CP v2

Tag: Archeologija

  • Netikėtas radinys prie Isyk Kulio: akmens skulptūra pribloškė archeologus – ką slepia?

    Netikėtas radinys prie Isyk Kulio: akmens skulptūra pribloškė archeologus – ką slepia?

    Prie Kirgizijos Isyk Kulio ežero, Džuku upės slėnyje, tarptautinė archeologų ekspedicija aptiko iki šiol nežinomą akmens skulptūrą. Radinys siejamas su ankstyvaisiais viduramžiais ir turkų kilmės klajoklių bendruomenėmis, kadaise gyvenusiomis Centrinėje Azijoje.

    Skulptūra rasta tiriant kompleksą, kuriame užfiksuotos devynios akmeninės aptvaros. Tokios struktūros regione laikomos būdingomis turkiškų paminklų aplinkai ir neretai aptinkamos šalia akmens figūrų, stelų bei kitų memorialinių objektų.

    Sprendimas nejudinti skulptūros

    Mokslininkai nusprendė radinio kol kas neiškasti ir neperkelti, kad būtų išsaugotas pirminis archeologinis kontekstas. Vietoje to skulptūra detaliai dokumentuota jos radimo vietoje, pasitelkiant fotogrametriją.

    Šis metodas leidžia iš daugybės nuotraukų sukurti tikslų trimačio objekto modelį, užfiksuojant paviršiaus faktūrą ir pažeidimus. Tokia praktika pastaraisiais metais tampa vis svarbesnė, nes leidžia tyrinėti ir lyginti radinius jų nepažeidžiant.

    Vis dėlto palikimas atviroje vietovėje reiškia ir rizikas, nes akmenį veikia temperatūrų kaita, krituliai, erozija bei galimi mechaniniai pažeidimai. Altajaus valstybinio universiteto atstovai užsiminė, kad ateityje skulptūra galėtų būti perkelta į Orgočoro muziejų, kur būtų geriau apsaugota ir taptų papildoma traukos vieta lankytojams.

    Didelis projektas: skaitmeninis turkų paveldo archyvas

    Tyrimai Isyk Kulio apylinkėse yra platesnio projekto dalis, skirto turkų paveldo dokumentavimui ir sisteminimui Centrinėje Azijoje. Ekspediciją organizavo Altajaus istorijos ir turkų tyrimų centras, bendradarbiaudamas su Kirgizijos nacionaliniu universitetu.

    Vienas svarbiausių tikslų yra sukurti kuo išsamesnį skaitmeninį akmeninių paminklų archyvą, kuris vėliau galėtų virsti virtualiu muziejumi. Tokia duomenų bazė padeda tyrėjams lyginti ikonografiją ir atlikimo manierą skirtinguose regionuose, o tai ypač aktualu, kai paminklai yra fragmentiški arba sunkiai pasiekiami.

    Kiti ekspedicijos radiniai ir 3D dokumentavimas

    Šių metų darbai neapsiribojo vien naująja skulptūra. Tyrėjai bendradarbiavo ir su Kirgizijos nacionaliniu istorijos muziejumi, kuris pastaruoju metu į savo rinkinius įtraukė dvi turkų laikotarpio akmenines skulptūras.

    Burana archeologiniame ir architektūriniame komplekse fotogrametrijos būdu užfiksuota daugiau kaip 80 akmens figūrų. Taip pat dokumentuoti eksponatai Orgočoro istorijos ir genealogijos muziejuje, o ypatingo dėmesio sulaukė fragmentiškai išlikusi akmeninė stela su dviejų susipynusių drakonų atvaizdu.

    Specialistai pabrėžia, kad 3D fiksavimas leidžia ne tik kurti ekspozicijas virtualioje erdvėje, bet ir stebėti, kaip laikui bėgant kinta paminklų būklė. Tokie modeliai tampa svarbia tyrimų ir apsaugos priemone, ypač regionuose, kur klimatas ir žmogaus veikla gali greitai pakeisti atviroje aplinkoje esančius objektus.

  • Viduramžių pilyje aptiko keistą karščio išdegintą šachtą: archeologai pripažįsta – mįslė

    Viduramžių pilyje aptiko keistą karščio išdegintą šachtą: archeologai pripažįsta – mįslė

    Vengrijos Bánd gyvenvietėje, ant kalkakmenio kalvos stūksančios Essegvár pilies griuvėsiuose, archeologai aptiko nedidelę akmenimis išklotą šachtą, kurios sienos ir dugnas aiškiai paveikti itin aukštos temperatūros. Konstrukcija suformuota kruopščiai: dideli akmenys sustatyti vertikaliai, o viduje matyti intensyvaus kaitinimo palikti pėdsakai.

    Tokie radiniai paprastai leidžia įtarti amatų ar ankstyvosios pramonės veiklą, todėl viena pirmųjų hipotezių susijusi su metalų apdirbimu. Vis dėlto kol kas trūksta svarbiausių įrodymų: šalia nerasta šlako ir išlydyto metalo fragmentų, kurie patvirtintų kalvystę ar kitą metalurgiją.

    Ne mažiau svarbu ir tai, kad šachtos forma nepanaši į viduramžiais įprastus įrenginius, naudotus plytoms degti, kalkėms išgauti ar keramikai gaminti. Dėl šios priežasties tyrėjai kol kas vengia galutinių išvadų ir pabrėžia, kad vien karščio pėdsakų neužtenka tiksliai funkcijai nustatyti.

    Įdomiausia detalė paaiškėjo vertinant kontekstą: tyrėjai mano, kad konstrukcija galėjo būti naudojama dar iki to momento, kai šioje vietoje iškilo akmeninės pilies sienos. Tai reikštų, kad šachtą palikusi veikla yra senesnė už pačią viduramžių tvirtovę, o vieta turėjo reikšmę dar ankstesnei bendruomenei.

    Datavimui padeda ir kiti šių metų kasinėjimų radiniai. Aptiktos monetos, siejamos su Vengrijos karalių Belos III ir Andriaus II valdymo laikotarpiais, yra senesnės už dalį išlikusių pilies konstrukcijų ir tampa orientyrais, padedančiais atsekti atskirus tvirtovės raidos etapus.

    Tyrėjų vertinimu, šiaurinė pilies dalis galėjo būti pastatyta XIII amžiaus antroje pusėje, o paslaptingoji šachta veikė anksčiau. Dėl to kyla platesnis klausimas: kas šioje vietoje buvo iki mūrinės pilies ir kokią funkciją atliko įrenginys, kurį vėlesnių laikų statytojai, panašu, rado jau esantį.

    Šių metų tyrimai atskleidė ir vėlesnio pilies gyvenimo pėdsakus: keramikos šukes, gyvūnų kaulus, strėlių antgalius, geležinį peilį, sidabrines monetas bei aprangos detales. Tarp įdomesnių radinių minimi paauksuoto sidabro elementas, varinės detalės ir gotikinių durų puošybos fragmentai, įskaitant du šešiakampės žvaigždės formos apkalus.

    Istoriniai duomenys rodo, kad Essegvár viduramžiais priklausė Essegvár giminei, o pilies reikšmė mažėjo karų su Osmanų imperija laikotarpiu. Manoma, kad tvirtovė buvo sunaikinta po netoliese esančio Veszprémo užėmimo 1552 metais, tačiau dabartinių tyrimų centre atsidūrė ne griūties istorija, o gerokai senesnė, karščio išdeginta šachta.

    Archeologai pabrėžia, kad tokio tipo objektų paskirtį dažniausiai padeda nustatyti detalūs laboratoriniai tyrimai. Mikroskopinė dirvožemio ir nuosėdų analizė, cheminių elementų pėdsakai bei degėsių struktūra gali atskleisti, ar šachtoje buvo lydomas metalas, deginamos organinės medžiagos, ar atliktos visai kitokios, iki šiol neįvardytos technologinės operacijos.

  • Turkijoje rastas 4 000 metų indas nustebino mokslininkus: jame aptiko senovinę augaliją

    Turkijoje rastas 4 000 metų indas nustebino mokslininkus: jame aptiko senovinę augaliją

    Turkijoje archeologų tyrimai atnešė netikėtą radinį: moliniame inde, datuojamame maždaug prieš 4 000 metų, išliko sėklų ir augalinių liekanų pėdsakai. Mokslininkai pabrėžia, kad tokie radiniai leidžia geriau suprasti, kokia augalija ir žemdirbystės praktikos buvo paplitusios bronzos amžiuje Anatolijoje.

    Radiniu domimasi ir dėl jo sąsajų su hetitais, viena įtakingiausių senovės Artimųjų Rytų civilizacijų. Hetitų valstybės centras buvo Vidurio Anatolijoje, o sostinė Hatuša, o didžiausias pakilimas siejamas su antruoju tūkstantmečiu prieš mūsų erą.

    Ką pasako sėklos inde

    Archeobotanikai aiškina, kad sėklos ir kitos augalinės liekanos gali atskleisti ne tik mitybą, bet ir ūkininkavimą, prekybinius ryšius bei sandėliavimo įpročius. Tokie duomenys dažnai papildo tai, ko neįmanoma patikimai nustatyti vien pagal pastatų liekanas ar molinėse lentelėse išlikusius tekstus.

    Ypač vertinga tai, kad augalinė medžiaga buvo rasta inde, kuris tūkstantmečius išliko pakankamai sandarus. Dėl to išlieka didesnė tikimybė identifikuoti rūšis ir įvertinti, ar jos buvo augintos vietoje, rinktos laukinėje gamtoje, ar atgabentos iš kitų regionų.

    Kodėl svarbūs būtent indai

    Hetitų laikotarpio keramika archeologams svarbi ne vien kaip buities daiktas. Tokie indai galėjo būti naudojami vaišėse, apeigose ir religinėse ceremonijose, o dalis jų būdavo puošiami reljefais, siejamais su kultu ir aukojimo tradicijomis.

    Todėl sėklos inde gali būti susijusios ir su kasdieniu maisto laikymu, ir su specialia paskirtimi, pavyzdžiui, atsargomis ritualams ar šventėms. Galutinės išvados priklausys nuo tolesnių laboratorinių tyrimų, įskaitant mikroskopinę analizę ir palyginimą su šiuolaikinėmis rūšimis.

    Ką tai reiškia šiandien

    Vienas svarbiausių tokio radinio aspektų yra galimybė palyginti senovines sėklas su dabartine regiono flora, ypač centrinėje Turkijos dalyje. Jei identifikacija bus patvirtinta, tai gali tapti papildomu įrodymu, kad kai kurios rūšys šiame regione buvo žinomos ir naudojamos jau hetitų laikais.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie radiniai tampa vis svarbesni platesniame kontekste, kai klimato kaita ir dirvožemio pokyčiai skatina iš naujo vertinti senąsias žemdirbystės sistemas. Net nedidelės sėklos kartais pateikia itin daug informacijos apie tai, kaip žmonės prisitaikydavo prie aplinkos prieš tūkstančius metų.

    „Tokios augalinės liekanos leidžia atkurti ne tik tai, ką žmonės valgė, bet ir kaip jie augino, saugojo bei naudojo augalus kasdienybėje ir apeigose“, – teigia tyrėjai.

  • Granados urvuose rasta beveik 1 000 kaulų: mokslininkai įtaria neolito kanibalizmo epizodus

    Granados urvuose rasta beveik 1 000 kaulų: mokslininkai įtaria neolito kanibalizmo epizodus

    Granados provincijoje pietų Ispanijoje esančiuose trijuose urvuose aptikti beveik 1 000 žmonių kaulų ir dantų fragmentų paskatino naują diskusiją apie neolito laikotarpio smurtą ir kanibalizmą. Tarptautinė mokslininkų grupė, iš naujo ištyrusi seniai surinktas kolekcijas, teigia radusi požymių, kad kai kuriais atvejais žmonių kūnai buvo sąmoningai išardomi ir galėjo būti vartojami kaip maistas.

    Tyrimas apėmė Malalmuerzo, Carigüelos ir Majólicų urvus, kurie archeologams žinomi jau kelis dešimtmečius, tačiau iki šiol jų radiniai nebuvo taip tiksliai datuoti. Šį kartą pasitelktas tiesioginis radiokarboninis datavimas ir tafonominė analizė, leidžianti atskirti žmogaus veiklos pėdsakus nuo natūralių suirimą ar gyvūnų poveikį rodančių žymių.

    Kaulų pjūviai ir lūžiai

    Pasak tyrėjų, dalyje kaulų matyti pjūvių žymės, specifiniai lūžiai ir įkandimų pėdsakai, suderinami su kryptingu minkštųjų audinių šalinimu. Tokie požymiai archeologijoje dažnai siejami su kūnų išdorojimu, kai kaulai skaldomi siekiant pasiekti čiulpus arba atskirti galūnių dalis.

    Komanda nurodo, kad vertinant šiuos ženklus svarbus kontekstas: vien tik pjūviai dar nereiškia kanibalizmo, nes panašios manipuliacijos galėjo būti atliekamos ir per laidojimo ritualus. Todėl analizuotas ne tik pačių kaulų pažeidimų pobūdis, bet ir jų pasiskirstymas urvuose, mišrios kaulų sankaupos, deginimo pėdsakai bei tai, ar radiniai susiję su smurto aplinka.

    Skirtingos istorijos trijuose urvuose

    Ryškiausias atvejis siejamas su Malalmuerzo urvu, kur radiniai datuojami maždaug 5 000 metais prieš mūsų erą. Tyrėjų vertinimu, čia galėjo būti kolektyvinio smurto epizodas, po kurio dalis aukų buvo išdorotos, o tai galėtų rodyti kanibalizmo veiksmus po konflikto.

    Carigüelos urve, kaip teigiama, kanibalizmo požymiai fiksuojami per kelis neolito laikotarpio epizodus, o praktika galėjo kartotis skirtingu metu. Vienas neįprasčiausių radinių – du specialiai modifikuoti kaukolės fragmentai, kuriuos, pagal pažeidimų pobūdį ir formą, galėjo būti bandoma pritaikyti kaip indus.

    Majólicų urve vėliausias epizodas datuojamas maždaug 3 800 metais prieš mūsų erą, tačiau tyrėjai nemato aiškaus smurto konteksto, būdingo Malalmuerzo atvejui. Kai kurie kaulai nudažyti raudonai, o tai siejama su cinobru – mineralu, kurį priešistorės bendruomenės kai kur Europoje naudojo ritualams ir laidojimo praktikoms, todėl ši vieta gali rodyti kitokį, labiau apeiginį elgesio modelį.

    Kodėl svarbūs nauji metodai

    Tyrimas pabrėžia, kaip smarkiai per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė archeologinių radinių interpretavimo galimybės. Radiokarboninis datavimas leidžia tiksliau atskirti skirtingus epizodus, o mikroskopinė kaulų paviršiaus analizė padeda įvertinti, ar žymes paliko akmeniniai įrankiai, dantys, ar natūralūs procesai.

    Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį į platesnį europinį kontekstą: įvairiuose regionuose fiksuojami atvejai, kai antropofagijos požymiai koncentruojasi tam tikrais laikotarpiais, o jų priežastys gali skirtis. Vienur tai siejama su konfliktu tarp grupių, kitur – su socialinės tvarkos kaita ar specifinėmis mirusiųjų tvarkymo tradicijomis, todėl vieno paaiškinimo visiems atvejams paprastai nebūna.

    Autoriai pabrėžia, kad jų išvados remiasi kaulų pažeidimų visuma ir konteksto analize, tačiau kanibalizmo interpretacija archeologijoje visuomet reikalauja atsargumo. Būtent todėl šiame darbe akcentuojama, kad panašiai atrodantys pėdsakai gali slėpti skirtingas socialines realijas – nuo smurto iki ritualų.

    „Tai rodo, kad pietų Iberijos pusiasalyje neolito laikotarpiu kanibalizmas nebuvo vienkartinis reiškinys, o galėjo kartotis skirtingomis aplinkybėmis“, – teigė vienas tyrimo autorių Antonio Rodríguez-Hidalgo.

  • Romos Trajano termose atverta Didžioji mozaika: po 2 000 metų išryškėjo tapytas miestas

    Romos Trajano termose atverta Didžioji mozaika: po 2 000 metų išryškėjo tapytas miestas

    Romoje, Oppijaus kalvoje netoli Koliziejaus, duris atvėrė naujas muziejus Trajano termų komplekse. Pagrindinis jo akcentas – restauruota Didžioji mozaika ir freska, vadinama tapytu miestu, daugiau kaip tūkstantmetį slėptos po žeme.

    Abu kūriniai aptikti 1990-aisiais vykdant archeologinius tyrimus požeminėje galerijoje. Specialistai juos sieja su I mūsų eros amžiumi, o konservatoriai pabrėžia, kad net ir po ilgo buvimo po žeme išliko aiškiai atpažįstami mėlyni bei terakotiniai atspalviai, nors spalvos ir priblėsusios.

    Ką tiksliai pamatys lankytojai?

    Didžioji mozaika – monumentalus sieninis kūrinys, kurio aukštis siekia apie 15 metrų. Joje vaizduojami architektūriniai elementai, kolonos ir figūros keliuose lygiuose, o kompozicija nuo teatrališkų scenų viršuje pereina į tarsi iš paukščio skrydžio matomą uostamiesčio planą apačioje.

    Freska tapytas miestas apibūdinama kaip maždaug 10 kvadratinių metrų dydžio sienų tapybos fragmentas, priklausęs ankstesniam pastatui, buvusiam dar iki Trajano termų. Joje miestas vaizduojamas iš viršaus, todėl kūrinys laikomas vertingu šaltiniu, padedančiu suprasti romėnų urbanistines idėjas ir vaizdavimo tradicijas.

    Per pristatymą Romos meras Roberto Gualtieri pabrėžė kūrinių išskirtinumą tiek dėl meninės vertės, tiek dėl istorinės ir dokumentinės reikšmės.

    Trajano termų mastas ir kontekstas

    Trajano termos imperatorius Trajanas dedikavo 109 metais, o kompleksas, kaip teigiama, tuo metu buvo vienas didžiausių tokio tipo statinių – užėmė apie 6 hektarus. Jame buvo ne tik maudyklos, bet ir erdvės fizinei veiklai, poilsiui bei kultūrai, o statyba integravo ir senesnius sluoksnius, įskaitant dalį Domus Aurea.

    Naujajame muziejuje restauracija derinama su infrastruktūros atnaujinimu: įrengti panoraminiai poilsio taškai, nauji pėsčiųjų maršrutai ir amfiteatrinio tipo sėdimos vietos, pritaikytos koncertams, konferencijoms ir kitiems renginiams. Pasak projekto rengėjų, toks sprendimas leidžia teritoriją naudoti plačiau, tačiau kartu reikalauja griežtesnės apsaugos režimo.

    Lankytojams – ribotos grupės

    Siekiant įvertinti, kaip lankytojų srautai veikia jautrius restauruotus paviršius, pirmieji apsilankymai numatyti bandomuoju režimu. Jie vyks savaitgaliais mažoms grupėms, su nemokamomis ekskursijomis ir išankstine registracija, pradedant rugsėjo 12 dieną ir rugsėjo 13 dieną.

    Nuo spalio 2 dienos kompleksas planuojamas atverti nuo penktadienio iki sekmadienio. Numatyti šeši apsilankymo laikai per dieną, o vienu metu įleidžiama iki 15 žmonių, kad būtų išlaikytas stabilus mikroklimatas ir sumažinta rizika freskų bei mozaikų būklei.

  • Po šiuo kalnu slėpėsi dingęs miestas: archeologai atkasa 2 000 metų istorijos

    Po šiuo kalnu slėpėsi dingęs miestas: archeologai atkasa 2 000 metų istorijos

    Prancūzijoje, ant Montbellant kalvos netoli Tonnerre, archeologai aptiko tankiai užstatytos senovinės gyvenvietės pėdsakų, atskleidžiančių apie 1 500 metų trunkantį apgyvendinimo laikotarpį. Tyrimus vykdantys specialistai fiksuoja radinius nuo vėlyvojo geležies amžiaus iki viduramžių, o tai leidžia atkurti, kaip keitėsi vietovės funkcijos ir gyventojų kasdienybė.

    Naujausi kasinėjimai apėmė maždaug 740 kvadratinių metrų plotą, tačiau net ir tokioje ribotoje teritorijoje rasta pastatų pamatų, rūsių ir dirbtuvių. Pasak tyrėjų, statiniai buvo išdėstyti taip, kad maksimaliai išnaudotų statų šlaitą, todėl kalva, panašu, buvo sąmoningai pasirinkta gynybai ir gyvenimui pritaikyta vieta.

    Galių oppidum ir romėnų pėdsakai

    Seniausi radiniai siejami su galais: maždaug I amžiuje prieš mūsų erą čia veikė oppidum, tai yra įtvirtintas vėlyvojo geležies amžiaus centras. Keramikos šukės ir monetos rodo, kad bendruomenė buvo organizuota ir vykdė mainus dar prieš Romos įtakos įsitvirtinimą regione.

    Po Galijos užkariavimo vieta, sprendžiant iš aptiktų konstrukcijų, nebuvo apleista. Romėnų laikotarpiu užstatymas tankėjo, o senesni statiniai buvo perplanuojami, pritaikomi naujoms reikmėms ir papildomi naujais pastatais.

    Kasinėjimuose identifikuotas romėniškas rūsys, kiemo struktūros ir amatininkų veiklos pėdsakai. Aptiktas metalurginis šlakas leidžia manyti, kad kalvoje veikė metalo apdirbimo dirbtuvės, o kai kurių mūrų fragmentai išliko taip gerai, kad sienos vietomis tebestovi.

    Viduramžių miestas ir jo žlugimas

    Tyrėjai pabrėžia, kad kalvos istorija tęsėsi ir po Romos laikų. Ankstesni darbai atskleidė XI–XII amžiais statytus mūrinius pastatus, rūsius ir sanitarines struktūras, o vėlesniais amžiais teritorija buvo perplanuojama, papildoma šuliniais ir įrenginiais, siejamais su maisto laikymu.

    Viršutinės miesto dalies lūžis siejamas su XV amžiumi. Istoriniai šaltiniai nurodo, kad 1414 metais Tonnerre buvo užpultas Burgundijos pajėgų, o Montbellant kalvoje buvusi užstatyta zona kartu su įtvirtinimais patyrė didelę žalą, po kurios gyvenimas palaipsniui persikėlė į žemiau esančią slėnio dalį.

    Kodėl tokie radiniai svarbūs?

    Tokios daugiasluoksnės vietovės archeologams ypač vertingos, nes vienoje erdvėje leidžia palyginti skirtingų laikotarpių urbanistiką, amatų raidą ir gynybos sprendimus. Kalvų gyvenvietės Europoje neretai būdavo pasirenkamos dėl strateginės padėties, o vėliau, keičiantis ekonomikai ir saugumo situacijai, centrai persikeldavo arčiau vandens kelių ir patogesnių prekybos maršrutų.

    Tyrėjai planuoja tęsti kasinėjimus ir patikslinti, kokias funkcijas turėjo atskiros aptiktos konstrukcijos. Tikimasi, kad tolimesni darbai suteiks daugiau duomenų apie Tonnerre viršutinės dalies raidą ir priežastis, dėl kurių istorinė miesto šerdis galiausiai persitvarkė į šiandien žinomą vietą.

  • Poncijaus Piloto žiedas ar klaidinantis užrašas? Archeologus suintrigavo viena raidė

    Archeologų ir istorikų diskusijas vėl įkaitino Herodione rastas vario lydinio žiedas su graikiškomis raidėmis, kuriose įskaitomas užrašas ΠΙΛΑΤΟ. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip tiesioginė nuoroda į Poncijų Pilotą, Romos Judėjos prefektą, tačiau nauja interpretacija siūlo atsargesnę išvadą.

    Žiedas mokslininkams žinomas nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio, kai buvo aptiktas kasinėjant Herodioną Judėjos dykumoje. Ilgą laiką radinys gulėjo saugyklose, o išsamiau jis sugrįžo į tyrėjų akiratį tik tuomet, kai buvo atlikta detalesnė paviršiaus ir įrašo analizė.

    Ant žiedo matomas indo atvaizdas ir kelių raidžių seka, siejama su Piloto vardu. Ankstesnėse interpretacijose buvo pabrėžiama, kad net jei užrašas nurodo į Pilotą, pats žiedas nebūtinai priklausė jam asmeniškai, jis galėjo būti susijęs su administracija ar tarnyba jo aplinkoje.

    Vienas simbolis pakeitė prasmę

    UCLA tyrėja Catherine Bonesho atkreipė dėmesį į, atrodytų, smulkią detalę: skirtumą tarp lotyniškų formų PILATI ir PILATO. Jos teigimu, PILATI labiau reikštų priklausymą, o PILATO galėtų būti suprantama kaip „Piloto“ adresatas, tai yra „Piloto vardu“, „Piloto reikmėms“ arba „Pilotui“.

    Esminė prielaida yra ta, kad įrašą kūręs žmogus bandė lotynišką formą perteikti graikiškomis raidėmis ir galėjo suklysti dėl balsių žymėjimo. Tokios klaidos, ypač painiojant omikroną ir omegą, Antikoje nebuvo retenybė žmonėms, kurie lotynų kalbą mokėsi kaip antrąją.

    Kam žiedas galėjo priklausyti?

    Jei ši versija teisinga, žiedas labiau primena praktinį administracinį įrankį nei asmeninį aukšto rango romėnų pareigūno papuošalą. Tokie žiedai galėjo būti naudojami kaip antspaudai, spaudžiant ženklus į vašką ar molį ant dokumentų ir siuntų, kurios buvo skirtos Pilotui ar jo aparatui.

    Užuominų suteikia ir pati medžiaga. Vario lydinys buvo gerokai pigesnis už auksą ar brangakmenius, todėl tokio tipo žiedai dažniau siejami su žemesnio statuso žmonėmis, vietos gyventojais, kariškiais ar žemesnio rango tarnautojais, o ne su aukščiausiais imperijos administracijos sluoksniais.

    Dėmesio verta ir žiedo ikonografija, nes pavaizduotas indas gali būti artimesnis to meto Judėjos vietinėms tradicijoms. Dėl to mokslininkai pabrėžia, kad net ir radus Piloto vardą primenantį įrašą, tai dar nėra tiesioginis įrodymas, jog žiedą nešiojo pats Poncijus Pilotas.

    Tokie radiniai primena, kaip vienas netiksliai iškaltas simbolis gali pakeisti istorinio artefakto prasmę. Archeologijoje vis dažniau pasitelkiami aukštos raiškos vaizdiniai tyrimai ir pažangūs nuskaitymo metodai, tačiau galutinis atsakymas dažnai priklauso nuo kalbotyros ir istorinio konteksto, o ne vien nuo sensacingos asociacijos.

  • Senovės Egipto dažų paslaptis nustebino mokslininkus: rado ne tik pigmentus, bet ir baltymus

    Senovės Egipto dažų paslaptis nustebino mokslininkus: rado ne tik pigmentus, bet ir baltymus

    Mokslininkai, ištyrę senovės Egipto tapybos sluoksnius molekuliniu lygmeniu, nustatė netikėtą dalyką: dažai buvo kur kas sudėtingesni, nei manyta. Be mineralinių pigmentų, juose aptikta gyvūninės kilmės klijų, augalinių baltymų ir riebalų pėdsakų.

    Tyrimas apėmė 28 mikromėginius iš 14 objektų, datuojamų nuo maždaug 1425 metų prieš mūsų erą iki 400 metų mūsų eros. Analizuoti fragmentai buvo paimti nuo medinių karstų, polichrominių dekoracijų, laidojimo konteksto artefaktų ir kitų vertingų kūrinių, todėl mėginių kiekis buvo griežtai ribotas.

    Kuo rišo pigmentą prie paviršiaus?

    Vienas aiškiausių radinių buvo kolagenas, rodantis gyvūninės kilmės klijų naudojimą kaip rišiklį. Tokie klijai padėdavo pigmentui tvirtai laikytis ant pagrindo ir formuodavo vientisą dažų plėvelę.

    Pagal aptiktus baltymų pėdsakus labiausiai tikėtinas šaltinis buvo galvijai, tačiau kai kurie signalai leidžia svarstyti ir kitų gyvūnų kilmę, pavyzdžiui, avių ar ožkų. Tyrėjai taip pat pažymi, kad kolagenas greičiausiai gautas ne vien iš kaulų, bet ir iš odų bei jungiamųjų audinių.

    Netikėtas ingredientas: augaliniai baltymai

    Dar didesnė staigmena buvo augalinės kilmės baltymai, siejami su sezamu ir moringa. Tokie komponentai senovės Egipto dažų receptūrose anksčiau nebuvo taip aiškiai identifikuoti, todėl tai papildo žinias apie tuometines technologijas.

    Chemijos duomenys leidžia manyti, kad menininkai ne visada tiesiog maišė pigmentą su grynu aliejumi. Aptiktas baltymų ir riebalų derinys labiau primena išspaudas, tai yra baltymų turtingas likutis, liekantis po aliejaus spaudimo iš sėklų.

    Kodėl moringa gali būti svarbi?

    Moringa senovės Egipte buvo vertinama ne tik praktiškai, bet ir kultūriškai, todėl mokslininkai svarsto, ar jos naudojimas dažams turėjo vien technologinę funkciją. Kol kas duomenų nepakanka tvirtai pasakyti, ar tai galėjo turėti simbolinę ar ritualinę prasmę.

    Tyrimas taip pat parodo, kiek daug informacijos galima išgauti iš mikroskopinių organinių likučių, išsilaikiusių tūkstančius metų. Proteomikos metodai leidžia atsekti baltymų kilmę ir taip atkurti senovės dirbtuvių praktiką, kuri plika akimi iš kūrinio paviršiaus neįžvelgiama.

    Šios žinios svarbios ir šiuolaikinei konservacijai: supratus, iš ko sudaryti originalūs dažai, lengviau prognozuoti jų senėjimą, parinkti suderinamas apsaugos priemones ir atskirti vėlesnius restauravimo sluoksnius. Be to, tokios analizės ateityje gali padėti patikimiau aptikti klastotes ar netikslias intervencijas.

  • Pigi LED technologija keičia archeologiją: nematomi sluoksniai išryškėja per 30 sekundžių

    Pigi LED technologija keičia archeologiją: nematomi sluoksniai išryškėja per 30 sekundžių

    Naujas, nebrangus LED paremtas daugiaspektrio vaizdinimo sprendimas gali iš esmės pakeisti archeologų darbą kasinėjimuose. Sistema, vadinama LEDMSI, fiksuoja vaizdus 16 skirtingų elektromagnetinės spinduliuotės bangos ilgių ruože – nuo artimojo ultravioletinio iki artimojo infraraudonojo.

    Skirtingos medžiagos šiuose bangos ilgiuose šviesą sugeria ir atspindi nevienodai, todėl net beveik identiškos spalvos nuosėdos baltos šviesos nuotraukoje daugiaspektriuose kadruose gali atrodyti ryškiai skirtingos. Tai leidžia tiksliau pamatyti ribas tarp sluoksnių, kurie plika akimi dažnai susilieja.

    Pirmasis prototipas buvo išbandytas Sorte Muld archeologinėje vietovėje Bornholme, datuojamoje geležies amžiumi. Ten yra daugiau kaip metro storio tamsių nuosėdų sluoksnis, sudarytas iš daugybės plonų, nelygių ir panašios spalvos horizontų, todėl vieta tapo itin tinkamu bandymų poligonu.

    Tyrėjai nufotografavo tą patį dirvožemio profilį visais 16 bangos ilgių ir statistiniais metodais sujungė spektrinius duomenis, kad padidintų kontrastą. Apdorotuose vaizduose iškart išryškėjo ribos ir pokyčiai, kuriuos įprastai būtų lengva praleisti, o toks praleidimas gali lemti netikslias išvadas apie sluoksnių susidarymą.

    Aiškiau matomos ribos padeda ne tik dokumentuoti stratigrafiją, bet ir tiksliau parinkti vietas mėginiams. Vėliau tokie mėginiai gali būti datuojami ar tiriami kitais metodais, todėl tinkamas paėmimo taškas tampa svarbus visai tyrimo grandinei.

    Bandymų metu Bornholme sistema taip pat padėjo aptikti mažus kaulų fragmentus, kurie fluorescuoja ultravioletinėje šviesoje. Tyrėjai šią fluorescenciją sugebėjo fiksuoti be optinių filtrų, todėl ateityje įranga galėtų tapti paprastesnė, lengviau transportuojama ir greičiau pritaikoma lauko sąlygomis.

    Kaina laikoma vienu didžiausių pranašumų: teigiama, kad prototipas yra maždaug 20 kartų pigesnis už hiperspektrines sistemas, naudojamas panašioms užduotims. Tai reikštų, kad pažangus spektrinis vaizdinimas galėtų tapti prieinamesnis mažesniems projektams ir regioniniams tyrimams.

    Remdamiesi Bornholmo rezultatais, Danijos archeologai sukūrė antrąją sistemos versiją ir išbandė ją vėlyvojo vikingų laikotarpio kapinyne netoli Fredbjerg miesto šiaurinėje Jutlandijoje. Kai kuriuose kapuose palaikai buvo išlikę tik kaip silpni pėdsakai dirvožemyje, o daugiaspektriai vaizdai padėjo nuspręsti, kur tiksliausia paimti mėginius tolesniems tyrimams.

    Naujesnė versija veikia ir gerokai sparčiau: jei pirmajam prototipui pilnam vaizdų rinkiniui prireikdavo iki 5 minučių, antroji versija tą patį atlieka maždaug per 30 sekundžių. Greitis kasinėjimuose svarbus, nes leidžia greičiau priimti sprendimus dėl dokumentavimo, mėginių ir kasimo taktikos.

    Tyrėjai taip pat planuoja plėtrą, kuri priartintų technologiją prie kasdienio darbo lauke: ryšį su telefonais ar nešiojamais įrenginiais, kad vaizdai būtų apdorojami vietoje. Kita kryptis – DI ir mašininio mokymosi metodai, kurie galėtų padėti automatiškai atpažinti sluoksnių ribas ar išskirti archeologiškai reikšmingus požymius profilyje.

  • Ieškojo automobilių dalių, o rado 1 800 metų relikviją: archeologai neteko vienos galimybės

    Ieškojo automobilių dalių, o rado 1 800 metų relikviją: archeologai neteko vienos galimybės

    Rytų Lenkijoje automobilių dalių ieškojęs žmogus netikėtai aptiko maždaug 1 800 metų senumo geležinį radinį, kuris, kaip nustatė Hrubiešuvo muziejaus archeologai, greičiausiai datuojamas II amžiumi. Specialistai teigia, kad forma ir radimo aplinkybės leidžia sieti objektą su Przeworsko kultūra, paplitusia dabartinės Lenkijos teritorijoje romėniškuoju laikotarpiu.

    Pasak tyrėjų, tai vadinamasis skydo umbas – kūginė metalinė detalė, montuota skydo centre. Ji saugojo kario ranką, laikydama atstumą tarp delno ir smūgio, ir kartu sutvirtino visą skydo konstrukciją, kuri dažniausiai būdavo gaminama iš medžio ir odos, todėl per šimtmečius neišliko.

    Didžiausia intriga paaiškėjo apžiūrėjus radinį iš arčiau: umbo viduje aptikta pridžiūvusioje žemėje įstrigusių sudegintų žmogaus kaulų fragmentų, o metalo paviršiuje matyti aukštos temperatūros pėdsakai. Archeologai tai vertina kaip stiprų argumentą, kad detalė pateko į kremacinį laidojimą ir buvo deginama kartu su mirusiuoju.

    Tokios laidosenos tradicijos Przeworsko kultūros bendruomenėse buvo plačiai paplitusios, o į kapus neretai būdavo dedami statusą ar veiklą rodantys daiktai, įskaitant ginkluotės elementus. Dėl to vienas skydo fragmentas gali tapti svarbia užuomina apie palaidoto žmogaus socialinį vaidmenį ir vietos bendruomenės papročius.

    Vis dėlto muziejaus darbuotojai pabrėžia ir kitą, mažiau džiugią šios istorijos pusę: panašu, kad pirminė kapavietė buvo sunaikinta dar iki radinio aptikimo, todėl umbas atsidūrė metalo laužo vietoje. Archeologai svarsto, kad daiktas galėjo būti išjudintas per žemės ūkio darbus, o vėliau, kartu su kitomis metalo liekanomis, netyčia pateko į laužą.

    Dėl to mokslininkai prarado galimybę ištirti visą kapo kontekstą, kuris dažnai suteikia daugiausia informacijos: kur tiksliai buvo laidojama, kokie kiti daiktai lydėjo mirusįjį, kaip išdėstytos liekanos. Tyrėjai neatmeta, kad greta galėjo būti ir daugiau ginkluotės ar aprangos detalių, pavyzdžiui, kalavijas, ieties antgaliai, diržo elementai ar drabužių segės.

    Nors dabar turimas tik vienas objektas, archeologai tokį radinį vadina reikšmingu liudijimu apie II amžiaus kario ekipuotę ir romėniškojo laikotarpio laidosenos praktiką dabartinės Lenkijos teritorijoje. Tyrėjai primena, kad atsitiktiniai atradimai kartais tampa svarbiu impulsu vietos istorijos pažinimui, tačiau tikslūs radinio duomenys ir perdavimas specialistams yra esminiai, kad mokslinė vertė nebūtų prarasta.