CP v2

Blog

  • JT ataskaita: pasaulis veikiausiai peržengs 1,5 °C atšilimą, o pasekmės gali būti skaudžios

    Jungtinių Tautų Aplinkos programos (UNEP) ataskaita skelbia, kad pasauliui išlaikyti atšilimą ties 1,5 laipsnio Celsijaus riba virš ikipramoninio lygio tampa neberealu net ir taikant ambicingiausius emisijų mažinimo scenarijus.

    Kaip rašoma „Inside Climate News“ publikuotoje apžvalgoje, mažiausio atšilimo scenarijus vis tiek leistų globaliai temperatūrai pike pasiekti apie 1,7–1,8 laipsnio Celsijaus virš ikipramoninio lygio.

    2015 metais priimtas Paryžiaus susitarimas numatė tikslą išlaikyti atšilimą gerokai žemiau 2 laipsnių ir dėti pastangas neviršyti 1,5 laipsnio. Ataskaitoje pabrėžiama, kad dabartinės krypties nepakanka, todėl 1,5 laipsnio riba tampa vis labiau nepasiekiama.

    UNEP vykdomoji direktorė Inger Andersen per spaudos briefingą ragino nelaikyti to signalu atsisakyti 1,5 laipsnio tikslo: kiekviena papildoma laipsnio dalis didina tokių reiškinių kaip mirtini potvyniai, karščio bangos ir miškų gaisrai riziką.

    Kokio masto mažinimo reikėtų

    Ataskaitoje nurodoma, kad norint pasiekti žemiausio atšilimo scenarijų, šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos, palyginti su 2025 metų lygiu, turėtų sumažėti 18 proc. iki 2030 metų, 45 proc. iki 2035 metų ir 69 proc. iki 2040 metų.

    Taip pat reikėtų iš atmosferos pašalinti reikšmingus anglies dioksido kiekius. Tam, tikėtina, neužtektų vien miškų atkūrimo – būtų reikalinga ir spartesnė anglies surinkimo technologijų, kurios dar ankstyvoje vystymo stadijoje, plėtra.

    Karščio bangos Europoje ir atsinaujinančios energetikos paradoksas

    Ataskaitoje akcentuojama, kad klimato poveikis jau stiprėja ir vis labiau spaudžia prisitaikymo priemones. Pavyzdžiui, Vakarų Europoje praėjusį pavasarį ir vasarą fiksuota tūkstančiai su karščiu siejamų mirčių, o tas laikotarpis apėmė keturias iš dešimties stipriausių karščio bangų regione nuo 1950 metų.

    Kita vertus, dokumente išskiriama ir pažanga: atsinaujinančios energetikos plėtra, ypač vėjo ir saulės. Teigiama, kad pasauliniai atsinaujinančios elektros pajėgumai augo tris kartus greičiau, nei buvo tikėtasi 2015 metais, o saulės fotovoltikos pajėgumai – net septynis kartus greičiau.

    Vis dėlto spartus „švarios“ energijos augimas dar nevirto mažėjančiomis iškastinio kuro emisijomis. Ataskaita pažymi, kad emisijos, susijusios su naftos, dujų ir anglies deginimu, toliau didėja.

    Ko tikėtis pagal dabartinę politiką

    UNEP kasmet skelbia vadinamąją emisijų atotrūkio ataskaitą, kuri vertina, kaip dabartinės politikos priemonės dera su tarptautiniais temperatūros tikslais. Joje teigiama, kad pagal esamą politiką atšilimas iki 2100 metų galėtų siekti apie 2,8 laipsnio Celsijaus – gerokai virš Paryžiaus susitarime minimų ribų.

    Paklausta, kaip galėtų atrodyti pasaulis, sušilęs daugiau nei 2 laipsniais, I. Andersen kaip pavyzdžius minėjo ekstremalius reiškinius: dažnesnes ir intensyvesnes karščio bangas, miškų gaisrus, sausras bei su jomis siejamus derliaus praradimus.

  • Eksperimentas: orangutanai net ir vienodam atlygį teikusią vietą rinkosi dėl juoko

    Orangutanai gali teikti pirmenybę ne tam, kur daugiau naudos, o tam, kas siejasi su geromis emocijomis. Naujas eksperimentas parodė, kad net kai atlygis identiškas, šios beždžionės dažniau renkasi variantą, su kuriuo anksčiau buvo susietas juokas.

    Tyrime, apie kurį rašoma „ZME Science“, mokslininkai orangutanams prieš maisto paiešką leisdavo skirtingus garsus: vienu atveju – kitų orangutanų žaidimo metu skambantį juoką ir cypsėjimą, kitu – neutralų, į vėjo ūžesį panašų foną.

    Eksperimente dalyvavo šeši nelaisvėje gyvenantys orangutanai (nuo 8 iki 51 metų), laikomi zoologijos soduose Belgijoje ir JAV. Iš pradžių jie buvo apmokyti ieškoti skanėstų, paslėptų po skirtingomis medžiagomis, pavyzdžiui, medžio drožlėmis, susmulkintu popieriumi ar siūlais.

    Vėliau abi medžiagos keturias dienas buvo siejamos su vienodu atlygiu, o vienintelis skirtumas buvo garsinis „fonas“ prieš paiešką. Penktąją dieną orangutanams 30 kartų buvo leista rinktis, po kuria medžiaga ieškoti maisto, kai atlygio grafikas abiem pasirinkimams išliko toks pats.

    67 proc. pasirinkimų – juoko pusėje

    Rezultatas buvo aiškus: visi šeši orangutanai dažniau rinkosi tą medžiagą, kuri buvo susieta su juoko įrašais. Keturių individų pirmenybė buvo statistiškai reikšminga, o bendrai grupėje „juoko“ pasirinkimas sudarė maždaug 67 proc. visų pasirinkimų.

    Mokslininkai pažymi, kad juoko įrašai, regis, nepadėjo orangutanams greičiau išmokti užduoties. Vietoj to jie galėjo pakeisti tai, kaip gyvūnai įvertino jau išmoktą patirtį – kitaip tariant, suteikė jai didesnę „subjektyvią“ vertę.

    Tyrimo autoriai atkreipė dėmesį, kad toks efektas nustebino ir dėl pačių orangutanų socialumo: jie laikomi mažiausiai socialiais iš didžiųjų beždžionių. Vis dėlto rezultatai leidžia manyti, kad teigiami garsiniai signalai svarbūs net ir santykinai mažiau socialiems gyvūnams.

    Kodėl teigiamas emocijas taip sunku ištirti

    Gyvūnų elgsenos tyrimuose dažniau analizuojamos neigiamos emocijos – baimė, stresas ar kančia – nes jas lengviau pastebėti ir pamatuoti. Teigiamas emocijas, tokias kaip džiaugsmas, įvertinti sudėtingiau: orangutanas negali pasakyti, kad jaučiasi laimingas.

    Vis dėlto mokslininkai gali tikrinti, ar patirtys, kurios žmonėms primintų teigiamas emocijas, vėliau pakeičia gyvūnų elgesį. Šiame darbe užfiksuotas pasirinkimo poslinkis suderinamas su prielaida, kad juokas sukūrė pozityvesnę nuotaiką, nors pats tyrimas tiesiogiai emocinės būsenos nematavo.

    Autoriai taip pat primena, kad imtis buvo labai maža – tik šeši gyvūnai – todėl išvadų negalima per daug apibendrinti. Tačiau gauti duomenys įdomūs tuo, kad parodo: prisiminimų „vertė“ gali būti veikiama ne tik realaus atlygio, bet ir emocinių asociacijų.

    Kas iš to žmogui?

    Tyrėjai svarsto, jog panašūs mechanizmai gali padėti paaiškinti ir žmonių ilgalaikius pasirinkimus. Kartais mums labiau patinka tai, kas siejasi su šiltais prisiminimais ar gera nuotaika, net jeigu objektyviai „nauda“ niekuo neišsiskiria.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Biology Letters“.

  • Mokslininkai manė, kad nuodingasis lėtaloris išnyko – jis rastas žmonių soduose Indonezijoje

    Indonezijos Bangkos saloje gyvenantis nuodingas primatas – Bangkos lėtaloris – ilgą laiką buvo laikytas galbūt jau išnykusiu. Tačiau pastaraisiais metais jis vis dažniau „pasirodydavo“ žmonių aplinkoje: užklysdavo į kiemus, sodus ar net į namus.

    Naujas mokslinis darbas, apie kurį skelbia „Reuters“, sugrąžino šią rūšį į tyrėjų akiratį. Mokslininkai išnagrinėjo daugiau nei 90 lėtaločių, kuriuos 2015–2025 metais Bangkoje priėmė gelbėtojai; 86 iš jų vėliau buvo paleisti į laisvę.

    Ši rūšis pirmą kartą aprašyta 1906 metais, tačiau atskira rūšimi pripažinta tik 2013-aisiais. 2020 metais Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga (IUCN) Bangkos lėtalorį įvardijo kaip kritiškai nykstantį ir galbūt išnykusį.

    Paskutinis istorinis mokslinis paminėjimas siekė 1937 metus, tad beveik šimtmetį gyvūnas tarsi buvo dingęs iš mokslo „radaro“. Vis dėlto vietos gelbėtojams jis buvo žinomas ir fiksuotas – trūko tik nuosekliai apibendrintų duomenų.

    Kaip „dingęs“ primatas atsidūrė žmonių kiemuose

    Duomenis tyrėjams padėjo sukaupti Bangkoje veikiantis laukinės gamtos gelbėjimo centras. Jo registruose – metų metus fiksuoti atvejai, kai lėtaloriai būdavo randami gyvenvietėse arba sužeisti.

    Išsamiau išnagrinėtos 43 gelbėtų gyvūnų istorijos parodė, kad 16 jų pateko į namus ar sodus. Dar keli buvo rasti keliuose, plantacijose, o penki – iš nelaisvės arba susiję su prekyba laukiniais gyvūnais.

    Septyniems lėtaločiams nustatyti nudegimai, panašūs į patirtus nuo elektros srovės – daugeliu atvejų tai siejama su elektros linijomis. Mažiausiai trys iš gelbėtų gyvūnų neišgyveno.

    Vienas iš labiausiai įsiminusių epizodų fiksuotas 2024 metų spalį, kai lėtaloris buvo rastas sode valgantis gvajavas. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tokie radiniai patvirtina rūšies buvimą, bet savaime dar neatsako į klausimą, kiek šių gyvūnų iš tiesų liko gamtoje.

    Kuo ypatingi lėtaloriai ir kodėl jie nuodingi

    Bangkos lėtaloris yra nedidelis – apie 26 centimetrų ilgio – naktinis primatas, judantis lėtai ir itin atsargiai. Išsigandęs jis neretai sustingsta, taip susiliedamas su aplinka.

    Nors išvaizda gali pasirodyti „mielai“ primenanti animacinių filmų personažą, lėtaloriai išskirtiniai tuo, kad tai vieninteliai žinomi nuodingi primatai. Grėsmės atveju jie pakelia rankas ir laižo liauką prie alkūnės – išskyros susimaišo su seilėmis ir sudaro nuodą, perduodamą įkandimu.

    Žmonėms toks įkandimas, kaip nurodoma publikacijoje, gali sukelti stiprų skausmą, tinimą, o kai kuriais atvejais – pavojingas alergines reakcijas. Kodėl konkrečiai Bangkos lėtaloriui reikalingas nuodas, dar nėra išsamiai ištirta, nes apskritai apie šios rūšies elgseną gamtoje žinoma nedaug.

    Rastas, bet vis dar ant išnykimo ribos

    Tyrėjai pabrėžia, kad dažnesni susidūrimai su žmonėmis nėra vien gera žinia. Bangka – tankiai gyvenama sala, o miškų nykimą čia skatina kasyba, žemės ūkis ir plečiamos aliejinių palmių plantacijos.

    Publikacijoje cituojamas 2017 metų vertinimas, pagal kurį 2000–2012 metais Bangkos lėtaloris galėjo netekti 62 proc. miškų buveinių. Likęs kraštovaizdis apibūdinamas kaip suskaidytas: miškų fragmentai, kasybos teritorijos ir plantacijos, kur judėjimą tarp medžių dar labiau apsunkina keliai bei atviros erdvės.

    Mokslininkai taip pat įspėja, kad gelbėjimo įrašai negali patikimai parodyti realaus populiacijos dydžio: pranešimų daugiau ten, kur žmonės dažniau susiduria su gyvūnais ir žino, kur kreiptis. Be to, dalis aptikimų gali būti susiję su anksčiau žmonių sugautais ar perkeltais gyvūnais.

    Kyla ir kitas svarbus klausimas: kas nutinka po paleidimo į laisvę. Duomenų apie 86 paleistų lėtaločių išlikimą po paleidimo nėra, todėl vien gelbėjimo statistika dar nereiškia, kad grėsmė rūšiai sumažėjo.

    Tyrėjai rekomenduoja sistemingus populiacijos tyrimus, genetinius testus ir labiau stebimus paleidimus, taip pat svarsto apsaugos veisimo programos poreikį ir ragina stiprinti likusių miškų apsaugą.

    Publikacija apie Bangkos lėtalorį paskelbta žurnale „Spixiana“.

  • Ne tik raudonas: kodėl kai kurių gyvūnų kraujas būna mėlynas, žalias ar net baltas

    Žmogaus kraujas mums pažįstamas kaip raudonas, tačiau gyvūnų pasaulyje tai – ne taisyklė. Kai kurių rūšių kraujas būna mėlynas ar violetinis, kitų – žalsvai geltonas, o yra ir stuburinių, kurių kraujas atrodo beveik baltas.

    Skirtingus atspalvius lemia tai, kokias medžiagas organizmas naudoja deguoniui pernešti – arba ar apskritai naudoja. Apie šias evoliucijos „alternatyvas“ pasakojama „Knowable Magazine“ apžvalgoje, paremtoje mokslininkų įžvalgomis.

    Žinduoliams ir daugeliui kitų stuburinių raudoną spalvą suteikia hemoglobinas – baltymas, kurio sudėtyje yra geležies atomų. Būtent jie, prisijungę deguonį, kraują nudažo ryškiau, o deguonies mažėjant atspalvis tampa tamsesnis.

    Tačiau dalis gyvūnų naudoja kitus baltymus, kitus cheminius elementus arba kraujyje sukaupia pigmentų, kurie užgožia įprastą raudonį. Šie skirtumai nėra vien keistenybė – jie rodo, kaip skirtingomis sąlygomis (pavyzdžiui, šaltame vandenyne ar dideliame aukštyje) evoliucija randa skirtingus sprendimus.

    Mėlynas ir violetinis kraujas

    Vandenynų gyventojams, pavyzdžiui, aštuonkojams ir kalmarams, taip pat kai kuriems vėžiagyviams (krevetėms, krabams), deguonį perneša ne hemoglobinas, o hemocianinas. Šis baltymas vietoje geležies naudoja varį – būtent dėl to, prisijungus deguoniui, kraujas įgauna melsvą atspalvį.

    Hemocianinas deguonį prisijungia ne taip efektyviai kaip hemoglobinas, tačiau, kaip nurodoma, ypač gerai veikia šaltame vandenyje, pavyzdžiui, gelmėse. Be to, tyrimai leidžia manyti, kad kai kuriems gyvūnams šis baltymas gali būti svarbus ir imunitetui, pavyzdžiui, prisidedant prie žaizdų gijimo.

    Violetinis kraujas taip pat pasitaiko, bet ne dėl hemocianino. Kai kurie jūriniai organizmai, pavyzdžiui, į moliuskus panašūs brachiopodai ar jūros dugne gyvenanti vadinamoji „žemės riešuto“ kirmėlė, naudoja kitą deguonį pernešantį pigmentą – hemerytriną, kuris yra geležies turintis ir natūraliai violetinės spalvos.

    Žalsvai geltonas ir „tikrai žalias“ kraujas

    Kai kurie jūriniai bestuburiai, vadinami jūros švirkštėmis (ascidijomis), gali turėti žalsvai geltoną kraują. Tiksli spalvos kilmė nėra iki galo vienareikšmiškai nustatyta – viena iš aptariamų versijų siejama su vanadžiu, kurį šie gyvūnai linkę kaupti kraujyje.

    Kita hipotezė aiškina, kad atspalviui įtakos gali turėti mityba: metabolizuodami jūrinį fitoplanktoną, šie gyvūnai gali sukurti karotenoidų – geltonų, oranžinių ar raudonų pigmentų.

    Tuo metu kai kurių Naujosios Gvinėjos driežų kraujas atrodo ryškiai žalias, nors jie, kaip ir kiti stuburiniai, turi hemoglobiną. Skirtumą sukuria biliverdinas – natūraliai žalias pigmentas, susidarantis ardant hemoglobiną (žmonėms didesnė jo koncentracija siejama su gelta).

    Dauguma stuburinių biliverdiną toliau paverčia kitais junginiais, tačiau šie driežai, kaip rašoma, pigmentą kaupina taip gausiai, kad žalia spalva nustelbia hemoglobino raudonį kraujyje ir audiniuose.

    Baltas kraujas ir „be hemoglobino“ gyvenantys stuburiniai

    Ypatingas atvejis – Antarktidos juodpelekių ledžuvių (Channichthyidae) šeima. Tai vieninteliai žinomi stuburiniai, kurie negamina hemoglobino ir neturi raudonųjų kraujo kūnelių, todėl jų kraujas yra pieno baltumo, beveik permatomas.

    Vietoje deguonį pernešančio baltymo šios žuvys remiasi tuo, kad deguonis tiesiog ištirpsta kraujyje. Tam padeda ir fiziologinės ypatybės – didesnės širdys bei kapiliarai, galintys pernešti didesnį kraujo kiekį.

    Apžvalgoje minima, kad nagrinėjant šių žuvų genomus siekiama suprasti, kodėl iš DNR dingo genai, susiję su hemoglobino gamyba. Tačiau vis dar neaišku, kas įvyko pirmiau – raudonųjų kraujo kūnelių praradimas ar hemoglobino netekimas – ir kas tiksliai paskatino tokį evoliucinį posūkį.

    Evoliucija „užveda“ hemoglobiną į aukštumas

    Kraujo įvairovė neapsiriboja vien spalva. Gyvūnams, gyvenantiems dideliame aukštyje, tenka prisitaikyti prie mažesnio deguonies kiekio, todėl kai kurių rūšių hemoglobinas evoliuciškai pakito taip, kad deguonį prisijungia tvirčiau.

    Kaip pavyzdys minimos elninės pelės, galinčios gyventi net iki 14 000 pėdų aukštyje, taip pat Andų kolibriai ir aukštikalnių varlės, kurių hemoglobine nustatyti panašūs prisitaikymai. Vis dėlto tokie patobulinimai turi kainą: tvirčiau laikomas deguonis gali sunkiau atsiskirti ir patekti į audinius.

    Apžvalgoje pabrėžiama, kad tokie prisitaikymai gali būti svarbūs ir žmogaus sveikatai – pavyzdžiui, suprasti, kaip organizmai įveikia deguonies trūkumą. Tyrėjų teigimu, kai kurios įžvalgos ateityje galėtų įkvėpti idėjų gydant hipoksijos sukeltas būkles ar ieškant naujų sprendimų su mažakraujyste susijusioms problemoms.

  • Kodėl JAV stumbrai buvo beveik išnaikinti: masinės medžioklės priežastys ir pasekmės

    Wiped from the Great Plains in a mass purge, the American bison population was almost extinguished.

    Published: Nov 1, 2026 written by Kassandre Dwyer, MEd History

    Published: Nov 1, 2026written by Kassandre Dwyer, MEd History

    Millions of Bison roamed the American Great Plains in the early 19th century. They were an essential part of the ecosystem and a tremendous resource for thousands of Indigenous people. However, as the century progressed, the bison herd collapsed in a catastrophic way—and it was no accident. The United States, driven by industrialization, a growing railroad industry, military conquest, and greed, made it a policy to kill off the powerful animals. So successful were these efforts that the American bison almost didn’t survive to see the 20th century.

    Now the National mammal of the United States, bison were omnipresent across the American Great Plains in the time before westward expansion. Biologists estimate that at one time 30-60 million of these majestic animals roamed America, outnumbering humans ten to one. These huge creatures were a driving ecological force in their natural habitat and are considered a “keystone species,” an organism that holds an ecosystem together. Without them, the natural environment changes drastically. Bison grazing, wallowing, and trampling affect the world around them and the other species that live in that system. They are an important protein source for large predators and scavengers, and their waste provides rich nutrients for the soil.

    In addition to serving a vital role in the ecosystem, bison were of immeasurable importance to a number of Indigenous groups that called the Great Plains home. Tribes such as the Lakota, Cheyenne, and Arapaho relied on the bison for their survival, using every bit of the animal in some way, including food, shelter, tools, and clothing. How tribes connected to the bison varied, but the animals often played a role in ritual and ceremony, too.

    In the early 1870s, a cheaper commercial process for tanning hides was developed in Europe, and it would contribute to the decimation of the bison herd. Tough bison hides were valued for making boot soles, industrial belts, and more. Tanning innovation made bison hides easier to process and sell, and demand for slaughtered bison jumped. The price for a hide surged from $0 in 1870 to $2.80 in 1871 (equivalent to working 17.5 hours at the average hourly wage), and the bison were easy to find. 

    These now-profitable hides became easy to transport with the completion of the Transcontinental Railroad in 1869. The trains also brought legions of buffalo hunters west, with some train services slowing to allow passengers to shoot out the windows for sport, leaving wasteful carnage in their wake. Bison had the potential to be hit by trains, or the large herds could pause service as they loitered near the tracks or passed through. The train service eventually split the bison herd into smaller, weaker factions. 

    While conservationists saw the decimation of the buffalo as a tragedy, others saw benefits in the slaughter. At this time, the US military was pushing to subdue Indigenous peoples and confine them to reservations. Battles raged as tribes fought to hold onto their way of life, including events such as the Battle of the Little Bighorn (Greasy Grass). 

    When bills were proposed to create laws protecting the withering bison herd, many military officials stepped up to stop them. General Philip Sheridan maintained that the destruction of the herd would “…settle the vexed Indian question.” Without their main resource, the tribes of the Great Plains faced decimation themselves. Civil War Union hero William Tecumseh Sherman further supported the policy of resource destruction, much as he had against the Confederates in his March to the Sea, saying “the fastest way to force the indians into…a civilized way of life is…to shoot down the bison, until they are too few to sustain the redskins any longer.” President Ulysses S. Grant quietly supported this policy by using a pocket veto after Congress adjourned to avoid the implementation of HR 921, “A bill to prevent the useless slaughter of buffaloes within the Territories of the United States.”

    By 1889, only 512 bison individuals remained of the once thriving American herd. The decimation played a devastating role in confining Indigenous people to reservation life or leading directly to their demise. 

    In 1882, William T. Hornaday was appointed chief taxidermist at the National Museum (now the Smithsonian). Despite his role in history as a problematic racist, Hornaday became interested in the American bison herd and played a pivotal role in efforts to restore it. He orchestrated captive breeding programs that released bison back onto the Plains. By the 1930s, herd numbers were back up around 20,000, largely credited to the “Hornaday herds.”

    Today, bison are no longer considered in danger of extinction, with about 20,500 in wild conservation herds and over 400,000 being raised commercially. However, protection is still a priority concern for bison conservationists, facing issues such as the loss of genetic diversity and the introduction of domestic cattle genetics.

    Kassie is a farmer and freelance writer with a passion for history and teaching others about it. A National Board Certified Teacher, she holds a MEd in History, a MEd in Curriculum & Instruction, and a BS in Sustainable Agriculture & Animal Science. She is particularly interested in the ability of history stories to teach empathy to the next generation, and telling the stories of often overlooked historical perspectives or hidden truths. Kassie has special interests in the history of America’s Indigenous peoples, war, maritime history, and the “wild west.”

    Sign up to our Free Weekly Newsletter

  • Kaip vikingų berserkai ruošdavosi mūšiui: ritualai, gyvūnų kailiai ir transo būsena

    Vikingų berserkai sagose aprašomi kaip išskirtinai nuožmūs kariai, prieš mūšį atliekantys ritualus, turėjusius pažadinti „laukinio žvėries“ jėgą. Pasakojimuose jie siejami su meškų, vilkų ar šernų dvasia ir esą kovodavo taip, lyg būtų daugiau nei paprasti žmonės.

    Apie šiuos karius ir jų pasirengimą mūšiui rašoma skandinavų sagose, o kai kurios detalės sutampa ir su archeologiniais radiniais – pavyzdžiui, žinomuose vikingų laikų šachmatų figūrėlių atvaizduose matomi kariai, kandantys skydus.

    Pats „berserko“ įvaizdis siejamas ne tik su įniršiu, bet ir su religine praktika: tekste pabrėžiama, kad tai galėjo būti atskira šamaninė karo tradicija, dedikuota Odinui. Ritualai galėjo būti ne vienkartinis „triukas“, o nuoseklus, bendruomenės normomis apibrėžtas pasirengimo būdas.

    Pasakojimuose kartojasi keli esminiai bruožai: į kovą jie esą eidavo be šarvų (kartais – beveik nuogi, tik su gyvūnų kailiais), mūšyje tapdavo nejautrūs skausmui, o vėliau patirdavo stiprų fizinį „nuopuolį“ – išsekimą, galintį trukti kelias dienas.

    Berserkai, „vilkakailiai“ ir skydų kandimas

    Žodis „berserker“ dažnai aiškinamas kaip „meškos kailis“, tačiau šalia jų minimi ir kiti tipai: ulfhednar – „vilko kailio“ kariai, taip pat jofurr – „šerno kailio“ įvaizdis. Visus juos vienija laukiniai, regione gyvenę gyvūnai, laikyti nuožmumo simboliais.

    Vienas ryškiausių motyvų sagose – prieš mūšį pasiekiama transui artima būsena. „Ynglinga sagoje“ Snorri Sturlusonas rašo, kad kariai elgdavosi kaip laukiniai šunys ar vilkai ir kandžiodavo skydus, tarsi mėgindami suvaldyti kylantį įniršį.

    Pasakojimuose teigiama, kad įsibėgėjus įniršiui kariai tapdavo tarsi „nepažeidžiami“: nejautrūs žaizdoms, o kai kur net minima, jog jų neveikdavo nei ugnis, nei geležis. Kituose šaltiniuose užsimenama apie magiją, esą bukinusią priešo ginklus, todėl priešams tekdavę griebtis ne ašmenų, o kuokų ar kitų bukų smūgių.

    Ritualiniai šokiai, giesmės ir „garsinė“ ekstazė

    Tekste keliama mintis, kad transformacijai galėjo būti svarbūs ritualiniai šokiai. Tai siejama su vadinamosiomis Torslundos plokštelėmis – bronziniais liejiniais iš Vendelio laikotarpio, kuriuose matoma scena: vienakis, raguotą šalmą dėvintis veikėjas šoka greta kario su vilko kailiu ir ietimi. Vienakis veikėjas dažnai tapatinamas su Odinu.

    Panašios ikonografijos aptinkama ir ant Gallehuso auksinių ragų iš Jutlandijos: viename atvaizde du gyvūnų galvas turintys vyrai stovi vienas prieš kitą, ginkluoti pjautuvu ir kirviu. Tai sustiprina interpretaciją, kad „žvėries“ įvaizdis buvo ne vien metafora, o ritualo dalis.

    Prie ritualų aprašymų pridedamas ir Bizantijos imperatoriaus Konstantino VII liudijimas apie šiauriečius jo asmeninėje Varangų sargyboje: minimas „gotų šokis“, atliekamas vilkint gyvūnų kailius ir dėvint kaukes, taip pat šūksniai bei ginklų daužymas į skydus, kad būtų pasiekta į transą panaši būsena.

    Ar berserkų įniršį galėjo sukelti augalai?

    Šiuolaikiniai tyrinėtojai neretai svarsto, ar berserkų „mūšio įniršis“ galėjo būti susijęs su haliucinogenais. Tarp minimų variantų – musmirės (Amanita muscaria), galinčios sukelti pakitusį suvokimą, euforiją ir skausmo slopinimą, tačiau pabrėžiama, kad tiesioginių įrodymų apie tokių grybų vartojimą vikingų laikais nėra.

    Kaip labiau tikėtinas kandidatas minimas juodasis šunvyšninis (Hyoscyamus niger, henbanas) – toksiškas augalas, galintis sukelti kliedesius, agresiją, haliucinacijas, karščio pojūtį ir nejautrą skausmui, o vėliau – fizinį „kritimą“, kuris galėtų paaiškinti sagose aprašomą išsekimą.

    Henbano sėklų aptikta skandinavų archeologiniuose kontekstuose: pavyzdžiui, turtingos moters kape Fyrkate (Danijoje) rasta šimtai sėklų, o kapo inventorius leidžia spėti, kad ji galėjo būti volva – norvegų pasaulyje minima žynė ar burtininkė. Sėklų taip pat rasta ir kape Askoje, Švedijoje.

    Vis dėlto net ir ši versija išlieka hipoteze: tekstas aiškiai nurodo, kad nors randama užuominų apie augalus gėrimuose ir jų galimą vartojimą, berserkų ritualų „recepto“ šaltiniai nepateikia taip, kad būtų galima tai patvirtinti be abejonių.

    Kodėl berserkai galiausiai dingo?

    Nors berserkai sagose išlieka ryškūs personažai, teigiama, kad reali praktika apie 11 amžių sunyko. „Grettiro sagoje“ minima, kad Norvegijos jarlas Eirikas Hakonarsonas 1015 metais uždraudė berserkų kultą, o už dalyvavimą tokioje veikloje grėsė paskelbimas už įstatymo ribų.

    Panašūs draudimai minimi ir Islandijoje. Tekste pabrėžiama, kad tam įtakos turėjo krikščionybės įsitvirtinimas: atviros pagoniškos praktikos galėjo būti vertinamos kaip nepriimtinos ar net siejamos su „apsėdimu“.

    Kita priežastis – besikeičianti karo taktika. Kai pradėtos vertinti labiau disciplinuotos, organizuotos pajėgos, vienas „nevaldomas“ karys, kad ir koks įspūdingas būtų sagose, tapo mažiau naudingas už rikiuotę, kuri vykdo įsakymus ir veikia kaip vienas mechanizmas.

  • Po 30 valandų be miego atmintį pagerino 20 min. treniruotė arba 90 min. pogulis

    Sen odgrywa ważną rolę m.in. w uczeniu się i zapamiętywaniu. Gdy jesteśmy niewyspani, mózg może mieć trudności z przyswajaniem nowych informacji. Problem dotyczy między innymi pamięci epizodycznej, czyli zdolności do zapamiętywania wydarzeń i doświadczeń.

    To właśnie ona pozwala nam przypominać sobie, co widzieliśmy, gdzie coś się wydarzyło i czego niedawno się nauczyliśmy. Ma znaczenie zarówno w codziennym życiu, jak i podczas wykonywania zadań wymagających podejmowania decyzji na podstawie wcześniejszych doświadczeń.

    Zespół badawczy postanowił sprawdzić, czy po długim okresie bez snu można poprawić zdolność zapamiętywania dzięki dwóm stosunkowo prostym działaniom: krótkim ćwiczeniom aerobowym lub drzemce.

    W badaniu uczestniczyło kilkadziesiąt młodych, zdrowych osób. Po 30 godzinach nieprzerwanego czuwania uczestników przydzielono do jednej z trzech grup.

    Pierwsza grupa wykonywała przez 20 minut ćwiczenia aerobowe na rowerze stacjonarnym. Intensywność wysiłku odpowiadała 80 proc. maksymalnego tętna. Druga grupa miała możliwość odbycia 90-minutowej drzemki. Osoby należące do grupy kontrolnej przez 20 minut nie podejmowały żadnej aktywności.

    Po zakończeniu interwencji uczestnikom pokazywano obrazy, które mieli zapamiętać. Następnie, trzy dni później, sprawdzano, ile z nich potrafili prawidłowo rozpoznać. Dzięki temu badacze mogli ocenić nie tylko bezpośrednie reakcje na wysiłek lub sen, lecz także skuteczność zapamiętywania nowych informacji.

    Oba sposoby przyniosły obiecujące rezultaty. Osoby, które ćwiczyły lub skorzystały z drzemki, uzyskały o ponad 20 proc. lepsze wyniki w rozpoznawaniu zapamiętanych obrazów niż uczestnicy z grupy kontrolnej.

    Co istotne, różnica między grupą ćwiczącą a grupą drzemiącą nie była statystycznie istotna. Oznacza to, że badacze nie uzyskali wystarczających dowodów, by stwierdzić, że jedna z tych metod działa lepiej od drugiej.

    Nie oznacza to jednak, że udowodniono ich identyczną skuteczność. Wyniki wskazują, że obie interwencje wiązały się z lepszym zapamiętywaniem niż brak działania w warunkach zastosowanych w eksperymencie.

    Badacze analizowali również aktywność mózgu uczestników za pomocą elektroencefalografii (EEG). Metoda ta pozwala rejestrować aktywność elektryczną mózgu i obserwować zmiany związane z przetwarzaniem informacji.

    Wyniki sugerowały, że ćwiczenia i drzemka wspierały pamięć poprzez odmienne mechanizmy. W grupie, która spała, znaczenie miały między innymi wskaźniki związane ze stanem mózgu przed rozpoczęciem zapamiętywania oraz oznaki zmęczenia neuronalnego. U osób ćwiczących większe znaczenie miały wskaźniki aktywności związanej z samym kodowaniem informacji w pamięci.

    Mówiąc prościej, drzemka mogła pomóc przez zmianę stanu mózgu, przygotowując go do przyswajania nowych treści. Z kolei wysiłek fizyczny wiązał się z mechanizmami związanymi z efektywniejszym przetwarzaniem zapamiętywanych informacji.

    Wyniki badania dają podstawy do rozważania krótkiego wysiłku aerobowego jako sposobu wspierania pamięci w sytuacjach, w których brak snu jest trudny do uniknięcia. Może to być szczególnie interesujące w zawodach wymagających dobrej sprawności poznawczej, takich jak praca zmianowa, czy niektóre zadania w ochronie zdrowia i transporcie.

    Trzeba jednak zachować ostrożność. Badanie dotyczyło konkretnego rodzaju pamięci, określonej grupy uczestników i ściśle zdefiniowanych warunków. Nie dowodzi, że ćwiczenia poprawią wszystkie zdolności umysłowe po nieprzespanej nocy ani że pozwolą bezpiecznie funkcjonować mimo niedoboru snu.

    Najważniejszy wniosek jest prosty: po 30 godzinach czuwania zarówno 20 minut intensywnego wysiłku aerobowego, jak i 90-minutowa drzemka wiązały się z lepszym zapamiętywaniem obrazów. Ćwiczenia mogą więc stanowić obiecującą strategię wspierania pamięci, ale nie należy traktować ich jako zamiennika snu.

    Sen odgrywa kluczową rolę w regeneracji organizmu i prawidłowym funkcjonowaniu mózgu. Podczas nocnego odpoczynku mózg porządkuje informacje, utrwala wspomnienia i wspiera procesy związane z uczeniem się. W tym czasie aktywniej działa również układ glimfatyczny, który pomaga usuwać z mózgu zbędne produkty przemiany materii.

    Niedobór snu i jego niska jakość mogą negatywnie wpływać zarówno na samopoczucie, jak i na zdrowie. Mogą prowadzić do problemów z koncentracją, osłabienia pamięci i zaburzeń funkcjonowania organizmu. Badania wskazują również na związek między niektórymi zaburzeniami snu a zwiększonym ryzykiem demencji, co podkreśla znaczenie odpowiedniej ilości i jakości nocnego odpoczynku.

    Źródło:

    Lotlikar MS i wsp., Protecting episodic memory after sleep loss: Similar benefits of exercise and naps via distinct neural contributions, PNAS, 2026. [https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC13462932/? – dostęp 7.10.2026]

  • Pietūs pagal Viduržemio jūros dietą per 10 minučių: paprasta formulė be recepto

    Viduržemio jūros dietos įkvėptus pietus galima susikomplektuoti greičiau nei per 10 minučių – ir tam nebūtinas konkretus receptas. Idėja paprasta: pasirinkti kelis kasdienius produktus ir sudėlioti juos pagal aiškią schemą.

    Taip patogu tada, kai laiko mažai, o norisi sočių ir maistingų pietų namuose ar darbovietėje. Kaip rašo „EatingWell“, dietos privalumas – lankstumas: galima derinti tai, ką turite šaldytuve ar spintelėje.

    Šios mitybos pagrindas – viso grūdo produktai, daržovės ir vaisiai, ankštiniai, riešutai, liesesni baltymų šaltiniai, šiek tiek pieno produktų bei alyvuogių aliejus. Ilgainiui toks pasirinkimas dažnai siejamas su palankesniais širdies ir medžiagų apykaitos rodikliais.

    Specialistai siūlo į pietų dėžutę žiūrėti kaip į „suderink ir pritaikyk“ užduotį: užtenka keturių žingsnių – pagrindo, baltymų, daržovių ir skonį užbaigiančių priedų.

    1 žingsnis: pagrindą kurkite iš viso grūdo produktų

    Viduržemio jūros mityboje svarbi vieta tenka viso grūdo produktams – jie suteikia skaidulų ir padeda patiekalui ilgiau išlikti sočiam. Pietums dažniausiai pakanka vienos ar dviejų porcijų.

    Patogu rinktis jau išvirtus kruopų likučius ar greitai paruošiamas alternatyvas. Tinka, pavyzdžiui, bolivinė balanda, kuskusas, bulguras, avižos, taip pat viso grūdo duona ar pita.

    2 žingsnis: pridėkite baltymų, bet neapsunkinkite patiekalo

    Baltymai šioje mityboje svarbūs, tačiau jų vaidmuo kitoks nei „didkepsnio lėkštėje“. Dažnai siūloma baltymus rinktis iš kelių šaltinių ir turėti jų atsargų namuose.

    Greitam variantui tinka ankštiniai iš skardinės (pupelės, lęšiai), konservuota žuvis, taip pat likusi kepta vištiena ar žuvis. Iš pieno produktų dažnai pasirenkamas graikiško tipo jogurtas ar sūris, pavyzdžiui, feta ar mocarela, o dar vienas patogus sprendimas – virti kiaušiniai ar humusas.

    3 žingsnis: „užauginkite“ porciją daržovėmis (ir, jei norisi, vaisiais)

    Daržovių čia siūloma negailėti – jos suteikia apimties, skonio ir maistinių medžiagų, o pietūs tampa spalvingesni. Jei mėgstate, šalia gali atsirasti ir vaisių – tai paprastas būdas patiekalui suteikti natūralaus saldumo.

    Laiką taupo jau supjaustytos daržovės, pavyzdžiui, agurkai, pomidorai ar paprikos. Greitam surinkimui tinka ir iš anksto keptos daržovės (baklažanai, cukinijos, brokoliai), taip pat stiklainiuose ar skardinėse esantys artišokai ar keptos paprikos, o bazę galima papildyti lapiniais žalumynais – rukola ar špinatais.

    4 žingsnis: užbaikite skonį riebalais ir tekstūra

    Vienas ryškiausių Viduržemio jūros dietos akcentų – alyvuogių aliejus. Jis dažnai tampa padažo pagrindu, o kartu su citrina ar žolelėmis gali pakeisti sudėtingesnius, riebesnius užpilus.

    Skonį ir sotumą sustiprina riešutai bei sėklos, taip pat tahini, actas, alyvuogės ar nedidelis kiekis sūrio. Tokie priedai suteikia traškumo ir padeda išlaikyti patiekalą įdomų net tada, kai ingredientai kartojasi.

    Ką šioje schemoje siūloma riboti

    Nors pabrėžiama, kad griežtų draudimų nėra, kai kurie produktai į Viduržemio jūros dietos dvasią įsipaišo prasčiau. Tarp jų minimos perdirbtos mėsos (vytinti gaminiai, dešros), taip pat sunkūs, kreminiai padažai.

    Dar viena grupė – rafinuoti angliavandeniai: vietoje jų rekomenduojama dažniau rinktis viso grūdo ar daigintų grūdų produktus, kurie suteikia daugiau skaidulų.

    Greitų pietų idėjos, kai norisi konkretaus pavyzdžio

    Jei sunku pradėti, specialistai pataria pietų per daug nekomplikuoti: skardinė avinžirnių ar pupelių, pomidorai, rukola, užpilas iš alyvuogių aliejaus ir citrinos, o viršuje – kapotos pistacijos ar kiti riešutai.

    Tarp kitų greitų variantų minimi avinžirnių dubenėlis su bolivine balanda, agurkais, pomidorais, alyvuogėmis ir feta; lęšių bei fetos salotos su žalumynais; lašišos pita su lapiniais kopūstais ir pomidorais. Taip pat siūlomas kaprio stiliaus suktinukas su mocarela, pomidorais ir baziliku arba tuno makaronų salotos su viso grūdo makaronais.

    Pagrindinė taisyklė paprasta: laikykitės keturių žingsnių, o ingredientus keiskite pagal tai, ką turite po ranka – taip pietūs gimsta greitai ir be „tobulo“ recepto.

  • „iPhone“ skaičiuoklė turi paslėptą konvertavimo funkciją, kuri praverčia gaminant maistą

    „iPhone“ skaičiuoklėje slypi mažai kam žinoma funkcija, kuri gali palengvinti gaminimą virtuvėje – joje galima greitai konvertuoti matavimo vienetus.

    Kai receptuose tenka perskaičiuoti, pavyzdžiui, gramus į uncijas ar pakeisti temperatūros skalę, dažnas pirmiausia ieško atsakymo internete, o tuomet skaičiuoja ranka. „EatingWell“ atkreipia dėmesį, kad dalį šių žingsnių galima praleisti.

    Skaičiuoklės konvertavimas praverčia ne tik gaminant, bet ir apsiperkant, keliaujant ar kai reikia greitai perskaičiuoti laiką, valiutą ar temperatūrą.

    Vis dėlto ši funkcija nėra visagalė: skaičiuoklė neleidžia konvertuoti svorio į tūrį (pavyzdžiui, uncijų į puodelius), o receptuose pasitaikančias trupmenas dažnai tenka paversti dešimtainiais skaičiais.

    Kaip įjungti konvertavimą skaičiuoklėje

    Norėdami pasinaudoti konvertavimo režimu, atsidarykite „iPhone“ skaičiuoklę ir viršuje paspauskite piktogramą, kuri atrodo kaip mažas skaičiuotuvas.

    Tada pasirinkite „Convert“ ir nurodykite, kokius vienetus versite – pavyzdžiui, gramus į uncijas. Įvedus žinomą skaičių, skaičiuoklė iškart pateiks rezultatą.

    Jei reikia apskaičiavimą apversti (kai norite konvertuoti atgal), galima pasinaudoti piktograma su rodyklėmis į viršų ir žemyn – ji pakeičia krypį.

    „Math Notes“: kai patogiau parašyti žodžiais

    Dar viena galimybė – skaičiuoklės „Math Notes“ režimas. Jį taip pat rasite paspaudę tą pačią skaičiuotuvo piktogramą ir pasirinkę „Math Notes“.

    Čia galima įrašyti užklausą kaip sakinį, pavyzdžiui, „10 grams in ounces“, ir pridėti lygybės ženklą – sistema paskaičiuos automatiškai. Įrašą galima suvesti klaviatūra arba ranka, naudojant rašymo įrankį.

    Jei „Math Notes“ kažko nesupranta, probleminės vietos gali būti pabrauktos raudonai – jas galima pataisyti perfrazuojant. Neaiškiai atpažinti ranka rašyti simboliai gali būti pažymėti atskirai, kad prieš perskaičiuojant būtų galima juos patikslinti.

    Kada ši funkcija praverčia, o kada – ne

    Didžiausias privalumas – konvertavimo įrankis visada po ranka, todėl mažiau šansų suklysti skaičiuojant ar gaišti laiką ieškant lentelių internete.

    Tačiau gaminant maistą dažnai prireikia būtent svorio ir tūrio perskaičiavimo (pavyzdžiui, kiek sveria puodelis miltų), o to skaičiuoklė padaryti negali. Tokiais atvejais vis tiek gali prireikti atskiros maisto konvertavimo programėlės ar įprastos konversijų lentelės.

  • Tempimo pratimai ne tik „prailgina“ raumenis: kineziterapeutai paaiškina, kas iš tiesų vyksta

    Reguliariai atliekant tempimo pratimus neretai atrodo, kad raumenys tiesiog „prailgėjo“ – pasiekiate toliau, lengviau išsitiesiate ar giliau įeinate į tempimo padėtį. Tačiau, pasak kineziterapeutų, šis pokytis ne visada reiškia realų raumens ilgio padidėjimą.

    Kaip aiškinama „EatingWell“ publikuotame straipsnyje, ankstyviausi lankstumo pagerėjimai dažnai labiau susiję su nervų sistemos prisitaikymu, o ne su staigiais pokyčiais pačiame raumenyje. Kitaip tariant, kūnas ima „leisti“ jums judėti toliau, nes kitaip vertina tempimą.

    Specialistai pabrėžia, kad lankstumas yra sudėtingas reiškinys: jį veikia ir raumenys, ir sausgyslės, ir aplinkiniai audiniai, bet taip pat – nervų sistemos siunčiami signalai, kurie riboja judesį, kai jaučiamas didėjantis tempimas ar diskomfortas.

    Dėl to tempimo nauda dažnai pasireiškia kaip didesnė judesių amplitudė ir geresnis mobilumas, tačiau siekiant rezultatų svarbu pasirinkti tinkamą tempimo tipą ir suprasti, kada tempimas gali padėti, o kada – net trumpam pabloginti sportinius rodiklius.

    Kas keičiasi tempiantis reguliariai?

    Kineziterapeutė Dhara Shah pabrėžia, kad reguliarus tempimas padeda palaikyti lankstumą ir judrumą, tačiau būtų klaidinga viską aiškinti vien raumens „prailgėjimu“. Lankstumas priklauso nuo to, kaip įvairios organizmo sistemos leidžia pasiekti konkrečią padėtį.

    Kineziterapeutas Alexas McRobbie aiškina, kad ankstyvi pokyčiai dažnai susiję su didesne tolerancija tempimui. Reguliariai tempiantis nervų sistema gali tapti atlaidesnė įtampai ir rečiau „stabdyti“ judesį – todėl žmogus gali judėti per didesnę amplitudę.

    Kineziterapeutė Kaylee LeCavalier atkreipia dėmesį ir į pojūčių mechaniką: gilėjant tempimui, raumenys ir aplinkiniai audiniai siunčia signalus apie didėjančią įtampą bei diskomfortą. Dalis judesio amplitudės padidėjimo gali būti susijusi su tuo, kaip nervų sistema šiuos signalus interpretuoja ir į juos reaguoja.

    Statinis ar dinaminis tempimas: kada kurį rinktis?

    Ne visi tempimo pratimai vienodi. Statinis tempimas paprastai reiškia, kad įeinama į tempimo padėtį ir ji išlaikoma tam tikrą laiką. Dinaminis tempimas – tai aktyvūs judesiai per judesio amplitudę, pavyzdžiui, kojų mostai, ėjimas į įtūpstus ar rankų sukimas.

    Anot D. Shah, bendra praktinė taisyklė dažnai tokia: dinaminį tempimą verta rinktis prieš treniruotę, o statinį – po jos. Tai leidžia prieš fizinį krūvį „paruošti“ kūną judesiui, o po treniruotės ramiau skirti laiko tempimo pozicijoms.

    Vis dėlto statinis tempimas prieš treniruotę nėra „draudžiamas“. Tiesiog svarbu žinoti niuansą: straipsnyje pažymima, kad ilgiau nei 60 sekundžių laikomas statinis tempimas gali sumažinti jėgos treniruotės rezultatus. K. LeCavalier rekomenduoja vengti ilgų išlaikymų prieš veiklas, kuriose reikia maksimalios jėgos, galios ar greičio.

    Paprasta tempimo rutina ir saugūs įpročiai

    Straipsnyje siūloma pradedantiesiems draugiška tempimo rutina, kurią rekomenduojama atlikti 2–3 kartus per savaitę – po treniruotės arba atskirai. Statinius tempimus patariama laikyti 15–30 sekundžių ir kartoti 2–3 kartus kiekvienai pusei.

    Pateikiami keli pavyzdžiai: gulint atliekamas užpakalinės šlaunies tempimas, klubo lenkiamųjų tempimas klūpant, blauzdų tempimas stovint prie sienos, taip pat dinamiškesnis judesys – „atverstos knygos“ rotacija, kai lėtai sukamas viršutinis petys ir krūtinės ląsta.

    Prieš pradedant siūloma trumpai apšilti – kelias minutes sparčiau paeiti ar žygiuoti vietoje, kad suaktyvėtų kraujotaka. Taip pat akcentuojama pradėti palaipsniui ir neforsuoti amplitudės: didesnis lankstumas ne visada automatiškai reiškia geriau.

    Dar keli praktiniai patarimai: atliekant statinius tempimus nereikėtų spyruokliuoti, svarbu išlaikyti nuoseklumą, o lankstumą gali padėti gerinti ir jėgos pratimai per pilną judesio amplitudę. Jei tempimas sukelia skausmą ar atsiranda tirpimas, dilgčiojimas, silpnumas ar staigus judrumo sumažėjimas, rekomenduojama pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.