CP v2

Blog

  • Mokslininkai aptiko žaliojo vandenilio klodus Australijoje: po žeme slypi energijos aukso gysla

    Mokslininkai aptiko žaliojo vandenilio klodus Australijoje: po žeme slypi energijos aukso gysla

    Mokslininkai skelbia radę įtikinamų požymių, kad Vakarų Australijos geležies rūdų sluoksniuose gali formuotis dideli natūraliai susidarančio vandenilio kiekiai. Tyrimas rodo, kad tam tikromis požeminėmis sąlygomis uolienose esantis mineralas magnetitas, sąveikaudamas su karštu vandeniu, gali išskirti vandenilio dujas.

    Vandenilis vis dažniau minimas kaip svarbi mažo anglies pėdsako energetikos grandies dalis, tačiau šiandien didžioji jo dalis vis dar pagaminama iš iškastinio kuro. Dėl to natūralūs vandenilio šaltiniai, jei būtų patvirtinti ir ekonomiškai pasiekiami, galėtų iš esmės pakeisti tiekimo grandinę ir sumažinti emisijas.

    Kas tiksliai nustatyta tyrime

    Edith Cowan universiteto komanda laboratorijoje atkūrė požemines sąlygas: magnetitą veikė aukštu slėgiu ir 200 laipsnių temperatūra, o reakcijas stebėjo 60 dienų. Gręžinių ar tiesioginės gavybos bandymų šiame etape nebuvo, tačiau eksperimentai parodė, kad vandenilis iš tiesų susidaro.

    Esminė detalė ta, kad miltelių pavidalo magnetitas pagamino maždaug penkis kartus daugiau vandenilio, palyginti su vientisu magnetito gabalu, skaičiuojant gramui. Tai leidžia daryti išvadą, kad gamtoje perspektyviausios gali būti suaižėjusios, porėtos uolienos, kur vanduo lengviau pasiekia šviežius mineralų paviršius.

    „Australija gali sėdėti ant milžiniško, dar neišnaudoto energijos rezervo, o potencialas yra milžiniškas“, – sakė Edith Cowan universiteto cheminės inžinerijos specialistas Alireza Keshavarz.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad vandenilio gamyba priklauso ne tik nuo magnetito kiekio, bet ir nuo to, kaip lengvai vanduo per lūžius, poras ir pralaidžius kelius pasiekia naujus mineralų paviršius“, – sakė Edith Cowan universiteto energetikos inžinierius Stefan Iglauer.

    Kodėl tai svarbu energetikai

    Jei natūralūs vandenilio telkiniai būtų patvirtinti lauko tyrimais, jie galėtų tapti papildomu švarios energijos šaltiniu, kuris nepriklauso nuo vėjo ar saulės gamybos svyravimų. Toks vandenilis teoriškai galėtų būti naudojamas pramonėje, sunkiajame transporte ar elektros sistemos balansavimui, tačiau praktinis pritaikymas priklausytų nuo gavybos kainos ir infrastruktūros.

    Tyrėjai taip pat pastebėjo, kad reakcijos metu dalis magnetito virsta hematitu. Šis virsmas gali suformuoti savotišką apsauginį sluoksnį, kuris ilgainiui ribotų vandens patekimą prie magnetito, todėl realiose geologinėse sąlygose vandenilio susidarymo dinamika gali būti sudėtingesnė, nei rodo trumpalaikiai bandymai.

    Kokie klausimai dar lieka

    Mokslininkų išvada kol kas nėra tiesioginis įrodymas, kad Vakarų Australijoje jau egzistuoja komerciškai išgaunami vandenilio telkiniai. Tam reikėtų geologinių žvalgymų, dujų migracijos kelių analizės, gręžinių duomenų ir aiškaus vertinimo, ar vandenilis išlieka „įkalintas“ uolienose, ar išsisklaido į aplinką.

    „Jei pavyktų šį išteklių atrakinti dideliu mastu, tai galėtų iš esmės pakeisti mūsų energetikos ateitį“, – sakė Edith Cowan universiteto energetikos inžinierius Kaveh Moghanirahimi.

    Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale International Journal of Hydrogen Energy. Autorių teigimu, darbas padeda priartinti laboratorinius bandymus prie realių geologinių sistemų ir tikslinti modelius, kurie ateityje leistų tiksliau prognozuoti, kur ir kiek natūralaus vandenilio galėtų susidaryti.

  • Pamirškite tartaro padažą: šis meksikietiškas avokadų kremas žuvies sumuštinį pakels į kitą lygį

    Žuvies sumuštinis daugeliui vis dar neatsiejamas nuo tartaro padažo, tačiau kulinarijos tendencijos rodo, kad žmonės vis dažniau ieško lengvesnių, gaivesnių ir ryškesnio skonio alternatyvų. Viena universaliausių idėjų, atkeliavusių iš Meksikos virtuvės tradicijų, yra avokadų kremas, dažnai siejamas su kremiškos crema tipo užtepėlės interpretacija.

    Pagrindas paprastas: kremiška pieno bazė, prinokęs avokadas ir laimo sultys. Limas čia svarbus ne tik skoniui, bet ir praktikai, nes rūgštis padeda lėčiau oksiduotis avokadui, todėl padažas ilgiau išlieka žalias ir patrauklus.

    Kokį pieno produktą pasirinkti, priklauso nuo norimo rezultato. Grietinė suteikia klasikinį, sodrų kremiškumą, graikiškas jogurtas dažnai pasirenkamas dėl lengvesnės tekstūros ir ryškesnės rūgštelės, o meksikietiško tipo kremai, parduodami parduotuvėse, suteikia autentiškesnį charakterį.

    Norint išgauti vientisą kremą, avokadą verta sutrinti iki šilkinės konsistencijos ir iš karto įmaišyti laimo sulčių. Jei norisi išlaikyti dalį pažįstamo skonio, galima į avokadų kremą įmaišyti šaukštą tartaro padažo, bet tai nėra būtina, nes avokadas pats suteikia švelnaus riebumo.

    Skonį lengva pritaikyti pagal tai, kokią žuvį renkatės ir kaip ją ruošiate. Prie keptos ar grilintos baltos žuvies tinka paprastesnė versija su druska ir pipirais, o prie apkeptos ar aštresniais prieskoniais įtrintos žuvies dera česnakas, smulkintas jalapenų pipiras ir kalendra.

    Kaip sustiprinti sumuštinio skonį

    Avokadų kremas suteikia ne tik gaivą, bet ir ryškų, žalią atspalvį, todėl sumuštinis atrodo apetitiškai net ir su minimaliais priedais. Vis dėlto, jei norisi labiau meksikietiškos krypties, padeda keli klasikiniai deriniai, pabrėžiantys rūgštį, traškumą ir aromatus.

    Traškus kopūstų salotų sluoksnis subalansuoja kremo švelnumą, o pikantiškumo prideda marinuoti raudonieji svogūnai. Šviežumo dar daugiau suteikia pomidorų, svogūnų ir žalumynų salsa, o mėgstantiems sūresnį akcentą tinka švelniai tirpstantis sūris, pavyzdžiui, Oachakos tipo.

    Avokadas laikomas universaliu palydovu žuviai, nes jo švelnus skonis neužgožia baltymų, o tekstūra sujungia ingredientus į vientisą kąsnį. Būtent dėl to avokadų kremas tinka tiek su kepta, tiek su grilinta, tiek su apkepta ar prieskoniais įtrinta žuvimi, o sumuštinis iš kasdienio patiekalo lengvai tampa įdomesniu, restorano verto skonio deriniu.

  • Naminė pomidorų sriuba bus kaip restorane: vienas žingsnis orkaitėje pakeičia viską

    Naminė pomidorų sriuba dažnai nuvilia, kai skonis išeina plokščias, o konsistencija vandeninga. Virtuvės specialistai sutaria, kad vienas paprastas sprendimas gali iš esmės pakeisti rezultatą: prieš verdant pomidorus verta iškepti orkaitėje.

    Kepimas koncentruoja skonį, nes dalis drėgmės išgaruoja, o natūralūs pomidorų cukrūs ima intensyviau karamelizuotis. Šiluma taip pat sustiprina umami pojūtį, todėl sriuba tampa sodresnė net ir naudojant įprastus, parduotuvėje pirktus pomidorus.

    Praktikoje dažniausiai taikomi du keliai: žema temperatūra ir ilgesnis kepimas arba aukšta temperatūra ir trumpesnis laikas. Lėtesnis kepimas padeda tolygiai išgarinti vandenį ir išryškinti saldumą, o karštesnė orkaitė greitai suteikia lengvą apskrudimą ir dūmo natą.

    Dažnam gerai tinka ir mišrus sprendimas: kepti pomidorus kartu su svogūnu ar česnaku, o po to viską sutrinti su sultiniu. Tokia bazė leidžia lengvai suvaldyti tirštumą, o švelnumą suteikia nedidelis kiekis grietinėlės ar sviesto, jei to norisi.

    Kepintų pomidorų principas universalus, todėl tinka beveik visoms variacijoms: nuo klasikinių su baziliku iki aštresnių su paprika ar šlakeliu citrinos sulčių. Sriubą galima palikti lengvą ir skystesnę arba paversti sočiu patiekalu, įmaišant pupelių, makaronų ar maltos mėsos.

    Toks metodas ypač patogus ir dėl to, kad mažiau priklauso nuo sezono: net kai pomidorai nėra kvapnūs, kepimas padeda ištraukti daugiau skonio. Belieka pasirinkti priedus pagal nuotaiką, o klasikinis derinys su skrudintu sumuštiniu ar skrebučiais dažnai tampa paprasčiausiu keliu į maksimalų komforto maistą.

  • Pasodintas rugsėjį, stebina visą žiemą: loropetalas išlaiko lapus ir pražysta ryškiai

    Kininis loropetalas (Loropetalum chinense) – visžalis dekoratyvinis krūmas iš Rytų Azijos, natūraliai augantis miškų šlaituose ir akmenuotose vietovėse. Šiltesniuose regionuose jis gali užaugti iki maždaug 3 metrų, tačiau mūsų klimato sąlygomis dažniausiai siekia apie 1,5 metro. Dėl to jis tinka ne tik gėlynams, bet ir terasoms ar balkonams, ypač jei norisi augalo, kuris atrodo puošniai ne vien vasarą.

    Loropetalas išsiskiria tankiu, plačiu vainiku ir standžiais, odiniais lapais, kurių spalva priklauso nuo veislės. Vienos veislės išlieka tamsiai žalios ar purpurinės beveik visus metus, o kitos per sezoną keičia atspalvius nuo raudonų jaunų lapų iki tamsiai violetinių žiemą. Būtent lapijos spalva dažnai tampa pagrindiniu argumentu, kodėl šis krūmas sodinamas kaip ryškus akcentas kieme.

    Didžiausias loropetalo privalumas – žiemos žydėjimas, kuris mūsų soduose vis dar atrodo neįprastai. Krūmas išleidžia smulkius, siaurais, tarsi susuktų juostelių žiedlapiais žiedus, dažniausiai rožinių ar violetinių atspalvių, neretai su švelniu saldoku kvapu. Kai kurios veislės linkusios pakartotinai žydėti ir pavasarį, todėl spalvos sode gali atsirasti tada, kai dauguma augalų dar tik bunda.

    Rugsėjis dažnai laikomas vienu palankiausių laikotarpių sodinti dekoratyvinius krūmus, nes dirva dar būna šilta, o karščiai jau atslūgę. Tokios sąlygos padeda augalui greičiau suformuoti šaknų sistemą ir pasiruošti sezoniniams temperatūros svyravimams. Vis dėlto svarbu įvertinti, kad loropetalas nėra vienas atspariausių šalčiui krūmų.

    Praktikoje jis dažnai ištveria maždaug iki minus 12 laipsnių Celsijaus, todėl atviroje vietoje augantis krūmas gali nukentėti per stipresnes žiemas. Dėl šios priežasties saugiausia loropetalą auginti vazone, o žiemą perkelti į šviesią, vėsią patalpą, kur temperatūra laikosi virš didesnių šalčių ribos. Jei krūmas sodinamas grunte, jam paprastai reikia apsaugotos vietos ir kruopštaus pridengimo.

    Geriausiai loropetalui tinka saulėta arba lengvai pritemdyta vieta, kuri būtų apsaugota nuo žvarbių, sausinančių vėjų. Purpurinę lapiją turinčioms veislėms daugiau šviesos paprastai reikalinga tam, kad spalva išliktų intensyvi. Dirvai keliami reikalavimai panašūs į daugelio rūgščią terpę mėgstančių augalų: ji turėtų būti puri, laidi vandeniui, derlinga, su daugiau humuso.

    Optimalus dirvos rūgštingumas dažniausiai nurodomas apie pH 5,0–6,5, o sunkus, molingas gruntas gali tapti problema dėl užmirkimo ir šaknų puvinio rizikos. Jauną krūmą svarbu laistyti reguliariai, palaikant tolygią, lengvą drėgmę, bet neperlaistant. Tręšimą įprasta planuoti nuo pavasario iki vasaros vidurio, dažniau renkantis trąšas, skirtas rūgščią dirvą mėgstantiems augalams.

    Kraštovaizdyje loropetalas dažniausiai vertinamas kaip kontrasto augalas, ypač kai jo lapija tamsi, o šalia auga šviesesnių ar gelsvų atspalvių augalai. Dėl ryškios išvaizdos jis neretai sodinamas reprezentacinėje vietoje, kur krūmą galima matyti iš toliau. Jei augalas auginamas vazone, rudenį verta numatyti, kur jis bus pernešamas prieš šalčius, kad žiemą neprarastų dekoratyvumo.

  • Pupelės iš skardinės taps restorano vertos: užtenka vienos daržovės ir kantrybės

    Konservuotos keptos pupelės dažnai gelbsti, kai reikia greito garnyro, tačiau jų skonis neretai būna plokščias ir per saldus. Virtuvės profesionalai pataria paprastą triuką, kuris akimirksniu pakelia patiekalo lygį: įmaišyti karamelizuotų svogūnų.

    Karamelizuoti svogūnai skiriasi nuo greitai pakepintų svogūnų tuo, kad jie lėtai kaitinami, kol natūralūs cukrūs paruduoja, o tekstūra tampa minkšta, beveik tepama. Taip atsiranda gilesnis, švelniai saldus skonis, kuris ypač gerai dera su pupelių padažu ir subalansuoja prieskonius.

    Kaip paruošti karamelizuotus svogūnus

    Svarbiausias ingredientas čia yra laikas: svogūnus reikia kaitinti ant nedidelės ar vidutinės ugnies, nuolat pamaišant, kad neprisviltų. Priklausomai nuo kiekio ir kaitros, procesas dažnai užtrunka apie 40–60 minučių, tačiau būtent tada atsiskleidžia norimas sodrus skonis.

    Patogu tai, kad karamelizuotus svogūnus galima pasigaminti iš anksto ir laikyti šaldytuve arba užšaldyti porcijomis. Tuomet vakarienei užtenka pašildyti pupeles ir įmaišyti paruoštus svogūnus, o rezultatas tampa gerokai artimesnis naminiam troškiniui nei paprastam konservui.

    Su kuo derinti ir kaip pagilinti skonį

    Jei valgote mėsą, karamelizuoti svogūnai ypač gerai suskamba su traškia šonine: ji suteikia sūrumo ir umami, todėl pupelės tampa sodresnės. Norint įspūdingesnio patiekimo, pupeles galima trumpai patroškinti su svogūnais ir užbaigti orkaitėje, patiekiant su skrudinta duona.

    Vegetariškam ar veganiškam variantui karamelizuoti svogūnai taip pat tinka idealiai, nes suteikia „mėsiškumo“ įspūdį vien skoniu ir tekstūra. Papildomai galima įmaišyti paprikų, pievagrybių ar portobelo grybų, o norint daugiau baltymų rinktis tofu ar augalinius mėsos pakaitalus.

    Šis patobulinimas gerai atitinka ir dabartines namų virtuvės tendencijas, kai ieškoma būdų iš paprastų sandėliuko produktų sukurti kokybišką, mažiau švaistymą skatinantį patiekalą. Karamelizuoti svogūnai leidžia konservuotoms pupelėms įgauti brangesnių ingredientų vertą skonio gylį, neperspaudžiant nei su prieskoniais, nei su sudėtingais žingsniais.

  • Sodinate rudenį? Vienas žingsnis duobėje lemia, ar vaismedis prigis ir startuos pavasarį

    Spalis ir lapkritis daugeliui sodininkų laikomi vienu palankiausių laikotarpių sodinti vaismedžius: po vasaros dirva dar būna šiltesnė, dažniau išsilaiko drėgmė, todėl šaknys greičiau atsinaujina. Rudenį pasodinti medeliai dažnai pavasarį startuoja anksčiau, nes dalį įsišaknijimo darbo būna atlikę dar iki šalčių.

    Vis dėlto praktikoje daugiausia nesėkmių lemia ne pats sodinimo laikas, o pirmas darbas – netinkamai paruošta duobė. Per siaura ar per sekli duobė priverčia šaknis užsirietti, o suspausta žemė blogina oro ir vandens patekimą, todėl medelis silpniau prigyja.

    Duobės dydis ir šaknų laisvė

    Jaunam vaismedžiui duobę verta kasti pakankamai erdvią, kad šaknys galėtų laisvai išsiskleisti į šonus ir žemyn. Dažniausiai rekomenduojama maždaug 50–60 centimetrų pločio ir 40–50 centimetrų gylio duobė, tačiau svarbiausia taisyklė yra paprasta: šaknys neturi būti užlaužtos ar priverstinai įspraustos.

    Jei sodinukas su plikomis šaknimis, prieš užpilant žemę patogu šaknis tolygiai išskleisti, o ne sugrūsti į vieną gumulą. Tai sumažina riziką, kad dalis šaknų liks nukreiptos į viršų ir vėliau pradės džiūti.

    Vienas žingsnis, kuris keičia rezultatą

    Esminis triukas, kurį taiko patyrę sodininkai, yra dirvos sluoksnių atskyrimas. Kasdami duobę, atidėkite viršutinį, tamsesnį ir derlingesnį maždaug 20 centimetrų dirvos sluoksnį į vieną pusę, o gilesnę, skurdesnę žemę – į kitą.

    Tuomet duobės apačioje iš derlingos žemės suformuokite nedidelį kauburėlį ir ant jo „pasodinkite“ šaknis, kad jos natūraliai nusileistų žemyn. Užpilant pirmiausia verta naudoti derlingesnę žemę, o skurdesnį sluoksnį palikti viršui tik pačiam užbaigimui.

    Taip šaknų zonoje iškart atsiranda geresnė struktūra ir daugiau organinės medžiagos, o medelis lengviau formuoja naujas šakneles. Jei norisi papildomai pagerinti dirvą, saugiausia įmaišyti subrendusio komposto ar gerai perpuvusio mėšlo, tačiau trąšų koncentracija turi būti saikinga.

    „Šviežias mėšlas ar didelės mineralinių trąšų dozės, patekusios tiesiai prie jaunų šaknų, gali jas nudeginti ir sustabdyti prigijimą“, – primena sodininkystės specialistai.

    Sodinuko paruošimas ir teisingas gylis

    Prieš sodinant sodinuką su plikomis šaknimis pravartu 1–2 valandas pamirkyti vandenyje, kad audiniai prisigertų drėgmės. Taip pat aštriomis žirklėmis reikėtų pašalinti nulūžusias, pažeistas ar perdžiūvusias šaknų dalis, kad pjūviai būtų švarūs ir lengviau gyjantys.

    Sodinant ypač svarbu nepamiršti skiepo vietos: ji turi likti maždaug 5–10 centimetrų virš dirvos paviršiaus. Jei skiepo vieta užkasama, gali pradėti augti poskiepio ūgliai arba didėja puvinio rizika ties kamienu.

    Jei vieta atvira vėjui arba medelis auginamas ant silpnesnio poskiepio, kuolą geriausia įkalti dar prieš užpilant šaknis. Taip mažesnė tikimybė vėliau sužaloti šaknyną, kai kuolas kalamas jau pasodinus.

    Laistymas ir apsauga nuo šalčių

    Užpylus žemę, ją verta lengvai suspausti aplink kamieną, suformuojant negilią „lėkštelę“ vandeniui sulaikyti. Pasodintą medelį reikėtų gausiai palaistyti, dažniausiai pakanka apie 5–10 litrų vandens, kad dirva priglustų prie šaknų ir neliktų oro tarpų.

    Prieš prasidedant stipresniems šalčiams naudinga aplink kamieno pagrindą supilti maždaug 20 centimetrų aukščio žemių, mulčio, žievės ar lapų kauburėlį. Jis padeda apsaugoti jauną šaknų sistemą ir skiepo vietą nuo staigių temperatūros svyravimų, kurie rudenį ir žiemą tampa vis dažnesni.

  • NASA nuotraukoje – lokio veidas Marse: mokslininkai paaiškino, kas iš tiesų slepiasi

    NASA nuotraukoje – lokio veidas Marse: mokslininkai paaiškino, kas iš tiesų slepiasi

    NASA zondo „Mars Reconnaissance Orbiter“ kamera HiRISE 2022 metų gruodžio 12 dieną užfiksavo Marso pietinėse aukštumose esantį kalvelės fragmentą, kuris iš pirmo žvilgsnio primena lokio snukutį. Dvi tamsios duobės atrodo lyg akys, o šviesesnė V formos struktūra tarp jų – tarsi nosis.

    Nors vaizdas akimirksniu tapo interneto sensacija, planetologai pabrėžia, kad tai nėra nei gyvybės, nei dirbtinių statinių pėdsakas. Tokios formos Marse dažnai susidaro dėl įprastų geologinių procesų ir specifinio apšvietimo.

    „Tai kalva su V formos įgriuvos struktūra, dviem krateriais ir beveik apskritu lūžių raštu“, – aiškino Arizonos universiteto mokslininkas Alfredas McEwenas, vadovaujantis HiRISE komandai.

    Specialistų vertinimu, apskritas lūžių žiedas galėjo likti po to, kai purios nuogulos nusėdo ant seniai užpildyto smūginio kraterio. Tuo metu V formos darinys gali būti susijęs su senoviniu vulkaniniu arba purvo išsiveržimo kanalu, kurio ištekėjimo pėdsakai suformavo į vėduoklę panašų kontūrą.

    Žmogaus smegenys linkusios atpažinti veidus ir gyvūnų bruožus net ten, kur jų nėra – šis reiškinys vadinamas pareidolija. Tai ta pati psichologinė priežastis, dėl kurios automobilių žibintai kartais atrodo kaip akys, o uolų šešėliai primena figūras.

    Marso istorijoje tai ne pirmas kartas, kai žemos raiškos ar kontrastingo apšvietimo nuotraukos sukelia audringas interpretacijas. Dar 1976 metais „Viking 1“ misijos kadre užfiksuota Cydonia srities kalva dėl šešėlių atrodė kaip žmogaus veidas, tačiau vėlesnės, gerokai detalesnės nuotraukos parodė, kad tai įprastas reljefo darinys.

    Panašūs atvejai fiksuojami ir pastaraisiais metais, kai Europos kosmoso agentūros „Trace Gas Orbiter“ tyrėjai, analizuodami Marso paviršiaus nuosėdas, aptiko druskų sankaupas, kurios priminė šypsenėlę. Moksliniu požiūriu svarbiausia ten buvo ne forma, o pats chloridų druskų sluoksnis, siejamas su senovėje išgaravusiais sekliais vandens telkiniais.

    Tokie druskų telkiniai laikomi reikšmingais, nes sūrus vanduo gali išlikti skystas esant žemesnėms temperatūroms nei gėlas, o tai didina tikimybę, kad tam tikrais Marso istorijos laikotarpiais galėjo egzistuoti ilgiau išsilaikančios skystos terpės. Dėl to panašios vietos išlieka potencialiais taikiniais misijoms, kurios ateityje ieškos cheminių ar mineraloginių biosignatūrų.

    HiRISE kamera, nuo 2006 metų fiksuojanti Marso paviršių, yra vienas svarbiausių įrankių, leidžiančių vertinti kraterių, nuošliaužų, kopų ir kitų procesų dinamiką. Kartais jos kadrai sužadina vaizduotę, tačiau mokslininkai primena: net ir įspūdingiausios „figūros“ dažniausiai tėra geologijos, erozijos ir šviesos žaismo rezultatas.

  • „Capgemini“ parduoda JAV padalinį po skandalo dėl ICE kontrakto: kas slypi už sprendimo

    „Capgemini“ parduoda JAV padalinį po skandalo dėl ICE kontrakto: kas slypi už sprendimo

    Sandoris po viešos kritikos

    Prancūzijos IT paslaugų grupė „Capgemini“ pranešė pasirašiusi galutinį susitarimą parduoti savo JAV padalinį „Capgemini Government Solutions“. Šis žingsnis žengtas po kilusio skandalo dėl padalinio ryšių su JAV imigracijos institucijomis ir bendradarbiavimo su ICE.

    Pirkėju įvardijama bendrovė ITC Federal, kuri teikia skaitmenines paslaugas ir sprendimus JAV federalinėms agentūroms, susijusioms su vidaus saugumu ir gynyba. „Capgemini“ teigimu, sandoris dar turi įveikti įprastas tokio tipo sandoriams sąlygas ir turėtų būti užbaigtas per artimiausias savaites.

    Kas sukėlė skandalą?

    Diskusijos įsiplieskė po to, kai viešumoje nuskambėjo informacija apie sutartį su ICE, pagal kurią buvo teikiamas technologinis įrankis užsienio piliečiams JAV teritorijoje identifikuoti ir jų judėjimui sekti. Kritikai akcentavo, kad tokia infrastruktūra gali būti naudojama griežtesnei migracijos kontrolei ir kelti žmogaus teisių rizikas.

    ICE veikla JAV jau ne vienus metus vertinama prieštaringai, o agentūros pareigūnų intervencijos metodai dažnai tampa visuomenės ir politikų diskusijų objektu. „Capgemini“ atsidūrė dėmesio centre, nes būtent privačių technologijų tiekėjų sprendimai gali sustiprinti valstybės institucijų galimybes rinkti duomenis ir automatizuoti sprendimų priėmimą.

    Ką aiškino „Capgemini“?

    Dar anksčiau, skelbdama apie planus atsisakyti šio verslo, „Capgemini“ argumentavo, kad JAV įprasti teisiniai ribojimai, taikomi sudarant sutartis su federalinėmis institucijomis, kurios vykdo įslaptintas veiklas, ribojo grupės galimybes tinkamai kontroliuoti kai kuriuos padalinio veiklos aspektus. Tai tapo viena svarbiausių priežasčių, kodėl pasirinktas pardavimo kelias.

    Į situaciją buvo įsitraukę ir politikai Prancūzijoje, kurie ragino bendrovę pateikti daugiau aiškumo dėl veiklos JAV ir su ja susijusių įsipareigojimų. Tokiais atvejais viešai listinguojamoms tarptautinėms grupėms kyla ne tik reputacinė, bet ir atitikties rizika, ypač kai kalbama apie jautrias viešojo sektoriaus sutartis.

    Poveikis grupei ir platesnės tendencijos

    „Capgemini“ veikia maždaug 50 šalių ir yra viena didžiųjų Prancūzijos biržoje kotiruojamų bendrovių. Grupė skelbė, kad 2025 metais jos pajamos siekė 22,5 milijardo eurų.

    Bendrovės teigimu, parduodamas padalinys sudarė tik 0,4 proc. visos grupės apyvartos tais metais ir mažiau nei 2 proc. „Capgemini“ pajamų JAV. Vis dėlto net ir santykinai mažas padalinys gali tapti dideliu reputaciniu iššūkiu, kai technologijos siejamos su migracijos kontrole, biometrinių duomenų ar identifikavimo sistemomis.

    Pastaraisiais metais didėja spaudimas technologijų tiekėjams įsivertinti žmogaus teisių, privatumo ir skaidrumo aspektus, ypač dirbant su viešojo saugumo institucijomis. Kartu daugėja diskusijų apie automatizuotų sprendimų, pažangios analitikos ir DI naudojimą valstybinėse sistemose, o tai kelia klausimų dėl atsakomybės grandinės ir realios kontrolės tarptautinėse korporacijose.

  • Oktoberfest 2026: brangs alus, kanapės draudžiamos, o už taisykles – baudos iki 5 000 eurų

    Oktoberfest 2026: brangs alus, kanapės draudžiamos, o už taisykles – baudos iki 5 000 eurų

    Miunchene kitą šeštadienį prasidės Oktoberfest 2026, kai miesto vadovas Theresienwiese aikštėje atidarys pirmąją statinę ir nuskambės tradicinis šūksnis „O’zapft is“. Šventė vyks nuo rugsėjo 19 dienos iki spalio 4 dienos, o organizatoriai tikisi daugiau kaip 6 000 000 lankytojų.

    Kartu su muzika, palapinėmis ir alaus bokalais šiemet primenamos ir griežtos taisyklės, kurių nesilaikymas gali kainuoti tūkstančius eurų. Dalis apribojimų susiję su narkotikų kontrole, kita dalis – su vaikų saugumu, rūkymu ir elgesiu palapinėse.

    Kanapės: nulinė tolerancija

    Oktoberfest teritorija paskelbta zona be kanapių, tad vartojimas joje draudžiamas. Už rūkymą ar vartojimą šventės teritorijoje gresia 1 500 eurų bauda, o pakartotinių pažeidimų atveju suma gali viršyti 5 000 eurų.

    Praėjusių metų oficialioje suvestinėje Miuncheno policija nurodė užfiksavusi 27 kanapių vartojimo draudimo pažeidimus. Turėjimas savaime nėra traktuojamas kaip pažeidimas, jei suaugusieji neviršija Vokietijoje galiojančios ribos iki 25 gramų.

    „Kanapėms tiesiog nėra vietos Wiesn“, – sakė Miuncheno miesto Oktoberfest atsakingasis pareigūnas Clemensas Baumgärtneris.

    Rūkymas, vaikai ir judėjimas teritorijoje

    Tabako rūkymas teritorijoje ir alaus soduose leidžiamas, tačiau alaus palapinių viduje jau nuo 2010 metų galioja draudimas rūkyti. Dalis palapinių turi atskiras rūkymo zonas ar balkonus, o taisyklių nesilaikymas gali užtraukti iki 1 000 eurų baudą.

    Šventėje galioja aiškios vaikų saugumo taisyklės. Nuo sekmadienio iki penktadienio vežimėliai leidžiami iki 18 valandos, o šeštadieniais ir spalio 3 dieną jie apskritai draudžiami dėl spūsčių ir nelaimingų atsitikimų rizikos.

    Vaikai iki šešerių metų, net ir lydimi tėvų, alaus palapines privalo palikti nuo 20 valandos. Jaunuoliams iki 16 metų nuo 20 valandos draudžiama būti šventės teritorijoje be teisėto globėjo, o 16–17 metų lankytojai gali likti iki uždarymo, nors kai kuriose vietose vakaras baigiasi vidurnaktį.

    Atvykstantys dviračiais, elektriniais paspirtukais ar riedučiais transporto priemones turi palikti už įėjimo – teritorijoje jos neleidžiamos. Organizatoriai taip pat primena, kad po šventės vairuojant galioja tie patys alkoholio ribojimai kaip ir kitoms transporto priemonėms, o pasiekus 0,5 promilės gali grėsti 500 eurų bauda, baudos taškai ir laikinas teisės vairuoti apribojimas.

    Kokainas ir draudžiami gėrimo konkursai

    Organizatoriai ir policija atkreipia dėmesį, kad Oktoberfest kontekste dažnai fiksuojami ir kiti narkotikai, ypač kokainas. Skelbiama, kad 2025 metais šventėje maždaug 100 žmonių buvo sučiupti vartojant kokainą, o Bavarijoje per kelerius metus registruotų kokaino nusikaltimų skaičius smarkiai išaugo.

    Elgesio taisyklės palapinėse taip pat griežtinamos: gėrimo varžybos, kai skatinama kuo greičiau išgerti litrą alaus, yra nepageidaujamos. Lankytojai, kurie lipa ant stalų ar suolų ir kelia pavojų kitiems, gali būti išprašyti iš teritorijos.

    Šių metų naujiena lankytojų piniginėms – alaus kainos. Vienas litras, vadinamasis Maß, 2026 metais kainuoja nuo 14,80 iki 15,90 eurų, o vidutinė kaina, palyginti su pernai, padidėjo 2,38 proc.

    Organizatoriai pabrėžia, kad šventė turi išlikti saugi ir šeimai tinkama, todėl taisyklių laikymasis bus tikrinamas itin atidžiai. Lankytojams patariama planuoti kelionę iš anksto, įvertinti spūsčių laiką ir pasirūpinti, kad šventė nesibaigtų baudomis ar pašalinimu.

  • Rusijos dronas smogė keleiviniam traukiniui netoli Lenkijos sienos: ką tai reiškia NATO?

    Rusijos dronas smogė keleiviniam traukiniui netoli Lenkijos sienos: ką tai reiškia NATO?

    Ukrainos valstybinė geležinkelių bendrovė „Ukrzaliznytsia“ pranešė, kad Rusijos dronas smogė keleivinio traukinio lokomotyvui Voluinės srityje, maždaug 2 kilometrų atstumu nuo Lenkijos sienos. Pirminiais duomenimis, per incidentą žmonės nenukentėjo, o keleivių saugumas buvo užtikrintas.

    Pasak bendrovės, grėsmę laiku pastebėjo už oro pavojų stebėseną atsakinga komanda, todėl traukinio įgula spėjo imtis apsaugos priemonių. „Ukrzaliznytsia“ nurodė, kad ir toliau stebi situaciją bei siekia palaikyti sklandų traukinių eismą, kiek įmanoma mažinant rizikas keleiviams ir darbuotojams.

    Smūgis prie Lenkijos sienos įvyko platesnio masto Rusijos oro atakų fone. Ukrainos karinės oro pajėgos skelbė, kad per naktį buvo panaudota daugiau nei 450 įvairių tipų dronų, tarp jų ir reaktyvinių, taip pat vadinamųjų raketinių dronų.

    Ukrainos institucijų duomenimis, per naktines atakas žuvo mažiausiai 3 žmonės, dar 36 buvo sužeisti. Smūgiai fiksuoti ir vakarų Ukrainos regionuose, besiribojančiuose su Lenkija, todėl trumpam buvo ribojamas eismas kai kuriuose Lenkijos ir Ukrainos pasienio kontrolės punktuose.

    Lenkijos pasieniečiai pranešė, kad dėl saugumo priežasčių naktį buvo laikinai sustabdyti patikrinimai, tačiau vėliau veikla atnaujinta ir judėjimas grįžo į įprastą ritmą. Lenkijos pareigūnai taip pat nurodė, kad tiesioginės grėsmės pačiuose kontrolės punktuose neužfiksuota.

    Ukrainos užsienio reikalų ministras Andrijus Sybiha pareiškė, kad tokie smūgiai yra signalas ne tik Ukrainai, bet ir jos partneriams Europoje.

    „Tai yra teroras, kuris beldžiasi tiesiai į Europos Sąjungos ir NATO duris“, – sakė Andrijus Sybiha.

    Ministras ragino partnerius griežtinti spaudimą Maskvai ir imtis ryžtingesnių priemonių, įskaitant papildomas sankcijas Rusijos karinei pramonei. Ukrainos diplomatai ne kartą pabrėžė, kad dronų ir raketų atakos prieš civilinę infrastruktūrą, įskaitant energetiką ir transportą, yra sisteminė karo taktika.

    Reaguodamos į smūgius vakarų Ukrainoje, Lenkijos ginkluotosios pajėgos ėmėsi priemonių oro erdvės saugumui užtikrinti. Buvo aktyvuoti budintys naikintuvai F-16, taip pat kitos stebėsenos ir prevencinės priemonės, o gyventojams prie rytinės šalies sienos išplatintas perspėjimas apie padidintą karinį aktyvumą.

    Lenkijos operacinė vadovybė vėliau pranešė, kad Lenkijos oro erdvė nebuvo pažeista, o papildomos priemonės buvo atšauktos. Lenkijos gynybos ministras Władysławas Kosiniakas-Kamyszas teigė, kad anksti ryte aptiktos atakos vakarų Ukrainoje, tačiau pasienyje užtikrintas sustiprintas budrumas.

    Analitikai pažymi, kad smūgiai vis arčiau NATO sienos didina eskalacijos ir incidentų riziką, net jei tiesioginio sienos pažeidimo nėra. Dronų karo mastas rodo, kad oro gynybos klausimas išlieka vienu svarbiausių tiek Ukrainos, tiek kaimyninių šalių saugumo darbotvarkėje.

    Ukrainos geležinkeliai nuo plataus masto invazijos pradžios tapo kritiškai svarbia logistikos ir evakuacijos grandimi, todėl jų infrastruktūra yra nuolatinis taikinys. Kiekvienas smūgis transportui gali turėti poveikį ne tik vidaus susisiekimui, bet ir humanitarinių bei karinių krovinių judėjimui.