CP v2

Tag: Archeologija

  • Keistas 400 metų įrašas ant puodo Rusijoje: archeologai mano, kad rado meistro pėdsaką

    Keistas 400 metų įrašas ant puodo Rusijoje: archeologai mano, kad rado meistro pėdsaką

    Archeologai, kasinėję vieną svarbiausių Rusijos stačiatikių centrų – Trejybės Sergijaus laurą, aptiko keraminio indo fragmentą su senąja kirilica išraižytu įrašu. Radinys datuojamas maždaug XVII amžiumi, o tyrėjai sako, kad keli žodžiai gali slėpti tai, ko tokio laikotarpio buityje beveik niekada nebūna – konkretaus žmogaus vardą.

    Pasak mokslininkų, įrašas yra apgadintas, tačiau jame įžiūrimos raidės leidžia spėti, kad galėjo būti paminėtas Ivanas arba su konkrečia dirbtuve susijęs užrašas. Tokia detalė archeologams ypač vertinga, nes dauguma kasinėjimuose randamų kasdienių objektų lieka anoniminiai, net jei jų pagaminimo vieta aiški.

    Retas šansas prakalbinti amatą

    XVII amžiuje kasdieniai indai dažniausiai nebuvo pasirašinėjami, todėl net trumpa žymė gali tapti raktu į amatininkų pasaulį. Įrašas galėjo būti išraižytas paties puodžiaus, indo savininko arba žmogaus, atsakingo už keramikos gamybą vienuolynui, todėl dabar svarbiausia nustatyti, kokiai funkcijai jis buvo skirtas.

    Tokie radiniai leidžia ne tik priskirti daiktą konkrečiam asmeniui, bet ir tiksliau suprasti, kaip veikė vienuolynų ūkis bei dirbtuvės. Trejybės Sergijaus laura šimtmečius buvo ne vien religinis, bet ir kultūrinis bei ekonominis centras, kuriame dirbo įvairių amatų meistrai, tiek vienuoliai, tiek pasauliečiai.

    Ką parodys tyrimai?

    Artimiausias etapas – rašmens analizė ir keramikos sudėties tyrimai, kurie gali padėti tiksliau datuoti fragmentą ir nustatyti jo kilmę. Lyginant molio sudėtį, degimo technologiją ir ornamentiką su kitais radiniais, archeologai gali atsekti, ar indas buvo pagamintas vietoje, ar atkeliavo iš kito regiono.

    Ne mažiau svarbi ir pati inskripcija: specialistai paprastai vertina raidžių formas, braižymo gylį, žodžių trumpinimus ir to meto raštvedybos ypatybes. Jei pavyktų nustatyti, kad tai buvo vardas ar dirbtuvės žyma, atsirastų galimybė ieškoti paralelių kituose sluoksniuose ir tikėtis rasti daugiau panašiai pažymėtų fragmentų.

    Laurą kasinėjimai stebina ne pirmą kartą

    Šios vietovės archeologiniai tyrimai jau anksčiau pateikė retų radinių, susijusių su viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų Rusijos istorija. Skelbiama, kad per pastaruosius metus čia aptikta ir neįprastų religinių ženklų spaudų, ir ankstyvųjų antkapių su išlikusiais įrašais, todėl naujasis fragmentas įsirašo į reikšmingų atradimų grandinę.

    Tyrėjai pabrėžia, kad didžiausia šio atradimo vertė – galimybė priartėti prie konkretaus žmogaus, kuris paprastai istorijos šaltiniuose lieka nematomas. Jei hipotezė pasitvirtins, keli įbrėžti žodžiai ant indo gali tapti reta proga „prakalbinti“ XVII amžiaus amatininką ir jo darbą vienuolyno kasdienybėje.

  • Rumunijoje aptiko 6 000 metų paslaptį: po žeme slėpėsi milžiniška neolitinė megastruktūra

    Rumunijoje aptiko 6 000 metų paslaptį: po žeme slėpėsi milžiniška neolitinė megastruktūra

    Rumunijoje, Stăuceni-Holm archeologinėje vietovėje, tyrėjai aptiko išskirtinį Cucuteni–Trypillia kultūros laikotarpio statinį, datuojamą daugiau nei prieš 6 000 metų. Po žeme buvusi konstrukcija išsiskiria mastu ir vieta gyvenvietėje, todėl keičia supratimą apie ankstyvųjų Europos bendruomenių organizaciją.

    Skelbiama, kad statinys siekė apie 350 kvadratinių metrų ir buvo iki keturių kartų didesnis už kitus to paties komplekso namus. Tyrimai vyko 2021–2024 metais, apjungiant geofizinius matavimus ir kasinėjimus, kurie leido tiksliau atkurti gyvenvietės planą.

    Be centrinės megastruktūros, identifikuota maždaug 45 gyvenamųjų pastatų, o visa teritorija buvo apjuosta griovių ir palisadų sistema. Tokia gynybinė ir planavimo logika rodo, kad bendruomenė investavo į saugumą bei aiškią erdvinę tvarką, o svarbiausi objektai buvo išdėstyti strategiškai.

    Didžiausias pastatas stovėjo centriniame taške prie pagrindinio įėjimo, todėl, mokslininkų vertinimu, vargu ar tai buvo eilinis būstas. Labiausiai tikėtinos funkcijos siejamos su bendruomenės susirinkimais, ceremonijomis ar administravimu, nes dydis ir padėtis labiau primena viešą, o ne privačią erdvę.

    „Vien pastato vieta prie pagrindinio įėjimo ir jo mastas rodo, kad tai galėjo būti visos bendruomenės reikmėms skirtas objektas“, – teigia tyrėjai, apibendrindami kasinėjimų interpretaciją.

    Šis atradimas svarbus ir platesniame Cucuteni–Trypillia kultūros kontekste: ši neolitinė civilizacija žinoma didelėmis gyvenvietėmis, kuriose galėjo gyventi tūkstančiai žmonių, o dalis mokslininkų jas vadina ankstyvomis Europos proto-miesto formomis. Vis dėlto tokio dydžio bendruomeninių pastatų regione aptinkama itin retai, todėl nauji duomenys tampa reikšmingu argumentu diskusijose apie socialinę organizaciją.

    Ypač intriguoja tai, kad kol kas nepateikiama aiškių įrodymų apie prabangą ar griežtą hierarchiją, kuri dažnai siejama su didelio masto viešais statiniais. Tai stiprina prielaidą, kad kolektyvinės infrastruktūros projektai galėjo rastis ir bendruomenėse, kuriose valdžios koncentracija nebuvo ryški, o sprendimai galėjo būti labiau sutelkti į bendrą susitarimą.

    Pastaraisiais metais tokius atradimus vis dažniau išjudina technologijos: geofizika padeda „pamatyti“ po žeme neardant sluoksnių, o palydoviniai vaizdai ir nuotoliniai metodai leidžia aptikti didelius kraštovaizdžio pokyčius. Panašus proveržis fiksuojamas ir kituose regionuose, pavyzdžiui, tiriant senovines drėkinimo sistemas Kaukaze, kai istorinių palydovinių nuotraukų analizė padeda rekonstruoti dešimtis ar net šimtus kilometrų kanalų.

    Mokslininkai pabrėžia, kad geofizinių tyrimų, kasinėjimų ir nuotolinės analizės derinimas tampa nauju standartu, leidžiančiu greičiau patikrinti hipotezes ir tiksliau suplanuoti darbus. Rumunijoje aptikta megastruktūra rodo, kad priešistorės bendruomenės galėjo turėti kur kas sudėtingesnes viešąsias erdves ir valdymo modelius, nei ilgą laiką buvo manoma.

  • Klaipėda pasirinko kandidatą: garbės piliečio vardą 2026 metais siūloma suteikti Vladui Žulkui

    Klaipėda pasirinko kandidatą: garbės piliečio vardą 2026 metais siūloma suteikti Vladui Žulkui

    Klaipėdos miesto taryba pritarė siūlymui 2026 metais Klaipėdos miesto garbės piliečio vardą suteikti akademikui, profesoriui habilituotam daktarui Vladui Žulkui. Miestas pabrėžia jo ilgalaikį indėlį į Klaipėdos istorijos pažinimą, kultūrinės tapatybės stiprinimą ir vardo garsinimą Lietuvoje bei užsienyje.

    V. Žulkus laikomas viena svarbiausių asmenybių, prisidėjusių prie sistemingo Klaipėdos praeities tyrinėjimo nuo viduramžių iki naujųjų laikų. Jo darbai siejami ne tik su akademine veikla, bet ir su tuo, kaip Klaipėda šiandien supranta ir pristato savo istorinę raidą.

    Klaipėdos pilis ir senamiestis

    Skelbiama, kad nuo 1974 metų V. Žulkus nuosekliai tyrinėjo Klaipėdos pilį ir senamiestį, taip pat analizavo kuršių priešistorę. Jo veikla apėmė ir povandeninio kultūros paveldo objektų tyrimus, kurie Baltijos regione yra ypač svarbūs dėl intensyvios prekybos, karinių konfliktų ir laivybos istorijos.

    Miesto vertinimu, archeologas yra daug nuveikęs Klaipėdos pilies tyrimo, jos istorijos ir atkūrimo klausimais. Tokie tyrimai svarbūs ne vien mokslinei bendruomenei, bet ir praktiniams sprendimams, kai planuojami paveldosaugos darbai, ekspozicijos ar miesto erdvių tvarkymas.

    Moksliniai darbai ir miesto istorijos modelis

    Vienu reikšmingiausių nuopelnų įvardijama tai, kad V. Žulkus pirmasis išsamiai aprašė ankstyvąją Klaipėdos istoriją nuo XIII iki XVIII amžiaus ir pasiūlė naują miesto raidos modelį. Teigiama, kad jo argumentai padėjo peržiūrėti anksčiau vyravusias interpretacijas ir tiksliau pagrįsti Klaipėdos istorinės raidos logiką.

    V. Žulkaus mokslinė produkcija apima dešimtis monografijų ir straipsnių, o jo tyrimai sulaukė tarptautinio dėmesio. Tokie darbai, ypač susiję su viduramžių miestu, pilių kompleksais ir regiono archeologija, dažnai tampa atspirties tašku ne tik akademinėms diskusijoms, bet ir muziejų pasakojimams bei švietimo turiniui.

    Indėlis į Klaipėdos universitetą

    V. Žulkus taip pat siejamas su aukštojo mokslo plėtra Klaipėdoje: jis ėjo Klaipėdos universiteto rektoriaus pareigas, ugdė būsimus istorikus ir archeologus, vadovavo doktorantams. Miesto teigimu, jo veikla prisidėjo prie Klaipėdos matomumo kaip mokslo ir kultūros centro Baltijos regione.

    Klaipėdos miesto garbės piliečio vardas suteikiamas už ypatingus nuopelnus miestui, įvertinant asmeninį indėlį ir Klaipėdos vardo garsinimą. Nurodoma, kad iki šiol šis titulas suteiktas 24 asmenybėms, o 2025 metais garbės piliečiu tapo tapytojas marinistas Edvardas Malinauskas.

    Garbės piliečiui įteikiamas specialus garbės piliečio ženklas ir vardo suteikimo dokumentas. Skelbiama, kad ženklas yra juvelyro Vido Bizausko autorinis darbas iš sidabro ir aukso, o 2026 metų kultūros plėtros programoje jo įsigijimui numatyta 6 850 eurų.

    Planuojama, kad garbės piliečio ženklas V. Žulkui bus iškilmingai įteiktas 2026 metų rugpjūčio 1 dieną, minint Klaipėdos miesto gimtadienį.

  • Po Opolės katedra rastas sensacingas kapas: DNR atskleidė, kas iš tiesų gulėjo apkabinus

    Po Opolės katedra rastas sensacingas kapas: DNR atskleidė, kas iš tiesų gulėjo apkabinus

    Po viduramžių katedra Opolėje archeologai aptiko neįprastą kapą, kuris iš pradžių buvo palaikytas vyro ir moters bendru palaidojimu. Skeletai gulėjo taip, lyg būtų paskutiniame apkabinime, todėl radinys iškart sukėlė daug klausimų. Naujausi tyrimai parodė, kad ankstesnė interpretacija buvo klaidinga.

    Kaip skelbia mokslininkai, senovinės DNR analizė visiškai pakeitė istoriją: abi palaidotosios buvo biologinės moterys. Be to, genetiniai duomenys patvirtino, kad jos nebuvo giminaitės, tad tai nebuvo nei seserys, nei mama ir dukra, nei artimesnės giminės.

    Palaidojimas buvo aptiktas 2022–2023 metais vykdant archeologinius darbus, kurių metu iš viso identifikuoti 46 kapai, siejami su XIII amžiaus kapinėmis ir pačia šventove. Vis dėlto būtent šis kapas išsiskyrė kūnų padėtimi, kuri viduramžių Europoje laikoma itin netipiška.

    Viena moteris buvo paguldyta pagal įprastą krikščionišką tradiciją: ant nugaros, rankas ištiesus palei kūną. Antroji gulėjo ant šono, ranką pakišusi po kitos kaklu, o delną padėjusi jai ant krūtinės, tarsi sąmoningai atkuriant artumo gestą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokio palaidojimo negalima automatiškai aiškinti kaip romantiškų santykių įrodymo. Viduramžiais socialinės normos buvo kitokios, o stiprūs ryšiai galėjo būti dvasiniai, globos, bendruomeniniai ar ekonominiai, ypač jei žmonės gyveno ar dirbo kartu.

    Reikšminga ir kapo vieta: jis buvo labai arti katedros sienų, o tai viduramžiais paprastai reiškė prestižą ir išskirtinį statusą. Dėl to mokslininkai atkreipia dėmesį, kad jeigu palaidotosios būtų buvusios laikomos socialiai atstumtomis, tikėtina, jog tokios garbingos vietos būtų negavusios.

    Antropologiniai metodai ilgą laiką neleido patikimai nustatyti lyties, nes kaulai buvo prastos būklės. Situaciją išsprendė senovinės DNR mėginiai, paimti iš dantų ir smilkinio kaulo fragmentų, kurie dažnai geriau išsaugo genetinę medžiagą.

    Tyrėjai taip pat nurodo, kad nerasta aiškių smurto ar infekcinių ligų pėdsakų, kurie galėtų paaiškinti išskirtinį bendrą palaidojimą. Abi moterys, sprendžiant pagal turimus duomenis, buvo apie 40 metų amžiaus ir, tikėtina, priklausė vietinei Vidurio ir Rytų Europos populiacijai.

    Pasak mokslininkų, daug požymių rodo, kad jos buvo palaidotos vienu metu ir rūpestingai, o tai leidžia įtarti ypatingą ryšį, kurio pobūdžio dabar tiksliai nustatyti nebeįmanoma. Vis dėlto šis atvejis jau laikomas vienu iš retų genetiškai patvirtintų tos pačios lyties asmenų bendro palaidojimo pavyzdžių regione, todėl jis svarbus ir archeologijai, ir platesniam viduramžių visuomenės ryšių supratimui.

  • Mingo laikų chirurgo įrankiai atskleidė stulbinamą paslaptį: nejautrai naudojo nuodą

    Mingo laikų chirurgo įrankiai atskleidė stulbinamą paslaptį: nejautrai naudojo nuodą

    Kinijoje atliktas tyrimas atskleidė retą ir iki šiol beveik nepasiekiamą įrodymą, kaip prieš maždaug šešis šimtmečius buvo malšinamas skausmas operacijų metu. Ant iš Mingo dinastijos laikų kapo iškeltų metalinių chirurginių žirklių ir pinceto aptikti cheminiai pėdsakai leidžia manyti, kad medikai naudojo medžiagą, veikusią kaip nejautra.

    Įrankiai rasti Jiangyin apskrityje esančiame gerbiamo chirurgo Xia Quan kape, kuris datuojamas XIV–XV amžiais. Tyrėjai nurodo, kad ant jų išlikusios rausvos dalelės gali būti ankstyviausias tiesioginis cheminis anestetikų naudojimo įrodymas, išlikęs ant pačių operacinių instrumentų.

    Kas aptikta ant žirklių ir pinceto

    Analizė parodė, kad dalelių sudėtis atitinka akonitiną – ypač toksišką junginį, randamą kurpelėse, tradiciškai siejamose su nuodais. Tokia išvada svarbi todėl, kad istoriniai šaltiniai mini stiprių augalinių medžiagų panaudojimą, tačiau fiziniai jų pėdsakai ant medicinos priemonių paprastai neišlieka.

    Tyrėjai pabrėžia, kad akonitinas net ir mažomis dozėmis gali būti pavojingas, todėl jo panaudojimas medicinoje reikalavo itin tikslaus dozavimo ir aiškių procedūrų. Tai leidžia daryti prielaidą, kad to meto chirurgai turėjo sukaupę praktinių žinių, kaip subalansuoti veiksmingumą ir paciento saugumą.

    Kaip pėdsakai nustatyti po šimtmečių

    Didelę dalį proveržio lėmė šiuolaikiniai neardomieji metodai, leidžiantys tirti itin mažus mėginius nepažeidžiant muziejinių vertybių. Kadangi įrankiai saugomi Jiangyin muziejuje ir negali būti išvežami, naudota pernešama įranga, o dėmesys sutelktas į sunkiau išvalomas vietas, kur likučiai galėjo būti apsaugoti nuo vėlesnės taršos.

    Pasak mokslininkų, pažangūs optiniai ir spektroskopiniai tyrimai suteikia galimybę tiksliai identifikuoti medžiagų sudėtį ir jų pasiskirstymą paviršiuje. Tokie metodai archeologijoje vis dažniau taikomi siekiant atkurti ne tik radinių formą, bet ir realias jų naudojimo praktikas.

    Ką tai sako apie Mingo mediciną

    Senieji kinų medicinos tekstai aprašo įvairias farmakologines priemones, įskaitant nuodingų augalų apdorojimą siekiant sumažinti jų toksiškumą. Tyrime aptariama, kad istorinėse praktikose minėtas paruošimas galėjo apimti mirkymą, virinimą ar maišymą su kitomis medžiagomis, kad poveikis būtų labiau kontroliuojamas.

    Mokslininkai daro išvadą, kad aptikti pėdsakai dera su rašytiniais šaltiniais ir stiprina teiginį, jog Mingo dinastijos laikais vietinė nejautra galėjo būti taikoma sąmoningai, o ne atsitiktinai. Tai taip pat primena, kad sudėtingos chirurginės procedūros ir skausmo valdymas įvairiuose pasaulio regionuose vystėsi daug anksčiau, nei dažnai įsivaizduojama.

    Darbas publikuotas mokslo žurnale „Antiquity“, o autoriai tikisi, kad panašūs tyrimai ateityje leis patikrinti ir kitų istorinių medicinos praktikų realų pagrindą, pasitelkiant cheminių likučių analizę ant išlikusių instrumentų.

  • Ispanijoje aptiko bronzos amžiaus kasyklas: gali paaiškėti, iš kur atėjo skandinavų metalas

    Ispanijoje aptiko bronzos amžiaus kasyklas: gali paaiškėti, iš kur atėjo skandinavų metalas

    Archeologai Ispanijoje identifikavo šešias iki šiol nežinotas bronzos amžiaus kasyklas, kurios gali pakeisti supratimą apie senovės Europos prekybą ir metalų kilmę. Nauji duomenys leidžia sieti šias vietas su žaliavomis, iš kurių vėliau buvo gaminami skandinavų bronzos dirbiniai.

    Mokslininkai pabrėžia, kad lemiamą vaidmenį čia suvaidino cheminės sudėties tyrimai, leidžiantys lyginti metalo priemaišas ir vadinamąjį geocheminį parašą. Taip galima nustatyti, ar konkretus varis ar kiti metalai galėjo būti išgauti būtent šiame regione.

    Vienas ryškiausių radinių aptiktas netoli Cabeza del Buey, kur užfiksuotas įspūdingas maždaug 70 metrų ilgio ir apie 3 metrų pločio iškasas, primenantis ilgą griovį. Pasak archeologų, toks mastas rodo ne atsitiktinį kasimą, o sistemingą, intensyvią ir gerai suplanuotą rūdos gavybą.

    Šiose vietovėse rasta vario, švino ir sidabro gyslų, o viename iš telkinių aptikta apie 80 akmeninių kasybos kūjų. Tokie įrankiai buvo naudojami uolienoms skaldyti ir rūdai išgauti, o jų gausa vienoje vietoje liudija organizuotą darbą ir stabiliai veikusią kasybos infrastruktūrą.

    Iki šiol istorikams ir archeologams trūko konkrečių, aiškiai identifikuojamų kasybos taškų, kurie patvirtintų hipotezę apie metalo srautus iš Pirėnų pusiasalio į Šiaurės Europą vėlyvuoju bronzos amžiumi. Šie radiniai tampa svarbiu argumentu, kad maždaug prieš 3 000 metų Europos regionus siejo gerokai platesni mainų tinklai, nei ilgą laiką manyta.

    Tokie atradimai keičia ir bendrą vaizdą apie to meto ekonomiką, kuri anksčiau neretai buvo vertinama kaip daugiausia lokali ir ribota. Jei metalai ir žaliavos išties keliavo dideliais atstumais, tai reikštų, kad Atlanto pakrančių ir vidaus maršrutais galėjo veikti sudėtinga logistikos bei tarpininkavimo grandinė.

    Archeologai neatmeta, kad šios kasyklos yra tik didesnio tinklo dalis, o vien Estremadūroje ir Andalūzijoje gali būti gerokai daugiau neatrastų bronzos amžiaus gavybos vietų. Jei tai pasitvirtins, mokslininkams gali tekti iš naujo vertinti prekybos mastą, technologijų sklaidą ir politinius ryšius, kurie formavo priešistorinę Europą.

    Apie atradimą paskelbta remiantis Geteborgo universiteto pateikta informacija, o tolesni tyrimai turėtų patikslinti, kiek tiksliai šie telkiniai susiję su Skandinavijoje rastų bronzos dirbinių žaliava. Specialistai pabrėžia, kad panašūs tyrimai dažnai remiasi kelių metodų deriniu, todėl galutiniams atsakymams gali prireikti papildomų analizių.

  • Mįslė urvuose: neandertaliečiai galėjo garbinti plėšriuosius paukščius – pėdsakai siekia 175 000 metų

    Mįslė urvuose: neandertaliečiai galėjo garbinti plėšriuosius paukščius – pėdsakai siekia 175 000 metų

    Archeologų radiniai iš kelių Europos urvų vis dažniau kelia klausimą, ar neandertaliečiai turėjo sudėtingesnį simbolinį pasaulį, nei ilgai manyta. Tyrėjai fiksuoja selektyvų plėšriųjų paukščių kaulų apdorojimą, ypač ten, kur išryškėja aiškūs akmeniniais įrankiais padarytų pjūvių pėdsakai.

    Skirtingose vietovėse kartojasi panašus motyvas: randami erelių, grifų ar varninių paukščių sparnų kaulai, o taip pat nagai, kurių pašalinimas atrodo tikslingas. Mokslininkai tokį elgesį sieja su galimu plunksnų ar nagų naudojimu kaip puošmenų, statuso ženklų arba ritualinių atributų.

    Vienas dažniausiai aptariamų pavyzdžių yra Fumane urvas Italijoje, kur aptiktas plėšriųjų paukščių sparnų kaulų telkinys, interpretuojamas kaip ne atsitiktinis maisto likutis. Panašiai Ispanijos Cova Negra vietovėje aprašyti radiniai, kuriuose išsiskiria specifinis, išrankus tam tikrų paukščio dalių pasirinkimas.

    Šios hipotezės dažnai lyginamos su vėlesnėmis žmonių kultūromis, kur erelis tapo dangaus, galios ir sakralumo simboliu. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad tiesioginio įrodymo apie organizuotą religiją nėra, o kalbama veikiau apie ankstyvas simbolines praktikas, kurios galėjo apimti kūno puošybą ir bendruomenines reikšmes.

    Bruniquel urvo paslaptis

    Dar daugiau diskusijų kelia Prancūzijoje esantis Bruniquel urvas, kuriame aptiktos į apskritimus sukrautos sulaužytų stalagmitų konstrukcijos. Datavimas rodo, kad jos gali būti maždaug 175 000 metų senumo, todėl priskiriamos laikotarpiui gerokai iki Homo sapiens paplitimo Europoje.

    Tokio masto statinys, esantis giliai urve, reiškia planavimą, bendrą darbą ir ugnies naudojimą sudėtingoje aplinkoje. Dalis mokslininkų tai laiko svariu argumentu, kad neandertaliečiai gebėjo koordinuotai veikti ir kurti erdves, kurios galėjo turėti ne tik praktinę, bet ir simbolinę funkciją.

    Ką iš tiesų leidžia sakyti įrodymai?

    Mokslinėje literatūroje pabrėžiama atsargumo būtinybė: pjūvių žymės ir atrinktų kūno dalių rinkiniai rodo elgesį, kurio ne visada paaiškina vien mityba. Tačiau šie duomenys nėra vienareikšmis įrodymas apie kultą, nes alternatyvūs paaiškinimai gali apimti amatų praktiką ar utilitarinį plunksnų naudojimą.

    Vis dėlto bendra kryptis aiški: neandertaliečių įvaizdis moksle per pastaruosius dešimtmečius smarkiai pasikeitė. Vis daugėja požymių, kad jie galėjo turėti simbolinės komunikacijos elementų, puošybos tradicijų ir sudėtingesnių socialinių praktikų, nei buvo įsivaizduojama anksčiau.

  • 1,3 mln. amerikiečių sieja DNR su 1634 m. kolonistais: netikėtas atradimas Merilende

    1,3 mln. amerikiečių sieja DNR su 1634 m. kolonistais: netikėtas atradimas Merilende

    DNR pėdsakai iš 1634 metų

    Naujas genetinis ir genealoginis tyrimas parodė, kad daugiau kaip 1 300 000 žmonių, dalyvavusių „23andMe“ moksliniuose tyrimuose, turi bendrų DNR atkarpų su ankstyvaisiais europiečiais kolonistais, palaidotais Merilende. Tokie ryšiai nustatyti lyginant senovinės DNR mėginius su šiuolaikinių savanorių genetiniais duomenimis.

    Tyrimo atspirties taškas buvo 1634 metais į dabartinį Merilendą atvykę kolonistai, plaukę laivais „Ark“ ir „Dove“. Jie įkūrė St. Mary’s City, laikomą viena seniausių nuolatinių anglų gyvenviečių regione.

    Kaip veikia giminystės paieška

    Mokslininkai analizavo 49 asmenų, palaidotų Chapel Field kapinėse St. Mary’s City, genomus ir ieškojo vadinamojo tapatumo pagal kilmę principo. Šis metodas remiasi tuo, kad giminaičiai, net ir labai tolimi, paveldi tas pačias DNR atkarpas iš bendrų protėvių.

    Gauti rezultatai parodė ryškias sąsajas su Vakarų Anglija ir Velsu, taip pat aptikta ryšių su Airijos kilmės žmonėmis. Tyrimas išryškino ir mažiau žinomą vidinę migraciją JAV po Nepriklausomybės karo, kai dalis Merilendo katalikų šeimų kėlėsi į pietus ieškodamos didesnio religinio saugumo ir ekonominių galimybių.

    Kas buvo palaidoti kapinėse

    Genetinė analizė leido atkurti kai kurių iki šiol nežinomų palaidotų asmenų tapatybes. Derinant DNR duomenis su genealoginiais sutapimais ir papildoma istorine informacija, tyrėjai identifikavo Merilendo antrąjį gubernatorių Thomasą Greene’ą, jo pirmąją žmoną Anne ir jų sūnų Leonardą.

    „Tai pirmas kartas, kai senovinė DNR panaudota nežinomų asmenų identifikavimui neturint išankstinės informacijos, kas jie galėjo būti“, – sakė „23andMe Research Institute“ populiacijų genetikė Éadaoin Harney.

    Tyrimas taip pat pateikė užuominų apie kai kurių kolonistų socialinį statusą. Pavyzdžiui, keli jauni vyrai, siejami su Airijos kilme, mirė anksti, jų kauluose matyti sunkaus fizinio darbo ir prastesnės sveikatos požymių, o laidojimo aplinkybės leido svarstyti, kad jie galėjo būti samdiniai ar priklausomi darbininkai.

    Ką tai reiškia šiandien

    Šis darbas parodo, kaip šiuolaikinė genetika, archeologija ir genealogija gali papildyti viena kitą, kai istoriniuose šaltiniuose trūksta duomenų. Tokie tyrimai vis dažniau naudojami ne tik migracijų kryptims atsekti, bet ir konkrečių bendruomenių istorijai atkurti, ypač kai dokumentai neišlikę arba buvo fragmentiški.

    Mokslininkai pabrėžia, kad ateityje panašūs projektai galėtų suteikti dar tikslesnių įžvalgų, jei būtų plačiau naudojami papildomi genetiniai žymenys, padedantys atsekti tėvines ir motinines linijas. Tyrimas publikuotas žurnale „Current Biology“.

  • Mokslininkai perrašo žmonijos istoriją: netikėta, kur mūsų protėviai gyveno prieš 150 tūkst. metų

    Mokslininkai perrašo žmonijos istoriją: netikėta, kur mūsų protėviai gyveno prieš 150 tūkst. metų

    Naujas tyrimas rodo, kad ankstyvieji šiuolaikiniai žmonės tropiniuose lietaus miškuose galėjo gyventi jau prieš maždaug 150 000 metų. Tai daugiau nei du kartus anksčiau, nei ilgą laiką manyta, todėl mokslininkai ragina iš naujo vertinti, kokiose aplinkose formavosi Homo sapiens.

    Įrodymai gauti Dramblio Kaulo Krante, Bété I vietovėje, kur giliai po nuogulomis aptikti akmeniniai įrankiai. Nors apie šią vietą mokslininkai žinojo dar nuo 1980-ųjų, tik šiuolaikinės technologijos leido tiksliai nustatyti radinių amžių ir tuo metu buvusias gamtines sąlygas.

    Kaip nustatytas radinių amžius

    Tyrėjai taikė kelis nepriklausomus datavimo metodus, tarp jų optiškai stimuliuojamos liuminescencijos ir elektronų sukinio rezonanso metodikas. Skirtingi metodai sutapo ir parodė, kad žmonių veiklos pėdsakai šioje vietoje siekia apie 150 000 metų.

    Kad suprastų, kokioje aplinkoje gyventa, mokslininkai analizavo augalų žiedadulkes, cheminius pėdsakus bei mikroskopines augalijos struktūras nuogulose. Rezultatai rodo ne savanos ir pavienių medžių mozaiką, o tankų, drėgną tropinį mišką.

    Kodėl tai keičia evoliucijos pasakojimą

    Iki šiol seniausi patikimi įrodymai apie žmonių buvimą Afrikos lietaus miškuose dažnai buvo siejami su maždaug 18 000 metų laikotarpiu, o Pietryčių Azijoje – su maždaug 70 000 metų. Nauji duomenys dramatiškai praplečia laiko skalę ir rodo, kad prisitaikymas prie sudėtingų ekosistemų galėjo atsirasti gerokai anksčiau.

    Tyrimas taip pat stiprina vadinamąjį daugiacentrišką Afrikos scenarijų, pagal kurį Homo sapiens istorija nėra vienos vietos ir vieno klimato pasakojimas. Vis daugiau duomenų leidžia manyti, kad skirtingos populiacijos Afrikoje vystėsi įvairiose aplinkose – nuo pakrančių iki sausringų regionų ir miškų – ir vėliau ilgą laiką tarpusavyje maišėsi.

    Ankstyvas prisitaikymas – didelis pranašumas

    Mokslininkai pabrėžia, kad tropiniai lietaus miškai yra sudėtinga terpė išgyvenimui dėl didelės drėgmės, sezoninių išteklių svyravimų ir riboto matomumo medžioklei. Jei žmonės ten gyveno taip anksti, tai reiškia pažangesnes elgsenos strategijas: lankstesnę mitybą, geresnį judėjimo planavimą ir gebėjimą efektyviai naudoti vietinius išteklius.

    „Šie duomenys rodo, kad mūsų rūšis labai anksti išmoko prisitaikyti prie itin skirtingų aplinkų, o tai galėjo būti vienas svarbiausių Homo sapiens pranašumų“, – sakė tyrime cituojama geoantropologė Eleanor Scerri.

    Tyrėjai pabrėžia, kad atradimas nereiškia, jog visi ankstyvieji žmonės gyveno miškuose, tačiau jis aiškiai parodo, kad lietaus miškai nebuvo nepereinamas barjeras. Tai gali keisti ir migracijų bei technologinės raidos aiškinimus, ypač vertinant, kaip ankstyvosios bendruomenės prisitaikė prie klimato kaitos ir skirtingų Afrikos regionų.

  • Kinijoje aptiktas kaulas apvertė istoriją: ledynmetyje žmonės sukūrė stulbinamus įrankius

    Kinijoje aptiktas kaulas apvertė istoriją: ledynmetyje žmonės sukūrė stulbinamus įrankius

    Naujas tyrimas rodo, kad prieš maždaug 146 000 metų centrinėje Kinijoje gyvenę archajiški žmonės per atšiaurų ledynmetį sukūrė gerokai sudėtingesnę akmens įrankių gamybą, nei manyta iki šiol. Iki šio pervertinimo mokslininkai dalį radinių datavo šiltesniu laikotarpiu, maždaug prieš 126 000 metų.

    Esminiu įrodymu tapo Lingjingo archeologinėje vietovėje rastas brangakmeniais tviskantis šonkaulio fragmentas iš elniui panašaus gyvūno, kuris, sprendžiant iš žymių, buvo išdorotas toje pačioje vietoje. Šonkaulyje susiformavę kalcito kristalai leido tiksliau nustatyti laiką, kada vyko veikla.

    Kaip nustatytas tikrasis amžius

    Kaulo kalcite yra urano, kuris laikui bėgant skyla į torį, todėl urano ir torio santykis gali būti naudojamas datavimui. Išmatavus šį santykį paaiškėjo, kad dalis įrankių sluoksnių yra senesni, nei buvo spėta, ir siekia ledyninį, šaltesnį laikotarpį.

    Toks datavimas svarbus tuo, kad jis susieja technologinį sudėtingumą ne su patogiomis klimato sąlygomis, o su išgyvenimo spaudimu. Tai keičia pasakojimą apie tai, kada ir kodėl regione galėjo įvykti ryškesnis technologinis šuolis.

    Kuo išsiskyrė Lingjingo įrankiai

    Lingjinge per skirtingus sluoksnius aptikta beveik 15 000 akmens artefaktų, daugiausia iš kvarco. Iš pirmo žvilgsnio jie gali priminti atsitiktinai nuskeltus akmenis, tačiau analizė rodo, kad dalis gaminių buvo kuriami planuojant ir preciziškai valdant skėlimo kampus.

    Tokie įrankiai leido efektyviai atlikti konkrečias užduotis, pavyzdžiui, pjaustyti mėsą nuo kaulų ar apdoroti skerdenas. Tyrėjai Lingjingą apibūdina kaip vietą, kurioje galėjo būti patogu doroti gyvūnus dėl strategiškai svarbaus vandens šaltinio.

    „Tai nebuvo atsitiktinė skelių gamyba, o technologija, reikalaujanti planavimo, tikslumo ir gilaus akmens savybių supratimo“, – sakė archeologas Yuchao Zhao.

    Ką tai keičia žmogaus evoliucijos istorijoje

    Rezultatai papildo vis gausėjantį įrodymų lauką, kad pažangus technologinis mąstymas nebuvo vien tik Vakarų Eurazijos reiškinys. Lingjingo radiniai rodo panašumų į Vidurinio paleolito tradicijas, kurios dažnai siejamos su neandertaliečiais Europoje ir žmonių protėviais Afrikoje.

    Tyrėjai taip pat pabrėžia, kad toks atradimas silpnina seną prielaidą apie ilgalaikę technologinę stagnaciją kai kuriose Rytų Azijos teritorijose. Platesnė kelių dešimčių ar net šimtų Kinijos paleolito vietovių palyginamoji analizė leidžia svarstyti, kad sudėtingesnė įrankių gamyba galėjo būti platesnė adaptacija į klimato ir gyvenimo būdo pokyčius.

    Dar viena intriga susijusi su tuo, kas tiksliai kūrė šiuos įrankius: pastaraisiais metais siūloma, kad dalis radinių regione galėtų būti susiję su įvairių archajiškų žmonių grupių įvairove ar net jų tarpusavio maišymusi. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad šiai hipotezei patikrinti reikės papildomų duomenų ir radinių.

    Tyrimo autoriai daro išvadą, kad net nedidelis datavimo poslinkis iš šilto tarpledynmečio į šaltą ledynmetį kardinaliai pakeičia interpretaciją. Šiuo atveju technologinė pažanga labiau primena ne komforto, o būtinybės pasekmę.