CP v2

Tag: Archeologija

  • Turkijoje aptiko 16 500 metų figūrėles: 25 akmeniniai vėžliai leidžia įtarti seną ritualą

    Turkijoje aptiko 16 500 metų figūrėles: 25 akmeniniai vėžliai leidžia įtarti seną ritualą

    Šiaurės vakarų Turkijoje, Bileciko provincijoje, archeologai Gedikkaya kalvos ir İn olos komplekse aptiko apie 25 nedideles vėžlių figūrėles, iškaltas iš kalkakmenio. Dalis jų buvo papildomai aptepta moliu, o didžiausia siekia maždaug 30 centimetrų ilgį ir apie 20 centimetrų plotį.

    Pagal radiokarboniniais tyrimais datuotus greta rastus organinius radinius, šie objektai gali būti sukurti maždaug prieš 14 500–11 200 metų prieš mūsų erą. Tai būtų epipaleolito laikotarpis, kai bendruomenės Anatolijoje gyveno didelių klimato ir socialinių pokyčių fone, artėjant paskutinio ledynmečio pabaigai.

    Radinių vieta kelia klausimų

    Didžiausią tyrėjų dėmesį patraukė ne tik pats radinys, bet ir jo kontekstas. Figūrėlės aptiktos šalia žiedinių konstrukcijų, o dalis jų buvo įsmeigtos vertikaliai į žemę, tarsi sąmoningai paliktos konkrečioje padėtyje.

    Toks išdėstymas leidžia manyti, kad tai ne atsitiktinai pamesti daiktai, o tam tikros veiklos pėdsakai. Archeologų vertinimu, ola galėjo būti naudojama kaip ritualinė ar simbolinė vieta, o figūrėlės galėjo būti susijusios su apeigomis.

    Skubotas atlikimas gali būti užuomina

    Neįprasta ir tai, kad dauguma figūrėlių atrodo grubiai apdorotos, kai kurios gali būti nebaigtos arba suformuotos skubotai. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad dekoratyviniams objektams įprastai būdingas kruopštesnis apdirbimas, o čia svarbi galėjo būti pati gamybos veika.

    Tokiais atvejais archeologijoje dažnai svarstoma, jog reikšmingiausias buvo ne galutinis estetinis rezultatas, o pats procesas, galėjęs būti apeigų dalimi. Vis dėlto galutinių išvadų kol kas vengiama, nes reikalingi detalesni kontekstiniai ir laboratoriniai tyrimai.

    Kodėl vėžlys?

    Tyrėjų grupė neatmeta ir kraštovaizdžio simbolikos: keliama hipotezė, kad žmonės galėjo sieti Gedikkaya kalvos formą su vėžliu. Tokiu atveju pati vieta galėjo įgyti ypatingą reikšmę, o figūrėlės tapti jos simboliniais atitikmenimis.

    Vėžlio motyvas žinomas ir kitose Artimųjų Rytų bei Rytų Viduržemio regiono priešistorinėse kultūrose, tačiau reikšmės skyrėsi. Dažniausiai šis gyvūnas sietas su ilgaamžiškumu ir ištverme, tačiau nėra aišku, ar būtent taip jį suprato Anatolijos gyventojai prieš keliolika tūkstančių metų.

    Radinių konservavimas ir tolesnė analizė vykdoma Bileciko muziejuje ir universitete, o mokslininkai tikisi tiksliau nustatyti figūrėlių paskirtį. Sprendžiant iš aptikimo aplinkybių, šis atradimas papildo įrodymus, kad epipaleolito bendruomenės kūrė simbolinius objektus ir galėjo turėti sudėtingesnes ritualines praktikas, nei ilgą laiką manyta.

  • Sakaroje aptiko 4 000 metų senumo kapą: viduje – paslaptingos „durys“, stebinančios archeologus

    Sakaroje, vienoje svarbiausių senovės Egipto nekropolių į pietus nuo Kairo, egiptiečių archeologai pranešė aptikę Senojoje karalystėje datuojamą, maždaug 4 000 metų senumo kapą. Ši vietovė tūkstantmečius buvo naudojama Egipto elitui laidoti, todėl nauji radiniai dažnai siejami su aukšto rango pareigūnais ar šventyklų administracija.

    Didžiausią dėmesį šįkart patraukė kape esantis elementas, viešojoje erdvėje įvardijamas kaip „paslėptos durys“. Iš tiesų tai vadinamosios netikros durys – ne praėjimas į kitą patalpą, o ritualinė, simbolinė konstrukcija, plačiai paplitusi elitiniuose kapuose.

    Senovės egiptiečių tikėjime netikros durys žymėjo ribą tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Buvo manoma, kad per šią simbolinę „angą“ mirusiojo dvasia gali priimti aukas, o gyvieji palaikyti ryšį su protėviu per atliekamus ritualus.

    Tokie objektai archeologams vertingi ne tik dėl religinių prasmių. Netikrų durų paviršiuje dažnai iškalamos inskripcijos, titulai, mirusiojo vardas, pareigos ir ikonografiniai siužetai, kurie leidžia tiksliau rekonstruoti to meto socialinę hierarchiją ir valstybės administracijos veikimą.

    Egipto institucijos nurodo, kad šio kapo architektūra ir dekoras padės geriau suprasti, kaip Senojoje karalystėje buvo planuojami elito laidojimo kompleksai ir kokiomis priemonėmis žmonės ruošėsi pomirtiniam gyvenimui. Paprastai tokie kapai atskleidžia ir praktines detales: patalpų paskirtį, aukojimo vietas, užrašų formules, taip pat dailės ir rašto raidos ypatumus.

    Sakara pastaraisiais metais išlieka vienu aktyviausių archeologinių tyrimų taškų Egipte. Čia esantis platus kompleksas, apimantis skirtingų laikotarpių kapavietes, šventyklas ir statinius, nuolat papildo žinias apie laidojimo papročius, religines praktikas ir elitų kasdienybę.

    Specialistai pabrėžia, kad panašiuose atradimuose svarbus ne vien pats objektas, bet ir jo kontekstas: kur tiksliai jis įrengtas, kaip susijęs su kitais kapo elementais ir kokią informaciją suteikia užrašai. Tolesni tyrimai turėtų patikslinti datavimą, išsamiau interpretuoti inskripcijas ir galbūt atskleisti daugiau duomenų apie kape palaidotą asmenį.

  • Peru dykumoje – paslaptingos spiralės: mokslininkai pagaliau paaiškino, kam jos skirtos

    Peru dykumoje – paslaptingos spiralės: mokslininkai pagaliau paaiškino, kam jos skirtos

    Pietų Peru dykumų slėniuose esančios keistos spiralės iš oro atrodo tarsi milžiniški sūkuriai, tačiau archeologai vis dažniau sutaria: tai ne dekoras ir ne atsitiktinės žymės. Dauguma tyrimų rodo, kad vadinamieji puquios buvo vandens paėmimo angos, susietos su požeminių kanalų sistema.

    Šios konstrukcijos aptinkamos daugiausia Nasca, Taruga ir Las Trancas slėniuose, kur kritulių itin mažai, o paviršinio vandens šaltiniai nepastovūs. Spiralės arba piltuvo formos įėjimai leidžia nusileisti žemyn iki požeminių galerijų, kuriomis tekėdavo vanduo iš vandeningų sluoksnių.

    Kaip veikė puquios sistema?

    Principas buvo paprastas, bet įgyvendinimas reikalavo inžinerinių žinių ir didelių bendruomenės pastangų. Požeminės galerijos nukreipdavo vandenį į vietas, kur jį buvo galima patogiai pasisemti arba nukreipti drėkinimui, o kai kur sienos sutvirtintos akmenimis, sandarinimui naudotas molis.

    Spiraliniai įėjimai, kaip rodo interpretacijos, atliko ne vien prieigos funkciją. Jie padėdavo vėdinti tunelius, o oro judėjimas galėjo palengvinti vandens tekėjimą ir mažinti sąnašų kaupimąsi, be to, žmonės galėdavo nusileisti valyti ir prižiūrėti kanalus.

    Kodėl tai buvo gyvybiškai svarbu?

    Peru pakrantės dykumos laikomos vienomis sausiausių pasaulyje, todėl stabilus vandens šaltinis reiškė galimybę gyventi ir ūkininkauti ištisus metus. Puquios sistema siejama su Nasca kultūra, kuri sugebėjo plėtoti žemdirbystę itin atšiaurioje aplinkoje, remdamasi drėkinimu.

    Nuotoliniai tyrimai, įskaitant palydovinių vaizdų analizę, leido geriau suprasti, kaip puquios išsidėstę slėniuose ir kaip jie dera su gyvenviečių vietomis. Tai sustiprino prielaidą, kad vandens infrastruktūra buvo planuojama pagal bendruomenių poreikius ir padėjo dykumų kraštovaizdį paversti tinkamu intensyvesniam gyvenimui.

    Amžius vis dar kelia ginčų

    Nors ryšys su Nasca civilizacija dažnai laikomas tikėtinu, tiksli statybos data nėra galutinai nustatyta. Dalis mokslininkų puquios priskiria vėlyvesniam Nasca laikotarpiui, tačiau pasitaiko ir argumentų, kad kai kurios konstrukcijos gali būti dar ankstesnės.

    Kai kurie radiokarboniniai bandymai, atlikti su medžiaga, susijusia su akmeniniais elementais, pateikė datas, siekiančias VI–VII amžius, tačiau pabrėžiama metodikos ribotumai ir vietovių įvairovė. Be to, panašios technologijos Anduose galėjo būti naudojamos ir kolonijiniu laikotarpiu, todėl kiekvieną objektą būtina vertinti atskirai.

    Nepaisant datavimo diskusijų, puquios laikomi sudėtinga infrastruktūra, kuriai reikėjo nuolatinės priežiūros ir organizuoto darbo. Tyrėjai trijuose pagrindiniuose slėniuose yra identifikavę 36 iki šiol veikiančias konstrukcijas, o anksčiau jų galėjo būti daugiau nei 50.

  • Radaras „atrado“ slaptus tunelius po Gizos piramide? Straipsnį atšaukė, ginčas įsiplieskė iš naujo

    Radaras „atrado“ slaptus tunelius po Gizos piramide? Straipsnį atšaukė, ginčas įsiplieskė iš naujo

    Mokslininkų bendruomenėje vėl įsiplieskė ginčas dėl sensacingų teiginių apie tariamai aptiktas paslėptas struktūras Gizos Didžiojoje piramidėje. Daug diskusijų sukėlęs tyrimas, kuriame analizuoti radarų signalai, buvo formaliai atšauktas, nurodant rimtas metodologines ir statistines problemas.

    Atšauktame darbe autoriai teigė, kad pritaikę sintetinės apertūros radaro metodiką esą sugebėjo „pamatyti“ piramidės viduje esančių patalpų ir koridorių tinklą. Tačiau kritikai pabrėžė, kad toks aiškinimas kelia abejonių dėl fizikos ribų ir paties metodo tinkamumo tokio masto, itin tankiai akmeniu užpildytai konstrukcijai.

    Kas kelia daugiausia klausimų?

    Archeologijoje radaras iš tiesų naudojamas, tačiau dažniausiai žemės skverbos radaras, kuris tinka tirti negiliai po paviršiumi esančius objektus ir struktūras. Didžiosios piramidės atveju, skeptikų teigimu, sunku pagrįsti scenarijų, kad elektromagnetinės bangos galėtų prasiskverbti per masyvias akmens mases, „atsispindėti“ nuo giliai esančių ertmių ir patikimai sugrįžti į tolimą jutiklį.

    Atšaukimas nereiškia, kad piramidė jau iki galo ištirta ar joje nebeliko paslapčių. Tai greičiau signalas, kad vien tik sensacingų interpretacijų nepakanka: reikalingi pakartojami matavimai, aiškiai aprašyta metodika, nepriklausomas patikrinimas ir duomenų patikimumą pagrindžianti statistika.

    Ką realiai pavyko rasti kitais metodais?

    Pastarąjį dešimtmetį Gizos piramidės tyrimuose daug vilčių siejama su miuonų tomografija, kuri remiasi kosminių dalelių srautu ir leidžia aptikti tankio skirtumus akmens masėje. 2017 metais tarptautinė mokslininkų komanda pranešė apie didelę nežinomą tuštumą virš Didžiosios galerijos, o šis rezultatas tapo vienu svarbiausių šiuolaikinių piramidės vidaus „žemėlapių“ papildymų.

    Vėliau, pasitelkus kosminių spindulių metodus ir miuonų tomografiją, taip pat pranešta apie anksčiau nematytą koridorių šiaurinėje piramidės pusėje. Tokie atradimai rodo, kad pažangios, fizikiniais principais pagrįstos technologijos gali duoti apčiuopiamų rezultatų, tačiau kiekvienas teiginys turi atlaikyti nepriklausomą patikrą.

    Kodėl tokie ginčai kartojasi?

    Gizos piramidė išlieka viena labiausiai visuomenę dominančių archeologinių vietų, todėl bet kokios naujienos apie slaptas erdves akimirksniu sulaukia dėmesio. Mokslui tai kartu ir išbandymas: kuo didesnė sensacija, tuo griežtesni turėtų būti įrodymai, o pateikiami duomenys privalo būti aiškūs, patikrinami ir atkartojami.

    Kol kas aišku viena: apie Didžiosios piramidės vidų dar žinome ne viską, tačiau patikimiausi proveržiai ateina ne iš triukšmingų pareiškimų, o iš ilgalaikių projektų, kruopščiai suderintų metodų ir tarptautinio ekspertų sutarimo.

  • Šimtmečius dingusios Nyénye paslaptis įminta: Vengrijoje aptiko kaimą, minėtą dar 1548 metais

    Šimtmečius dingusios Nyénye paslaptis įminta: Vengrijoje aptiko kaimą, minėtą dar 1548 metais

    Vengrijoje archeologai pranešė identifikavę viduramžių kaimo Nyénye vietą, apie kurį iki šiol buvo žinoma beveik vien iš rašytinių šaltinių. Istoriniuose dokumentuose gyvenvietė minima kelis kartus, o paskutinė žinoma žinutė apie ją siekia 1548 metus, vėliau pavadinimas palaipsniui dingo iš aktų.

    Kaip skelbiama, lūžis įvyko vykdant archeologinius darbus netoli Szandaszőlős apylinkių. Pirminių žvalgymų metu tyrėjai pastebėjo gausybę keramikos šukių, kurių datavimas leido įtarti XV arba XVI amžiaus laikotarpio gyvenvietę, nors iš pradžių manyta, kad radimvietė bus nedidelė ir išsibarsčiusi.

    Vėlesni kasinėjimai atskleidė daugiau struktūrų: duobes, griovius ir kapus. Laidojimų orientacija rytų–vakarų kryptimi sustiprino prielaidą, kad tai krikščioniška kapavietė, o viduramžių kaimuose kapinės dažniausiai buvo susijusios su vietos bažnyčia.

    Įtarimai pasitvirtino aptikus buvusios šventovės liekanas. Gyvenvietės pėdsakai, kapinės ir bažnyčios fragmentai kartu rodo, kad čia veikė didesnė ir geriau organizuota bendruomenė, nei buvo spėjama pradžioje.

    Sprendžiant Nyénye lokalizacijos mįslę, svarbią rolę suvaidino ir dokumentų analizė. Tyrėjai lygino senųjų aktų informaciją, įskaitant su žemėvalda bei ginčais susijusius įrašus, su aplinkinių gyvenviečių padėtimi ir naujai atrastos radimvietės duomenimis, taip susiedami archeologinius pėdsakus su istoriniu pavadinimu.

    Tokie atradimai yra vertingi ne vien dėl geografinio tikslumo. Kasinėjimai gali suteikti naujų žinių apie vėlyvųjų viduramžių kasdienybę, kaimo planavimą, materialinę kultūrą ir laidojimo papročius, o kartu padėti tiksliau atkurti regiono gyvenviečių tinklą laikotarpiu, kai dalis vietovių dėl karų, epidemijų ar ekonominių pokyčių ištuštėjo.

    Archeologai ketina tęsti darbus, daugiau dėmesio skirdami bažnyčios ir kapinių tyrimams. Tikimasi, kad papildomi radiniai leis tiksliau datuoti gyvenvietės klestėjimo ir nykimo etapus bei geriau suprasti, kodėl Nyénye po 1548 metų dingo iš rašytinių šaltinių.

  • Kasdamas sode Danijoje išgirdo keistą garsą: netrukus paaiškėjo, kad tai vikingų lobis

    Kasdamas sode Danijoje išgirdo keistą garsą: netrukus paaiškėjo, kad tai vikingų lobis

    Įprasti sodo darbai Danijoje baigėsi netikėtu archeologiniu atradimu: privačiame sklype rasta itin didelė vikingų laikų sidabro lobyno dalis. Sklypo savininkas, nuiminėdamas velėną ir judindamas akmenis bei žvyrą, įrankiu užkliudė kietą daiktą, kuris suskambo neįprastai.

    Iš pradžių jam pasirodė, kad tai gali būti senas metalo ar keramikos gabalas, tačiau netrukus iš žemės pradėjo lysti vis daugiau vertingų radinių. Tarp jų buvo sidabriniai papuošalai, monetos, lydiniai ir smulkesniais gabalais supjaustyti sidabro dirbiniai.

    Archeologų vertinimu, lobį sudaro apie 700 atskirų daiktų ir fragmentų. Pranešama, kad vienoje vietoje, moliniame inde, dar buvo likę apie 320 objektų, kurių bendra masė siekė 6,4 kilogramo, o likusi dalis buvo išsisklaidžiusi aplink užkasimo vietą.

    Šis radinys išsiskiria ne tik kiekiu, bet ir tuo, ką jis pasako apie vikingų laikų ekonomiką. Specialistai pabrėžia, kad sidabras tuomet neretai veikė kaip vertės matas: jis buvo sveriamas, vertinamas pagal prabą, pjaustomas į mažesnius gabalus, kaupiamas lydinių pavidalu arba perdirbamas.

    Ypatingo dėmesio sulaukė monetos, atkeliaudavusios iš tolimų regionų. Lobyje aptikta ir anglosaksiškų monetų, ir arabiškų dirhemų, o tai rodo plačius Danijos ryšius vikingų epochoje – nuo islamo pasaulio rytuose iki Anglijos ir Vakarų Europos.

    Datavimui svarbios ir kelios monetos, siejamos su Anglijos karaliaus Edvardo Vyresniojo valdymo laikotarpiu, tai padeda nustatyti ankstyviausią galimą momento ribą, kada lobis galėjo būti paslėptas. Tokie radiniai leidžia tiksliau suprasti, kada ir kokiomis aplinkybėmis žmonės slėpė sukauptą turtą.

    Ne mažiau intriguoja viena sidabrinė lydinio juosta su runomis: joje įrėžti ženklai gali sudaryti užrašą hutu. Archeologai kol kas neatsako, ar tai buvo asmens vardas, nuosavybės žyma, ar kitas simbolinis ženklinimas – tai paaiškės po išsamesnių tyrimų.

    Radimvietės apylinkės archeologams nėra naujiena: regione ir anksčiau aptikta reikšmingų vikingų laikų lobių. Naujausias atradimas dar labiau sustiprina prielaidą, kad ši vietovė buvo svarbi mainų ir kontaktų erdvė, kurioje cirkuliavo didelės vertės metalai ir importuotos monetos.

  • Troja, muziejus ir vynuogynai: kodėl Çanakkale regionas Turkijoje vilioja keliautojus

    Troja, muziejus ir vynuogynai: kodėl Çanakkale regionas Turkijoje vilioja keliautojus

    Kur susitinka legendos ir geografija

    Šiaurės vakarų Turkijoje esantis Çanakkale regionas daugeliui pirmiausia siejasi su Troja, tačiau ši vieta patraukli ir dėl neįprastos geografijos. Dardanelų sąsiauris čia skiria Aziją nuo Europos, o šimtmečius trunkanti prekyba ir migracija paliko ryškų kultūrinį pėdsaką.

    Archeologai Trojos vietovėje išskiria kelis skirtingus miesto sluoksnius, susiformavusius per tūkstantmečius. Dėl tokios istorijos koncentracijos Çanakkale tapo vienu svarbiausių Turkijos taškų, kur senovė pristatoma ne tik per mitus, bet ir per mokslinius tyrimus.

    Troja šiandien: nuo kasinėjimų iki muziejaus

    Trojos archeologinė teritorija įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, o tai reiškia griežtesnę apsaugą ir tarptautinį dėmesį. Lankytojams svarbu tai, kad vietovė nuosekliai tvarkoma, o informacija pateikiama šiuolaikiškai, su aiškiu istoriniu kontekstu.

    Netoliese veikiantis Troy Museum padeda suprasti, kaip per laiką keitėsi gyvenvietė, kokie radiniai rasti skirtinguose sluoksniuose ir kaip jie siejasi su Egėjo regiono istorija. Turizmo ekspertai pastebi, kad būtent tokie muziejai vis dažniau tampa pagrindine kelionės priežastimi, nes keliautojai ieško patirčių, o ne vien nuotraukų.

    „Troja yra vieta, kur susikerta Rytų ir Vakarų kultūros, o miestas per tūkstantmečius buvo perstatomas vėl ir vėl“, – sakė archeologas Enes Can.

    Bozcaada: sala, kur istoriją galima paragauti

    Nuo Çanakkale krantų keltu nesunkiai pasiekiama Bozcaada sala turi kitą, bet ne mažiau seną pasakojimą: vynuogininkystę. Tyrėjai pabrėžia, kad Egėjo jūros regione vyno kultūra skaičiuoja tūkstantmečius, o Bozcaada išsiskiria vietinėmis veislėmis ir ilgai išlaikytu ūkininkavimo ritmu.

    Salos vyndariai augina tradicines vynuoges, tarp jų Çavuş, Vasilaki ir Kuntra, o vietos gamintojai pabrėžia, kad šiandienos vynas čia nėra vien gastronomija. Jis tampa būdu pratęsti istorinę tapatybę, kurią formavo prekybos keliai, skirtingos imperijos ir salos izoliacija.

    „Bozcaada vynas siekia labai senus laikus, todėl tai yra istorija, kurią galima pajusti skonyje“, – sakė vyndarys Osman Mehmet Talay.

    Kelionių rinkoje vis ryškesnė tendencija rinktis kryptis, kurios vienoje vietoje siūlo kultūros paveldą, vietinę virtuvę ir gamtą. Çanakkale derinys tam itin tinkamas: Trojos UNESCO paveldas, šiuolaikinis muziejus ir Bozcaada vynuogynai leidžia per kelias dienas patirti skirtingus Turkijos veidus.

  • Turkijoje atidengė 10 senovinių kapų: įtariama, kad čia palaidoti Aleksandro Didžiojo kariai

    Turkijoje atidengė 10 senovinių kapų: įtariama, kad čia palaidoti Aleksandro Didžiojo kariai

    Turkijos pietuose, Yumurtalık apylinkėse, archeologai didelėje nekropolijoje aptiko 10 senovinių kapų. Tyrinėtojai skaičiuoja, kad daugiau kaip 3 hektarų plote kapaviečių gali būti apie 30, todėl didelė dalis radinių dar slepiasi po žeme.

    Atidengti kapai skiriasi savo konstrukcija. Dalis jų iškirsti uoloje, su koridoriais ir laiptais, vedančiais į laidojimo kamerą, kur įrengtos akmeninės platformos palaikams. Kiti kapai yra stačiakampės vadinamosios dėžinės kapavietės, kai kur su kalkiniu skiediniu ir išlikusiais rozetės motyvais.

    Kartu rasta ir laidojimo įkapių, leidžiančių datuoti vietą bei suprasti to meto papročius. Tarp radinių minimi keramikos fragmentai, nedideli indai, terakotos sarkofagai ir unguentarijai, senovėje naudoti kvapioms medžiagoms ar tepalams laikyti, ypač helenistiniu ir romėnišku laikotarpiais.

    Nuo uosto iki gydymo kulto

    Nekropolio reikšmę sustiprina Aigeai miesto istorija. Miestas susiformavo helenistiniu laikotarpiu ir ilgainiui tapo svarbiu Kilikijos regiono centru, o pakrantės padėtis padėjo jam vystytis kaip uostui ir jūrų bazei.

    Romos epochoje Aigeai išgarsėjo kaip Asklepijo, gydymo dievo, kulto vieta. Tokios šventyklos ir gydymo centrai pritraukdavo piligrimus, todėl miestas galėjo būti svarbus ne tik prekybai, bet ir religiniams bei medicininiams to meto praktikų tinklams.

    Ar tai Aleksandro Didžiojo karių kapai?

    Didžiausią intrigą kelia versija apie galimą ryšį su Makedonija ir Aleksandru Didžiuoju. Vietos tyrėjai neatmeta, kad Aigeai galėjo būti siejamas su makedoniečių kariais, o dalis helenistinio laikotarpio kapų galbūt priklausė kariams, veikusiems regione po Aleksandro žygių.

    Šią prielaidą stiprina istorinė aplinka: 333 metais prieš mūsų erą netoliese įvyko Iso mūšis, kuriame Aleksandro kariuomenė įveikė Persijos karaliaus Darijaus III pajėgas. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad galutines išvadas galima daryti tik po išsamių datavimo, antropologinių ir archeologinių tyrimų.

    Kas laukia toliau

    Tyrėjai jau pradėjo kapaviečių konservavimo ir apsaugos darbus, nes dalis struktūrų patyrė niokojimą nuo viduramžių iki šių dienų. Aptikti artefaktai tvarkomi ir ruošiami būsimai ekspozicijai Adanos muziejuje.

    Archeologai taip pat svarsto nekropolio dalies restauravimą ir pritaikymą lankytojams. Dabartinio sezono darbai turėtų tęstis iki ankstyvo rudens, o tolimesni kasinėjimai priklausys nuo to, ką parodys ekspertizės ir nauji radiniai.

  • Radaras aptiko mįslingas struktūras ten, kur esą ilsisi Nojaus arka: arčiau kasinėjimų?

    Radaras aptiko mįslingas struktūras ten, kur esą ilsisi Nojaus arka: arčiau kasinėjimų?

    Turkijos rytuose esanti Durupinaro formacija vėl atsidūrė mokslininkų ir entuziastų dėmesio centre. Ši pailga, laivo korpusą primenanti geologinė struktūra yra netoli Ararato kalno regiono, o jos ilgis siekia apie 164 metrus.

    Būtent šis dydis dažnai lyginamas su Biblijoje minimais Nojaus arkos matmenimis, todėl vieta jau kelis dešimtmečius kelia diskusijas. Vis dėlto archeologijoje vien sutampantys skaičiai ar iš tolo panašus siluetas nėra laikomi įrodymu.

    Nauji matavimai po žeme

    Naujausio tyrimų etapo metu komanda atliko detalius vietovės paviršiaus matavimus, sudarė žemėlapius ir užfiksavo GPS koordinates. Tada tyrėjai ėmėsi to, ko plika akimi nematyti, naudodami georadarą.

    Georadaro technologija siunčia elektromagnetinius impulsus į gruntą ir registruoja jų atspindžius nuo skirtingų sluoksnių ar objektų. Taip galima sudaryti požeminių struktūrų vaizdus ir iš anksto įvertinti, kur būtų prasminga planuoti kasinėjimus.

    Tyrėjai pranešė užfiksavę anomalijų ir galimų tuštumų, kurių ribos kai kur atrodo neįprastai tiesios. Remiantis duomenimis, buvo sukurti ir trimačiai modeliai, padedantys tiksliau įvertinti, kas gali slėptis po paviršiumi.

    Kodėl tai dar nereiškia atradimo

    Specialistai pabrėžia, kad tiesesnės linijos ar geofizikinės anomalijos dar nepatvirtina žmogaus sukurtos konstrukcijos. Panašūs signalai gali atsirasti dėl natūralių geologinių procesų, sluoksnių sandaros, erozijos ar skirtingų medžiagų savybių.

    Durupinaro formacija tyrinėta ir anksčiau, o XX amžiuje čia vyko ekspedicijos bei bandymai ieškoti aiškių archeologinių požymių. Ankstesni vertinimai dažnai linko prie išvados, kad laivą primenantis kontūras gali būti natūralios kilmės.

    Vis dėlto šiuolaikiniai geofiziniai metodai leidžia tiksliau atrinkti vietas, kur būtų galima ieškoti apčiuopiamų įrodymų, pavyzdžiui, žmogaus veiklos pėdsakų ar aiškiai identifikuojamų medžiagų. Tolimesni žingsniai priklausys nuo to, ar duomenys bus pakankamai įtikinami, kad būtų pagrįsti tikslingi kasinėjimai.

    Kol kas mokslinė bendruomenė šią istoriją vertina atsargiai: hipotezė apie Nojaus arką išlieka patraukli, tačiau jai patvirtinti reikėtų nepriklausomai patikrinamų radinių, tikslaus datavimo ir aiškaus konteksto, atitinkančio archeologinius standartus.

  • Lenkijoje rado „antivampyrinį“ kapą: 17–19 m. merginai uždėjo pjautuvą ant kaklo ir spyną

    Lenkijoje rado „antivampyrinį“ kapą: 17–19 m. merginai uždėjo pjautuvą ant kaklo ir spyną

    Lenkijoje, Pnio (Pniewo) vietovėje, archeologai tyrinėja neįprastą XVII amžiaus kapą, kuris mokslinėje literatūroje priskiriamas vadinamiesiems antivampyriniams palaidojimams. Jauna, maždaug 17–19 metų amžiaus mergina buvo palaidota su geležiniu pjautuvu ties kaklu, o prie kojos piršto pritvirtinta spyna.

    Tyrėjų teigimu, tokie sprendimai atspindi to meto Vidurio Europoje paplitusius tikėjimus, kad kai kurie mirusieji gali „sugrįžti“ ir pakenkti gyviesiems. Tai ne šiuolaikinių filmų vampyrai, o folklorinė baimė, siejama su staigia, neaiškia mirtimi, epidemijomis ar socialine atskirtimi.

    Kam reikėjo pjautuvo ir spynos

    Pjautuvas buvo padėtas skersai kaklo, ašmenis nukreipiant į gerklės pusę. Aiškinama, kad jei kūnas bandytų „pakilti“, ašmenys simboliškai, o gal ir fiziškai turėjo sutrukdyti tai padaryti.

    Antrasis elementas buvo nedidelė spyna, pritvirtinta prie didžiojo kojos piršto. Mokslininkai ją interpretuoja kaip simbolinį „užrakinimą“ kapavietėje, tarsi turėjusį uždaryti kelią atgal į gyvųjų pasaulį.

    Kapas buvo atvertas po laidotuvių

    Tyrimas rodo, kad kapas greičiausiai buvo atidarytas jau po pirminių laidotuvių. Kaulų padėtis ir žemės sluoksnių analizė leidžia manyti, kad kūnas buvo pajudintas tada, kai minkštieji audiniai dar nebuvo visiškai suirę.

    Hipotezuojama, kad būtent per šį vėlesnį įsikišimą ant kaklo galėjo būti uždėtas pjautuvas. Tai sustiprina versiją, jog „apsaugos priemonės“ galėjo būti reakcija į vėliau bendruomenėje kilusias baimes ar gandus.

    Socialinis statusas ir mitybos mįslė

    Dar vienas netikėtas aspektas yra merginos socialinis statusas. Prie kaukolės aptikta metalizuotų siūlų, siejamų su puošniu galvos apdangalu iš šilko, o pati apdaila, kaip nurodoma tyrime, buvo iš sidabro, dengto auksu.

    Tokios medžiagos XVII amžiuje buvo brangios, todėl tikėtina, kad ji kilusi iš pasiturinčios šeimos. Vis dėlto kaulų ir dantų cheminiai rodikliai rodo palyginti menką gyvūninės kilmės baltymų dalį mityboje, kas gali byloti apie nepriteklių ar ilgalaikius mitybos svyravimus.

    DNR, izotopai ir paslaptingas žalsvas pėdsakas

    Tyrėjai atliko DNR analizę ir nustatė retą motininę haplogrupę J1c2c1, kurios ištakos siejamos su Skandinavija. Tačiau izotopinė dantų analizė rodo, kad vaikystę ji greičiausiai praleido netoli palaidojimo vietos, tad skandinaviška kilmė galėjo būti susijusi su ankstesnėmis šeimos kartomis.

    Paslaptimi išlieka ir žalsvas atspalvis ties gomuriu bei kaklo kaulais. Iš pradžių svarstyta, kad tai galėjo būti senos monetos palikimas, tačiau cheminė analizė šią versiją atmetė ir nukreipė į kontaktą su variu ar vario turinčia medžiaga.

    Ką sako pats laidojimo kontekstas

    Kapinynas, kuriame rastas šis kapas, yra už buvusios gyvenvietės ribų, netoli sankryžos, o teritorijoje nematyti įprastų katalikiškų simbolių ar su malda siejamų radinių. Dėl to archeologai svarsto, kad ši vieta galėjo būti skirta atstumtiesiems, svetimšaliams ar baimę kėlusiems asmenims.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad vienareikšmiškai atsakyti, kas tiksliai nutiko mergaitei ir kodėl po mirties ji buvo laikyta galimu pavojumi, kol kas neįmanoma. Tyrimą toliau pildo bioarcheologiniai duomenys, leidžiantys apie praeities baimes kalbėti remiantis ne legendomis, o patikrinamais faktais.