Tag: Archeologija

  • Mokslininkai atskleidė milžiniško Kikai ugnikalnio išsiveržimo poveikį Japonijai: nustebino detalės

    Mokslininkai atskleidė milžiniško Kikai ugnikalnio išsiveržimo poveikį Japonijai: nustebino detalės

    Mokslininkai iš naujo įvertino vieną galingiausių holoceno išsiveržimų – Kikai-Akahoya ugnikalnio katastrofą pietuose nuo dabartinės Kiūšiū salos. Nauja analizė rodo, kad jos poveikis žmonėms buvo nevienodas: vienur bendruomenės smuko, kitur – augo net po kataklizmo.

    Išsiveržimas įvyko ugnikalnyje, kurio kaldera yra po jūros paviršiumi, todėl katastrofą lydėjo ne tik pelenų krituliai, bet ir ypač pavojingi antriniai reiškiniai. Tyrėjai mini stiprius sukrėtimus, dideles tsunami bangas ir storus vulkaninių nuogulų sluoksnius, kai kur galėjusius siekti kelis metrus.

    Katastrofa, kuri ne visus sunaikino

    Tyrimą atlikusi tarptautinė komanda, vadovaujama Lundo universiteto mokslininkų, demografinius pokyčius vertino remdamasi archeologiniais duomenimis ir statistiniais modeliais. Rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Science Advances“.

    Paaiškėjo, kad pietinėje Kiūšiū dalyje matomas ryškus gyventojų skaičiaus kritimas, tačiau jis prasidėjo dar iki išsiveržimo. Tuo metu regione, kaip teigiama, gyveno palyginti mažos ir judrios medžiotojų-rinkėjų grupės, todėl išsiveržimas smogė jau kintančiai socialinei struktūrai.

    Tuo pat metu šiaurinėje Kiūšiū dalyje fiksuota priešinga kryptis: gyventojų daugėjo dar prieš katastrofą, o augimas tęsėsi ir po jos. Vienas tikėtinų paaiškinimų – į šį regioną galėjo persikelti pabėgėliai iš labiausiai nuniokotų teritorijų.

    Jūra galėjo tapti išsigelbėjimu

    Tyrėjų vertinimu, dalis išgyvenusiųjų galėjo pasitraukti iš žemyninių plotų į šiaurines pakrantes. Ten jūrinės ekosistemos galėjo atsigauti greičiau, o jūros ištekliai suteikė patikimesnį maisto šaltinį, leidusį bendruomenėms stabilizuotis.

    Tokie judėjimai, pasak mokslininkų, greičiausiai reiškė ne vien vietos pakeitimą, bet ir naujus socialinius ryšius bei prisitaikymą prie pakitusių sąlygų. Kitaip tariant, daliai žmonių katastrofa tapo lūžio tašku, po kurio keitėsi pragyvenimo strategijos.

    Poveikis jautėsi ir toli nuo ugnikalnio

    Įdomu tai, kad išsiveržimo pėdsakai, sprendžiant iš demografinių indikatorių, galėjo pasireikšti ir gerokai nuo ugnikalnio nutolusiuose Japonijos regionuose. Kai kur anksčiau stebėtas augimas sulėtėjo, o vietomis galėjo fiksuotis ir mažėjimas, nors tikslios priežastys dar nėra iki galo aiškios.

    Tarp galimų paaiškinimų minimi trumpalaikiai klimato svyravimai ir pelenų poveikis aplinkai, galėjęs paveikti maisto grandines. Taip pat svarstoma, kad mažėjo medžiojamų gyvūnų prieinamumas, o tai ypač svarbu Džiomono laikotarpio bendruomenėms, kurios rėmėsi medžiokle, rinkimu ir jūros ištekliais.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį ir į netiesioginį poveikį: pelenais užteršta augalija galėjo paveikti žolėdžius, o šie – medžioklės sėkmę. Pavyzdžiui, minima, kad elniai ir šernai, maitindamiesi pelenais padengtais augalais, galėjo patirti dantų dilimą, o tai ilgainiui apsunkintų jų išgyvenimą.

    Šis tyrimas sustiprina bendrą tendenciją šiuolaikinėje archeologijoje: vietoj vienos katastrofos pasekmių schemos vis dažniau matomas sudėtingas, regioniškai nevienodas vaizdas. Net itin galingi gamtos įvykiai ne visada reiškia vien tik staigų visuotinio žlugimo scenarijų.

  • 1600 metų paslaptis pagaliau atskleista: aptiko dingusią bažnyčią ir dar vieną mįslingą pastatą

    1600 metų paslaptis pagaliau atskleista: aptiko dingusią bažnyčią ir dar vieną mįslingą pastatą

    Archeologai Italijoje patvirtino tai, kas šimtmečius buvo žinoma tik iš rašytinių šaltinių: rasta seniai ieškota vėlyvosios antikos laikų bažnyčia, siejama su IV–V amžiais. Ilgą laiką apie šią šventovę buvo užuominų kronikose ir laiškuose, tačiau tiksli vieta išliko nežinoma dėl vėlesnių kraštovaizdžio pokyčių ir intensyvaus teritorijos naudojimo.

    Remiantis kasinėjimų duomenimis, aptikta bažnyčia buvo apie 30 metrų ilgio ir 20 metrų pločio, stačiakampio plano, orientuota į rytus. Tyrėjai pabrėžia, kad pastato mastelis ir architektūriniai sprendimai leidžia svarstyti apie vyskupo bažnyčią, nes tokio dydžio sakraliniai statiniai tuo metu paprastai buvo regioninių krikščioniškų bendruomenių centrai.

    Radiniui papildomo svorio suteikia šv. Jeronimo raštai, kuriuose minimas Heliodoras, laikomas pirmuoju Altino vyskupu, taip pat jo giminaitis Nepocjanas. Laiškuose aprašomas rūpestis bažnyčios įranga ir išvaizda, o minimos detalės, kaip altorius, grindys, sienų apdaila ir liturginiai indai, dera su laikotarpiu, kuriam priskiriamas naujai identifikuotas pastatas.

    Greta – dar vienas didelis objektas

    Į rytus nuo šventovės archeologai aptiko ir kitą stambų pastatą su portikais bei sudėtingu patalpų išdėstymu. Masyvūs pamatai ir struktūra leidžia manyti, kad tai galėjo būti vyskupo rezidencija, o abu statiniai kartu sudarytų religinį ir administracinį kompleksą, užėmusį reikšmingą buvusio romėnų miesto sklypo dalį.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį į antrinio panaudojimo požymius: pamatuose rasta apverstų akmens blokų, kurie anksčiau galėjo būti romėnų kelių dangos dalis. Toks sprendimas dažnai rodo praktinį resursų naudojimą, bet kartu gali liudyti ir vietos elito galimybes perimti bei pertvarkyti senesnę infrastruktūrą.

    Kol kas nepavyko aptikti baptisterijos, kuri daugelyje ankstyvųjų krikščioniškų centrų būdavo neatsiejama sakralinio komplekso dalis. Archeologai neatmeta, kad ji gali būti dar neištirtoje teritorijos dalyje arba buvo sunaikinta vėlesniais laikais, kai statybinės medžiagos buvo išardomos ir išvežamos.

    Kodėl bažnyčia dingo iš žemėlapio

    Bažnyčios pėdsakus užgožė keli procesai: intensyvi žemdirbystė, sausinimo darbai, taip pat sistemingas plytų ir akmens ardymas iš apleistų pastatų. Dalis medžiagų vėliau buvo panaudotos statybose Torcello saloje ir Venecijoje, todėl komplekso planą teko atkurti iš fragmentiškų likučių.

    Didelę reikšmę tyrimams turėjo vadinamosios ardymo duobės, paliktos iškasant statybines medžiagas. Stratigrafinė jų analizė padėjo atsekti jau nebeišlikusių sienų ir konstrukcijų linijas, tačiau darbą komplikuoja ir tai, kad per buvusios šventovės vietą dabar driekiasi kelias.

    Kas keitėsi Venecijos lagūnoje

    Atradimas svarbus ir platesniam regiono istorijos supratimui, nes padeda aiškiau matyti, kaip kito gyvenviečių tinklas Venecijos lagūnoje vėlyvojoje antikoje ir ankstyvaisiais viduramžiais. Istoriniai duomenys rodo, kad VII amžiuje vyskupo sostas buvo perkeltas į Torcello, kuris anksčiau veikė kaip Altino uostas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad toks perkėlimas nebūtinai reiškė staigų pabėgimą nuo grėsmių: sprendimą galėjo lemti demografiniai pokyčiai, ekonomikos persiorientavimas ir aplinkos sąlygų kaita. Kompleksui netekus reikšmės, jo ardymas ir medžiagų pernaudojimas tapo natūralia regiono transformacijos dalimi.

    Archeologų teigimu, tolesni kasinėjimai ir nedestrukciniai tyrimai, tokie kaip geofizinis skenavimas, gali atskleisti daugiau komplekso detalių ir padėti tiksliau įvertinti ankstyvosios krikščionybės institucionalizacijos mastą šiaurės Italijoje. Būtent tokie atradimai vis dažniau leidžia sujungti rašytinius šaltinius su realiais miesto audinio pėdsakais.

  • Po Ararato šlaitu slepiasi Nojaus arka? Į gelmes nuleistas robotas užfiksavo mįsles

    Po Ararato šlaitu slepiasi Nojaus arka? Į gelmes nuleistas robotas užfiksavo mįsles

    Ararato kalnas Turkijos rytuose dešimtmečius kaitina vaizduotę dėl pasakojimų, kad netoliese galėjo atsidurti biblinė Nojaus arka. Nors iki šiol nėra patikimų mokslinių įrodymų, patvirtinančių šią hipotezę, tarptautinės komandos ir toliau tiria aplinkines geologines struktūras.

    Daugiausia dėmesio sulaukia vadinamoji Durupinaro formacija – į laivo korpusą panašus darinys netoli Ararato. Jį 1959 metais, atlikdamas aerofotografavimą, pastebėjo turkų kapitonas ir kartografas İlhanas Durupınaras, dirbęs pagal NATO užsakymą.

    Pastaraisiais metais šioje vietoje intensyvėjo tyrimai: atliekami gręžiniai, imami grunto mėginiai, o anksčiau naudoti geofiziniai metodai, tokie kaip grunto skverbos radaras, buvo pasitelkti ieškant tankio ir struktūros anomalijų. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie signalai nebūtinai reiškia žmogaus sukurtas ertmes – juos gali sukelti natūralūs geologiniai procesai.

    Robotas nuleistas į gręžinį

    Naujausias etapas – į tyrimus įtrauktas požeminei žvalgybai pritaikytas robotas „Gopher“, sukurtas dr. Roberto Rosso komandos La Trobe universitete Australijoje. Tai nuotoliniu būdu valdoma kompaktiška sistema su plačiakampėmis vandeniui atspariomis kameromis ir jutikliais, skirta rinkti duomenis vietose, kur žmogui patekti per pavojinga arba fiziškai neįmanoma.

    Pasak projekto dalyvių, robotas gali leistis iki maždaug 25 metrų gylio ir fiksuoti vaizdą bei aplinkos parametrus. „Gopher“ yra mažesnė anksčiau kurtos sistemos „WomBot“ versija – tokios technologijos jau buvo naudotos Australijoje tiriant gyvūnų išraustus urvus ir tunelius.

    Ką tikimasi rasti Durupinaro formacijoje?

    „Gopher“ į misiją įtrauktas po to, kai atliekant giliuosius vertikalius gręžinius vienas grąžtas atsitrenkė į ypač kietą sluoksnį ir lūžo. Tuomet nuspręsta į gręžinio angą leisti robotą ir patikrinti, kas iš tiesų slepiasi gilyn vedančioje ertmėje.

    Tyrėjai siekia patikrinti tuštumas ir anomalijas, kurias anksčiau fiksavo geofiziniai matavimai ir kurios kai kurių entuziastų buvo interpretuojamos kaip galimi kambariai ar koridoriai. Vis dėlto mokslinėje praktikoje tokios hipotezės laikomos preliminariomis, kol jų nepatvirtina keli nepriklausomi metodai ir aiškūs, pakartojami rezultatai.

    Duomenų analizė tęsis žiemą

    Į viešumą jau pateko trumpi robotu užfiksuoti vaizdai iš požeminio tunelio, tačiau esminės išvados dar nepateikiamos. Artimiausiais žiemos mėnesiais komanda planuoja sutelkti dėmesį į surinktų duomenų analizę ir rezultatų palyginimą su gręžinių mėginiais bei ankstesniais geofiziniais matavimais.

    „Nesvarbu, ar ši vieta pasirodys esanti Nojaus arka, ar visai kas kita, mums svarbu, kad technologija padeda mokslininkams saugiai ir tiksliau suprasti, kas ten yra“, – sakė dr. Robertas Rossas.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokio tipo tyrimuose didžiausią vertę turi ne sensacingi pareiškimai, o kruopštus metodų derinimas, mėginių datavimas ir nepriklausomas rezultatų patikrinimas. Būtent nuo to priklausys, ar Durupinaro formacija liks geologine mįsle, ar taps reikšmingu atradimu.

  • Kinų keramika rastas Didžiajame Zimbabvėje: atradimas atskleidė prekybos tinklą per žemynus

    Kinų keramika rastas Didžiajame Zimbabvėje: atradimas atskleidė prekybos tinklą per žemynus

    Archeologai Didžiajame Zimbabvėje aptiko kiniškos keramikos fragmentų, kurie netikėtai praplečia supratimą apie viduramžių Afrikos ryšius su tolimais regionais. Nedidelis indo gabalėlis su glotnia žalsva glazūra siejamas su aukštos kokybės dirbiniais, gamintais pietryčių Kinijoje.

    Tyrėjų teigimu, radinys rodo, kad Didžiosios Zimbabvės karalystė nuo XI iki XV amžiaus nebuvo izoliuota. Priešingai, tai buvo įtakingas politinis ir ekonominis centras, dalyvavęs plačiuose mainuose, kurie per tarpininkus galėjo pasiekti net Rytų Aziją.

    Ką išduoda žalia glazūra?

    Keramikos tipas atpažintas pagal būdingą žalios glazūros sluoksnį ir gamybos technologiją, reikalavusią aukštos temperatūros degimo bei preciziškos kontrolės. Tokios dangos suteikdavo dirbiniams išvaizdą, primenančią nefritą, Kinijoje itin vertintą medžiagą.

    Radiniai Didžiajame Zimbabvėje yra reti, todėl mokslininkai daro prielaidą, kad importuota keramika buvo brangi ir prieinama pirmiausia elitui. Tai taip pat reiškia, kad tokie daiktai veikė ne tik kaip buities reikmenys, bet ir kaip prestižo ženklai.

    Prekyba per Indijos vandenyną

    Tiesioginis prekybos kelias tarp Kinijos ir Didžiosios Zimbabvės kol kas nėra patvirtintas, tačiau labiausiai tikėtinas scenarijus yra daugiaetapė prekyba per uostus ir tarpininkus. Prekės galėjo keliauti per Indijos vandenyno maršrutus, o iš Rytų Afrikos pakrantės būti gabenamos į žemyno gilumą.

    Tokius mainus palengvino sezoniniai musoniniai vėjai, šimtmečius leidę pirkliams planuoti keliones tarp Afrikos rytinės pakrantės, Arabijos pusiasalio, Indijos ir Pietryčių Azijos. Iš pakrančių centrų prekės sausumos keliais patekdavo į vidaus regionus, kur buvo iškeičiamos į vietinius išteklius.

    Ne vieninteliai tolimų ryšių pėdsakai

    Didžiajame Zimbabvėje anksčiau rasta ir kitų importo įrodymų, įskaitant stiklo karoliukus bei dirbinius, siejamus su Pietryčių Azija, Indija ir Artimaisiais Rytais. Šie radiniai sustiprina prielaidą, kad karalystė buvo įtraukta į tarptautinę prekių, žaliavų ir idėjų apytaką.

    Archeologiniai duomenys rodo ir regioninę metalų bei gyvulių prekybą, apėmusią didelius atstumus Pietų Afrikoje. Didžioji Zimbabvė išsiskyrė monumentaliomis akmens sienomis, metalo apdirbimu ir muilo akmens skulptūromis, o jos klestėjimas siejamas su aukso ir dramblio kaulo prekyba.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dalis paveldo nukentėjo XIX amžiaus pabaigos kasinėjimų metu, kai dalis radinių buvo išgrobstyta. Dėl to kiekvienas naujas, aiškiai identifikuojamas importo pavyzdys tampa ypač svarbus atkuriant tikslų Didžiosios Zimbabvės vaidmenį pasaulinėje istorijoje.

  • Meksike aptiko 2 500 metų kompleksą: paaiškėjo, kad tai senovinė saulės observatorija

    Meksike aptiko 2 500 metų kompleksą: paaiškėjo, kad tai senovinė saulės observatorija

    Meksikoje, Sierra Norte kalnų regione, archeologai patikslino 2 500 metų senumo komplekso paskirtį: jis greičiausiai veikė kaip saulės observatorija. Tyrėjai teigia, kad tai vienas seniausių žinomų tokio tipo objektų Mezoamerikoje.

    Apie išvadas pranešė Meksikos nacionalinis antropologijos ir istorijos institutas. Tyrimų vieta yra Teteles de Ávila Castillo apylinkėse, o kompleksas, siejamas su Tetelihtic vardu, datuojamas viduriniuoju ikiklasikiniu laikotarpiu, maždaug 1 000–600 metais prieš mūsų erą.

    Kaip atrodė kompleksas

    Reikšmingiausia dalis yra architektūrinis ansamblis į rytus nuo pagrindinės ceremoninės aikštės. Jį sudaro keturkampis kiemas ir dvi platformos priešingose pusėse, suformuojančios aiškią stebėjimų ašį.

    Didesnioji rytinė platforma siekia apie 90 metrų ilgį ir 40 metrų plotį. Vakarų pusėje esanti mažesnė platforma, apie 46 x 27 metrų, tyrėjų vertinimu galėjo būti naudojama kaip stebėjimo taškas.

    Pasak archeologų, pastatų orientacija ir jų santykis su aplinkiniais kalnų kontūrais rodo apgalvotą planavimą. Tokia architektūra leido fiksuoti Saulės tekėjimo padėtį skirtingais metų laikais, įskaitant lygiadienius ir saulėgrįžas.

    Ryšys su majų E grupės struktūromis

    Tyrėjai pabrėžia komplekso panašumą į vadinamąsias E grupės struktūras, geriausiai žinomas iš majų centrų. Vienas dažniausiai minimų pavyzdžių yra Uaxactún kompleksas dabartinėje Gvatemaloje, siejamas su kalendoriniais stebėjimais.

    INAH vertinimu, tai gali būti pirmasis patvirtintas tokio tipo observatorijos pavyzdys, identifikuotas už majų regiono ribų. Jei šią interpretaciją patvirtins tolesni tyrimai, tai praplės supratimą apie astronominių žinių sklaidą ankstyvojoje Mezoamerikoje.

    Kodėl tai svarbu kasdieniam gyvenimui

    Vienas svarbiausių aiškinimų siejamas su žemdirbystės kalendoriumi. Ilgoji platforma, kaip spėjama, padėjo nustatyti reikšmingus metų taškus, tarp jų laikotarpį, susijusį su sezono pradžia ir derliaus nuėmimu.

    Tokie stebėjimai, anot mokslininkų, turėjo praktinę vertę: leido tiksliau derinti sėją, derliaus darbus ir bendruomenines apeigas su sezoniniais pokyčiais. Tai dar kartą primena, kad dangaus kūnų stebėjimas senovėje buvo ne vien religijos sritis, bet ir socialinės organizacijos įrankis.

    Archeologai taip pat svarsto, ar šis kompleksas gali atskleisti daugiau apie kultūrinius ryšius tarp regiono bendruomenių ir majų pasaulio. Tarp hipotezių minimos ankstyvos įtakos kryptys bei galimi ryšiai su vėliau regione iškilusiomis tautomis, tačiau šiems teiginiams dar reikės papildomų duomenų.

  • Pirštų atspaudai atskleidė netikėtą terakotinės armijos kūrėjų tiesą: dalyvavo ir vaikai

    Pirštų atspaudai atskleidė netikėtą terakotinės armijos kūrėjų tiesą: dalyvavo ir vaikai

    Kas pasikeitė po naujos analizės

    Kinijos pirmojo imperatoriaus Čin Ši Chuango mauzoliejaus terakotinė armija nuo atradimo 1974 metais laikoma vienu svarbiausių XX amžiaus archeologijos radinių. Tūkstančiai natūralaus dydžio karių figūrų, vežimai ir arkliai rodo milžinišką valstybės projektą, tačiau ilgai nebuvo aišku, kas konkrečiai lipdė šiuos kūrinius.

    Naujas tarptautinės mokslininkų grupės tyrimas siūlo netikėtą atsakymą: prie dalies figūrų prisidėjo ne vien suaugę meistrai. Tyrėjai analizavo ant molio paviršiaus išlikusius pirštų atspaudus ir pagal juos bandė nustatyti, kokio amžiaus žmonės dirbo su skulptūromis.

    Ką parodė pirštų atspaudai

    Tyrime įvertinti 36 terakotiniai kariai iš vienos archeologinės iškasos. Iš pradžių užfiksuotas 91 atspaudas, tačiau atmetus pasikartojančius ir per menkai išlikusius, galutinei analizei atrinkti 79 aiškesni pėdsakai.

    Atspaudai rasti įvairiose vietose, įskaitant galvas, pečius, šarvų dalis, rankas ir apykakles. Pasak tyrėjų, tai rodo skirtingus darbo etapus, kai drėgnas molis buvo formuojamas, glotninamas, jungiamos detalės ir tvirtinami dekoratyviniai elementai.

    Mokslininkai daugiausia dėmesio skyrė vadinamųjų odos keterėlių pločiui, tai yra smulkioms linijoms, sudarančioms pirštų pagalvėlių raštą. Šis požymis kinta vaikui augant, o suaugus gali padėti statistiškai atskirti skirtingas grupes.

    Taikant statistinį modelį padaryta prielaida, kad apie 45 proc. atspaudų galėjo priklausyti suaugusiems vyrams, apie 32,7 proc. suaugusioms moterims, o apie 22,3 proc. vaikams iki 15 metų. Tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra tikslus darbuotojų skaičiavimas, o tik tikėtinų grupių pasiskirstymo įvertis pagal pėdsakus.

    Kodėl galėjo dirbti vaikai

    Jei dalis atspaudų iš tiesų priklausė vaikams, tai dera su istoriniais pasakojimais apie Čin dinastijos laikų amatininkų rengimo sistemą. Tokiose schemose jauni mokiniai galėjo atlikti paprastesnius ir pasikartojančius veiksmus, o sudėtingiausi darbai tekdavo patyrusiems meistrams.

    Šis kontekstas padeda paaiškinti, kodėl atspaudai aptikti ir ant šarvų ar smulkesnių detalių: tokie elementai galėjo būti tvirtinami greta pagrindinių formavimo darbų. Vis dėlto tyrėjai vengia kategoriškų išvadų ir nurodo, kad skirtingose dirbtuvėse darbo pasidalijimas galėjo skirtis.

    Studijos autoriai taip pat akcentuoja ribotumus: analizuota tik 36 figūrų imtis, o atspaudų skaičius nebūtinai atitinka realų žmonių skaičių. Papildomą neapibrėžtumą kelia tai, kad demografiniai skaičiavimai remti šiuolaikiniais europiniais palyginamaisiais duomenimis, todėl rezultatus būtina vertinti atsargiai.

    Nepaisant to, išvada svarbi platesniam terakotinės armijos supratimui: tikėtina, kad šis projektas rėmėsi ne siauru elitinių meistrų ratu, o daug įvairesne darbo jėga. Tai leidžia naujai pažvelgti į Čin laikų dirbtuvių organizavimą ir įgūdžių perdavimo tradicijas.

  • Norvegijoje po žeme aptiko paslaptingus akmenų ratus: mokslininkai vis dar nežino, kam jie skirti

    Norvegijoje po žeme aptiko paslaptingus akmenų ratus: mokslininkai vis dar nežino, kam jie skirti

    Rytų Norvegijoje, Hunn kapinyne, archeologai atidengė iki šiol nežinotus akmenų ratų pėdsakus. Iš pirmo žvilgsnio vietovėje dominavo pilkapiai, tačiau tik nuėmus viršutinį grunto sluoksnį išryškėjo aiškios žiedinės struktūros.

    Paieškose pasitelktas georadaras, leidžiantis aptikti po žeme esančius objektus neardant didelių plotų. Matavimai parodė kelias apvalias anomalijas, kurios vėliau patvirtintos kasinėjimais ir detalesne archeologine analize.

    Tyrėjai identifikavo vadinamuosius žiedinius griovius, t. y. žemėje išlikusius senųjų apskritų konstrukcijų kontūrus. Jie galėjo žymėti pilkapių ribas arba būti susiję su akmenų ratų statiniais, kurių dalis akmenų vėliau buvo pašalinta.

    Vienoje vietoje aptikta požymių, kad ratelyje galėjo stovėti 15 vertikalių akmenų. Archeologų teigimu, kai kurių senųjų riedulių pamatuose išliko smulkių akmenų sankaupos, kurios tikėtina buvo naudojamos stabilizuoti šimtus kilogramų sveriančius luitus.

    Ne mažiau intriguoja tai, kad panašiuose akmenų ratuose neretai kartojasi nelyginis akmenų skaičius, pavyzdžiui, 9, 11, 13 ar 15. Kodėl anuometės bendruomenės laikėsi tokios taisyklės, kol kas lieka neaišku, nes trūksta tiesioginių užrašytinių šaltinių.

    Kam galėjo tarnauti ratai?

    Didžiausia mįslė yra šių struktūrų paskirtis. Anksčiau panašūs statiniai kai kuriose Šiaurės Europos vietovėse buvo aiškinami kaip bendruomenių susibūrimų erdvės, kur galėjo vykti sprendimų priėmimas ar ginčų nagrinėjimas.

    Vis dėlto Hunn kapinyne kai kurių ratų teritorijoje aptikti žmonių palaikų pėdsakai labiau sieja šiuos objektus su laidojimo papročiais. Tai sustiprina versiją, kad akmenų ratai galėjo veikti kaip kapo paminklai arba ritualinės zonos, susijusios su atsisveikinimo ceremonijomis.

    „Pirmiausia tai reikėtų vertinti kaip kapo paminklus, nors neatmestina, kad laikui bėgant jų funkcijos galėjo keistis“, – sakė Oslo Kultūros istorijos muziejaus profesorė Anne Lene Melheim.

    Tyrėjai neatmeta ir kelių etapų scenarijaus, kai pradžioje suformuojamas apskritas kontūras, o tik vėliau statomi akmenys. Kita hipotezė siejama su žmonių judėjimu per apeigas, kai aplink ratą mindoma žemė galėjo suformuoti aiškų apskritą pėdsaką.

    Kada jie pastatyti?

    Tikslesnis datavimas dar laukia patvirtinimo, tačiau pats Hunn kapinynas siejamas su bronzos ir geležies amžiais. Šis laikotarpis Skandinavijoje apima maždaug nuo 1500 metų prieš mūsų erą iki 1000 metų mūsų eros.

    Netoliese taip pat fiksuoti radiniai iš romėniškojo geležies amžiaus, maždaug prieš 1 500–2 000 metų. Tai leidžia manyti, kad teritorija buvo naudojama ilgą laiką, o skirtingos kartos galėjo perimti ir keisti ritualus, palikdamos daugiasluoksnį archeologinį vaizdą.

    Šiuolaikinėje archeologijoje vis dažniau derinami neinvaziniai metodai, tokie kaip georadaras, su tiksliniais kasinėjimais. Tokia praktika leidžia greičiau patikrinti hipotezes, mažiau pažeisti kontekstą ir tiksliau suplanuoti, kur verta kasti, kad būtų išsaugota kuo daugiau informacijos apie senųjų bendruomenių gyvenimą ir mirtį.

  • Romėnų laikų pranašysčių sistema stebina: Turkijoje rastas akmuo atskleidė 56 atsakymus

    Romėnų laikų pranašysčių sistema stebina: Turkijoje rastas akmuo atskleidė 56 atsakymus

    Archeologiniai radiniai primena, kad žmonės ateities ženklų ieškojo ne tik šiais laikais. Pietvakarių Turkijoje, senovės Kibyros teritorijoje, mokslininkai iš naujo perskaitė užrašus ant kalkakmenio stulpo, kurie leido atkurti romėnų laikų būrimo sistemą.

    Stulpas buvo tarsi viešai prieinama instrukcija, kaip iš kauliukų metimo gauti dievų patarimą. Ant keturių jo pusių iškalti 56 atsakymai, priskirti skirtingoms metimo kombinacijoms, o pati schema rodo, kad tai buvo standartizuotas, aiškiai suprantamas ritualas.

    Kaip veikė šis būrimas?

    Sistema rėmėsi astragalais, tai yra avių ar ožkų čiurnos kaulais, naudotais vietoje kauliukų. Dėl netaisyklingos formos jie galėjo sustoti keturiomis padėtimis, o kiekvienai jų buvo priskirtos reikšmės 1, 3, 4 ir 6.

    Buvo metami penki tokie kaulai iš karto arba vienas kaulas penkis kartus, svarbiausia buvo galutinis derinys. Iš viso gaunamos 56 skirtingos kombinacijos, o žmogus, ieškantis patarimo, pagal rezultatą surasdavo atitinkamą tekstą ant stulpo.

    Tyrėjai šią praktiką datuoja maždaug 120–210 metų laikotarpiu, kai regione vyravo Romos imperija. Atsitiktinis metimo rezultatas čia buvo suvokiamas kaip dieviška žinutė, kurią tereikėjo teisingai perskaityti.

    Ko klausdavo ir ką žadėjo atsakymai?

    Užrašai neapsiribojo viena tema ir primena universalių patarimų rinkinį. Vieni tekstai perspėdavo nesiimti skubotų veiksmų, kiti ragino ištverti, žadėjo sėkmę ar patarė vengti blogio ir priešiškumo.

    Kai kurie atsakymai skamba stebėtinai šiuolaikiškai, tačiau dalis jų reikalauja to meto religinių simbolių ir tikėjimų konteksto. Inskripcijose minimi keli dievai, tarp jų Dzeusas, Afroditė, Kronas ir Poseidonas.

    Ypatingas vaidmuo siejamas su Hermiu, kuriam, kaip manoma, buvo skirta visa instaliacija. Šis dievas antikoje buvo siejamas su keliautojais, prekyba ir tarpininkavimu, todėl jo kultas natūraliai derėjo su vieša vieta, kur žmonės ieškojo ženklų ir krypties.

    Kodėl radinys toks svarbus?

    Maždaug 1,2 metro aukščio stulpas, spėjama, iš pradžių buvo didesnio paminklo dalis, kurį vainikavo Hermio skulptūra. Archeologai jį aptiko pakartotinai panaudotą mūre, o mokslininkai mano, kad anksčiau jis galėjo stovėti agoroje, pagrindinėje miesto aikštėje.

    Toks išdėstymas reiškė, kad pranašysčių sistema buvo pasiekiama ne tik vietiniams, bet ir atvykstantiems pirkliams ar keliautojams. Tyrėjai taip pat kelia versiją, kad monumentą finansavo pasiturintis rėmėjas, kurio vardas iki mūsų dienų neišliko įskaitomas.

    Šiandien toks radinys leidžia tiksliau suprasti, kaip Romos imperijos provincijose veikė kasdienis religingumas ir kaip ritualai persikeldavo į viešą miesto erdvę. Tai ir reta proga pamatyti ne abstrakčias užuominas apie būrimą, o praktiškai veikusią, užrašuose užfiksuotą instrukciją.

  • Ieškojo minų, rado 600 metų senumo ginklą: Pietų Korėjos radinys stulbina istorikus

    Ieškojo minų, rado 600 metų senumo ginklą: Pietų Korėjos radinys stulbina istorikus

    Pietų Korėjoje kariai, vykdę įprastą teritorijos patikrą dėl minų, netikėtai aptiko maždaug 600 metų senumo parakinį ginklą. Specialistai teigia, kad tai gali būti seniausias iki šiol šalyje rastas tokio tipo rankinis ginklas, atskleidžiantis ankstyvą šaunamųjų technologijų raidą.

    Radiniui suteiktas pavadinimas „Hwangja Hwatong“, o pats daiktas buvo pastebėtas 2023 metais lapkritį Geumseongsan kalno apylinkėse, ruošiant maršrutą ir vertinant saugumo rizikas. Ši vietovė ilgus metus buvo laikoma sudėtinga tyrimams dėl galimo sprogmenų pavojaus, todėl prie jos galėjo dirbti tik specialiai parengti kariai.

    Archeologų teigimu, bronzinis artefaktas yra apie 23–25 centimetrų ilgio ir sveria kiek daugiau nei kilogramą. Konstrukcija atitinka ankstyvuosius rankinių parakinių ginklų pavyzdžius, kurie buvo skirti šaudyti strėles ar kitokius nedidelius sviedinius, įskaitant smulkesnes skeveldras primenančius užtaisus.

    Įrašas ant ginklo paliko mįslę

    Didžiausią mokslininkų dėmesį patraukė ant ginklo paviršiaus išraižytas 28 ženklų įrašas. Jame, kaip nurodo tyrėjai, pateikta informacija apie ginklo pavadinimą, masę, gamybą prižiūrėjusį asmenį ir amatininką, atsakingą už konkretaus egzemplioriaus pagaminimą.

    Analizuojant įrašą ir lyginant su istoriniais dokumentais, išskirtos dvi galimos pagaminimo datos: 1377 metų gruodis arba 1437 metų gruodis. Kol kas tiksliai atsakyti neleidžia neišlikusi ar neaiški datos dalis, todėl galutinė išvada dar nepatvirtinta.

    „Šis radinys padeda tiksliau suprasti, kaip Korėjos pusiasalyje formavosi parakinės ginkluotės tradicija pereinamuoju laikotarpiu“, – sakė tyrime dalyvavę specialistai.

    Kodėl 60 metų skirtumas svarbus

    Mokslininkai pabrėžia, kad 60 metų neatitikimas yra istoriškai reikšmingas. Jei ginklas pagamintas 1377 metais, jis priskirtinas vėlyvajam Goryeo dinastijos laikotarpiui, kai valstybiniu mastu buvo stiprinama parakinių ginklų gamyba ir logistika.

    Jeigu data yra 1437 metai, radinys patektų į Joseon dinastijos epochą, siejamą su karinės technikos modernizavimu ir artilerijos pažanga. Šiuo laikotarpiu, kaip rodo istoriniai šaltiniai, valdžia daugiau dėmesio skyrė standartizavimui, gamybos kontrolei ir ginkluotės efektyvumo didinimui.

    Tyrimai rentgenu ir lydinio analizė

    Ant vamzdžio galo aptiktas ženklas, primenantis aštuonetą, gali būti gamybinis numeris arba apskaitos žyma. Jei ši interpretacija pasitvirtins, tai būtų papildomas argumentas, kad tokie ginklai buvo gaminami organizuotai, o egzemplioriai galėjo būti ženklinami ir registruojami.

    Po aptikimo objektas perduotas Pietų Korėjos paveldo ir tyrimų institucijų specialistams. Jie atliko rentgeno tyrimus ir metalurginę analizę, kuri parodė, kad lydinyje buvo vario, alavo ir švino, o alavo dalis neviršijo 10 proc.

    Tyrėjai pabrėžia, kad nors pagal šiandienos standartus toks įrenginys atrodo primityvus, savo epochoje jis reiškė svarbų karinį lūžį. Parakas keitė mūšio taktiką ir leido pulti kitaip nei tradiciniais lankais, todėl tokie radiniai laikomi itin reikšmingais aiškinantis regiono karo technologijų istoriją.

  • Vokietijoje rado 7 000 metų skeletą: keista poza ir deformuoti slanksteliai kelia įtarimų

    Vokietijoje rado 7 000 metų skeletą: keista poza ir deformuoti slanksteliai kelia įtarimų

    Žemutinėje Bavarijoje, Großköllnbach vietovėje, archeologai aptiko maždaug 7 000 metų senumo žmogaus skeletą, kurio padėtis kape kelia daugiau klausimų nei atsakymų. Radinys išryškėjo statyboms ruošiamoje teritorijoje, kur penkias savaites vykę tyrimai atskleidė apie 150 skirtingų objektų ir senos gyvenvietės pėdsakų.

    Tyrėjų dėmesį pirmiausia patraukė ne pats datavimas, o tai, kaip buvo išsidėsčiusios galūnės. Toks išdėstymas neatitinka įprastų ankstyvųjų Vidurio Europos žemdirbių laidosenos tradicijų, todėl svarstoma, ar tai buvo sąmoningas veiksmas, ar vėlesnių procesų pasekmė.

    Laidosena, kuri neatitinka normos

    Šiam laikotarpiui dažnai siejama linijinės juostinės keramikos kultūra, kurios kapuose mirusieji neretai gulėdavo susirietę, ant šono, kojomis pritrauktomis prie liemens. Großköllnbach atvejis kitoks: viena koja buvo sulenkta ypač aštriu kampu, kita labiau atversta į šoną, o bendra poza atrodo nenatūrali.

    Archeologai neatmeta, kad tai galėjo būti išskirtinė laidojimo forma, susijusi su bendruomenės papročiais ar konkrečia situacija. Kita versija paprastesnė: duobė galėjo būti iškasta ne kapui, o kitai ūkinei paskirčiai, o žmogus palaidotas vėliau.

    Tokį aiškinimą stiprina pati duobės sandara: jos dugnas apibūdinamas kaip nelygus ir nuožulnus, o ne lygus ir kruopščiai paruoštas, kaip dažniau būdinga tipiniams kapams. Jei kūnas pateko į nuožulnią ertmę, per laiką jis galėjo nuslysti, o kaulai pasislinkti, ypač minkštoje molingoje žemėje.

    Mįslė dėl kaklo slankstelių

    Dar viena detalė, kurią mokslininkai įvardija kaip ypač svarbią, yra aiški kaklo slankstelių deformacija. Kol kas neatsakyta, ar ji susiformavo žmogui dar gyvam dėl ligos, traumos ar anatominių ypatybių, ar atsirado jau po mirties, kūnui ir kaulams judant kapo aplinkoje.

    Tokiais atvejais įprastai atliekami antropologiniai ir paleopatologiniai tyrimai, o esant galimybei taikomi ir modernūs metodai, pavyzdžiui, kaulų skenavimas bei izotopų analizė. Šie tyrimai gali padėti atskirti, kas yra gyvenimo metu patirtų pokyčių pasekmė, o kas susiję su laidojimo aplinkybėmis ir dirvožemio poveikiu.

    Šalia kapo aptikta ankstyvųjų žemdirbių gyvenvietė

    Tyrimų teritorijoje rasta ir platesnės ankstyvųjų ūkininkų gyvenvietės pėdsakų. Archeologai užfiksavo trijų didelių ilgųjų namų kontūrus, taip pat židinių bei molinių kupolinių krosnių liekanas, kurių dugnai, kaip nurodoma, buvo izoliuojami tankiai sudėtais smulkiais akmenukais.

    Be to, aptiktos akmeninės plokštės, kurios, tikėtina, buvo naudotos grūdams trinti. Tyrėjai spėja, kad akmuo galėjo būti atgabentas iš teritorijų už Dunojaus arba iš Bavarijos miško regiono, o tai, jei pasitvirtins, papildytų įrodymus apie žaliavų judėjimą didesniais atstumais jau neolito laikotarpiu.

    Specialistų teigimu, tokie radiniai svarbūs ne tik dėl pačios sensacijos, bet ir dėl konteksto: netipinė laidosena gali atskleisti socialinę struktūrą, vietines tradicijas ar net konfliktų pėdsakus. Kol bus baigti tyrimai, Großköllnbach skeletas išlieka viena įdomiausių pastarojo meto archeologinių mįslių Vokietijoje.