CP v2

Blog

  • Mirė „Les Rita Mitsouko“ dainininkė Catherine Ringer: Prancūziją užliejo menininkų ir politikų duoklės

    Mirė „Les Rita Mitsouko“ dainininkė Catherine Ringer: Prancūziją užliejo menininkų ir politikų duoklės

    Būdama 68 metų mirė prancūzų muzikos ikona Catherine Ringer, grupės „Les Rita Mitsouko“ balsas ir viena ryškiausių šalies poproko scenos asmenybių. Žinią apie atlikėjos mirtį rugsėjo 14 dieną, pranešus apie kovą su vėžiu, lydėjo plati reakcijų banga kultūros ir politikos pasaulyje.

    Ringer buvo žinoma dėl iš karto atpažįstamo balso, sceninės drąsos ir nenoro tilpti į vieną žanrą ar įvaizdį. Jos kūryba dešimtmečius balansavo tarp popmuzikos, roko, pankro energijos ir teatrališko pasakojimo, o dainų tekstuose susipynė ironija, aistra ir socialinė laikysena.

    Užuojautą pareiškė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, pabrėžęs, kad atlikėja buvo „neklasifikuojama, maištinga ir giliai prancūziška“. Prisimintas ir 2024 metų epizodas, kai Ringer ceremonijoje atliko Prancūzijos himną „La Marseillaise“, minint teisės į abortą įtvirtinimą Konstitucijoje.

    Eliziejaus rūmai atskirame pareiškime priminė jos kelią nuo ankstyvųjų pasirodymų Paryžiaus scenose iki lūžio, įvykusio 1979 metais susipažinus su Fredu Chichinu. Kartu jie įkūrė duetą „Les Rita Mitsouko“, kuris plačiajai publikai sprogo 1984 metais, pasirodžius dainai „Marcia Baïla“.

    Po Chichino mirties 2007 metais Ringer tęsė karjerą solo, periodiškai sugrįždama prie dueto repertuaro koncertuose ir specialiuose projektuose. Oficialiuose vertinimuose ji apibūdinama kaip atlikėja, sugebėjusi išlikti ir populiari, ir avangardiška, o jos palikimas laikomas išskirtiniu Prancūzijos muzikos istorijoje.

    Reakcijos pasirodė ir visame politiniame spektre: priminta, kad Ringer buvo aktyvi visuomeninėje erdvėje, dažnai pasisakydavo už moterų teises ir kritikavo seksizmą. Kai kurie Prancūzijos politikai pabrėžė, kad ji išliko angažuota nepartiškai, labiau per veiksmus ir viešą laikyseną nei per priklausymą konkrečiai stovyklai.

    Atsisveikinimas muzikos pasaulyje

    Muzikantai ir atlikėjai socialiniuose tinkluose ją vadino scena tapusia laisvės metafora ir „vyresniąja seserimi“, kuri drąsino eksperimentuoti. Ringer vardas dažnai minimas kalbant apie 9 ir 10 dešimtmečių prancūzų poproko virsmus, kai alternatyvios idėjos vis dažniau skynėsi kelią į pagrindinę sceną.

    Dainininkas Benjaminas Biolay, prisimindamas „The No Comprendo“ albumą, akcentavo jo įtaką visai kartai ir Ringer balso unikalumą. Kiti kolegos dalijosi nuotraukomis, trumpais atsisveikinimo įrašais ir asmeniniais prisiminimais apie susitikimus koncertuose ar užkulisiuose.

    Užuojautos žodžiai atskriejo ir iš už Prancūzijos ribų. Amerikiečių grupė Sparks, su kuria „Les Rita Mitsouko“ buvo bendradarbiavę, Ringer pavadino vienetine kūrėja ir „tikra gamtos jėga“, pabrėždama, kad pažintis su ja buvo reta sėkmė.

    Palikimas, kuris liks skambėti

    Be muzikos bendruomenės, netektį komentavo aktoriai, televizijos veidai ir scenos žmonės, kuriems Ringer kūryba buvo jaunystės ir laisvės simbolis. Įrašai socialiniuose tinkluose atskleidė, kad jos dainos ir įvaizdis išliko aktualūs ir jaunesnei auditorijai, kuri „Les Rita Mitsouko“ atrado per įrašus, klipus ir festivalių kultūrą.

    Ringer kūrybinis palikimas pirmiausia siejamas su ryškiausiais „Les Rita Mitsouko“ kūriniais ir albumais, kuriuose susiformavo dueto braižas: provokuojantis, žaismingas ir emocionaliai atviras. Šie įrašai ir šiandien laikomi vienu svarbiausių Prancūzijos poproko reiškinių, o Ringer balsas daugeliui liks atpažįstamas nuo pirmų sekundžių.

  • Pietų Afrikos manganui – siauras koridorius: be 2,3 mlrd. eurų investicijų eksportas strigs

    Pietų Afrikos Respublikos valdžia ieško privačių partnerių, kurie prisidėtų modernizuojant vadinamąjį manganinį koridorių – geležinkelio ir uostų grandinę, per kurią iš Kalahario baseino į eksportui skirtus terminalus gabenama mangano rūda.

    Šis maršrutas laikomas strategiškai svarbiu: nuo jo pralaidumo priklauso, ar šalis galės padidinti mangano rūdos eksportą ir išlaikyti lyderystę pasaulinėje rinkoje.

    Manganas svarbus plienui ir baterijoms

    Pietų Afrika yra viena didžiausių mangano rūdos tiekėjų pasaulyje, o didžioji dalis išgaunamos žaliavos keliauja į Azijos metalurgijos pramonę, ypač Kinijoje ir Indijoje veikiančias plieno gamyklas.

    Manganas plieno gamyboje naudojamas kaip priedas, padedantis pašalinti deguonį ir sierą, taip pat gerinantis lydinio kietumą ir atsparumą dėvėjimuisi. Dėl to ši žaliava svarbi tiek infrastruktūros projektams, tiek gynybos pramonei, kur reikalingas tvirtesnis plienas.

    Be to, mangano junginiai plačiai taikomi ličio jonų baterijose, o taip pat chemijos, stiklo ir dangų pramonėje. Augant elektromobilių ir energijos kaupimo sistemų gamybai, mangano paklausa pastaraisiais metais išlieka viena jautriausių tiekimo grandinių temų.

    Kodėl reikia skubios modernizacijos?

    Pagal viešai skelbiamus planus Pietų Afrika siekia padidinti mangano rūdos eksportą nuo maždaug 10 mln. tonų per metus iki 12 mln. tonų, o vėliau – iki 16 mln. tonų. Tačiau tam būtinos investicijos į geležinkelio infrastruktūrą ir uostų pajėgumus.

    Modernizacija apimtų bėgių ir atkarpų atnaujinimą, eismo valdymo sistemų diegimą bei uosto Ngqura plėtrą, kad šis galėtų greičiau aptarnauti laivus, sumažinti spūstis ir logistikos kaštus. Be šių pokyčių planuojamas eksporto augimas gali likti tik popieriuje.

    Valstybinė logistikos bendrovė Transnet SOC Ltd. numato projektą įgyvendinti per viešojo ir privataus sektorių partnerystę, kuriant specialios paskirties įmones. Jos konkurso būdu galėtų gauti ilgalaikes, iki 25 metų trukmės teises valdyti atitinkamas linijas ir terminalus.

    2,3 mlrd. eurų kaina ir geopolitinis fonas

    Projekto vertė vertinama 2,3 mlrd. eurų. Tai suma, kuri, valdžios vertinimu, būtina tam, kad koridorius pajėgtų aptarnauti didesnius srautus ir užtikrintų stabilų tiekimą globaliems pirkėjams.

    Jei investicijos nebus įgyvendintos laiku, Pietų Afrika rizikuoja prarasti dalį rinkos konkurentams, tarp kurių minimos Australija, Gana ir Gabonas. Šios šalys taip pat aktyviai didina gavybą ir infrastruktūros pajėgumus, siekdamos pritraukti ilgalaikius pirkėjus.

    Situaciją papildomai aštrina geopolitika: Rusija, susidurdama su mangano deficitu, dalį poreikio dengia importu, o karo Ukrainoje kontekste pranešama apie jos bandymus perimti kontrolę okupuotose teritorijose esančiuose telkiniuose. Tai didina jautrumą tiekimo saugumui ir skatina pirkėjus ieškoti stabilesnių alternatyvų.

  • Mirė dramaturgė ir rašytoja Bonnie Greer: britų kultūros balsas užgeso sulaukus 77 metų

    Mirė dramaturgė ir rašytoja Bonnie Greer: britų kultūros balsas užgeso sulaukus 77 metų

    Dramaturgė, rašytoja ir visuomenės komentatorė Bonnie Greer mirė sulaukusi 77 metų. Apie netektį pranešė jos vyras Davidas Hutchinsas, nurodęs, kad Greer mirė po trumpos ligos.

    Jis pabrėžė, kad Bonnie Greer buvo pripažinta dramaturgė, autorė, kritikė, kultūros ir politikos komentatorė, kurios įžvalgos bei savitas balsas paliko ryškų pėdsaką Jungtinės Karalystės viešajame gyvenime.

    „Su didžiuliu liūdesiu pranešu, kad mano mylima žmona Bonnie Greer mirė būdama 77 metų po trumpos ligos“, – sakė Davidas Hutchinsas.

    Bonnie Greer gimė 1948 metais Čikagoje, o 1986 metais persikėlė į Didžiąją Britaniją. Ten ji tapo gerai atpažįstama viešojoje erdvėje dėl dažnų pasirodymų televizijoje ir radijuje, kur komentavo politikos, kultūros ir tapatybės temas.

    Kūryba ir pripažinimas

    Greer kūrybinis kelias apėmė pjeses, romanus ir eseistiką, o jos darbai dažnai nagrinėjo galios, socialinio teisingumo ir kultūrinės tapatybės klausimus. Ji buvo įvertinta „Verity Bargate“ apdovanojimu už geriausią pjesę „Munda Negra“.

    Tarp žinomiausių jos romanų minimi „Hanging By Her Teeth“ ir „Entropy“. Ji taip pat parašė biografinę knygą apie Langstoną Hughesą ir pjesę „Marilyn And Ella“, kurioje pasakojama apie Marilyn Monroe ir Ellą Fitzgerald.

    Vaidmenys institucijose

    Be kūrybos, Greer ėjo reikšmingas pareigas kultūros institucijose. 2005 metais ji buvo paskirta Britų muziejaus patikėtinių tarybos nare, vėliau dirbo šios tarybos pirmininko pavaduotoja.

    Ji taip pat dalyvavo Londono kino mokyklos ir Karališkosios operos veikloje, o 2022 metais tapo Karališkosios literatūros draugijos nare. Už nuopelnus menui 2010 metais jai suteiktas Britų imperijos ordino karininkės titulas.

    Artimieji teigia, kad ją pažinojusieji prisimins Greer šilumą, humoro jausmą ir gebėjimą telkti žmones, o jos kūryba ir vieši pasisakymai liks svarbia šiuolaikinės britų kultūros dalimi.

  • 2026 metų Latin Grammy nominacijos: Edgaras Barrera pirmauja su 10, ryškėja ir kiti lyderiai

    2026 metų Latin Grammy nominacijos: Edgaras Barrera pirmauja su 10, ryškėja ir kiti lyderiai

    Lotynų įrašų akademija paskelbė 2026 metų Latin Grammy nominantus, o daugiausia kartų sąrašuose minimas vienas vardas: meksikietis dainų autorius Edgaras Barrera. Jis šiemet surinko 10 nominacijų ir taip tapo ryškiausiu šių metų pretendentu.

    Barrera figūruoja visose trijose pagrindinėse vakaro kategorijose, kuriose varžomasi dėl metų įrašo, metų albumo ir metų dainos titulų. Didelė dalis jo nominacijų siejama su darbais kartu su Karol G ir Carín León, kurie pastaraisiais metais tapo vienais matomiausių ispanakalbės popmuzikos vardų.

    27-oji Latin Grammy apdovanojimų ceremonija planuojama lapkričio 12 dieną Las Vegase, MGM Grand Garden Arena. Nugalėtojai bus paskelbti gyvos transliacijos metu, o apdovanojimai tradiciškai laikomi svarbiausiu metų įvykiu lotynų muzikos industrijai.

    Tarp artimiausių Barreros persekiotojų rikiuojasi keli atlikėjai ir kūrėjai, surinkę po 7 nominacijas: Ca7riel & Paco Amoroso, Jorge Drexler, Karol G ir Rosalía. Dar keli vardai, įskaitant Silvana Estrada ir Mon Laferte, šiemet minimi po 6 kartus, o prodiuseriai Rafa Arcaute ir Federico Vindver pelnė po 5 nominacijas.

    Metų albumo lenktynės

    Metų albumo kategorijoje varžosi 10 skirtingų leidinių, atspindinčių platų lotynų muzikos spektrą nuo pop ir urbano iki alternatyvos. Tarp ryškiausių pretendentų minimi Karol G, Jorge Drexler, Rawayana ir Rosalía, kurios darbai pastaruoju metu išsiskiria žanrų sinteze ir ambicinga produkcija.

    Metų įrašo kategorijoje dėmesį traukia Jorge Drexler, Silvana Estrada, Karol G, Mon Laferte, Carín León ir Rosalía, taip pat į nominantų sąrašą pateko Elena Rose. Šios kategorijos dažnai laikomos indikatoriumi, kas turi didžiausią šansą nugalėti ir pagrindiniuose vakaro apdovanojimuose.

    Metų dainos kategorijoje, kuri labiausiai akcentuoja autorystę ir kūrybinį indėlį, taip pat dominuoja tie patys vardai, o sąraše atsiranda ir tarptautinių bendradarbiavimų. Tarp minimų kūrinių yra ir Ca7riel & Paco Amoroso darbas su Stingu bei Santana bendras projektas su Becky G.

    Naujų vardų kategorija be favorito

    Geriausio naujo atlikėjo kategorijoje šiemet įvardyta 11 pretendentų, tačiau ryškaus favorito kol kas neišskiriama. Tokia situacija dažnai reiškia, kad balsavimą gali lemti pastarųjų mėnesių koncertinis aktyvumas, proveržis srautinių peržiūrų platformose ir industrijos palaikymas.

    Organizatoriai taip pat pranešė, kad šių metų ceremonijoje metų žmogaus titulas bus suteiktas Daddy Yankee. Šis įvertinimas paprastai skiriamas už ilgalaikį indėlį į lotynų muzikos sklaidą ir industrijos raidą, o pagerbimą lydi specialūs pasirodymai bei tributo programa.

  • Lenkija atnaujina dialogą su Baltarusija po 10 metų: signalas Vašingtonui ar realus lūžis?

    Lenkijos ir Baltarusijos diplomatų susitikimas Niujorke tapo pirmu tokio lygio kontaktu per maždaug dešimtmetį. Pokalbis vyko Jungtinių Tautų rėmuose, o Varšuva pabrėžė, kad tai nereiškia santykių „perkrovimo“, veikiau darbinis kanalas jautriems klausimams.

    Santykius su Minsku Europos Sąjunga iš esmės įšaldė po 2020 metais Baltarusijoje įvykusių prezidento rinkimų ir protestų malšinimo. Papildomas lūžis įvyko 2021 metais, kai Baltarusijoje priverstinai nutupdytas „Ryanair“ lėktuvas, o po 2022 metais prasidėjusio plataus masto karo Ukrainoje sankcijos buvo dar labiau išplėstos.

    Baltarusija formaliai nesiunčia savo karių į Ukrainą, tačiau suteikė teritoriją ir logistinę infrastruktūrą Rusijos pajėgoms. Dėl to Europos sostinėse bet koks dialogas su Minsku vertinamas atsargiai, ypač turint omenyje Baltarusijos priklausomybę nuo Maskvos.

    Kas paskatino atšilimo ženklus?

    Ekspertai šį susitikimą sieja ir su JAV bandymais palaikyti ribotą dialogą su Minsku, tikintis humanitarinių gestų, įskaitant politinių kalinių paleidimą. Tokiuose kontaktuose svarbi riba išlieka režimo legitimumo klausimas: Lenkija, kaip ir kitos ES šalys, nepripažįsta Aliaksandro Lukašenkos teisėtu prezidentu.

    Varšuva kartu pripažįsta, kad darbiniai ryšiai reikalingi dėl sienos saugumo, migracijos krizės rizikų ir lenkų mažumos Baltarusijoje padėties. Praktiniai klausimai dažnai sprendžiami ne viešai, o per diplomatinius ar techninius kanalus.

    Trąšos, tranzitas ir sankcijų ribos

    Ekonominė dimensija grįžta į darbotvarkę dėl kalbų apie galimą JAV susidomėjimą baltarusiškomis kalio trąšomis. JAV prezidentas Donaldas Trumpas viešai skelbė apie siekį tartis dėl didesnių kiekių, pabrėždamas, kad tai galėtų mažinti kainas žemdirbiams.

    ES sankcijos šioje srityje galioja ilgai, o tai kelia klausimų dėl tranzito per Bendrijos teritoriją. Iki krizės reikšminga Baltarusijos trąšų dalis keliaudavo per Klaipėdos uostą, tačiau Lietuva sustabdė tokį tranzitą, o alternatyvūs maršrutai per Rusiją vertinami kaip papildoma finansinė nauda Rusijos karo ekonomikai.

    Lenkijos verslui grįžti į Baltarusiją taip pat sudėtinga dėl teisinės ir politinės rizikos. Pastaraisiais metais fiksuojami užsienio kapitalo įmonių spaudimo atvejai, įskaitant priverstinio turto perėmimo grėsmes, o tai atgraso investuotojus net ir esant atskiriems diplomatiniams signalams.

    Kol kas kontaktai Niujorke labiau primena atsargų bandymą palaikyti minimalų dialogą nei esminį santykių pokytį. Tolesnę kryptį lems sankcijų režimas, karo Ukrainoje dinamika ir tai, ar Minskas imsis apčiuopiamų veiksmų, mažinančių įtampą su Vakarais.

  • Prancūzija į „Oskarus“ siunčia rusų kalbos filmą Minotaur: ką apie šį pasirinkimą sako ekspertai

    Prancūzija į „Oskarus“ siunčia rusų kalbos filmą Minotaur: ką apie šį pasirinkimą sako ekspertai

    Prancūzija pasirinko, koks filmas atstovaus šaliai „Oskarų“ geriausio tarptautinio vaidybinio filmo kategorijoje 2027 metais. Kandidatu tapo rusų kalba sukurtas režisieriaus Andrejaus Zviagincevo filmas Minotaur, kurį prodiusavo Prancūzijos bendrovės.

    Sprendimą priėmė profesionali komisija, o atranka, Prancūzijos Nacionalinio kino ir animacijos centro teigimu, vyko savarankiškai ir pagal tarptautinės „Oskarų“ akademijos nustatytą tvarką. Tai reiškia, kad nacionalinis kandidatas parenkamas pagal atitiktį taisyklėms ir meninę vertę, o ne pagal kalbą ar aktorių tautybę.

    Apie ką pasakoja Minotaur?

    Minotaur yra santuokos drama, kurios foną kuria Rusijos karo Ukrainoje realijos. Siužetas susijęs su mobilizacija, paskelbta 2022 metais, ir moraliniais pasirinkimais, kai verslo vadovui tenka spręsti, kaip vykdyti jam primetamas prievoles bei išsaugoti padėtį.

    Kūrinyje sąmoningai pasitelkiami mitologiniai motyvai: istorija sugretina asmeninę išdavystę ir valdžios diktuojamus kompromisus. Tokia struktūra, kino kritikų vertinimu, leidžia kalbėti apie atsakomybę ir baimę ne pamokslaujant, o per personažų sprendimų pasekmes.

    „Subtilus ir apgalvotas“ pasirinkimas

    Prancūzų kino kritikas ir eseistas Jeanas-Philippe’as Domecqas šį kandidatą įvardijo kaip subtilų ir apgalvotą. Pasak jo, filmo stiprybė slypi niuansuotoje estetikoje ir dviprasmiškume, kurį sustiprina šaukimo į kariuomenę kontekstas.

    „Sprendimas atrodo taiklus, nes čia dera prancūziška prodiuserių įtaka ir meninė kalba, kuri renkasi niuansus, o ne deklaracijas“, – sakė J.-P. Domecqas.

    Minotaur jau spėjo sulaukti dėmesio tarptautinėje kino bendruomenėje: filmas laimėjo Didįjį prizą Kanų kino festivalyje 2026 metais. Projektas taip pat buvo kuriamas bendradarbiaujant su partneriais Vokietijoje ir Latvijoje, atspindint šiandien kine įprastą plataus masto koprodukcijų praktiką.

    Diskusijos dėl režisieriaus pareiškimo

    Vis dėlto filmo kelias į apdovanojimų sezoną nėra be kontroversijų. Kanų festivalyje atsiimdamas apdovanojimą A. Zviagincevas kreipėsi į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, ragindamas sustabdyti žudynes, tačiau savo kalboje tiesiogiai neįvardijo nei Ukrainos, nei Rusijos atsakomybės.

    Šis pareiškimas Vakaruose buvo sutiktas palankiai, bet sulaukė kritikos Ukrainoje ir dalies nuo karo pasitraukusių Rusijos opozicijos atstovų. Tokios reakcijos rodo, kad karo tema kultūroje vis dažniau vertinama ne tik per kūrinio turinį, bet ir per viešą autoriaus laikyseną.

    Minotaur Prancūzijos kino teatruose turėtų pasirodyti spalio 14 dieną. 99-oji „Oskarų“ ceremonija planuojama 2027 metų kovo 14 dieną Los Andžele, o galutinius nominantus kaip įprasta rinks JAV Kino meno ir mokslo akademijos nariai.

  • Ar Rusija puls Europą? Putinas tikina dėl puolimo, bet Baltijos šalims meta naujus kaltinimus

    Rusijos vadovas Vladimiras Putinas pareiškė, kad Maskva neplanuoja jokių karinių veiksmų prieš Europą. Šiuos žodžius jis išsakė viešai, reaguodamas į dalies Europos valstybių nuogąstavimus, jog Rusija esą ruošiasi platesnio masto konfliktui.

    Putinas teigė, kad Europoje esą skleidžiamos prielaidos apie galimą Rusijos puolimą, o tai, jo vertinimu, tampa argumentu didinti gynybos pasirengimą. Tuo pat metu Kremliaus vadovas bandė atmesti tokius nuogąstavimus, tvirtindamas, jog agresyvių planų prieš Europą nėra.

    „Noriu dar kartą pabrėžti: mes nesirengiame jokiems kariniams veiksmams prieš Europą“, – sakė Vladimiras Putinas.

    Putino žinutė Baltijos šalims

    Kartu Rusijos prezidentas vėl grįžo prie Baltijos šalių temos ir apkaltino jas rusakalbių gyventojų teisių pažeidimais. Putinas tikino, kad Maskva į tai esą reaguoja „humanitarinėje srityje“, tačiau konkrečių priemonių ar faktų, kuriais remiantis formuluojami kaltinimai, jis nepateikė.

    Tokie pareiškimai dera su pastarųjų metų Kremliaus retorika, kai kaimyninių valstybių vidaus politikos klausimai pristatomi kaip Rusijos „interesų“ zona. Vakarų šalys ne kartą atkreipė dėmesį, kad ši komunikacija dažnai naudojama informaciniam spaudimui ir bandymams pateisinti agresyvią užsienio politiką.

    Taika Ukrainoje ir grasinimai dėl „atsako“

    Kalbėdamas apie karą Ukrainoje, Putinas pareiškė, kad taikos susitarimas išlieka galima išeitis, tačiau esą pirmiausia reikia įvertinti, kas atitinka Rusijos interesus. Jis taip pat užsiminė apie Ukrainos atakas Rusijos teritorijoje ir teigė, jog Maskva svarsto, kokių veiksmų imtis atsakant.

    Be to, Rusijos vadovas apkaltino Ukrainą provokacijomis, nukreiptomis į rusų rinkimų infrastruktūrą, ir perspėjo apie „ilgalaikę reakciją“. Tokie pareiškimai atspindi nuoseklią Kremliaus komunikaciją, kurioje Ukrainos veiksmai pateikiami kaip pretekstas eskaluoti spaudimą ir tęsti karinę kampaniją.

    Pastaraisiais mėnesiais tarptautinės pastangos atgaivinti derybas dėl karo pabaigos stringa, o fronto linijose tęsiasi intensyvūs smūgiai. Europos valstybės, didindamos gynybos finansavimą ir stiprindamos rytinį NATO flangą, pabrėžia, kad realų saugumo vertinimą lemia ne Kremliaus pareiškimai, o Rusijos veiksmai Ukrainoje ir regione.

  • Liūtis Florencijoje užliejo „Uffizi“ ir Palazzo Pitti: ar nukentėjo Caravaggio paveikslai?

    Liūtis Florencijoje užliejo „Uffizi“ ir Palazzo Pitti: ar nukentėjo Caravaggio paveikslai?

    Florencijoje rugsėjo 17 dieną praūžusi stipri liūtis per trumpą laiką sukėlė vietinius užtvindymus ir pasiekė dalį svarbiausių miesto kultūros objektų. Per vieną valandą iškrito daugiau kaip 45 milimetrai kritulių, todėl kai kuriose vietose vanduo ėmė skverbtis į pastatus.

    Didžiausias dėmesys krypo į „Uffizi“ galeriją, kur po vienos salės stoglangiu pastebėtas pratekėjimas. Muziejus pranešė, kad vanduo aptaškė išorinį apsauginio stiklo sluoksnį, dengiantį Caravaggio darbą Bacchus ir kitus toje erdvėje eksponuojamus XVII amžiaus kūrinius.

    „Apžiūros metu jokios žalos meno kūriniams nenustatyta, o salė lankytojams bus atverta įprastu laiku“, – teigiama „Uffizi“ pranešime.

    Italijos žiniasklaida rašė, kad lankytojų akivaizdoje paveikslo vaizdas trumpam atrodė išsiliejęs, ant apsauginio stiklo matėsi vandens srovelių pėdsakai. Muziejaus atstovai pabrėžė, kad saugojimo sistema su apsauginiais stiklais atliko savo funkciją, o situacija suvaldyta greitai.

    Vanduo pateko ir į istorinius Palazzo Pitti rūmus, kurie laikomi vienu svarbiausių renesanso laikotarpio architektūros kompleksų Florencijoje. Pranešta apie užlietą dalį Palatino galerijos ir Modernaus meno galerijos grindų, o kai kurios erdvės laikinai atitvertos dėl saugumo.

    Kol kas nebuvo aiškiai įvardyta, kaip tiksliai lietaus vanduo pateko į vidų: svarstoma, ar tai galėjo lemti atviri langai, ar senesnės pastato konstrukcijos ir sandarumo problemos. Profesinių sąjungų atstovai ragino kuo greičiau įvertinti pastatų būklę, nes panašūs ekstremalūs krituliai regione kartojasi vis dažniau.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad staigūs intensyvūs lietūs tampa rimtu iššūkiu istoriniams Europos miestams: senoji infrastruktūra ir pastatų apsauga ne visada pritaikyta tokiai apkrovai. Muziejai ir paveldo institucijos vis dažniau investuoja į drėgmės kontrolę, stogų ir stoglangių sandarinimą bei operatyvaus reagavimo planus, kad sumažintų riziką kolekcijoms.

  • Lisabonos nacionalinis teatras D. Maria II grįžta po renovacijos: atidarymui pasirinko Makbetą su tikra ugnimi

    Lisabonos nacionalinis teatras D. Maria II grįžta po renovacijos: atidarymui pasirinko Makbetą su tikra ugnimi

    Lisabonos Rossio aikštėje įsikūręs nacionalinis teatras D. Maria II po beveik ketverių metų pertraukos vėl atveria duris žiūrovams. Pastatas grįžta į repertuarą po didžiausios per kelis dešimtmečius renovacijos, o atidarymui pasirinktas kūrinys, kurį teatro bendruomenė neretai vadina prakeiktu.

    Teatras sezoną pradeda Williamo Shakespeareo tragedija Makbetas. Šis pasirinkimas simboliškas: 1964 metais, kai teatre buvo rodomas būtent Makbetas, gaisras sunaikino pastatą, o istorinis įvykis ilgam tapo viena ryškiausių teatro tapatybės žymių.

    „Tai buvo teatro istorijos trauma ir labai apibrėžiantis momentas, o ši pjesė, apipinta prietarais, ilgą laiką čia nebuvo rodoma“, – sakė D. Maria II meninis vadovas ir spektaklio režisierius Pedro Penimas.

    Naujojoje interpretacijoje režisierius sąmoningai žaidžia su Makbeto reputacija, scenoje naudodamas tikrą ugnį. Teatro pasaulyje šiai tragedijai per šimtmečius prilipo istorijos apie nelaimes užkulisiuose, traumas, netikėtus incidentus ir technines klaidas, todėl dalis kūrėjų ją iki šiol lydi su atsarga.

    Spektaklis sutampa ir su teatro sukaktimi: D. Maria II mini 180 metų jubiliejų. Pasak kūrėjų, atidarymo programa siekia ne tik grąžinti publiką į pagrindinę salę, bet ir priminti, kad teatras atsinaujina, išsaugodamas savo istorijos sluoksnius.

    Renovacija atnaujino pagrindinės salės technines galimybes. Skelbiama, kad pagerintos scenos mechanikos, apšvietimo ir garso sistemos, o pati scena gali būti keliama ir sukinėjama, todėl atsiveria platesnės režisūrinės ir scenografijos galimybės didelio masto pastatymams.

    Makbeto pastatyme scenografija sąmoningai įtraukia patį teatrą: dekoracijose atkartojamas pastato fasadas, o vienas personažų susietas su karaliene Marija II, kurios vardu teatras ir pavadintas. Tokiu būdu spektaklis virsta ne tik Shakespeareo istorija apie valdžios geismą, bet ir pačios scenos sugrįžimo pasakojimu.

    Vienas praktinių iššūkių kūrybinei komandai kilo dar prieš repeticijas. Iš pradžių buvo planuota naudoti istorinę pjesės versiją, tačiau, nesulaukus atsakymo dėl teisių, Pedro Penimas ėmėsi pats parengti naują vertimą, siekdamas išlaikyti poetiškumą, bet kartu priartinti kalbą prie šiuolaikinio žiūrovo.

    Režisierius pabrėžia, kad Makbetas šiandien skamba ypač aktualiai, nes kalba apie visuomenėje matomą blogio patrauklumą ir jo demonstravimą. Jo teigimu, pjesė leidžia daugybę perskaitymų, o žiūrovui paliekama erdvės pačiam susidėlioti reikšmes, susieti jas su dabarties informaciniu triukšmu ir politiniais naratyvais.

    Pagrindinį Makbeto vaidmenį kuria José Raposo, o ledi Makbet vaidmenį atlieka Bárbara Branco. Aktorė pabrėžė, kad spektaklis techniškai itin ambicingas, nes maksimaliai išnaudoja teatro infrastruktūrą, įskaitant scenos platformas, ugnį ir kitus efektus, todėl atsakomybė, anot jos, apima ne tik vaidmenis, bet ir paties teatro sugrįžimą.

    Didelis susidomėjimas matomas ir bilietų kasose: ilgesnis nei įprasta sezonas vis tiek greitai išpirktas, o likusios vietos, kaip nurodoma, dažniausiai yra su ribotu matomumu. Premjera įvyko rugsėjo 18 dieną, o spektakliai numatyti iki spalio 31 dienos.

  • Europos Parlamente prisimintas nužudytas reperis Pavlos Fyssas: spektaklis apie smurtą ir kraštutinius

    Europos Parlamente prisimintas nužudytas reperis Pavlos Fyssas: spektaklis apie smurtą ir kraštutinius

    Europos Parlamentas Briuselyje surengė minėjimą, skirtą graikų reperiui ir antifašistinės scenos simboliui Pavlos Fyssui, nužudytam 2013 metais. Renginys vyko praėjus 13 metų nuo išpuolio, kuris Graikijoje tapo lūžio tašku kalbant apie kraštutinių dešiniųjų smurtą ir organizuotų grupių atsakomybę.

    Minėjimo centre buvo teatrinis monologas, kuriame aktorė Dora Chrysikou įkūnijo jaunos moters, mačiusios išpuolį ir vėliau liudijusios teisme, istoriją. Kūrinio tekstas parengtas remiantis realiais liudytojų parodymais, o pasakojimas apima ne tik patį nužudymą, bet ir vėlesnį teisinį procesą prieš „Auksinę aušrą“.

    Kodėl minėjimas vyko dabar

    Europos Parlamento nariai renginį siejo su pastaraisiais metais ryškėjančiu kraštutinių dešiniųjų stiprėjimu dalyje Europos valstybių. Organizatoriai pabrėžė, kad kultūra ir viešas atminties įprasminimas tampa būdu kalbėti apie politinį smurtą, radikalizaciją ir demokratijos apsaugą ne tik per rezoliucijas ar debatus.

    Graikijos europarlamentaras Nikolas Farantouris, inicijavęs kvietimą pristatyti kūrinį Europos Parlamente, ragino neperimti baimės politikos ir neteikti legitimumo jėgoms, kurios, jo teigimu, siekia ardyti demokratines institucijas.

    „Ne kraštutinių dešiniųjų darbotvarkei. Turime siūlyti sprendimus neįsitraukdami į dialogą su tais, kurie nori griauti demokratiją“, – sakė Nikolas Farantouris.

    Liudijimas kaip istorijos dalis

    Monologo herojė vaizduojama ne kaip idealizuotas simbolis, o kaip paprastas žmogus, kuriam tenka susidurti su baime ir spaudimu prieš duodant parodymus. Pasak kūrėjų, būtent tokia perspektyva leidžia aiškiau parodyti, kaip politinis smurtas paliečia ne vien aukas ar jų artimuosius, bet ir liudytojus, bendruomenes bei pačią visuomenės savijautą.

    Aktorė Dora Chrysikou yra sakiusi, kad P. Fyssas jai buvo bendraamžis, todėl 2013 metų rugsėjo 18 dienos įvykiai ir vėlesnis teismo procesas tapo asmeniškai svarbiu impulsu kurti spektaklį. Ji akcentavo ir šeimos vaidmenį, pabrėždama norą pasakoti istoriją su pagarba artimiesiems ir supratimu, kas buvo P. Fyssas kaip žmogus.

    „Dauguma mūsų įsivaizduoja, kad tai mūsų neliečia, kol žala nepasiekia slenksčio. Blogis dažnai būna arčiau, nei atrodo“, – sakė Dora Chrysikou.

    Bylos reikšmė platesniame kontekste

    P. Fyssas buvo nužudytas Pirejo regione, o byla tapo viena svarbiausių šiuolaikinės Graikijos politinio smurto istorijoje. Ji taip pat prisidėjo prie ilgo ir plačiai stebėto teisinio proceso, kuriame „Auksinė aušra“ siekta vertinti ne tik kaip politinė jėga, bet ir kaip struktūruota organizacija, susijusi su smurtiniais išpuoliais.

    Europos Parlamento minėjimas siunčia signalą, kad kova su politiniu smurtu ir neapykantos ideologijomis nėra vien nacionalinis klausimas. Pasak renginio dalyvių, demokratinės visuomenės atsparumas priklauso ir nuo to, ar valstybės institucijos, pilietinė visuomenė bei kultūros laukas geba laiku atpažinti radikalizacijos požymius ir reaguoti dar prieš smurtui tampant „naujaja norma“.