CP v2

Blog

  • Lenkijos vyriausybė perspėja: platformos ignoruoja dezinformaciją, NASK skaičiai rodo mastą

    Lenkijos vicepremjeras ir skaitmeninimo ministras Krzysztofas Gawkowskis pareiškė, kad socialinės platformos pelnosi iš dezinformacijos, o vartotojų saugumą dažnai palieka antrame plane. Jo teigimu, delsiama reaguoti į pranešimus apie pažeidimus, o atsakomybė už turinio „gaudymą“ perkeliama valstybės institucijoms ir visuomenei.

    Šie pareiškimai nuskambėjo pristatant NASK analizę apie platformų reakciją į pranešimus 2026 metų pirmąjį pusmetį. NASK – Lenkijos institucija, kuri, be kitų funkcijų, stebi ir vertina interneto erdvėje plintančią dezinformaciją bei koordinuoja greito reagavimo veiksmus.

    Ataskaitos skaičiai: dauguma turinio liko

    NASK per 2026 metų pirmąjį pusmetį platformoms pateikė 65 220 pranešimų apie turinį, kuris, institucijos vertinimu, pažeidė platformų taisykles ar teisės aktus. Pašalinta buvo 4 380 įrašų, tai sudaro 6,7 proc., o 11 270 atvejais (17,3 proc.) taikyta matoma moderacija, pavyzdžiui, žymėjimas, dalinis apribojimas ar paskyros sankcijos.

    Didžiausia dalis – 49 570 pranešimų, arba apie 76 proc. – buvo atmesta. NASK „atmetimu“ laiko ne tik situacijas, kai platforma nepripažino pažeidimo, bet ir atvejus, kai dvi savaites nebuvo jokio atsakymo, todėl institucija tokį pranešimą priskyrė nepripažintiems.

    „Kiekviena socialinė platforma turi nešvarias rankas, kai kalbame apie internetą be dezinformacijos. Skirtumas tik tas, kad vienos nereaguoja visai, o kitos reaguoja minimaliai“, – sakė Krzysztofas Gawkowskis.

    Kur stringa moderacija ir kodėl tai svarbu

    NASK ekspertai pabrėžia, kad problemą sudaro ne vien turinio kiekis, bet ir sprendimų nenuoseklumas. Pasak institucijos atstovų, analogiški pranešimai kartais vertinami skirtingai, o pranešėjai dažnai negauna aiškių paaiškinimų, kodėl vienas profilis ar įrašas pašalinamas, o kitas – paliekamas.

    Kitas išskirtas aspektas – ribotas prieinamumas prie duomenų, reikalingų tyrimams, įskaitant reklamų bibliotekas ir jų paieškos galimybes. Tai turi tiesioginę reikšmę sukčiavimų prevencijai: kenksmingos reklamos gali būti rodomos trumpai, o viešas įrankių atsinaujinimas vėluoja, todėl tyrėjai informaciją kartais pamato jau po to, kai auditorija pasiekta.

    Ataskaitoje taip pat akcentuojama, kad dezinformaciją vis dažniau palaiko automatizacija. NASK vertinimu, DI gali būti naudojamas ne tik turiniui generuoti, bet ir jo platinimui automatizuoti, o tai leidžia kampanijas vykdyti greičiau, pigiau ir masiškiau.

    Prašymai platformoms ir galimos sankcijos

    Lenkijos vicepremjeras ragina platformas sukurti realiai veikiančias moderavimo komandas, kurios dirbtų lenkų kalba ir būtų įsikūrusios Lenkijoje. Taip pat reikalaujama greitesnių reakcijų į institucijų pranešimus, aktyvesnio botų tinklų šalinimo ir aiškesnių procedūrų, kad skundų nagrinėjimas nevirstų formalumu.

    Ministras pranešė, kad svarstoma naudoti teisines priemones ir finansines sankcijas, jei platformos nepaisys valstybės reikalavimų. Jo teigimu, dalis veiksmų gali būti derinama su Europos Komisija, o nacionaliniu lygmeniu pabrėžiama, kad šalies institucijoms reikia veiksmingų įrankių įgyvendinti ES Skaitmeninių paslaugų akto nuostatas.

    „Skaitmeninis karas su Rusija tęsiasi, o dezinformacijos fronte turime tylų sąjungininką – socialines platformas“, – sakė Krzysztofas Gawkowskis.

    Lenkijos skaitmeninimo viceministras Pawełas Olszewskis tuo metu pabrėžė platesnę atsakomybę ir būtinybę bendradarbiauti institucijoms, žiniasklaidai, verslui ir nevyriausybinėms organizacijoms. Pasak jo, artėjant rinkimams ir išliekant geopolitinei įtampai, prioritetu turi tapti saugumas ir greitas reagavimas į bandymus manipuliuoti viešąja nuomone.

  • Lenkija turi tvirtą centrų duomenims pagrindą, bet Varšuvoje ryškėja kritinė spraga: energija

    Lenkijos duomenų centrų rinka turi aiškų augimo potencialą, kurį stiprina didėjanti debesijos paslaugų paklausa ir spartėjantis DI sprendimų diegimas. Tačiau pagrindinis stabdis, lemiantis projektų tempą, vis dažniau yra ne sklypų ar klientų trūkumas, o prieiga prie elektros galios ir prisijungimo prie tinklo sąlygos.

    Tarptautinės nekilnojamojo turto paslaugų bendrovės „Cushman & Wakefield“ apžvalgoje pažymima, kad 2026 metų pirmąjį pusmetį EMEA regione (Europoje, Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje) duomenų centrų operacinė galia perkopė 12,1 gigavato. Tai daugiau nei 36 proc. augimas, palyginti su 2024 metų antruoju ketvirčiu, o kartu ryškėja ir nauja realybė: investuotojai vis dažniau renkasi vietas, kur lengviau užsitikrinti energiją.

    Varšuva išlieka traukos centru

    Lenkijoje didžiausias ir labiausiai išvystytas duomenų centrų taškas tebėra Varšuva, kuri laikoma svarbiu skaitmeninės infrastruktūros mazgu Vidurio ir Rytų Europoje. Vertinama, kad 2026 metų antrojo ketvirčio pabaigoje veikiančių objektų bendra galia sostinėje siekė 159 megavatus, o rinkoje veikė 28 objektai, priklausantys 17 operatorių.

    Vis dėlto naujų pajėgumų „vamzdis“ šiuo metu atrodo kukliai: statybose buvo tik apie 5 megavatai, kai metais anksčiau šis skaičius siekė 11 megavatų. Tuo pat metu dar apie 156 megavatai projektų yra planavimo stadijoje, o ankstyvo parengimo fazėje minimi ir papildomi 68 megavatų sumanymai.

    „Pasiūla EMEA regione išlieka nepakankama, o paklausa daugelyje šalių viršija prieinamą galią. Lemiamu veiksniu tampa gebėjimas užsitikrinti energijos tiekimą, leidimus ir realistiškus prijungimo terminus“, – sakė „Cushman & Wakefield“ EMEA duomenų centrų tyrimų vadovas Matyas Fazekas.

    Kodėl statybose taip mažai?

    Varšuvos pavyzdys parodo, kad vien planų ir rinkos dydžio neužtenka. Didžiausia kliūtis, kuri šiandien stabdo projektus, yra elektros energijos prieinamumas, tinklo pralaidumas ir prisijungimo procesų trukmė, o taip pat ir bendras energijos kainų lygis, galintis smarkiai pakeisti projekto ekonomiką.

    Rinkos struktūroje dominuoja colocation tipo duomenų centrai, kai infrastruktūra nuomojama daugeliui klientų. Tokie objektai sudarė apie 84 proc. veikiančios galios, o neužimtos galios rodiklis šiame segmente siekė 11,49 proc., kas rodo, kad rinka dar turi vietos augti, jei atsiranda naujų pajėgumų.

    „Lenkija turi tvirtą pagrindą duomenų centrų sektoriaus plėtrai: didelę vidaus rinką, augančią debesijos paklausą ir stiprėjantį technologijų ekosistemą. Tačiau Varšuvos duomenys aiškiai rodo pagrindinį iššūkį – statybose tėra 5 megavatai, tad vien investicinis potencialas problemos neišsprendžia“, – sakė „Cushman & Wakefield“ partneris Kamil Żach.

    DI projektai ieško galios už sostinės

    Augant DI skaičiavimo poreikiams, investuotojų dėmesys vis dažniau krypsta ir už Varšuvos ribų. Dideliems DI krūviams pritaikyti duomenų centrai reikalauja gerokai didesnės elektros galios, todėl ieškoma teritorijų su pramoniniais sklypais ir galimybe užtikrinti reikšmingus energijos srautus.

    Kartu pabrėžiama, kad dalis ambicingų projektų vis dar yra ankstyvoje stadijoje. Jų likimą lems tai, ar pavyks pritraukti klientus, užsitikrinti finansavimą ir, svarbiausia, gauti realias prisijungimo prie elektros tinklų galimybes su aiškiais terminais.

    EMEA regione matomas ir platesnis poslinkis: tradiciniai didieji mazgai vis dar dominuoja, tačiau dalis augimo keliasi į šalis, kurios gali pasiūlyti daugiau elektros, greitesnius prijungimus ir didesnius sklypus. Šis kontekstas Lenkijai yra ir galimybė, ir įspėjimas – konkurencija dėl energijos ir infrastruktūros tampa svarbesnė už pačią geografinę vietą.

  • JT perspėja: 1,5 laipsnio šilimo riba beveik pasiekta, o politinės lyderystės vis dar stinga

    Jungtinės Tautos įspėja, kad pasaulio vidutinė temperatūra sparčiai artėja prie 1,5 laipsnio šilimo ribos, dėl kurios valstybės susitarė 2015 metais Paryžiaus susitarime. Nors pastaraisiais metais matomas tam tikras progresas, JT vertinimu, laiko ryžtingiems sprendimams lieka vis mažiau.

    Ši riba laikoma kritine ne todėl, kad po jos klimatas staiga „sugriūva“, bet todėl, kad didėja pavojingų reiškinių tikimybė ir mastas. Dažnėja mirtinos karščio bangos, stiprios liūtys ir potvyniai, ilgalaikės sausros, miškų gaisrai, o ekonomikos ir sveikatos sistemoms tenka vis didesnis krūvis.

    „Tie, kurie prie problemos prisidėjo mažiausiai, nukenčia pirmi ir labiausiai“, – sakė JT generalinis sekretorius António Guterresas.

    JT Aplinkos programos (UNEP) analizė pabrėžia, kad norint, jog iki amžiaus vidurio atšilimas viršytų 1,5 laipsnio ribą tik keliomis dešimtosiomis ir stabilizuotųsi apie 1,7–1,8 laipsnio, pasaulinės šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos turėtų kasmet mažėti daugiau nei 6 proc. iki 2035 metų. Tačiau dabartinė trajektorija išlieka priešinga, nes pagrindinis emisijų šaltinis vis dar yra anglies, naftos ir dujų deginimas.

    Kartu UNEP pažymi, kad technologinis lūžis įmanomas ir jau vyksta. Nuo Paryžiaus susitarimo atsinaujinančios energetikos pajėgumai augo gerokai sparčiau, nei prognozuota, o saulės energetikos plėtra daugelyje regionų tapo vienu pigiausių naujos generacijos elektros šaltinių.

    Vis dėlto atotrūkis tarp pažadų ir realių veiksmų išlieka. JT vertinimu, jei valstybės ir toliau laikysis dabartinės politikos, iki šio amžiaus pabaigos atšilimas gali pasiekti apie 2,8 laipsnio, o net ir įgyvendinus ambicingesnius nacionalinius planus pasaulis vis tiek rizikuoja sustoti ties maždaug 2,1 laipsnio.

    „Emisijų atotrūkis virto politinės lyderystės atotrūkiu, o pasauliui baigiasi laikas ir pasiteisinimai“, – sakė António Guterresas.

    Artėjanti JT klimato konferencija laikoma vienu svarbiausių politinių momentų, kai šalys gali sutarti dėl konkretesnių priemonių. Tarp aptariamų krypčių minimas spartesnis ekonomikos elektrifikavimas, tačiau aplinkosauginės organizacijos pabrėžia, kad vien elektrifikacijos neužtenka, jei elektra ir toliau gaminama iš iškastinio kuro.

    Ne mažiau aštrus klausimas išlieka klimato finansavimas: kas, kiek ir kokiomis sąlygomis turėtų apmokėti prisitaikymo bei nuostolių mažinimo priemones besivystančiose šalyse. JT argumentas paprastas: klimato padariniai didina nelygybę, o be finansinių svertų daug regionų lieka be realių galimybių apsisaugoti.

    Naujausi ekstremalūs reiškiniai Europoje, įskaitant didelius potvynius, JT ataskaitose apibūdinami kaip tendencijos, o ne pavieniai atsitiktinumai. Dėl šios priežasties JT ragina mažinti emisijas greičiau, kartu iš karto investuojant į prisitaikymą, kad miestai, infrastruktūra ir sveikatos sistemos atlaikytų dažnėjančius smūgius.

    „Kiekviena laipsnio dalis yra svarbi. Kiekvieni delsimo metai apsunkina kelią atgal. Uždarykime šį atotrūkį dabar“, – sakė António Guterresas.

  • Sibiro Denisovo urve aptikta ledynmečio rūšis: DNR atskleidė paslaptingą jakų giminaitį

    Denisovo urve Altajaus regione mokslininkai aptiko stambaus žinduolio kaulų fragmentų, kurie, kaip paaiškėjo, nepriklauso nė vienai iki šiol aprašytai rūšiai. Nors radiniai buvo pernelyg suirę, kad gyvūną būtų galima patikimai atpažinti pagal kaulų formą, atsakymus suteikė senovinės DNR tyrimai.

    Genetinė analizė parodė, kad ledynmečiu gyvenęs gyvūnas buvo artimas šiuolaikinių jakų giminaitis, tačiau atstovavo atskirai evoliucinei linijai. Tyrėjai šiai nežinomai rūšiai laikinai pritaikė darbinį pavadinimą Jakas X ir pabrėžė, kad tai nėra oficialus mokslinis vardas.

    Tyrėjai ištyrė 20 kaulų fragmentų, iš kurių 14 rasta Denisovo urve, o likusieji – kitose regiono vietose. Mėginių amžius apėmė ilgą laikotarpį – maždaug nuo 250 000–200 000 metų iki apie 27 000 metų, todėl radiniai leidžia spręsti, kad rūšis regione egzistavo tūkstantmečiais.

    Nepaisant prastos kaulų būklės, komandai pavyko atkurti 20 senovinių genomų ir palyginti juos su šiuolaikinių bei išnykusių porakanopių duomenimis. Rezultatai parodė, kad gyvūnas priklausė jaučių pošeimiui, bet neatitiko nė vienos žinomos rūšies, o jo linija nuo šiuolaikinių jakų protėvių greičiausiai atsiskyrė maždaug prieš 400 000 metų.

    Vis dėlto vien genetinių duomenų nepakanka, kad būtų formaliai aprašyta nauja rūšis pagal zoologinės nomenklatūros taisykles. Tam paprastai reikia diagnostinių anatominių požymių, aiškaus tipinio egzemplioriaus ir išsamios aprašomosios medžiagos, o fragmentiški kaulai šiuos reikalavimus apsunkina.

    Mokslininkų vertinimu, Jakas X gyveno toje pačioje šaltojo laikotarpio aplinkoje kaip ir kiti vadinamosios mamutinės stepės gyventojai. Tuo metu didelę Sibiro dalį dengė žolynais paremta ekosistema, kurioje ganėsi stambūs žinduoliai, o jų gausa palaikė ir stambiųjų plėšrūnų populiacijas.

    Tarp to meto gyvūnų, su kuriais galėjo dalytis buveinę Jakas X, minimi stepiniai stumbrai, taurai, vilnoniai mamutai, vilnoniai raganosiai ir arkliai. Tarp stambiųjų plėšrūnų regione galėjo pasitaikyti urvinių hienų ir rudųjų lokių, o tai rodo sudėtingus mitybos ryšius ir konkurenciją.

    Genominiai duomenys leido apytikriai atsekti ir populiacijos pokyčius. Tyrėjai daro prielaidą, kad skaitlingumas galėjo smarkiau kristi atšilimo laikotarpiu maždaug prieš 120 000 metų, kai keičiantis klimatui kito ir buveinės bei pašaro prieinamumas.

    Rūšis vėliau išnyko, tačiau tikslaus išnykimo laiko kol kas nustatyti nepavyko. Mokslininkai pabrėžia, kad ateityje lemiamą vaidmenį gali suvaidinti nauji radiniai su geriau išlikusia anatomine medžiaga, kuri leistų rūšį aprašyti formaliai.

  • Anglijoje be spyglių likęs ežiukas tapo interneto sensacija: ar jie gali ataugti ir kada verta nerimauti

    Anglijoje nufilmuotas beveik be spyglių likęs ežiukas vardu Olis netikėtai tapo interneto sensacija, o įrašai apie jo būklę sulaukė milijonų peržiūrų. Gyvūnas į globą pateko Devono grafystėje veikiančiame ežių gelbėjimo centre, kai savanoriai pamatė, kad jis yra akivaizdžiai nusilpęs ir jam reikia skubios pagalbos.

    Centro darbuotojai pasakojo, kad atvežtas ežiukas buvo labai prastos būklės: jam buvo sunku ėsti, o atveriant burną pasirodydavo kraujas. Veterinarai nustatė dvi pagrindines problemas: grybelinę odos ligą, dažnai vadinamą odos grybeliu, ir bakterinę infekciją, dėl kurių didelė dalis spyglių iškrito.

    „Kai jis prasižiodavo, pradėdavo kraujuoti. Jam akivaizdžiai buvo labai skaudu“, – sakė gelbėjimo centro viena įkūrėjų Džudi Tomson.

    Pasak gelbėtojų, po gydymo ir nuolatinės priežiūros ežiuko būklė stabilizavosi: oda pamažu gyja, šašų mažėja, o gyvūnas jau pats valgo ir palaiko pastovų svorį. Vis dėlto jo dar negalima grąžinti į laukinę gamtą, nes be spyglių ežys yra ypač pažeidžiamas ir prasčiau apsisaugo nuo plėšrūnų bei šalčio.

    Olį išgarsino ne tik istorija, bet ir išvaizda: žmonės socialiniuose tinkluose jį lygino su avokadu, didele bulve ar susuktu kojiniu. Gelbėtojai sako, kad toks „be spyglių“ ežys pasitaiko retai, todėl dalis žmonių net ne iš karto supranta, koks tai gyvūnas.

    Specialistai pabrėžia, kad ežių spygliai gali ataugti, nes jie nuolat kinta viso gyvenimo metu. Spygliai sudaryti iš keratino, tos pačios medžiagos, kuri sudaro žmogaus plaukus ir nagus, todėl praradus senus spyglius, nauji gali pradėti augti tik po to, kai oda atsistato ir uždegimas suvaldytas.

    Jaunikliai gimsta su minkštesniais, šviesesniais spygliais, kurie greitai pasikeičia į tvirtesnius. Tačiau suaugusiam ežiui staigus, didelis spyglių netekimas ir plikų plotų atsiradimas paprastai rodo sveikatos problemą, o dažniausios priežastys yra odos grybelis, erkės, bakterinės infekcijos ar kiti uždegimai.

    Gelbėtojai primena, kad dieną lauke pamatytas ežys ne visada reiškia bėdą, bet tai dažnai būna signalas, kad gyvūnas nusilpęs, serga ar ieško pagalbos. Tokiais atvejais patariama kreiptis į vietos laukinių gyvūnų globos ar gelbėjimo organizacijas, nes netinkamas maistas, stresas ir šaltis ežiams gali būti lemtingi.

    Olį išgarsinusi istorija padėjo atkreipti dėmesį ir į pačių gelbėjimo centrų kasdienybę. Centras, prižiūrintis ežius privačiuose namuose, per kelerius metus gerokai išplėtė veiklą: dabar kasmet priima daugiau nei 1 000 gyvūnų, o vienu metu globoja iki kelių šimtų ežių, todėl parama tampa gyvybiškai svarbi.

    Populiarumas virto ir realia pagalba: pasakojimas apie Olį paskatino aukoti, o surinkta suma pasiekė maždaug 5 800 eurų. Gelbėtojai sako, kad tokios istorijos padeda žmonėms pastebėti, kaip greitai laukiniai gyvūnai nukenčia nuo ligų, sužalojimų ar nepalankių sąlygų, ir kodėl profesionali priežiūra jiems dažnai yra vienintelė galimybė išgyventi.

  • Černobylio draustinyje per metus elnių sumažėjo 1,5 karto: mokslininkai įvardija pagrindinę priežastį

    Černobylio radiaciniame ekologiniame biosferos draustinyje fiksuojamas ryškus elnių populiacijos kritimas. Draustinio mokslininkai praneša, kad šį sezoną elnių skaičius, palyginti su ankstesniais metais, sumažėjo maždaug 1,5 karto, o pokyčiai jau matomi ir iš gyvūnų elgsenos.

    Pasak tyrėjų, šių metų ruja truko ilgiau nei įprasta, o patelės į rują įsijungė ne taip sinchroniškai kaip anksčiau. Nors galiausiai haremai susiformavo, sezono apibendrinimas, anot specialistų, nuvylė: elnių pastebimai mažiau visame stebimų teritorijų tinkle.

    Pagrindine priežastimi įvardijama prastėjanti pašarinė bazė, nors iš pirmo žvilgsnio kraštovaizdis gali atrodyti žalias ir vešlus. Tyrėjai pabrėžia, kad žalia danga nebūtinai reiškia kokybišką maistą žolėdžiams: invaziniai augalai ir kai kurios agresyviai plintančios žolės keičia augalijos sudėtį taip, kad maistingų, elniams tinkamų rūšių dalis mažėja.

    Situaciją komplikuoja invazinių rūšių plėtra vakariniuose draustinio plotuose. Specialistai atkreipia dėmesį į sparčiai plintančius augalus, kurie iš pradžių dažniau laikėsi pakelėse, bet pastaruoju metu vis aktyviau užima apleistus laukus ir natūralias buveines, išstumdami vietines rūšis.

    „Įsivaizduokite dideles erdves, apaugusias aukšta žole, kurioje iš tiesų vis mažiau maistingų augalų, prie kurių prisitaikę vietiniai žolėdžiai“, – sakė draustinio mokslininkai.

    Jų teigimu, tokiose teritorijose formuojasi paradoksali situacija: žolėdžiai ir toliau juda tais pačiais maršrutais, tačiau reali mitybos vertė krenta. Tai gali lemti prastesnę gyvūnų būklę prieš žiemą, mažesnį jauniklių išgyvenamumą ir lėtesnį populiacijos atsikūrimą.

    Elnių gausa yra svarbi visos ekosistemos grandis: ji veikia augalijos struktūrą, plėšrūnų mitybos galimybes ir bendrą biologinės įvairovės pusiausvyrą. Kai sumažėja didelių žolėdžių, gali keistis ir kitų rūšių pasiskirstymas, o kai kuriose vietose tai ilgainiui paveikia net buveinių mozaiką.

    Mokslininkai pabrėžia, kad svarbiausias klausimas dabar yra ne vien dabartinis skaičių kritimas, o ilgalaikė tendencija. Jei pašarinė bazė ir toliau prastės, net ir esant pakankamai „žalumos“ vizualiai, populiacijai gali būti sunku stabilizuotis.

    „Ar čia užteks maisto, kad elniai išgyventų žiemą ir užaugintų jauniklius? Tai nėra antraeilis klausimas, tai visos populiacijos ateities klausimas“, – sakė draustinio specialistai.

    Ekspertai pažymi, kad invazinių augalų valdymas ir buveinių stebėsena tampa vis svarbesni, ypač teritorijose, kuriose žmogaus veikla sumažėjusi, o apleistos žemės sudaro sąlygas greitam augalijos pokyčiui. Tokiose vietovėse pokyčiai gali vykti tyliai, bet turėti didelį poveikį laukiniams gyvūnams.

  • Ukrainos ornitologai atsekė gandrų migraciją Afrikoje: kur nuvedė GPS ir kas stabdė ryšį

    Ukrainos ornitologams pavyko atnaujinti ryšį su dviem GPS siųstuvais pažymėtais gandrais, pramintais Bojumi ir Hartbitu, kurie rudens migracijos metu skrenda per Afriką. Kurį laiką jų buvimo vieta nebuvo atnaujinama dėl sutrikusio mobiliojo ryšio ir pažeistos telekomunikacijų infrastruktūros konfliktų paveiktose teritorijose.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokiais atvejais tylintis siųstuvas nebūtinai reiškia įrangos gedimą ar paukščio žūtį. Atokiose Sudano vietovėse ryšys gali būti fragmentiškas, todėl duomenys į sistemą neretai patenka pavėluotai, kai paukštis priartėja prie ryšio zonos.

    Pagal atnaujintus GPS duomenis Bojus rugsėjo 3 dieną pakilo iš Nasero ežero apylinkių Egipte ir pasuko į pietus, kirsdamas sieną su Sudanu. Per artimiausią savaitę gandras judėjo pietų kryptimi, o vėliau pakeitė trajektoriją į pietvakarius, link Rytų Darfūro.

    Rugsėjo 11 dieną jis buvo sustojęs maždaug 120 km nuo Pietų Sudano sienos, taip per 8 dienas įveikęs daugiau kaip 2 000 km. Rytų Darfūre paukštis užtruko beveik mėnesį, migruodamas tarp sausesnių krūmynų savanų teritorijų ir kitų poilsiui tinkamų vietų.

    Spalio viduryje Bojus kirto Šiaurės Kordofano teritoriją ir pasiekė Abjėjų, ginčijamą pasienio regioną tarp Sudano ir Pietų Sudano. Vėliausiai fiksuotu metu jis tęsė judėjimą pietryčių kryptimi, artėdamas prie Pietų Sudano.

    Hartbitas migraciją pradėjo anksčiau. Rugpjūčio 24 dieną jis išskrido iš Nasero ežero regiono Egipte ir pasuko į pietvakarius, laikydamasis Nilo krypties.

    Rugpjūčio 27 dieną gandras kirto rytinę Čado sieną, o rugpjūčio 30 dieną sustojo Geros regione. Per maždaug savaitę jis buvo įveikęs apie 1 800 km, o toje teritorijoje išbuvo iki spalio 10 dienos.

    Vėliau Hartbitas pajudėjo į rytus, spalio 12 dieną kirto Sudano sieną, skrido per Pietų Darfūrą ir tęsė kelionę. Spalio 19 dieną jis jau buvo užfiksuotas Pietų Sudane, o per dešimt dienų buvo įveikęs daugiau kaip 1 500 km maršrutą iš Čado per Sudaną.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad šių gandrų kelias driekiasi per labai skirtingas Afrikos gamtines zonas: nuo dykumų ir pusdykumių prie Nasero ežero bei Sahelio juostos iki sausųjų savanų ir drėgnų Baltosios Nilo baseino teritorijų. Tokie kontrastai leidžia tiksliau suprasti, kur paukščiai randa maisto ir saugių poilsio vietų.

    GPS sekimas padeda identifikuoti svarbiausias sustojimo zonas ir migracijos koridorius, kurie yra kritiški paukščių išlikimui. Tyrėjai pabrėžia, kad duomenys ypač vertingi vertinant, kaip migraciją veikia klimato kaita, sausros ir žmogaus veikla, o taip pat planuojant buveinių apsaugą tarptautiniu mastu.

    Pietų kryptimi nuo dabartinių fiksuotų vietų plyti didelės Baltosios Nilo baseino šlapžemės, įskaitant vienas didžiausių tropinių pelkių teritorijų regione. Tokios šlapžemės paukščiams suteikia vandens, gausų maisto išteklių spektrą ir tinkamas buveines poilsiui prieš tolesnę migraciją.

  • Ar daržo gėlėmis jau vėlu? Specialistai įvardijo, ką rudenį dar verta sodinti

    Rudeninis sodinimas daugeliui gėlių gali būti net palankesnis nei pavasarinis: nebėra vasaros karščio, žemė dažniau būna drėgna, todėl šaknys greičiau prisitaiko. Vis dėlto, artėjant šalnoms, svarbiausia sekti ne kalendorių, o dirvos temperatūrą ir artimiausių savaičių orų prognozes.

    Sodinimo sėkmę lemia ne pirmoji šalna, o momentas, kai įšąla dirva. Kol žemė dar minkšta, įdirbama ir neužmirkusi, dalį gėlių galima drąsiai sodinti ir vėlyvą rudenį, ypač jeigu pasirinkta apsaugota, saulėta vieta.

    Kiek laiko gėlės dar spėja įsišaknyti

    Daugiametėms gėlėms paprastai reikia apie 4–6 savaičių, kad šaknys sustiprėtų iki stabilaus įšalo. Tai nėra griežta taisyklė, tačiau kuo vėliau sodinama, tuo didesnė rizika, kad augalas žiemą pasitiks nespėjęs įsitvirtinti.

    Svarbu įvertinti ir vietines sąlygas: pajūryje ruduo dažnai būna ilgesnis ir švelnesnis, o žemyninėje dalyje šalnos gali užklupti anksčiau. Net tame pačiame sklype užuovėjoje esanti lysvė gali būti keliais laipsniais šiltesnė nei atvira, vėjuota vieta.

    Ką dar verta sodinti rudenį

    Jei norite pavasarį sulaukti tulpių, narcizų, krokų ar kitų svogūninių gėlių, dažnu atveju dar ne per vėlu. Svogūnams reikia vėsos, kad jie pradėtų šaknytis, todėl rudeninis sodinimas yra įprastas būdas užsitikrinti ankstyvą žydėjimą.

    Svarbiausia taisyklė svogūninėms gėlėms vėlyvą rudenį yra gera drenažo kokybė. Užmirkusioje dirvoje svogūnai greičiau pažeidžiami puvinių, todėl verta rinktis laidžią žemę ir nepadauginti laistymo, ypač jei lietaus netrūksta.

    Daugiamečių gėlių sodinimas ar persodinimas rudenį taip pat įmanomas, tačiau reikėtų rinktis ištvermingas, vietinėms žiemoms pritaikytas rūšis. Jei augalas jautresnis šalčiui arba prognozuojamas staigus atšalimas, saugesnis sprendimas gali būti darbus atidėti iki pavasario.

    Vienmetės gėlės rudenį priklauso nuo jų atsparumo: našlaitės ir kitos vėsą pakeliančios gėlės papuoš lysves ilgiau, o šilumamėgės, tokios kaip serenčiai ar cinijos, po šalnų dažniausiai greitai praranda dekoratyvumą. Todėl rudenį verta sodinti tik tas vienmetes, kurios realiai atlaikys vėsesnes naktis.

    Jei pasodinote per vėlai: kaip padidinti šansus

    Vėlai pasodintų augalų skubiai iškasti nereikia, ypač jei jie atsparūs šalčiui. Daug ką lemia tai, ar šaknų zona apsaugota nuo staigių temperatūros svyravimų ir ar dirva iki įšalo neperdžiūsta.

    Jeigu dirva sausa, ją verta saikingai sudrėkinti prieš numatomą ilgesnį atšalimą, nes pernelyg sausa žemė šilumą išlaiko prasčiau. Taip pat praverčia mulčias, kuris stabilizuoja temperatūrą ir apsaugo šaknis nuo iškilnojimo, kai dirva pakaitomis įšąla ir atšyla.

    Jautresnius augalus naktinių šalnų metu galima pridengti orui laidžia danga, tačiau svarbu, kad augalas neperkaistų saulėtą dieną. O apšalusio antžeminio augalo dalies dažnai neverta skubėti šalinti iškart: pavasarį paprasčiau įvertinti, kas tikrai nunyko, o kas atžels.

    Geriausias orientyras rudeniniam sodinimui yra paprastas: kol dirva įdirbama ir neįšalusi, o artimiausios savaitės nežada ilgalaikio šalčio, dalį gėlių dar galima sodinti. Vis dėlto, jei abejojate dėl konkrečios rūšies atsparumo, saugiausias sprendimas yra rinktis svogūnines gėles arba palikti jautresnius augalus pavasariui.

  • Sushi valgymo taisyklė, kurią daug kas daro neteisingai: japonai pataria nuo ko pradėti

    Jei mėgstate sušius su riebiu tunu ir dažniausiai juos užsisakote pirmiausia, Japonijoje toks pasirinkimas ne visada laikomas geriausiu. Japonų virtuvės žinovai pabrėžia, kad sušių ragavimo seka gali turėti įtakos tam, kaip pajusite skirtingų žuvų skonį. Dėl to kai kur rekomenduojama laikytis paprastos, bet ne visiems žinomos taisyklės.

    Tradicinis požiūris remiasi logika, kad receptoriai greitai prisitaiko prie intensyvių skonių. Pirmiausia siūloma ragauti švelnios baltos žuvies sušius, pavyzdžiui, iš plekšnės ar jūrinio karšio, nes jų subtilius niuansus lengviausia atpažinti pačioje pradžioje. Tik vėliau patariama pereiti prie ryškesnio, riebesnio ir sodresnio skonio žuvų, tarp jų ir riebaus tuno.

    Tokią seką dažnai galima sutikti oma kase patirtyse, kai patiekalų pasirinkimą svečias patiki šefui, o sušiai pateikiami vienas po kito. Tuomet progresija nuo švelnių skonių prie intensyvesnių laikoma būdu geriau „perskaityti“ kiekvieną kąsnį. Virtuvės profesionalai aiškina, kad taip išryškėja skirtumai tarp žuvų tekstūros, riebumo ir poskonio.

    Diskusijų šia tema Japonijoje netrūksta ir dėl kasdienių situacijų. Viena plačiau aptarta istorija pasakoja apie biuro darbuotoją, kuris vakarieniaudamas su naujos įmonės vadovu pradėjo nuo riebaus tuno, o vėliau sulaukė priekaišto dėl etiketui esą netinkamos sekos. Vadovas tvirtino, kad dera pradėti nuo baltos žuvies, tačiau darbuotojas aiškino jos nemėgstantis.

    Visgi svarbu suprasti, kad tai labiau rekomendacija, o ne griežta taisyklė. Kasdienėje aplinkoje, ypač paprastesniuose sušių restoranuose, žmonės dažnai renkasi tai, kas jiems skaniausia, ir dėl to nejaučia spaudimo laikytis tradicinės tvarkos. Tačiau vietose, kur šefas ruošia sušius priešais svečią, nuoseklus užsakymas nuo švelnesnių žuvų prie riebesnių gali būti suprastas kaip pagarba tradicijai ir pačiam meistrui.

    Maisto kultūros ekspertai pastebi, kad panašios degustavimo logikos laikomasi ir kitose virtuvėse, kai skoniai dėliojami nuo lengvesnių prie intensyvesnių. Jei norite išbandyti šį principą praktiškai, galima pradėti nuo baltos žuvies nigiri, vėliau pereiti prie lašišos, o pabaigoje rinktis riebų tuną ar kitus ryškiausius kąsnius. Taip tikėtina lengviau pajusite, kuo skiriasi kiekviena žuvis ir kaip keičiasi burnos pojūtis.

  • Po 20 metų į kino sales grįžta H. Jackmano ir N. Nolano trileris: bus IMAX ir 70 mm

    Po dviejų dešimtmečių į didžiuosius ekranus sugrįžta vienas labiausiai aptarinėjamų Christopherio Nolano filmų – mokslinės fantastikos ir trilerio elementus jungiantis The Prestige, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka Hugh Jackmanas ir Christianas Bale’as.

    Studija „Disney“ patvirtino, kad jubiliejiniai seansai pasaulio kino teatruose numatyti 2027 metų sausio 29 dieną. Žiūrovams žadama galimybė filmą išvysti ne tik įprastu skaitmeniniu formatu, bet ir IMAX, taip pat 70 mm bei 35 mm juostoje.

    Jubiliejiniai seansai premium formatais

    Tokie perleidimai pastaraisiais metais tapo ryškia kino industrijos tendencija: studijos ir kino teatrai vis dažniau grąžina auditorijai kultinius filmus, siūlydami aukščiausios kokybės projekcijas. Premium formatai padeda iš naujo pritraukti žiūrovus į sales ir primena, kodėl kai kurie filmai geriausiai veikia būtent dideliame ekrane.

    The Prestige perleidimas išsiskiria tuo, kad daliai auditorijos tai gali būti pirmoji proga šį filmą pamatyti IMAX ir 70 mm formatais. Kino gerbėjams tai reikšminga detalė, nes 70 mm juosta paprastai siejama su itin detaliu vaizdu, didesniu ryškumu ir išskirtiniu kino patyrimu.

    „Labai džiaugiuosi galėdamas sugrąžinti The Prestige į didįjį ekraną, o ypač tuo, kad žiūrovai pirmą kartą galės jį pamatyti 70 mm juostoje ir IMAX“, – sakė Christopheris Nolanas.

    Apie ką filmas ir kodėl jis neprarado aktualumo

    Pagal Christopherio Priesto romaną sukurtas filmas pasakoja apie du varžovus iliuzionistus, kurių konkurencija perauga į pavojingą apsėdimą. H. Jackmanas vaidina charizmatišką šoumeną Robertą Angierą, o C. Bale’as – talentingą iliuzionistą Alfredą Bordeną.

    Kartu su jais filme vaidina Michaelas Caine’as ir Scarlett Johansson, o scenarijų Christopheris Nolanas rašė kartu su broliu Jonathanu Nolanu. Filmas vertinamas už įtampą, daugiasluoksnę struktūrą ir finalą, kuris iki šiol skatina diskusijas bei pakartotines peržiūras.

    Apdovanojimai ir vieta Nolano filmografijoje

    Nors The Prestige dažnai lieka didesnių Nolano blockbusterių šešėlyje, jis laikomas vienu ryškiausių režisieriaus darbų ankstyvojoje karjeroje. Filmas sulaukė dviejų Oskarų nominacijų – už kinematografiją ir dailės režisūrą.

    Perleidimas taip pat simboliškai sutampa su nauja banga, kai kino industrija aktyviai išnaudoja repertuarinius seansus ir jubiliejines datas. Žiūrovams tai proga atrasti filmą pirmą kartą arba pamatyti jį taip, kaip jis buvo sumanytas – kino salėje, su maksimalia vaizdo ir garso kokybe.