CP v2

Blog

  • Atsisveikinkite su tualetiniu popieriumi: ekspertai paaiškino, kuo jį pakeisti

    Atsisveikinkite su tualetiniu popieriumi: ekspertai paaiškino, kuo jį pakeisti

    Vis dar reguliariai naudojate tualetinį popierių? Specialistai jau seniai aiškina, kodėl tai nėra geriausias pasirinkimas, jei norite pasirūpinti sveikata.

    Tai jautri tema, apie kurią kalbėti ne visada patogu, tačiau ji aktuali kiekvienam. Nors daugeliui atrodo, kad higienos įpročiai seniai aiškūs, medikai remiasi tyrimais ir pabrėžia: nuolatinis tualetinio popieriaus naudojimas ne visuomet yra palankus odai ir bendrai savijautai. Tuomet kyla natūralus klausimas – ką daryti kitaip?

    Pasak ekspertų, nemažoje dalyje šalių popierius laikomas tik pagalbine priemone, o ne pagrindiniu higienos būdu. Tuo metu įprastas kietesnis, šiurkštesnis popierius gali dirginti jautrią odą, sukelti mikroįtrūkimų ir, vietoje švaros užtikrinimo, prisidėti prie bakterijų plitimo.

    Norint ateityje išvengti rimtesnių problemų, patariama kiek įmanoma rečiau rinktis popierių kaip pagrindinę higienos priemonę. Medikai rekomenduoja jį naudoti tik minimaliai – pavyzdžiui, pradžioje, kad būtų patogiau pasiekti bidę ar vonios kambarį. O geriausiu sprendimu laikomas įprastas šiltas vanduo ir švelnus, be priedų bei kvapiklių kūdikių muilas. Apsiprausti po kiekvieno apsilankymo tualete „dideliu reikalu“ – norma, padedanti išvengti daugybės nemalonių pojūčių.

    Taip galima sumažinti dirginimą, niežėjimą ir riziką susidurti su problemomis, kurios kartais siejamos su nuolatiniu sausos medžiagos trynimu – pavyzdžiui, įtrūkimais ar hemorojaus paūmėjimu.

    Žinoma, ne visada esame namuose ir ne visuomet turime galimybę nusiprausti. Tokiais atvejais alternatyva gali būti kūdikių drėgnos servetėlės arba specialiai higienai skirtas drėgnas tualetinis popierius – jie paprastai yra švelnesni ir valo efektyviau.

    Svarbu prisiminti, kad įprastos drėgnos servetėlės vandenyje nesuyra, todėl jų negalima mesti į klozetą – jas reikėtų išmesti į šiukšliadėžę.

  • Jis tirštas kaip želė ir vadinamas medaus karaliumi: kodėl verta rinktis viržių medų

    Viržių medus laikomas viena kilniausių medaus rūšių, gaunamų Lenkijos bitynuose. Jis nėra pigiausias, tačiau dėl savo savybių dažnai minimas kaip itin vertingas produktas, kurį verta apsvarstyti įtraukiant į mitybą.

    Šis medus nuo kitų skiriasi jau pačiu gavimo būdu. Bitės renka nektarą iš viržių, kurių žydėjimo laikotarpis paprastai trunka apie 4–5 savaites. Moksliniuose tyrimuose nurodoma, kad esant palankioms oro sąlygoms viena bičių šeima gali pagaminti apie 10–30 kg medaus. Ribotas viržynų plotas ir specifinės gamybos sąlygos lemia ir aukštesnę šio produkto kainą.

    Viržiai nuo seno vertinti liaudies medicinoje įvairiose šalyse, o farmakologiniai tyrimai rodo, kad jie siejami su priešuždegiminėmis, šlapimą varančiomis ir antioksidacinėmis savybėmis. Taip pat nurodoma, kad viržių medus pasižymi dideliu gebėjimu neutralizuoti laisvuosius radikalus, todėl neretai minimas kaip galintis prisidėti prie antioksidacinės apsaugos.

    Viržių medus išsiskiria ir ypatingu tirštumu, todėl jo gamybai taikomos specialios technologijos. Norint gauti švarų, rūšinį produktą, dažnai reikalingas dvigubas sukimas, o prieš medsukį naudojami įrankiai koriams atlaisvinti. Želė primenanti konsistencija siejama su didesniu baltymų ir aminorūgščių kiekiu.

    Ne veltui viržių medus kartais vadinamas medaus karaliumi. Teigiama, kad jame yra daugiau biologiškai aktyvių medžiagų nei daugelyje kitų medaus rūšių. Jis ypač siejamas su palankiu poveikiu inkstams ir šlapimo takams: dėl viržių žieduose esančių eterinių aliejų bei rauginių medžiagų gali turėti šlapimą varantį ir antibakterinį poveikį, taip pat būti siejamas su priešuždegiminėmis savybėmis.

    Be to, viržių medus dažnai įvardijamas kaip natūralus prebiotikas, galintis padėti palaikyti palankią žarnyno mikroflorą. Taip pat minima, kad jis gali švelninti skrandžio ir žarnyno sudirgimą. Šiame produkte aptinkama lengviau įsisavinamos geležies, taip pat kalio, kalcio ir magnio, be to, jame būna B grupės vitaminų ir vitamino A.

    Kaip ir dauguma medaus rūšių, viržių medus neretai vartojamas peršalimo sezonu. Dėl natūralių medžiagų jis gali slopinti bakterijų ir virusų dauginimąsi, todėl tinka ir esant gerklės ar burnos ertmės sudirgimui.

    Svarbu prisiminti, kad medaus nereikėtų dėti į verdantį vandenį. Esant aukštesnei nei 40 laipsnių temperatūrai, dalis vertingų fermentų suyra, todėl produktas praranda dalį savo savybių. Geriau suvalgyti po šaukštelį medaus natūralaus arba įmaišyti į jau pravėsusį gėrimą.

    Viržių medus dažniausiai rekomenduojamas žmonėms, turintiems jautresnį skrandį, patiriantiems rėmenį, refliuksą ar virškinamojo trakto uždegimus. Vis dėlto jis turėtų būti tik papildoma priemonė, o pasikartojantys simptomai – priežastis pasitarti su gydytoju. Taip pat jis gali būti naudingas vyrams po 40 metų, kurie dažniau susiduria su prostatos ir šlapimo sistemos problemomis. Per dažnesnių peršalimų laikotarpį šį medų taip pat verta apsvarstyti kaip mitybos papildymą.

    Vis dėlto viržių medus tinka ne visiems. Jo turėtų saugotis diabetu sergantys žmonės, nes glikeminis indeksas siekia apie 60. Taip pat jo reikėtų vengti asmenims, alergiškiems bičių produktams ar viržių žiedadulkėms.

    Reikia įvertinti ir kaloringumą: 100 g viržių medaus yra apie 330 kcal, todėl vartoti reikėtų saikingai. Įprastai pagrįsta porcija – 1–2 arbatiniai šaukšteliai (apie 10–20 g), jei medus naudojamas kasdieniams gėrimams ar maistui pagardinti.

    Atpažinti tikrą viržių medų padeda jo savybės. Jis yra tiksotropinis, todėl primena želė: pamaišius šaukšteliu trumpam suskystėja, tačiau nustojus maišyti po kurio laiko vėl sutirštėja ir grįžta į gelio formą. Dėl didelio tirštumo jis sunkiau nuteka nuo šaukštelio, o masėje neretai matyti smulkių oro burbuliukų. Padirbiniai dažnai būna skysti ir lengvai pilami – neretai tai praskiesti ar su kitokios kilmės medumi maišyti produktai. Jei pamaišytas medus nebegrįžta į želė konsistenciją, tai gali būti ženklas, kad produktas nėra autentiškas.

    Tikras viržių medus paprastai būna tamsiai gintarinės ar rubininės spalvos. Sukietėjęs (kristalizuojasi gana lėtai) jis gali įgauti oranžinį ar šviesiai rusvą atspalvį. Jam būdingas intensyvus, ryškus viržių žiedų aromatas.

    Skirtingai nei rapsų medus, viržių medus kristalizuojasi lėčiau. Jam sukietėjus, jis paprastai netampa kietas kaip akmuo – įgauna smulkiai grūdėtą, sviestinę tekstūrą, kurią lengva tepti ant duonos. Žiūrint į stiklainį, verta atkreipti dėmesį į smulkius oro burbuliukus, tarsi „įšaldytus“ tamsioje, želė primenančioje masėje.

  • Kaimynas mėsininkas atskleidė: prieš kepant namines dešreles būtina jas pradurti

    Kaimynas mėsininkas atskleidė: prieš kepant namines dešreles būtina jas pradurti

    Ne visi įsivaizduoja, kad naminės dešrelės – patiekalas, kurį reikia ruošti laikantis kelių svarbių taisyklių. Iš pirmo žvilgsnio į natūralų apvalkalą prikimšta mėsa, ką tik padėta ant keptuvės ar skardos, atrodo lygi ir labai apetitiška. Tačiau būtent šią akimirką dešrelė gali virsti savotiška „lėto veikimo bomba“.

    Dažna pradedančiųjų klaida – baimė sugadinti išvaizdą, todėl dešrelė paliekama visiškai nepažeista. Vis dėlto praleidus svarbų žingsnį prieš terminį apdorojimą, vietoje sultingo patiekalo neretai gaunamas pratrūkęs apvalkalas, sausėjanti mėsa ir riebalais aptaškyta orkaitė. Pradūrimas nėra vien ritualas – tai būtinas techninis veiksmas, padedantis dešrelėms atlaikyti staigų temperatūros pokytį.

    Mėsoje ir lašiniuose yra drėgmės, kuri kaitinama virsta garais. Kadangi natūralus apvalkalas gana tankus, garams dažnai nėra kur pasišalinti, todėl slėgis ima stipriai spausti apvalkalą iš vidaus. Be to, prikimšant į vidų beveik neišvengiamai patenka ir oro burbuliukų. Kepant oras plečiasi, susidaro „kišenės“, kurios galiausiai praplėšia apvalkalą silpniausioje vietoje.

    Jei dešrelė neturi mažų skylučių, apvalkalas plyšta ne tvarkingai, o staiga, kartu išleidžiant sultis. Tuomet mėsa trumpai tarsi „verda“ savo sultyse, o po to greitai sausėja, nes riebalai ir sultys išbėga pro plyšį.

    Pradurti geriausia plonu dantų krapštuku arba įprasta adata. Šakutė tam netinka – tai per grubus įrankis, galintis padaryti per dideles skyles, per kurias ištekės ne tik riebalai, bet ir skonis.

  • Apie šį pigų produktą virtuvėje pamiršome: sotina visai dienai ir padeda mažinti cholesterolį

    Skaldyti žirniai turi stebėtinai didelį maistinį potencialą. Šios nedidelės kruopelės yra puikus skaidulų ir vitaminų šaltinis, ypač B grupės, kurie svarbūs nervų sistemos veiklai. Remiantis USDA duomenimis, virti skaldyti žirniai 100 g porcijoje paprastai turi apie 8–9 g baltymų ir apie 8 g skaidulų. Dėl to jie laikomi palyginti mažo kaloringumo, tačiau labai sočiu produktu.

    Skaldyti žirniai taip pat suteikia vitamino K, kuris būtinas normaliai kraujo krešėjimo funkcijai. Be to, juose yra mineralų – kalio, magnio, fosforo ir geležies – siejamų su palankiu poveikiu širdies ir kraujotakos sistemos veiklai.

    Dar vienas privalumas – žemas glikeminis indeksas. Virtų skaldytų žirnių GI vidutiniškai siekia apie 32, nors, priklausomai nuo paruošimo būdo, gali svyruoti maždaug nuo 22 iki 45. Tai reiškia, kad gliukozė į kraują išsiskiria pamažu, todėl toks maistas gali būti naudingas žmonėms, sergantiems 2 tipo diabetu, arba tiems, kurie siekia stabilesnio cukraus kiekio kraujyje.

    Didelis skaidulų kiekis padeda ilgiau išlaikyti sotumo jausmą, o tai neretai sumažina vėliau suvartojamų kalorijų kiekį. Mokslininkų iš Kopenhagos universiteto publikuoti duomenys (žurnale Food & Nutrition Research, 2016) rodo, kad patiekalai, kuriuose dominuoja augaliniai baltymai (tarp jų ir iš žirnių), gali reikšmingai didinti sotumą. Viename tyrime dalyviai po augalinės kilmės baltymų patiekalų per kitą valgymą vidutiniškai suvartojo apie 12 proc. mažiau kalorijų nei po gyvūninės kilmės baltymų patiekalų.

    Skaldyti žirniai siejami ir su galimu teigiamu poveikiu kraujospūdžiui. Publikacijose žurnale Journal of Agricultural and Food Chemistry aprašoma, kad tam tikri žirnių baltymai gali turėti kraujospūdį mažinančių savybių. Autoriai taip pat nurodė, kad iš žirnių išgauti baltymų hidrolizatai gali padėti atitolinti arba sumažinti nepalankių inkstų funkcijos pokyčių riziką, kurie dažnai siejami su aukštu kraujospūdžiu. Nors ryškesnis poveikis pastebimas vartojant labiau apdorotas žirnių baltymų formas, ankštinių įtraukimas į kasdienę mitybą apskritai laikomas naudingas širdies ir kraujagyslių sistemai.

    Vis dėlto skaldyti žirniai tinka ne visiems. Sergantieji virškinamojo trakto ligomis, pavyzdžiui, refliuksu ar skrandžio opalige, turėtų būti atsargūs – žirniuose esantys oligosacharidai kai kuriems žmonėms gali sukelti pilvo pūtimą ir diskomfortą. Žmonėms, turintiems skydliaukės veiklos sutrikimų (tiek per aktyvią, tiek per silpną), prieš didinant ankštinių kiekį racione verta pasitarti su gydytoju. Geriausia skaldytus žirnius įtraukti kaip subalansuotos, įvairios mitybos dalį.

    Vienas populiariausių pasirinkimų – tradicinė žirnių sriuba. Norint ją paruošti, skaldytus žirnius dažniausiai pakanka pamirkyti apie 6–8 valandas (nors jie paprastai mirksta trumpiau nei neskelti žirniai) ir virti apie 30–40 minučių, kol suminkštėja ir pradeda irti paspaudus šakute. Skoniui ir maistingumui pagerinti galima dėti morkų, petražolių šaknų, saliero, taip pat prieskonių, pavyzdžiui, mairūno ar kmynų, kurie neretai palengvina virškinimą.

    Ieškantiems modernesnių sprendimų, skaldytus žirnius galima paversti užtepėle: išvirtus žirnius sutrinkite su alyvuogių aliejumi, citrinos sultimis, trupučiu česnako ir mėgstamomis žolelėmis. Tokia užtepėlė tinka kaip daržovių padažas arba priedas prie pilno grūdo duonos.

    Skaldyti žirniai taip pat puikiai tinka salotoms – jie padidina baltymų ir skaidulų kiekį. Juos galima naudoti ir troškiniuose, nes švelnus, šiek tiek riešutinis skonis dera su daugeliu daržovių. Dar vienas būdas – augaliniai kotletai: sumaišykite virtus žirnius su virta sorų kruopa, įdėkite svogūno, česnako, šviežių žolelių, suformuokite kotletus ir kepkite orkaitėje arba apkepkite nedideliame alyvuogių aliejaus kiekyje.

  • Sofa prie sienos – atgyvena: dizaineriai atskleidė, kur ją statyti, kad kambarys „atsidarytų“

    Sofa prie sienos – atgyvena: dizaineriai atskleidė, kur ją statyti, kad kambarys „atsidarytų“

    Šiandien patyrę dizaineriai dalijasi patarimu, kur iš tiesų geriausia statyti sofą kambaryje. Nors daugelis ją pastato ten, kur lieka laisvas kampas, toks sprendimas gali turėti netikėtų pasekmių: sofa formuoja bendrą erdvės vaizdą ir tiesiogiai veikia, kaip patogu ja naudotis kasdien.

    Pasak specialistų, sofa dažnai tampa pagrindiniu akcentu, kuris nulemia viso kambario stilistiką – nuo minimalizmo iki klasikos. Būtent jos vieta kuria atmosferą ir „užduoda toną“ kitiems interjero elementams.

    Mažose svetainėse ypač svarbu išlaikyti tinkamus atstumus tarp baldų. Rekomenduojama palikti bent 60 cm laisvos erdvės praėjimui, kad patalpa neatrodytų užgriozdinta ir būtų patogu judėti.

    Vienas dažnų sprendimų, kurio dizaineriai nerekomenduoja, – statyti sofą visai prie įėjimo. Taip vizualiai „suvalgomas“ kambario plotas. Tas pats galioja ir balkono durims: užtvertas praėjimas kasdienybėje sukelia nepatogumų.

    Sofos statymas po langu iki šiol kelia diskusijų. Aukšta nugarėlė gali trukdyti patekti dienos šviesai ir apsunkinti lango varčių atidarymą vėdinant patalpą.

    „Kai sofa pastatoma per arti radiatorių, sutrinka šilto oro cirkuliacija ir greičiau dėvisi baldų apmušalai“, – pažymi ekspertai.

    Jei perstatyti sofos nėra galimybės, patariama rinktis modelį su žema nugarėle arba kampinį variantą. Taip pat būtina palikti bent 15 cm tarpą nuo sienos, kad šildymas veiktų sklandžiai.

    Jei miegamasis pailgas, specialistai pataria nestatyti sofos palei ilgąją sieną. Diagonalus išdėstymas arba erdvės zonų atskyrimas papildomais baldais gali padėti vizualiai praplėsti patalpą.

    Dar vienas aspektas – sofos kaimynystė su darbo stalu. Toks derinys dažnai trukdo ir susikaupti, ir ilsėtis, todėl geriau sofą perkelti arčiau įėjimo, aiškiau atskiriant funkcines zonas.

    Taip pat dizaineriai įvardija kelias dažnas klaidas: sofą statyti „suspaustą“ tarp spintų ir komodų, mažose patalpose rinktis modulines konstrukcijas, pirkti masyvius modelius su dideliais porankiais bei statyti sofą, kuri užima daugiau nei 20 proc. miegamojo ploto.

    Specialistai primena, kad tarp sienų ir baldų „užspausta“ sofa kuria ankštumo jausmą, net jei iš pirmo žvilgsnio atrodo jaukiai. Mažoms erdvėms dažniausiai geriausiai tinka kompaktiškos tiesios sofos, pasižyminčios minimalistiniu dizainu.

  • Inkų auksu vadinama quinoa lenkia kruopas: kodėl verta valgyti ir kaip teisingai virti

    Smulkios bolivinės balandos, dar vadinamos quinoa, sėklos yra puikus baltymų, skaidulų ir mineralų šaltinis. Šis produktas buvo vienas pagrindinių senovės inkų mityboje, todėl neretai vadinamas inkų auksu arba šventu grūdu. Quinoa tinka ne tik siekiantiems numesti svorio ar norintiems maitintis sveikiau – ją dažnai rekomenduoja ir sergantiems diabetu bei turintiems atsparumą insulinui.

    Quinoa yra lengvai virškinama, todėl dažnai gerai tinka vyresnio amžiaus žmonėms, vaikams, nėščiosioms ir žindančioms moterims. Ji vertinama dėl didesnio baltymų kiekio: pakankamas baltymų vartojimas padeda palaikyti raumenų būklę ir jų atsistatymą, prisideda prie medžiagų apykaitos procesų bei ilgiau suteikia sotumo. Be to, quinoa turi ir organizmui būtinų nepakeičiamųjų aminorūgščių.

    Dar vienas svarbus privalumas – skaidulos. Jos gerina virškinimą, palankiai veikia žarnyno mikroflorą, didina sotumą po valgio, taip pat padeda reguliuoti cukraus ir cholesterolio kiekį kraujyje.

    Įdomu tai, kad quinoa turi ir nesočiųjų omega-3 bei omega-6 riebalų rūgščių, kurios svarbios širdžiai ir kraujotakos sistemai. Reguliarus omega-3 šaltinių vartojimas siejamas su palankesne širdies veikla, geresniu cholesterolio balansu ir mažesne aterosklerozės rizika. Šios riebalų rūgštys taip pat pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis ir prisideda prie nervų sistemos, įskaitant smegenų, veiklos.

    Quinoa sudėtyje nėra glitimo, todėl ji tinka celiakija sergantiems žmonėms. Joje taip pat yra antioksidantų, kurie padeda organizmui kovoti su laisvųjų radikalų poveikiu, gali mažinti uždegiminius procesus ir siejami su mažesne kai kurių ligų rizika. Be to, quinoa aprūpina organizmą įvairiais vitaminais ir mineralais.

    Quinoa suteikia sudėtinių angliavandenių, kurie energiją atpalaiduoja palaipsniui ir nesukelia staigių gliukozės šuolių. Tai ypač aktualu diabetu sergantiems ir atsparumą insulinui turintiems žmonėms. Prie to prisideda ir skaidulos, o pati quinoa laikoma turinčia palyginti žemą glikeminį indeksą.

    Prieš verdant quinoa svarbu ją labai gerai perplauti. Patogiausia tai daryti tankiame sietelyje po tekančiu vandeniu – taip sumažinsite kartumą, o tekstūra ir skonis bus malonesni. Perplautą quinoa suberkite į puodą, užpilkite vandeniu (dažniausiai 1 stiklinei quinoa naudojamos 2 stiklinės vandens) ir virkite apie 15 minučių.

    Išvirtą quinoa galima patiekti tiek saldžiai, tiek sūriai. Pusryčiams ji tinka su vaisiais, džiovintais vaisiais ar riešutais, jogurtu ir medumi. Taip pat quinoa gali būti salotų pagrindas – puikiai dera su keptu burokėliu, feta, graikiniais riešutais bei garstyčių ir medaus užpilu. Ja galima pakeisti ryžius, makaronus ar bulves ir patiekti su mėsa ar žuvimi bei mėgstamomis daržovėmis.

  • Išgerkite stiklinę per dieną: naminis kolagenas gali padėti keliams ir odai – receptas paprastas

    Kolagenas – tai baltymas, kurį organizmas gamina natūraliai. Tačiau bėgant metams jo sintezė mažėja, todėl daliai žmonių norisi papildyti atsargas mityba ar papildais. Kolageno galima gauti su maistu, pavyzdžiui, valgant sultinius ar mėsos drebučius, taip pat vartojant maisto papildus. Vis dėlto kokybiški papildai neretai kainuoja brangiai, todėl kai kurie renkasi paprastesnę alternatyvą – pasigaminti kolageno mišinį namuose.

    Teigiama, kad kolagenas gali prisidėti prie sąnarių sveikatos, padėti mažinti diskomfortą žmonėms, kuriuos vargina sąnarių degeneraciniai pokyčiai. Taip pat jis siejamas su odos senėjimo procesų lėtinimu: reguliariai vartojamas gali padėti palaikyti odos elastingumą, stangrumą ir mažinti raukšlių matomumą.

    Be to, kolagenas neretai minimas kaip galintis turėti teigiamą poveikį ne tik odai, bet ir bendrai kūno išvaizdai – pavyzdžiui, kai kurių žmonių teigimu, celiulitas gali tapti mažiau pastebimas. Taip pat sakoma, kad jis gali prisidėti prie plaukų ir nagų stiprinimo, žarnyno veiklos palaikymo bei kraujotakos sistemos būklės, nes siejamas su kraujagyslių elastingumu. Dar viena dažnai minima nauda – medžiagų apykaitos palaikymas, todėl kolagenas kartais pasirenkamas ir siekiant sumažinti svorį.

    Žemiau pateikiamas paprastas naminio kolageno receptas, kurį, pasak pasakojimų, anksčiau žmonės naudojo sąnariams ir odos elastingumui palaikyti.

    Kaip pasigaminti naminio kolageno mišinį

    Į prikaistuvį supilkite vandenį ir suberkite želatiną. Išmaišykite ir palikite maždaug 10 minučių, kad želatina išbrinktų. Tuomet pašildykite, kol želatina visiškai ištirps. Kai mišinys atvės, supilkite šaltalankių sultis, dar kartą išmaišykite – ir paruošta.

    Kolagenas sudarytas iš baltymų molekulių, kurių yra ir maistinėje želatinoje. Želatina dažniausiai gaminama iš kiaulienos audinių, sausgyslių ir kaulų. Taip pat pabrėžiama, kad vartojant kolageną verta pasirūpinti pakankamu vitamino C kiekiu, nes jis gali padėti geriau įsisavinti šį baltymą. Vienas iš vitamino C šaltinių – šaltalankių sultys. Joms taip pat priskiriamas imunitetą palaikantis ir priešuždegiminis poveikis. Teigiama, kad šaltalankiai gali būti naudingi ir širdies bei kraujotakos sistemai: siejami su „blogojo“ cholesterolio mažinimu, antiateroskleroziniu poveikiu ir kraujotakos reguliavimu.

    Norint dar labiau palaikyti kolageno sintezę, į mitybą rekomenduojama įtraukti batatus, kuriuose gausu beta karoteno. Taip pat siūloma vartoti pomidorų produktus, pavyzdžiui, passatą ar tyreles – juose esantis likopenas siejamas su kolageno molekulių apsauga nuo irimo. Be to, kasdienėje mityboje patariama nepamiršti įvairių daržovių ir vaisių.

  • Anyžais kvepianti „prancūziška petražolė“ gali mažinti kraujospūdį – po 40-ies verta turėti

    Nepastebima, bet galinti visiškai pakeisti patiekalų skonį. Daržinė trybulė – prieskoninė žolelė, kuri kadaise buvo virtuvės klasika, o šiandien pamažu vėl grįžta į madą. Verta ją išbandyti, ypač jei mėgstate subtilius, gaivius aromatus.

    Daržinė trybulė priklauso salierinių šeimai. Ji buvo žinoma ir vertinama dar Senovės Romoje, o Lenkijoje auginama nuo seno. Anksčiau ši žolelė buvo naudojama ne tik kulinarijoje, bet ir liaudies medicinoje – jai priskirdavo savybes, galinčias padėti regėjimui bei gerinti apetitą.

    Trybulė dažnai vadinama prancūziška petražole, nes iki šiol yra populiari prancūzų virtuvėje. Jos skonis švelnus, kiek salstelėjęs, su aiškiai juntama anyžių nata ir petražolių lapeliams būdingu gaivumu.

    Be skonio privalumų, daržinė trybulė turi ir sveikatai naudingų savybių. Ji gali padėti virškinimui ir palaikyti kepenų veiklą. Taip pat pasižymi lengvu šlapimą varančiu poveikiu, kuris gali prisidėti prie skysčių pertekliaus mažinimo organizme ir padėti sumažinti tinimus.

    Dėl kalio kiekio trybulė gali prisidėti prie normalaus kraujospūdžio palaikymo. Be to, ji yra vitamino C, B grupės vitaminų, taip pat mineralinių medžiagų, tokių kaip geležis, magnis ir kalcis, šaltinis.

    Šioje žolelėje esantys antioksidantai gali padėti apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso ir laisvųjų radikalų poveikio.

    Virtuvėje trybulė gali puikiai praturtinti daugelio patiekalų skonį. Svarbu ją dėti gaminimo pabaigoje, nes aukšta temperatūra greitai sumažina būdingą aromatą.

    Ji ypač tinka žolelių sviestui: pakanka smulkiai sukapoti trybulę ir sumaišyti su sviestu bei mėgstamais priedais. Toks sviestas puikiai dera su traškia duona. Panašiai žolelę galima įmaišyti ir į varškės užtepėlę.

    Trybulė tinka ir sriuboms – geriausia ja pabarstyti sultinį ar kitą sriubą prieš pat patiekiant. Šviežius lapelius galima dėti į salotas su pomidorais ir ilgavaisiais agurkais: jie suteiks gaivos ir įdomų, švelniai prieskoninį aromatą.

    Trybulė naudojama ir prancūziškame, lengvai rūgštokame padaže ravigote, kuris gaminamas iš vinegreto, svogūno arba šaloto, kaparėlių ir šviežių žolelių. Taip pat ją galima sutrinti su alyvuogių aliejumi, riešutais ir parmezanu, paruošiant aromatingą pesto.

    Daržinę trybulę galima pritaikyti įvairiai, todėl verta suteikti jai šansą ir įsitikinti, kaip lengvai ji gali pakeisti kasdienių patiekalų skonį.

  • Pixel baterija tirpsta po atnaujinimo: vartotojas rado kaltininką, „Google“ tyli

    Balandžiui įpusėjus dalis „Pixel“ naudotojų vis dar skundžiasi problemomis, kurios, kaip teigiama, prasidėjo po kovo atnaujinimo. Ryškiausia iš jų – itin spartus baterijos išsikrovimas, galintis smarkiai apsunkinti kasdienį telefono naudojimą.

    Nors „Google“ problemos kol kas oficialiai nepripažino, vienas vartotojas teigia galintis paaiškinti, kas sukelia šį greitą energijos nykimą.

    Pranešimų apie sutrikimą padaugėjo nuo kovo atnaujinimo pasirodymo. Nors daliai „Pixel“ įrenginių, panašu, nieko nenutiko, nemažai žmonių pastebėjo, kad telefonas staiga nebeištempia visos dienos, nors anksčiau to pakakdavo be vargo.

    Skundai kartojasi tiek „Google“ palaikymo forumuose, tiek „Reddit“ platformoje, o jų turinys panašus – tai leidžia manyti, kad naudotojai susiduria su tuo pačiu gedimu.

    Dažniausiai teigiama, kad po kovo atnaujinimo baterijos veikimo laikas per vieną įkrovą sutrumpėjo keliomis valandomis. Vienas vartotojas rašo, kad dabar telefonas vos pasiekia 18–19 val., nors anksčiau ramiai laikydavo bent iki 22 val. Iš pirmo žvilgsnio skirtumas nedidelis, tačiau daugeliui tai lemia, ar po darbo dar įmanoma išeiti iš namų neieškant išorinės baterijos ar artimiausios rozetės.

    Vienas naudotojas tikina aptikęs galimą problemos šaltinį. Paprasčiau tariant, kovo atnaujinimas galėjo įdiegti klaidą, dėl kurios procesorius nebeperjungiamas į „Deep Doze“ režimą – būseną, kuri ramybės metu riboja našumą ir foninę veiklą, kad būtų taupoma energija. Pasak jo, taip nutinka todėl, kad sistema įstringa begaliniame cikle, kuris suveikia keturis kartus per sekundę.

    Blogoji žinia ta, kad šiuo metu vartotojai neturi tiesioginio būdo patys ištaisyti šios klaidos. Tačiau pranešimo autorius pateikė oficialią užklausą „Google“ gedimų sekimo sistemoje. Jo teigimu, jei problema sulauks daugiau palaikymo, tai gali paskatinti „Google“ inžinierius ją nagrinėti atidžiau.

    Žmonėms, kuriuos ši klaida palietė, tai menka paguoda. Vis dėlto, jei priežastis išties nustatyta, sprendimas gali būti tik laiko klausimas. Iki tol patariama su savimi turėti nedidelę išorinę bateriją ir imtis įprastų baterijos taupymo priemonių.

  • „YouTube“ tyliai atskleidė triuką: mažiau reklamų be „Premium“, bet veikia ne visiems

    „YouTube“ reklamas rodo vis agresyviau, o vienintelis oficialus būdas jų visiškai atsikratyti – įsigyti „Premium“ prenumeratą. JAV individualus „Premium“ planas po neseniai įvykusio kainų didinimo kainuoja 15,99 JAV dolerio per mėnesį.

    Vis dėlto „Premium“ ne visada būtina, norint rečiau matyti reklamas. Nors internete netrūksta neoficialių būdų žiūrėti be reklamų, kurių „Google“ nepalaiko, „YouTube“ neseniai pati atskleidė sprendimą, leidžiantį kai kuriomis aplinkybėmis sumažinti reklamų kiekį nemokamoje versijoje.

    Tiesa, džiūgauti dar anksti – šis triukas veikia tik tuomet, kai susiklosto tam tikros sąlygos.

    Nuo šiol net ir neturint „Premium“, „YouTube“ gali laikinai pristabdyti reklamų rodymą tiesioginių transliacijų metu, kai „Live Chat“ aktyvumas pasiekia piką. Apie tai platforma paskelbė oficialiame tinklaraštyje, tačiau nepaaiškino, pagal kokius kriterijus sistema nustato, kas laikoma „piko“ aktyvumu.

    Vartotojai šio proceso praktiškai nekontroliuoja, nes aktyvumo šuolis priklauso nuo visos auditorijos. Vis dėlto prisidėti galima – rašant komentarus tiesioginės transliacijos pokalbių lange. Tuomet per visą transliacijos laiką, priklausomai nuo to, ar sistema užfiksuos suaktyvėjimą, reklamų gali pasitaikyti mažiau nei anksčiau.

    Nemokamai „YouTube“ žiūrintiems žmonėms, kurie dažnai seka populiarias tiesiogines transliacijas, šis pokytis gali būti pastebimas. Tačiau kitais atvejais „Premium“ prenumerata išlieka patikimiausias būdas visiškai pašalinti reklamas.

    Be to, „YouTube“ pristatė ir daugiau naujovių, skirtų „YouTube Live“ kūrėjams. Nuo šiol žiūrovai gali siųsti dovanas horizontalių transliacijų metu ir iš mobiliųjų įrenginių, o tai suteikia kūrėjams papildomų galimybių uždirbti. Dovanų funkcija taip pat išplėsta į Kanadą, Korėją, Indoneziją, Tailandą, Australiją ir Naująją Zelandiją.

    Platforma taip pat pranešė, kad po to, kai žiūrovas parodo palaikymą per „Super Chat“, „Super Stickers“ ar dovanas, bus sukuriamas vadinamasis asmeninis langas be reklamų. Taip pat kūrėjai galės vienu metu transliuoti ir vertikaliu, ir horizontaliu formatu.

    Ateityje kūrėjams žadama dar daugiau įrankių: papildomos pritaikymo galimybės, tokios kaip vertikalaus apkarpymo išdėstymai „Live Studio“ aplinkoje bei keli transliacijų raktai, leidžiantys sukurti atskirą, pritaikytą srautą vertikalioms ir horizontalioms transliacijoms.