CP v2

Tag: Archeologija

  • Palangos kurorto muziejus kviečia į edukaciją: kaip nuo akmens amžiaus saugotas maistas ir gėrimai

    Birželio 6 dieną Palangos kurorto muziejuje vyks gyvosios istorijos lauko edukacinė programa Senovės mityba ir maisto saugojimas. Renginys žada patyriminį susitikimą su praeitimi per kasdienį, bet išgyvenimui lemiamą klausimą: ką žmonės valgė ir kaip išsaugodavo maistą, kai nebuvo nei šaldytuvų, nei konservavimo pramonės.

    Programa apima laikotarpį nuo akmens amžiaus iki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės formavimosi pradžios. Dalyviai praktiškai susipažins su archajiškais maisto išsaugojimo būdais, kuriuos diktavo gamtos ciklai, sezoniškumas ir ribotos žaliavų atsargos, todėl išlikimo sprendimai čia tampa pagrindine istorijos ašimi.

    Edukacijoje bus aptariama ir skonio kaita, leidžianti atsekti ingredientų kelią nuo vietinių laukinių augalų iki prieskonių, kurie į mūsų kraštus patekdavo per prekybos ryšius. Tokia perspektyva padeda suprasti, kaip valgymo įpročius formavo ne tik klimatas ir derlius, bet ir besikeičiantys mainai, kelionės bei socialiniai papročiai.

    Ypatingas dėmesys skiriamas istorinei rekonstrukcijai: edukacijoje naudojami rūbai, įrankiai ir indai bus atkurti pagal archeologinius radinius. Tokie tikslūs atkūrimai leidžia ne tik išgirsti pasakojimą, bet ir pamatyti, kaip praktiškai galėjo atrodyti maisto ruošos bei laikymo kasdienybė skirtingais laikotarpiais.

    Renginyje bus paliesta ir gėrimų tema: kas buvo geriama, kaip tai pasigaminti patiems ir kokie sprendimai padėdavo užtikrinti saugumą bei skonį. Žingeidūs dalyviai galės išsinešti tikslesnių istorinių gėrimų receptų idėjų, pritaikomų šių dienų virtuvėje.

    Edukaciją veda archeokulinaras Marijus Mališauskas. Organizatoriai pabrėžia, kad programos tikslas yra akademines žinias paversti praktika, kur praeitį galima ne tik perskaityti, bet ir patirti per pojūčius.

  • Po 800 metų mįslė įminta: Transilvanijos tvirtovė buvo kryžiuočių, rodo nauji tyrimai

    Po 800 metų mįslė įminta: Transilvanijos tvirtovė buvo kryžiuočių, rodo nauji tyrimai

    Rumunijos Transilvanijoje esanti Feldioaros tvirtovė, viduramžiais žinoma vokišku Marienburgo vardu, pagaliau sulaukė aiškaus atsakymo į klausimą, kas pastatė seniausias jos akmenines sienas. Nauja archeometrinė analizė parodė, kad pirmieji mūrai atsirado XIII amžiaus pradžioje, kai regione veikė Kryžiuočių ordinas.

    Ši išvada svarbi ne tik vietos istorijai. Dėl Feldioaros kilmės dešimtmečius ginčijosi istorikai ir archeologai, nes ankstesni radiniai, tokie kaip ginklų fragmentai, keramika, spurgai ar bažnyčios liekanos, neįrodė, kas tiksliai inicijavo ankstyviausius įtvirtinimus.

    Kuo rėmėsi mokslininkai?

    Tyrėjai ėmė mėginius iš seniausių mūrų ir pamatų kalkinio skiedinio. Tuomet pritaikė radiokarboninį datavimą, kuris leido nustatyti, kada skiedinyje susiformavo anglies junginiai, susiję su kietėjimo procesu.

    Viduramžių skiedinio datavimas laikomas sudėtingu, nes kalkės gali kietėti ilgai ir sugeria anglies dioksidą ne vieną sezoną. Dėl to laboratorijose taikomos papildomos patikros, kad būtų atskirta pirminė statybų fazė nuo vėlesnių remontų ar užterštumo.

    Kas sieja Feldioarą su kryžiuočiais?

    Gauti datavimo rezultatai sutapo su laikotarpiu, kai Kryžiuočių ordinas buvo įkurdintas Burzenlando regione. Istoriniai šaltiniai nurodo, kad Vengrijos karalius Andrius II 1211 metais pakvietė ordiną stiprinti pasienio gynybą nuo klajoklių antpuolių, o 1225 metais riteriai buvo išvyti, monarchui sunerimus dėl augančios ordino įtakos.

    Taigi seniausios Feldioaros akmeninės fortifikacijos greičiausiai iškilo būtent per šį trumpą, bet strategiškai reikšmingą laikotarpį. Mokslininkų vertinimu, tai vienas ankstyviausių moksliškai patvirtintų kryžiuočių gynybinės architektūros pavyzdžių Pietryčių Europoje.

    Tvirtovė keitė šeimininkus šimtmečius

    Tyrimai rodo, kad vėlesniais amžiais kompleksas buvo nuolat perstatomas ir plečiamas, todėl vien iš mūrų stiliaus ar pavienių radinių atriboti statybų etapus buvo sudėtinga. Būtent dėl šios priežasties nauji laboratoriniai metodai tapo esminiu argumentu ilgai trukusioje diskusijoje.

    Po kryžiuočių pasitraukimo Feldioara, kaip manoma, perėjo kitų vienuolinių bendruomenių žinion, o vėliau virto daugiasluoksniu gynybiniu objektu, pritaikomu skirtingoms epochoms. Archeologai pabrėžia, kad tokios vietos dažnai slepia kelių šimtmečių statybų ir politinių lūžių pėdsakus, kuriuos patikimiausiai padeda atsekti kompleksiniai datavimo sprendimai.

  • Europos archeologijos dienos Kalvarijoje: paskaita ir kelionė į Turlojiškės kasinėjimų vietą

    Europos archeologijos dienos Kalvarijoje: paskaita ir kelionė į Turlojiškės kasinėjimų vietą

    Birželio 12 dieną Kalvarijos krašto muziejus kviečia į Europos archeologijos dienų renginį, skirtą pažinti regiono praeitį ir archeologų darbą iš arti. Organizatoriai žada ne tik pokalbį muziejuje, bet ir gyvą patirtį lauke.

    Renginio programoje numatyta archeologo Manto Daubaro paskaita, kurioje bus pristatyti naujausi tyrimų akcentai ir paaiškinta, kaip archeologai „skaito“ žemėje slypinčius ženklus. Tokie susitikimai dažnai atveria ir mažiau matomą proceso pusę: nuo radinių fiksavimo iki jų išsaugojimo.

    Po paskaitos dalyviai autobusu vyks į Turlojiškės kasinėjimų vietą. Ten archeologas gyvai pristatys radinius ir pasidalins, kaip praktiškai vyksta kasinėjimai, kokie metodai taikomi ir kodėl net menkiausios detalės gali pakeisti istorijos interpretaciją.

    Europos archeologijos dienos kasmet skatina muziejus ir tyrėjus atverti duris visuomenei, o dėmesys vis dažniau krypsta į tvarų paveldo pažinimą. Renginių tikslas ne tik parodyti atradimus, bet ir priminti, kad kultūros paveldas yra pažeidžiamas, todėl jam svarbi atsakinga priežiūra ir pagarba tyrimų taisyklėms.

    Norintiems dalyvauti rekomenduojama iš anksto pasidomėti organizacinėmis detalėmis Kalvarijos krašto muziejuje, nes vietų skaičius kelionei autobusu gali būti ribotas. Taip pat verta pasirūpinti patogia apranga ir avalyne, kadangi dalis programos vyks lauko sąlygomis.

  • Šokas archeologams: Uzbekistane rasta 4 000 metų senumo vaiko kaukolė po operacijos

    Šokas archeologams: Uzbekistane rasta 4 000 metų senumo vaiko kaukolė po operacijos

    Archeologai pietų Uzbekistane, Džarkutano vietovėje, aptiko maždaug 4 000 metų senumo penkerių metų vaiko kaukolę su aiškiais trepanacijos pėdsakais. Trepanacija yra chirurginė procedūra, kai kaukolės kaule tyčia padaroma anga, o šis radinys laikomas vienu seniausių tokio pobūdžio įrodymų šiame regione.

    Kaulai rasti kape, kuriame palaidoti du mažamečiai vaikai: vienam mirties metu buvo apie trejus, kitam apie penkerius metus. Tyrėjų teigimu, būtent vyresniojo vaiko kaukolėje matoma intervencija išsiskiria aiškiai apibrėžtais kraštais ir žymėmis, rodančiomis kryptingą darbą, o ne atsitiktinę traumą ar vėlesnius pakitimus po palaidojimo.

    Kas yra trepanacija ir kodėl ji stebina

    Trepanacija laikoma viena seniausių žmonijos chirurginių praktikų, žinoma iš įvairių pasaulio regionų ir laikotarpių. Istoriškai ji buvo siejama su bandymais gydyti galvos traumas, mažinti spaudimą kaukolėje, malšinti stiprius skausmus, o kai kuriose kultūrose galėjo turėti ir ritualinę prasmę.

    Džarkutano radinys ypač stebina dėl paciento amžiaus. Tokia procedūra penkerių metų vaikui būtų pareikalavusi ne tik drąsos, bet ir praktinių įgūdžių: tikslaus įrankių valdymo, supratimo, kaip nepažeisti gyvybiškai svarbių audinių, bei bent minimalių infekcijų kontrolės priemonių, kurios senovėje dažnai buvo paremtos patirtimi ir tradicine medicina.

    Kaip tai galėjo būti atlikta

    Analizė rodo, kad anga greičiausiai padaryta naudojant tuo metu prieinamus įrankius, tikėtina, iš akmens ar kaulo. Tyrėjai pabrėžia, kad žymės labiau atitinka kryptingą pjovimą ar grandymą, o ne smūgio sukeltą lūžį, todėl stiprėja hipotezė apie sąmoningai atliktą procedūrą.

    Vienas svarbiausių klausimų dabar yra tai, ar vaikas po operacijos išgyveno bent kiek ilgiau. Tokiais atvejais mokslininkai paprastai ieško kaulo gijimo požymių aplink angą: jei jų yra, tai reikštų, kad organizmas spėjo reaguoti ir prasidėjo regeneracija. Galutinės išvados priklausys nuo detalesnių bioarcheologinių tyrimų.

    Ką tai sako apie Oksuso civilizaciją

    Džarkutanas siejamas su Oksuso civilizacijos arealu, kuris klestėjo tarp trečiojo ir antrojo tūkstantmečių prieš mūsų erą dabartinio Uzbekistano, Turkmėnistano ir šiaurinio Afganistano teritorijose. Ši kultūra siejama su išplėtota žemdirbyste, irigacijos sistemomis, prekybos ryšiais ir sudėtingesne socialine organizacija.

    Jei trepanacija buvo atlikta planuotai ir pagal nusistovėjusią praktiką, tai galėtų reikšti, kad bendruomenėje egzistavo specializuoti gydytojai ar ankstyvieji chirurgijos amatininkai. Tokie radiniai papildo iki šiol dominavusį vaizdą apie šio regiono bronzos amžiaus visuomenes ir leidžia kalbėti ne tik apie architektūrą ar ekonomiką, bet ir apie medicinos žinių perdavimą.

    „Šis radinys yra vienas įspūdingiausių pastarųjų metų atradimų regione, tačiau jis kartu kelia daugiau klausimų nei pateikia atsakymų“, – sakė Salento universiteto tyrėjas Enrico Ascalone.

    Mokslininkai tikisi, kad papildomi tyrimai padės atsakyti, ar operacija buvo bandymas gelbėti gyvybę po traumos, gydyti ligą, ar atlikta dėl ritualinių priežasčių. Ne mažiau svarbu ir tai, kokį statusą tokias žinias turėję žmonės galėjo užimti to meto bendruomenėje.

  • Galilėjos Korazime mokinys kasinėjimuose rado retą agato brangakmenį: ką atskleidžia radinys

    Izraelio šiaurėje, Aukštutinės Galilėjos Korazimo nacionaliniame parke, per viešus archeologinius kasinėjimus netikėtas radinys atiteko šeštokui. Vaikas, talkindamas kasinėjimų komandai, iš žemės iškėlė nedidelį melsvą akmenį, kuris, specialistų vertinimu, yra retas dekoratyvinis agato variantas.

    Radiniui siejamas pavadinimas Nikolo, o jo amžius gali siekti maždaug 1 500 metų ar daugiau. Archeologai spėja, kad akmuo buvo įstatytas į papuošalą ar antspaudą, naudotą romėnų arba Bizantijos laikotarpiu.

    Korazimas yra senovinė žydų gyvenvietė netoli Galilėjos ežero, minima Naujojo Testamento pasakojimuose. Istoriniai šaltiniai rodo, kad šioje vietovėje gyvenvietė egzistavo ilgą laiką, apimdama laikotarpį nuo vėlyvojo Antrojo Šventyklos periodo iki viduramžių.

    Šiandien teritorija yra saugoma ir tyrinėjama, o kasinėjimai neretai vykdomi kaip edukacinės iniciatyvos, įtraukiant moksleivius ir savanorius. Tokie projektai padeda tvarkyti sluoksnius prižiūrint profesionalams, o atsitiktiniai radiniai tampa svarbiu papildomu duomenų šaltiniu.

    Archeologų teigimu, Nikolo tipo agatas romėnų laikais buvo vertinamas dėl išvaizdos ir tinkamumo smulkiems raižiniams. Tokie akmenys dažnai sieti su socialiniu statusu, nes buvo naudojami kaip papuošalų intarpai ar asmeniniai antspaudai, žymėję savininko tapatybę ir padėtį.

    Korazimo radinys leidžia tiksliau kalbėti apie vietos gyventojų kasdienybę ir jų ryšius su regiono prekyba. Jei akmuo iš tiesų buvo papuošalo dalis, tai gali reikšti, kad bent dalis bendruomenės turėjo galimybę įsigyti prabangos prekių ir sekė to meto madą.

    Tokie radiniai paprastai dokumentuojami, įvertinamas jų kontekstas ir, jei įmanoma, nustatoma tikslesnė datacija pagal sluoksnį, šalia rastus objektus ir medžiagos ypatybes. Papildomai gali būti atliekami mineraloginiai tyrimai, padedantys patvirtinti akmens kilmę ir apdirbimo požymius.

    Korazimo atvejis primena, kad net maži artefaktai gali atverti platesnį istorijos vaizdą. Vienas akmuo kartais pasako daugiau apie žmonių statusą, skonį ir ryšius nei didesni, bet prasčiau išsilaikę radiniai.

    „Kasdamas pamačiau kažką melsvo, apvalaus ir iš karto supratau, kad tai ypatinga“, – sakė radinį aptikęs moksleivis.

  • Kaukazo bronzos amžiaus pilkapiuose aptiko mįslingas žinutes: ar tai mirusiųjų balsas?

    Kaukazo bronzos amžiaus pilkapiuose aptiko mįslingas žinutes: ar tai mirusiųjų balsas?

    Pietų Gruzijoje, Zurtaketi apylinkėse, archeologų dėmesį vėl patraukė dar praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje pilkapiuose rastos akmens plokštės. Nauja jų analizė rodo, kad ant paviršių išraižyti ženklai galėjo būti ne vien puošyba, o informacijos perdavimo būdas.

    Tyrimus atlikęs archeologas Levanas Losaberidzė peržiūrėjo senąją ekspedicijų medžiagą ir iš naujo dokumentavo 32 plokštes. Jose matyti gyvūnų, galimų pastatų, geometrinių figūrų vaizdai ir pasikartojančios brūkšnių sekos, primenančios skaitinius ar apskaitos žymėjimus.

    Kas užkoduota akmenyje?

    Daugiausia diskusijų kelia būtent brūkšnių grupės, kurios kai kuriems tyrėjams panašios į darbų ar įnašo žymėjimą. Viena hipotezė teigia, kad taip galėjo būti fiksuojamas skirtingų šeimų ar grupių dalyvavimas statant monumentalius kapus, tarsi paliekant savo „parašą“ bendruomenės atminčiai.

    Jei toks aiškinimas pasitvirtintų, tai būtų svarbus signalas apie ankstyvą simbolinės komunikacijos raidą Kaukaze. Trialetijos kultūros pilkapiai, datuojami maždaug 2000–1700 metais prieš mūsų erą, liudija sudėtingą socialinę struktūrą, o ženklai galėjo veikti kaip savotiškas archyvas.

    Riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų

    Kita kryptis, kurią aptaria mokslininkai, sieja raižinius su ritualais ir tikėjimu pomirtiniu pasauliu. Daugelyje priešistorinių visuomenių kapų menas buvo suprantamas kaip tarpininkas tarp gyvųjų ir protėvių, todėl ženklai galėjo būti skirti ne tik žmonėms, bet ir mirusiųjų pasauliui.

    „Kol kas negalime pasakyti, ar šie ženklai buvo praktinė apskaita, ar ritualinė žinutė protėviams, tačiau jų pasikartojimas rodo aiškią sistemą“, – sakė Levanas Losaberidzė.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vienareikšmį atsakymą apsunkina tai, jog tai nėra iššifruotas raštas, o greičiau vietinė ženklų tradicija. Vis dėlto šiuolaikinės dokumentavimo priemonės, įskaitant detalią fotografiją ir skaitmeninį paviršiaus fiksavimą, leidžia tiksliau lyginti motyvus ir ieškoti dėsningumų.

    Šis atradimas papildo platesnį vaizdą, kaip bronzos amžiaus bendruomenės kūrė atmintį ir tapatybę: nuo monumentalių laidojimo statinių iki ženklų, galėjusių žymėti pareigas, statusą ar ryšį su protėviais. Atsakymai dar priešakyje, bet akmens plokštės iš Pietų Gruzijos, panašu, slepia gerokai daugiau nei dekorą.

  • Įžengė į urvą ir rado 200 000 metų „namų tvarką“: tai keičia požiūrį į protėvius

    Įžengė į urvą ir rado 200 000 metų „namų tvarką“: tai keičia požiūrį į protėvius

    Daugelį dešimtmečių ankstyviausi žmonės dažnai buvo vaizduojami kaip beveik vien išlikimu besirūpinantys, „primityvūs“ medžiotojai. Tačiau nauji tyrimai iš pietinės Afrikos rodo kur kas sudėtingesnį kasdienybės paveikslą: žmonės urvuose ne tik gyveno, bet ir kryptingai organizavo erdvę poilsiui.

    Mokslininkai, nagrinėję Border urvo nuosėdas, aptiko mikroskopinių augalų likučių, leidžiančių atkurti senovinių guolių struktūrą. Nustatyta, kad maždaug prieš 200 000 metų čia buvo klojamos „lovos“ iš žolių, ypač Panicoideae grupei priskiriamų augalų, kurių giminaičių esama ir šiandien.

    Šie guoliai nebuvo atsitiktinai sumestos žolės krūvos. Tyrėjai pastebėjo, kad paklotai būdavo reguliariai atnaujinami, papildomi naujais sluoksniais, o senesnė medžiaga pašalinama, tarsi laikantis nusistovėjusios tvarkos ir higienos įpročių.

    Dar įdomiau tai, kad kai kuriose vietose užfiksuotos pakartotinio deginimo žymės, o ant susidariusio pelenų sluoksnio vėl klojami švieži augalai. Toks ciklas, sprendžiant iš sluoksnių sekos, kartojosi ilgą laiką, o tai rodo ne vienkartinį sprendimą, bet tradiciją.

    Mokslininkų vertinimu, pelenai galėjo atlikti kelias praktines funkcijas: jie padeda izoliuoti nuo drėgno pagrindo ir gali apsunkinti vabzdžių bei parazitų judėjimą. Tokia „pelenų higiena“ būtų buvusi paprasta, bet veiksminga priemonė geresnei miego kokybei ir švaresnei aplinkai užtikrinti.

    Specialistai pabrėžia, kad kryptingas guolių įrengimas reikalauja planavimo, tinkamų medžiagų parinkimo ir nuoseklaus elgesio modelio. Tai siejama su išvystytomis pažintinėmis gebomis ir gebėjimu kurti komfortiškesnę gyvenamąją aplinką, o ne vien reaguoti į momentinius pavojus.

    Tyrimas taip pat rodo, kad urvo naudojimas bėgant tūkstantmečiams kito. Senesniuose sluoksniuose matyti intensyvesnio gyvenimo ir pakartotinių pertvarkymų ženklai, o jaunesniuose gali atsispindėti trumpesni apsistojimai ar mažesnės grupės.

    Tokie duomenys prisideda prie platesnės tendencijos archeologijoje ir paleoantropologijoje, kai ankstyvųjų žmonių elgsena vertinama per kasdienybės, technologinių sprendimų ir socialinių įpročių prizmę. Kuo daugiau randama apčiuopiamų organizuotos buities pėdsakų, tuo mažiau pagrindo lieka senajam stereotipui apie „primityvius“ protėvius.

    Šio darbo išvados publikuotos moksliniame leidinyje Journal of Archaeological Science. Tyrėjai pabrėžia, kad išskirtinai gerai išlikę organiniai pėdsakai suteikė retą galimybę atsekti ne tik tai, ką žmonės veikė, bet ir kaip jie kūrė poilsiui skirtą aplinką.

  • Peru Parakaso mumijų DNR sukėlė audrą: tyrėjai pripažįsta, kad atsakymų vis dar trūksta

    Peru Parakaso mumijų DNR sukėlė audrą: tyrėjai pripažįsta, kad atsakymų vis dar trūksta

    Peru Parakaso pusiasalyje rastos mumijos su neįprastai pailgomis kaukolėmis vėl kursto diskusijas, kai nauji DNR tyrimai nedavė aiškaus atsakymo dėl jų kilmės. Neapibrėžti rezultatai socialiniuose tinkluose akimirksniu tapo dirva spekuliacijoms, nors mokslininkai ragina neskubėti su sensacingomis išvadomis.

    Šių radinių istorija siekia 20 amžiaus 3 dešimtmetį, kai Peru archeologas Julio Tello Parakase aptiko didžiules kapinaites su šimtais mumijų. Tarp jų buvo ir itin pailgos kaukolės, kurios daugeliui pasirodė labiau deformuotos nei įprasta žinomuose kaukolės formavimo papročiuose.

    Nauji DNR bandymai

    Naujausią analizę atlikę Liberty University tyrėjai genetinę medžiagą bandė išgauti iš mumijų dantų, nes tokie mėginiai neretai geriau išsaugo DNR. Buvo taikytos dvi skirtingos išgavimo metodikos, įskaitant ir agresyvesnę, kai dantis sumalamas į smulkų miltą, siekiant gauti kuo daugiau genetinės medžiagos.

    Vis dėlto net ir gavus didesnį kiekį, mėginių nepakako pilnam genomo sekoskaitos tyrimui. Tyrėjai pabrėžė, kad pagrindinė kliūtis yra radinių amžius ir natūrali biologinės medžiagos degradacija, dėl kurios DNR dažnai būna fragmentuota ir užteršta.

    Ką aiškina archeologai?

    Archeologų bendruomenėje vyrauja paaiškinimas, kad pailgos kaukolės daugeliu atvejų yra sąmoningos kaukolės formavimo praktikos rezultatas. Tokie papročiai įvairiose kultūrose buvo siejami su grožio idealais, socialiniu statusu, priklausymu elitui ar ritualine tapatybe.

    Specialistai primena, kad panašių deformuotų kaukolių rasta ir kituose pasaulio regionuose, todėl pats reiškinys nėra unikalus vien Parakasui. Tačiau Parakaso atvejį labiausiai kaitina tai, kad dalis kaukolių atrodo ypač ekstremaliai pakitusios, o tai skatina ginčus, kiek čia galėjo prisidėti vien tik tradicinės praktikos.

    Kodėl išvados atsargios?

    Mokslininkai akcentuoja, kad nepilni DNR duomenys nėra įrodymas alternatyvioms hipotezėms, įskaitant pasakojimus apie nežemišką kilmę. Tokiose bylose svarbiausia ne pavieniai fragmentai, o nuoseklūs, pakartojami rezultatai, paremti nepriekaištinga mėginių kilmės ir užterštumo kontrole.

    Kol kas Parakaso mumijų atvejis labiau rodo, kokia sudėtinga yra senovinės DNR analizė ir kaip lengvai informacijos spragos virsta sensacijomis. Tyrėjai tikisi, kad pažangesnės sekoskaitos technologijos ir griežtesnės laboratorinės procedūros ateityje leis pateikti tvirtesnes išvadas.

  • Turkijos miesto sienoje rado netikėtą įrašą: tai viena seniausių stalo žaidimų lentų istorijoje

    Turkijos miesto sienoje rado netikėtą įrašą: tai viena seniausių stalo žaidimų lentų istorijoje

    Archeologų dėmesį Turkijoje patraukė marmuro blokas, įmūrytas pačioje žemiausioje senovinio miesto gynybinių sienų dalyje. Akmuo buvo panaudotas antrą kartą, kaip dažnai nutikdavo rekonstruojant ar stiprinant įtvirtinimus.

    Ant kruopščiai nušlifuoto paviršiaus išliko aiškus linijų raštas, primenantis stalo žaidimo lentą. Tyrėjai nurodo, kad tai atitinka malūno principu žinomą strateginį žaidimą, paplitusį skirtingais istoriniais laikotarpiais.

    Pasak mokslininkų, lenta buvo išraižyta maždaug 77 centimetrų ilgio, 38 centimetrų aukščio ir 41 centimetrų gylio bloke. Viršus akivaizdžiai poliruotas, o šonai ir apačia gerokai grubesni, todėl daroma prielaida, kad akmuo iš pradžių turėjo kitą paskirtį.

    Tokie požymiai leidžia spėti, kad pirmiausia tai galėjo būti patogi vieta žaidimams, o tik vėliau blokas tapo statybine medžiaga. Antikos ir vėlesnių laikotarpių miestuose senesnių pastatų elementai dažnai būdavo išardomi ir panaudojami naujoms konstrukcijoms.

    Žaidimo lenta sudaryta iš trijų koncentrinių kvadratų, sujungtų linijomis per kraštinių vidurius. Žaidėjai savo žymeklius dėdavo ant linijų susikirtimų, o tikslas buvo sudaryti trijų savo žymeklių eilę, taip įgyjant teisę pašalinti varžovo žymeklį.

    Skirtingai nei daug atsitiktinumu paremtų senovinių žaidimų su kauliukais, čia svarbiausia planavimas ir ėjimų numatymas. Dėl to šis žaidimas priskiriamas prie seniausių plačiai žinomų strateginių stalo žaidimų tradicijos.

    Tyrimo autorė Gonca Gülsefa iš Uludağ universiteto pabrėžė, kad radinys svarbus ne tik kaip pavienis objektas. Jis taip pat laikomas retu liudijimu apie stalo žaidimų kultūrą Bitinijos regione, kur tokių įrodymų iki šiol buvo palyginti nedaug.

    Kaip lenta išliko iki šių dienų

    Archeologai pastebi, kad būtent antrinis panaudojimas galėjo tapti lemtingu šio radinio išlikimui. Įmūrytas į sieną akmuo buvo apsaugotas nuo intensyvesnio nusidėvėjimo, plėšikavimo ar pakartotinio perdirbimo.

    Regiono radiniai rodo, kad panašių lentų aptinkama visame Viduržemio jūros baseine, Anatolijoje ir net viduramžių Europoje. Turkijoje analogų minėta iš kelių skirtingų vietovių, o šis atradimas papildo žinomų pavyzdžių žemėlapį.

    Ką tokie radiniai pasakoja apie kasdienybę

    Tokios lentos svarbios todėl, kad leidžia pažvelgti į neoficialią miestų kasdienybę: laisvalaikį, varžytuves, bendravimo įpročius. Net ir paprastas įrėžtas raštas gali tapti įrodymu, kad žaidimai buvo neatsiejama viešųjų erdvių ir bendruomenės gyvenimo dalis.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vieno objekto nepakanka tiksliai datuoti visos tradicijos pradžios. Vis dėlto tokie atradimai nuosekliai stiprina prielaidą, jog strateginiai žaidimai plačiai paplito dar antikos pasaulyje ir išliko per daugelį epochų.

  • Turkijoje rastas 1 800 metų freskos stebuklas: Jėzaus atvaizdas pribloškė archeologus

    Turkijoje rastas 1 800 metų freskos stebuklas: Jėzaus atvaizdas pribloškė archeologus

    Turkijos mieste Iznik, senovėje vadintame Nikėja, archeologai aptiko išskirtinai gerai išlikusį ankstyvojo krikščioniškojo meno pavyzdį – freską požeminiame šeimos mauzoliejuje. Tyrėjų vertinimu, tai gali būti vienas geriausiai išsilaikiusių labai ankstyvų Jėzaus Kristaus atvaizdų, kada nors rastų archeologiniuose kasinėjimuose.

    Freska datuojama III amžiumi ir vaizduoja Jėzų kaip Ganytoją – jauną, bebarzdį vyrą, vilkintį romėnišką tuniką ir ant pečių nešantį gyvūną. Šis siužetas ankstyvojoje krikščionybėje buvo vienas svarbiausių, nes perteikė globos, išgelbėjimo ir dvasinio vedimo idėją, o kartu leido išvengti tiesmukų religinių simbolių.

    Pagrindinė priežastis, kodėl tapyba išliko beveik idealia būkle, siejama su išskirtinėmis kapavietės sąlygomis. Mauzoliejus ilgą laiką buvo sandariai uždarytas, o deguonies stoka ir stabili mikroaplinka sumažino dažų ir tinko irimą, todėl spalvos ir kontūrai išsaugojo retą ryškumą.

    Istorikams ir meno tyrėjams šis radinys svarbus dėl platesnio konteksto: pirmaisiais mūsų eros amžiais krikščionys Romos imperijoje dažnai vengė aiškių Jėzaus atvaizdų ir kryžiaus simbolio, ypač persekiojimų laikotarpiais. Vietoj to buvo naudojami alegoriniai motyvai, tokie kaip Ganytojas, žuvis ar ganyklos vaizdiniai, kurie leido bendruomenei atpažinti tikėjimo turinį neprovokuojant valdžios.

    Iznik vieta krikščionybės istorijoje yra ypatinga ir dėl vėlesnių įvykių: 325 metais čia įvyko Nikėjos susirinkimas, kuriame, imperatoriaus Konstantino iniciatyva, buvo formuojami svarbūs krikščioniškojo tikėjimo pagrindai. Dėl to kiekvienas ankstyvas radinys šiame regione tampa ne tik archeologine sensacija, bet ir papildomu šaltiniu, padedančiu tiksliau suprasti, kaip keitėsi krikščioniškosios ikonografijos tradicijos.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad Iznik atradimas dera su pastarųjų metų tendencijomis Anatolijoje, kur intensyvėja ankstyvosios krikščionybės paveldo tyrimai. Įvairiose Turkijos vietovėse fiksuojami senųjų maldos namų, užrašų, kapaviečių ir bendruomenių pėdsakai, o tokie radiniai vis aiškiau rodo, kad regionas buvo vienas svarbiausių krikščionybės plėtros centrų dar labai ankstyvuoju laikotarpiu.

    Archeologai pabrėžia, kad freskos tyrimai dar tik įsibėgėja: artimiausiu metu bus tikslinamas datavimas, pigmentų sudėtis ir technologija, taip pat vertinama, ar kapavietėje gali būti ir daugiau piešinių ar užrašų. Tokia analizė leidžia ne tik patikslinti radinio amžių, bet ir geriau suprasti, kaip ankstyvieji krikščionys perėmė romėniškas menines formas ir pritaikė jas naujai religinei žinutei.