CP v2

Blog

  • Peru dykumoje – paslaptingos spiralės: mokslininkai pagaliau paaiškino, kam jos skirtos

    Peru dykumoje – paslaptingos spiralės: mokslininkai pagaliau paaiškino, kam jos skirtos

    Pietų Peru dykumų slėniuose esančios keistos spiralės iš oro atrodo tarsi milžiniški sūkuriai, tačiau archeologai vis dažniau sutaria: tai ne dekoras ir ne atsitiktinės žymės. Dauguma tyrimų rodo, kad vadinamieji puquios buvo vandens paėmimo angos, susietos su požeminių kanalų sistema.

    Šios konstrukcijos aptinkamos daugiausia Nasca, Taruga ir Las Trancas slėniuose, kur kritulių itin mažai, o paviršinio vandens šaltiniai nepastovūs. Spiralės arba piltuvo formos įėjimai leidžia nusileisti žemyn iki požeminių galerijų, kuriomis tekėdavo vanduo iš vandeningų sluoksnių.

    Kaip veikė puquios sistema?

    Principas buvo paprastas, bet įgyvendinimas reikalavo inžinerinių žinių ir didelių bendruomenės pastangų. Požeminės galerijos nukreipdavo vandenį į vietas, kur jį buvo galima patogiai pasisemti arba nukreipti drėkinimui, o kai kur sienos sutvirtintos akmenimis, sandarinimui naudotas molis.

    Spiraliniai įėjimai, kaip rodo interpretacijos, atliko ne vien prieigos funkciją. Jie padėdavo vėdinti tunelius, o oro judėjimas galėjo palengvinti vandens tekėjimą ir mažinti sąnašų kaupimąsi, be to, žmonės galėdavo nusileisti valyti ir prižiūrėti kanalus.

    Kodėl tai buvo gyvybiškai svarbu?

    Peru pakrantės dykumos laikomos vienomis sausiausių pasaulyje, todėl stabilus vandens šaltinis reiškė galimybę gyventi ir ūkininkauti ištisus metus. Puquios sistema siejama su Nasca kultūra, kuri sugebėjo plėtoti žemdirbystę itin atšiaurioje aplinkoje, remdamasi drėkinimu.

    Nuotoliniai tyrimai, įskaitant palydovinių vaizdų analizę, leido geriau suprasti, kaip puquios išsidėstę slėniuose ir kaip jie dera su gyvenviečių vietomis. Tai sustiprino prielaidą, kad vandens infrastruktūra buvo planuojama pagal bendruomenių poreikius ir padėjo dykumų kraštovaizdį paversti tinkamu intensyvesniam gyvenimui.

    Amžius vis dar kelia ginčų

    Nors ryšys su Nasca civilizacija dažnai laikomas tikėtinu, tiksli statybos data nėra galutinai nustatyta. Dalis mokslininkų puquios priskiria vėlyvesniam Nasca laikotarpiui, tačiau pasitaiko ir argumentų, kad kai kurios konstrukcijos gali būti dar ankstesnės.

    Kai kurie radiokarboniniai bandymai, atlikti su medžiaga, susijusia su akmeniniais elementais, pateikė datas, siekiančias VI–VII amžius, tačiau pabrėžiama metodikos ribotumai ir vietovių įvairovė. Be to, panašios technologijos Anduose galėjo būti naudojamos ir kolonijiniu laikotarpiu, todėl kiekvieną objektą būtina vertinti atskirai.

    Nepaisant datavimo diskusijų, puquios laikomi sudėtinga infrastruktūra, kuriai reikėjo nuolatinės priežiūros ir organizuoto darbo. Tyrėjai trijuose pagrindiniuose slėniuose yra identifikavę 36 iki šiol veikiančias konstrukcijas, o anksčiau jų galėjo būti daugiau nei 50.

  • Radaras „atrado“ slaptus tunelius po Gizos piramide? Straipsnį atšaukė, ginčas įsiplieskė iš naujo

    Radaras „atrado“ slaptus tunelius po Gizos piramide? Straipsnį atšaukė, ginčas įsiplieskė iš naujo

    Mokslininkų bendruomenėje vėl įsiplieskė ginčas dėl sensacingų teiginių apie tariamai aptiktas paslėptas struktūras Gizos Didžiojoje piramidėje. Daug diskusijų sukėlęs tyrimas, kuriame analizuoti radarų signalai, buvo formaliai atšauktas, nurodant rimtas metodologines ir statistines problemas.

    Atšauktame darbe autoriai teigė, kad pritaikę sintetinės apertūros radaro metodiką esą sugebėjo „pamatyti“ piramidės viduje esančių patalpų ir koridorių tinklą. Tačiau kritikai pabrėžė, kad toks aiškinimas kelia abejonių dėl fizikos ribų ir paties metodo tinkamumo tokio masto, itin tankiai akmeniu užpildytai konstrukcijai.

    Kas kelia daugiausia klausimų?

    Archeologijoje radaras iš tiesų naudojamas, tačiau dažniausiai žemės skverbos radaras, kuris tinka tirti negiliai po paviršiumi esančius objektus ir struktūras. Didžiosios piramidės atveju, skeptikų teigimu, sunku pagrįsti scenarijų, kad elektromagnetinės bangos galėtų prasiskverbti per masyvias akmens mases, „atsispindėti“ nuo giliai esančių ertmių ir patikimai sugrįžti į tolimą jutiklį.

    Atšaukimas nereiškia, kad piramidė jau iki galo ištirta ar joje nebeliko paslapčių. Tai greičiau signalas, kad vien tik sensacingų interpretacijų nepakanka: reikalingi pakartojami matavimai, aiškiai aprašyta metodika, nepriklausomas patikrinimas ir duomenų patikimumą pagrindžianti statistika.

    Ką realiai pavyko rasti kitais metodais?

    Pastarąjį dešimtmetį Gizos piramidės tyrimuose daug vilčių siejama su miuonų tomografija, kuri remiasi kosminių dalelių srautu ir leidžia aptikti tankio skirtumus akmens masėje. 2017 metais tarptautinė mokslininkų komanda pranešė apie didelę nežinomą tuštumą virš Didžiosios galerijos, o šis rezultatas tapo vienu svarbiausių šiuolaikinių piramidės vidaus „žemėlapių“ papildymų.

    Vėliau, pasitelkus kosminių spindulių metodus ir miuonų tomografiją, taip pat pranešta apie anksčiau nematytą koridorių šiaurinėje piramidės pusėje. Tokie atradimai rodo, kad pažangios, fizikiniais principais pagrįstos technologijos gali duoti apčiuopiamų rezultatų, tačiau kiekvienas teiginys turi atlaikyti nepriklausomą patikrą.

    Kodėl tokie ginčai kartojasi?

    Gizos piramidė išlieka viena labiausiai visuomenę dominančių archeologinių vietų, todėl bet kokios naujienos apie slaptas erdves akimirksniu sulaukia dėmesio. Mokslui tai kartu ir išbandymas: kuo didesnė sensacija, tuo griežtesni turėtų būti įrodymai, o pateikiami duomenys privalo būti aiškūs, patikrinami ir atkartojami.

    Kol kas aišku viena: apie Didžiosios piramidės vidų dar žinome ne viską, tačiau patikimiausi proveržiai ateina ne iš triukšmingų pareiškimų, o iš ilgalaikių projektų, kruopščiai suderintų metodų ir tarptautinio ekspertų sutarimo.

  • JAV kuria Kosmoso akademiją: ruošiami Space Force žmonės misijoms už Žemės ribų

    JAV kuria Kosmoso akademiją: ruošiami Space Force žmonės misijoms už Žemės ribų

    Jungtinės Valstijos paskelbė planus įkurti U.S. Space Academy – naują karo ir civilinę akademiją, skirtą rengti specialistus veiklai kosmose. Skelbiama, kad ji būtų modeliuojama pagal tokias JAV institucijas kaip West Point ar JAV karinio jūrų laivyno akademija ir orientuota į Kosmoso pajėgų, NASA bei pramonės poreikius.

    Apie iniciatyvą pranešta NASA Johnson Space Center Hjustone. Tą pačią dieną Donaldas Trumpas pasirašė vykdomąjį įsaką, kuriuo sudaroma komisija akademijos projektui parengti, o jos užduotis – per 120 dienų pateikti rekomendacijas dėl studijų turinio, struktūros, absolventų įsipareigojimų ir vietos.

    „Tai vadinsis U.S. Space Academy. Tai didelis dalykas – kaip West Point ar Karinių oro pajėgų akademija, tik kosmosui“, – sakė Donaldas Trumpas.

    Numatoma, kad akademijoje būtų derinamas inžinerinis ir technologinis išsilavinimas su lyderystės rengimu, disciplina ir valstybės tarnybos principais. Oficialiai akcentuojama, kad reikės profesionalų, gebančių dirbti su palydovinėmis sistemomis, ryšiais, stebėsena, orbitine logistika ir kitomis kritinėmis kosmoso infrastruktūromis.

    Projektas turi ir aiškų nacionalinio saugumo matmenį. JAV Kosmoso pajėgos, įkurtos 2019 metais kaip šeštoji JAV ginkluotųjų pajėgų rūšis, yra atsakingos už JAV kosminių pajėgumų apsaugą, įskaitant palydovus ir su jais susijusias valdymo sistemas, o politiniu lygmeniu vis dažniau pabrėžiama konkurencija kosmose.

    Pranešime taip pat teigiama, kad Kosmoso pajėgos šiuo metu turi apie 10 000 karių, o siekis – pajėgumus plėsti. Akademija būtų vienas būdų užtikrinti nuoseklų kadrų rengimą, kai kosminės technologijos tampa ne tik ekonomikos, bet ir gynybos, ryšių bei žvalgybos pagrindu.

    Komisijai, kuri rengs akademijos gaires, vadovauti paskirtas NASA administratorius Jaredas Isaacmanas, joje taip pat dalyvauja gynybos sekretorius Pete’as Hegsethas ir JAV karinių oro pajėgų sekretorius. Galutiniai sprendimai dėl finansavimo ir institucijos statuso priklausys nuo Kongreso, o akademijos vieta dar nėra įvardyta.

    Pastaraisiais metais JAV viešai akcentuoja, kad kosmosas tampa vis labiau užimtas ir ginčijamas: didėja palydovų skaičius, vystomos mėnulio programos, o kritinė infrastruktūra orbitose tampa patraukliu taikiniu trikdymui. Todėl, šalia raketų ir technologijų, prioritetu laikoma ir žmonių rengimo sistema, kuri užtikrintų ilgalaikį pranašumą.

  • Per 48 valandas – du „Pancyr-S1“ nuolaužų kalnai: nuotraukos atskleidė skaudžią spragą

    Per 48 valandas – du „Pancyr-S1“ nuolaužų kalnai: nuotraukos atskleidė skaudžią spragą

    Per dvi paras Rusija neteko dviejų trumpojo nuotolio oro gynybos sistemų „Pancyr-S1“, kurios dažnai naudojamos strateginiams objektams dengti. Vienas kompleksas buvo sunaikintas netoli Kerčės, okupuotame Kryme, kitas – prie Jeisko aerodromo, rodo viešai paskelbtos nuotraukos ir OSINT analitikų vertinimai.

    Kerčės apylinkės išsiskiria tuo, kad ši kryptis siejama su svarbia Rusijos logistika ir infrastruktūra okupuotame Kryme, įskaitant Krymo tiltą. Dėl to bet koks oro gynybos praradimas ten laikomas jautriu, nes silpnina vietos apsaugą nuo dronų ir kitų oro taikinių.

    Jeiske užfiksuota žala – itin didelė: iš kovinės mašinos daugiausia liko sunkvežimio važiuoklė ir išdegęs kovinis modulis. Toks vaizdas leidžia spėti, kad smūgis galėjo būti tiesioginis arba įvykdytas itin arti taikinio, o panaudota kovinė galvutė – didesnės galios.

    OSINT bendruomenėje minimas galimas atakos scenarijus – ukrainietiškas smogiamasis dronas FP-1, siejamas su didele kovine galvute, galinčia sukelti plataus masto konstrukcinius pažeidimus. Kitu atveju, Kerčėje sunaikintas „Pancyr-S1“ atrodo pažeistas kitaip: kovinis modulis dar laikosi ant platformos, tačiau konstrukcijoje matoma didelė išplėšta ertmė, kurią analitikai sieja su smūgiu šalia amunicijos zonos.

    Vertinant Kerčėje užfiksuotą schemą, neatmetama ir mažesnio drono versija, kai taikinys pasiekiamas tiksliau, tačiau su kuklesne kovine galvute. Tarp viešai aptariamų variantų minimas ir „Rubaka“ tipo bepilotis, kuris, kaip teigiama analitinėse apžvalgose, gali būti komplektuojamas ryšio sprendimais, leidžiančiais valdyti dideliais atstumais.

    Šie praradimai išryškina platesnę tendenciją kare Ukrainoje: net oro gynybos sistemos, sukurtos kovai su dronais, pačios vis dažniau tampa bepiločių taikiniais. Dronų technologijos sparčiai evoliucionuoja, o pigių platformų ir tikslesnių navigacijos sprendimų derinys leidžia efektyviai medžioti brangesnius kompleksus.

    „Pancyr-S1“ paprastai montuojamas ant 8×8 sunkvežimio bazės, o jo ginkluotę sudaro valdomos raketos ir du 30 mm automatiniai pabūklai. Kompleksas skirtas dengti objektus nuo įvairių oro grėsmių, įskaitant bepilotes sistemas, tačiau praktika rodo, kad stacionariai dislokuoti vienetai, ypač saugant infrastruktūrą, tampa pažeidžiami tiksliniams smūgiams.

    Ekspertai pabrėžia, kad šiuolaikinėje kovoje vis didesnę reikšmę turi ne vien radarų ir raketų parametrai, bet ir nuolatinė maskuotė, judrumas, daugiasluoksnė gynyba bei elektroninė kova. Jei oro gynybos priemonė paliekama kaip lengvai identifikuojamas stacionarus taikinys, net ir moderni sistema gali būti neutralizuota palyginti nebrangiu dronu.

  • „Sonos“ pristatė 27 sistemą ir Beam Ultra su Ace Ultra: kiek kainuos naujienos Lietuvoje

    „Sonos“ pristatė 27 sistemą ir Beam Ultra su Ace Ultra: kiek kainuos naujienos Lietuvoje

    „Sonos“ pranešė apie rudeninį produktų atnaujinimą ir pristatė naują garso sistemų programinės įrangos laidą „Sonos 27“, taip pat du naujus įrenginius: garso juostą Beam Ultra ir belaidžes ausines Ace Ultra. Bendrovė skelbia, kad naujienas jau galima užsisakyti iš anksto, o oficiali prekybos pradžia numatyta rugsėjo 29 dieną.

    Beam Ultra bus siūlomas dviejų spalvų, juodos ir baltos, o Ace Ultra pirkėjams žadama daugiau pasirinkimų: juoda, šviesiai pilka, tamsiai pilka ir smėlio atspalvis. Gamintojas akcentuoja, kad tai orientuota į skirtingus interjerus ir mobilų naudojimą, o ne vien tik į technines specifikacijas.

    „Sonos“ teigia, kad Beam Ultra komplektuojamas su devyniais garsiakalbiais, iš kurių du nukreipti į viršų, todėl garso juosta gali atkurti 7.1.2 formato erdvinį garsą su „Dolby Atmos“ palaikymu. Taip pat integruota keturių lygių kalbos aiškumo stiprinimo funkcija, paremta DI, skirta ryškesniam dialogų girdimumui.

    Ace Ultra ausinės, pasak gamintojo, vienu įkrovimu gali veikti iki 35 valandų su įjungtu aktyviu triukšmo slopinimu. Taip pat nurodoma, kad modelyje naudojama 10 mikrofonų sistema, kuri paprastai reikalinga tiek triukšmo slopinimui, tiek skambučių kokybei ir balso komandų atpažinimui.

    Kas naujo „Sonos 27“ atnaujinime

    Kartu pristatyta „Sonos 27“ operacinė sistema orientuota į patogesnį valdymą ir naujus garso paskirstymo scenarijus namuose. Bendrovė mini DI paremtą valdymą, atnaujintą programėlę ir patobulintus sprendimus, susijusius su įrenginių aptikimu bei jų išdėstymo supratimu.

    „Sonos“ nurodo, kad diegimas prasidės rugsėjo 8 dieną, o atnaujinimas turėtų pasiekti „Sonos S2“ ekosistemos įrenginius. Tokie atnaujinimai paprastai svarbūs ne tik dėl naujų funkcijų, bet ir dėl stabilumo bei suderinamumo su transliavimo paslaugomis.

    Kainos ir konkurentai

    Tikslios kainos skirtingose rinkose gali skirtis priklausomai nuo prekybininkų ir akcijų, tačiau „Sonos“ naujienos tradiciškai pozicionuojamos aukštesnėje kainų kategorijoje. Pirkėjai, ieškantys alternatyvų, dažnai lygina tokio segmento garso juostas su „Samsung“ Q serijos sprendimais, o ausinių rinkoje su „Sony“ WH-1000XM serija.

    Renkantis verta atkreipti dėmesį ne tik į deklaruojamas specifikacijas, bet ir į ekosistemą: ar namuose jau naudojami „Sonos“ įrenginiai, ar svarbus kelių kambarių garsas, bei kaip patogiai veikia programėlė. Praktikoje būtent programinės įrangos kokybė ir atnaujinimų dažnis dažnai tampa lemiamu veiksniu ilgalaikiam pasitenkinimui.

  • Kremliaus paslaptis išlindo eteryje: propagandistai netyčia parodė naujų lėktuvų korpusus

    Kremliaus paslaptis išlindo eteryje: propagandistai netyčia parodė naujų lėktuvų korpusus

    Rusijos propagandinės televizijos reportažas iš Ural Civil Aviation Works gamyklos Jekaterinburge netikėtai sukėlė klausimų dėl Kremliaus karinės aviacijos planų. Į kadrą pateko karinę paskirtį turinčių orlaivių detalės, nors dalis vaizdo buvo specialiai sulieta.

    Reportažas buvo rengiamas apie lengvą daugiafunkcį lėktuvą LMS-901 „Baikal“. Tačiau žiūrovai pastebėjo, kad gamybinėje salėje, net ir po vaizdo užmaskavimo, galima įžiūrėti mažiausiai du, o gal ir tris UTS-800 mokomojo-treniruotės lėktuvo fiuzeliažus.

    „Sulytas fragmentas turėjo paslėpti, kas iš tiesų gaminama už reportažo nugaros, bet kontūrai vis tiek liko matomi“, – teigė socialiniuose tinkluose įrašą aptarę stebėtojai.

    UTS-800 yra Rusijoje kuriamas dvivietis turbopropelerinis mokomasis lėktuvas, skirtas pradiniam pilotų rengimui: baziniam valdymui, navigacijai ir akrobatikos elementams. Jis siejamas su VK-800SP variklio programa ir turėtų pakeisti senstančius L-39, kurie ilgą laiką buvo naudojami kaip tarpinė grandis pilotų rengime.

    Pirmasis UTS-800 prototipas viešai pristatytas 2021 metais, o pirmasis skrydis įvyko 2023 metais. Vis dėlto informacijos apie realius gamybos tempus, užsakymus ir įvedimo į sistemą grafiką viešumoje nedaug, todėl bet kokie netiesioginiai vaizdiniai signalai iš gamyklų sulaukia didelio dėmesio.

    Vaizdo įrašas neleidžia tiksliai nustatyti, kokioje stadijoje yra matomi fiuzeliažai ir ar tai bandymų, ar jau tarnybai skirti orlaiviai. Tačiau pats faktas, kad konstrukcijos matomos gamybinėje erdvėje, rodo, jog projektas gali judėti nuo prototipų link mažos serijos gamybos.

    Gynybos analitikai ne kartą pabrėžė, kad Rusijai sunkėjant prieigai prie Vakarų komponentų, didėja spaudimas remtis vietine tiekimo grandine ir standartizuoti platformas. Dėl to mokomųjų orlaivių programos tampa ne tik karinio rengimo, bet ir platesnės pramonės politikos dalimi, o netyčia atskleisti kadrai gali būti vertingi vertinant realius pajėgumus.

  • „Apple“ iPhone Air po metų atpigo iki 930 eurų: ar 2026 metais dar verta pirkti?

    „Apple“ iPhone Air po metų atpigo iki 930 eurų: ar 2026 metais dar verta pirkti?

    „Apple“ iPhone Air į rinką atkeliavo kartu su 17 serijos modeliais ir nuo pat pradžių buvo pozicionuojamas kaip lengvesnis, plonesnis, bet vis dar galingas pasirinkimas. Visgi didžiausią triukšmą sukėlė ne dizainas, o kaina: startas siekė apie 1 230 eurų, tačiau per mažiau nei metus šis modelis pastebimai nuvertėjo.

    Šiandien iPhone Air daugelyje elektronikos parduotuvių galima rasti jau už mažiau nei 930 eurų, o skirtumas nuo pradinės kainos siekia maždaug 300 eurų. Tokį kritimą dažniausiai lemia mažesnė paklausa nei tikėtasi, agresyvios akcijos ir tai, kad rinkoje atsiranda naujesni 18 šeimos modeliai, kurie išlaiko aukštesnę kainą ilgiau.

    Didžiausia šio telefono dilema – baterija. iPhone Air turi 3 149 mAh talpos akumuliatorių, kuris, vertinant dabartines rinkos tendencijas, atrodo kukliai. Tačiau praktikoje, naudojant įprastai, telefoną dažniausiai užtenka krauti kartą per parą, o iki vakaro neretai lieka tik keli procentai energijos.

    Per maždaug 11 mėnesių intensyvesnėmis dienomis baterija gali priversti ieškoti papildomo įkrovimo, ypač ilgai naudojant navigaciją ar aktyviai filmuojant. Toks scenarijus daugeliui vartotojų yra realus kompromisas: už mažesnę kainą gaunamas galingas įrenginys, bet ne maksimalus autonomiškumas.

    Svarbu ir baterijos dėvėjimasis, nes tai vienas jautriausių kriterijų perkant telefoną 2026 metais. Po 307 įkrovimo ciklų maksimalios talpos rodiklis gali siekti apie 96 proc., o tai laikoma gana normaliu rezultatu beveik metų naudojimui, jei telefonas kraunamas kasdien.

    Kalbant apie atsparumą, ekranas dengiamas Ceramic Shield tipo danga, kuri „Apple“ komunikacijoje siejama su didesniu atsparumu braižymuisi. Kasdienėje realybėje tai reiškia, kad net ir be dėklo ar apsauginio stiklo smulkūs įbrėžimai ne visada tampa problema, tačiau mygtukų dažų nusidėvėjimas po metų pasitaiko dažniau.

    Didelė iPhone Air stiprybė – našumas ir programinės įrangos perspektyva. Telefonas komplektuojamas su A19 Pro lustu ir 12 GB operatyviosios atminties, todėl kasdienėse užduotyse jis išlieka greitas net po metų, o sisteminiai atnaujinimai paprastai užtikrina ilgesnį palaikymą nei daugumoje „Android“ segmentų.

    Testuojant iOS 27 beta versiją svarbu suprasti, kad tokie leidimai nėra galutinis produktas, todėl gali pasitaikyti klaidų ar didesnis energijos suvartojimas. Vis dėlto kryptis aiški: „Apple“ dažnai akcentuoja optimizavimą, greitesnį programėlių paleidimą ir efektyvesnį resursų valdymą, o tai gali šiek tiek pagerinti ir baterijos laiką.

    Dar vienas argumentas – DI funkcijos, kurios vis dažniau tampa pirkimo motyvu. Dėl panašios aparatinės įrangos iPhone Air gali gauti tą patį DI funkcijų paketą kaip ir brangesni modeliai, įskaitant dalies užduočių apdorojimą pačiame įrenginyje, o ne vien debesijoje, kas svarbu greičiui ir privatumui.

    Kamera čia kuklesnė, nes naudojamas vienas objektyvas, todėl iPhone Air varžosi ne su Pro linija, o su tais, kuriems svarbiausia patikimas kasdienis fotografavimas. Jei prioritetas yra priartinimas, keli židinio nuotoliai ar pažangesnės vaizdo galimybės, logiškiau dairytis į aukštesnės klasės alternatyvas.

    Ar iPhone Air verta pirkti 2026 metais? Tai gali būti racionalus pasirinkimas tiems, kas nori „Apple“ ekosistemos, aukšto našumo ir ilgalaikių atnaujinimų, bet nenori mokėti už naujausią modelį pilnos kainos. Tačiau ieškantiems itin ilgo baterijos darbo ar universalesnės kameros, šis kompromisų rinkinys gali pasirodyti per griežtas.

  • Lenkai svarsto „Apache“ ir vietinių dronų duetą: generolas užsiminė, kas gali pakeisti mūšį

    Lenkai svarsto „Apache“ ir vietinių dronų duetą: generolas užsiminė, kas gali pakeisti mūšį

    Lenkijos kariuomenėje vėl įsiplieskė diskusija, ar būsimi koviniai sraigtasparniai AH-64E „Apache“ galėtų būti pritaikyti darbui su šalies gamybos dronais. Apie tai viešai kalbėjo Lenkijos kariuomenės generolas Wiesławas Kukuła, pabrėžęs, kad tokia integracija ateityje yra labai tikėtina.

    Idėja paprasta: sraigtasparniui suteikti galimybę iš oro valdyti arba bent jau gauti realaus laiko informaciją iš bepiločių. Tai galėtų didinti įgulų situacijos suvokimą, greitinti taikinių paiešką ir leisti efektyviau naudoti ginkluotę, ypač kai reikia veikti sudėtingoje oro gynybos aplinkoje.

    Vis dėlto kol kas tai išlieka aukšto rango kariškio vertinimas, o ne oficialiai pradėta programa. Nuo sutarties dėl „Apache“ įsigijimo pasirašymo iki šiol viešai nepaskelbta apie konkrečius techninius darbus, bandymus ar naujas sutartis, kurios apimtų lenkiškų dronų integravimą su šiais sraigtasparniais.

    Kaip veiktų įgula ir dronai

    Lenkijos kariuomenė jau anksčiau yra minėjusi, kad AH-64E bus komplektuojami su MUMT-X sprendimu, skirtu įgulų ir bepiločių sąveikai. Tokia koncepcija leidžia sraigtasparniui ne tik matyti drono perduodamus vaizdo ir jutiklių duomenis, bet ir tam tikrais atvejais perduoti užduotis ar komandas, priklausomai nuo integracijos lygio.

    „Jei kalbame apie bepiločius, verta pabrėžti, kad „Apache“ turi sąveikos su tokiomis platformomis galimybes per MUMT-X sistemą, kuri bus montuojama mūsų AH-64E, o mes norime tas galimybes ateityje išnaudoti“, – sakė brigados generolas Krzysztofas Zwolińskis.

    Ekspertų vertinimu, tokia sąveika dažniausiai orientuojama į vadinamąją žvalgybą prieš smūgį, kai dronas atlieka paiešką ir stebėjimą, o sraigtasparnis, išlaikydamas saugesnį atstumą, priima sprendimą dėl ugnies panaudojimo. Praktikoje tai reiškia didesnį lankstumą ir mažesnę riziką įgulai.

    Kontraktas milžiniškas, o integracija gali kainuoti dar

    Lenkija 2024 metais rugpjūčio 13 dieną pasirašė sutartį dėl 96 AH-64E „Apache“ įsigijimo su ginkluotės, logistikos ir mokymų paketais. Sutarties vertė siekė 10 mlrd. Jungtinių Valstijų dolerių, tai yra maždaug 9,2 mlrd. eurų, skaičiuojant apytiksliu pastarųjų metų vidutiniu kursu.

    Šalia pagrindinio kontrakto buvo pasirašytos ir trys ofseto sutartys, kurių bendra vertė siekė apie 1,23 mlrd. Lenkijos zlotų, tai yra maždaug 280 mln. eurų. Be to, pereinamajam laikotarpiui Lenkija sudarė ir sutartį dėl 8 AH-64D „Apache“ nuomos mokymams, kurios vertė siekė 1,2 mlrd. zlotų, arba apie 270 mln. eurų.

    Galima lenkiškų dronų integracija į „Apache“ ekosistemą greičiausiai reikštų papildomas derybas, bandymus, sertifikavimą ir atskiras sutartis. Tai ypač aktualu kalbant apie ryšio saugumą, duomenų perdavimo protokolus, programinės įrangos suderinamumą ir atsparumą elektroninei kovai.

    Kodėl tai svarbu ir pramonei

    Lenkijos gynybos pramonė, įskaitant tokius gamintojus kaip „WB Group“, aktyviai vysto bepiločių sprendimus, todėl karinės vadovybės signalai apie galimą integraciją būtų reikšmingi ir ekonomine prasme. Vietinių sistemų įtraukimas į didelę platformą gali reikšti užsakymus, kompetencijų augimą ir didesnę technologinę nepriklausomybę.

    Kita vertus, integracija su amerikietiška platforma dažnai priklauso nuo eksporto kontrolės, prieigos prie sąsajų ir gamintojo leidimų. Todėl net ir turint politinę valią, realus kelias iki veikiančio sprendimo paprastai užtrunka, o rezultatas priklauso nuo abiejų pusių techninių ir teisinių susitarimų.

  • Jūsų Smart TV stringa su „Netflix“? Vienas paprastas nustatymas dažnai grąžina greitį

    Jūsų Smart TV stringa su „Netflix“? Vienas paprastas nustatymas dažnai grąžina greitį

    Jei „Netflix“ ar kitos srautinio turinio programėlės išmaniajame televizoriuje pradėjo strigti, ilgai krauti meniu ar vėluoti reaguoti į pultelį, dažna priežastis būna perpildyta vidinė atmintis. Skirtingai nei telefonuose, daugelis televizorių turi palyginti mažai vietos programėlėms ir laikiniems duomenims.

    Dalis atminties būna užimta dar prieš pirmą įjungimą, nes ją „suvalgo“ pati operacinė sistema ir jos veikimui būtini failai. Tipinis šiuolaikinis Smart TV dažnai turi apie 8–16 GB vidinės atminties, o realiai programėlėms neretai lieka tik maždaug 4–8 GB.

    Situaciją pablogina tai, kad televizoriuose iš anksto įdiegiamos populiarios programėlės, tokios kaip „Netflix“ ar „YouTube“, taip pat gamintojo paslaugos. Vėliau vartotojai įsidiegia dar daugiau platformų, o laisvos vietos lieka vis mažiau, todėl sistema ima veikti lėčiau.

    Dažniausias kaltininkas – talpykla

    Neretai stabdymą sukelia ne vien programėlių skaičius, o jų sukaupta talpykla. Programėlės į atmintį įrašo laikinus failus, pavyzdžiui, peržiūrų miniatiūras, rekomendacijų duomenis ar kitus elementus, kad kitą kartą viskas būtų įkeliama greičiau.

    Laikui bėgant talpykla išsipučia, ypač jei naudojamos kelios vaizdo platformos. Tuomet Smart TV gali pradėti trūkčioti, lėčiau atidaryti programėles, o „Netflix“ meniu ar turinio perjungimas tampa pastebimai vangus.

    Greičiausias ir saugiausias sprendimas dažniausiai yra išvalyti programėlių talpyklą. Tai paprastai galima padaryti per televizoriaus nustatymus, atsidarius programėlių valdymą ir pasirinkus konkrečią programėlę, pavyzdžiui, „Netflix“, kur būna funkcija talpyklai išvalyti.

    Ši procedūra įprastai neištrina pačių programėlių ir dažniausiai nepašalina prisijungimo duomenų, tačiau kai kuriuose modeliuose nustatymai gali skirtis. Po valymo verta iš naujo paleisti televizorių, kad sistema atnaujintų fone veikiančius procesus ir stabiliau perskirstytų resursus.

    Ką daryti, jei to neužtenka?

    Jeigu po talpyklos išvalymo televizorius vis tiek lėtas, pravartu peržvelgti įdiegtas programėles ir pašalinti tas, kurių nenaudojate. Praktikoje dauguma žmonių reguliariai žiūri kelias platformas, o likusios mėnesiais tik užima vietą ir kartais atsinaujina fone.

    Su gamyklinėmis programėlėmis situacija gali būti sudėtingesnė, nes ne visi gamintojai leidžia jas pašalinti. Tokiu atveju galima pabandyti bent jau išjungti automatinį jų paleidimą ar išvalyti talpyklą, kad jos neužimtų papildomų resursų.

    Jei televizorius senesnis ir turi ribotus techninius resursus, praktišku sprendimu tampa išorinė srautinio turinio priedėlis, jungiamas per HDMI. Tokie įrenginiai turi savo operacinę sistemą, atmintį ir programėles, todėl televizorius iš esmės lieka tik ekranu, o tai dažnai pastebimai pagerina „Netflix“ ir kitų platformų veikimą.

  • Šis ženklas miestuose keičia taisykles: 30 km per valandą galioja visoje zonoje

    Šis ženklas miestuose keičia taisykles: 30 km per valandą galioja visoje zonoje

    Vairuotojai vis dažniau miestuose pamato ne įprastą apvalų greičio ribojimo ženklą, o stačiakampę lentelę su įrašyta leistina riba. Tai vadinamoji Tempo 30 zona, kurioje nustatytas maksimalus greitis dažniausiai siekia 30 km per valandą, bet gali būti ir 20 ar 50 km per valandą.

    Esminis skirtumas nuo įprasto greičio ribojimo yra tas, kad Tempo 30 zonoje ribojimas galioja visoje teritorijoje. Sankryža šio ribojimo nepanaikina, todėl vien to, kad pasukote į kitą gatvę, nepakanka manyti, jog vėl galima važiuoti greičiau.

    Tempo 30 zonos pabaigą žymi atskiras ženklas, kuriame ribojimo skaičius yra perbrauktas. Tik jis informuoja, kad išvažiavote iš zonos ir nuo to momento taikomos įprastos tos gatvės ar kelio taisyklės.

    Tokios zonos miestuose diegiamos pirmiausia dėl saugumo: mažesnis greitis reiškia trumpesnį stabdymo kelią ir daugiau laiko reakcijai, ypač vietose, kur daug pėsčiųjų ir dviratininkų. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, partrenktam pėsčiajam prie 50 km per valandą greičio sunkaus sužalojimo ar žūties rizika yra apie 80 proc., o prie 30 km per valandą mažėja iki maždaug 10 proc.

    Tempo 30 zonose dažnai taikomos ir fizinės eismo raminimo priemonės: greičio kalneliai, pakeltos pėsčiųjų perėjos, kelio susiaurinimai ar kitos kliūtys, kurios priverčia vairuotoją sumažinti greitį. Svarbu tai, kad prieš tokias priemones ne visada būna papildomi įspėjamieji ženklai, todėl važiuojant zonoje reikia išlaikyti didesnį budrumą.

    Vairuotojai šią zoną neretai supainioja su gyvenamąja zona, tačiau tai nėra tas pats. Gyvenamojoje zonoje leistinas greitis paprastai yra iki 20 km per valandą, pėstieji turi pirmenybę, o statyti automobilį leidžiama tik pažymėtose vietose.

    Tempo 30 zonoje pėstieji privalo judėti šaligatviais, o važiuojamąją dalį kirsti tam skirtose vietose, kaip ir įprastame eisme. Parkavimo taisyklės taip pat dažniausiai išlieka tokios pačios kaip bendroje eismo tvarkoje, jei papildomai nenurodyta kitaip.

    Dar vienas niuansas, kuris vairuotojams sukelia daugiausia klaidų, yra pirmumo taisyklės. Daugelyje Tempo 30 zonų vyrauja lygiaverčių sankryžų tinklas, todėl dažnai taikoma dešinės rankos taisyklė ir privaloma praleisti transporto priemonę iš dešinės.