CP v2

Blog

  • Sagrada Familia baigia paskutinius bokštus: kaip modulinė statyba ir epoksidiniai klijai pagreitino darbus

    Sagrada Familia baigia paskutinius bokštus: kaip modulinė statyba ir epoksidiniai klijai pagreitino darbus

    Barselonoje daugiau nei 140 metų statoma Sagrada Familia artėja prie vieno svarbiausių savo istorijos etapų. Baigiami centriniai bokštai, o išskirtinį pagreitį projektui suteikė modulinė statyba ir šiuolaikinės medžiagos, leidusios dirbti tiksliau ir greičiau nei tradiciniais metodais.

    2026 metais dėmesys krypsta į Jėzaus Kristaus bokštą, kuris su 172,5 metro aukščiu tapo aukščiausia bažnyčia pasaulyje, aplenkusia Ulmo katedrą Vokietijoje. Šis etapas sutapo ir su Antono Gaudí mirties šimtmečiu, primenančiu, kad architektas nuo pat pradžių suprato, jog jo sumanymą užbaigs kitos kartos.

    Mistika ir inžinerija viename

    Sagrada Familia nuo pat projekto pradžios buvo kuriama kaip simbolių kupinas pasakojimas akmenyje. 12 bokštų simbolizuoja apaštalus, o fasadai vaizduoja skirtingus Jėzaus gyvenimo epizodus, todėl pastatas suvokiamas ne tik kaip architektūra, bet ir kaip iššifruojama istorija.

    „Mano užsakovas neskuba“, – sakė Antoni Gaudí.

    Ši frazė, kuria architektas pabrėždavo sakralinę projekto prasmę, šiandien įgyja naują kontekstą. Statybos tempą vis dėlto pakeitė ne kantrybė, o technologijos: nuo skaitmeninio projektavimo ir gamybos iki medžiagotyros sprendimų, leidžiančių sujungti akmenį ir metalą taip, kad konstrukcija atlaikytų dešimtmečių apkrovas.

    Kas pagreitino statybas?

    Didžiausią proveržį lėmė modulinis metodas, kai bokštų segmentai surenkami iš anksto, o į statybvietę atgabenami kaip didelės, tiksliai paruoštos detalės. Vietoje darbo šimtų metrų aukštyje po vieną montuojant akmenis, dalis elementų surenkama karjere ar gamybos aikštelėse, taip sumažinant rizikas ir taupant laiką.

    Skelbiama, kad bokštams pritaikyta konstrukcinė klijų sistema, leidžianti akmenį ir plieną paversti vienu veikiančiu struktūriniu vienetu. Tokiu būdu sujungtos dalys montuojamos itin tiksliai, o klijų sluoksnis užpildo mikrotarpuose atsirandančius nelygumus ir padeda tolygiau paskirstyti apkrovas.

    Projekte panaudota apie 24 tonas konstrukcinių klijų. Tai svarbu ne tik dėl bokštų aukščio, bet ir dėl sudėtingos aplinkos: pakrantės druskų poveikio, drėgmės, temperatūrų svyravimų ir miesto vibracijų, kurias sukuria po bazilika einančios metro linijos.

    Kada bokštas bus atvertas lankytojams?

    Jėzaus Kristaus bokšto viduje įrengtas meninis akcentas – stiklinis ėriukas, pro kurį skverbiasi Viduržemio jūros šviesa. Skaičiuojama, kad nuo 2027 metų bokštas turėtų būti atvertas lankytojams, o apžvalgos aikštelė taptų aukščiausiu pasiekiamu tašku Barselonoje.

    Nors Antoni Gaudí pats šio etapo neišvydo, jo idėja išlieka: žmogaus darbas neturėtų pranokti gamtos, todėl statinio aukštis derintas prie Montjuïc kalvos. Šiandien Sagrada Familia bokštai kyla ne tik iš akmens, bet ir iš XXI amžiaus inžinerijos, kuri ilgiausiai trunkančiam Europos statybų projektui suteikė realią finišo perspektyvą.

  • Trumpas atmeta Irano planą atverti Hormūzo sąsiaurį: kodėl Vašingtonas neskuba tartis

    Trumpas atmeta Irano planą atverti Hormūzo sąsiaurį: kodėl Vašingtonas neskuba tartis

    JAV prezidentas Donaldas Trumpas atmetė Irano pasiūlymą per septynias dienas atnaujinti laivybą Hormūzo sąsiauryje. Šis jūrų kelias laikomas vienu svarbiausių pasaulio energetikos ir prekybos „butelio kaklelių“, todėl bet kokie ribojimai greitai atsiliepia naftos kainoms ir draudimui.

    Kalbėdamas žurnalistams prie Baltųjų rūmų, Trumpas pareiškė, kad siūlomas susitarimas jam nepriimtinas. Jo teigimu, Teheranas siekia greito atvėrimo todėl, kad konflikte patiria spaudimą ir nori palankesnių derybinių sąlygų.

    Iranas savo ruožtu tvirtina galintis grąžinti „normalią jūrinę prekybą“ per savaitę, jei bus įvykdytos kelios sąlygos. Tarp jų įvardijamas JAV karinės jūrų kontrolės sušvelninimas Irano uostų kryptimi, sankcijų Irano naftos prekybai mažinimas ir paliaubos, apimančios platesnį regioną.

    „Aš atmetu jų sandorį“, – sakė Donaldas Trumpas.

    Irano užsienio reikalų ministras Abbasas Araghchi viešai teigė, kad sprendimas dabar priklauso Vašingtonui, o pagrindiniai žingsniai esą jau buvo aptarti ankstesniuose diplomatiniuose formatuose. Iranas taip pat siūlo atnaujinti derybas dėl branduolinės programos, jei būtų pritarta septynių dienų planui.

    „Jei JAV pusė rimtai nusiteikusi susitarti ir atverti Hormūzo sąsiaurį, viskas tam jau paruošta“, – sakė Abbasas Araghchi.

    Kas svarbu Hormūzo sąsiauryje

    Hormūzo sąsiauris jungia Persijos įlanką su Omāno įlanka ir toliau su Indijos vandenynu, o didelė dalis regiono naftos ir suskystintų gamtinių dujų eksporto tradiciškai keliauja būtent šiuo maršrutu. Dėl to kiekviena grėsmė laivybai čia laikoma ne tik regioniniu, bet ir pasauliniu ekonominiu rizikos veiksniu.

    Pastaraisiais metais augant įtampai tarp JAV ir Irano, o taip pat dėl platesnio nestabilumo Artimuosiuose Rytuose, rinka į bet kokias naujienas apie sąsiaurio blokavimą ar atvėrimą reaguoja itin jautriai. Praktikoje tai reiškia didesnes transportavimo, draudimo ir logistikos sąnaudas, kurios vėliau persiduoda ir vartotojams.

    Derybos, sankcijos ir rinkimų kalendorius

    Žiniasklaida, remdamasi JAV pareigūnais, skelbė, kad Vašingtonas skeptiškai vertina skubius terminus ir nenori daryti sprendimų, kurie būtų vertinami kaip nuolaidos mainais į trumpalaikį įtampos sumažinimą. Šiame fone svarbus ir JAV vidaus politikos kalendorius, nes Artimųjų Rytų politika dažnai tampa rinkėjų ir Kongreso ginčų objektu.

    Teheranas tuo pat metu bando pristatyti savo pasiūlymą kaip kelią greitai sumažinti karinę riziką ir grąžinti ekonominį stabilumą. Tačiau Irane matyti ir vidinių nesutarimų: dalis konservatyvių politikų viešai kritikuoja diplomatinius kontaktus su JAV ir reikalauja griežtesnės laikysenos.

    Iranui itin svarbus sankcijų klausimas, nes būtent apribojimai energijos išteklių eksportui daro tiesioginį poveikį biudžetui ir valiutos srautams. JAV savo ruožtu sieja sankcijų režimą su branduolinės programos ribojimais ir regioninio saugumo klausimais, todėl greitas kompromisas išlieka sudėtingas.

    Ką reikštų „septynių dienų“ scenarijus

    Pagal Irano logiką, pirmosios dienos būtų skirtos politiniam sprendimui ir praktiniams veiksmams, o laivybos atnaujinimas galėtų įvykti dar prieš prasidedant platesnėms deryboms dėl branduolinių klausimų. Tokia schema Teheranui leistų pirmiausia gauti apčiuopiamą ekonominę naudą, o tik po to pereiti prie sudėtingiausios darbotvarkės dalies.

    Vašingtonui toks modelis kelia riziką, kad atvėrus sąsiaurį ir sušvelninus spaudimą, derybiniai svertai susilpnėtų. Dėl šios priežasties JAV signalizuoja, kad kontaktai per tarpininkus tęsiasi, bet sprendimai nebus priimami skubotai.

  • Aliaskos Fat Bear Week grįžta: prasidėjo balsavimas, kuris lokys geriausiai pasiruošė žiemai

    Aliaskos Fat Bear Week grįžta: prasidėjo balsavimas, kuris lokys geriausiai pasiruošė žiemai

    Aliaskoje vėl prasidėjo Fat Bear Week konkursas, kuriame visuomenė internetu renka įspūdingiausiai prieš žiemos miegą sustorėjusį rudąjį lokį. Šiemet turnyre varžosi 16 Katmai nacionalinio parko ir draustinio lokių, o balsavimas pritraukia gamtos mylėtojus iš viso pasaulio.

    Titulo gynėjas yra Chunkas, parko stebėtojų žymimas kaip Lokys 32. Praėjusiais metais jis laimėjo, kai, viešai skelbtais vertinimais, galėjo sverti apie 544 kilogramus, tačiau organizatoriai pabrėžia, kad nugalėtoją lemia ne vien skaičiai.

    Kodėl riebalų atsargos lemia išgyvenimą

    Katmai nacionalinis parkas ir draustinis laikomas viena svarbiausių rudųjų lokių buveinių Aliaskoje, jo teritorijoje jų priskaičiuojama apie 2 200. Rudenį lokiai intensyviai maitinasi, nes per žiemos miegą neėda ir negeria, todėl per kelis mėnesius sukauptos atsargos tampa gyvybiškai svarbios.

    Suaugę patinai paprastai sveria apie 270–410 kilogramų, o gerai pasimaitinę rudenį gali viršyti 450 kilogramų ribą. Patelės dažniausiai būna maždaug trečdaliu mažesnės, o žiemos miego metu lokiai gali netekti maždaug trečdalio kūno masės.

    „Šiemet prognozuoti sunku: yra keli aiškiai didesni lokiai, bet svarbi ir jų istorija, nes riebalų kaupimas reiškia skirtingus iššūkius“, – sakė „Explore.org“ gamtininkas Maikas Ficdzas.

    Ne tik masė: vertinamos ir lokių istorijos

    Organizatorių teigimu, konkursas skatina stebėti lokių elgseną ir suprasti, kaip skiriasi jų kasdienybė: vieni kovoja dėl geriausių žvejybos vietų, kiti turi išmaitinti jauniklius ar prisitaikyti prie sudėtingų sezoninių sąlygų. Dėl to balsuojant kviečiama atsižvelgti ne tik į dydį, bet ir į tai, kaip lokiui sekėsi pasiruošti žiemai.

    Didelę reikšmę lokių sėkmei turi lašišų gausa, nes būtent žuvys rudenį padeda sparčiai sukaupti energijos atsargas. Gamtininkai dažnai kaip pavyzdį mini Bristolio įlankos regioną Aliaskoje, kur gausūs lašišų būriai rodo, ką gali palaikyti sveikos upių ekosistemos, o kitur Šiaurės Amerikoje lašišų populiacijoms mažėjant vis dažniau kalbama apie jų apsaugos ir atkūrimo būtinybę.

    Fat Bear Week finalas numatytas rugsėjo 29 dieną, kai paaiškės, kuris lokys šiemet pelnys titulą. Konkursas rengiamas jau 12-us metus ir tapo viena labiausiai atpažįstamų gamtos stebėjimo iniciatyvų, sujungiančių edukaciją ir visuomenės įsitraukimą.

  • Tajanio frazė apie ilgas sukneles uždegė audrą Italijoje: įsitraukė senatorės, profsąjungos ir memai

    Tajanio frazė apie ilgas sukneles uždegė audrą Italijoje: įsitraukė senatorės, profsąjungos ir memai

    Italijos užsienio reikalų ministras Antonio Tajani atsidūrė kritikos centre po viešos kalbos, kurioje, kalbėdamas apie gyvenimo partnerės pasirinkimą, siejo moters patikimumą su aprangos detalėmis, įskaitant suknelės ilgį. Nors politikas vėliau atsiprašė, ginčas persimetė į parlamentą ir socialinius tinklus, o jo žodžiai tapo memų tema ir už Italijos ribų.

    Pasak pranešimų Italijos žiniasklaidoje, Tajani renginyje sakė patartų rinktis rimtas moteris, dėvinčias ilgesnes sukneles, jas apibūdindamas kaip patikimesnes ir labiau atitinkančias tradicinį šeimos vaidmenį. Tokia formuluotė sulaukė priekaištų dėl stereotipų ir moterų vertinimo pagal išvaizdą, o kritikai pabrėžė, kad viešiems pareigūnams keliami aukštesni pagarbos standartai.

    „Tai laisvės aktas pasakyti, kad esame laisvos rengtis taip, kaip norime“, – sakė Italijos parlamento narė Raffaella Paita.

    Tajani, viešėdamas Niujorke Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos metu, teigė apgailestaujantis, jei jo žodžiai įžeidė, ir aiškino, kad dalis pasisakymo esą buvo suprasta ne taip, kaip ketinta. Vis dėlto opozicija pareiškė, kad atsiprašymo nepakanka, o pati žinutė atspindi giliai įsišaknijusius požiūrio šablonus.

    Protestas Senate ir platesnė reakcija

    Įtampa persikėlė į Romą, kur kelių opozicinių partijų senatorės susirinko į posėdžius dėvėdamos sijonus kaip simbolinį atsaką ministro pasisakymui. Akcijos dalyvės pabrėžė, kad moterų laisvė apima ir teisę nesulaukti vertinimų dėl drabužių, o sprendimai dėl aprangos negali tapti moralės matu.

    Kritiką išsakė ir Italijos profsąjungos bei Katalikų Bažnyčios atstovai. Profsąjungų pareiškimuose akcentuota, kad toks moterų skirstymas į „patikimas“ ir „nepatikimas“ pagal išvaizdą palaiko pasenusią socialinę hierarchiją, o institucijos turėtų mažinti stereotipus ir nelygybę, o ne ją gilinti.

    Socialinių tinklų banga ir valdžios gynyba

    Greta politinių pareiškimų didelį vaidmenį suvaidino socialiniai tinklai: ministro citatos buvo masiškai cituojamos, perdirbamos ir paverstos memais. Kai kurie opozicijos atstovai viešai skelbė nuotraukas, o dalis jų dalinosi ir DI sugeneruotais vaizdais, siekdami pabrėžti mintį, kad žmogaus vertė nėra matuojama drabužio ilgiu.

    Ministrą gynė dalis valdančiosios daugumos, o ministrė pirmininkė Giorgia Meloni viešai ragino ginčo neperpūsti, tai vadindama nepatogia, bet ne esmine fraze. Kiti vyriausybės nariai argumentavo, kad Tajani neva nenurodinėjo moterims, kaip rengtis, o kalbėjo apie asmeninę nuomonę ir šeimos vertybes, tačiau kritikai atsakė, kad pareigūnų „asmeninės“ nuostatos viešoje erdvėje veikia kaip signalas visuomenei.

    Šis epizodas dar kartą išryškino, kaip greitai šiuolaikinėje politikoje vienas pasisakymas gali virsti platesne diskusija apie lyčių lygybę, viešąją etiką ir politinės komunikacijos atsakomybę. Italijoje, kur kultūrinės ir vertybinės diskusijos dėl moterų teisių ir vaidmens visuomenėje nuolat grįžta į darbotvarkę, ginčas dėl ministro žodžių tapo dar vienu lakmuso popierėliu politiniam klimatui įvertinti.

  • Mokslininkai nustebo: šie gyvūnai sąmoningai neėda savo rūšies – štai kodėl

    Mokslininkai nustebo: šie gyvūnai sąmoningai neėda savo rūšies – štai kodėl

    Kas paskatino tyrimą

    Gamtos ekosistemose gaišena yra svarbus maisto šaltinis, padedantis grąžinti maistines medžiagas į aplinką ir palaikyti mitybos grandines. Tačiau gyvūnams, mintantiems gaišena, kyla ir rizikų: nuo užkrato iki plėšrūnų dėmesio, todėl jų elgsena ilgą laiką kėlė klausimų.

    Vienas seniai svarstytas paaiškinimas skamba paprastai: ėdrūnai gali vengti maitintis savo giminaičių gaišena, nes taip mažėja tikimybė pasigauti patogenų. Vis dėlto iki šiol trūko didesnio masto duomenų, leidžiančių šią idėją patikimiau patikrinti.

    Ką parodė stebėjimai Ispanijoje

    Žurnale Ecology Letters paskelbtame tyrime Ispanijos mokslininkai analizavo, kokią gaišeną renkasi įvairūs stuburiniai ėdrūnai. Nuo 2020 metų vasario iki 2021 metų gegužės El Hondo gamtos parke pietryčių Ispanijoje jie išdėstė beveik 200 žuvų, paukščių ir smulkių žinduolių gaišenų.

    Kiekvienoje vietoje buvo įrengtos kameros, fiksavusios, kas ir kada ėda, o vėliau duomenys sulyginti su filogenetinėmis analizėmis. Taip vertinta evoliucinė distancija tarp ėdrūno ir gaišenos, kitaip tariant, kiek toli jų giminystė nutolusi per milijonus metų.

    Tyrėjai nustatė nuoseklų dėsningumą: gyvūnai dažniau maitinosi tais kritusiais gyvūnais, su kuriais yra mažiau artimai susiję. Kitaip tariant, dauguma ėdrūnų vengė gaišenų, priklausančių filogenetiškai artimoms rūšims, nors jų aplinkoje netrūko.

    Kodėl artima giminystė gali būti pavojinga

    Tyrimo autoriai aiškina, kad artimai giminingos rūšys dažniau dalijasi panašia fiziologija, todėl joms būdingi ir panašūs ligų sukėlėjai. Dėl to maitindamasis artimo giminaičio gaišena gyvūnas gali lengviau perimti patogenus, kuriems jo organizmas yra imlus.

    Tokios elgsenos nauda būtų dvejopa: mažesnė infekcijų rizika ir mažesnės energijos sąnaudos imuninei sistemai. Tai ypač svarbu laukinėje gamtoje, kur energijos balansas lemia išgyvenimą, o liga gali greitai sumažinti gebėjimą medžioti ar išvengti plėšrūnų.

    Analizė parodė, kad ryšys tarp evoliucinės distancijos ir pasirinkimų kai kuriose grupėse buvo stipresnis, o kitose silpnesnis. Mokslininkai pabrėžia, kad skirtumai tarp paukščių ir žinduolių gali priklausyti nuo jų mitybos strategijų, konkurencijos ir prieinamo maisto.

    Tarp dažniausiai prie gaišenų fiksuotų vartotojų išsiskyrė rudoji žiurkė, kuri ypač dažnai rinkosi žuvų gaišenas. Kai kurios rūšys pasirodė mažiau išrankios, o keliais atvejais pastebėta ir priešinga tendencija, tačiau bendras paveikslas liko aiškus.

    „Matome nuoseklų modelį: ėdrūnai paprastai vengia maitintis filogenetiškai artimų rūšių gaišena“, – teigė tyrėjai.

    Tyrimo autoriai atkreipia dėmesį ir į ribotumus: stebėjimuose nebuvo vertinami, pavyzdžiui, žuvys kaip ėdrūnai, o kai kurių rūšių fiksuotų maitinimosi epizodų skaičius buvo nedidelis. Todėl ateities darbams svarbu aiškintis, kaip pasirinkimus keičia gyvūnų sveikata, amžius, socialumas ar maisto stoka.

    Mokslininkų teigimu, ėdrūnai atlieka ne tik ekologinę, bet ir visuomenės sveikatai reikšmingą funkciją, nes padeda greičiau pašalinti gaišenas iš aplinkos. Tai gali mažinti ligų plitimui palankias sąlygas, o todėl jų bendrijų apsauga laikoma svarbia platesnės laukinės gamtos valdymo dalimi.

    „Sveikų ėdrūnų bendrijų atpažinimas ir išsaugojimas gali duoti naudos ekosistemoms ir prisidėti prie zoonozinių rizikų mažinimo“, – padarė išvadą tyrėjai.

  • Mįslė Didžiajame kanjone: uolos atskleidė, kad prieš 1,25 mlrd. metų para truko tik 19 valandų

    Mįslė Didžiajame kanjone: uolos atskleidė, kad prieš 1,25 mlrd. metų para truko tik 19 valandų

    Didžiojo kanjono uolienose mokslininkai aptiko itin seną geologinį įrašą, leidžiantį atkurti, kaip prieš maždaug 1,25 milijardo metų kito Žemės sukimasis ir Mėnulio įtaka klimatui. Tyrimas rodo, kad tuo metu para galėjo trukti apie 19 valandų, o šį skaičių padėjo išvesti pasikartojantys nuogulų sluoksniai.

    Kalbama apie Hakatai skalūnų sluoksnius, susiformavusius senovinės Laurencijos žemyne, kai prie vidaus jūros plytėję dumblėti seklumai periodiškai džiūdavo. Tokia aplinka, panaši į šiandienines druskingas lygumas ar išdžiūstančius ežerų duburius, paliko ritmingai besikartojančių karbonatingų ir dumblingų sluoksnių sekas.

    Šios sekos, kaip teigiama, atspindi vadinamuosius Milankovičiaus ciklus, kai dėl Žemės orbitos formos, ašies posvyrio ir precesijos kinta Saulės spinduliuotės pasiskirstymas. Ilguose laiko tarpuose prie šių ciklų prisideda ir tai, kad Mėnulis pamažu tolsta nuo Žemės, keisdamas potvynių sukeltą sukimosi lėtėjimą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vien astronominių modelių atsukti atgal daugiau nei milijardą metų neužtenka, nes Žemės orbitos dinamika tokiuose horizontuose tampa chaotiška. Dėl to itin vertingi tampa geologiniai duomenys, kurie išsaugo klimato ritmus ir padeda „pririšti“ skaičiavimus prie realių Žemės istorijos ženklų.

    Analizuodami Hakatai skalūnų spalvotus ir keliuose masteliuose pasikartojančius raštus, mokslininkai juos palygino skirtingose kanjono vietose. Panašūs sluoksniavimosi motyvai aptikti daugiau nei 60 kilometrų atstumu, todėl daroma išvada, kad tai greičiau regioninio ar net platesnio masto klimato signalas, o ne vietinės nuogulų kaupimosi sąlygos.

    Pasak darbo autorių, vienas iš signalų, siejamų su Žemės ašies posvyrio kaita, pasirodė esantis tarsi „padalytas“ į dvi dalis. Tai gali reikšti, kad per labai seną laikotarpį keitėsi arba klimato sistemos reakcija į orbitinę prievartą, arba pačios Saulės sistemos dinamikos detalės.

    Įvertinę šį netipinį signalą, tyrėjai apskaičiavo precesijos periodo trukmę apie 15 730 metų. Iš šio rezultato buvo gautas ir Mėnulio atstumo įvertis, o kartu išplaukė išvada apie trumpesnę parą – maždaug 19 valandų.

    Gauti skaičiavimai, kaip nurodoma publikacijoje, dera su kitais Žemės ir Mėnulio sistemos raidos modeliais, taikomais panašiam laikotarpiui. Taip pat nepastebėta požymių hipotezei, kad Mezoproterozojuje paros ilgėjimas galėjo būti laikinai „sustojęs“ ties maždaug 19,5–21 valanda.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie sluoksniai yra daugiau nei senovinio kraštovaizdžio nuotrauka: jie gali fiksuoti ir dangaus mechanikos „ritmą“, kuris veikė klimatą. Didžiojo kanjono atodangos šiuo požiūriu tampa reta galimybe vienoje vietoje perskaityti itin gilios praeities Žemės ir Mėnulio istoriją.

  • Kinijos teleskopas peršukavo 33 planetų sistemas: viena keista žinutė iš K2-155 suintrigavo

    Kinijos teleskopas peršukavo 33 planetų sistemas: viena keista žinutė iš K2-155 suintrigavo

    Kinijos astronomai, pasitelkę didžiausią pasaulyje vienos lėkštės radijo teleskopą FAST, iš naujo išanalizavo 33 egzoplanetų sistemų stebėjimus ir ieškojo galimų technologinės kilmės signalų. Daugumoje atvejų rezultatų nebuvo, tačiau viena siaurajuostė užuomina iš K2-155 krypties patraukė tyrėjų dėmesį.

    Darbas remiasi 2021 metais surinktais FAST duomenimis, kuriems pritaikyta nauja analizės eiga, paremta bangelių analize ir mašininio mokymosi metodais. Tokie įrankiai šiuolaikinėje radijo astronomijoje vis dažniau naudojami tam, kad iš triukšmo būtų atskirti silpni, trumpalaikiai ir neįprasti signalai.

    Ieškota vadinamųjų siaurajuosčių, laike dažnį keičiančių signalų, kurie natūraliuose kosminiuose procesuose pasitaiko rečiau nei plačiajuostė spinduliuotė. Dažnio slinktis gali atsirasti dėl Doplerio efekto, pavyzdžiui, jei šaltinis susijęs su planeta, kuri sukasi ir skrieja aplink savo žvaigždę.

    Kaip atskiriami trikdžiai

    Pagrindinis tokios paieškos iššūkis yra radijo dažnių tarša Žemėje. Palydovai, ryšio sistemos, navigacijos įranga, aviacijos signalai ir net kai kurie buitiniai šaltiniai gali palikti pėdsakų, kurie imituoja ieškomus požymius.

    FAST L juostos imtuvas dangų vienu metu stebi 19 spindulių. Tai leidžia tikslinį objektą sekti centriniu spinduliu, o aplinkines sritis stebėti kitais: jei signalas pasirodo keliuose spinduliuose, jis dažniausiai laikomas žemiškos kilmės trikdžiu.

    Tyrėjų analizė iš pradžių atrinko 139 127 aptikimus, tačiau nuoseklūs filtravimo etapai šį skaičių sumažino iki dviejų labiausiai vertų dėmesio atvejų. Vienas jų, susietas su Kepler-438 kryptimi, jau anksčiau buvo nagrinėtas ir galiausiai priskirtas trikdžiams.

    Kodėl K2-155 tapo išskirtiniu atveju

    Antrasis kandidatas aptiktas K2-155 kryptimi, kur yra raudonoji nykštukė ir trys žinomos superžemės tipo planetos. Išorinė planeta K2-155d laikoma esančia netoli gyvybei palankios zonos, kur teoriškai galėtų egzistuoti skystas vanduo, jei tam palankios atmosferos ir paviršiaus sąlygos.

    Duomenyse rastas siaurajuostis signalas, pavadintas NBS 260108, užfiksuotas apie 1 148,4167 megahercų dažnyje. Jis buvo siauras, turėjo dažnio slinktį ir pasirodė tik spindulyje, nukreiptame į taikinį, todėl formaliai atitiko pagrindinius kandidatinės technopėdsako užuominos kriterijus.

    Vis dėlto signalas nebuvo laikomas tvirtu įrodymu. Jis ryškiai pasirodė tik viename poliarizacijos kanale, o panašių struktūrų aptikta ir stebint kitus taikinius artimuose dažniuose, todėl labiau tikėtina žemiška arba instrumentinė kilmė, nors konkretaus šaltinio identifikuoti nepavyko.

    Ką tai reiškia paieškoms ateityje

    Tyrėjai pabrėžia, kad net ir atmetus tokias užuominas kaip trikdžius, nauda išlieka: tobulinami filtrai, geriau aprašomi instrumentiniai artefaktai ir patikslinami kriterijai, kurie ateityje gali padėti greičiau atpažinti tikrai neįprastus reiškinius.

    Pastaraisiais metais SETI ir platesnės technopėdsakų paieškos vis labiau remiasi automatizuota analitika, dideliais duomenų kiekiais ir DI įrankiais. Tokia kryptis laikoma viena perspektyviausių, nes nauji teleskopai ir stebėjimų kampanijos generuoja milžiniškus signalų srautus, kurių rankiniu būdu patikrinti praktiškai neįmanoma.

    Kol kas NBS 260108 lieka neklasifikuotas, o labiausiai tikėtina jo kilmė siejama su Žeme arba įranga. Tačiau pati metodika, pritaikyta FAST duomenims, laikoma svarbiu žingsniu siekiant patikimesnių ir jautresnių paieškų ateityje.

  • Letta skelbia raudoną pavojaus signalą: siūlo ES bendros rinkos revoliuciją ir 5-ąją laisvę

    Letta skelbia raudoną pavojaus signalą: siūlo ES bendros rinkos revoliuciją ir 5-ąją laisvę

    Raudonas signalas Europai

    Buvęs Italijos ministras pirmininkas Enrico Letta perspėja, kad dabartinis ES bendrosios rinkos modelis nebepajėgia užtikrinti konkurencingumo pasaulyje, kuriame sparčiai auga JAV ir Kinijos ekonominė įtaka. Jo vertinimu, atotrūkis nuo JAV didėja, o Europa rizikuoja prarasti investicijas, talentus ir inovacijų tempą.

    Letta išvadas pateikė po šešių mėnesių darbo rengiant ES užsakytą ataskaitą apie bendrosios rinkos ateitį. Per šį laiką jis lankėsi dešimtyse miestų ir susitiko su šimtais verslo, mokslo ir politikos atstovų, siekdamas surinkti praktikų įžvalgas apie realias kliūtis.

    Kodėl 1993 metų receptas nebeveikia

    ES bendroji rinka pradėjo veikti 1993 metais ir rėmėsi keturiomis laisvėmis: laisvu prekių, paslaugų, kapitalo ir žmonių judėjimu. Tačiau Letta pabrėžia, kad ji buvo sukurta kitokiai geopolitinei ir ekonominei realybei, kai globalios konkurencijos mastas ir technologijų vaidmuo buvo nepalyginamai mažesni.

    Jo teigimu, didžiausią žalą Europos produktyvumui daro fragmentacija srityse, kurios vis dar netapo iki galo integruotos europiniu mastu. Tarp jų jis išskiria energetiką, telekomunikacijas ir finansines paslaugas, kur taisyklės, infrastruktūra ir rinkos standartai dažnai išlieka nacionaliniai.

    Skaldytos rinkos kaina: ryšiai, bankai, investicijos

    Letta atkreipia dėmesį į telekomunikacijų sektorių: Europoje veikia daugybė operatorių, kurie konkuruoja daugiausia nacionalinėse rinkose, todėl sunkiau pasiekti masto ekonomiją. Toks susiskaidymas, jo vertinimu, riboja investicijas į naujos kartos ryšius ir skaitmeninę infrastruktūrą, kuri yra būtina pramonei ir DI plėtrai.

    Ne mažiau svarbi problema – finansų rinkų suskaidymas. Kai kapitalas ir taupymas nepakankamai efektyviai nukreipiami į augančius verslus, ypač technologijų sektoriuje, europinės įmonės dažniau ieško finansavimo už ES ribų, o tai ilgainiui mažina regiono gebėjimą kurti pasaulinius lyderius.

    Sprendimai: 28-oji teisinė sistema ir 5-oji laisvė

    Vienu ambicingiausių siūlymų Letta įvardija vadinamąją 28-ąją teisinę sistemą – savotišką europinį teisinį „pagrindinį raktą“, kuris leistų įmonėms paprasčiau veikti keliose ES šalyse. Tai, jo teigimu, ypač padėtų mažoms ir vidutinėms įmonėms, kurios neturi resursų prisitaikyti prie 27 skirtingų taisyklių ir procedūrų.

    Taip pat Letta siūlo bendrosios rinkos logiką papildyti 5-ąja laisve, apimančia mokslinius tyrimus, inovacijas ir švietimą. Jo argumentas paprastas: jei Europa nori išlaikyti talentus ir startuolius, ji turi užtikrinti greitesnį žinių, duomenų ir technologijų judėjimą per sienas, kaip tai jau seniai veikia kitose didelėse ekonomikose.

    „Dabartinė bendroji rinka nebėra pakankama, nes ji buvo sukurta pasauliui, kurio jau nebėra“, – sakė Enrico Letta.

    Jo nuomone, tokios priemonės būtų svarbios ir žaliajai transformacijai finansuoti, nes vien viešųjų pinigų nepakaks. Letta ragina aktyviau telkti privačias lėšas per taupymo ir investicijų sąjungą, tačiau pripažįsta, kad susitarimas dėl perėjimo finansavimo išlieka politiškai jautrus.

  • Mikroplastikai jau jūsų namuose: ką mokslas žino apie riziką ir kaip ją sumažinti

    Mikroplastikai jau jūsų namuose: ką mokslas žino apie riziką ir kaip ją sumažinti

    Mikroplastikai yra smulkios plastiko dalelės, mažesnės nei 5 milimetrai, susidarančios ir iš pradžių mažos, ir suirus didesniems plastiko gaminiams. Terminas moksle išpopuliarėjo po 2004 metais paskelbto tyrėjo Richardo Thompsono darbo, o pastarąjį dešimtmetį tema tapo viena aktyviausiai tiriamų taršos krypčių.

    Šios dalelės aptinkamos vandenynuose, dirvožemyje ir ore, todėl su jomis susiduria praktiškai visi. Tyrėjai pabrėžia, kad didžiausi klausimai šiandien sukasi ne apie tai, ar mikroplastikų yra, o kiek jų patenka į žmogaus organizmą ir kokios gali būti ilgalaikės pasekmės.

    Kas iš tiesų yra mikroplastikai?

    Mokslininkai dažniausiai skiria pirminius mikroplastikus, kurie gaminami tyčia pramonėje ar produktuose, ir antrinius, atsirandančius irimo metu, kai didesni plastiko daiktai skyla į vis smulkesnes dalis. Vis dažniau atskirai akcentuojamos ir tekstilės mikropluošto dalelės, atsipalaiduojančios dėvint ar skalbiant sintetinius audinius.

    Tekstilės mikropluoštas laikomas reikšmingu taršos šaltiniu dėl greitosios mados masto ir ribotų tekstilės perdirbimo apimčių. Dėl to mikroplastikų problema glaudžiai susijusi ne tik su pakuotėmis, bet ir su drabužių vartojimu bei atliekų tvarkymu.

    Poveikis gamtai: nuo jūros iki dirvos

    Vandenyje mikroplastikai gali būti praryti įvairių rūšių organizmų, o poveikis priklauso nuo dalelių dydžio, formos ir cheminės sudėties. Tyrimai rodo, kad kai kurioms rūšims tai siejama su mechaniniu dirginimu, užsikimšimu, uždegiminėmis reakcijomis ir kitais biologiniais pokyčiais.

    Dirvožemyje plastiko dalelės gali keisti struktūrą, vandens sulaikymą ir mikroorganizmų bendrijas, o tai ilgainiui gali atsiliepti dirvos derlingumui ir augalų būklei. Vis dėlto ilgalaikes pasekmes įvertinti sudėtinga, nes tarša yra labai nevienalytė, o poveikis dažnai priklauso nuo vietos sąlygų.

    Ką žinome apie riziką žmogui?

    Didžiausias neapibrėžtumas išlieka vertinant, kaip mikroplastikai veikia žmogaus sveikatą realiomis, kasdienėmis sąlygomis. Tyrėjai sutaria, kad poveikio keliai yra keli: dalelės aptinkamos ore, ypač patalpų dulkėse, jos gali patekti su maistu ir vandeniu, o dalis taršos siejama ir su transportu, pavyzdžiui, nuo padangų dilimo.

    „Mikroplastikai yra ir kambaryje, kuriame dabar sėdite: jie ore, dulkėse, nuo drabužių ir pakuočių“, – sakė nepriklausoma mokslininkė Heather Leslie.

    Tačiau vien to, kad dalelės aptinkamos aplinkoje ir žmogaus kasdienybėje, nepakanka tvirtoms išvadoms apie konkretų poveikį sveikatai. Šiuo metu trūksta vienareikšmiškų įrodymų, kurie leistų tiksliai susieti apibrėžtą mikroplastikų poveikio lygį su konkrečiomis ligomis, nors laboratoriniai ir gyvūnų tyrimai kelia pagrįstų klausimų dėl uždegiminių ir imuninės sistemos pokyčių.

    Papildomas aspektas yra tai, kad plastikai gali pernešti ar išskirti chemines medžiagas, tarp jų ir PFAS grupės junginius, kurių dalis siejama su padidėjusia rizika sveikatai. Dėl šios priežasties mokslinė diskusija vis dažniau apima ne tik pačias daleles, bet ir jų cheminį „krūvį“ bei sąveiką su kitais teršalais.

    Kaip realiai sumažinti poveikį?

    Specialistai skiria dvi kryptis: sisteminius sprendimus ir kasdienius įpročius. Ilgalaikėje perspektyvoje didžiausią efektą duoda mažesnė plastiko gamyba, griežtesnis reguliavimas, geresnis atliekų surinkimas ir perdirbimas, nes tarša susidaro visoje grandinėje nuo gamybos iki atliekų.

    Kasdieniame gyvenime siūloma palaipsniui mažinti vienkartinių plastiko gaminių naudojimą, rinktis ilgaamžes alternatyvas, o maisto ir gėrimų atveju dažniau teikti pirmenybę stiklui ar metalui. Taip pat verta atkreipti dėmesį į patalpų dulkes ir vėdinimą, nes dalis mikroplastikų patenka būtent per orą.

    „Ilgainiui svarbiausia yra kolektyvinis veiksmas ir spaudimas sprendimų priėmėjams, o trumpuoju laikotarpiu padeda paprasti pasirinkimai namuose“, – sakė Heather Leslie.

    Kodėl ši tema niekur nedings?

    Mokslininkai pabrėžia, kad plastiko tarša yra ilgalaikė, nes plastikas aplinkoje suyra lėtai, o jau išmestos atliekos dar ilgai skaidysis į smulkesnes daleles. Net ir sumažinus gamybą, anksčiau pagamintas plastikas aplinkoje išliks dešimtmečius, todėl mikroplastikų kiekiai trumpuoju laikotarpiu savaime nemažės.

    Vis dėlto per pastaruosius metus sparčiai tobulėja mikroplastikų aptikimo metodai, rizikos vertinimo modeliai ir taršos stebėsena, o tai leidžia tiksliau nustatyti šaltinius ir veiksmingiausias prevencijos priemones. Ekspertai tikisi, kad augant duomenų kiekiui, visuomenės sveikatos rekomendacijos taps konkretesnės, o reguliavimas labiau orientuosis į didžiausią taršą generuojančias sritis.

  • Mikroplastikai kosmetikoje uždrausti, bet jų vis dar yra: štai kodėl taip nutiko ES

    Mikroplastikai kosmetikoje uždrausti, bet jų vis dar yra: štai kodėl taip nutiko ES

    Rinka auga, klausimų daugėja

    Grožio industrija pastaraisiais metais sparčiai auga, o socialiniuose tinkluose vis dažniau aptariami ne tik produktų pažadai, bet ir jų sudėtis. Dalis kremų, šveitiklių ar makiažo priemonių vis dar gali turėti mikroplastikų, nors ES jau ėmėsi ribojimų.

    Mikroplastikai – tai smulkios plastiko dalelės, kurios gali patekti į aplinką, o galimas poveikis sveikatai tebėra aktyviai tiriamas. Diskusijose pabrėžiama, kad svarbu atskirti netyčinį plastiko patekimą nuo sąmoningai į gaminius dedamų polimerų.

    Kas iš tiesų slepiasi sudėtyje?

    Mikroplastikų galima aptikti tiek nuplaunamuose produktuose, pavyzdžiui, veido šveitikliuose, tiek nenunuplaunamuose, kaip drėkinamieji kremai ar lūpų dažai. Kosmetikoje jie naudojami dėl skirtingų savybių: suteikti glotnumą, tekstūrą ar blizgesį.

    Aplinkos chemikai atkreipia dėmesį, kad problemą dažnai stiprina ne vien plastiko dalelės, bet ir priedai. Plastikuose gali būti plastifikatorių, dažiklių bei kitų medžiagų, kurios didina riziką aplinkai ir gali kelti papildomų klausimų dėl ilgalaikio poveikio žmogui.

    Tarp dažniau minimų grupių yra ir PFAS, vadinamosios itin patvarios sintetinės cheminės medžiagos. Jos siejamos su aplinkos tarša dėl ilgo irimo, todėl ES kontekste vis garsiau kalbama apie platesnį tokių medžiagų reguliavimą.

    Kodėl mikroplastikai dar neišnyko?

    ES mikroplastikų ribojimai įtvirtinti Europos Komisijos 2023 metais priimtame reglamente, kuris apima ne tik kosmetiką. Dokumente numatyti ribojimai ir kitoms produktų grupėms, pavyzdžiui, plovikliams ar trąšoms, jei mikroplastikai į jas dedami tyčia.

    Tačiau kosmetikos atveju taikomi pereinamieji laikotarpiai, todėl dalis gaminių dar kurį laiką gali likti prekyboje. Pagal nustatytą tvarką nuplaunami asmens priežiūros produktai turėtų būti palaipsniui išimti iki 2027 metų spalio 16 dienos, nenunuplaunama kosmetika – iki 2029 metų spalio 16 dienos, o kai kurios makiažo priemonės – iki 2035 metų spalio 16 dienos.

    Svarbu tai, kad pereinamieji terminai daugiausia susiję su pateikimu į rinką, o ne momentiniu visų atsargų dingimu. Tai reiškia, kad įmonės gali dar kurį laiką parduoti anksčiau pagamintas partijas, todėl vartotojai mikroplastikų kosmetikoje gali aptikti ir po ribojimų įsigaliojimo.

    Kokios alternatyvos ir ką gali vartotojai?

    Ekspertai pabrėžia, kad mikroplastikus įmanoma pakeisti alternatyviomis medžiagomis, pavyzdžiui, biologiškai skaidomomis dalelėmis iš augalinės kilmės žaliavų. Kaip vienas pavyzdžių minimos ryžių lukštų pagrindu išgaunamos dalelės, galinčios atlikti panašią funkciją kaip mikroplastikai.

    Vartotojams patariama atidžiau skaityti sudėtį ir stebėti, kaip gamintojai keičia formules artėjant pereinamųjų laikotarpių pabaigai. Reguliavimas ES mastu laikomas precedentu, kuris gali turėti įtakos ir kitų patvarių cheminių medžiagų griežtesniam vertinimui ateityje.