcja hydrotechniczna wybudowana w pobliżu Luoyang w prowincji Henan w Chinach, spiętrzająca wody Rzeki Żółtej (Huang He). Zapora ta ma 154 m wysokości i 1317 m długości w koronie. Instalacja ta służy do kontroli powodzi, chroniąc okoliczne tereny przed wylewaniem Rzeki Żółtej oraz produkcji energii elektrycznej (zainstalowana moc elektrowni wynosi ok. 1836 MW).

    Ponieważ Rzeka Żółta niesie ogromne ilości osadów, bez regularnego usuwania osadów zbiornik szybko ulegałby zamuleniu, tracąc pojemność retencyjną i zdolność do skutecznej ochrony przeciwpowodziowej. Dlatego co roku przeprowadza się spektakularnie wyglądającą operację regulacji przepływu i wypłukiwania osadów. Niedawno zakończono taką akcję, a w sieci pojawiły się nagrania ukazujące masy wody.

    Chińskie instytucje państwowe podają, że zapora Xiaolangdi to kluczowy projekt w systemie kontroli powodzi i regulacji gospodarki wodno-sedymentacyjnej w środkowym i dolnym biegu Rzeki Żółtej. Kontroluje bowiem 91,2 proc. spływu wody i prawie 100 proc. transportu osadów. Każdego roku, przed nadejściem głównego sezonu powodziowego, przeprowadza się tego typu akcję oczyszczania.

    W mediach społecznościowych pojawiły się materiały filmowe z tegorocznego “uwolnienia białego smoka” – jak określiła widok po otwarciu śluz odprowadzających osady jedna z ambasad Chińskiej Republiki Ludowej.

    – Zapora Xiaolangdi na Rzece Żółtej uwalnia “białego smoka” o natężeniu 2600 metrów sześciennych na sekundę, aby zepchnąć w dół rzeki ponad 100 mln ton osadów! – informowano.

    2600 m³/s odnosi się do wczesnego etapu tegorocznej operacji – maksymalny zrzut podczas całej akcji był znacznie większy, wg. doniesień chińskich mediów wyniósł 4990 m³/s. Szybko zrzucane masy wody i osadów przybrały brązowe zabarwienie. Całą inicjatywę koordynowała Komisja Ochrony Rzeki Żółtej.

    Taki proceder jest przeprowadzany każdego roku i trwa około trzech tygodni – w tym roku zajął 19 dni. Chiński serwis “Bastille Post” po zakończeniu akcji opublikował więcej danych:

    – Ta runda działań regulujących poziom wody i osadów pozwoliła osiągnąć wiele celów, w tym opróżnienie zbiorników w ramach ochrony przeciwpowodziowej, usunięcie osadów ze zbiorników oraz uzupełnienie zasobów wodnych na potrzeby ekologiczne. Poziomy wody we wszystkich sześciu zbiornikach objętych operacją, takich jak Xiaolangdi, Sanmenxia i Wanjiazhai, zostały obniżone poniżej poziomu przeciwpowodziowego, co pozwoliło uwolnić łączną pojemność magazynową wynoszącą 4,172 mld m³. Ilość osadów wypłukanych ze zbiornika Xiaolangdi wyniosła 179 mln ton, co stanowi rekordowy wynik wśród wszystkich poprzednich operacji przeprowadzonych w tym samym okresie. Osiągnięto niezwykłe wyniki w zakresie ochrony środowiska. W trakcie procederu 165 milionów m³ wody zostało skierowanych do terenów podmokłych delty ujścia Rzeki Żółtej – powiedział Zhang Bingduo, dyrektor działu planowania w biurze ds. zapobiegania powodziom i suszom przy Komisji Ochrony Żółtej Rzeki podlegającej Ministerstwu Zasobów Wodnych.


  • „YouTube Premium“ ruošia staigmeną: žiūrovams žada „Peacock“ turinį, bet yra viena sąlyga

    „YouTube Premium“ ruošia staigmeną: žiūrovams žada „Peacock“ turinį, bet yra viena sąlyga

    „YouTube“ planuoja išplėsti „YouTube Premium“ pasiūlą ir į prenumeratą įtraukti dalį kitos transliacijų platformos turinio. Apie tai paskelbta po to, kai „NBCUniversal“ pranešė pasirašiusi daugiametę partnerystę, kuri turėtų įsigalioti artimiausiais metais.

    Pagal skelbiamus planus, „YouTube Premium“ prenumeratoriai Jungtinėse Valstijose galėtų žiūrėti „Peacock“ serialus, filmus ir tam tikrus sporto renginius be papildomo mokesčio. Svarbi detalė ta, kad startas numatomas 2027 metais, todėl iki realaus įgyvendinimo dar gali keistis tiek sąlygos, tiek turinio apimtis.

    Turinys, kaip skelbiama, būtų pasiekiamas tiesiai „YouTube“ programėlėje, todėl vartotojams nereikėtų diegti atskiros „Peacock“ aplikacijos. Toks sprendimas atitinka pastarųjų metų tendenciją, kai didžiosios platformos ieško būdų mažinti prenumeratų nuovargį ir sujungti paslaugas vienoje vietoje.

    Vis dėlto yra sąlyga, kuri gali nepatikti daliai vartotojų: „Peacock“ turinys būtų rodomas su reklamomis. Nors „YouTube Premium“ įprastai siūlo žiūrėjimą be reklamų, šis principas, panašu, nebūtų taikomas partnerių katalogui.

    Ekonominė tokio paketo logika aiški: JAV „YouTube Premium“ individuali prenumerata kainuoja 15,99 JAV dolerio per mėnesį, o „Peacock“ planai prasideda nuo 10,99 JAV dolerio per mėnesį. Konvertuojant apytiksliu kursu, tai būtų apie 15 eurų ir apie 10 eurų, todėl vienoje prenumeratoje sutalpinus dalį turinio galima sutaupyti.

    Europai ir Lietuvai ši žinia kol kas nereiškia automatinio pokyčio. Skelbiama, kad susitarimas orientuotas į Jungtinių Valstijų rinką, o apie plėtrą į kitus regionus kol kas nekalbama.

    Tuo pačiu primenama, kad „Peacock“ turinys Lietuvoje jau pasiekiamas per „SkyShowtime“. Šios platformos kaina nuo 24,99 zloto per mėnesį, tai yra apie 6 eurus, tačiau konkreti suma gali skirtis priklausomai nuo taikomų akcijų ir pasirinkto plano.

    „YouTube Premium“ kainos pastaruoju metu augo ir JAV, ir kitose rinkose, įskaitant Lietuvą. Tokios partnerystės gali tapti vienu iš būdų pagrįsti brangimą, tačiau reklamos partnerių turinyje kelia klausimą, kiek iš tiesų bus išlaikyta premium patirtis.