Tag: Archeologija

  • Netikėtas radinys prie Lenkijos sienos: aptiko skitams būdingų strėlių antgalių ir papuošalų

    Netikėtas radinys prie Lenkijos sienos: aptiko skitams būdingų strėlių antgalių ir papuošalų

    Lenkijos Liublino vaivadijoje, Tomašuvo apskrityje, Wierzbicos apylinkėse aptiktas iki šiol nežinomas archeologinis objektas, kuriame rasta maždaug prieš 2 500–3 000 metų datuojamų dirbinių. Apie radinius viešai pranešė Liublino vaivadijos paveldo apsaugos pareigūnai, o pirminė medžiaga jau perduota tolimesniam vertinimui.

    Radinių kompleksas išsiskiria tuo, kad dalis jų yra aiškiai būdingi skitų karybai ir metalo dirbiniams. Tarp svarbiausių objektų minimi keturi bronziniai, triašmeniai strėlių antgaliai, kurių forma dažnai siejama su skitų naudotais kompozitiniais lankais ir jų karybos tradicija.

    Didžiausias strėlės antgalis siekia apie 4 centimetrus, o jo briaunose matyti liejimo siūlių pėdsakai. Tokios technologinės detalės archeologams padeda atsekti, kaip buvo gaminami ginklai, ir tikslinti jų chronologiją bei kilmės ryšius su stepės regionų dirbtuvėmis.

    Be ginkluotės, Wierzbicos vietovėje rasta ir bronzinių papuošalų: apyrankė iš plonos bronzinės skardos, dekoruota smulkių įspaudų trikampiais, taip pat susukto vielinio metalo apyrankių fragmentai. Tarp smulkesnių radinių minimas bronzinis žiedelis ir vinies formos puošmenos, galėjusios būti kostiumo ar diržų detalės.

    Netoliese, Kornie vietovėje, aptiktas ir bronzinis durklas, kurio ilgis apie 15 centimetrų. Nors būklė prasta, preliminariai jis gali būti priskiriamas vėlyvajam bronzos amžiui arba ankstyvajam geležies amžiui, kai Vidurio Europoje vyko reikšmingi technologiniai ir socialiniai pokyčiai.

    Ką tai reiškia regiono istorijai?

    Skitai pirmojo tūkstantmečio prieš mūsų erą laikotarpiu užėmė didžiules Eurazijos stepių teritorijas ir buvo žinomi kaip mobilūs raiteliai bei lankininkai. Jų įtaka neapsiribojo vien stepėmis: archeologiniai radiniai rodo kontaktus, prekybą, technologijų sklaidą ir galimus konfliktus su Vidurio Europos bendruomenėmis.

    Svarbu tai, kad vien skitams būdingų dirbinių aptikimas dar nereiškia, jog vietovėje nuolat gyveno skitai. Tokie daiktai galėjo patekti per mainus, kaip grobis, per tarpininkus arba kaip vietinių meistrų imitacijos, todėl galutinėms išvadoms reikės platesnių tyrimų.

    Kokie tyrimai laukia toliau?

    Norint tiksliau įvertinti radinių kilmę, archeologai paprastai siekia nustatyti tikslią radimvietės stratigrafiją, ieško gyvenvietės ar kapinyno požymių ir vertina, ar objektai susiję tarpusavyje. Svarbūs ir laboratoriniai metodai, pavyzdžiui, metalų sudėties analizė, kuri gali parodyti žaliavos šaltinius ir gamybos tradicijas.

    Jei bus patvirtinta, kad objektas susijęs su platesniu kultūrinių ryšių tinklu, jis gali papildyti žinias apie skitų pasaulio sąlyčius su dabartinės pietryčių Lenkijos teritorijoje gyvenusiomis bendruomenėmis. Vietos paveldo specialistai pabrėžia, kad šis atradimas atveria naujų klausimų apie regiono priešistorę ir ryšius su tolimais Eurazijos stepės centrais.

  • Netoli Lenkijos sienos aptiko paslaptingą bronzos amžiaus statinį: kam jis buvo skirtas?

    Netoli Lenkijos sienos aptiko paslaptingą bronzos amžiaus statinį: kam jis buvo skirtas?

    Netoli Seddino gyvenvietės, visai šalia Berlyno, archeologai aptiko neįprastą bronzos amžiaus konstrukciją, kurios paskirtis kol kas kelia daugiau klausimų nei atsakymų. Pirminiai datavimo rezultatai rodo, kad statinys galėjo būti pastatytas apie 850 metus prieš mūsų erą.

    Didžiausią nuostabą tyrėjams kelia beveik idealus kvadratinis planas ir santykinai tikslūs matmenys: maždaug 10,6 x 11,4 metro. Ši forma aiškiai išsiskiria iš Šiaurės Vokietijoje tuo laikotarpiu dažniau aptinkamų gyvenamųjų namų, kurie paprastai būdavo pailgi ir stačiakampiai.

    Ar tai galėjo būti šventvietė?

    Neįprastas išplanavimas paskatino versiją, kad pastatas galėjo atlikti ceremoninę ar religinę, o ne buitinę funkciją. Brandenburgo paveldo apsaugos institucijoje dirbantis archeologas Franzas Schopperis objektą apibūdino kaip templum, taip užsimindamas apie galimą ryšį su kulto praktikomis.

    Tyrėjų dėmesį patraukė ir radiniai už statinio ribų. Žemės įdubose aptikta daug vėlyvojo bronzos amžiaus keramikos, įskaitant ypač didelius indus, kurių angos skersmuo viršijo 50 centimetrų.

    Puotos, aukos ir ugnies pėdsakai

    Tokie dideli indai dažnai siejami su gausesniais susibūrimais, bendromis vaišėmis ar apeigomis, kai maistas ir gėrimai ruošiami didesniam žmonių skaičiui. Tai sustiprina spėjimą, kad vieta galėjo būti reikšminga ne vien vienai šeimai, o platesnei bendruomenei.

    Dar viena reikšminga detalė yra gausūs gyvūnų kaulai, ant kurių matyti ugnies pėdsakų. Tai gali rodyti tiek kolektyvines vaišes, po kurių likučiai būdavo sudeginami, tiek ir aukojimo praktiką, kai ugnis būdavo esminė ritualo dalis.

    Ką sufleruoja vieta šalia karališkojo pilkapio?

    Kasimo darbams vadovaujantis Getingeno universiteto archeologas Immo Heske pabrėžia, kad architektūros ir radinių derinys suteikia retą progą geriau suprasti, kaip bronzos amžiaus bendruomenės organizavo socialinį gyvenimą ir kokią vietą jame užėmė tikėjimas.

    Papildomą intrigos sluoksnį suteikia vietovės kontekstas. Archeologų vertinimu, IX amžiuje prieš mūsų erą netoliese galėjo būti gyvenvietė, kurioje gyveno apie 200–300 žmonių, o jie vertėsi žemdirbyste, medžio apdirbimu ar metalurgija.

    Naujai aptiktas statinys stovi aukštesnėje reljefo vietoje netoli monumentalaus Seddino pilkapio, tradiciškai siejamo su legendiniu karaliumi Hinzu. Vis dėlto rašytinių šaltinių iš bronzos amžiaus nėra, o žmogaus palaikų fragmentai, kadaise buvę kape, dingo Antrojo pasaulinio karo metais, todėl aiškių atsakymų kol kas nėra.

    Tyrėjai pabrėžia, kad galutines išvadas leis daryti tik tolimesnės analizės, įskaitant tikslesnį stratigrafinį datavimą, radinių tyrimus ir platesnį vietovės kontekstą. Kol kas Seddino apylinkės atrodo buvusios daugiau nei vien svarbaus asmens laidojimo vieta.

  • Vezuvijaus sunaikinti ritiniai prabilo po 2 000 metų: DI atskleidė tai, kas atrodė neįmanoma

    Vezuvijaus sunaikinti ritiniai prabilo po 2 000 metų: DI atskleidė tai, kas atrodė neįmanoma

    Praėjus beveik 2 000 metų po 79 metais įvykusio Vezuvijaus išsiveržimo, mokslininkai vis drąsiau artėja prie vienos didžiausių antikos mįslių: kaip perskaityti sudegintus Herculaneumo papirusus jų nepažeidžiant. Tai, kas ilgą laiką atrodė prarasta amžiams, dabar atkuriama pasitelkiant itin tikslius rentgeno skenavimus, trimatį modeliavimą ir dirbtinį intelektą.

    Išsiveržimas sunaikino Pompėją ir Herculaneumą, tačiau tuo pat metu dalį paveldo paradoksaliai „užkonservavo“ po pelenais ir uolienų masėmis. Būtent todėl iki šių dienų išliko unikalus radinys, vadinamas Herculaneumo ritiniais, tik jų būklė priminė trapius, apanglėjusius anglies gabalus.

    Villa dei Papiri paslaptis

    Maždaug XVIII amžiaus viduryje kasinėjant Herculaneume, vadinamojoje Papirusų viloje buvo aptikta daugiau kaip 1 000 ritinių kolekcija. Istorikams tai galėtų būti neįkainojamas šaltinis apie romėnų kasdienybę, filosofiją ir to meto intelektinį gyvenimą.

    Problema ta, kad bandymai ritinius išvynioti tradiciškai dažnai baigdavosi katastrofa: medžiaga byrėdavo, o rašalas ir pluoštas buvo taip pažeisti, kad tekstas tiesiog išnykdavo. Dėl šios priežasties daugelį dešimtmečių vyravo nuostata, kad didžioji dalis turinio liks nepasiekiama.

    Skaitmeninis išvyniojimas be prisilietimo

    Lūžį atnešė 2023 metais pradėtas tarptautinis projektas „Vesuvius Challenge“, skatinantis kurti metodus, leidžiančius ritinius „išvynioti“ virtualiai. Pirmasis etapas – itin didelės raiškos rentgeno tomografija, kai papirusas nuskenuojamas taip, kad būtų galima atkurti jo vidinę struktūrą trimatėje erdvėje.

    Tuomet speciali programinė įranga skaitmeniniu būdu atskiria susisluoksniavusius lapus ir juos „ištiesina“, tarsi ritinys būtų atsargiai išvyniotas. Kritinis žingsnis – atpažinti rašalo pėdsakus: čia dirbtinis intelektas ieško mikroskopinių medžiagos tankio ir tekstūros skirtumų, kurie gali išduoti raides, nors plika akimi jos nematomos.

    „Algoritmai padeda aptikti rašalą, bet galutinį žodį vis tiek taria specialistai, nes klaidų rizika išlieka“, – pabrėžia su projektais dirbantys tyrėjai, aiškindami, kodėl filologų ir antikos ekspertų patikra yra būtina.

    Pirmieji rezultatai ir ko dar tikimasi

    Vienas svarbiausių proveržių pasiektas 2023 metų pabaigoje, kai tyrėjams pavyko perskaityti apie 15 graikiško teksto kolonų iš vieno ritinio. Vis dėlto tai sudarė tik maždaug 5 proc. konkretaus dokumento, todėl potencialas išlieka milžiniškas.

    Iki šiol daugiausia pavyko identifikuoti epikūrinės filosofijos tekstus, siejamus su antikos autoriais, rašiusiais apie malonumą, baimę ir dvasinę ramybę. Mokslininkai tikisi, kad tolesni skenavimai ir tikslesni DI modeliai gali atverti ir visiškai nežinomus veikalus, kurių kopijos nepasiekė mūsų laikų.

    Skaičiuojama, kad panašūs metodai gali būti pritaikyti šimtams kitų ritinių, tačiau kiekvienas jų skiriasi suspaudimo laipsniu, medžiagos pažeidimais ir rašalo savybėmis. Dėl to procesas nėra vieno mygtuko paspaudimas, o kruopštus, iteracinis darbas.

    DI pagalba atkuriant freskas

    Dirbtinis intelektas tampa svarbus ne tik tekstams. Panašūs metodai taikomi ir antikinių objektų rekonstrukcijai, kai išlikę tūkstančiai fragmentų, o rankinis jų dėliojimas gali užtrukti metus ar net tapti praktiškai neįmanomas.

    Vienas ryškesnių pavyzdžių – Pompėjoje buvęs freskomis dekoruotas lubų fragmentas, kuris išgyveno antikinę katastrofą, bet vėliau buvo apgadintas XX amžiuje. Šiuolaikiniai projektai sujungia vaizdinimą, 3D modelius ir robotiką: algoritmai siūlo, kur turėtų atsidurti kiekviena detalė, o robotai gali padėti fiziškai sudėti fragmentus prižiūrint ekspertams.

    Tyrėjai pabrėžia, kad didžiausia šių metodų vertė – galimybė grąžinti istorijai tai, kas kitu atveju liktų muziejų saugyklų dėžėse arba būtų laikoma nebeatskaitoma. Kiekviena atkurta teksto eilutė ar sujungtas freskos gabalas praplečia supratimą apie senovės Viduržemio jūros pasaulį.

  • Palydovai aptiko dingusio miesto pėdsakus Omane: ar tai legendinis Ubaras iš senųjų pasakojimų?

    Palydovai aptiko dingusio miesto pėdsakus Omane: ar tai legendinis Ubaras iš senųjų pasakojimų?

    Dar 1990-aisiais palydovinės nuotraukos ir radarų duomenys Omane atkreipė archeologų dėmesį į po smėliu slypinčius statinių kontūrus. Tuomet kilo drąsi hipotezė, kad tai gali būti Ubaro, legendomis apipinto prekybos centro, pėdsakai, tačiau galutinis atsakymas iki šiol nėra rastas.

    Ubaras pasakojimuose apibūdinamas kaip turtingas miestas pietinėje Arabijos pusiasalio dalyje, klestėjęs iš prekybos ir karavanų kelių kontrolės. Pasak legendų, miestas esą pranyko, kai jį užpustė dykuma, todėl šimtmečius nebuvo aišku, ar kalbama apie tikrą vietą, ar tik apie mitą.

    Ši istorija dažnai siejama ir su Iramos vardu, minimu Korane, bei pasakojimais apie didingą vietą su išskirtinėmis kolonomis. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad Iramas ir Ubaras nebūtinai reiškia tą patį objektą, o ryšys tarp jų formavosi per ilgas interpretacijų ir perpasakojimų grandines.

    Hipotezėms apie realų pagrindą svarbus ekonominis kontekstas: pietinė Arabija ilgą laiką buvo viena reikšmingiausių smilkalų prekybos zonų. Smilkalai buvo vertinama prekė religiniams ritualams ir kasdieniam naudojimui, o karavanams reikėjo vandens, saugių stovyklaviečių ir maršrutų, todėl oazės natūraliai virsdavo prekybos mazgais.

    Šiuolaikinės paieškos įgavo pagreitį 1980-aisiais, kai pradėta kryptingai taikyti nuotolinius Žemės stebėjimo metodus. Buvo analizuojami palydoviniai vaizdai ir radarų duomenys, leidžiantys atsekti senųjų karavanų kelių pėdsakus net ten, kur paviršių dengia smėlis ar sujudintas gruntas.

    Tokie duomenys nenurodo, kad palydovai būtų nufotografavę visą miestą po dykuma, tačiau jie padeda suprasti, kur verta kasti. 1990 ir 1991 metais ekspedicijos nukreipė tyrėjus į Šisro apylinkes pietų Omane, netoli Rub al Chali dykumos, dar vadinamos Tuščiąja ketvirte.

    Vietoje aptikta įtvirtintos gyvenvietės liekanų: mūrinės sienos, bokštai ir patalpos, susijusios su svarbiu vandens šaltiniu. Būtent vanduo dykumoje dažnai nulemdavo, kur įsikurdavo nuolatinės stotys, priimdavusios karavanus ir užtikrindavusios atsargas kelionei per atšiaurius ruožus.

    1992 metais NASA viešai skelbė, kad palydovinė technologija padėjo surasti legendinį dingusį miestą, ir ši žinia greitai išplito pasaulio žiniasklaidoje. Vis dėlto vėlesni vertinimai buvo atsargesni: Šisre rasta svarbaus prekybinio taško įrodymų, bet tai nėra aiškus didžiulės metropolijos, aprašytos legendose, patvirtinimas.

    Esminė problema ta, kad trūksta vienareikšmių įrodymų, pavyzdžiui, įrašų ar kitų identifikacinių ženklų, tiesiogiai siejančių vietą su Iramos ar Ubaro vardu. Dėl to dalis archeologų siūlo Ubarą suprasti ne kaip vieną miestą, o kaip regiono ar karavanų tinklo pavadinimą, kuris vėliau mituose įgavo konkretaus miesto bruožų.

    Pastaraisiais metais tokias mįsles vis dažniau padeda spręsti detalesni palydoviniai vaizdai, pažangūs radarų metodai ir kompiuterinė duomenų analizė, įskaitant DI pritaikymą reljefo ir senųjų kelių struktūroms atpažinti. Tačiau net ir moderniausios technologijos nepakeičia archeologinių kasinėjimų, datavimo ir radinių konteksto, kurie vieninteliai gali patikimai atsakyti, kas iš tiesų slypi po smėliu.

  • Saharoje aptiktas paslaptingas antenų kurhanas: mokslininkai pagaliau nustatė jo amžių

    Saharoje aptiktas paslaptingas antenų kurhanas: mokslininkai pagaliau nustatė jo amžių

    Kas yra antenų kurhanai?

    Vakarų Sacharos dykumoje esantis akmeninis monumentas ilgus metus kėlė daugiau klausimų nei atsakymų, tačiau naujausi tyrimai pagaliau leido tiksliai nustatyti jo amžių. Archeologai skelbia, kad žmogus, palaidotas konstrukcijos centre, gyveno maždaug prieš 4 400 metų.

    Šis objektas priskiriamas vadinamiesiems antenų kurhanams, kurių išskirtinis bruožas yra akmeninis sampilas ir dvi ilgos, į šalis nutįsusios linijinės akmenų juostos. Tyrinėtas monumentas stovi netoli sezoninės upės vagos Wadi Lawash el Telli, Sluguilla Lawash vietovėje, garsėjančioje uolų raižiniais.

    Įspūdingi matmenys ir kryptis

    Pasak mokslininkų, visas statinys siekia apie 54,5 metro ilgį, o centrinė dalis yra maždaug 12,5 metro ilgio ir 10 metrų pločio. Aukštis neviršija trijų metrų, o konstrukcijai panaudotas vietinis kalkakmenis, akmenis kraunant be skiedinio.

    Tyrėjai atkreipė dėmesį ir į akmeninių „rankų“ orientaciją: jos nukreiptos maždaug 102 laipsnių kampu nuo šiaurės. Panašus išdėstymas fiksuotas ir kituose tokio tipo paminkluose, tačiau kol kas nėra aišku, ar tai buvo simbolinė, ritualinė reikšmė, ar praktinis sprendimas.

    Ką atskleidė kasinėjimai?

    Lemiamą vaidmenį suvaidino kasinėjimai, atlikti 2018 metų balandį. Po laisvai sukrautų akmenų sluoksniu archeologai aptiko didesnes kalkakmenio plokštes, dengusias žmogaus palaikus.

    Skeletas greičiausiai priklausė 25–35 metų amžiaus asmeniui, tačiau dėl prastos kaulų būklės lyties nustatyti nepavyko. Palaidotas žmogus gulėjo ant nugaros, galva buvo nukreipta į pietus, o kojos sulenktos į vakarus.

    Kartu su palaikais rasti tik keturi žiediniai karoliukai iš stručio kiaušinio lukšto. Tokie radiniai aptinkami įvairiose regiono vietose, todėl vien pagal juos kultūrinės priklausomybės nustatyti nepavyksta, tačiau jie patvirtina, kad tai buvo sąmoningai įrengta laidojimo vieta.

    Kodėl datavimas užtruko?

    Tiksliai nustatyti amžių pasirodė sudėtinga: pirmieji bandymai 2018 metais buvo nesėkmingi, nes kauluose nebuvo išlikę pakankamai kolageno, kuris būtinas įprastoms datavimo procedūroms. Vėliau mokslininkai pritaikė metodiką, paremtą mineraline kaulų dalimi, ir gavo du tarpusavyje sutampančius rezultatus.

    Gauti duomenys rodo, kad palaidojimas datuojamas maždaug 4 417–4 100 metų senumo laikotarpiu, o labiausiai tikėtinas intervalas siekia apie 4 407–4 230 metų. Tai reiškia, kad monumentas atsirado vėlyvajame neolite, kai šiame regione plito ir kitokio tipo pilkapiai, įskaitant pusmėnulio formos konstrukcijas.

    Kuo šis atradimas svarbus?

    Tyrėjai pabrėžia, kad tai vienas pirmųjų atvejų, kai antenų kurhanas šiame regione gavo patikimą absoliutų datavimą. Iki šiol panašių statinių buvo žinoma daug, tačiau dažnai trūko žmogaus palaikų ar aiškių radinių, kurie leistų patikimai spręsti apie jų funkciją.

    Nauji rezultatai sustiprina hipotezę, kad bent dalis šių keistos formos monumentų buvo skirti laidojimams. Vis dėlto lieka neatsakytų klausimų, kodėl pasirinktas toks netipiškas planas, ką reiškė akmeninių „antenų“ kryptis ir kokios tikėjimo ar socialinės tradicijos lydėjo laidotuvių ritualus dykumos bendruomenėse.

  • Velse rado romėnų fortą: dvi IV amžiaus monetos gali apversti vietos legendą

    Velse rado romėnų fortą: dvi IV amžiaus monetos gali apversti vietos legendą

    Netikėtas radinys vakarų Velse

    Vakarų Velse, Pembrokeshire grafystėje, archeologai identifikavo iki šiol nežinomą romėnų fortą netoli Frenni Fawr kalvos. Atradimas atgaivino seną vietos legendą apie romėnų karo žygį šiame regione ir paskatino naujas diskusijas tarp istorikų.

    Didžiausią dėmesį tyrėjams patraukė dvi IV amžiaus pabaiga datuojamos monetos, taip pat kasdieniai radiniai ir karinės infrastruktūros pėdsakai. Būtent monetų datavimas leidžia sieti vietovę su laikotarpiu, kai Romos valdžia Britanijoje silpo ir keitėsi kariuomenės vaidmuo provincijose.

    Forte galėjo būti apie 500 karių

    Vietovę pirmasis išskyrė Markas Merrony, kuris 2024 metais palydovinėse nuotraukose pastebėjo įtvirtinimus primenančius kontūrus dirbamame lauke. Vėliau apsilankęs vietoje jis aptiko romėnišką čerpę, o radinių seka paskatino pradėti nuoseklesnius archeologinius tyrimus.

    Pasak tyrėjų, aptiktas fortas yra maždaug 180 x 150 metrų dydžio, stačiakampio plano su užapvalintais kampais, būdingo daliai romėnų karinių stovyklų. Tokios apimties objekte galėjo būti dislokuota apie 500 pagalbinių pajėgų karių, o vieta šlaite suteikė pranašumą stebint apylinkes ir kontroliuojant judėjimą regione.

    Rasta keramikos šukių, daug stogo čerpių fragmentų, geležinis rašymo rėžtukas, suplūkto molio grindų likučiai ir vežimų paliktos vėžės. Geofiziniai tyrimai taip pat parodė didesnių pastatų kontūrus įtvirtinimų viduje, o jų išdėstymas gali rodyti administracinio pastato ir vado rezidencijos buvimą.

    Legenda gavo realų atspirties tašką

    Vietos tradicijoje šimtmečius gyvavo pasakojimas, kad per karo žygius netoli Frenni Fawr kalvos esą buvo įrengta romėnų stovykla, tačiau iki šiol tam trūko materialių įrodymų. Naujas fortas yra maždaug 3,5 kilometro į pietvakarius nuo kalvos viršūnės ir kol kas laikomas vienintele romėnų karine vietove, aptikta tiesioginėje legendos minima aplinka.

    Tokia sutaptis verčia iš naujo vertinti romėnų buvimą vakarų Velse: ar jis buvo tik epizodinis, ar regionas galėjo turėti didesnę strateginę reikšmę, nei manyta anksčiau. Kartu tyrėjai pabrėžia, kad vien forto ir dviejų monetų nepakanka įrodyti, jog su legenda siejamas valdovas tikrai lankėsi šioje vietoje.

    Istorikai neatmeta ir kitos galimybės: viduramžiais užrašyta istorija galėjo sujungti tikrus atminties fragmentus su literatūrine vaizduote. Vis dėlto pats faktas, kad pasakojimo geografinėje zonoje aptiktas romėnų karinis objektas, stiprina pagrindą tolimesniems tyrimams ir gali pakeisti nusistovėjusį požiūrį į šio Britanijos pakraščio romanizaciją.

  • Portugalijoje rasti 300 tūkst. metų įrankiai: atradimas gali perrašyti Europos priešistorę

    Portugalijoje rasti 300 tūkst. metų įrankiai: atradimas gali perrašyti Europos priešistorę

    Portugalijos Santarėmo regione esanti Vale do Forno archeologinė vietovė pateikė netikėtą užuominą apie itin ankstyvą žmonių veiklą Vakarų Europoje. Mokslininkai skelbia radę daugiau kaip 200 akmens artefaktų, kurių amžius siekia maždaug 300 000–350 000 metų.

    Toks datavimas vietovę perkelia į vidurinį pleistoceną, kai klimatas Europoje smarkiai svyravo, o skirtingos žmonių grupės migravo ir prisitaikė prie kintančių sąlygų. Būtent todėl radiniai kelia klausimą, kas buvo šių įrankių kūrėjai ir kaip jie naudojo teritoriją.

    Atradimas, išsaugojęs kontekstą

    Tyrėjai pabrėžia ne tik radinių senumą, bet ir išskirtinai gerą jų išlikimo situaciją. Daugelyje senųjų vietovių artefaktus per tūkstantmečius išjudina vanduo, erozija ar nuogulų slinkimas, todėl sunku atkurti pirminį vaizdą.

    Vale do Forno atveju dalis akmens dirbinių aptikta ten, kur jie, kaip manoma, ir buvo palikti priešistorinių žmonių. Tai leidžia analizuoti ne vien pačius įrankius, bet ir jų tarpusavio padėtį, ryšį su nuogulomis bei galimomis veiklos zonomis.

    Kas galėjo naudotis šia vieta?

    Nors radiniai aiškiai rodo žmonių veiklą, vien akmens dirbiniai neleidžia patikimai priskirti jų konkrečiai Homo rūšiai. Vidurinio pleistoceno laikotarpiu Europoje galėjo gyventi kelių evoliucinių linijų atstovai, o jų veiklos pėdsakai neretai persidengia.

    Ar tai buvo ilgalaikė gyvenvietė, ar trumpalaikė stovyklavietė sezoninėms veikloms, kol kas taip pat nėra aišku. Tam reikės papildomų duomenų, pavyzdžiui, apie židinių pėdsakus, gyvūnų kaulų sankaupas ar aiškesnius darbo zonų požymius.

    Kokie bus kiti žingsniai?

    Archeologai planuoja detalias artefaktų technologines analizes ir nuogulų tyrimus, kurie gali patikslinti datavimą ir aplinkos sąlygas. Taip pat tikimasi aptikti daugiau gyvūnų liekanų, kurios padėtų atkurti tuometinę ekosistemą ir žmonių mitybos bei medžioklės kontekstą.

    Tyrėjai neatmeta galimybės, kad pavyks gauti genetinės medžiagos iš gyvūnų liekanų, nors tokio senumo laikotarpiui tai sudėtinga. Net ir be DNR, papildomi geoarcheologiniai bei paleontologiniai duomenys galėtų sustiprinti argumentus apie ankstyvą žmonių buvimą Vakarų Iberijoje.

    Mokslininkai pabrėžia, kad kol kas nėra pagrindo teigti, jog tai seniausia žmonių buvimo vieta visame Pirėnų pusiasalyje. Vis dėlto Vale do Forno radiniai jau dabar laikomi vienu svarbiausių naujausių signalų, galinčių pakoreguoti supratimą apie žmonių skverbimosi į Europos vakarus laiką ir mastą.

  • Škotijos saloje aptiko dingusį vienuolyną: po žeme slypėjo netikėta vienuolių veikla

    Škotijos saloje aptiko dingusį vienuolyną: po žeme slypėjo netikėta vienuolių veikla

    Ramus kraštas, bet audringa praeitis

    Škotijos vakaruose, mažai apgyvendintoje Lismore saloje archeologiniai tyrimai atskleidė ankstyvosios krikščionybės centro pėdsakus. Iš pirmo žvilgsnio tai rami vietovė, tačiau po žeme aptikti radiniai rodo, kad prieš daugiau nei tūkstantį metų čia veikė reikšminga bendruomenė.

    Tyrimai vyko netoli parapinės bažnyčios, kurios ištakos siekia viduramžius. Mokslininkai nurodo, kad aptikta teritorija sietina su istoriniu pavadinimu Lios Mòr, minimų ankstyvųjų šaltinių aprašomu religiniu centru.

    Kapinynas ir kryžiai patvirtino hipotezę

    Kasinėjimų metu rasta kapinyno liekanų, dekoruotų akmeninių kryžių fragmentų ir buvusių statinių pėdsakų. Radiokarboninis datavimas parodė, kad bent dalis palaidojimų siekia VII–XI amžius, o tai atitinka ankstyvųjų vienuolynų klestėjimo laikotarpį regione.

    Ilgą laiką mokslininkams trūko apčiuopiamų archeologinių įrodymų, kurie leistų tiksliai įvertinti šios vietos mastą ir vaidmenį. Situaciją pakeitė vietos bendruomenės iniciatyva: surinktos lėšos leido pritraukti profesionalius archeologus ir pradėti nuoseklius tyrimus.

    Netikėtas atradimas: metalo dirbtuvės

    Didžiausią nuostabą sukėlė radiniai, rodantys ne tik religinę, bet ir intensyvią ūkinę veiklą. Vienoje tyrinėtų vietų aptikta daugiau kaip 1 000 dirbtuvių atliekų fragmentų: tiglių, dangtelių ir molinių liejimo formų.

    Analizės parodė, kad čia dirbta su variu ir jo lydiniais, o kai kuriais atvejais naudotas ir sidabras bei auksas. Tarp galimų gaminių minimos dekoratyvinės segės ir kiti aukštos meninės vertės dirbiniai, leidžiantys spėti, jog tai galėjo būti specializuotas amatų centras.

    „Ši vieta buvo gerokai daugiau nei vien maldos erdvė: radiniai rodo profesionalią dirbtuvių veiklą ir aukštą amatininkystės lygį“, – teigiama tyrėjų apibendrinime.

    Be metalo apdirbimo įrodymų, aptikta kruopščiai apdirbtų kaulo ir rago fragmentų, medinių indų detalių bei įrankių, naudotų amatuose. Organinės medžiagos taip senose vietovėse išlieka retai, todėl tokie radiniai laikomi ypač vertingais, nes leidžia tiksliau rekonstruoti kasdienę veiklą.

    Archeologai pabrėžia, kad ankstyvųjų vienuolynų tinklas Škotijos vakaruose buvo glaudžiai susijęs su tuometine politine ir religine aplinka. Lismore priklausė teritorijoms, siejamoms su Dál Riata karalyste, o panašumai su kitų centrų radiniais leidžia kalbėti apie ryšius, apėmusius religiją, ekonomiką ir kultūrą.

    Istorinė tradicija vienuolyno įkūrimą sieja su VI amžiuje veikusia asmenybe, šventuoju Mo Luóc, airių misionieriumi, minimu kaip vienas krikščionybės sklaidos šiaurės Britanijoje veikėjų. Nors pasakojimai ilgai buvo labiau legendiniai nei įrodyti, nauji duomenys sustiprina prielaidą, kad Lismore iš tiesų buvo svarbus ankstyvosios krikščionybės centras.

    Tyrimai tęsiami, o mokslininkai tikisi tiksliau nustatyti komplekso ribas, chronologiją ir tai, kaip vienuolynas buvo įsitraukęs į regiono prekybą bei amatų mainus. Tokie atradimai vis dažniau rodo, kad vienuolynai ankstyvaisiais viduramžiais veikė ir kaip technologinių žinių bei specializuotų amatų židiniai, o ne vien dvasinio gyvenimo erdvės.

  • Sensacingas radinys Aliaskoje: 13 800 metų stovykla atskleidė ryšius su Sibiru

    Sensacingas radinys Aliaskoje: 13 800 metų stovykla atskleidė ryšius su Sibiru

    Archeologai Aliaskoje aptiko itin seną stovyklavietę, kuri keičia supratimą apie pirmųjų žmonių gyvenimą Šiaurės Amerikoje. Shég’ Xdaltth’í’ vietovėje, esančioje prie Tananos upės, užfiksuoti įrodymai rodo, kad žmonės maždaug prieš 13 800 metų ne tik keliavo per Beringiją, bet ir gebėjo įsikurti atšiaurioje šiaurės aplinkoje.

    Stovyklavietę tyrusi komanda, vadovaujama Kanzaso universiteto mokslininkės Kelly Graf, išskyrė tris gyvenimo sluoksnius, datuojamus maždaug 13 800, 13 000 ir 12 700 metų senumu. Seniausias sluoksnis išsiskyrė radinių gausa: jame aptikta daugiau nei 80 000 artefaktų ir kitų žmogaus veiklos pėdsakų, leidžiančių rekonstruoti kasdienę veiklą bei erdvės organizavimą.

    Galimas ankstyviausias būstas

    Vienas svarbiausių radinių yra galimo prieglobsčio pėdsakai. Tyrėjai identifikavo židinį, nedidelę įdubą ir stulpo paliktą žymę, o tai gali rodyti buvus dalinai uždengtą, iš vienos pusės atvirą pastogę.

    Jeigu ši interpretacija pasitvirtins, vietovė pretenduos į vieną ankstyviausių žinomų gyvenamosios struktūros pavyzdžių Šiaurės Amerikoje. Tai svarbu ir dėl to, kad ledynmečio metu ši teritorija labiau priminė tundrą su žema augalija, o ne dabartinį eglynų kraštovaizdį.

    Medžioklė ir maisto ruošimas rodo ilgesnį buvimą

    Gyvūnų kaulų liekanos rodo, kad išlikimui lemiama buvo medžioklė. Stovyklavietės gyventojai naudojo mamutų, bizonų ir arklių išteklius, o taip pat medžiojo karibu, kurie šiaurėje aptinkami iki šiol.

    Tyrėjai aptiko didelį riedulį, prie kurio buvo skaldytų bizonų kaulų ir iš kvarco pagamintų smogiamųjų akmeninių įrankių. Tai leidžia manyti, kad kaulai buvo skaldomi siekiant išgauti čiulpus ir riebalus, o šalia rasta žemės krosnelė su medžio anglimis ir kaulų fragmentais.

    Tokia krosnelė galėjo būti naudojama lėtam, ilgam mėsos kepimui, o tai reiškia didesnį darbo ir laiko planavimą. Dėl to mokslininkai kelia prielaidą, kad žmonės čia pasilikdavo ilgiau arba reguliariai sugrįždavo, o seniausias sluoksnis galėjo būti naudojamas protarpiais maždaug 200 metų.

    Įrankiai išdavė ryšius su Sibiru

    Ypatingą reikšmę turi rombo formos, iš abiejų pusių apdoroti ašmenys, skirti tvirtinti prie kotų. Tokie radiniai nebuvo būdingi kitiems panašaus laikotarpio Aliaskos objektams, tačiau jų analogai žinomi teritorijose, esančiose buvusios Beringijos žemyninės jungties azijinėje pusėje.

    Panašūs technologiniai sprendimai leidžia svarstyti apie kultūrinius kontaktus arba bendras tradicijas bendruomenių, gyvenusių abipus Beringijos. Ši sausumos jungtis kadaise siejo šiaurės rytų Aziją ir Šiaurės Ameriką, tačiau kylant jūrų lygiui po ledynmečio ji buvo užlieta, o tiesioginis sausumos kelias išnyko maždaug prieš 12 000 metų.

    Papildomu argumentu laikomas obsidianas, rastas stovyklavietėje, kurio kilmės šaltinis, kaip nustatyta, buvo maždaug už 370 kilometrų į vakarus ir šiaurės vakarus. Tai rodo, kad žmonės gerai orientavosi dideliuose atstumuose, o žaliavos galėjo būti transportuojamos ar mainomos plačiame regione.

    Šie duomenys stiprina nuostatą, kad ankstyvieji Šiaurės Amerikos gyventojai buvo gerokai labiau prisitaikę ir organizuoti, nei ilgą laiką manyta. Kartu radiniai papildo diskusiją apie migracijų kryptis, technologijų sklaidą ir tai, kaip žmonės gebėjo išgyventi šaltame šiaurės klimate dar iki plačiai paplitusių vėlesnių kultūrinių tradicijų žemyne.

  • Nuvirtęs medis Kanados girioje atidengė runas: iššifruota žinia pribloškė net mokslininkus

    Nuvirtęs medis Kanados girioje atidengė runas: iššifruota žinia pribloškė net mokslininkus

    Atradimas prasidėjo nuo audros

    2017 metais Kanados Ontarijo provincijos laukinėje vietovėje nuvirtęs medis atidengė iki tol po žeme slėptą uolienos fragmentą su neįprastais ženklais. Juos pastebėjo sezoninių darbininkų darbą prižiūrėjęs Avelino Pablo Cruzas, apie radinį informavęs sklypo savininką ir vietos tyrėjus.

    Vėliau objektu susidomėjo Ontario Archaeological Research and Education Centre specialistai. Jie nustatė, kad ant uolos iškalti 255 runiniai ženklai, išdėstyti 15 eilučių, o visas įrašas užima maždaug 1,2 x 1,5 metro plotą.

    Toks mastas leidžia svarstyti, kad tai gali būti vienas ilgiausių dokumentuotų runinių įrašų Šiaurės Amerikoje. Netoliese rastas ir antrasis panelis su laivo atvaizdu, primenančiu skandinavišką laivą: jame matyti 16 figūrų bei 14 X formos ženklų, kurių prasmė kol kas neaiški.

    Ne vikingai, o malda

    Iš pradžių runos galėjo sukurti įspūdį, kad radinys susijęs su vikingų kelionėmis į Šiaurės Ameriką. Vis dėlto išsamesnė ekspertizė pasiūlė kitą, žemiškesnį paaiškinimą.

    Runų rašto specialistas, Upsalos universiteto profesorius emeritas Henrikas Williamsas nustatė, kad ženklai sudaro švedišką maldos Tėve mūsų versiją. Pasak jo, tekstas užrašytas runiniu variantu, siejamu su švedų mokslininko Johanneso Bureuso 1611 metais publikuota sistema.

    Tai reiškia, kad įrašas greičiausiai nėra iš vikingų epochos. Tyrėjai tikslios datos nepateikia, tačiau labiausiai tikėtinu laikotarpiu įvardija XIX amžių, nors visiškai atmesti kitų versijų kol kas negalima.

    Kas ir kodėl tai galėjo iškalti

    Vienas svarbiausių kontekstų siejamas su regiono istorija ir Hudsono įlankos kompanijos veikla. XIX amžiuje ši bendrovė buvo sukūrusi platų prekybos postų tinklą dabartinės Kanados teritorijoje, o dalyje jų dirbo atvykėliai iš Švedijos ir Norvegijos.

    Tyrėjų teigimu, būtent tokie darbuotojai galėjo turėti ir įgūdžių, ir priemonių ilgai trunkančiam akmens kalimo darbui. Maldos tekstas gimtąja kalba galėjo būti tikėjimo ženklas, ryšio su namais išlaikymas arba bandymas stiprinti tapatybę toli nuo Europos.

    Įrašo apimtis leidžia manyti, kad tai ne atsitiktinis grafitis: nacių gylis ir precizika rodo, jog darbas galėjo trukti ne vieną dieną, o gal net kelias savaites. Tai didina tikimybę, kad autoriams įrašas buvo svarbus ir turėjo aiškų tikslą.

    Kodėl dalis uolos buvo po žeme

    Papildoma mįslė yra žemių sluoksnis, ilgą laiką dengęs dalį teksto. Mokslininkai svarsto, kad uola galėjo būti užversta tyčia, nors įrodyti tokį scenarijų sudėtinga be platesnių geologinių ir archeologinių tyrimų.

    Šiuo metu pagrindinis prioritetas yra objekto apsauga nuo tolesnio irimo dėl oro sąlygų. Taip pat svarstoma įrengti apsauginę konstrukciją ir ateityje vietą pritaikyti lankymui, kad radinys būtų išsaugotas, bet kartu taptų prieinamas visuomenei.