Denisovo urve Altajaus regione mokslininkai aptiko stambaus žinduolio kaulų fragmentų, kurie, kaip paaiškėjo, nepriklauso nė vienai iki šiol aprašytai rūšiai. Nors radiniai buvo pernelyg suirę, kad gyvūną būtų galima patikimai atpažinti pagal kaulų formą, atsakymus suteikė senovinės DNR tyrimai.
Genetinė analizė parodė, kad ledynmečiu gyvenęs gyvūnas buvo artimas šiuolaikinių jakų giminaitis, tačiau atstovavo atskirai evoliucinei linijai. Tyrėjai šiai nežinomai rūšiai laikinai pritaikė darbinį pavadinimą Jakas X ir pabrėžė, kad tai nėra oficialus mokslinis vardas.
Ką parodė DNR ir kodėl to dar nepakanka?
Tyrėjai ištyrė 20 kaulų fragmentų, iš kurių 14 rasta Denisovo urve, o likusieji – kitose regiono vietose. Mėginių amžius apėmė ilgą laikotarpį – maždaug nuo 250 000–200 000 metų iki apie 27 000 metų, todėl radiniai leidžia spręsti, kad rūšis regione egzistavo tūkstantmečiais.
Nepaisant prastos kaulų būklės, komandai pavyko atkurti 20 senovinių genomų ir palyginti juos su šiuolaikinių bei išnykusių porakanopių duomenimis. Rezultatai parodė, kad gyvūnas priklausė jaučių pošeimiui, bet neatitiko nė vienos žinomos rūšies, o jo linija nuo šiuolaikinių jakų protėvių greičiausiai atsiskyrė maždaug prieš 400 000 metų.
Vis dėlto vien genetinių duomenų nepakanka, kad būtų formaliai aprašyta nauja rūšis pagal zoologinės nomenklatūros taisykles. Tam paprastai reikia diagnostinių anatominių požymių, aiškaus tipinio egzemplioriaus ir išsamios aprašomosios medžiagos, o fragmentiški kaulai šiuos reikalavimus apsunkina.
Kaip atrodė ledynmečio ekosistema?
Mokslininkų vertinimu, Jakas X gyveno toje pačioje šaltojo laikotarpio aplinkoje kaip ir kiti vadinamosios mamutinės stepės gyventojai. Tuo metu didelę Sibiro dalį dengė žolynais paremta ekosistema, kurioje ganėsi stambūs žinduoliai, o jų gausa palaikė ir stambiųjų plėšrūnų populiacijas.
Tarp to meto gyvūnų, su kuriais galėjo dalytis buveinę Jakas X, minimi stepiniai stumbrai, taurai, vilnoniai mamutai, vilnoniai raganosiai ir arkliai. Tarp stambiųjų plėšrūnų regione galėjo pasitaikyti urvinių hienų ir rudųjų lokių, o tai rodo sudėtingus mitybos ryšius ir konkurenciją.
Kada rūšis ėmė nykti?
Genominiai duomenys leido apytikriai atsekti ir populiacijos pokyčius. Tyrėjai daro prielaidą, kad skaitlingumas galėjo smarkiau kristi atšilimo laikotarpiu maždaug prieš 120 000 metų, kai keičiantis klimatui kito ir buveinės bei pašaro prieinamumas.
Rūšis vėliau išnyko, tačiau tikslaus išnykimo laiko kol kas nustatyti nepavyko. Mokslininkai pabrėžia, kad ateityje lemiamą vaidmenį gali suvaidinti nauji radiniai su geriau išlikusia anatomine medžiaga, kuri leistų rūšį aprašyti formaliai.
Leave a Reply