CP v2

Blog

  • Sodinate vaismedžius rudenį? Ši duobės gudrybė lemia, ar prigis net lepūs sodinukai

    Sodinate vaismedžius rudenį? Ši duobės gudrybė lemia, ar prigis net lepūs sodinukai

    Kodėl rudenį verta sodinti

    Vaismedžius galima sodinti ir pavasarį, ir rudenį, tačiau daugeliu atvejų rudeninis terminas laikomas patikimesniu. Pasodinti nuo spalio pradžios iki pirmųjų įšalų, sodinukai dar spėja pradėti šaknų įsitvirtinimą, todėl pavasarį greičiau startuoja vegetacija.

    Rudenį paprastai lengviau užtikrinti drėgmę, nes dažnesni krituliai padeda išvengti perdžiūvimo. Be to, mažesnė kaitra ir švelnesnė saulė sumažina stresą augalui, todėl rečiau tenka papildomai šešėliuoti ar intensyviai laistyti.

    Vis dėlto svarbu įvertinti rūšies ir veislės atsparumą šalčiui bei vietos mikroklimatą. Obelys, kriaušės ir slyvos dažniausiai gerai tinka rudeniniam sodinimui, o šalčiui jautresnius persikus ar abrikosus daug kas renkasi sodinti pavasarį, ypač atviresnėse, vėjų perpučiamose vietose.

    Vieta ir dirva: klaidos kainuoja metus

    Geriausiai vaismedžiai auga šiltoje, saulėtoje ir nuo vėjo apsaugotoje vietoje, kur netelka šaltas oras. Svarbu palikti pakankamai erdvės lajų augimui, nes per tankiai pasodinti medžiai prasčiau vėdinasi ir dažniau serga.

    Ne mažiau svarbi dirvos struktūra: dauguma vaismedžių mėgsta purią, laidžią, humusingą žemę, kurioje neužsistovi vanduo. Sunkioje molingoje dirvoje šaknys gali dusti, o užmirkimas tampa viena dažniausių neprigijimo priežasčių.

    Prieš sodinant verta įsivertinti dirvos rūgštingumą, nes jis tiesiogiai veikia maisto medžiagų pasisavinimą. Daugeliui sodo augalų tinkamas silpnai rūgštus ar artimas neutraliam pH, o per rūgščią dirvą dažnai tenka kalkinti, paliekant kelių savaičių tarpą iki tręšimo.

    Duobės paruošimas: svarbiausias darbas

    Sodinimo duobę patartina kasti gerokai platesnę už šaknų sistemą, kad šaknys lengviau skverbtųsi į purią žemę. Praktikoje dažnai taikoma taisyklė: duobės skersmuo turėtų būti maždaug dvigubai didesnis nei šaknų gumulas, o gylis paprastai siekia apie 50–70 centimetrų, priklausomai nuo sodinuko.

    Esminė detalė – nepasodinti per giliai: medis neturėtų atsidurti giliau, nei augo medelyne, o skiepo vieta turi likti virš dirvos. Pasodinus per giliai, medis gali skursti, prasčiau augti, didėja ligų rizika ir ilgėja laikas iki pirmojo derliaus.

    Jei dirva sunki ir linkusi kaupti vandenį, ją verta pagerinti struktūriškai, įmaišant smėlio ar kitų purinančių priemonių ir pasirūpinant, kad vanduo nestovėtų šaknų zonoje. Visą plotą naudinga iš anksto praturtinti kompostu ar gerai perpuvusiu mėšlu, tačiau tai geriausia daryti dar likus kelioms savaitėms iki sodinimo.

    Pačioje duobėje galima naudoti priedus, kurie padeda startui, tačiau jie nepakeičia bendro dirvos paruošimo. Dažniausiai pasirenkamas kompostas, granuliuotas mėšlas arba bazalto miltai, tik svarbu priedą sumaišyti su žeme ir atskirti nuo šaknų plonu švarios žemės sluoksniu, kad nepažeistų jaunų šaknelių.

    Pasodinus žemę būtina gerai prislėgti, kad neliktų oro kišenių, ir gausiai palaistyti net ir esant drėgnam orui. Vėliau dirvos paviršių naudinga mulčiuoti, o prieš žiemą jautresnius sodinukus apsaugoti nuo graužikų ir staigių temperatūros svyravimų.

  • Pavasarį nedarykite šios klaidos su bijūnais: taip padalysite kerą ir paskatinsite žydėjimą

    Pavasarį nedarykite šios klaidos su bijūnais: taip padalysite kerą ir paskatinsite žydėjimą

    Kada geriausia dalyti bijūnus?

    Žolinių, dar vadinamų daugiamečių, bijūnų keras geriausia dalyti ir persodinti vasaros pabaigoje, kai augalas baigia aktyvų augimą. Dažniausiai tinkamiausias laikas yra nuo rugpjūčio antros pusės iki rugsėjo vidurio, tačiau šiltesniais metais darbai gali nusikelti iki spalio pradžios.

    Svarbiausia spėti iki reguliarių šalnų, nes naujai pasodintoms dalims reikia kelių savaičių įsišaknyti. Patikimas ženklas, kad laikas tinkamas, yra pradedantys gelsti ar rausti lapai, rodantys, jog maisto medžiagos jau sukauptos šaknyse ir augalas po truputį pereina į ramybės būseną.

    Bijūnai nemėgsta dažno judinimo, todėl kero dalijimas neturėtų tapti kasmetiniu įpročiu. Praktikoje šią procedūrą verta planuoti maždaug kas 5 metus ar rečiau, ypač jei keras išretėjęs per vidurį, akivaizdžiai peraugęs ar pastebimai silpniau žydi.

    Kodėl pavasarį geriau neskubėti?

    Pavasarį bijūnai greitai pradeda leisti naujus ūglius, todėl kasant ir dalijant lengva pažeisti trapias šaknis. Toks stresas dažnai baigiasi tuo, kad augalas visą sezoną augina tik lapiją, o žiedų tenka laukti gerokai ilgiau.

    Vasarą papildomų rizikų sukuria karštis ir sausra, nes iškasto kero dalys greitai praranda drėgmę. Dėl to didėja prigijimo nesėkmės tikimybė, ypač jei nėra galimybės reguliariai laistyti ir apsaugoti nuo kaitros.

    Kaip teisingai padalyti ir pasodinti kerą?

    Bijūnų šaknys yra trapios, todėl darbą verta atlikti lėtai ir kruopščiai. Keras apkasamas maždaug 30 centimetrų atstumu nuo centro, tuomet giliai pakeliamas iš apačios, kad būtų išsaugota kuo daugiau šaknų masės.

    Iškasus antžeminę dalį patogu patrumpinti beveik iki žemės, paliekant nedidelį plotelį virš pumpurų. Kero gumulas nuplaunamas vandeniu ir trumpai palaikomas pavėsyje, kad geriau matytųsi pumpurai ir natūralios dalijimo vietos.

    Dalijant svarbiausia, kad kiekviena dalis turėtų bent 3 sveikus pumpurus ir pakankamai šaknų. Minkšti, pažeisti ar įtartini audiniai pašalinami, o dalys nedelsiant sodinamos, kad šaknys neperdžiūtų.

    Bijūnų nerekomenduojama sodinti ten pat, kur ilgai augo motininis keras, nes dirvoje gali būti susikaupę ligų sukėlėjai ir išsekę maisto elementai. Geriausiai tinka saulėta vieta su derlinga, laidžia dirva, kur neužsistovi vanduo.

    Ypač svarbus sodinimo gylis: pumpurai turi būti užpilami plonu, iki 5 centimetrų žemės sluoksniu, dažniausiai optimalu 3–5 centimetrai. Pasodinus per giliai bijūnai dažnai suformuoja vešlią lapiją, bet nežydi, o pasodinus per sekliai pumpurai gali nukentėti nuo šalčių.

    Reikia nusiteikti, kad padalytas bijūnas dažniausiai pirmą kartą žydi tik po 2 sezonų, o įspūdingesnio žydėjimo kartais tenka palaukti 3–4 metus. Jei pirmaisiais metais matote tik lapus, tai nebūtinai reiškia, kad padaryta klaida.

    „Jaunų bijūnų geriau nedalyti, nes jų šaknynas dar nebūna pakankamai sustiprėjęs, kad greitai atsigautų po procedūros“, – pabrėžia sodininkystės specialistai.

  • Pušų žievė supūva ir dingsta po sezono: sodininkai pereina prie gneiso mulčio

    Pušų žievė supūva ir dingsta po sezono: sodininkai pereina prie gneiso mulčio

    Pušų žievė ilgą laiką buvo populiariausias pasirinkimas mulčiuojant gėlynus ir daržus, tačiau vis daugiau sodininkų pastebi jos trūkumus. Drėgnose vietose žievė gali pradėti irti, pelyti, ją išnešioja vėjas, o po vieno sezono dažnai tenka nuolat papildyti sluoksnį.

    Dėl to auga susidomėjimas alternatyvomis, kurios ilgiau išlaiko tvarkingą vaizdą ir reikalauja mažiau priežiūros. Viena ryškiausių – vadinamoji akmens žievė, dažniausiai siejama su gneisu – metamorfinės kilmės uoliena, lengvai skylančia į plokšteles.

    Akmens mulčias dažniausiai vertinamas dėl praktinių savybių: jis mažina vandens garavimą nuo dirvos paviršiaus, padeda stabilizuoti temperatūrą šaknų zonoje ir slopina piktžolių dygimą. Kadangi akmens frakcija nesiskaido kaip organinės medžiagos, toks sluoksnis gali tarnauti ne vienerius metus.

    Vizualiai gneiso mulčias taip pat turi pranašumą – jo spalvos dažniausiai varijuoja nuo pilkų tonų iki šviesių, sidabrinių ar rusvų atspalvių, todėl gėlynuose sukuria švaresnį, modernesnį vaizdą. Dėl didesnio svorio jis paprastai geriau laikosi vietoje ir mažiau išsisklaido nuo vėjo ar lietaus.

    Vis dėlto renkantis tokį sprendimą svarbu įvertinti dirvos reakciją. Gneisas dažnai apibūdinamas kaip turintis žemesnį pH, todėl jis labiau tinka šilauogėms, rododendrams, viržiams ir kitiems rūgščią terpę mėgstantiems augalams, o šarminę dirvą mėgstantiems augalams gali prireikti papildomos priežiūros.

    Tiek organinis, tiek mineralinis mulčias skirtingai veikia dirvą. Pušų žievė, ypač kompostuota, ilgainiui praturtina dirvą organine medžiaga, tačiau kartu „susėda“ ir reikalauja nuolatinio papildymo. Akmens mulčias dirvos organikos neprideda, bet ilgiau išlaiko stabilų sluoksnį ir padeda mažinti ravėjimo bei laistymo poreikį.

    Gneiso akmens žievė dažniausiai naudojama gėlynuose, aplink krūmus ir dekoratyvinius medžius, taip pat takeliuose. Prieš klojant mulčą rekomenduojama kruopščiai pašalinti piktžoles ir išlyginti paviršių, o tuomet paskleisti pasirinktą frakciją pagal paskirtį.

    Praktiškai gėlynams ir krūmams dažniausiai formuojamas maždaug 5–10 centimetrų sluoksnis, o takeliams – storesnis, apie 10–15 centimetrų. Kad mulčias veiktų efektyviai, svarbu palikti tarpą prie augalų stiebų ir kamienų, jog būtų išvengta perteklinės drėgmės prie pat augalo.

  • Šis paprastas triukas atgaivina daržo dirvą po derliaus: kodėl verta sėti žieminius rugius

    Šis paprastas triukas atgaivina daržo dirvą po derliaus: kodėl verta sėti žieminius rugius

    Dirvos nuovargis po sezono

    Pasibaigus daržininkystės sezonui dirva dažnai būna nualinta: augalai išnaudoja maisto medžiagas, o intensyvus ravėjimas ir kasimas blogina struktūrą. Rudeniniai lietūs taip pat išplauna dalį azoto ir kitų elementų iš viršutinio sluoksnio.

    Dėl to vis daugiau daržininkų renkasi žaliąsias trąšas, dar vadinamas posėliais. Tokie augalai ne tiek „pamaitina“ dirvą iš karto, kiek padeda sukaupti organinę medžiagą ir paruošti lysves kitam sezonui.

    Kuo naudingi žieminiai rugiai

    Žieminiai rugiai laikomi vienu patikimiausių posėlių vėlyvam sezonui, nes greitai sudygsta ir pakelia vėsesnius orus. Jų šaknys prasiskverbia gilyn, purena dirvą ir gerina jos aeraciją, todėl pavasarį žemė būna puresnė.

    Rugiai padeda apsaugoti maisto medžiagas nuo išplovimo, slopina piktžolių dygimą, o dirvos paviršių dengiantis augalų kilimas mažina eroziją. Nešildomuose šiltnamiuose ar tuneliuose jie taip pat stabilizuoja drėgmę ir mažina dirvos sukietėjimo riziką.

    Kada sėti ir kaip prižiūrėti

    Dažniausiai rugius posėliui sėjama ankstyvą rudenį, kai tik nuimamas derlius ir atsilaisvina lysvės. Pirmiausia verta surinkti augalų likučius, pašalinti piktžoles ir lengvai supurenti viršutinį dirvos sluoksnį.

    Sėklas geriausia tolygiai paskleisti, lengvai užžerti žeme ir palaistyti, jei dirva sausa. Vėliau priežiūra minimali: svarbiausia, kad daigai spėtų įsitvirtinti iki šaltesnių naktų, o esant ilgesniam sausam periodui posėlį verta kartą kitą palaistyti.

    „Pavasarį posėlį reikia įterpti į dirvą maždaug prieš keturias savaites iki planuojamos sėjos ar sodinimo“, – sako daržininkystės praktikai.

    Pavasarį geriausia nespėti, kol stiebai pradės kietėti ir formuotis varpos, nes tuomet masė skyla lėčiau. Prieš kasant rugius patartina juos susmulkinti, o į dirvą įterpti maždaug 15–20 centimetrų gyliu, kad organinė medžiaga greičiau virstų humusu.

    Toks sprendimas ypač naudingas lysvėms, kuriose augo daug maisto medžiagų reikalaujantys augalai, pavyzdžiui, kopūstai, moliūginės daržovės ar pomidorai. Žieminiai rugiai ne tik saugo dirvą per žiemą, bet ir padeda pavasarį startuoti su mažiau piktžolių bei puresne žeme.

  • Pamirškite ravėjimą: 5 kiliminiai augalai uždengs dirvą taip, kad piktžolės neturės šansų

    Pamirškite ravėjimą: 5 kiliminiai augalai uždengs dirvą taip, kad piktžolės neturės šansų

    Ravėjimas daugeliui sodininkų tampa nesibaigiančiu darbu, ypač kai po lietaus ar karščio piktžolės atželia per kelias dienas. Tačiau vis dažniau siūloma alternatyva – dirvą dengiantys, vadinamieji kiliminiai augalai, kurie sumažina piktžolių kiekį ir palengvina priežiūrą.

    Tokie augalai veikia paprastai: jie greitai sudaro tankią lapų ir ūglių dangą, todėl saulės šviesa sunkiai pasiekia dirvos paviršių. Dalis piktžolių sėklų dygimui būtinai reikalauja šviesos, todėl po tankiu kilimu jos sudygsta silpniau arba visai nesudygsta.

    Kitas svarbus mechanizmas – konkurencija dėl vandens ir maisto medžiagų. Dauguma kiliminių augalų plečiasi horizontaliai ir formuoja tankesnę šaknų sistemą, kuri greičiau „pasiima“ drėgmę ir mineralus, todėl piktžolių daigams nuo pat pradžių būna sudėtingiau išgyventi.

    Tankus augalų sluoksnis keičia ir mikroklimatą: dirva mažiau įkaista, lėčiau išdžiūsta, būna geriau apsaugota nuo liūčių smūgio ir erozijos. Tai naudinga pačiam gėlynui, nes dirvos struktūra išlieka stabilesnė, o drėgmė – tolygesnė, ypač sausros laikotarpiais.

    Vis dėlto kiliminiai augalai nėra stebuklas, kuris akimirksniu išsprendžia visas piktžolių problemas. Jie efektyviausiai slopina naujus daigus, o daugiametes, giliai įsišaknijusias piktžoles rekomenduojama pašalinti dar prieš sodinimą ir kelis pirmus sezonus prižiūrėti plotus, kol danga visiškai susiglaudžia.

    Kas svarbiausia prieš sodinant

    Norint, kad kiliminiai augalai veiktų kaip natūralus barjeras piktžolėms, pradžia turi būti tvarkinga. Pirmiausia verta kruopščiai išravėti plotą, supurenti dirvą ir, jei įmanoma, pagerinti ją kompostu – taip augalai greičiau prigis ir uždarys atviras vietas.

    Ne mažiau svarbu teisingai parinkti rūšį pagal vietą: pavėsiui tinka visai kiti augalai nei kaitriai saulei ar skurdžiam smėliui. Kuo labiau augalo poreikiai sutaps su sąlygomis, tuo greičiau jis suformuos tankų kilimą ir sumažins priežiūros poreikį.

    5 kiliminiai augalai, kurie slopina piktžoles

    Mažasis vinca, dar vadinamas mažuoju žiemėliu, yra visžalis, greitai besidriekiantis augalas, pavasarį žydintis melsvai violetiniais žiedais. Jis ypač vertinamas dėl atsparumo sausroms ir gebėjimo augti pusiau pavėsyje, kur piktžolės dažnai būna atkaklios.

    Japoninė pachisandra sudaro tolygų, apie 20–30 centimetrų aukščio kilimą ir gerai jaučiasi pavėsingose vietose, kur dirva išlieka tolygiai drėgna. Pavasarį pasirodantys smulkūs balti žiedai nėra pagrindinė puošmena, tačiau tankūs lapai greitai uždengia dirvą.

    Paprastasis kanopinis augalas yra ilgaamžis sprendimas pavėsiui, kai norisi tvirtos, visžalės dangos. Jo blizgūs, apvalesni lapai kuria dekoratyvų kilimą, tačiau jis plinta lėčiau, todėl kantrybė pirmus metus čia svarbesnė nei skubėjimas.

    Smiltyninis čiobrelis tinka saulėtoms vietoms ir pralaidžiai, lengvesnei dirvai. Jis auga žemai, skleidžia aromatą, o vasarą sužydi smulkiais rožiniais ar violetiniais žiedais, kurie traukia apdulkintojus ir padeda gyvinti sodą.

    Aštrusis šilokas – vienas patikimiausių pasirinkimų sausoms, skurdžioms, labai saulėtoms vietoms. Šis žemas sukulentas greitai sudaro ryškiai žalią dangą, o vasarą pražysta geltonais žiedais; tinkamomis sąlygomis jis gali plėstis itin sparčiai.

    Kaip pasiekti ilgalaikį efektą

    Praktikoje geriausi rezultatai pasiekiami tada, kai kiliminiai augalai sodinami pakankamai tankiai ir jiems suteikiamas geras startas. Jei tarp augalų ilgai išlieka atvirų, gerai apšviestų tarpų, būtent ten pirmiausia įsitvirtina piktžolės.

    Pirmus 1–2 sezonus verta reguliariai pašalinti piktžoles rankomis ir, jei reikia, papildomai palaistyti sausros metu, kad danga kuo greičiau susiglaustų. Vėliau priežiūros paprastai sumažėja, o dirvos paviršius tampa stabilesnis ir vizualiai tvarkingesnis.

  • Vilkaviškio mokyklų vadovai susėdo į rimtą pasitarimą: ką keis „Vedliai“ ir telefonų ribojimai

    Vilkaviškio mokyklų vadovai susėdo į rimtą pasitarimą: ką keis „Vedliai“ ir telefonų ribojimai

    Vilkaviškio rajono švietimo įstaigų vadovai rugsėjo 8 dieną susirinko į pasitarimą, kuriame aptarė naujų mokslo metų prioritetus, mokinių pasiekimų duomenis ir artėjančius teisės aktų pokyčius. Susitikime daug dėmesio skirta skaitmeninių įgūdžių stiprinimui ir mokyklų pasirengimui naujoms tvarkoms.

    Viena ryškiausių temų tapo mokymosi platforma „Vedliai“, skirta informatikos ir skaitmeninio raštingumo ugdymui. Platformos atstovai nurodė, kad ja naudojasi apie 60 proc. Lietuvos mokyklų, o Vilkaviškio rajone sutarta dėl nuoseklesnio diegimo pradinėse ir pagrindinėse klasėse.

    Planuojama, kad 2026–2027 mokslo metais „Vedliai“ bus taikoma 1–4 ir 5–8 klasėse, tam numatant savivaldybės finansavimą ir suderinus poreikius su mokyklų vadovais bei informatikos mokytojais. Savivaldybės tikslas – suvienodinti prieigą prie kokybiškų skaitmeninių mokymosi priemonių ir sumažinti skirtumus tarp mokyklų.

    Mokinių pasiekimai: kur stiprėjame, kur stringame

    Pasitarime pristatyti 4, 8 ir 10 klasių mokinių pasiekimų patikrinimų rezultatai, lyginant juos su šalies ir kitų savivaldybių vidurkiais. Taip pat aptartos kelių metų tendencijos, siekiant aiškiau įvardyti, kokių sprendimų reikia mokykloms ir savivaldybei.

    Akcentuota, kad 8 klasės lietuvių kalbos ir literatūros (skaitymo) pasiekimų patikrinime savivaldybės mokinių vidurkis šiemet buvo 0,9 proc. aukštesnis už šalies vidurkį. Tuo metu 8 klasės matematikos rezultatai išliko žemesni ir, palyginti su savivaldybių vidurkiu, prastėjo.

    Pažymėta, kad augo 8 klasės mokinių dalis, pasiekusi pagrindinį pasiekimų lygį: lietuvių kalbos ir literatūros (skaitymo) srityje, palyginti su 2024 metais, šis rodiklis padidėjo 31 proc., matematikos – 16 proc. Tai rodo pozityvų poslinkį, tačiau kartu išryškina poreikį toliau stiprinti matematikos mokymą ir mokymosi pagalbą.

    Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimų duomenys taip pat atskleidė mišrų vaizdą. Lietuvių kalbos ir literatūros įvertinimų vidurkis buvo artimas šalies vidurkiui, o aukštesnįjį pasiekimų lygį pasiekusių mokinių dalis padidėjo 1,2 proc.

    Matematikos pagrindinį pasiekimų lygį pasiekė 5,2 proc. daugiau mokinių nei pernai, tačiau slenkstinio lygio nepasiekusių dalis išlieka didelė ir siekia 29,9 proc. Nors tai yra 2 proc. mažiau nei 2025 metais, šis rodiklis įvardytas kaip vienas svarbiausių rizikos signalų, reikalaujantis kryptingo darbo.

    4 klasės pasiekimų patikrinimuose dalyvavo 304 mokiniai. Matematikos rezultatų vidurkis nuo šalies vidurkio atsiliko 6,4 proc., o lietuvių kalbos ir literatūros (skaitymo) – 2,2 proc.

    Slenkstinio pasiekimų lygio nepasiekė 6,9 proc. matematikos ir 3 proc. lietuvių kalbos ir literatūros (skaitymo) patikrinimus laikiusių mokinių. Aptariant rezultatus pabrėžta, kad nors fiksuotas didžiausias atotrūkis nuo šalies vidurkio, lyginant su savivaldybių vidurkiu dalyje rodiklių matomas gerėjimas, o tai leidžia tiksliau planuoti pagalbos priemones.

    Pokyčiai mokyklose: telefonai, priėmimas, pagalba mokytojams

    Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vadovė Ž. Žilinskienė pabrėžė, kad sprendimų centre turi išlikti vaikas, o mokykla privalo užtikrinti saugią aplinką mokiniui ir aiškias darbo sąlygas mokytojui. Pasitarime sutarta, kad pokyčiai turi būti įgyvendinami nuosekliai, remiantis duomenimis ir bendruomenės susitarimais.

    „Svarbiausia, kad mokykla būtų vieta, kurioje vaikas gali mokytis, augti ir jaustis saugus, o mokytojas turėtų pasitikėjimą, palaikymą ir tinkamas sąlygas darbui“, – sakė Ž. Žilinskienė.

    Tarp aptartų naujovių – ir griežtesnė mokinių asmeninių mobiliųjų telefonų bei kitų galinių įrenginių naudojimo tvarka. Nuo 2026 metų rugsėjo 1 dienos mokyklos, įvertinus mokyklos tarybos siūlymus, galės direktoriaus įsakymu nustatyti aiškias naudojimo taisykles, kurias privalės viešai skelbti.

    Taip pat priminta, kad viduriniam išsilavinimui įgyti išlieka dviejų valstybinių brandos egzaminų reikalavimas, o stojant į aukštąjį mokslą reikės būti išlaikius ne mažiau kaip tris valstybinius brandos egzaminus. Ši nuostata akcentuota kaip svarbi planuojant ugdymo procesą vyresnėse klasėse ir konsultavimą dėl mokinių pasirinkimų.

    Dar viena praktinė tema – centralizuoto priėmimo į mokyklas plėtra. Numatoma, kad antrasis etapas nuo 2027 metų sausio 1 dienos startuos savivaldybėse, kuriose mokosi ne daugiau kaip 9 000 mokinių, į šį etapą patenka ir Vilkaviškio rajono savivaldybė.

    Primenama, kad prašymai į mokyklas bus teikiami nuo 2026 metų rugpjūčio 15 dienos per centralizuotą informacinę sistemą. Savivaldybė akcentuoja, kad toks priėmimo modelis leidžia skaidriau planuoti klasių komplektavimą ir užtikrinti aiškesnę tvarką tėvams.

    Pasitarime aptartos ir papildomos paramos priemonės mokykloms. Tarp jų – Mokytojų linijos startas nuo 2026 metų spalio 9 dienos, kai mokytojams nuotoliniu būdu bus teikiamos psichologų ir teisininkų konsultacijos, siekiant stiprinti emocinę gerovę ir profesinį atsparumą.

    Taip pat kalbėta apie nulinės tolerancijos smurtui ir patyčioms politikos įgyvendinimą bei pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms. Mokyklų vadovams priminta atsakomybė už planų parengimą ir praktinį pasirengimą, kad sprendimai krizės atveju būtų greiti ir aiškūs.

    Galiausiai aptarti ir aplinkos pritaikymo asmenims su negalia reikalavimai, įsigaliosiantys nuo 2026 metų rugsėjo 1 dienos. Mokykloms teks užtikrinti, kad aplinka atitiktų bent tris pritaikymo kriterijus, o tai reiškia papildomą planavimą ir investicijų poreikį.

  • Nauja tvarka Vilkaviškio rajone: kam priklauso nemokamas pavėžėjimas ir 0,32 euro už kilometrą

    Nauja tvarka Vilkaviškio rajone: kam priklauso nemokamas pavėžėjimas ir 0,32 euro už kilometrą

    Vilkaviškio rajono savivaldybės taryba 2026 metų rugpjūčio 28 dieną patvirtino atnaujintą mokinių pavėžėjimo ir kelionės išlaidų kompensavimo tvarką. Joje aiškiau apibrėžta, kada mokinys gali būti vežamas nemokamai ir kokiais atvejais kelionės išlaidos kompensuojamos tėvams ar globėjams.

    Pagal naują aprašą, mokiniai į mokyklą ir atgal gali būti pavėžėjami savivaldybės organizuojamu transportu, kai atitinkamos sąlygos neleidžia patogiai ar saugiai pasiekti ugdymo įstaigos. Praktikoje tai reiškia, kad savivaldybė pirmiausia siekia užtikrinti pavėžėjimą mokykliniais autobusais, specialiuoju transportu ar reguliaraus susisiekimo maršrutais.

    Nemokamai pavėžėjami kaimuose ir miesteliuose gyvenantys mokiniai, kurie mokosi pagal bendrojo ugdymo programas ir gyvena toliau nei 3 kilometrai nuo artimiausios mokyklos. Taip pat numatyta, kad priešmokyklinio ugdymo vaikams ir vaikams, kuriems paskirtas privalomas ikimokyklinis ugdymas, pavėžėjimas organizuojamas nepriklausomai nuo atstumo iki ugdymo įstaigos.

    Atskira tvarkos dalis skirta vyresniems mokiniams: 9–12 klasių, profesinio mokymo įstaigų ir neformaliojo vaikų švietimo įstaigų mokiniai gali būti vežami į ugdymo įstaigą ir atgal, jei kelionės atstumas iki 40 kilometrų. Ši nuostata aktuali tais atvejais, kai mokiniai renkasi programas, kurių arčiau namų nėra, arba lanko neformaliojo ugdymo užsiėmimus nustatytomis įstaigų darbo dienomis.

    Jeigu mokykla ar savivaldybė negali užtikrinti pavėžėjimo mokykliniu, specialiuoju ar reguliaraus susisiekimo transportu, kelionės organizavimu gali pasirūpinti tėvai, globėjai ar rūpintojai. Kompensacija taip pat gali būti skiriama, kai mokinys dėl sveikatos būklės negali naudotis siūlomu transportu ir jį tenka vežti nuosavu automobiliu.

    Vilkaviškio rajone nustatytas kompensacijos dydis siekia 0,32 euro už vieną nuvažiuotą kilometrą. Norint gauti kompensaciją, tėvams ar globėjams reikia kreiptis į švietimo įstaigos vadovą ir pateikti nustatytos formos prašymą, kad būtų įvertintos aplinkybės ir patvirtintas kompensacijos taikymas.

    Savivaldybė primena, kad pavėžėjimo tikslas yra užtikrinti mokinių prieinamumą prie ugdymo, ypač kaimiškose vietovėse, kur maršrutai retesni, o atstumai didesni. Tėvams rekomenduojama iš anksto pasitikslinti mokykloje, kokia pavėžėjimo ar kompensavimo forma konkrečiu atveju gali būti taikoma ir kokių dokumentų reikės.

  • Zarasuose susėdo 15 bendruomenių: išgirdo apie 2027–2030 finansavimą ir dalijosi bendrystės duona

    Zarasuose susėdo 15 bendruomenių: išgirdo apie 2027–2030 finansavimą ir dalijosi bendrystės duona

    Rugsėjo 5 dieną Zarasuose surengta Zarasų krašto bendruomenių metų šventė subūrė 15 rajono bendruomenių, savivaldybės vadovus ir nacionalinių organizacijų atstovus. Susitikimas tapo proga ne tik prisistatyti, bet ir aptarti, ko bendruomenėms reikės artimiausiais metais – nuo partnerystių iki tvaresnio finansavimo.

    Šventė vyko bendruomeniško susibūrimo principu: daug dėmesio skirta gyvam bendravimui, patirčių mainams ir vietos iniciatyvų matomumui. Pasak organizatorių, tokie renginiai padeda sutelkti žmones, kurie kasdien sprendžia labai praktiškus klausimus – nuo viešųjų erdvių iki pagalbos kaimynui.

    2026-ieji – bendruomenių metai

    2026 metais Zarasų rajono savivaldybėje paskelbti Zarasų krašto bendruomenių metai. Šventė tapo simboliniu šio sprendimo akcentu, primenančiu, kad bendruomenių gyvybingumas priklauso nuo žmonių įsitraukimo ir gebėjimo dirbti kartu su savivalda.

    Renginyje dalyvavo Zarasų rajono savivaldybės merė Nijolė Guobienė, vicemeras Romas Dobrovolskis, administracijos direktorius Aurelijus Banys, taip pat nacionalinių skėtinių organizacijų vadovės. Susitikime pabrėžta, kad bendruomenės dažnai yra pirmosios, kurios reaguoja į vietos žmonių poreikius, o jų veiklos tęstinumui būtinas stabilus planavimas.

    „Aktyvios bendruomenės kuria rajono kasdienybę: jos telkia žmones, saugo tradicijas ir padeda spręsti konkrečias problemas“, – sakė Zarasų rajono savivaldybės merė Nijolė Guobienė.

    Finansavimo kryptys 2027–2030 metams

    Viena svarbiausių renginio dalių buvo pranešimas apie artėjančio finansavimo laikotarpio galimybes ir pasirengimą 2027–2030 metams. Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos pirmininkė Virginija Šetkienė akcentavo, kad bendruomenėms vis svarbiau turėti aiškią veiklų kryptį, partnerius ir pagrįstus projektus, kurie atitinka viešąjį interesą.

    Pastaraisiais metais bendruomenių projektai vis dažniau siejami su energetiniu efektyvumu, socialinių paslaugų prieinamumu, jaunimo įtrauktimi ir viešųjų erdvių atnaujinimu. Šios kryptys, tikėtina, išliks aktualios ir naujame laikotarpyje, todėl bendruomenėms rekomenduojama iš anksto ruoštis idėjų portfelį, stiprinti administracinius gebėjimus ir finansinę drausmę.

    „Svarbu ne tik rasti lėšas, bet ir pasirengti: turėti komandą, aiškų tikslą ir planą, kaip pokytis išliks pasibaigus projektui“, – sakė Virginija Šetkienė.

    Penkiolika bendruomenių ir bendrystės simbolis

    Renginyje prisistatė 15 Zarasų rajono bendruomenių, kurios savo veiklą parodė kūrybiškai: vieni rinkosi dainas ir šokius, kiti – pasakojimus, skaidres ar vaizdo medžiagą. Bendras vardiklis buvo noras parodyti, kuo gyvena vietos žmonės, ir pakviesti bendradarbiauti.

    Neformali renginio dalis taip pat buvo svarbi: dalyviams siūlytos edukacijos, bendruomenių desertų ragavimas, pramogos Zaraso ežere. Tokios veiklos, anot dalyvių, padeda kurti pasitikėjimą tarp skirtingų seniūnijų ir mažina atotrūkį tarp oficialių sprendimų ir kasdienių poreikių.

    Ypatingu šventės simboliu tapo duona: svečiams ir bendruomenių atstovams įteikti duonos kepalėliai, primenantys svetingumą ir pasidalijimą. Organizatorių teigimu, ši tradicija pasirinkta sąmoningai – kaip ženklas, kad bendruomeniškumas prasideda nuo paprastų, bet svarbių gestų.

    Renginio pabaigoje skambėjo muzikinė programa, o organizatoriai dėkojo prisidėjusiems partneriams ir savanoriams. Zarasų rajono savivaldybės administracijos teigimu, bendruomenių metų iniciatyvos bus tęsiamos, siekiant, kad susitikimai nevirstų vien švente, o taptų nuoseklaus bendradarbiavimo pagrindu.

  • ESO atnaujino situaciją po audros: Zarasų rajone be elektros dar 120 klientų, dirba 33 brigados

    ESO atnaujino situaciją po audros: Zarasų rajone be elektros dar 120 klientų, dirba 33 brigados

    Po rugpjūčio 22 dieną praūžusios audros bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“ (ESO) skelbia atnaujinusi informaciją apie elektros tiekimo sutrikimų šalinimą. Pasak įmonės, šiuo metu daugiausia darbų likę Utenos regiono savivaldybėse, o dalis gedimų jau lokalizuoti ir tvarkomi.

    ESO duomenimis, Zarasų rajono savivaldybėje užfiksuoti 78 elektros tiekimo sutrikimai, o be elektros dar yra 120 klientų. Gedimus rajone šiandien šalina 33 brigados, kurios dirba tiek pagrindinėse, tiek atokesnėse vietovėse.

    Didžiausias dėmesys skiriamas Dusetų, Salako, Imbrado ir Zarasų seniūnijoms. Pagal ESO pateiktą informaciją, brigados šiuo metu dirba Gaidelių ir Melnyčinės kaimuose Dusetų seniūnijoje, taip pat Vyželių ir Aželių kaimuose Salako seniūnijoje.

    Darbai vyksta ir Kuklių kaime Imbrado seniūnijoje, o Zarasų seniūnijoje brigados tvarko gedimus Mukulių, Sniegiškių, Nadūnų ir Romancų kaimuose. ESO pažymi, kad tvarkymo geografija gali kisti, nes brigados perkeliamos pagal gedimų sudėtingumą ir tai, kaip greitai pavyksta atkurti tiekimą konkrečiose atkarpose.

    „Brigadų skaičius Zarasų rajone yra padidintas, todėl darbai vyks ir kitose gyvenvietėse, o komandos bus perkeliamos pagal gedimų sudėtingumą“, – informavo ESO.

    Visame Utenos regione šiuo metu fiksuojami 142 elektros tiekimo sutrikimai, be elektros yra 244 klientai, o gedimus šalina 113 brigadų. ESO taip pat nurodo, kad regione buvo pastatyti arba klientams suteikti 228 generatoriai, tačiau dalis gyventojų jų atsisakė, nes turi nuosavus.

    Įmonės teigimu, dalis likusių pranešimų apie sutrikimus susiję su objektais, kuriuose realus elektros vartojimas nevyksta. ESO skaičiuoja, kad 92 objektai, kuriuose dar registruoti sutrikimai, yra negyvenamos sodybos ar kitos paskirties pastatai.

    ESO gyventojams primena, kad po stipraus vėjo ar audros būtina laikytis saugumo: nutrūkusio ar ant žemės gulėjusio laido liesti negalima, o pastebėjus pavojų reikėtų nedelsiant pranešti atsakingoms tarnyboms. Elektros tiekimo atnaujinimo tempas, pasak įmonės, labiausiai priklauso nuo pažeidimų masto, privažiavimo sąlygų ir to, ar reikia keisti tinklo elementus.

  • Visagino vadovai Ignalinoje pamatė tai, kas šiandien svarbiausia: gynyba, technika ir vienybė

    Visagino vadovai Ignalinoje pamatė tai, kas šiandien svarbiausia: gynyba, technika ir vienybė

    Savaitgalį Ignalinos aerodrome vykusiame Šaulių sąskrydyje ir aviacijos šventėje dalyvavo Visagino savivaldybės meras Erlandas Galaguz ir vicemerė Aleksandra Grigienė. Renginyje meras sveikino susirinkusius šaulius, jų šeimas, partnerius ir svečius.

    Šaulių sąskrydis tapo erdve bendruomenei susiburti, aptarti bendradarbiavimą ir pasidalyti patirtimi, o visuomenei iš arčiau pamatyti, kuo šiandien gyvena Lietuvos šaulių sąjunga. Tokie renginiai vis dažniau akcentuoja ne tik tradicijas, bet ir praktinį pasirengimą bei visuotinės gynybos idėją.

    Ignalinos aerodrome savo veiklą, pajėgumus ir techniką pristatė Lietuvos šaulių sąjungos nariai ir partneriai, taip pat statutinės tarnybos, Lietuvos kariuomenės ir NATO padaliniai. Lankytojams buvo sudarytos galimybės susipažinti su skirtingų institucijų vaidmeniu krizių valdyme ir valstybės gynyboje.

    Renginio dalyviai galėjo apžiūrėti ginkluotę ir ekipuotę, susipažinti su dronų panaudojimu, taip pat pamatyti ratinę, vikšrinę ir oro techniką. Praktinės demonstracijos bei edukacinės veiklos leido geriau suprasti, kaip veikia pasirengimas ekstremalioms situacijoms ir kokios kompetencijos reikalingos tiek kariuomenei, tiek pilietinėms iniciatyvoms.

    Pastaraisiais metais visuotinės gynybos tema Lietuvoje įgauna vis didesnį svorį dėl pasikeitusios regiono saugumo situacijos, augančio dėmesio rezervo rengimui ir pilietiniam atsparumui. Šauliai šioje sistemoje matomi kaip svarbi grandis, jungianti savanorystę, pilietiškumo ugdymą ir praktinius įgūdžius.

    Šventinę programą papildė kultūriniai bei muzikiniai pasirodymai, o susitikimai su šeimomis ir bendruomenėmis kūrė neformalų ryšį tarp gynybos struktūrų ir visuomenės. Visagino savivaldybė pabrėžė bendrystės svarbą ir dėkojo šaulių bendruomenei bei partneriams, prisidedantiems prie saugesnės valstybės.

    Renginio akimirkas fiksavo fotografai Rimvydas Vaitkevičius ir Kęstutis Skrodenis.