CP v2

Blog

  • Vokietija susitarė su Pietų Afrika: 200 mln. eurų klimato paskola mainais į žaliavas

    Vokietija susitarė su Pietų Afrika: 200 mln. eurų klimato paskola mainais į žaliavas

    Vokietija sutiko suteikti Pietų Afrikos Respublikai naują lengvatinę klimato paskolą – 200 mln. eurų. Kartu abi šalys ketina glaudžiau bendradarbiauti ir kitose srityse, įskaitant kritinių žaliavų tiekimą, pirmadienį pranešė Pietų Afrikos Respublikos užsienio reikalų ministras.

    Pasak ministro Ronaldo Lamolos, po derybų Berlyne su Vokietijos kolega Johannu Wadephulu sutarta, kad ši paskola padės finansuoti investicijas į elektros tinklą ir paspartins atsinaujinančios energetikos plėtrą Pietų Afrikos Respublikoje.

    Ministras taip pat pažymėjo, kad Vokietijos ir Europos Sąjungos finansavimas žaliojo vandenilio plėtrai bei bendradarbiavimui baterijų vertės grandinėje buvo papildomai padidintas daugiau nei 270 mln. eurų.

    R. Lamola padėkojo Vokietijai už paramą, nors Pietų Afrikos Respublikos santykiai su Jungtinėmis Valstijomis tapo įtempti per antrąją prezidento Donaldo Trumpo kadenciją.

    Jo teigimu, D. Trumpas šiemet atmetė Pietų Afrikos Respublikos dalyvavimą kai kuriuose G20 valstybių susitikimuose, kritikavo šalies užsienio politiką ir vidaus teisės aktus, susijusius su rasiniais klausimais. Be to, jis boikotavo lapkritį Johanesburge vykusį G20 viršūnių susitikimą.

    „Jaučiame, kad esame G20 dalis dėl paramos, kurią gavome iš Vokietijos ir kitų G20 narių“, – sakė R. Lamola.

  • Į kiaušinienę įpilkite 2 šaukštus – šefų triukas, kad ji būtų puri ir kremiška

    Kiekvienas turi savo kiaušinienės kepimo būdą: vieni ją kepa su šonine, kiti – su sviestu, vieni mėgsta gerai sutrauktą, kiti – dar šiek tiek skystą. Vis dėlto neretai rezultatas nuvilia – kiaušinienė išeina per sausa arba pernelyg kieta. Dažnas, norėdamas suteikti kremiškumo, įpila pieno ar grietinėlės, tačiau profesionalūs virtuvės šefai turi kitą, netikėtą triuką. Jei svajojate apie burnoje tirpstančią, lengvą it debesėlis kiaušinienę, verta išbandyti paprastą sprendimą – šaltą vandenį.

    Pienas yra vienas dažniausių pasirinkimų, tačiau jis ne visada padeda. Piene esantis cukrus (laktozė) ir baltymai gali lemti, kad kiaušinienė greičiau ims svilti arba, per ilgai kepant, taps guminė. Iš esmės pienas labiau praskiedžia kiaušinių masę, bet aktyviai nepadeda jai išsipūsti ar prisipildyti oro, kai masė patenka ant įkaitusios keptuvės.

    Vanduo veikia kitaip. Kai kiaušinių masę supilate į karštą keptuvę, smulkios vandens dalelės akimirksniu virsta garais. Būtent garai „pakelia“ kiaušinius iš vidaus ir sukuria tūkstančius mikroskopinių oro burbuliukų. Dėl to kiaušinienė tampa ypač puri ir lengva. Procesas paprastas: kol baltymas dar nespėjo galutinai sutraukti ir sukietėti, intensyviai besiskverbiantys garai masės viduje suformuoja mažas ertmes, kurios suteikia patiekalui apimties ir švelnios tekstūros.

    Tokios kiaušinienės paruošimas labai paprastas – nereikia nei specialių įrankių, nei sudėtingų įgūdžių. Pakanka kiaušinių, kelių šaukštų vandens ir truputį sumanumo.

    Paruoštą kiaušinienę patiekite su mėgstamais priedais. Skanaus!

  • Šparagai kaip restorane: 3 šefai atskleidė triukus, dėl kurių skonis bus 100 proc.

    Pavasaris gastronomijos pasaulyje – tikra produkto šventė. Restoranai visoje Lenkijoje varžosi, kaip kūrybiškai panaudoti sezonines gamtos dovanas, o tai ypač ryškiai atsispindi „Restaurant Week“ idėjoje, kur lokalumas ir kokybė visuomet atsiduria pirmame plane. Šparagai neabejotinai yra šio laikotarpio karaliai – švelnūs, bet reikalaujantys tinkamo paruošimo. Apie tai, kaip iš jų išgauti 100 proc. skonio, kalbėjomės su trimis šefais: Mariola Monczak, Rafału Drobniaku ir Bogdanu Kovalovu.

    Tinkamos šparagų rūšies pasirinkimas – raktas į sėkmingą patiekalą. Nors šparagai skiriasi spalva, kiekviena rūšis turi savo paskirtį. Šefė Mariola Monczak iš Varšuvoje įsikūrusio restorano „Pod Papugami Restaurant & Cocktail Bar“ atkreipia dėmesį, kad svarbiausia – šviežumas ir teisingas pritaikymas prie patiekalo idėjos.

    Šefas Rafał Drobniak, dirbantis restorane „Sobre de la Mesa“ ir viešbutyje „AC Hotel by Marriott Krakow“, siūlo nepamiršti ir mažiau akivaizdžių pasirinkimų – kartais būtent netikėta šparagų rūšis gali geriausiai atskleisti patiekalo charakterį.

    Su šia mintimi sutinka ir Ščecino restorano „Centralé“ šefas Bogdan Kovalov. Jis priduria, kad moderniuose meniu vis dažniau dominuoja žaliosios šparagų rūšys, o tokias tendencijas neretai galima pastebėti ir „Restaurant Week“ renginių metu.

    Klasikinėse kulinarijos knygose dažnai sutinkamas receptas – baltieji šparagai su olandišku padažu. Vis dėlto šiuolaikinė virtuvė vis labiau tolsta nuo sunkių, riebių padažų ir renkasi sprendimus, kurie paryškina natūralų daržovės skonį bei tiksliai pataiko į trumpą, bet intensyvų šparagų sezoną Lenkijoje.

    „Vegetable-forward“ krypties – kai daržovės tampa pagrindiniu, šviežiu ir sezoniniu patiekalo akcentu, o mėsa atlieka tik antraeilį vaidmenį arba jos visai atsisakoma – laikosi ir Rafał Drobniak.

    Tiems, kurie ieško autorinių interpretacijų, vertų geriausių kulinarinių festivalių, savų idėjų turi Bogdan Kovalov, pabrėžiantis, kad svarbiausia – skonis ir tekstūra, o ne sudėtingumas.

    Net ir pačios geriausios kokybės šparagus galima sugadinti netinkama technika. Didžiausi priešai – per ilgas terminis apdorojimas ir prieskonių stoka.

    Rafał Drobniak šį sąrašą papildo tinkamo pagardinimo ir temperatūros svarba – net mažos detalės gali nulemti, ar šparagai išliks traškūs, sultingi ir aromatingi.

    Apie skonio balanso techniką primena ir Bogdan Kovalov. Jo teigimu, renkantis priedus verta galvoti ne apie jų kiekį, o apie tai, kas išryškina šparagų charakterį ir neperkrauna lėkštės.

    Kaip matyti, šefai sutaria: šparagams nereikia sudėtingų sprendimų, kad jie sužavėtų. Sėkmės paslaptis – pagarba produktui, trumpas paruošimas iki al dente ir gerai apgalvotas priedų balansas. Pasak pašnekovų, svarbiausia – šviežumas ir tai, kad šparagai būtų valgomi tada, kai ateina jų natūralus laikas.

  • Kretoje už paprastą žalumyną moka aukso vertės sumas, o Lietuvoje jis auga pakelėse

    Stamnagathi – graikiška cikorijos rūšis (Cichorium spinosum, dar vadinama dygliuotąja cikorija), artimai gimininga augalui, kuris neretai auga miesto vejose ar pakelėse. Šis Kretai būdingas endeminis augalas dažniausiai veši kalnuotose vietovėse ir uolėtose pakrantėse – ten, kur sąlygos itin atšiaurios. Vis dėlto dėl vertingų maistinių medžiagų jis pasižymi dideliu atsparumu: ištveria žemesnę temperatūrą, stiprų vėją ir sūrų jūros brizą.

    Salos gyventojai daugiausia renka jaunus lapelius. Dažniausiai jie trumpai apkepami keptuvėje su trupučiu alyvuogių aliejaus ir pagardinami citrinų sultimis. Kretos tavernose šis patiekalas meniu neretai pateikiamas kaip horta, nors po šiuo pavadinimu kartais slepiasi ir kitų augalų lapai – ypač tuomet, kai jų kaina būna mažesnė.

    Šie karpyti, lengvai kartūs lapeliai Kretoje žinomi nuo antikos laikų. Jie turi gausybę vertingų polifenolių, omega-3 riebalų rūgščių, vitaminų ir mikroelementų. Jų savybės sudomino Šefildo mokslininkus, kurie kartu su Kretos mitybos instituto specialistais atliko išsamius stamnagathi tyrimus. Pastebėta, kad augalas gali reikšmingai prisidėti prie cukraus kiekio kraujyje mažinimo. Aktyviosios medžiagos siejamos ir su geresnėmis pažintinėmis funkcijomis – galimu teigiamu poveikiu atminčiai bei koncentracijai, o tai gali turėti įtakos ir bendrai fizinei bei psichologinei savijautai.

    Anksčiau pievų žolės, šaknys ir žiedai buvo svarbi lietuviškos virtuvės dalis, tačiau šiandien nedaugelis turi žinių, leidžiančių atskirti valgomuosius augalus nuo nuodingų ir įvertinti jų maistinę vertę. Su Kretos cikorija artimai gimininga paprastoji cikorija (Cichorium intybus), paplitusi visoje Europoje. Ji neretai aptinkama ir paruoštuose, džiovintuose vaistažolių mišiniuose.

    Paaiškėja, kad cikoriją galima valgyti ir kaip priedą prie salotų, ryžių ar makaronų. Jauni lapeliai pasirodo balandį ir, nors yra kartoki, tuo metu dar būna švelnesni. Kuo augalas senesnis, tuo skonis aštresnis ir mažiau malonus, tačiau jis vis tiek išlieka turtingas vitaminu C, B grupės vitaminais, mineralinėmis medžiagomis ir antioksidantais.

    Pavasarį arba spalį renkami ir cikorijos šaknys. Jas paskrudinus, jos tampa populiarios kavos pakaitalo – vadinamosios grūdų kavos – sudedamąja dalimi. Liaudies pasakojimuose cikorijos žiedų blyškiai melsva spalva aiškinama kaip merginos ašarų, išlietų ilgintis mylimojo, pėdsakas.

    Nerinkite laukinių augalų, jei neturite specialių žinių. Venkite augalų, augančių šalia kelių, nes cikorija linkusi kaupti sunkiuosius metalus iš dirvožemio ir transporto taršos.

  • Šie gniežti kotletai išeina purūs ir sultingi: močiutės triukas su bulvių grūstuvu visada veikia

    Jei prie šių pietų planuoji patiekti ir bulves, neskubėk padėti grūstuvo į stalčių – jo prireiks ir kotletams. Gniežti kotletai nuo įprastų skiriasi tuo, kad masė minkoma ne rankomis, o bulvių grūstuvu. Visa gudrybė paprasta: kelias minutes faršas ne tik spaudžiamas, bet ir lengvai „plakamas“, todėl skonis primena naminį, kaip iš močiutės lėkštės.

    Minkant ir spaudžiant mėsą grūstuvu, ingredientai geriau susijungia, o masė prisotinama oro. Dėl to kotletai tampa pastebimai minkštesni ir puresni. Paruošta masė turėtų būti švelniai lipni, bet svarbiausia – lygi ir elastinga.

    Gaminant svarbu nepadaryti dviejų klaidų. Pirma – per trumpai išminkyta masė: tada kotletai bus kieti ir suslėgti, o apie sultingumą galima pamiršti. Antra – per sausa mėsa. Geriausiai tinka kiaulienos mentė arba kiaulienos ir jautienos faršo mišinys. Taip pat gerai įkaitink keptuvę ir kotletų neperkepk – paprastai pakanka kelių minučių iš kiekvienos pusės.

  • 3 japoniškos tvarkos taisyklės, kad namai visada švarūs – „generalinė“ telpa į 30 min

    3 japoniškos tvarkos taisyklės, kad namai visada švarūs – „generalinė“ telpa į 30 min

    Tvarkymasis daugeliui sukelia įvairių emocijų – juk retas nori tam skirti pusę savaitgalio. Japoniškas požiūris į buitį seniai tapo ne vien kultūriniu bruožu, o praktiška sistema tiems, kurie pavargo kas šeštadienį kovoti su dulkėmis ir chaosu.

    Vietoje ilgų „generalinių“ tvarkymų japonai remiasi idėja, kad švara – ne finišo linija, o natūrali namų būsena, kurią palaiko paprasti kasdieniai įpročiai. Štai trys principai, padedantys sutaupyti laiko ir išlaikyti tvarką.

    Pirmasis principas – vertikalus daiktų laikymas. Daugelis esame įpratę drabužius ar tekstilę krauti į krūveles: marškinėliai ant marškinėlių, rankšluostis ant rankšluosčio. Tačiau tokia sistema greitai sukuria netvarką: ištraukus apatinį daiktą, „piramidė“ sugriūva ir po kelių dienų spintoje vėl ima vyrauti chaosas. Vietoje to kiekvieną daiktą – nuo kojinių iki džinsų – siūloma sulankstyti į standų stačiakampį ir statyti vertikaliai, tarsi knygas lentynoje. Taip viskas matosi iš karto ir nereikia ardyti krūvų.

    Antrasis principas – švarūs paviršiai. Japoniškuose interjeruose retai pamatysite stalviršius, nukrautus indeliais, ar palanges, pilnas smulkių dekoracijų. Logika paprasta: kuo mažiau daiktų liečia horizontalius paviršius, tuo mažiau laiko reikia valymui. Ant virtuvės stalo ar darbo vietoje neturėtų būti nuolat stovinčių daiktų – viskas, ko nenaudojate šiuo metu, turėtų keliauti į stalčius ar spinteles.

    Trečiasis principas – tvarkymas pagal kategorijas, o ne pagal kambarius. Dažnas tvarkosi „lokacijomis“: pirmiausia virtuvę, tada miegamąjį. Japonų siūlomas būdas – rinktis daiktų kategoriją ir ją sutvarkyti iš karto visur. Pavyzdžiui, nusprendus rūšiuoti drabužius, verta surinkti juos iš visų namų vietų – iš spintos, prieškambario, skalbinių krepšio – ir tvarkyti vienu metu. Taip lengviau pamatyti tikrą kiekį, atsirinkti, ko reikia, ir greičiau pasiekti rezultatą.

  • Niekada neatspėsite, ką reiškia vardas Viktorija: 1975 m. jį turėjo kas 20-a mergaitė

    Niekada neatspėsite, ką reiškia vardas Viktorija: 1975 m. jį turėjo kas 20-a mergaitė

    Ar kada susimąstėte, ką iš tikrųjų reiškia vienas populiariausių moteriškų vardų, kuriuo kadaise buvo pavadinta begalė mergaičių? Jo populiarumą lėmė ne vien mada – tam buvo ir rimtesnė priežastis.

    Prisiminus praėjusio amžiaus populiariausius vardus, dažnai pirmiausia į galvą ateina Marijos, Tatjanos, Marinos ar Natalkos. Atrodė, kad jų buvo visur – mokyklose, kiemuose, darbo kolektyvuose. Vis dėlto 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiuose vienas ryškiausių lyderių buvo vardas Viktorija.

    Šis vardas atėjo iš lotynų kalbos ir verčiamas kaip „pergalė“. Būtent ši reikšmė daugeliui suteikė jam ypatingą svorį ir pavertė savotišku to laikmečio simboliu.

    Viktorija daugeliui šeimų tapo pokario laikotarpio ženklu. Tėvai, 7–9 dešimtmečiuose dukroms rinkę šį vardą, neretai tai darė intuityviai – vardas siejosi su didžiąja pergale po Antrojo pasaulinio karo ir pasididžiavimo savo šalimi jausmu. Tai buvo vilčių ir pakilimo metas, todėl ir vaikams parenkami vardai dažnai turėjo stiprią, pakylėjančią prasmę.

    1975 metų statistika iškalbinga: tuomet šį vardą gavo beveik kas 20-a naujagimė mergaitė. Tai buvo populiarumo pikas – ne vienoje klasėje galima buvo rasti po kelias Vikas.

    Tačiau Viktorija išgarsėjo ne tik mūsų kraštuose. Užsienyje šis vardas taip pat buvo plačiai paplitęs, nors ten jį rinkosi dėl kiek kitokių asociacijų.

    Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje vardas itin išpopuliarėjo dėl karalienės Viktorijos, kurios valdymas truko ilgiau nei 60 metų ir tapo ištisa epocha. Jungtinėse Amerikos Valstijose bei daugelyje Europos šalių šis vardas taip pat ilgai neišėjo iš mados, nes skamba solidžiai ir yra lengvai atpažįstamas.

    Įdomu tai, kad nors reikšmė „pergalė“ gana griežta ir stipri, kasdienybėje įprasti švelnūs trumpiniai – Vika ar Vikutė. Šiandien vardas sutinkamas rečiau nei anksčiau, tačiau dalis tėvų jį vis dar renkasi, neretai pagerbdami artimuosius.

  • Skylėtas stogas? 1 tualetinio popieriaus ritinėlis ir šis triukas gali užsandarinti metams

    Skylėtas stogas? 1 tualetinio popieriaus ritinėlis ir šis triukas gali užsandarinti metams

    Šiame materiale patyrę, daug metų praktikuojantys meistrai pasidalijo paprastu būdu, kaip patikimai, greitai ir nebrangiai užlopyti nedideles skyles bei įtrūkimus stogo dangoje.

    Skylės ar įtrūkimai stoge – problema, su kuria anksčiau ar vėliau susiduria kone kiekvienas namų šeimininkas. Visgi visiška stogo keitimo darbų apimtis dažniausiai reiškia dideles išlaidas ir rimtą remontą.

    Pasak specialistų, ne visi žino, kad smulkius pažeidimus kartais galima sutvirtinti naudojant įprastą tualetinį popierių. Teigiama, jog metodas yra paprastas, pigus ir gali tikti įvairių tipų stogo dangoms, kai pažeidimai nedideli.

    Pirmiausia reikia pasiruošti mišinį: cementą sumaišyti su dažais, kol masė taps tiršta, panaši į pastą ar glaistą.

    Toliau siūloma veikti etapais:

    1) Iš vidinės stogo pusės skylę laikinai užklijuokite lipnia juosta (skotu).

    2) Iš išorinės pusės ant pažeistos vietos užtepkite paruoštą mišinį.

    3) Ant viršaus uždėkite nedidelį tualetinio popieriaus gabalėlį vienu sluoksniu.

    4) Tuomet užtepkite dar vieną mišinio sluoksnį.

    Teigiama, kad apsauginis sluoksnis susiformuoja beveik iš karto, o visiškai išdžiūsta maždaug per parą. Po to lopą galima patikrinti užpylus vandens – jei viskas atlikta tinkamai, vanduo neturėtų skverbtis į vidų.

    Paaiškinama, kodėl tai veikia. Pirma, cementas ir dažai kartu sukuria tinkamą tekstūrą: cementas sukietėja, o dažai suteikia sukibimo, elastingumo ir veikia kaip vandeniui atsparesnis komponentas.

    Antra, tualetinis popierius atlieka armuojančio sluoksnio funkciją – panašiai kaip stiklo pluoštas ar statybinis tinklelis: jis sutvirtina masę, padeda įtrūkimui „nesiplėsti“ ir paskirsto apkrovą.

    Trečia, lipni juosta iš vidinės pusės veikia kaip laikina atrama – ji sulaiko mišinį, kol šis sustingsta, ir neleidžia jam įkristi.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad šis būdas tinka tik nedidelėms skylutėms ir smulkiems įtrūkimams. Jei pažeidimai dideli, tokia „užtepėlė“ ilgai nelaikys, todėl reikėtų rinktis patikimesnį remontą.

  • Šaldytuvų meistras perspėja: šių 5 produktų nedėkite į šaldytuvą – kenčia kompresorius

    Šaldytuvų meistras perspėja: šių 5 produktų nedėkite į šaldytuvą – kenčia kompresorius

    Maisto laikymas šaldytuve daugeliui atrodo paprastas ir klausimų nekeliantis dalykas. Tačiau yra keletas svarbių niuansų, kurių nepaisant šaldytuvas gali greičiau dėvėtis. Netinkamai sudėti produktai gali sutrikdyti oro cirkuliaciją, pakelti temperatūrą ir padidinti apkrovą kompresoriui.

    Viena didžiausių klaidų – į šaldytuvą dėti karštus patiekalus ar sriubas. Įdėjus dar šiltą maistą, šaldytuvo viduje staigiai pakyla temperatūra, todėl kompresorius turi dirbti intensyviau, kad ją sumažintų. Dėl nuolatinės perkrovos įrenginys gali perkaisti ir greičiau susidėvėti.

    Kita dažna problema – drėgni produktai, laikomi polietileniniuose maišeliuose. Tokiu atveju šaldytuvo viduje kaupiasi kondensatas, o ant sienelių gali pradėti formuotis ledas. Dėl to šaldymo sistema dirba sunkiau, o kompresorius ilgainiui patiria didesnį krūvį.

    Ypatingo dėmesio reikalauja ir vaisių, daržovių bei duonos laikymas. Jei šie produktai paliekami ant viršutinės lentynos, jie gali trukdyti normaliai oro cirkuliacijai. Sutrikus oro judėjimui, šaldytuvui tampa sunkiau palaikyti tolygią temperatūrą, o kompresorius gali labiau kaisti.

    Taip pat svarbu neperkrauti šaldytuvo. Per didelis produktų kiekis lentynose, ypač kai maistas sustatomas itin arti galinės sienelės, blogina oro cirkuliaciją. Tokiu atveju šaldytuvas priverstas dirbti intensyviau, todėl gali sutrumpėti jo tarnavimo laikas.

  • Sauja jaunų dilgėlių lapų ir pavasarinis nuovargis traukiasi: štai kaip pasigaminti arbatą

    Dilgėlės geliančių lapų daugelis prisimena nuo vaikystės, tačiau ne visi žino, kad šiame augale slypi kur kas daugiau nei nemalonus dilgčiojimas. Dilgėlė nuo seno naudojama kaip vaistinis augalas: iš jos verdamos sriubos, gaminami nuovirai, o populiariausias būdas – sveikatai palanki arbata. Jauniausius lapelius geriausia rinkti anksti pavasarį.

    Dilgėlių arbatos dažnai griebiamasi tada, kai norima sumažinti skysčių susilaikymą organizme. Šis gėrimas pasižymi šlapimą varančiu poveikiu, todėl gali padėti mažinti tinimus ir paburkimą. Taip pat teigiama, kad jis palaiko inkstų veiklą ir padeda organizmui šalinti nereikalingus medžiagų apykaitos produktus. Liaudies medicinoje dilgėlių arbata buvo geriama esant alergijoms, uždegimams ar šlapimo takų infekcijoms, o pavasarį ji vertinama kaip organizmą stiprinantis ir energijos suteikiantis gėrimas.

    Manoma, kad dilgėlių antpilas gali palengvinti alergijos simptomus, taip pat padėti esant slogai – prisideda prie susikaupusio sekreto ir gleivių pasišalinimo. Dilgėlės siejamos ir su priešuždegiminiu bei skausmą mažinančiu poveikiu. Be to, teigiama, kad jauni dilgėlių lapai gali turėti įtakos gliukozės kiekiui kraujyje reguliuoti ir prisidėti prie normalaus kraujospūdžio palaikymo. Kai kurie žmonės pastebi, kad ši arbata ramina ir mažina nerimo pojūtį.

    Taip pat minima, jog dilgėlių arbata gali palankiai veikti moterų savijautą menopauzės laikotarpiu ir švelninti nemalonius simptomus, pavyzdžiui, karščio bangas. Vyrams ji kartais siejama su galimu palengvėjimu dėl prostatos padidėjimo.

    Dilgėlių nuoviras naudojamas ne tik iš vidaus. Jis gali būti taikomas išoriškai – odai, kai yra smulkių įpjovimų, įkandimų, sudirgimų, egzemos požymių ar lengvų nudegimų. Kartais dilgėlių nuoviras naudojamas kaip tonikas probleminei odai arba kaip plaukų skalavimo priemonė, kai norima stiprinti plaukus, mažinti jų riebalavimąsi ar slinkimą.

    Nors dilgėlių arbata laikoma naudinga, svarbu nepersistengti. Kai kuriems žmonėms ji gali sukelti maisto alergijos reakcijas. Jos nerekomenduojama vartoti turintiems hipoglikemiją, taip pat jos patariama vengti nėščiosioms ir mažiems vaikams.

    Beveik kiekvienas bent kartą yra „nudilgintas“ dilgėlės. Ant lapų ir stiebų esantys plaukeliai, prisilietus, sukelia deginimą ir gali palikti pūslelių – tai natūralus augalo gynybos mechanizmas. Kad dirginantis poveikis sumažėtų, prieš vartojant dilgėles patariama jas nuplikyti karštu vandeniu arba apvirti.

    Jaunus dilgėlių lapelius geriausia rinkti pavasarį – nuo balandžio iki gegužės, kol augalas dar nepradėjęs žydėti. Rinkti vertėtų atokiau nuo pagrindinių kelių ir pramoninių teritorijų. Dilgėles galima ir džiovinti – tam tinkama ne aukštesnė nei 35 laipsnių temperatūra. Geriausia džiovinti sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje, išdėliojus plonu sluoksniu, pavyzdžiui, ant popieriaus.

    Iš dilgėlių galima pasigaminti ne tik arbatą – jos tinka užpilams, actui, taip pat sriuboms, salotoms ar padažams.

    Norint pasigaminti arbatą iš jaunų dilgėlių lapelių, reikės kelių lapelių ir 250 ml verdančio vandens. Pirmiausia lapelius kruopščiai nuplaukite, sudėkite į puodelį ir užpilkite verdančiu vandeniu. Uždenkite ir palikite pritraukti apie 10 minučių. Tuomet antpilą nukoškite. Pagal skonį galima pasaldinti medumi, eritritoliu arba ksilitoliu ir įlašinti šiek tiek citrinos sulčių.