CP v2

Blog

  • Gdanskas naikins dalį sodų sklypų: kompensacijos bus visiems, bet pakaitinė žemė – tik kai kuriems

    Gdansko savivaldybė planuoja likviduoti dalį šeimos sodų sklypų, kad būtų įgyvendinti didesni transporto ir vandens valdymo projektai. Sklypų teritorijos numatytos tramvajaus linijai Gdanskas Pietūs–Vžeščas, PKM Pietūs geležinkelio investicijai ir retencinio baseino Vileńska 2 statybai.

    Miesto vertinimu, naujuose planavimo sprendiniuose viešiesiems poreikiams rezervuojama apie 9 proc. esamų sodų teritorijų. Tokie sprendimai aiškinami infrastruktūros plėtra ir poreikiu didinti atsparumą liūtims bei užliejimams, nes retenciniai projektai ir lietaus vandens surinkimas vis dažniau tampa prioritetu didmiesčiuose.

    Kaip bus atlyginama žala?

    Didžiausią diskusiją kelia kompensacijos ir pakaitinių sklypų klausimas. Pagal taikomą specialų reguliavimą dalyje projektų kompensacijos už patį žemės sklypą gali būti mokamos ne sodininkams, o žemės teisių turėtojams, pavyzdžiui, amžiniesiems naudotojams.

    Praktikoje tai reiškia, kad sodininkai dažniausiai gauna atlyginimą už tai, kas sukurta sklype: želdinius, statinius, inžinerinius įrenginius ir kitą turtą, taip pat už prarastą teisę naudotis sklypu. Tokie atlyginimai paprastai siejami su turto vertinimu, kurį atlieka licencijuoti vertintojai.

    Kodėl pakaitinė žemė numatoma ne visiems?

    Gdansko atvejis rodo, kad pakaitiniai žemės sklypai nėra automatinė taisyklė kiekvienoje situacijoje. Kai kurioms sodų teritorijoms, patenkančioms į konkrečių objektų statybos zoną, savivaldybė numato galimybę perduoti kitus plotus, kad sodai galėtų būti atkurti, tačiau tai taikoma tik pasirinktais atvejais.

    Tuo pat metu kitose vietose planuojama apsiriboti finansinėmis kompensacijomis. Tokie skirtumai paprastai priklauso nuo projekto teisinio režimo, žemės nuosavybės ar naudojimo formos ir nuo to, ar savivaldybė turi realių galimybių pasiūlyti lygiavertes teritorijas mieste.

    Sprendimus dėl konkrečių išmokų dydžio individualiai priims Pomeranijos vaivada, remdamasis turto vertintojų parengtomis išvadomis. Tai reiškia, kad galutinės sumos sodininkams gali skirtis priklausomai nuo to, kas yra sklype, kokia turto būklė ir kaip vertinamas prarandamas naudojimosi pagrindas.

  • Automatyzacija ir DI gamyklose ne visada atsiperka: kur dažniausiai stringa diegimai ir kodėl

    Naujos technologijos pramonėje dažnai pristatomos kaip greitas kelias į didesnį našumą, mažesnes sąnaudas ir stabilesnę kokybę. Tačiau praktika rodo, kad automatizacija ir dirbtinis intelektas ne visada duoda lauktą efektą, o daliai įmonių tampa papildomu rizikų ir kaštų šaltiniu.

    Apie tai kalbėta diskusijoje apie ateities gamyklą, kur pabrėžta, kad pramonė po ketvirtosios pramonės revoliucijos bangos juda į naują etapą. Šiame etape vis daugiau dėmesio skiriama ne tik skaitmeninimui, bet ir žmogaus vaidmeniui, kompetencijoms, atsparumui bei tvarumui.

    Kodėl diegimai nuvilia?

    Automatizacijos projektai dažniausiai veikia tada, kai aiškiai apibrėžta problema, turimi kokybiški duomenys ir paskirtos atsakomybės. Jei įmonė diegia technologiją vien dėl mados ar bendro tikslo skaitmenizuotis, sprendimas gali sustiprinti esamas bėdas, pavyzdžiui, sukurti daugiau trikdžių, nei jų panaikina.

    Diskusijoje remtasi ir MIT tyrimų išvadomis, kad didelė dalis DI diegimų įmonėse nepasiekia tikslų. Tokiais atvejais problema dažnai būna ne pats DI, o pasirengimo lygis: nepakankamai sutvarkyti duomenys, per silpnos procesų disciplinos, per mažai laiko pokyčių valdymui.

    DI nėra universalus vaistas

    Gamyboje DI nauda paprastai akivaizdžiausia ten, kur tikslas pamatuojamas tiesiogiai, pavyzdžiui, sumažinti rankinio darbo apimtį, broką ar prastovas. Tačiau DI, taikomas palaikomosiose funkcijose ar biuro procesuose, ne visada sukuria aiškiai išmatuojamą investicijų grąžą, todėl lūkesčiai neretai prasilenkia su realybe.

    „Pirmiausia reikia tiksliai įvardyti problemą ir parinkti tinkamą technologiją. DI daugeliu atvejų tiesiog netinka, todėl būtina įvertinti, kokią konkrečią vertę jis sukurs ir ar bus realių sutaupymų“, – sakė diskusijos dalyvis Grzegorzas Pondelis.

    Duomenų daugėja, bet vertė neatsiranda savaime

    Automatizacija ir DI beveik visada reiškia daugiau sensorių, daugiau matavimų ir daugiau ataskaitų. Vis dėlto didesnis duomenų kiekis nebūtinai padeda, jei įmonė neturi aiškaus plano, ką su jais daryti, kokius rodiklius laikyti svarbiausiais ir kas priima sprendimus remdamasis analitika.

    Dalies gamyklų patirtis rodo, kad didžiausią praktinę naudą duoda perėjimas nuo analizės po fakto prie realaus laiko stebėsenos. Kai duomenys vertinami iškart, sprendimai priimami greičiau, o reakcija į nukrypimus tampa operatyvi, tačiau tai reikalauja ir procesų, ir žmonių pasirengimo.

    Kita vertus, net ir vėliau panaudojami duomenys gali būti vertingi mokant DI modelius. Jie gali padėti prognozuoti gedimus, aptikti paslėptus kokybės dėsningumus ar pasiūlyti, kur koreguoti režimus, tačiau modeliai nėra neklystantys, todėl svarbi žmogaus kontrolė ir aiškūs kokybės kriterijai.

  • DI gali paspartinti Lenkijos pramonę, bet įmones stabdo esminė baimė: kur slypi problema?

    Diskusijose apie pramonės modernizavimą vis dažniau akcentuojama, kad dirbtinis intelektas gali tapti vienu svarbiausių produktyvumo variklių. Vis dėlto Lenkijos įmonės DI diegia atsargiai, nes kartu su nauda mato ir rizikas, kurios gamybos sektoriuje vertinamos ypač griežtai.

    Apie tai kalbėta Katovicuose vykusiame Forum Nowego Przemysłu renginyje, kur dalyviai pabrėžė konservatyvų pramonės požiūrį į DI. Praktikoje daugeliui gamybos bendrovių svarbiausias klausimas nėra vien technologijos kaina ar grąža, o tai, ar sprendimas bus patikimas ir prognozuojamas realiomis cecho sąlygomis.

    Vienas iš ryškiausių stabdžių yra saugumas ir žinių trūkumas. Pramonėje klaida gali reikšti ne tik finansinius nuostolius, bet ir gamybos sustojimą, kokybės problemas ar papildomas rizikas darbuotojų saugai, todėl DI vertinamas griežčiau nei biuro procesų automatizavimas.

    Renginyje akcentuota, kad pramoniniai DI diegimai dažniausiai vykdomi uždaruose modeliuose, o ne atvirose, viešai prieinamose sistemose. Uždara aplinka čia laikoma privalumu, nes leidžia DI mokyti naudojant įmonės duomenis ir taip gauti sprendimus, pritaikytus konkretiems įrenginiams, gamybos režimams ir kokybės standartams.

    Tuo metu atviri didieji kalbos modeliai dažniau tinka kaip pagalbininkai administraciniuose procesuose, dokumentų rengime ar informacijos apibendrinime, bet ne kaip siaurai specializuoti įrankiai pramoninėms užduotims. Gamybai dažniau reikia modelių, kurie tiksliai apdoroja didelius srautų, sensorių ir kokybės kontrolės duomenis ir duoda patikimus, patikrinamus rezultatus.

    Diskusijos dalyviai taip pat teigė, kad gerai įdiegtas DI įrankis gali priartinti prie didesnės gamybos procesų autonomijos. Tačiau tam būtina aiški atsakomybė už sprendimų kokybę, duomenų valdymas, kibernetinis saugumas ir darbuotojų kompetencijų stiprinimas, kad DI taptų ne rizika, o kontroliuojamu pranašumu.

    Kalbėta ir apie robotizacijos kontekstą: santykinai mažas robotų naudojimas Lenkijos pramonėje siejamas su istoriniu pramonės profiliu ir tuo, kiek šalyje išvystytos sritys, kurios robotus diegia sparčiausiai. Pabrėžta, kad vien robotų skaičius, tenkantis 10 000 darbuotojų, ne visada tiksliai atspindi realų automatizacijos lygį, nes jį gali iškreipti pavieniai dideli projektai.

  • Sinoptikai įspėja: Ukrainos ruduo šiltėja ir tampa mažiau nuspėjamas – ką tai reiškia ūkiui ir miestams

    Ilgalaikiai stebėjimai rodo, kad Ukrainos klimatas per pastaruosius dešimtmečius šyla, o rudenį vis dažniau lydi ne tik šiltesni orai, bet ir didesni kontrastai. Sinoptikai atkreipia dėmesį, kad šiltos oro bangos užsitęsia, o ramias, sausas savaites gali staiga pakeisti intensyvūs lietūs ir škvalas.

    Pasak meteorologų, anksčiau daugeliui įprastas scenarijus su palaipsniu vėsimu, ilgais lietumis ir dažnais rūkų periodais pamažu traukiasi. Rugsėjis vis dažniau primena vasaros tęsinį, o spalį kai kuriuose regionuose fiksuojami temperatūros rekordai ir dažnesnės perkūnijos.

    „Šiltesnis ruduo nereiškia, kad orai bus patogesni: didesnė šiluma atmosferoje leidžia sukaupti daugiau vandens garų, todėl sausra gali staiga virsti smarkia liūtimi“, – sakė sinoptikas Ihoris Kibalčičius.

    Specialistai aiškina, kad šylant klimatui didėja ir ekstremalių reiškinių tikimybė. Stiprių liūčių ir audrų riziką sustiprina tai, kad krituliai pasiskirsto netolygiai: kai kuriose vietovėse ilgai nelija, o vėliau per trumpą laiką iškrenta labai didelis vandens kiekis.

    Tokie pokyčiai ypač svarbūs žemės ūkiui. Ilgesnis šiltasis laikotarpis gali palengvinti rudeninių darbų planavimą ir prailginti vegetacijos sezoną, tačiau tuo pačiu didėja dirvožemio drėgmės trūkumo rizika, ypač pietiniuose ir rytiniuose regionuose.

    Sinoptikai pabrėžia, kad šiltėjimo tendencijos nepanaikina staigių atšalimų: ir toliau galimi šalto oro įsiveržimai iš šiaurės, pirmosios šalnos ar net neįprastai ankstyvas sniegas. Kitaip tariant, net ir šylant klimatui, metų tarpusavio orų kaita išlieka, todėl ruduo gali nustebinti abiem kryptimis.

    Kalbėdami apie artimiausius metus, meteorologai situaciją sieja su šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijomis: jei jos išliks aukštos, šiltų periodų trukmė gali didėti, o ekstremalūs reiškiniai taps rimtesniu išbandymu miestų infrastruktūrai, ūkiui ir ekosistemoms. Miestuose tai reiškia didesnę staigių poplūdžių riziką, o žemdirbiams – sudėtingesnį drėgmės režimą ir didesnį neapibrėžtumą planuojant sėją.

    Atskiri Ukrainos hidrometeorologijos tarnybų vertinimai, skelbiami mėnesio perspektyvai, dažnai rodo nedidelius teigiamus temperatūros nuokrypius nuo daugiametės normos rudenį, kai kritulių kiekis gali išlikti artimas įprastam. Vis dėlto sinoptikai primena, kad „artimas normai“ kritulių kiekis nebūtinai reiškia tolygų lietų per mėnesį, nes vis dažniau krituliai iškrenta trumpais, intensyviais epizodais.

  • Indijos vandenyne aptiktas naujas giliavandenių spagečių kirmėlių gentis: išskirtinumas – siurbtukai

    Tyrėjai Indijos vandenyno regione, prie povandeninių kalnų netoli Kalėdų ir Kokosų salų, aptiko iki šiol mokslui nežinomų jūrinių kirmėlių grupę, priskiriamą vadinamosioms spagečių kirmėlėms. Naujajai genčiai suteiktas pavadinimas Terebellosuctoria, o išskirtiniu bruožu tapo siurbtukus primenančios išaugos apatinėje kūno pusėje.

    Atradimas aprašytas Australijos muziejaus leidinyje, kuriame pabrėžiama, kad visiškai naujos genties identifikavimas biologijoje yra gerokai retesnis nei naujos rūšies nustatymas. Gentis jungia kelias artimai susijusias rūšis, todėl tokie radiniai išplečia supratimą apie evoliucinius ryšius ir jūrų ekosistemų įvairovę.

    Pasak tyrimo autorės Elenos Kuprijanovos, būtent siurbtukus primenančios struktūros daro šią grupę išskirtinę ir padeda atskirti ją nuo artimų giminaičių. Manoma, kad tokia sandara galėjo susiformuoti kaip prisitaikymas prie gyvenimo vietų, kur trūksta minkštų dugno nuosėdų, reikalingų įprastiems vamzdeliams ar urveliams įsirengti.

    Tokiose vietose kaip povandeninių kalnų šlaitai dugno sąlygos gali būti kietesnės ir skurdesnės nuosėdomis, todėl prisitvirtinimo funkcija tampa svarbi išlikimui. Siurbtukai, tikėtina, padeda kirmėlėms išsilaikyti ant paviršių ir efektyviau maitintis, kai srovės ir reljefas riboja įprastus gyvenimo būdus.

    Kirmėlės buvo surinktos ekspedicijose, vykusiose 2021 ir 2022 metais su tyrimų laivu Investigator, kurias organizavo Viktorijos muziejai. Per šiuos žygius mokslininkai surinko daugiau kaip 850 pavyzdžių ir nustatė 13 rūšių, kurios anksčiau nebuvo aprašytos.

    „Vienos ekspedicijos metu galima surinkti šimtus ar net tūkstančius pavyzdžių, tačiau išsiaiškinti, kokioms rūšims jie priklauso, kartais prireikia metų“, – sakė Elena Kuprijanova.

    Tyrime iš viso aprašytos septynios rūšys iš trijų šeimų, o dvi jų priskirtos naujajai genčiai Terebellosuctoria. Viena rūšis rasta apie 670 metrų gylyje prie Kokosų salų esančiame povandeniniame kalne, o dėmesį patraukė daug išsišakojusių rusvų čiuptuvų, pastebėtų iškėlus mėginius į paviršių.

    Spagečių kirmėlėmis šie gyvūnai vadinami dėl daugybės ilgų čiuptuvų, kuriais surenka smulkias organines daleles nuo dugno. Dažnai jos gyvena vamzdeliuose, įrengtuose minkštose nuosėdose, tačiau naujai aprašytos genties prisitaikymai leidžia įtarti, kad dalis rūšių gali būti labiau priklausomos nuo tvirtinimosi prie kietesnių paviršių.

    Australijos muziejaus mokslininkas Patas Hutchingsas atkreipė dėmesį, kad jūriniai bestuburiai, įskaitant daugiašeres kirmėles, dažnai lieka nepastebėti ir nepakankamai įvertinti. Nors tai viena įvairiausių gyvūnų grupių, oficialiai įvardyta ir aprašyta tik nedidelė jų dalis, todėl giliavandenių tyrimai ir toliau atneša netikėtų atradimų.

  • Kachovkos tvenkinio dugnas virsta laukine gamta: grįžta šernai, pastebėti elniai ir retos gyvatės

    Kachovkos vandens telkinio vietoje Ukrainos pietuose vis aiškiau ryškėja netikėtas procesas: buvęs dugnas kasmet mažiau primena išdžiūvusią dykvietę ir vis labiau panašėja į natūralią laukinę gamtą. Ekspedicijose dirbantys mokslininkai fiksuoja augalijos sugrįžimą, naujas buveines ir pirmuosius stambesnių gyvūnų pėdsakus.

    Apie tai Ukrainos žiniasklaidai pasakojo Askanija-Nova biosferos rezervato mokslininkas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Moisienko. Pasak jo, kiekviena išvyka į buvusį telkinį atneša naujų radinių, o kai kurie susitikimai gamtoje būna ne tik įdomūs, bet ir rizikingi.

    Mokslininkų vertinimu, augalų rūšių skaičius buvusio telkinio teritorijoje sparčiai auga. Jei 2025 metais ekspedicijos fiksavo 343 rūšis, dabar, I. Moisienko teigimu, jų gali būti jau bent 400, nors tikslesniems skaičiams reikia nuoseklių tyrimų skirtingais sezonais.

    Kartu su vietinių buveinių atsigavimu fiksuojami ir nepageidaujami pokyčiai. Tyrėjai aptiko dygų invazinį piktžolinį augalą cenchrą, kurio plitimas daugelyje šalių laikomas probleminiu dėl poveikio pievoms, ganykloms ir smėlingoms buveinėms.

    Ekspedicijų metu pastebėtas ir smėlingoms vietovėms būdingas augalas, kuris anksčiau dažniau buvo siejamas su Chortycios salos teritorija. Mokslininkai mano, kad sėklas į naujas atviras erdves galėjo atnešti vėjas, o pasikeitęs drėgmės režimas sudarė sąlygas joms sudygti.

    Pasak I. Moisienko, buvusio telkinio vietoje jau fiksuojami smulkūs žinduoliai, šeškai ir sugrįžę šernai. Elniai taip pat pastebimi, tačiau tankmėse jiems judėti sudėtinga, todėl dažniau laikosi kelių ir atviresnių ruožų netoli Chortycios.

    Įspūdingiausiu šios vasaros radiniu mokslininkas vadina susitikimą su geltonpilviu žalčiu, Ukrainos saugomų rūšių sąrašuose minimu kaip reta ir pažeidžiama rūšis. Tai nenuodingas, bet gindamasis agresyvus roplys, todėl tyrėjai pabrėžia, kad tokiose teritorijose būtina laikytis saugaus atstumo.

    „Mūsų sutikta gyvatė siekė maždaug pusantro metro ilgio. Ji nenuodinga, bet gana agresyvi ir net puolė“, – sakė Ivanas Moisienko.

    Vis dėlto mokslininkai pripažįsta, kad realiai ištirti pavyksta tik palyginti siaurą juostą. Dėl saugumo priežasčių komandos negali gilintis į buvusio telkinio teritoriją 9–10 kilometrų, todėl planuojama daugiau remtis palydoviniais vaizdais ir nuotoliniais stebėjimais.

    I. Moisienko pabrėžia, kad šiandien stebimas procesas yra ne „naujos gamtos“ gimimas, o istorinių ekosistemų sugrįžimas. Didžiojo Lugo kraštovaizdis buvo užlietas XX amžiaus viduryje, o dabar, pasikeitus hidrologinėms sąlygoms, vėl atsiranda pelkės, gluosnių bei tuopų sąžalynai.

    Pasak mokslininko, kai kuriuose ruožuose pradeda formuotis struktūros, būdingos natūralioms upių deltoms ir salpoms. Tuo metu ąžuolynai, anot jo, turėtų atsikurti lėčiau, nes ąžuolams reikia daugiau laiko, o gluosniai atviras erdves užima itin sparčiai.

    „Svarbu suprasti: Didysis Lugas atsikuria. Kartais girdime, kad čia formuojasi kažkas visiškai naujo, bet iš tiesų grįžta tai, kas buvo iki užliejimo“, – sakė Ivanas Moisienko.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį ir į tai, kad jauni sąžalynai dar nėra pilnavertis miškas biologine prasme. Pavyzdžiui, kelių metų gluosniuose dar beveik nėra drevių, todėl daliai paukščių trūksta natūralių perėjimo vietų, tačiau situacija gali keistis medžiams bręstant.

    Kalbėdamas apie bendrą kraštovaizdžio vaizdą, I. Moisienko teigia, kad vandens telkiniai dabar gali sudaryti apie 12 proc. teritorijos ir daug kur yra seklesni, apžėlę vandens augalais. Tokia mozaika, jo vertinimu, gali pakeisti anksčiau buvusį vienalytį, biologiškai skurdesnį dirbtinį telkinį.

    Diskusijose dėl ateities mokslininkas yra minėjęs, kad vandens telkinio atkūrimas ankstesniu mastu nebūtinai būtų geriausias sprendimas gamtai. Jo siūlymu, dalį ploto būtų galima užlieti, tačiau didesnę teritorijos dalį palikti natūraliam atsikūrimui, kartu ieškant sprendimų vandens ūkiui ir saugumui.

  • Mokslininkai ištyrė, kaip žuvusio dramblio kūnas keičia ekosistemą: poveikis tęsiasi iki 8 metų

    Pietų Afrikos Respublikos Krugerio nacionaliniame parke mokslininkai kelerius metus stebėjo, kaip vieno dramblio gaišena keičia aplinką. Tyrimas parodė, kad net ir po gyvūno žūties jo „pėdsakas“ ekosistemoje išlieka ilgai, o ryškiausi pokyčiai fiksuojami dirvožemyje ir augalijoje.

    Stebėjimai prasidėjo po vienišo dramblio Aleksandro žūties 2009 metais. Tyrėjai sistemingai fiksavo, kaip keičiasi dirvožemio cheminė sudėtis, mikroorganizmų bendrijos, augalų augimas ir kitų gyvūnų elgsena toje pačioje vietoje skirtingais irimo etapais.

    Pirmosiomis savaitėmis ir mėnesiais aplink gaišeną augmenija neretai nunyksta. Taip nutinka dėl staigaus irimo produktų kiekio šuolio: kai kuriais atvejais azoto junginių koncentracija dirvožemyje šalia šviežių palaikų gali viršyti įprastą foną iki 3 000 kartų, o toks perteklius augalams tampa žalingas.

    Pokyčiai paliečia ir dirvožemio mikrobus. Tyrėjai nustatė, kad bendras bakterijų įvairovės lygis gali sumažėti, tačiau išlikusių mikroorganizmų aktyvumas išauga, nes atsiranda itin daug lengvai prieinamų maisto medžiagų.

    Vėliau dirvožemio chemija stabilizuojasi, tačiau vietovė ne visada grįžta į ankstesnę būklę. Ilgesniu laikotarpiu šiose „maistinių medžiagų dėmėse“ dažniau ima dominuoti keli greitai augantys žolinių augalų tipai, o bendras augalijos vaizdas tampa mažiau įvairus nei aplinkiniuose plotuose.

    Tokia pakitusi augmenija traukia žolėdžius gyvūnus, kurie į tas pačias vietas sugrįžta pakartotinai. Jų išmatos papildomai praturtina dirvožemį, todėl poveikis išsiplečia už pirminės gaišenos irimo laikotarpio ir gali išlikti bent iki 8 metų.

    „Tai tapo itin įtikinamu priminimu, kad gamta, kurią matome šiandien, dažnai yra suformuota praeities palikimo“, – sakė Pietų Afrikos nacionalinių parkų atstovas Izakas Smitas.

    Mokslininkų vertinimu, tokie atvejai padeda geriau suprasti, kaip stambūs žinduoliai veikia ekosistemų maistinių medžiagų apytaką ir buveinių struktūrą. Net ir išnykus tiesioginiam pokyčių šaltiniui, jo sukelti procesai gali tęstis metų metus, keisdami gyvūnų judėjimo įpročius ir augalijos sudėtį.

  • Kodėl žvirbliai saugiai tupi ant elektros laidų, o gandrai kartais žūsta: lemia vienas dalykas

    Paukščiai ant elektros laidų atrodo kaip kasdienis vaizdas, tačiau jis apgaulingas: vieniems tai saugi poilsio vieta, kitiems gali tapti mirtinais spąstais. Dažniausiai klausimas kyla paprastas: kodėl mažas žvirblis nenukenčia, o didesni paukščiai, pavyzdžiui, gandrai, kartais patiria elektros traumų?

    Esminis skirtumas yra ne „atsparumas“ elektrai, o tai, ar paukštis uždaro elektrinę grandinę. Kol srovė neturi kelio tekėti per kūną tarp dviejų skirtingo elektrinio potencialo taškų, pavojus gerokai mažesnis.

    Maži paukščiai, tokie kaip žvirbliai ar kregždės, paprastai nutupia ant vieno laido ir abiem kojomis liečia tą patį laidininką. Tokiu atveju tarp paukščio kojų dažniausiai nebūna reikšmingo įtampos skirtumo, todėl srovė per kūną praktiškai neteka.

    Paprasčiau tariant, paukštis tampa tarsi sistemos dalimi, bet ne tiltu tarp dviejų skirtingų taškų. Kol jis neliečia kito laido ar įžemintos konstrukcijos, elektros smūgio tikimybė išlieka nedidelė.

    Dideli paukščiai turi ilgesnes kojas ir platesnį sparnų mostą, todėl jiems lengviau vienu metu paliesti du skirtingus taškus. Pavyzdžiui, tupėdamas ar leisdamasis gandras gali prisiliesti prie kito laido, izoliatoriaus, metalinės atramos dalies ar kitos įžemintos konstrukcijos.

    Tuomet susidaro kelias srovei tekėti per kūną, o tai ir sukelia elektros traumą. Rizika išauga ir tada, kai paukštis šlapias, kai laidai ar atramos arti vienas kito, taip pat kai paukštis tupia ant atramų, o ne ant paties laido.

    Elektros linijos paukščiams pavojingos ne vien dėl galimo nutrenkimo srove. Daliai rūšių didelę grėsmę kelia susidūrimai su laidais, ypač migruojant, prastomis oro sąlygomis ar skrendant sutemose, kai laidai pastebimi prasčiau.

    Tyrimuose, kuriuose vertinamas paukščių žuvimas prie elektros infrastruktūros, dažnai pabrėžiama, kad susidūrimų sukeltų žūčių gali būti daugiau nei nutrenkimų srove. Tai reiškia, kad net ir tais atvejais, kai paukštis neliečia skirtingų taškų, pati infrastruktūra vis tiek gali kelti rimtą riziką.

    Elektros tinklų operatoriai įvairiose šalyse diegia sprendimus, kurie mažina paukščių žuvimą: izoliacines apsaugas ant pavojingų atramų vietų, atbaidymo ar nukreipimo elementus, geriau matomus laidų žymeklius. Tokios priemonės dažniausiai taikomos ten, kur fiksuojamos dažnesnės nelaimės arba kur netoliese yra perimvietės ir migracijos keliai.

    Gyventojams svarbu prisiminti, kad radus sužeistą paukštį prie elektros linijų pirmiausia reikėtų įvertinti saugumą ir nesiartinti prie galimai pavojingos vietos. Apie incidentą verta pranešti atitinkamoms tarnyboms ar gyvūnų globos specialistams, o ne bandyti problemą spręsti savarankiškai.

  • Kinijoje aptiktas iki 2,2 kilogramo sveriantis grybų milžinas: mokslininkai skelbia naują rūšį

    Kinijos Junano provincijoje mokslininkai aprašė neįprastai didelį grybą, kurio vaisiakūniai gali užaugti iki maždaug 50 centimetrų aukščio ir sverti iki 2,2 kilogramo. Tyrėjų teigimu, tai nauja mokslui rūšis, kuri dėl savo išskirtinių požymių priskirta ne tik naujai genčiai, bet ir naujai grybų šeimai.

    Naujoji rūšis pavadinta Dianjunus rex, o radiniai aptikti skirtinguose Junano regionuose: tiek vidutinio klimato spygliuočių miškuose, tiek tropinių miškų teritorijose. Lauko tyrimų metu pastebėtos stambios, balkšvos struktūros, kurios paaiškėjo esančios šios rūšies vaisiakūniai.

    Grybas priskiriamas askomicetams, dar vadinamiems sterbliniais grybais. Tai viena didžiausių grybų grupių, kurios atstovai dažnai neturi įprastos kepurėlės ir koto, o sporas formuoja specialiose maišelio formos struktūrose, esančiose vaisiakūnių viduje arba jų paviršiuje.

    Mokslininkai nurodo, kad genetiniai tyrimai, kartu įvertinus išorinius požymius, patvirtino: radinys yra išskirtinis evoliuciškai. Artimiausiu žinomu giminaičiu įvardijamas palyginti nepastebimas grybas Graphostroma platystoma, dažniausiai aptinkamas ant negyvos lapuočių medienos Šiaurės pusrutulyje.

    Be pačios rūšies aprašymo, tyrėjai bandė įvertinti ir jos evoliucinę kilmę. Pasitelkus vadinamojo molekulinio laikrodžio metodą ir lyginant DNR su kitų grybų genomais, teigiama, kad naujai pasiūlyta šeima galėjo atsirasti maždaug prieš 65 milijonus metų.

    Šis laikotarpis siejamas su dideliais Žemės ekosistemų pokyčiais po kreidos ir paleogeno ribos masinio išnykimo. Mokslininkų vertinimu, tuomet miškuose galėjo smarkiai padaugėti negyvos augalinės medžiagos, o tai medieną skaidantiems grybams galėjo sudaryti palankesnes sąlygas sparčiau plisti ir įvairėti.

    Tokie atradimai svarbūs ne tik dėl rekordinių matmenų. Jie primena, kad net ir šiuolaikiniais metodais ištirtuose regionuose vis dar aptinkama didelių, anksčiau nepastebėtų organizmų linijų, o genetiniai tyrimai gali iš esmės pakeisti supratimą apie jų giminystės ryšius ir grybų įvairovės istoriją.

  • Numesti iki 7,5 kg su obuolių actu? Mokslininkai įvardijo sąlygą, kada tai gali veikti

    Obuolių actas dažnai pristatomas kaip paprasta ir pigi priemonė svoriui mažinti, tačiau naujesni moksliniai darbai rodo, kad poveikis gali būti realus tik tam tikromis sąlygomis. Klinikiniais tyrimais paremtose apžvalgose pastebėta, jog reguliarus acto vartojimas siejamas su nedideliu kūno masės, kūno masės indekso ir liemens apimties mažėjimu.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad vien acto pakanka greitai atsikratyti kelių kilogramų. Didesni pokyčiai dažniau fiksuoti tuomet, kai žmonės kasdien vartojo apie 30 mililitrų obuolių acto ir tuo pat metu laikėsi aiškesnio mitybos režimo, kontroliavo porcijas bei bendrą kalorijų kiekį.

    Manoma, kad efektas gali būti susijęs su acto rūgštimi. Ji kai kuriems žmonėms sulėtina skrandžio išsituštinimą ir sustiprina sotumo jausmą, todėl tampa lengviau sumažinti užkandžiavimą ir bendrą suvalgomo maisto kiekį. Tačiau reakcija skiriasi: vieniems apetitas mažėja, kitiems jokio apčiuopiamo pokyčio neatsiranda.

    Sveikatos specialistai pabrėžia, kad obuolių actas nėra savarankiškas nutukimo gydymo būdas ir nepakeičia subalansuotos mitybos bei fizinio aktyvumo. Ilgalaikiam svorio valdymui daug svarbesni yra mitybos įpročiai, miego kokybė, streso kontrolė ir nuoseklus judėjimas, o papildomos priemonės paprastai duoda tik ribotą naudą.

    Ne mažiau svarbus klausimas yra saugumas. Neskiedžiamas actas gali dirginti stemplės ir skrandžio gleivinę, provokuoti rėmenį ar pykinimą, taip pat prisidėti prie dantų emalio pažeidimų. Dėl to dažniausiai rekomenduojama actą skiesti vandeniu ir nevartoti jo dažnai ar dideliais kiekiais.

    Taip pat verta įvertinti sąveikas su vaistais. Actas gali turėti įtakos gliukozės kontrolei ir kalio pusiausvyrai, todėl žmonėms, vartojantiems vaistus nuo diabeto, šlapimą varančius preparatus ar turintiems lėtinių virškinamojo trakto sutrikimų, prieš įtraukiant actą į kasdienę rutiną patariama pasitarti su gydytoju.

    Apibendrinant, obuolių actas kai kuriems žmonėms gali būti pagalbinė priemonė, padedanti lengviau laikytis režimo ir sumažinti persivalgymą. Tačiau ryškus svorio kritimas paprastai pasiekiamas tik tuomet, kai actas tampa dalimi platesnių gyvenimo būdo pokyčių, o ne vieninteliu sprendimu.