CP v2

Blog

  • Varėną vėl talžė škvalas: užversti keliai, be elektros likę gyventojai ir skubūs tarnybų veiksmai

    Varėną vėl talžė škvalas: užversti keliai, be elektros likę gyventojai ir skubūs tarnybų veiksmai

    Varėnos rajono savivaldybės Ekstremalių situacijų operacijų centras tęsia darbą po dar vienos rajoną užklupusios audros. Posėdyje su atsakingomis tarnybomis aptarta situacija vietovėse, kuriose fiksuota didžiausia žala, ir suderinti tolesni veiksmai.

    Stichija smogė dar nespėjus pilnai sutvarkyti praėjusį savaitgalį užfiksuotų padarinių Jakėnų ir Valkininkų apylinkėse. Šį kartą labiausiai nukentėjo Marcinkonių ir Merkinės seniūnijų teritorijos, kur škvalas išvertė daug medžių ir apgadino pastatus.

    Gyventojams didžiausių nepatogumų sukėlė sutrikęs susisiekimas ir elektros tiekimo trikdžiai. Savivaldybė primena, kad tokiais atvejais svarbiausia vengti užverstų kelių, neiti į mišką, o pastebėjus pavojų kuo greičiau informuoti atsakingas tarnybas.

    Viena sudėtingiausių situacijų fiksuota kelyje Marcinkonys–Puvočiai–Druskininkai, ties Norulių kaimu. Maždaug dviejų kilometrų ruožą užvertė nuvirtę medžiai, todėl eismas buvo smarkiai apsunkintas, o vietomis kurį laiką tapo neįmanomas.

    Į pranešimus operatyviai reagavo Varėnos rajono savivaldybės priešgaisrinės apsaugos tarnybos komandos, prisidėjo Marcinkonių ir Perlojos ugniagesiai, policijos pareigūnai. Pagalbą teikė ir vietos ūkininkai su technika, gyventojai bei sustoję vairuotojai, o papildomai atvyko Alytaus rajono Makniūnų ugniagesių komanda.

    Audra paliko žymę ir Kasčiūnų kaime, ant Merkio kranto esančioje partizano Juozo Jakavonio-Tigro sodyboje. Čia su šaknimis išversti bei nulaužti seni medžiai, apgadinta ūkinių pastatų stogų danga, o privažiavimą laikinai apsunkino užvirtę medžiai.

    Marcinkonių seniūnijos Kašėtų kaime medis užkrito ant gyvenamojo namo. Savivaldybės duomenimis, žmonės nenukentėjo, tačiau tokie atvejai primena, kad stipraus vėjo metu pavojingiausia būti po senais medžiais ar šalia pastatų, kurių konstrukcijas gali paveikti gūsiai.

    Operacijų centro posėdyje aptartas padarinių šalinimo prioritetas, žalos vertinimo eiga ir pagalbos gyventojams organizavimas. Tarnybos ir toliau dirba sustiprintu režimu, šalina nuvirtusius medžius, atlaisvina kelius ir reaguoja į gyventojų pranešimus.

    Savivaldybė dėkoja visiems prisidėjusiems prie darbų: ugniagesiams, policijos pareigūnams, seniūnijų darbuotojams, ūkininkams, elektros tinklų specialistams, vietos gyventojams ir savanoriams. Gyventojai raginami nesiartinti prie nutrūkusių laidų ir apie tokius atvejus nedelsiant pranešti bendruoju pagalbos telefonu 112.

  • Varėnos rajonas skelbia apleistų sklypų sąrašą 2026 metams: ar jūsų žemė jame?

    Varėnos rajono savivaldybė paskelbė 2026 metams parengtą preliminarų nenaudojamų ir apleistų kitos paskirties žemės sklypų sąrašą. Į jį įtraukiami sklypai, kurių būklė, savivaldybės vertinimu, neatitinka priežiūros reikalavimų ir kelia aplinkosauginių bei visuomenės saugumo rizikų.

    Sąraše nurodyti sklypai įvairiose seniūnijose, tarp jų Jakėnų, Kaniavos, Marcinkonių, Matuizų, Merkinės, Varėnos ir Valkininkų. Dažniausiai fiksuojami požymiai yra nešienaujama žolė, menkaverčių krūmų ar savaiminių medžių sąžalynai, taip pat atvejai, kai teritorijose kaupiamos šiukšlės ar formuojami nelegalūs sąvartynai.

    Tokie preliminarūs sąrašai sudaromi siekiant aiškiai identifikuoti problemines teritorijas ir paskatinti savininkus ar valdytojus imtis priežiūros. Savivaldybės praktikoje apleisti sklypai neretai tampa invazinių augalų plitimo židiniais, didina gaisrų riziką sausringais laikotarpiais ir blogina gyvenamosios aplinkos kokybę.

    Kas laikoma apleistu sklypu?

    Į sąrašus paprastai patenka sklypai, kuriuose ilgą laiką nevykdoma priežiūra ir akivaizdžiai matomi neūkiškumo požymiai. Varėnos rajone nurodomi kriterijai apima nešienaujamą žolę, krūmų ir savaiminių medžių plitimą, atliekų kaupimą bei aplinką teršiančių medžiagų laikymą.

    Svarbu tai, kad vertinamas ne tik estetinis vaizdas, bet ir reali grėsmė aplinkai bei kaimyniniams sklypams. Pavyzdžiui, nešienaujami plotai vasarą gali didinti degios sausos žolės kiekį, o šiukšlių sankaupos gali tapti kenkėjų ir graužikų židiniais.

    Ką tai reiškia savininkams?

    Preliminarus sąrašas savaime nereiškia automatinės sankcijos, tačiau tai yra signalas, kad teritorija pateko į savivaldybės stebėseną. Praktikoje savininkams dažniausiai sudaroma galimybė pašalinti nustatytus pažeidimus, sutvarkyti sklypą ir pateikti informaciją savivaldybei.

    Jeigu sklypas ir toliau lieka neprižiūrimas, savivaldybės gali taikyti griežtesnes priemones, įskaitant didesnį žemės mokestį už apleistą žemę, jei tokia tvarka nustatyta. Tokie sprendimai paprastai siejami su tikslu skatinti atsakingą turto valdymą ir mažinti apleistų teritorijų skaičių.

    Kur daugiausia problemų?

    Varėnos rajono paskelbtame sąraše matyti, kad apleistų sklypų yra tiek kaimiškose vietovėse, tiek gyvenvietėse ir Varėnos mieste. Kriterijai kartojasi skirtingose seniūnijose, o tai rodo, kad problema nėra pavienė ir dažnai susijusi su turto nepriežiūra, savininkų migracija ar užsitęsusiais nuosavybės klausimais.

    Gyventojams, įtariantiems, kad jų sklypas galėjo būti įtrauktas, svarbu pasitikrinti savivaldybės skelbiamą informaciją ir, esant poreikiui, kreiptis dėl patikslinimų. Taip pat verta nelaukti galutinių sprendimų ir iš anksto pasirūpinti elementaria priežiūra, ypač šienavimu ir atliekų pašalinimu.

  • Alytaus rūšiavimo centruose – lankytojų antplūdis: prašo atliekas paruošti iš anksto

    Alytaus rūšiavimo centruose – lankytojų antplūdis: prašo atliekas paruošti iš anksto

    Alytaus regiono atliekų rūšiavimo centruose pastaruoju metu fiksuojamas didesnis nei įprastai gyventojų srautas. Dėl to atliekų tvarkytojai ragina prieš vykstant atliekas iš anksto susirūšiuoti ir paruošti taip, kad iškrovimas vietoje užtruktų kuo trumpiau.

    Pirmiausia siūloma atliekas išrūšiuoti dar namuose, atskiras rūšis sudėti atskirai ir vežant didesnį kiekį pasirūpinti, kad viską būtų patogu iškrauti. Taip trumpėja eilės, o aptarnavimas vyksta sklandžiau ir greičiau.

    Atliekų tvarkytojai primena, kad į rūšiavimo centrus reikėtų vežti tas atliekas, kurių negalima išmesti į buitinių atliekų konteinerius. Tarp jų paprastai patenka stambiagabaritės, statybinės ir remonto, elektros ir elektronikos, pavojingos buitinės atliekos bei kitos specifinės frakcijos.

    Tokia tvarka svarbi ne tik patogumui, bet ir kokybiškam tolimesniam atliekų sutvarkymui. Iš anksto nesurūšiuotos ar sumaišytos atliekos dažniau sukelia papildomų klausimų, pailgina priėmimo laiką ir apsunkina vėlesnį apdorojimą.

    Prieš vykstant verta pasitikrinti konkretaus rūšiavimo centro darbo laiką ir kontaktus, nes skirtingose vietose priėmimo sąlygos ir srautai gali skirtis. Iš anksto pasiruošus atliekas, vizitas dažniausiai būna trumpesnis, o eilės juda sparčiau.

  • Pamirškite tujas: šis krūmas gyvatvorei greitai auga, atsparus šalčiui ir puošnus žiemą

    Pamirškite tujas: šis krūmas gyvatvorei greitai auga, atsparus šalčiui ir puošnus žiemą

    Ieškant alternatyvos tujoms ar visžalėms laurovyšnioms, vis dažniau dėmesys krypsta į baltąjį sedulą (Cornus alba). Tai lapuotis krūmas, vertinamas dėl greito augimo, ištvermės ir ryškiai raudonų ūglių, kurie labiausiai išryškėja žiemą, nukritus lapams.

    Paprastai baltasis sedulas užauga iki 2–3 metrų aukščio ir panašaus pločio, todėl tinka ir laisvai augančiai gyvatvorei, ir pavieniams želdiniams. Vasarą jis pražysta smulkiais balsvai kreminiais žiedais, o vėliau gali sunokinti šviesiai melsvas uogas.

    Veislės, kurios atrodo įspūdingai

    Šio augalo dekoratyvumą lemia ne tik ūglių spalva, bet ir lapų margumas bei rudeninis nusidažymas. Dėl to sodininkai dažnai renkasi veisles, kurios išlaiko ryškų vaizdą viso sezono metu, o žiemą suteikia sodui spalvos.

    Populiarios veislės yra „Elegantissima“ su baltais lapų pakraščiais ir raudonais ūgliais, „Sibirica“, išsiskirianti itin ryškiais raudonais ūgliais, bei „Kesselringii“, kurios ūgliai tamsesni, vyšninio atspalvio. „Miracle“ vertinama dėl lapų, kurie rudenį pereina į rožinius ir purpurinius tonus.

    Kaip sodinti ir prižiūrėti?

    Baltasis sedulas nėra reiklus, tačiau geriausiai jaučiasi saulėtoje arba lengvai pusiau pavėsingoje vietoje. Svarbu žinoti, kad kuo daugiau saulės, tuo ryškiau nusidažo ūgliai, todėl norint žiemą matyti intensyvią spalvą verta rinktis atviresnę vietą.

    Dirvai jis tolerantiškas, bet gražiausiai auga derlingoje, vidutiniškai drėgnoje ir laidžioje žemėje, kurios reakcija nuo silpnai rūgščios iki neutralios. Prieš sodinimą pakanka įmaišyti subrendusio komposto, o papildomas tręšimas dažniausiai nėra būtinas.

    Pirmais metais po pasodinimo krūmą reikėtų reguliariai laistyti, ypač karščio metu. Vėliau jis pakelia trumpas sausras, tačiau užsitęsus be lietaus verta palaistyti gausiau, o mulčias padeda išlaikyti drėgmę ir pristabdo piktžoles.

    Vienas svarbiausių darbų yra genėjimas. Žiemos pabaigoje arba labai ankstyvą pavasarį rekomenduojama išpjauti seniausius, storus ūglius paliekant apie 10 centimetrų nuo žemės, kad krūmas išleistų daugiau jaunų, ryškesnių atžalų.

    Kur jis labiausiai pasiteisina?

    Baltasis sedulas tinka kaip pavienis akcentas vejoje, krūmų grupėse ar mišriuose želdynuose. Tačiau ypač praktiškas sprendimas yra laisvai auganti, neformuojama gyvatvorė, kuri greitai sutankėja ir sukuria užuovėją.

    Jis gerai auga drėgnesnėse sklypo vietose, pavyzdžiui, šalia vandens telkinio ar natūralistinėje sodo dalyje. Sodinant gyvatvorei dažnai paliekamas apie 1 metro atstumas tarp krūmų, o pavieniui augalui verta skirti daugiau vietos išsiskleisti.

    Nors krūmas laikomas atspariu, kartais gali pasitaikyti grybinės ligos, pavyzdžiui, miltligė ar antraknozė. Profilaktikai svarbu nepertręšti azotu ir nepernelyg sutankinti krūmo, kad viduje laisvai cirkuliuotų oras.

  • Varėnoje pagerbti šimtukininkai: sužinokite, kas surinko 100 ir kas juos paruošė

    Varėnoje pagerbti šimtukininkai: sužinokite, kas surinko 100 ir kas juos paruošė

    Varėnos rajono savivaldybėje surengtas susitikimas su abiturientais, pasiekusiais aukščiausius valstybinių brandos egzaminų rezultatus, ir juos parengusiais mokytojais. Savivaldybė pabrėžė, kad tokie pasiekimai yra nuoseklaus darbo ir motyvacijos rezultatas.

    Moksleivius ir pedagogus pasveikino Varėnos rajono savivaldybės vicemeras Alvydas Verbickas bei administracijos direktorė Vilma Miškinienė. Jie dėkojo už atkaklumą, žingeidumą ir atsakomybę, o kartu palinkėjo sėkmės renkantis studijas bei žengiant į naują gyvenimo etapą.

    Tarp šių metų geriausių rezultatų išsiskyrė informatikos valstybinis brandos egzaminas. 100 balų įvertinimą jame pelnė Arnas Gasiliūnas ir Rokas Kazakauskas, kuriuos mokė mokytoja Vilija Jurgelevičienė.

    Dar vienas aukštas pasiekimas – 99 balai, kuriuos informatikos egzamine surinko Erikas Sinkevičius, taip pat mokytas V. Jurgelevičienės. Savivaldybė akcentavo, kad vieno dalyko rezultatų „sankaupa“ dažnai rodo kryptingą mokyklos ir mokytojo darbą, stiprią metodiką bei nuoseklų pasirengimą.

    Į šimtukui prilygintą įvertinimą buvo įskaitytas ir tarptautinis anglų kalbos egzaminas, kurio rezultatas prilygintas 100 balų valstybiniam brandos egzaminui. Tokį įvertinimą gavo Ugnė Aksomaitytė ir Reda Alekšiūnaitė, kurias mokė mokytoja Vida Juškevičienė.

    Šimtukui prilygintas rezultatas taip pat skirtas Barborai Balcevičiūtei ir Smiltėi Didikaitei, kurių mokytoja buvo Jolita Černienė. Savivaldybė pabrėžė, kad aukšti kalbos rezultatai dažnai tampa svariu pranašumu stojant į konkurencingas studijų programas Lietuvoje ir užsienyje.

    Susitikimo metu abiturientai pasidalijo savo pasirinktomis studijų kryptimis, ateities planais ir profesinėmis svajonėmis. Pasak savivaldybės atstovų, tokie pokalbiai leidžia geriau suprasti jaunų žmonių lūkesčius ir padeda kurti aplinką, skatinančią mokymosi motyvaciją.

    Varėnos rajono savivaldybė sveikino visus šių metų abiturientus ir jų mokytojus, pabrėždama bendro darbo svarbą. Pasiekimai brandos egzaminuose įvardyti kaip tvirtas pagrindas tolesniems iššūkiams, studijoms ir sėkmingam profesiniam keliui.

  • Sodininkai primena: rugpjūtį buksmedžius kirpkite tik iki šios datos, kitaip nukentės žiemą

    Sodininkai primena: rugpjūtį buksmedžius kirpkite tik iki šios datos, kitaip nukentės žiemą

    Rugpjūtis buksmedžiams yra paskutinis mėnuo, kai dar verta atlikti formuojamąjį, lengvą kirpimą. Sodininkai pabrėžia, kad pernelyg vėlyvas genėjimas paskatina naujus, minkštus ūglius, kurie iki šalčių nespėja sumedėti ir dažniau apšąla.

    Praktinė taisyklė paprasta: vasaros pabaigoje buksmedžius galima tik švelniai sulyginti ir pakoreguoti formą, o ne radikaliai trumpinti. Kuo krūmas vyresnis ir silpnesnis, tuo atsargiau reikėtų elgtis, nes atsigavimui jam prireikia daugiau laiko.

    Iki kada dar saugu kirpti?

    Daugumoje vidutinio klimato sodų paskutinis formuojamasis kirpimas planuojamas iki rugsėjo pradžios. Vėliau rekomenduojama apsiriboti tik sanitariniu genėjimu, pašalinant nudžiūvusias, nulūžusias ar ligų pažeistas šakeles.

    Ne mažiau svarbios ir oro sąlygos: buksmedžių nereikėtų kirpti per karščius, per šalnas, taip pat užsitęsus lietui. Po stipraus lietaus didėja grybinės kilmės ligų rizika, o per kaitrą augalas patiria papildomą stresą.

    Kaip kirpti, kad nepadarytumėte žalos?

    Rugpjūtį dažniausiai atliekamas išlyginamasis kirpimas, kai pašalinami tik pernelyg išsikišę metų ūgliai. Formuojant gyvatvorę, patogu naudoti virvelę ar špagatą, kad pjūvio linija būtų tiesi, o paviršius tolygus.

    Sanitarinio genėjimo metu šakas reikėtų trumpinti iki sveiko audinio, o išpjautas, įtartinai atrodančias dalis iš karto išnešti iš sodo. Darbui būtini švarūs, aštrūs įrankiai: smulkiems ūgliams tinka žirklės, storesnėms šakoms – sekatorius.

    Priežiūra po kirpimo: vanduo ir apsauga šaknims

    Po genėjimo buksmedžiui svarbiausia padėti atsigauti: jei dirva sausa, krūmą reikia palaistyti, vandenį pilant tiesiai į šaknų zoną. Lapų ir ūglių šlapinimas nėra pageidautinas, nes drėgmė ant žalumos gali paskatinti ligas.

    Artėjant rudeniui laistymą verta daryti saikingesnį, kad augalas nebūtų skatinamas leisti naujų, silpnai sumedėjančių ūglių. Prieš žiemą naudinga papildyti mulčio sluoksnį, kuris padeda sulaikyti drėgmę ir mažina temperatūros svyravimus dirvoje.

    Buksmedžius vazonuose reikėtų saugoti dar atidžiau, nes šaknys juose greičiau peršąla. Indą galima apšiltinti, o paviršių pridengti mulčiu; žiemą laistoma tik atodrėkio metu, kai nėra šalčio.

    Jei buksmedis po kirpimo leidžia naujus ūglius, tai normalu, tačiau vėlyvą sezoną jų gausa gali signalizuoti, kad genėjimas buvo per intensyvus. Tokiu atveju rudenį geriau nebeskubėti su papildomu formavimu ir leisti augalui ruoštis ramybės periodui.

  • Kaitros sodo taisyklės keičiasi: šios ištvermingos gėlės saulėje žydi net per sausras

    Kaitros sodo taisyklės keičiasi: šios ištvermingos gėlės saulėje žydi net per sausras

    Klimato kaita vis dažniau verčia pergalvoti, ką sodinti labiausiai įkaitusiose sodo vietose. Ilgesnės karščio bangos ir dažnesnės sausros reiškia, kad įprastos gėlės pietinėje pusėje gali greitai prarasti dekoratyvumą, o vandens poreikis tik auga.

    Specialistai rekomenduoja rinktis sausrai atsparesnius augalus, kurie prisitaikę taupyti drėgmę. Tokios rūšys paprastai turi gilesnę šaknų sistemą, storesnius lapus arba jų paviršių dengiantį vaškinį sluoksnį, mažinantį garavimą.

    Kas padeda augalams ištverti karštį?

    Vienas svarbiausių bruožų yra šaknys: giliai besiskverbiantys augalai drėgmę pasiekia ten, kur dirva išdžiūsta lėčiausiai. Dėl to jie geriau atlaiko laikotarpius be lietaus, kai paviršinis žemės sluoksnis būna visiškai perdžiūvęs.

    Kita strategija – vandens kaupimas. Kai kurios rūšys drėgmę kaupia lapuose ar stiebuose, todėl gali išgyventi net kelias savaites su minimaliu laistymu, ypač jei yra gerai įsišaknijusios.

    Ne mažiau svarbi ir lapų sandara: sidabriški, pilkšvi, plaukuoti ar vaškiniu apnašu padengti lapai atspindi dalį saulės spindulių. Taip augalas mažiau kaista, o vanduo išgaruoja lėčiau.

    Patikimos daugiametės gėlės pilnai saulei

    Saulėtoje, pietinėje pusėje dažnai pasiteisina levandos, dekoratyviniai šalavijai ir ežiuolės. Šie augalai vertinami ne tik dėl atsparumo karščiui, bet ir dėl ilgo žydėjimo bei gebėjimo pritraukti apdulkintojus.

    Labai gerai sausras pakelia ir šilokai, kurie drėgmę kaupia storuose lapuose. Tuo tarpu patagoninė verbena, melsvieji eryngiai ir kai kurios veronikūnų ar devynių rūšys išsiskiria tvirtesne šaknų sistema ir natūraliai mėgsta skurdesnes, greitai įšylančias vietas.

    Saulėtoms vietoms vis dažniau pasirenkamos ir dekoratyvinės žolės, kurios suteikia struktūros ir išlieka dekoratyvios net tada, kai žydinčios gėlės kenčia nuo karščio. Daug rūšių gerai auga ir šlaituose ar pakeltose lysvėse, kur vanduo neužsistovi.

    Kaip paruošti dirvą, kad sulaikytų drėgmę?

    Vien atsparių augalų neužtenka, jei dirva greitai perdžiūsta arba, priešingai, po lietaus ilgai laiko vandenį. Praktika rodo, kad daugeliui karštį mėgstančių rūšių svarbiausia yra laidus, struktūringas dirvožemis, papildytas kompostu.

    Jei dirva sunki ir linkusi susispausti, ją verta purenti ir pagerinti struktūrą, kad šaknys galėtų skverbtis gilyn. O labai sausose vietose padeda mulčiavimas: žievė, kompostas ar žvyras mažina dirvos įkaitimą ir garavimą.

    Pirmą sezoną po pasodinimo svarbiausia yra gilesnis, retesnis laistymas, kad šaknys būtų skatinamos augti žemyn. Kai augalas gerai įsišaknija, jo atsparumas sausrai paprastai tampa gerokai didesnis, o priežiūra – paprastesnė.

  • Rabarbarų lapų nevalgykite, bet neišmeskite: sode jie nuveiks stebuklus prieš piktžoles

    Rabarbarų lapų nevalgykite, bet neišmeskite: sode jie nuveiks stebuklus prieš piktžoles

    Rabarbarai vertinami dėl valgomų, rūgštoko skonio lapkočių, iš kurių verdami kompotai, kepami pyragai ir gaminami desertai. Tačiau dideli rabarbarų lapai maistui netinka, nors dažnas vis dar nežino, kodėl jų geriau nenaudoti virtuvėje.

    Specialistai pabrėžia, kad rabarbarų lapuose yra daug oksalo rūgšties ir jos druskų, taip pat kitų junginių, kurie didesniais kiekiais gali pakenkti sveikatai. Būtent todėl įprastai vartojami tik lapkočiai, o lapai laikomi ne maisto žaliava.

    Vis dėlto lapų išmesti nebūtina, nes sode jie gali tapti praktišku, beveik nieko nekainuojančiu pagalbininku. Tinkamai panaudoti rabarbarų lapai padeda slopinti piktžoles, gerinti dirvožemio būklę ir prisidėti prie augalų apsaugos nuo kai kurių kenkėjų.

    Mulčias, kuris dusina piktžoles

    Vienas paprasčiausių būdų panaudoti rabarbarų lapus yra mulčiavimas. Dideli lapai patogiai uždengia dirvos paviršių, mažina drėgmės garavimą ir riboja piktžolių dygimą, ypač daržuose bei gėlynuose.

    Lapams irti pradedant, jie papildomai praturtina dirvą organine medžiaga. Kad efektas būtų ryškesnis, lapus verta kloti persidengiant, kad žemė liktų kuo mažiau atvira saulei.

    Skystas raugas tręšimui

    Iš rabarbarų lapų galima pasigaminti ir skystą raugą laistymui. Dažniausiai rekomenduojama lapus susmulkinti, užpilti vandeniu ir palikti rūgti apie 10–14 dienų, retkarčiais pamaišant, o vėliau nukošti.

    Prieš naudojimą toks tirpalas paprastai skiedžiamas vandeniu, kad nebūtų per stiprus. Juo dažniau tręšiami dekoratyviniai augalai ir dirva, o ne valgomi lapiniai augalai, ypač jei tirpalas naudojamas vėliau sezono metu.

    Nuoviras purškimui nuo kenkėjų

    Sodininkų praktikoje rabarbarų lapai kartais naudojami ir nuovirui, kuriuo purškiami augalai nuo dalies kenkėjų, pavyzdžiui, amarų ar voratinklinių erkučių. Paprastai lapai trumpai paverdami vandenyje, nuoviras atvėsinamas ir perkošiamas.

    Kad purškalas geriau laikytųsi ant lapų, į jį neretai įmaišoma švelnaus muilo tirpalo. Jei purškiami vaiskrūmiai ar daržovės, prieš vartojimą derlių būtina kruopščiai nuplauti.

    Dar vienas saugus būdas – rabarbarų lapus dėti į kompostą. Oksalo rūgštis komposte ilgainiui suyra, o patys lapai suteikia masės ir azoto, todėl juos pravartu permaišyti su sausesnėmis, anglingomis atliekomis, kad kompostas neimtų rūgti ir nemaloniai nekvėpuotų.

    Taip viena rabarbarų kupsta gali duoti ne tik derlių virtuvei, bet ir žaliavos dirvai gerinti. Svarbiausia taisyklė paprasta: rabarbarų lapai tinka sodui, bet ne lėkštei.

  • Rugpjūtį padauginkite ołowniko krūmą: šie žingsniai padės įsišaknyti dar iki rudens

    Rugpjūtį padauginkite ołowniko krūmą: šie žingsniai padės įsišaknyti dar iki rudens

    Ołownikas (Plumbago auriculata) – ilgai žydintis dekoratyvinis krūmas, dažniausiai auginamas kaip vazoninė ar terasinė gėlė. Rugpjūtis laikomas vienu patogiausių laikų jį dauginti, nes šiluma dar skatina šaknų formavimąsi, o iki rudens nauji augalai spėja sustiprėti.

    Ši rūšis kilusi iš pietų Afrikos, todėl mėgsta šviesą ir šilumą. Augalas gali būti formuojamas kaip vijoklis, kompaktiškas krūmelis arba svyranti gėlė, o ilgas žydėjimas dažniausiai tęsiasi nuo vėlyvo pavasario iki rudens, jei netrūksta šviesos ir drėgmės.

    Geriausiai ołownikas auga saulėtoje vietoje, lengvame, laidžiame substrate. Auginant vazone svarbus drenažo sluoksnis, kad šaknys neimtų pūti, nes ilgai užsistovėjęs vanduo yra viena dažniausių priežasčių, kodėl augalas silpsta ir nustoja žydėti.

    Vasarą laistoma reguliariai, bet saikingai: žemė turi būti drėgna, tačiau ne permirkusi. Jei substratas visiškai perdžiūsta, augalas gali numesti dalį pumpurų, o žiedai greičiau vysta, todėl per karščius verta dažniau patikrinti vazono drėgmę.

    Kaip dauginti auginiais rugpjūtį

    Patikimiausias būdas – stiebiniai auginiai iš nežydinčių šoninių ūglių. Paprastai pasirenkami tvirti, jauni, bet jau šiek tiek sumedėję ūgliai, o apatiniai lapai pašalinami, kad jie nepūtų drėgname substrate.

    Auginiai sodinami į lengvą, orui laidų mišinį, kuris laikomas vos drėgnas. Kad įsišaknijimas vyktų greičiau, svarbi šiluma ir didesnė oro drėgmė, todėl auginius dažnai naudinga laikyti šviesioje vietoje, bet ne tiesioginėje kaitrioje saulėje.

    Dažna klaida – per gausus laistymas pirmomis savaitėmis. Kol augalas dar neturi šaknų, vandens perteklius lengvai sukelia puvimą, todėl saugiau drėkinti saikingai ir užtikrinti, kad vazonėlio dugne nesikauptų vanduo.

    Kiti dauginimo būdai ir priežiūra

    Vyresnius augalus pavasarį, persodinant, galima dauginti atskiriant šaknines atžalas, jei jų susiformuoja vazono pakraščiuose. Toks būdas paprastas, nes atžalos dažnai jau turi savo šaknų, todėl greičiau prigyja ir greičiau pradeda augti.

    Ołowniką galima dauginti ir sėklomis, tačiau tai paprastai lėtesnis bei mažiau praktiškas kelias namų sąlygomis. Sėkloms dygti reikia pastovesnės šilumos ir drėgmės, o jaunų augalų priežiūra užtrunka ilgiau nei dauginant auginiais.

    Kad augalas būtų tankus ir gausiai žydėtų, jis reguliariai genimas. Praktikoje dažnai trumpinami praėjusių metų ūgliai, o formuojant krūmą svarbu nebijoti atjauninti augalo, nes genėjimas skatina šoninių šakelių augimą ir gausesnį žydėjimą.

    Žiemai ołownikas dažniausiai perkeliamas į šviesią, vėsesnę patalpą, kur augimas sulėtėja. Toks poilsio periodas padeda augalui sukaupti jėgų kitam sezonui, o pavasarį jis vėl gali būti pratinamas prie daugiau šviesos ir aktyvesnio laistymo.

  • Sodininkai įspėja: rugpjūtį pasodintos bijūnų šaknys prigyja geriau, o pavasarį galite likti be žiedų

    Sodininkai įspėja: rugpjūtį pasodintos bijūnų šaknys prigyja geriau, o pavasarį galite likti be žiedų

    Bijūnai yra ilgaamžės daugiametės gėlės, kurios vienoje vietoje gali augti dešimtmečius, todėl persodinimo jos nemėgsta. Dėl to sodinant svarbiausia iš karto parinkti tinkamą vietą ir nepadaryti kelių dažnų klaidų. Viena jų yra netinkamas sodinimo laikas, kai augalas nespėja suformuoti stiprios šaknų sistemos.

    Daugelis sodininkų geriausiu laiku bijūnams sodinti laiko vasaros pabaigą, ypač rugpjūtį. Tuomet dirva dar būna šilta, bet karščiai paprastai jau mažiau alinantys, todėl augalas daugiau energijos skiria šaknims, o ne antžeminei daliai. Dėl to pavasarį pasodinti bijūnai kartais ilgiau įsitvirtina ir gali vėluoti žydėti.

    „Vasaros pabaigoje pasodintas bijūnas pirmiausia stiprina šaknis, o pavasarį dažnai skuba auginti ūglius, dar neturėdamas tvirto pagrindo“, – sako dekoratyvinių augalų augintojai.

    Prie gero įsitvirtinimo prisideda ir natūralus bijūnų ciklas: rudenį jie rengiasi ramybės laikotarpiui, o žiemą jiems svarbus vėsos periodas. Tyrimuose su bijūnų šakniastiebiais nustatyta, kad ramybės būsenai įveikti gali prireikti kelių savaičių laikymo žemoje, apie 4 laipsnių temperatūroje, priklausomai nuo veislės. Tai padeda paaiškinti, kodėl po šiltos žiemos kai kurių augalų startas pavasarį būna silpnesnis.

    Kur ir kaip sodinti bijūnus

    Bijūnams geriausiai tinka saulėta vieta arba lengvas pusšešėlis, taip pat nuo vėjo kiek apsaugota erdvė. Dirva turėtų būti derlinga, humusinga ir laidi vandeniui, nes užmirkimas yra viena dažniausių šaknų problemų priežasčių. Jei sklype vanduo linkęs užsistovėti, verta pasirūpinti drenažu arba rinktis aukštesnę vietą.

    Prieš sodinimą dirvą pravartu pagerinti kompostu ar gerai perpuvusia organine medžiaga. Bijūnams dažniausiai tinka silpnai rūgštus ar artimas neutraliam dirvožemis, o per sunkią molingą žemę naudinga supurenti, įmaišant struktūrą gerinančių priedų. Svarbu nepertręšti azotu, nes jis skatina lapiją, bet nebūtinai žiedus.

    Klaida, dėl kurios nežydi

    Esminė taisyklė sodinant bijūnus yra negilus sodinimas. Pumpurai turi likti vos keli centimetrai po žeme, dažnai rekomenduojama apie 3–5 centimetrų žemės danga. Pasodinus per giliai, augalas gali augti vešliai, tačiau žydėjimas būna menkas arba visai neįvyksta kelis sezonus.

    Įdėjus šaknį į duobę, ją reikia užberti žeme švelniai, stipriai nesuspaudžiant. Bijūnų šaknys yra gana trapios, todėl per didelis mindymas gali jas pažeisti ir pailginti prigijimą. Po pasodinimo augalą būtina palaistyti, o dirvos paviršių galima mulčiuoti, kad ilgiau išlaikytų drėgmę.

    Reikėtų nusiteikti, kad naujai pasodintas bijūnas kitą sezoną gali ir nesužydėti. Dažnai augalui prireikia 2–3 metų, kol jis suformuoja stiprų kerą ir pradeda gausiau žydėti. Dėl to neskubėjimas ir stabilios sąlygos neretai yra geriausia priežiūra.