CP v2

Blog

  • Netikėta žinia iš Vilkaviškio: mirė ilgametis vadovas ir politikas Bernardas Marčiukonis

    Netikėta žinia iš Vilkaviškio: mirė ilgametis vadovas ir politikas Bernardas Marčiukonis

    Vilkaviškio kraštą pasiekė liūdna žinia – 2026 metais spalio 20 dieną mirė ilgametis vadovas ir politikas Bernardas Marčiukonis. Jis buvo gerai žinomas kaip žmogus, kurio profesinė patirtis ir sprendimai dešimtmečius darė įtaką rajono įstaigų ir infrastruktūros raidai.

    B. Marčiukonis gimė 1952 metais gegužės 25 dieną Lazdijų rajone, Burakavo kaime. 1970 metais baigęs Šventežerio vidurinę mokyklą, jis pasirinko inžinieriaus elektriko kelią ir 1975 metais baigė tuometinį Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institutą, šiandien žinomą kaip Kauno technologijos universitetas.

    Didžioji profesinio gyvenimo dalis buvo susijusi su Vilkaviškio rajonu, kur jis dirbo ir vadovavo skirtingose organizacijose bei įmonėse. Tarp pareigų minimos atsakomybės nuo vyriausiojo energetiko iki direktoriaus, taip pat darbas banko filiale bei pramonės ir prekybos srityse.

    Ryškiausiai vietos bendruomenėje jis įsiminė kaip UAB Vilkaviškio vandenys direktorius, kurio vadovavimo laikotarpiu buvo vykdomi vandentvarkos infrastruktūros plėtros darbai. Tokie projektai savivaldybėms paprastai reiškia ne tik techninį atnaujinimą, bet ir ilgametes investicijas į geriamojo vandens kokybę, nuotekų tvarkymą bei paslaugų patikimumą.

    Vėliau jis dirbo Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriumi ir ėjo vicemero pareigas. Šiose pozicijose dažniausiai tenka koordinuoti strateginius savivaldybės sprendimus, prižiūrėti viešųjų paslaugų veikimą ir užtikrinti, kad investicijų projektai būtų įgyvendinami laiku bei laikantis reikalavimų.

    Politiniame gyvenime Bernardas Marčiukonis buvo siejamas su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Jo aplinkoje pabrėžtas principas buvo orientacija į darbus, o ne pažadus.

    „Pasiryžkime nekalbėti, nežadėti, o dirbti“, – sakė Bernardas Marčiukonis.

    Artimieji ir kolegos atsisveikina su žmogumi, kurio veikla buvo glaudžiai susijusi su rajono kasdienybe ir viešųjų paslaugų organizavimu. Šeimai ir artimiesiems reiškiama užuojauta.

    Skelbiama, kad atsisveikinimas vyks 2026 metais spalio 23 dieną nuo 13 valandos Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedros šarvojimo salėje. Šventosios mišios numatytos 2026 metais spalio 24 dieną 9 valandą, išlydėjimas – 14 valandą į Šventežerio kapines.

  • Kaip teisingai matuoti temperatūrą: šios klaidos iškreipia rodmenis ir slepia karščiavimą

    Peršalimo ir kitų infekcijų metu temperatūros matavimas dažnai tampa pirmuoju žingsniu sprendžiant, ar pakanka poilsio, ar jau verta kreiptis į medikus. Tačiau net ir geras termometras gali rodyti netiksliai, jei matuojama netinkamai, o tai ypač svarbu stebint vaikų būklę.

    Šiuolaikiniai termometrai per pastaruosius dešimtmečius smarkiai pasikeitė: dėl saugumo iš kasdienio naudojimo daugelyje šalių pasitraukė gyvsidabrio termometrai, o juos pakeitė elektroniniai ir infraraudonųjų spindulių modeliai. Nors patogumas išaugo, matavimo taisyklės išliko kritiškai svarbios, nes skirtingos kūno vietos natūraliai turi skirtingą temperatūros normą.

    Kur matuoti ir kokia norma?

    Matavimas pažastyje yra vienas populiariausių, tačiau jam reikia sausos odos ir tvirtai priglaustos termometro galvutės. Suaugusiesiems dažniausiai laikoma, kad pažastyje įprasti rodmenys svyruoja maždaug nuo 35,4 iki 37 laipsnių, o vaikams dažnai būna kiek aukštesni.

    Matuojant burnoje termometrą reikia laikyti po liežuviu, burną užčiaupti, o prietaisą prieš ir po naudojimo dezinfekuoti. Burnoje įprasta norma dažniausiai yra apie 36,0–37,5 laipsnio, tai yra dažnai maždaug 0,2–0,5 laipsnio aukščiau nei pažastyje.

    Tikslesniu vidinės kūno temperatūros atspindžiu laikomas matavimas tiesiojoje žarnoje, tačiau jis turi būti atliekamas atsargiai, ypač vaikams. Tokiu atveju rodmenys paprastai būna aukščiausi, o norma dažnai siekia apie 37,7 laipsnio.

    Bekontakčiai kaktos termometrai patogūs, bet jautrūs aplinkos sąlygoms: rezultatą gali iškreipti prakaitas, kremas ant odos, vėjas ar staigūs temperatūros pokyčiai patalpoje. Kaktos srityje įprasta temperatūra dažnai laikoma apie 36,5 laipsnio, tačiau svarbiausia yra matuoti tomis pačiomis sąlygomis ir lyginti dinamiką.

    Ausies termometrai matuoja infraraudonaisiais spinduliais ir, tinkamai naudojami, gana gerai atspindi kūno vidų. Stebint karščiavimą rekomenduojama matuoti visada toje pačioje ausyje, nes anatominiai skirtumai tarp ausų gali lemti nevienodus rodmenis.

    Dažniausios klaidos, kurios iškreipia rodmenis

    Vienas tipinių netikslumų šaltinių yra matavimas iškart po fizinio krūvio, karšto dušo, ką tik suvalgius ar išgėrus karšto arba šalto gėrimo. Tokiais atvejais organizmui reikia laiko grįžti į įprastą būseną, todėl verta palaukti ir tik tada kartoti matavimą.

    Pažastyje dažnai suklystama paliekant odą drėgną arba laikant termometrą nepakankamai priglaustą. Taip pat svarbu nejudą laikysena ir pakankamas matavimo laikas, ypač jei naudojamas ne greito matavimo prietaisas.

    Netikslumus gali lemti ir paprastos techninės priežastys: išsikrovusi baterija, pažeistas sensorius, neteisingai uždėtas ausies antgalis ar nedezinfekuotas prietaisas, kai juo naudojasi keli šeimos nariai. Jei rodmuo atrodo nelogiškas, patikimiausia yra pakartoti matavimą laikantis gamintojo instrukcijos ir pasirinkus tą pačią matavimo vietą.

    Kada tai jau karščiavimas?

    Suaugusiesiems įprasta kūno temperatūra dažniausiai yra apie 36–37 laipsnius, tačiau ji kinta dėl paros meto, fizinio aktyvumo ir matavimo vietos. Dažniausiai laikoma, kad subfebrili temperatūra yra maždaug 37,1–38 laipsniai, o karščiavimas paprastai prasideda nuo 38 laipsnių.

    Apie 39 laipsnius ir daugiau dažnai vertinama kaip aukštas karščiavimas, o 40 laipsnių ar daugiau paprastai laikoma situacija, kai būtinas skubus medicininis įvertinimas, ypač jei kartu atsiranda nerimą keliančių simptomų. Sprendžiant dėl veiksmų svarbu vertinti ne tik skaičių, bet ir bendrą savijautą, kvėpavimą, sąmonės būklę, skysčių vartojimą.

    Ne visada pakilusią temperatūrą būtina iškart mažinti, jei savijauta gera ir nėra kitų pavojingų požymių, dažnai pakanka poilsio ir skysčių. Vis dėlto kūdikiams iki 3 mėnesių amžiaus 38 laipsnių ar didesnė temperatūra yra signalas nedelsti ir kreiptis į gydytoją.

    Karščiavimą mažinantys vaistai, tokie kaip paracetamolis ar ibuprofenas, dažniausiai svarstomi tuomet, kai temperatūrą lydi aiškus diskomfortas, skausmas ar prasta savijauta. Jei atsiranda dusulys, sprando rigidiškumas, sąmonės sutrikimai, neįprastas bėrimas ar labai stiprus galvos skausmas, reikalinga skubi medicininė pagalba.

  • Virinate ar neverta? Tyrimai atskleidė, kiek mineralų iš tiesų praranda vanduo ir kada tai svarbu

    Virdami vandenį daugelis tikisi paprasto efekto: jis tampa saugesnis, tačiau kartu esą „išverda“ ir mineralai. Naujausi tyrimai rodo, kad pokyčiai tikrai vyksta, bet dažniausiai nėra tokie dideli, kaip įprasta manyti. Esminis skirtumas priklauso nuo to, ar vanduo yra kietas, ar minkštas, ir kaip ilgai jis kaitinamas.

    Kaitinant ypač kietą vandenį iš jo pasišalina dalis ištirpusio anglies dioksido. Dėl to keičiasi pusiausvyra, o dalis ištirpusio kalcio gali virsti kalcio karbonatu, kuris vandenyje tirpsta prastai. Būtent šis procesas dažniausiai ir matomas kaip kalkių nuosėdos virdulio dugne.

    2024 metais žurnale Applied Food Research publikuota analizė aprašė, kad verdant gali nusėsti ne tik kalcis, bet tam tikromis sąlygomis ir magnis. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, jog procesas nėra vienodas visiems atvejams: rezultatą lemia vandens sudėtis, jo kietumas, šarminė talpa ir virimo trukmė. Tai paaiškina, kodėl vienuose namuose nuosėdų beveik nebūna, o kitur virdulį tenka valyti nuolat.

    Duomenys iš vandentiekio vandens sudėties palyginimo prieš ir po virinimo rodo, kad kalcio kiekis mažėjo nuo maždaug 95,8 iki 89,7 miligramo litre, tai yra apie 6 proc. Magnio pokytis buvo minimalus: prieš virimą fiksuota apie 12,1 miligramo litre, po virimo apie 12,7 miligramo litre. Panašiai nedideli pokyčiai stebėti ir natrio bei kalio atveju.

    Kai kurių mikroelementų, pavyzdžiui, cinko, kiekis po virinimo gali sumažėti labiau, tačiau pradinės koncentracijos dažniausiai būna nedidelės. Dėl to praktinė reikšmė kasdieniam racionui paprastai yra ribota. Kitaip tariant, virinimas gali pakeisti mineralų pavidalą ar jų pasiskirstymą, bet nepadaro vandens staiga „bevertį“.

    Svarbu suprasti, kad nuosėdos virdulyje nereiškia, jog iš vandens dingo visi mineralai. Tai reiškia, kad dalis jų iš tirpios formos perėjo į netirpią ir nusėdo. Minkštas vanduo gali elgtis visai kitaip nei kietas vanduo, kuriame daug vandenilio karbonatų, todėl universalaus teiginio, kad virintas vanduo visada turės, pavyzdžiui, 10 ar 20 proc. mažiau mineralų, nėra.

    Kalbant apie kasdienę sveikatą, vandens pagrindinė funkcija yra užtikrinti skysčių balansą. Hidratacija priklauso nuo daugelio veiksnių, o vien kalcio ar magnio kiekis vandenyje savaime nenulemia, kaip efektyviai organizmas pasisavins skysčius. Mineralai, kuriuos gauname su vandeniu, yra tik dalis mitybos, o reikšmingesni šaltiniai paprastai yra maistas.

    Bendros rekomendacijos dažnai apibendrinamos taip, kad suaugusiam žmogui per dieną dažniausiai pakanka apie 1,5–2 litrų skysčių, tačiau poreikį stipriai didina karštis, intensyvus fizinis krūvis ir individualūs organizmo ypatumai. Aktyviai sportuojant ar per karščius skysčių poreikis gali pastebimai išaugti, todėl svarbiausia orientuotis į savijautą ir skysčių netekimą.

    Virinimas ypač aktualus ten, kur kyla mikrobiologinės taršos rizika, pavyzdžiui, keliaujant ar naudojant nepatikrintą šaltinį. Kasdienėje buityje, jei vanduo atitinka saugos reikalavimus, pasirinkimas virinti dažniau tampa skonio, įpročių ir buitinės technikos priežiūros klausimu. O jei vargina kalkių nuosėdos, tai paprastai yra signalas apie didesnį vandens kietumą, o ne apie jo netinkamumą gerti.

  • Kaip sumažinti kraujospūdį be vaistų: gydytojai įvardijo įpročius, kurie tikrai veikia

    Padidėjęs kraujospūdis ilgą laiką gali nesukelti jokių simptomų, tačiau didina infarkto, insulto ir inkstų pažeidimų riziką. Specialistai pabrėžia, kad gyvenimo būdo korekcijos yra būtinos net ir tada, kai vėliau prireikia vaistų.

    Europos kardiologų gairėse nurodoma, kad padidėjusiu kraujospūdžiu laikomos maždaug 120–139 ir (arba) 70–89 milimetrų gyvsidabrio stulpelio reikšmės. Hipertenzija dažniausiai diagnozuojama, kai kabinete nustatoma ne mažiau kaip 140/90 milimetrų gyvsidabrio stulpelio.

    Mažiau druskos kasdien

    Vienas svarbiausių žingsnių yra druskos kiekio mažinimas, nes per didelis natrio kiekis skatina skysčių susilaikymą ir gali kelti kraujospūdį. Pasaulio sveikatos organizacija suaugusiesiems rekomenduoja suvartoti mažiau nei 5 gramus druskos per dieną, tai yra maždaug arbatinį šaukštelį.

    Svarbu suprasti, kad daug druskos gaunama ne tik iš sūdomo maisto. Jos nemažai būna duonoje, mėsos gaminiuose, sūriuose, pusgaminiuose, greitajame maiste ir užkandžiuose, todėl verta skaityti etiketes ir dažniau rinktis mažiau perdirbtus produktus.

    Ruošiant maistą druską galima iš dalies pakeisti prieskoninėmis žolelėmis, česnaku, pipirais ar citrinų sultimis. Tokie pokyčiai padeda išlaikyti skonį, bet sumažinti natrio kiekį racione.

    Kalio nauda ir atsargumas

    Kitas svarbus mitybos elementas yra kalis, kuris padeda reguliuoti natrio balansą ir gali prisidėti prie geresnės kraujospūdžio kontrolės. Jo gausu daržovėse, vaisiuose, bulvėse, ankštiniuose augaluose, avokaduose ir bananuose.

    Vis dėlto kalio papildai tinka ne visiems. Sergant inkstų ligomis ar vartojant tam tikrus vaistus, kalio kiekį būtina aptarti su gydytoju, nes per didelis jo kiekis gali būti pavojingas.

    Judėjimas, svoris ir įpročiai

    Reguliarus fizinis aktyvumas yra vienas iš pagrindinių nefarmakologinių būdų mažinti kraujospūdį. Amerikos širdies asociacija rekomenduoja bent 150 minučių vidutinio intensyvumo aerobinės veiklos per savaitę, o pradžiai dažnai pakanka spartesnio ėjimo, važiavimo dviračiu ar plaukimo.

    Prie plano gali būti pridedami ir jėgos pratimai, tačiau esant labai aukštam kraujospūdžiui ar širdies ir kraujagyslių ligoms krūvį saugiausia suderinti su gydytoju. Nuoseklus judėjimas padeda ne tik spaudimui, bet ir miegui bei streso valdymui.

    Antsvoris, ypač pilvo srityje, siejamas su didesne hipertenzijos rizika, todėl net ir laipsniškas svorio mažėjimas gali pagerinti rodiklius. Vietoje trumpalaikių dietų dažniau rekomenduojami ilgalaikiai mitybos pokyčiai, pavyzdžiui, DASH principai, kai daugiau valgoma daržovių, vaisių, pilno grūdo produktų ir ankštinių, o mažiau druskos bei itin perdirbto maisto.

    Kraujospūdžiui kenkia gausus alkoholio vartojimas ir rūkymas, nes didėja bendra širdies ir kraujagyslių rizika. Taip pat verta mažinti saldintų gėrimų kiekį, nes jie siejami su didesne kalorijų pertekliaus ir svorio augimo tikimybe.

    Kofeinas kai kuriems žmonėms gali trumpam pakelti kraujospūdį, todėl svarbiausia stebėti individualią reakciją. Jei po kavos spaudimas pastebimai pakyla, verta mažinti kiekį ar rinktis silpnesnius gėrimus.

    Miegas ir ilgalaikis stresas taip pat daro įtaką kraujospūdžiui, nes nuolatinė įtampa palaiko organizmą suaktyvėjimo būsenoje. Ypatingo dėmesio reikalauja garsus knarkimas ir kvėpavimo pauzės, nes miego apnėja gali būti viena iš sunkiau kontroliuojamo kraujospūdžio priežasčių.

    Galiausiai specialistai primena, kad gyvenimo būdo pokyčiai ne visada gali pakeisti gydymą vaistais. Jei matavimai nuolat netaisyklingi, reikalinga gydytojo konsultacija, o sprendimas dėl vaistų priklauso nuo rodiklių ir bendros širdies bei kraujagyslių rizikos.

  • Šios 3 lapkričio klaidos pražudo hibiską: sodininkai primena, ką padaryti prieš žiemą

    Šios 3 lapkričio klaidos pražudo hibiską: sodininkai primena, ką padaryti prieš žiemą

    Hibiskai vasarą gausiai žydi ir puošia kiemą, tačiau rudenį jų sėkmė labai priklauso nuo kelių paprastų, bet laiku atliktų darbų. Lapkritis dažnai būna paskutinis ramus metas, kai dar galima pasirūpinti šaknimis, drėgme ir tinkama apsauga nuo šalčio.

    Pirmas žingsnis – įsitikinti, koks hibiskas auga sode, nes priežiūra prieš žiemą skiriasi. Dažniausiai lauke auginami sirinis hibiskas, dar vadinamas ketmija, ir pelkinis hibiskas, o kambarinis hibiskas, vadinamas kiniškąja rože, žiemoti grunte netinka.

    Azoto trąšas palikite pavasariui

    Vėlyvą rudenį nerekomenduojama tręšti azoto trąšomis, nes jos skatina naujų ūglių augimą. Tokie ūgliai iki šalčių nespėja sumedėti, todėl lengviau nušąla, o augalas pavasarį startuoja silpnesnis.

    Jei ruduo sausas, hibiską dar galima saikingai palaistyti, bet svarbu neperlaistyti ir nepalikti nuolat šlapios žemės. Laistymą verta užbaigti iki įšalo, kad šaknys nepatirtų streso, kai dirva staiga sukietėja.

    Sirinis hibiskas: saugokite šaknis, nešukiruokite genėjimu

    Siriniam hibiskui svarbiausia apsauga yra ties šaknų zona ir stiebo pagrindu. Aplink krūmą pravartu paskleisti mulčio sluoksnį iš žievės, komposto ar sausų lapų, o prie pat kamieno supilti nedidelį žemių kauburėlį.

    Jaunus augalus ir vėjuotose, šaltesnėse vietose augančius krūmus prieš stipresnius šalčius galima apgaubti agrodanga, džiutu ar kita kvėpuojančia medžiaga. Atšilus orams uždangalą geriau praversti arba laikinai nuimti, kad augalas neperkaistų ir nepradėtų pelyti.

    Sirinio hibisko rudenį smarkiai genėti nereikėtų, nes tai gali paskatinti nereikalingą augimą arba palikti šakas pažeidžiamas šalčiui. Saugiau formuoti krūmą pavasarį, kai matosi, kas peržiemoję, o kas apšalę.

    Pelkinis hibiskas: rudenį galima kirpti žemai

    Pelkinis hibiskas yra daugiametė žolinė rūšis, todėl jo paruošimas žiemai kitoks nei krūminio sirinio hibisko. Kai antžeminė dalis nudžiūsta, stiebus galima patrumpinti paliekant apie 5–10 centimetrų virš žemės.

    Po kirpimo augalo pagrindą verta užpilti žeme ir papildomai pamulčiuoti kompostu ar sausais lapais, kad apsaugotų šaknis nuo staigių temperatūros svyravimų. Jauniems kerams per didžiausius šalčius gali praversti lengva, kvėpuojanti danga, tačiau svarbiausia ne uždusinti augalo ir nepermirkyti dirvos.

    Pavasarį pelkinis hibiskas išleidžia naujus ūglius, todėl rudeninis kirpimas jam nėra pavojingas, jei apsaugotas augalo pagrindas. Daugiausia bėdų pridaro ne pats šaltis, o žiemą užsitęsusios drėgmės perteklius ir suledėjusi, vandens nepraleidžianti dirva.

  • Kaip apsaugoti rožes nuo šalčių: 5 paprasti darbai lapkritį, kurių nenuvertina net sodininkai

    Kaip apsaugoti rožes nuo šalčių: 5 paprasti darbai lapkritį, kurių nenuvertina net sodininkai

    Rožės dažnai laikomos lepiomis, tačiau dauguma veislių žiemą gali ištverti sėkmingai, jei krūmai tinkamai paruošiami. Didžiausią žalą daro ne vien šaltis, o ir žvarbūs vėjai, staigūs atodrėkiai, besniegės savaitės bei saulė, kuri dieną šildo, o naktį temperatūra smarkiai krinta.

    Rudenį svarbiausia apsaugoti šaknis, šaknies kaklelį ir skiepijimo vietą, nes būtent jos yra jautriausios temperatūros svyravimams. Praktikoje patikimiausiai veikia paprastas žemių ar komposto kauburėlis prie krūmo pagrindo, o genėjimas rudenį turėtų būti minimalus.

    Kada dengti rožes?

    Rožių nereikėtų uždengti per anksti, kai orai dar šilti, nes augalas turi palaipsniui pereiti į ramybės būseną. Dažniausiai tam tinkamas laikas ateina po pirmųjų pastovesnių šalnų vėlyvą rudenį, kai dirvos paviršius pradeda šalti naktimis.

    Per ankstyvas storas dengimas gali paskatinti drėgmės kaupimąsi ir iššusti ūglius, ypač jei pasitaiko šiltų dienų. Dėl to geriau orientuotis ne į kalendorių, o į realias sąlygas kieme ir prognozes artimiausioms savaitėms.

    Kauburėlis prie krūmo pagrindo

    Pagrindinė užduotis prieš žiemą yra supilti 20–35 centimetrų kauburėlį iš žemių arba subrendusio komposto aplink krūmo pagrindą. Toks sluoksnis veikia kaip izoliacija ir saugo skiepijimo vietą, kurios pažeidimas gali smarkiai susilpninti rožę pavasarį.

    Jei gyvenate atviresnėje, vėjuotoje vietoje arba žiemos dažnai būna besniegės, papildomai gali praversti pralaidi danga, pavyzdžiui, eglišakės ar agrodanga. Svarbu krūmo neapvynioti sandariai, kad po danga nekauptųsi drėgmė ir augalas galėtų vėdintis.

    Skirtingoms rožėms reikia skirtingos apsaugos

    Vijoklines rožes, jei įmanoma, verta nuimti nuo atramų ir atsargiai prilenkti arčiau žemės, o ūglius pridengti pralaidžia apsauga. Standartinės, vadinamosios medelio formos rožės dažnai jautresnės skiepijimo vietoje, todėl jų apsaugai ypač svarbu uždengti kamieno ir vainiko sandūrą.

    Daugiausia rizikos patiria rožės vazonuose, nes jų šaknys turi mažiau natūralios izoliacijos nei augančios grunte. Vazoną verta apšiltinti arba perkelti į vėsią, nešildomą patalpą, pavyzdžiui, garažą, kur temperatūra išlieka žema, bet laikosi virš nulio.

    Rudeninis genėjimas turėtų apsiriboti akivaizdžiai pažeistų, sergančių ar nudžiūvusių ūglių pašalinimu. Stipresnį formavimą geriau palikti pavasariui, nes prieš žiemą svarbiau išsaugoti krūmo pagrindą, o ne trumpinti sveikus ūglius.

  • Tyrėjai nustatė: kava gali vogti gilaus miego kokybę net jei miegate 8 valandas

    Net ir išmiegojus rekomenduojamas aštuonias valandas, ryte galima jaustis pavargus. Viena iš galimų priežasčių – kofeinas, kuris gali keisti smegenų aktyvumą net miego metu ir taip paveikti poilsio kokybę.

    Apžvalgoje, kurią aptaria Vroclavo medicinos universiteto tyrėjai, dėmesys skiriamas giliam miegui. Tai miego fazė, kai smegenyse vyrauja lėtosios bangos, siejamos su organizmo atsistatymu, atminties procesais ir bendru žvalumu kitą dieną.

    Kas vyksta gilaus miego metu?

    Gilus miegas paprastai vertinamas ne vien pagal tai, ar žmogus prabunda naktį, bet ir pagal smegenų bangų aktyvumą. Jis dažniausiai matuojamas elektroencefalografija, kuri leidžia fiksuoti pokyčius, kurių žmogus pats gali nė nepastebėti.

    Tyrėjai pabrėžia, kad kofeinas gali mažinti lėtųjų bangų aktyvumą, kuris būdingas giliam miegui. Tai reiškia, kad žmogus gali greitai užmigti ir išmiegoti visą naktį, tačiau miegas gali būti mažiau atkuriantis.

    Kodėl kofeinas taip veikia?

    Kofeinas blokuoja adenozino receptorius. Adenozinas yra medžiaga, kuri dienos eigoje kaupiasi organizme ir prisideda prie mieguistumo pojūčio, todėl išgėrus kavos trumpam sumažėja nuovargio signalai ir lengviau išlikti budriam.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad organizmui staiga nebereikia poilsio. Kofeinas labiau užmaskuoja mieguistumą, o ne panaikina miego poreikį, todėl vakare ar naktį jis gali turėti kainą.

    Ką tai reiškia praktiškai?

    Specialistai ragina nepervertinti vien EEG duomenų: pakitę rodikliai nebūtinai reiškia nemigą ar garantuotą prastą savijautą ryte. Miego kokybę lemia daug veiksnių, o smegenų aktyvumo pokyčiai ne visada tiesiogiai sutampa su subjektyvia savijauta.

    Tačiau jei net po pilnos nakties miego nuolat jaučiatės išsekę, verta peržiūrėti įpročius, ypač kavos kiekį ir laiką. Dažna rekomendacija – kofeino nevartoti vėlyvą popietę ar vakare, nes jo poveikis gali užsitęsti, o jautrumas skirtingiems žmonėms labai nevienodas.

    Jeigu dieninis mieguistumas kartojasi ilgai, vien kavos kaltinti nereikėtų. Nuovargį gali lemti ir stresas, nereguliarus miego režimas, miego apnėja, kai kurie vaistai ar kitos sveikatos būklės, todėl prireikus verta pasitarti su gydytoju.

  • Mokslininkai atskleidė netikėtą būdą mažinti kraujospūdį: užtenka 30 minučių vonioje

    Šiltos vonios procedūra gali pastebimai sumažinti arterinį kraujospūdį, o kai kuriais atvejais poveikis gali būti stipresnis nei po vidutinio intensyvumo fizinio krūvio. Tokią išvadą pateikė mokslininkai, lyginę šilto vandens poveikį su važiavimu stacionariu dviračiu.

    Tyrime dalyvavo 25 fiziškai neaktyvūs 45–70 metų suaugusieji, turintys antsvorio arba nutukimą. Mokslininkai vertino kraujospūdžio pokyčius, širdies susitraukimų dažnį ir kūno temperatūrą po dviejų skirtingų užsiėmimų.

    Vieno seanso metu dalyviai 30 minučių buvo panirę į maždaug 40 laipsnių šilumos vandenį. Kito seanso metu tiek pat laiko mynė stacionaraus dviračio pedalus, o tarp procedūrų buvo daroma bent 72 valandų pertrauka.

    Rezultatai parodė, kad po šiltos vonios kraujospūdis sumažėdavo labiau nei po vidutinio intensyvumo mynimo. Vis dėlto tyrėjai pabrėžė, kad tai nėra argumentas visiškai atsisakyti judėjimo, nes fizinis aktyvumas veikia plačiau nei vien kraujospūdį.

    Kaip šiluma veikia kraujotaką?

    Šilto vandens poveikis siejamas su tuo, kad kylant kūno temperatūrai plečiasi kraujagyslės. Dėl to sumažėja periferinis pasipriešinimas, kraujui lengviau tekėti, o spaudimas kraujagyslių sienelėms gali sumažėti.

    Ekspertai šį reiškinį aiškina paprastai: šiluma skatina kraujagyslių išsiplėtimą, todėl daliai žmonių kraujospūdis natūraliai krenta. Tai viena priežasčių, kodėl kai kuriems po karštos vonios ar pirties gali pasireikšti silpnumas.

    Kam reikia ypatingo atsargumo?

    Pernelyg karštas vanduo gali sukelti pernelyg staigų kraujospūdžio kritimą, galvos svaigimą ar net apalpimą, ypač staigiai stojantis. Didesnė rizika gali būti vyresniems nei 70 metų žmonėms ir tiems, kurių kraujospūdis ir taip žemas.

    Medikai pataria į šiltą vandenį lipti palaipsniui, kad organizmas spėtų prisitaikyti, o procedūros metu stebėti savijautą. Jei vartojate kraujospūdį mažinančius vaistus, sergate širdies ligomis ar esate patyrę alpimų, dėl tokių procedūrų saugumo verta pasitarti su gydytoju.

  • Šis vienas triukas su salierais padės išlaikyti juos kietus iki pavasario: kada kasti?

    Šis vienas triukas su salierais padės išlaikyti juos kietus iki pavasario: kada kasti?

    Salierų šakniavaisių derlius dažniausiai imamas rudenį, kai gumbai jau būna užaugę ir sukaupę daugiau maistinių medžiagų. Praktikoje geriausia orientuotis į antžeminės dalies būklę ir orų prognozes: vėsesnės naktys salierams nebūtinai pavojingos, tačiau ilgiau užsilaikantis įšalas gali pažeisti šaknis.

    Daržininkai pabrėžia, kad skubėti kasti neverta, jei dirva dar nešąla ir nėra numatomų stipresnių šalnų. Trumpalaikis, nedidelis atvėsimas dažniausiai nepadaro žalos, bet įšalęs gruntas gali sukelti mikroįtrūkius, po kurių sandėliuojami gumbai greičiau minkštėja ir pradeda pūti.

    Kada salierus kasti saugiausia?

    Dažniausiai salierai kasami spalio mėnesį, o šiltesniais metais tai atidedama iki lapkričio pradžios. Vis dėlto esminė taisyklė paprasta: jei prognozuojamos šalnos ir dirvos įšalo rizika didėja, delsti nebeverta.

    Prieš kasdami įvertinkite gumbų kokybę: jie turi būti kieti, be įtrūkimų, dėmių ar puvimo požymių. Kasant svarbu nepažeisti šaknies kaklelio, nes net nedidelės žaizdos sandėliavimo metu tampa puvinio židiniais.

    Kaip paruošti gumbus laikymui?

    Salierus reikėtų kasti atsargiai, kastuvą smeigiant kiek toliau nuo lapijos, kad ašmenys nekirstų gumbų. Iškasus šakniavaisius patartina tik nupurtyti žemes, o ne plauti vandeniu, nes drėgmės perteklius sandėliavimo metu spartina gedimą.

    Lapus geriausia nupjauti kuo arčiau gumbų, bet jų neįpjaunant. Palikus per ilgus lapkočius, salierai sandėlyje gali pradėti leisti naujus ūglius, o tai greitina išdžiūvimą ir skonio prastėjimą.

    Žaliąją dalį verta išrūšiuoti: gražesnius lapus galima panaudoti virtuvėje, o perteklių džiovinti ar šaldyti. Tuo metu patys gumbai turėtų likti neapdoroti, nenuskusti ir su plona žemių plėvele, kuri padeda išlaikyti natūralią apsaugą.

    Kur ir kaip laikyti, kad nepūtų?

    Ilgiausiai salierai išsilaiko vėsioje, tamsioje ir stabilioje aplinkoje, kur temperatūra laikosi apie 0–2 laipsnius, o oras nėra pernelyg sausas. Per šilta patalpa skatina dygimą, o per sausas oras raukšlina odelę, todėl vėliau juos sunkiau lupti ir pjaustyti.

    Patikimas būdas – laikyti dėžėse su lengvai drėgnu smėliu, gumbus sudedant taip, kad jie tik nežymiai liestųsi, o viršų užkasant smėlio sluoksniu. Taip palaikoma tolygi drėgmė ir sumažėja tikimybė, kad šakniavaisiai pradės minkštėti.

    Sandėliuoti tinka tik sveiki, kieti ir nepažeisti gumbai, todėl kas kelias savaites verta juos perrinkti ir pašalinti minkštėjančius. Svarbu salierų nelaikyti sandariuose maišuose ar plėvelėje, nes užsilaikiusi drėgmė ir prasta ventiliacija greitai sukelia puvimą.

    Jei rūsio nėra, mažesnį kiekį salierų galima laikyti šaldytuve, daržovių stalčiuje, tačiau toks būdas labiau tinka trumpesniam laikotarpiui. Norint išlaikyti derlių iki pavasario, lemia trys dalykai: nepažeistas gumbas, kuo mažiau papildomos drėgmės ir pastovi vėsa.

  • Rudenį atrodo lyg gyva bižuterija: čilietiška gaulterija apsipila ryškiomis uogomis

    Rudenį atrodo lyg gyva bižuterija: čilietiška gaulterija apsipila ryškiomis uogomis

    Čilietiška gaulterija, dar vadinama pernecija (Gaultheria mucronata), rudenį ir žiemą tampa viena įspūdingiausių dekoratyvinių krūmelių terasoms bei balkonams. Ji žavi visžaliais, blizgiais lapais ir ryškiomis uogomis, kurios ant šakelių laikosi ilgai, dažnai iki pat pavasario.

    Šis viržinių šeimos augalas natūraliai auga Pietų Amerikoje, ypač Čilėje ir pietinėje Argentinoje. Dažniausiai jis formuoja tankų, pagalvėlės formos kerą ir auga lėtai, todėl tinka ir mažesnėms erdvėms. Įprastas aukštis siekia apie 50–70 centimetrų.

    Kas daro ją tokia dekoratyvia?

    Pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje gaulterija pražysta smulkiais, varpelio formos baltais ar švelniai rausvais žiedais. Vis dėlto didžiausias jos privalumas atsiskleidžia vėliau, kai užsimezga blizgūs, apvalūs vaisiai. Jie primena spalvotus karoliukus ir ryškiai išsiskiria žalumos fone.

    Uogos paprastai subręsta rugsėjį ir spalį, o spalva priklauso nuo veislės. Neretai jos keičiasi nuo šviesesnių atspalvių iki sodriai rožinių, purpurinių ar raudonų tonų. Dekoratyvumo viršūnę augalas pasiekia tuomet, kai vaisiai išlieka ant šakelių per visą šaltąjį sezoną.

    Kur sodinti ir kaip prižiūrėti?

    Graulterijai geriausiai tinka saulėta arba lengvai pritemdyta, nuo vėjo apsaugota vieta. Daugiau šviesos paprastai reiškia intensyvesnį uogų ir žiedų nusispalvinimą, todėl atviroje, tačiau ne perpučiamoje vietoje ji atrodys ryškiausiai.

    Dirvožemiui keliami reikalavimai panašūs kaip rododendrams ar šilauogėms: jis turi būti rūgštus, derlingas, laidus vandeniui ir turtingas humuso. Žemė turėtų išlikti tolygiai drėgna, tačiau netapti šlapia, nes užmirkimas silpnina šaknis. Vazone auginamus augalus tenka laistyti dažniau, nes substratas greičiau perdžiūsta.

    Nuo vasario iki birželio gaulterijai tinka trąšos rūgščiamėgiams augalams, naudojamos pagal gamintojo normas. Krūmelis auga lėtai ir paprastai genėjimo nereikalauja, tačiau po kelių metų galima lengvai pakoreguoti formą. Dažniausiai trumpinami į šonus pernelyg išsiplėtę ūgliai, kad keras išliktų kompaktiškas.

    Kaip saugiai peržiemoti?

    Nors gaulterija laikoma pakankamai atsparia šalčiui, atšiauriomis ir sausomis žiemomis ji gali apšalti, ypač jei žemė įšąla ir augalas netenka drėgmės. Dėl to praktiškiausias sprendimas dažnai yra auginimas vazonuose ar talpose, kurias, nukritus temperatūrai, galima pernešti į vėsią, šviesią patalpą.

    Auginant grunte, verta mulčiuoti dirvą, kad būtų stabiliau išlaikoma temperatūra ir drėgmė. Tam tinka spygliuočių šakos ar pušų žievė. Labai šaltomis dienomis praverčia ir agroplėvelė, tačiau ją būtina laiku nuimti ar pravėdinti, kai oras atšyla, kad augalas nešustų.

    Rudeninėms kompozicijoms gaulterija ypač dera su kitais viržiniais augalais, taip pat su dekoratyvinėmis žolėmis ar visžaliais krūmeliais. Dėl ryškių uogų ji dažnai pasirenkama kaip akcentas balkono vazonuose, prie įėjimo į namus ar terasoje, kai dauguma kitų augalų jau baigia sezoną.