CP v2

Blog

  • Kuršėnuose suskambėjo dainų ir šokių šventė: „Medžių kalba kalba“ subūrė per 3 000 dalyvių

    Kuršėnuose suskambėjo dainų ir šokių šventė: „Medžių kalba kalba“ subūrė per 3 000 dalyvių

    Gegužės 23 dieną Kuršėnuose įvyko Šiaulių regiono dainų ir šokių šventė „Medžių kalba kalba“, sutelkusi daugiau nei 3 000 dalyvių iš įvairių Lietuvos vietovių. Į sceną ir šventines erdves susibūrė chorai, šokėjai, muzikantai bei folkloro kolektyvai.

    Renginyje dalyvavo Pakruojo rajono savivaldybės vicemerė Simona Lipskytė ir savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja Renata Budrienė. Organizatorių teigimu, šventė tapo regiono bendrystės ženklu ir proga parodyti kolektyvų pasirengimą bei kūrybinę brandą.

    Pakruojo ir Linkuvos kolektyvai scenoje

    Išskirtine programos dalimi tapo Pakruojo kultūros centro ir Linkuvos kultūros centro kolektyvų pasirodymai. Šventėje dalyvavo šokių kolektyvas „Laja“ (vadovė A. Juciuvienė), folkloro ansamblis „Verdenė“ (vadovė R. Petraitienė) ir liaudiškos muzikos kapela „Čvieks“ (vadovas E. Šlapikas).

    Taip pat pasirodė Pakruojo kultūros centro mišrus choras „Vitražas“ ir Rozalimo mišrus choras „Gaudulė“ (vadovė J. Skorupskienė). Žiūrovai išgirdo Pakruojo Juozo Pakalnio menų mokyklos jaunučių chorą (vadovė I. Tuomienė) bei Linkuvos kultūros centro moterų chorą „Mūša“ (vadovas M. Zubas).

    Daugėlių pušyne – muzika ir bendrystė

    Vakaro kulminacija persikėlė į Daugėlių pušyną, kuris renginio metu virto gyvu susitikimo tašku, jungiančiu tradiciją, sceninę kultūrą ir bendruomeniškumą. Čia skambėjo dainos, sukosi šokėjų rateliai, o žiūrovų reakcijose netrūko jautrių ir pakilių akimirkų.

    Tokio masto regioninės šventės kasmet vis ryškiau atliepia augantį bendruomenių poreikį ne tik išlaikyti dainų ir šokių tradiciją, bet ir ją atnaujinti, pritraukiant įvairaus amžiaus dalyvius. Kuršėnų šventė parodė, kad gyvas kolektyvų judėjimas išlieka stiprus, o kultūrinė bendrystė regionuose turi aiškią ateitį.

    Tekstas parengtas pagal Pakruojo rajono savivaldybės pateiktą informaciją.

  • Degalų kainų lubos Lenkijoje nesikeičia: kiek nuo trečiadienio mokės už benziną ir dyzeliną

    Lenkijos Energetikos ministerija paskelbė trečiadienio degalų kainų lubas, kurios degalinėse turi galioti kaip maksimalūs tarifai. Pagal pranešimą, nustatytos ribos sutampa su ankstesnės dienos limitais, todėl staigių pokyčių vairuotojai neturėtų pajusti.

    Nurodyta, kad benzino 95 kaina negali viršyti maždaug 1,41 euro už litrą, benzino 98 – apie 1,53 euro, o dyzelino – apie 1,48 euro. Šios sumos perskaičiuotos iš zlotų, taikant apytikrį 4,55 zloto už eurą kursą.

    Maksimalios kainos Lenkijoje skelbiamos darbo dienomis, o naujai paskelbtas limitas įsigalioja nuo kitos dienos. Jei kainos paskelbiamos prieš nedarbo dienas ar šventes, ta pati riba paprastai galioja iki artimiausios darbo dienos imtinai.

    Pardavimas viršijant nustatytas lubas gali užtraukti griežtas sankcijas, o kontrolę vykdo mokesčių ir muitų institucijos. Pranešimuose taip pat akcentuojama, kad baudos gali siekti iki maždaug 219 800 eurų, todėl degalinių tinklai privalo operatyviai prisitaikyti.

    Kas lemia kainų lubas?

    Ministerija aiškina, kad maksimalios kainos skaičiuojamos pagal įstatyme apibrėžtą formulę. Joje remiamasi vidutine didmenine kaina vidaus rinkoje, prie jos pridedami mokesčiai ir rinkliavos, taip pat nustatyta fiksuota prekybos marža, o galiausiai pritaikomas pridėtinės vertės mokestis.

    Didelę įtaką galutinei lubų reikšmei daro mokesčių pokyčiai. Tekste primenama, kad iki gegužės 31 dienos Lenkijoje galiojo sumažintas pridėtinės vertės mokesčio tarifas degalams ir sumažintas akcizas, todėl maksimalios kainos buvo nustatomos atsižvelgiant į šiuos laikinus sprendimus.

    Kontekstas svarbus ir vartotojams, nes kainų lubos ne visada reiškia realią vidutinę rinkos kainą, o veikiau nustato viršutinę ribą. Praktikoje kai kurios degalinės gali taikyti ir mažesnes kainas, ypač stipresnės konkurencijos regionuose ar vykdydamos trumpalaikes akcijas.

  • PSZOK nebe visiems nemokamas: savivaldybės įveda atliekų limitus ir priemokas gyventojams

    Kas keičiasi PSZOK ir kodėl

    Lenkijoje vis daugiau gyventojų praneša, kad naudojimasis PSZOK, komunalinių atliekų rūšiavimo ir surinkimo punktais, kai kuriose savivaldybėse tampa ribojamas. Dažniausiai atsiranda kiekiniai limitai, o viršijus nustatytą ribą taikomos papildomos priemokos.

    Ši praktika kelia įtampą, nes dauguma namų ūkių jau moka pastovų komunalinių atliekų tvarkymo mokestį. Gyventojai tikisi, kad tai užtikrins galimybę teisėtai perduoti bent jau įprastus srautus, tačiau realybėje ne visur taip veikia.

    Kokias atliekas riboja dažniausiai

    Ribojimai dažniausiai paliečia srautus, kuriuos žmonės į PSZOK atveža nereguliariai, bet didesniais kiekiais. Tai statybinės ir griovimo atliekos po remonto, žaliosios atliekos, padangos, didelių gabaritų daiktai ir nebenaudojama buitinė technika.

    Problema išryškėja tada, kai limitas nustatomas taip, kad jį nesunku pasiekti net po nedidelio būsto atnaujinimo. Tokiais atvejais papildomas mokestis tampa ne išimtimi, o praktiškai numatoma remonto dalis.

    Valdžios argumentas ir rizika aplinkai

    Aplinkos ir klimato politiką kuruojantys pareigūnai aiškina, kad limitai reikalingi tam, jog PSZOK nebūtų naudojami kaip nemokamas kelias atsikratyti dideliais kiekiais atliekų, kurios atsiranda vykdant ekonominę veiklą. Kitaip tariant, siekiama atskirti gyventojų atliekas nuo tų, kurios turėtų būti tvarkomos verslo sąskaita.

    Tačiau savivaldybių nustatomi limitai ir priemokos, jei jie gyventojams atrodo neadekvatūs, gali duoti priešingą efektą. Didžiausia rizika – dalis atliekų bus išmetama nelegaliai, o tai didina vadinamųjų laukinių sąvartynų atsiradimo tikimybę.

    Dar viena bėda – per retas punktų tinklas

    Kita dažnai minima problema – nepakankamas PSZOK skaičius ir jų pasiekiamumas. Kai punktas toli, o dar papildomai taikomi limitai ar priemokos, žmonių motyvacija tvarkytis teisėtai mažėja.

    Lenkijoje tuo pat metu aptariami siūlymai griežčiau apibrėžti PSZOK tinklo tankį, kad vienas punktas tektų maždaug 50 000 gyventojų. Tokia kryptis reikštų aiškesnį standartą, tačiau galutinis poveikis priklausys nuo to, kaip bus suderinti prieinamumas, limitai ir kainodara.

    Gyventojams praktinis patarimas išlieka paprastas: prieš vežant atliekas į PSZOK verta pasitikrinti konkrečios savivaldybės taisykles, leistinus kiekius ir galimas priemokas. Skirtumai tarp vietovių gali būti dideli, o netikėtos išlaidos dažniausiai paaiškėja tik atvykus.

  • Lenkija ir Jungtinė Karalystė pasirašys saugumo sutartį: kibernetinis ir sveikatos saugumas centre

    Kas numatyta sutartyje?

    Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas pranešė, kad trečiadienį bus pasirašyta Lenkijos ir Jungtinės Karalystės partnerystės sutartis saugumo ir gynybos srityje. Jo teigimu, dokumentas turi sustiprinti abiejų šalių bendradarbiavimą ir realiai didinti Lenkijos saugumą taikos metu.

    Pasak vyriausybės vadovo, tarp svarbiausių sutarties akcentų bus kibernetinis saugumas ir sveikatos saugumas. Šios sritys vis dažniau traktuojamos kaip nacionalinio atsparumo dalis, greta tradicinės gynybos ir atgrasymo priemonių.

    Kodėl svarbus kibernetinis saugumas?

    Kibernetinis saugumas pastaraisiais metais tapo vienu jautriausių Europos valstybių klausimų dėl augančių atakų prieš valstybines institucijas, energetikos, finansų ir ryšių infrastruktūrą. Tokios atakos dažnai siejamos su geopolitine įtampa ir informaciniu spaudimu regione, todėl valstybės plečia partnerystes žvalgybos, incidentų valdymo ir kritinės infrastruktūros apsaugos srityse.

    Praktikoje tai paprastai reiškia greitesnį informacijos apsikeitimą apie grėsmes, bendras pratybas, suderintas reakcijos procedūras ir didesnę paramą institucijoms bei strateginiams sektoriams. Kuo artimesni sąjungininkai, tuo lengviau koordinuoti veiksmus, kai ataka peržengia vienos valstybės ribas.

    Sveikatos saugumas kaip atsparumo dalis

    Sveikatos saugumas po pandemijos Europoje įgavo naują svorį, nes sveikatos sistemos pajėgumas tapo tiesiogiai susijęs su valstybės gebėjimu užtikrinti paslaugų tęstinumą krizių metu. Į šią sąvoką vis dažniau įtraukiamas pasirengimas ekstremaliosioms situacijoms, tiekimo grandinių patikimumas ir kritinių medicinos paslaugų apsauga.

    Tuskas pabrėžė, kad būtent kibernetinis ir sveikatos saugumas turėtų tapti svarbiomis planuojamos partnerystės dalimis. Tai signalizuoja, kad gynybos sutartys šiandien apima ne tik kariuomenių sąveiką, bet ir platesnį atsparumo priemonių spektrą.

    Bendradarbiavimo fonas ir kontekstas

    Lenkijos vyriausybės vadovas priminė, kad panašų sustiprinto bendradarbiavimo ir draugystės susitarimą Lenkija prieš metus pasirašė su Prancūzija. Anot jo, tai yra nuosekli strategija stiprinti ryšius su valstybėmis, kurios yra pasirengusios realiai prisidėti prie saugumo didinimo.

    Kaip vieną svarbiausių argumentų glaudesniam bendradarbiavimui Tuskas nurodė jau vykstančią Lenkijos ir Jungtinės Karalystės koordinaciją teikiant paramą Ukrainai. Jo vertinimu, tokia praktinė sąveika sudaro pagrindą plėsti partnerystę ir įtvirtinti ją aukščiausio politinio lygmens susitarimu.

    Apie planuojamą sutarties pasirašymą Tuskas anksčiau buvo užsiminęs po susitikimo su Jungtinės Karalystės ministru pirmininku Keiru Starmeriu. Dabar, pasak Lenkijos premjero, dokumentas turėtų būti pasirašytas trečiadienį, o jo tikslas – didesnis abiejų šalių saugumas ir atsparumas šiuolaikinėms grėsmėms.

  • Lenkai: PKP PLK testuoja šildomą kontaktinį tinklą, kuris turėtų sumažinti apledėjimo gedimus

    Kontaktinio tinklo apledėjimas – viena dažniausių žiemos problemų

    Lenkijos geležinkelių infrastruktūros valdytoja PKP PLK kartu su PGE Energetyka Kolejowa Operator kuria sistemą, skirtą mažinti kontaktinio tinklo apledėjimo sukeltas avarijas ir eismo sutrikimus. Pagrindinė idėja – kontroliuojamai pašildyti kontaktinius laidus, kad ant jų nesusidarytų ledas.

    Pasak bendrovės, technologija paremta laidų šildymu iki maždaug 4–5 laipsnių Celsijaus. Toks temperatūros pakėlimas turėtų padėti išlaikyti laidų laidumą ir sumažinti riziką, kai dėl šlapdribos ar lijundros traukiniai priversti mažinti greitį arba stoja.

    Kaip veikia sprendimas ir kur jis jau bandomas

    Sistema jau įrengta bandymų poligone traukos pastotėje Kostów Opolės vaivadijoje, o lauko bandymai vykdomi ir pasirinktuose ruožuose prie Byczynos bei Biskupic. Projektas vystomas etapais, nes sprendimas turi veikti realiomis eksploatacinėmis sąlygomis ir būti suderintas su esama energetikos bei eismo valdymo infrastruktūra.

    PKP PLK teigimu, viso rudens ir žiemos sezono metu atlikti bandymai parodė, kad laidų temperatūra iš tiesų pakyla, o automatika, valdanti atitirpinimo procesą, veikia stabiliai. Bendrovė akcentuoja, kad tikslas – ne vien technologinis demonstravimas, o praktinis poveikis punktualumui ir eismo pralaidumui žiemos metu.

    „Visą rudens ir žiemos sezoną atlikome bandymus realiomis eksploatavimo sąlygomis. Jie patvirtino veiksmingą kontaktinių laidų temperatūros didėjimą ir teisingą automatikos darbą atitirpinimo procese“, – sakė PKP PLK.

    Programinė įranga – automatinis paleidimas pagal oro ir eismo situaciją

    Lygiagrečiai kuriama programinė dalis, kuri turėtų apjungti kelis elementus: traukinių buvimo vietos nustatymą, eismo situacijos analizę ir automatinį atitirpinimo įjungimą, kai aptinkama lijundra ar susidaro apledėjimo rizika. Tai svarbu, nes šildymas reikalauja papildomos energijos, o jo valdymas turi būti tikslus ir pagrįstas realiu poreikiu.

    Toks modelis leidžia šildymą įjungti tik ten ir tada, kur jis būtinas, o ne visame tinkle vienu metu. Praktikoje tai gali reikšti greitesnį reagavimą į staigius oro pokyčius ir mažesnį vėlavimų „domino efektą“, kai dėl vieno sutrikimo pradeda strigti visas grafikas.

    „Nuolat ieškome modernių sprendimų, kurie padėtų išlaikyti sklandų ir saugų traukinių eismą net ir sudėtingiausiomis oro sąlygomis“, – sakė PKP PLK.

    PKP PLK yra valstybės valdoma bendrovė, atsakinga už Lenkijos geležinkelių infrastruktūros valdymą, eismo organizavimą ir prieigą vežėjams. Bendrovė nurodo, kad metų pabaigoje prižiūrėjo beveik 19 000 kilometrų geležinkelio linijų, todėl net nedidelis patikimumo pagerėjimas žiemos metu gali turėti apčiuopiamą poveikį visos sistemos punktualumui.

  • Centrinis šildymas Lenkijoje ant pokyčių slenksčio: žalias šilumos kelias, katilai ir kaupimas

    Lenkijoje į Seimo komitetus grįžta svarstymai dėl energetikos deregulavimo paketo, kuriame didelė dalis siūlomų pakeitimų skirta centralizuotam šilumos tiekimui. Šilumos ūkio bendrovės sako, kad po šių sprendimų sektorius realiai pradėtų judėti link mažesnių emisijų ir didesnio lankstumo.

    Pagrindinė kryptis, kurią išskiria tiek šilumos tiekėjai, tiek energetikos teisės ekspertai, yra vadinamoji žalia šiluma. Praktikoje tai reikštų aiškesnes taisykles, kaip šiluma, pagaminta naudojant atsinaujinančią elektrą, gali būti pripažįstama atsinaujinančia ir padėti sistemoms atitikti efektyvaus šilumos ūkio kriterijus.

    Kas laikoma svarbiausiais pokyčiais

    Šilumos įmonių vadovai kaip vieną svarbiausių elementų įvardija nuostatas, susijusias su elektriniais katilais, dar vadinamais elektrodiniais. Tai technologija, dažnai siejama su kryptimi power-to-heat, kai elektra paverčiama šiluma, o sistema gali „sugerti“ perteklinę atsinaujinančių šaltinių gamybą.

    Rinkos dalyvių vertinimu, iki šiol investicijas ribojo ne technologijos, o reguliacinis neapibrėžtumas. Jei šiluma, pagaminta iš atsinaujinančios elektros, aiškiai būtų pripažįstama atsinaujinančia, centralizuoto šildymo operatoriams būtų lengviau planuoti dekarbonizacijos projektus ir derinti šilumos ūkį su elektros sistema.

    Ne mažiau svarbi tema yra šilumos ir vėsumos kaupimo apibrėžimas teisėje. Šilumos kaupikliai leidžia lanksčiau valdyti gamybą, išlyginti pikus, sumažinti brangesnių pajėgumų poreikį ir efektyviau panaudoti laikotarpius, kai atsinaujinančios elektros pasiūla yra didelė.

    Integracija su elektros sistema

    Elektros ir šilumos sektorių suartėjimas tampa vis svarbesnis dėl augančių saulės ir vėjo elektrinių pajėgumų. Kai gamyba viršija poreikį, atsiranda poreikis lanksčiai naudoti elektrą, o šilumos ūkis gali tapti vienu iš didžiausių „absorbuotojų“, jei yra aiškūs rinkos ir reguliavimo mechanizmai.

    Pramonės atstovai taip pat akcentuoja, kad reikšmę turėtų nuostatos dėl šilumos, pagamintos elektriniuose katiluose, supirkimo prievolės. Tokia schema galėtų suteikti daugiau stabilumo projektams, tačiau praktinis poveikis priklausytų nuo to, kaip būtų sureguliuotos kainodaros ir atsiskaitymo taisyklės.

    Kainodara, investicijos ir vartotojų sąskaitos

    Teisės ekspertai išskiria ir dar vieną pokytį: planuojamą šilumos ūkio veikloje naudojamo kapitalo grąžos skaičiavimo taisyklių koregavimą. Idėja yra tikslinti, kokioms veikloms taikomas pagrįstas kapitalo grąžos dydis, ir praplėsti bazę, nuo kurios jis skaičiuojamas, pavyzdžiui, įtraukiant rizikos premiją ar be rizikos normą.

    Toks pakeitimas, tikėtina, pagerintų šilumos įmonių galimybes pritraukti finansavimą atsinaujinančių išteklių ir elektrifikacijos projektams. Kita vertus, ekspertai perspėja, kad dalis kaštų gali atsispindėti galutinėse šilumos kainose, ypač jei investicijos bus didelės, o reguliavimas numatys jų įtraukimą į tarifus.

    Diskusijose taip pat minimos pataisos, susijusios su didelio naudingumo kogeneracijos skatinimu. Sektorius siekia realistiškesnių terminų, aiškesnių dalyvavimo paramos schemose sąlygų ir galimybės atnaujinti aukcionų pasiūlymus, kad projektai „neužstrigtų“ dėl formalių kliūčių.

    Galutinis poveikis priklausys nuo to, kaip greitai parlamentas priims sprendimus ir kaip jie bus įgyvendinti poįstatyminiais aktais. Šilumos ūkio bendrovės pabrėžia, kad vien įstatymo krypties neužtenka: investicijoms reikia ir aiškių tarifų taisyklių, ir prognozuojamos reguliacinės aplinkos.

  • Lenkija siekia gaminti „Patriot“ raketas: JAV Valstybės departamentas davė pirminį pritarimą

    Lenkija artėja prie dar vieno svarbaus žingsnio stiprindama savo oro gynybos pajėgumus ir gynybos pramonę. Šalies gynybos viceministras Cezary Tomczykas pareiškė, kad JAV Valstybės departamentas preliminariai pritarė galimybei Lenkijoje gaminti raketas sistemoms „Patriot“.

    Pasak jo, raketos būtų gaminamos Lenkijos gynybos pramonėje, o sprendimas siejamas su platesniu planu šalyje sukurti aptarnavimo ir remonto bazę amerikietiškai karinei technikai. Lenkija pastaraisiais metais užsakė ne tik „Patriot“, bet ir F-35 naikintuvus, sraigtasparnius „Apache“ bei raketų sistemas „HIMARS“.

    Kas keičiasi dėl „Patriot“ raketų

    C. Tomczykas teigė, kad iš pradžių JAV pusė skeptiškai vertino idėją, jog Lenkija galėtų prisidėti prie pažangių „Patriot“ perėmėjų gamybos. Vis dėlto po vizitų ir derybų JAV, anot viceministro, atsirado daugiau atvirumo, o pirminis pritarimas atveria kelią konkretesniems sprendimams.

    „Gavome pirminį JAV Valstybės departamento pritarimą, kad galėtume gaminti raketas „Patriot“ sistemoms, jos būtų gaminamos Lenkijos gynybos pramonėje“, – sakė Cezary Tomczykas.

    Kol kas neaišku, kokia apimtimi gamyba galėtų būti lokalizuota ir per kiek laiko būtų pasiektas realus gamybos tempas. Tokie projektai paprastai priklauso nuo licencijų, technologijų perdavimo sąlygų, eksporto kontrolės reikalavimų ir tiekimo grandinių.

    Kodėl tai aktualu Europai

    Pastaraisiais mėnesiais viešojoje erdvėje dažniau kalbama apie oro gynybos raketų trūkumą ir užsitęsiančius pristatymo terminus. JAV atsargų mažėjimas ir didelė perėmėjų paklausa, susijusi su įtampomis Artimuosiuose Rytuose ir parama sąjungininkams, didina riziką, kad Europos užsakymai bus vykdomi lėčiau.

    Tokiame kontekste planas dalį gamybos ir aptarnavimo perkelti arčiau regiono poreikių gali būti vertinamas kaip bandymas mažinti priklausomybę nuo vieno tiekėjo gamybinių pajėgumų. Praktinė nauda būtų ne tik greitesnis aptarnavimas, bet ir didesnis atsparumas, jei geopolitinė situacija dar labiau paaštrėtų.

    Gynybos pramonė kaip ilgalaikė investicija

    Gamybos projektas taip pat reikštų naujas investicijas į infrastruktūrą, kvalifikaciją ir pramoninius pajėgumus, kurie vėliau galėtų būti panaudoti ir kitoms programoms. Gynybos pramonės plėtra regione dažnai siejama su siekiu turėti daugiau technologinių kompetencijų vietoje, kad kritinė įranga būtų ne tik perkama, bet ir prižiūrima bei modernizuojama arčiau dislokavimo vietų.

    Artimiausiu metu pagrindiniai klausimai bus susiję su konkrečiu modeliu, pagal kurį būtų kuriamas konsorciumas, ir su tuo, kokia dalis komponentų galėtų būti gaminama vietoje. Jei pirminis pritarimas virs formalizuotais susitarimais, Lenkija galėtų tapti vienu iš svarbesnių „Patriot“ ekosistemos centrų Europoje.

  • Baltijos jūros vėjo parkai taps kritine infrastruktūra: kokios naujos apsaugos taisyklės laukia?

    Baltijos jūra pastaraisiais metais iš ekonominės erdvės vis dažniau tampa vienu jautriausių Europos saugumo taškų. Karas Ukrainoje, povandeninių kabelių ir dujotiekių incidentai bei išaugę kibernetiniai išpuoliai verčia iš naujo vertinti energetikos projektų rizikas.

    Tokiame kontekste jūriniai vėjo parkai nebėra vien tik klimato politikos ar investicijų tema. Jie vis aiškiau įvardijami kaip strateginė infrastruktūra, kurios patikimumas tiesiogiai susijęs su valstybės energetiniu ir ekonominiu atsparumu.

    Vėjo parkai kaip kritinė infrastruktūra

    Lietuvoje ir kaimyninėse Baltijos valstybėse planuojami bei vystomi jūrinio vėjo projektai reiškia ne tik naują generacijos šaltinį, bet ir naują apsaugos standartą. Praktikoje tokie objektai turi būti vertinami panašiai kaip elektros perdavimo mazgai, ryšių tinklai ar kiti kritiniai sistemos elementai.

    Reguliavimo kryptis Europoje taip pat griežtėja: kritinės infrastruktūros apsauga vis labiau siejama su fiziniu saugumu, informacinių sistemų patikimumu ir tiekimo grandinės rizikomis. Dėl to vėjo parkų operatoriams gali tekti diegti papildomus stebėsenos, incidentų valdymo ir atsparumo sprendimus.

    „Jūrinių vėjo parkų plėtra šiandien turi vykti kartu su infrastruktūros apsaugos stiprinimu. Energetikos transformacija tampa ir valstybės saugumo klausimu“, – sakė Lenkijos vėjo energetikos asociacijos vadovas Januszas Gajowieckis.

    Hibridinės grėsmės Baltijos jūroje

    Saugumo ekspertai vis dažniau pabrėžia, kad hibridinės grėsmės apima ne vien kibernetines atakas. Į rizikų žemėlapį patenka sabotažas, dezinformacija, bandymai trikdyti jūrų logistiką ir incidentai, galintys paveikti povandeninę infrastruktūrą.

    Po virtinės incidentų regione daugiau dėmesio skiriama laivybos ir neįprastų manevrų stebėsenai, taip pat povandeninių objektų kontrolei. Tai ypač aktualu vėjo parkams, kurių jautriausios vietos dažnai yra kabelių trasos ir jūrinės transformatorių pastotės.

    Kartu plečiasi ir tarptautinis saugumo bendradarbiavimas Baltijos regione, įskaitant intensyvesnius patruliavimus ir infrastruktūros monitoringą. Tikslas paprastas: kuo anksčiau identifikuoti įtartiną veiklą ir užkirsti kelią incidentams, kurie galėtų turėti poveikį elektros tiekimui.

    Kibernetinis saugumas tampa būtinybe

    Jūriniai vėjo parkai iš esmės yra didelės skaitmeninės sistemos, valdomos nuotoliniu būdu ir paremtos automatizuotais sprendimais. Juose naudojamos pramoninės valdymo platformos, duomenų perdavimas realiu laiku ir integracijos su elektros tinklo operatoriais, todėl kibernetinės rizikos tiesiogiai susijusios su veiklos tęstinumu.

    Atakos prieš energetikos sektorių Europoje pastaraisiais metais dažnėja, o didžiausia grėsmė kyla ne tik dėl duomenų nutekėjimo. Kritinis scenarijus būtų trikdymas, kuris laikinai apribotų gamybą, sutrikdytų valdymo sistemas ar apsunkintų tinklo balansavimą.

    Dėl to jūrinių vėjo parkų plėtra vis dažniau planuojama kartu su nuolatinėmis kibernetinės rizikos analizėmis, incidentų reagavimo procedūromis ir tiekimo grandinės patikromis. Rinkoje daugėja sprendimų, kuriuose pasitelkiamas DI, kad būtų greičiau atpažįstamas neįprastas laivų judėjimas, anomalijos tinkluose ar galimi bandymai paveikti pramoninius valdiklius.

    Augant projektų mastui, tampa akivaizdu, kad vien technologijų ir finansavimo nepakanka. Jūrinių vėjo parkų sėkmė Baltijos jūroje vis labiau priklausys nuo to, kaip efektyviai valstybės institucijos ir verslas kartu kurs realią kritinės infrastruktūros apsaugą.

  • Lenkijos pramonė moka brangiausiai ES: elektra „suvalgo“ konkurencingumą, reikia sprendimų dabar

    Brangiausia elektra ES pramonei

    Lenkija 2025 metais išsiskyrė kaip šalis, kurioje energijai imli pramonė už elektrą mokėjo daugiausiai visoje Europos Sąjungoje. Tai tampa realiu konkurencingumo klausimu plieno, cemento, chemijos ir trąšų gamintojams, kurių sąnaudos sparčiai auga.

    Pagal Eurostato skelbiamus duomenis, 2025 metų antrąjį pusmetį vidutinė elektros kaina energijai imlioms įmonėms Lenkijoje siekė apie 172 eurus už megavatvalandę. Palyginimui, Vokietijoje tuo pačiu laikotarpiu ji buvo apie 131 eurą, Ispanijoje apie 93 eurus, Prancūzijoje apie 61 eurą.

    Kodėl kainos tokios aukštos?

    Aukštas kainas lemia keli veiksniai, tačiau esminis yra energetikos struktūra ir reguliacinė našta. Lenkijos elektros gamyboje ilgą laiką dominavo iškastinis kuras, todėl didelę galutinės kainos dalį sudaro CO2 taršos kaštai ir kuro kainų svyravimai.

    Prie to prisideda augantys tinklų, balansavimo ir kiti reguliuojami mokesčiai, kurie pramonei tiesiogiai didina kilovatvalandės kainą. Toks derinys ypač skausmingas sektoriams, kur energija sudaro reikšmingą savikainos dalį, o produkcija konkuruoja bendroje ES rinkoje.

    Rizika: gamybos perkėlimas ir darbo vietos

    Didelės elektros kainos verčia įmones perskaičiuoti investicijų planus ir svarstyti gamybos perkėlimą į šalis, kur energija pigesnė. Tai reiškia ne tik galimą pajėgumų mažėjimą, bet ir darbo vietų, mokesčių bei tiekimo grandinių trauką iš regionų, kuriuose pramonė yra svarbiausias darbdavys.

    Problema tampa ir strateginė, nes energijai imlios šakos siejasi su infrastruktūros, statybų ir gynybos pramonės grandinėmis. Jei vietinė gamyba trauksis, didės priklausomybė nuo importo, o tai jautru tiek kainų, tiek tiekimo saugumo požiūriu.

    „Turime rinktis: greitai įgyvendinti sisteminį paramos paketą, kuris išlygintų sąlygas bendroje rinkoje, arba susitaikyti su metalurgijos, chemijos ir cemento pramonės nutekėjimu“, – cituojama Lenkijos spaudoje aptariama dilema.

    Viešojoje erdvėje jau anksčiau skambėjo pažadai dėl sprendimų, kurie stabilizuotų elektros kainą energijai imlioms įmonėms, tačiau rinka ir pramonės atstovai akcentuoja, kad laikas čia yra kritinis. Kuo ilgiau sprendimai atidėliojami, tuo daugiau investicijų ir užsakymų gali iškeliauti į kitas ES valstybes ar už Europos ribų.

  • BHP deklaruoja dekarbonizaciją, bet Pilbaroje perka naujas dyzelines kasybos mašinas

    Ką rodo paviešinti dokumentai

    Didžiausia pasaulyje kasybos bendrovė BHP, viešai pabrėžianti įsipareigojimus mažinti taršą, Australijoje atidėjo dalį dekarbonizacijos planų. Apie tai pranešė Australijos žiniasklaida, remdamasi įmonės vidaus dokumentais.

    Skelbiama, kad sprendimai daugiausia susiję su Pilbaros regionu Vakarų Australijoje, kuriame BHP yra viena svarbiausių geležies rūdos gavybos žaidėjų. Būtent čia, pasak publikacijų, sumažintas prioritetas projektams, kurie turėjo mažinti iškastinio kuro naudojimą.

    Atidėtos investicijos į atsinaujinančią energiją

    Dokumentuose minima, kad buvo pristabdytas anksčiau patvirtintas saulės ir baterijų projektas, kurio vertė siekė apie 370 000 000 eurų. Kaip priežastis įvardyti finansavimo prioritetai ir lėšų paskirstymo sprendimai.

    Taip pat aptariamas didesnis atsinaujinančios energijos projektas, apimantis saulės, vėjo ir energijos kaupimo infrastruktūrą, kuri turėjo padėti pereiti prie elektrinių sunkvežimių ir elektrifikuoto transporto. Teigiama, kad šio projekto dabartinė forma buvo nukelta, o reikšmingesnių investicijų iki 2031 metų dokumentuose esą nenumatyta.

    Dyzeliu varomos mašinos ir ilgas poveikis

    Tuo pat metu BHP, kaip skelbiama, geležies rūdos kasykloje Jimblebar įsigijo 62 naujus dyzelinius karjerinius savivarčius. Publikacijose pažymima, kad tokie pirkimai gali reikšti ilgesnį iškastinio kuro naudojimą, nes sunkioji kasybos technika eksploatuojama dešimtmečius.

    Žiniasklaida nurodo, kad šie sprendimai gali lemti iškastinio kuro naudojimą bent iki 2030 metų pabaigos, o kai kuriais scenarijais ir ilgiau. Tokia praktika, ekspertų vertinimu, didina riziką nesuderinti deklaruojamų tikslų su realiu emisijų mažinimo tempu.

    „Įrangos pirkimai ir infrastruktūros sprendimai kasyboje dažnai užrakina emisijas ilgam laikui, todėl investicijų kryptis yra ne mažiau svarbi nei vieši įsipareigojimai“, – sakė energetikos transformaciją analizuojantis ekspertas.

    Kol kas BHP šių konkrečių pranešimų viešai nepakomentavo. Pastaraisiais metais kasybos sektoriuje spaudimas mažinti emisijas didėja, tačiau perėjimas prie elektrifikuotos sunkiosios technikos ir atsinaujinančių šaltinių susiduria su kaštų, tiekimo grandinių ir infrastruktūros iššūkiais.