Tag: Archeologija

  • Sensacinga hipotezė: ar uolų miestas Bulgarijoje kadaise buvo Pergamonas?

    Sensacinga hipotezė: ar uolų miestas Bulgarijoje kadaise buvo Pergamonas?

    Bulgarijos archeologinėje bendruomenėje įsibėgėja diskusija dėl Perperikono – įspūdingo uolose iškirsto komplekso Rytų Rodopuose, netoli Kirdžalio. Archeologas Nikolajus Ovčarovas kelia hipotezę, kad senovėje ši vietovė galėjo būti vadinta Pergamonu.

    Pasak tyrėjo, šią versiją sustiprina senųjų žemėlapių ir geografinės informacijos analizė, nors tiesioginio įrodymo kol kas trūksta. Pagrindinė problema ta, kad iki šiol nerasta inskripcijos ar kito aiškaus užrašo, kuris vienareikšmiškai patvirtintų senąjį pavadinimą.

    Kas yra Perperikonas?

    Perperikonas laikomas vienu svarbiausių Bulgarijos archeologinių objektų, nes čia matyti kelių epochų pėdsakai – nuo senesnių kulto praktikų iki romėniško ir bizantiško laikotarpių. Ilgus šimtmečius gyvenvietė plėtėsi pasitelkdama natūralias uolienų formas: patalpos, šventyklinės erdvės ir infrastruktūros elementai buvo tiesiog išskobti akmenyje.

    Tokia vietovės struktūra padeda suprasti jos reikšmę regione: uolėtas reljefas buvo patogus gynybai, o iškeltos dominuojančios pozicijos dažnai tapdavo politiniais ir religiniais centrais. Šiandien Perperikonas yra vienas labiausiai lankomų istorinių objektų šalyje.

    Kaip Pergamonas siejamas su Trakija?

    Ovčarovas hipotezės ašimi laiko II amžiuje Klaudijaus Ptolemėjaus parašytą veikalą Geografija. Jame autorius bandė aprašyti tūkstančius vietovių, nurodydamas jų koordinates, tačiau šiuolaikiniams tyrėjams šie duomenys dažnai kelia keblumų dėl skaičiavimo paklaidų ir skirtingų matavimo sistemų.

    Tarp Ptolemėjaus minimų vietų yra ir Pergamonas, apibūdinamas kaip esantis Trakijos gilumoje. Ovčarovas siūlo, kad pakoregavus senąsias koordinates, Pergamono paieškos zona priartėja prie Ardės upės vidurupio apylinkių, kur ir yra Perperikonas.

    Kuo paremtas palyginimas su Anatolijos Pergamonu?

    Intriguojančia detalė tyrėjas laiko galimą sąsają su garsiuoju Pergamonu Vakarų Anatolijoje, helenistinio pasaulio centru ir Attalidų karalystės sostine. Nors šias vietas skiria šimtai kilometrų, jas jungia panašus reljefinis principas: abi plėtėsi aplink stačią, lengvai ginamą kalvą su akropolį primenančia viršūne.

    Kai kurie mokslininkai pabrėžia ir pačios Pergamono pavadinimo interpretacijas, siejančias jį su tvirtove ar įtvirtinta aukštuma. Vis dėlto pavadinimo kilmė nėra galutinai išaiškinta, todėl tokie sutapimai kol kas vertinami kaip netiesioginės užuominos, o ne įrodymai.

    Papildomų argumentų Ovčarovas ieško senųjų kartografų darbuose, kuriuose Pergamono vardas kartojasi skirtingais šimtmečiais. Vis dėlto tokie žemėlapiai patys savaime ginčo neišsprendžia, nes neretai remiasi ankstesnėmis tradicijomis ir tais pačiais Ptolemėjaus duomenimis.

    Ar Perperikonas iš tiesų kadaise buvo vadintas Pergamonu, galėtų galutinai atsakyti tik nauji radiniai, ypač epigrafiniai įrašai. Kol jų nėra, hipotezė išlieka patraukli, bet atsargi interpretacija, kuri labiau skatina tolimesnius tyrimus, nei uždeda tašką ilgamečiam ginčui.

  • Vokietijoje rastas 7 000 metų paauglio skeletas stebina archeologus: kapo duobė kelia klausimų

    Vokietijoje rastas 7 000 metų paauglio skeletas stebina archeologus: kapo duobė kelia klausimų

    Neįprastas radinys Bavarijoje

    Žemutinės Bavarijos kaime Großköllnbach archeologai aptiko maždaug prieš 7 000 metų gyvenusio žmogaus palaikus. Iš pirmo žvilgsnio kuklus dirvožemio patamsėjimas tyrimų aikštelėje atvėrė duobę su žmogaus kaulais.

    Specialistus labiausiai sudomino ne vien radinio amžius, o neįprasta skeleto padėtis. Kūnas rastas smarkiai susisukusioje pozoje, kuri ryškiai skiriasi nuo to laikotarpio laidojimo įpročių.

    Laidojimas, kuris neatitinka normos

    Radavietė ištirta atliekant archeologinius darbus būsimoje Steigäcker IV plėtros teritorijoje, kur komanda dirbo apie penkias savaites. Tuomet ir paaiškėjo, kad po žeme slypi kapas su žmogaus palaikais.

    Apygardos archeologas dr. Florianas Eiblis pabrėžė, kad tokio tipo laidojimas neįprastas Linearinės juostinės keramikos kultūrai. Šios ankstyvųjų Vidurio Europos žemdirbių bendruomenės mirusiuosius dažniausiai laidodavo ant šono, pritrauktomis kojomis, tarsi miegant.

    Großköllnbach kapavietėje vaizdas kitoks: dešinė koja buvo itin staigiai sulenkta, o kairė nukreipta į išorę. Be to, kapo duobės dugnas buvo nelygus ir nuožulnus, todėl svarstoma, kad kūnas galėjo nuslysti, o kaulai vėliau pasislinko minkštame molyje.

    Ką išduoda kaulai?

    Pirminiai vertinimai rodo, kad palaikai priklausė paaugliui, nes kauluose matomos dar iki galo nesusiformavusios augimo zonos. Tokie požymiai leidžia gana tiksliai atskirti jauno žmogaus skeletą nuo suaugusiojo.

    Tyrėjams papildomų klausimų kelia kaklinės stuburo dalies būklė, kur pastebėta ryški deformacija. Kol kas neaišku, ar ji atsirado žmogui dar esant gyvam dėl ligos ar įgimtos ypatybės, ar tai vėlesnių procesų pasekmė, susijusi su palaidojimo poza ir grunto slėgiu.

    „Mums svarbiausia atsakyti, ar ši poza buvo sąmoningai parinkta, ar susiformavo dėl nuožulnaus kapo ir vėlesnių pokyčių“, – sakė dr. Florianas Eiblis.

    Gyvenvietės pėdsakai: krosnys ir ilgieji namai

    Kasimo vietoje rasta ne tik kapavietė, bet ir plati Linearinės juostinės keramikos kultūros gyvenvietės struktūra. Ši kultūra, paplitusi šeštajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą, siejama su ankstyviausiu žemdirbystės plitimu Vidurio Europoje.

    Per penkias savaites archeologai užfiksavo apie 150 objektų ir struktūrų. Žemėje atpažinti trijų didelių ilgųjų namų pėdsakai, nors manoma, kad vienu metu galėjo stovėti daugiausia du.

    Ypač informatyvūs keli išlikę židiniai ir maisto ruošimo zonos, tarp jų ir kupolinės molinės krosnys, kurių dugnas buvo izoliuotas tankiai sudėtais akmenukais. Tokie įrenginiai liudija ne tik kasdienę buitį, bet ir bendruomeninio gyvenimo organizavimą.

    Taip pat aptiktos girnos ir šlifavimo plokštės. Archeologai svarsto, kad akmuo joms galėjo būti atgabentas iš vietovių už Dunojaus ar iš Bavarijos miško regiono, o tai, jei pasitvirtins, rodytų ankstyvųjų žemdirbių ryšius ir žaliavų judėjimą didesniais atstumais.

    Radavietė visuomenei kol kas neprieinama. Skeletas jau iškeltas ir perduotas tolimesnei antropologinei analizei, kuri turėtų padėti tiksliau atsakyti, kas nutiko šiam jaunuoliui ir kodėl jo paskutinė poilsio vieta taip išsiskiria iš įprastų to laikotarpio laidojimų.

  • Atkasė slaptą X amžiaus pastatą Ottono Didžiojo rūmuose: kam jis iš tiesų tarnavo?

    Atkasė slaptą X amžiaus pastatą Ottono Didžiojo rūmuose: kam jis iš tiesų tarnavo?

    Vokietijoje, Saksonijoje-Anhalte, archeologai Helftos apylinkėse identifikavo mįslingą X amžiaus akmeninį pastatą, priklausiusį ankstyvųjų viduramžių valdovo rezidencijos kompleksui. Tyrėjų teigimu, radinys gali suteikti naujų žinių apie to meto valdžios centrų veikimą ir kasdienybę.

    Naujai atkastas statinys yra maždaug 9 metrų ilgio ir 5 metrų pločio, o jo viduje rasta rūsys. Įėjimą žymėjo akmeniniai laiptai, išlikę neįprastai gerai, todėl archeologai galėjo tiksliau atkurti pastato planą ir naudojimo logiką.

    Pagal radinių ir konstrukcijų datavimą pastatas priskiriamas X amžiui, o tai reiškia, kad jis patenka į seniausių regione žinomų pasaulietinių akmeninių statinių grupę. Tokie objektai tuo laikotarpiu buvo retos ir brangios statybos, dažniausiai sietos su valdovo aplinka ir administravimu.

    Kokia galėjo būti pastato paskirtis?

    Tiksli funkcija kol kas neaiški, tačiau svarstomos dvi pagrindinės versijos. Viena hipotezė teigia, kad čia galėjo apsistoti karališkieji svečiai ar aristokratai, lydėję valdovą jo vizitų metu.

    Kita versija radinį sieja su burgraviu, tai yra pareigūnu, galėjusiu prižiūrėti ir saugoti kompleksą valdovui išvykus. Tokia administracinė infrastruktūra buvo itin svarbi, nes rezidencijos veikė kaip laikini valdovo sustojimo ir valdžios demonstravimo taškai.

    Ką jau pavyko atkurti apie rezidenciją?

    Pati Helftos vietovė istoriniuose šaltiniuose siejama su Ottonu I, vadinamu Didžiuoju, taip pat su jo sūnumi Ottonu II. Ottonų dinastijos laikais buvo formuojamos Šventosios Romos imperijos valdžios struktūros, todėl tokie radiniai leidžia tiksliau suprasti, kaip atrodė ir veikė ankstyvieji reprezentaciniai centrai.

    Ankstesnių sezonų metu tyrėjai jau buvo identifikavę pagrindinius komplekso elementus, įskaitant akmeninio rūmų pastato liekanas ir bažnyčios pėdsakus. Šiemet taip pat atidengta akmeninė platforma rytinėje rūmų pusėje, kieme tarp rezidencijos ir sakralinio pastato, kuri, manoma, galėjo būti skirta susibūrimams po atviru dangumi.

    Archeologai tyrinėja ir žemesnio socialinio sluoksnio gyvenimo pėdsakus greta valdžios centro. Pietrytinėje teritorijos dalyje aptiktos pusiau į žemę įleistų statinių liekanos, siejamos su amatininkų veikla, pavyzdžiui, tekstilės gamyba, metalo apdirbimu ir kalkių ruošimu statybinėms medžiagoms.

    Kasinėjimų metu rasta ir gausi smulkių radinių kolekcija, apimanti sidabrines monetas nuo X iki XV amžiaus, ottonų laikotarpio papuošalus, emaliuotas seges, geležinius strėlių antgalius bei ornamentuotą keramiką. Tarp įdomesnių radinių minimas apie 1000 metus datuojamas puošnaus indo fragmentas iš rago ir beveik visiškai išlikusi kaulinė fleita, liudijanti ne tik buitį, bet ir kultūrines praktikas.

  • Kur buvo La Navidad tvirtovė Haitije: archeologai vis dar ieško pirmosios ispanų gyvenvietės

    Kur buvo La Navidad tvirtovė Haitije: archeologai vis dar ieško pirmosios ispanų gyvenvietės

    Per pirmąją Kristupo Kolumbo kelionę į Ameriką 1492 metais įvyko epizodas, kuris istorijoje laikomas pirmosios ispanų gyvenvietės Naujajame pasaulyje pradžia. Kūčių naktį laivas Santa María užplaukė ant seklumos prie šiaurinės Hispaniolos pakrantės, o iš jo medienos netrukus buvo pastatyta La Navidad tvirtovė.

    Tačiau paradoksas tas, kad po daugiau nei 500 metų ši vieta iki šiol nėra neabejotinai nustatyta. Archeologai turi kelias tikėtinas kryptis, bet trūksta vieno įrodymo, kuris galutinai patvirtintų, kur tiksliai stovėjo fortas ir kas nutiko jo liekanoms.

    Santa María avarijos naktis

    Išlikusiuose kelionės aprašymuose teigiama, kad nelaimė buvo klaidų grandinė. Kolumbas esą trumpam pailsėti paliko laivą plaukti ramiu oru, o budėjęs vairininkas perdavė vairą kajutės berniukui, nors tai buvo draudžiama.

    Srovės naktį nunešė Santa María ant rifo, o prisilietimas buvo toks švelnus, kad dalis įgulos iš pradžių net nesuprato, kas vyksta. Atsitrenkus į seklumą, laivo korpusas buvo pažeistas, o atslūgis panaikino šansus greitai jį išjudinti.

    Kolumbas bandė palengvinti laivą, nurodydamas kirsti stiebą, o kapitonui ir laivo savininkui Juanui de la Cosai liepė su mažu laiveliu išnešti inkarą. Šis, kaip rašoma kronikose, nepakluso ir nuplaukė prie netoliese buvusio laivo Niña, todėl Santa María galutinai pasviro ir pradėjo irti.

    Fortas, pastatytas iš nuolaužų

    Rytą Kolumbas kreipėsi į vietos tainų vadą Guacanagarí ir sulaukė pagalbos iškraunant krovinį. Išgelbėta viskas, ką buvo galima perkelti į krantą: atsargos, įrankiai, lentos ir kitos konstrukcinės dalys.

    Iš Santa María medienos ir vinių netrukus buvo pradėtas statyti fortas, pavadintas La Navidad, siejant jį su avarijos naktimi. Istoriniuose šaltiniuose minimas maždaug 39 vyrų įgulos dalinys, paliktas tvirtovėje su užduotimi palaikyti ryšius su vietiniais, prekiauti ir rinkti informaciją apie salos išteklius.

    Kolumbas 1493 metų pradžioje išplaukė atgal į Ispaniją su likusiais laivais, o La Navidad tapo ankstyviausiu, nors ir trumpalaikiu, Ispanijos įsitvirtinimo Amerikoje simboliu. Tai buvo momentas, kuris vėliau peraugo į daug didesnę kolonijinę ekspansiją Karibuose.

    Kodėl La Navidad vieta vis dar neaiški?

    1493 metų pabaigoje, per antrąją kelionę, Kolumbas su didesne flotile grįžo į Hispaniolą ir, kaip rašoma kronikose, rado tvirtovę sunaikintą, o paliktus žmones nužudytus. Po šio smūgio jis forto neatstatė toje pačioje vietoje ir įkūrė kitą gyvenvietę, o tai apsunkino vėlesnį tikslios La Navidad lokacijos fiksavimą.

    Šiuolaikinėje archeologijoje dažniausiai minima šiaurinio Haičio teritorija netoli Cap-Haïtien įlankos. Viena iš labiausiai aptarinėjamų krypčių yra En Bas Saline vietovė, kurioje tyrimuose fiksuota didelė tainų gyvenvietė ir degimo pėdsakai, datuojami vėlyvuoju 15 amžiumi.

    Vis dėlto net ir radus kultūrinį sluoksnį, laikotarpį atitinkančius artefaktus ar užfiksavus degėsių horizontą, galutinis patvirtinimas stringa. Fortas buvo pastatytas iš medienos, kuri tropiniame klimate greitai suyra, o vietos krantai per šimtmečius kito dėl upių atnešamų sąnašų, audrų ir pakrančių erozijos.

    Šiandien tyrėjai vis dažniau remiasi ne vien kasinėjimais, bet ir geofiziniais metodais, kurie leidžia aptikti žmogaus veiklos pėdsakus po sąnašomis. Tokie tyrimai teoriškai galėtų susiaurinti paieškos zoną iki kelių šimtų metrų, tačiau tam reikia ilgalaikių projektų, leidimų ir finansavimo.

    Kas žinoma apie Santa María likimą?

    Laivo paieškos taip pat tapo diskusijų objektu, nes dalis nuolaužų, tikėtina, buvo sąmoningai išardyta forto statyboms. Dėl to net ir aptikus nuskendusių konstrukcijų fragmentų, jų priskyrimas būtent Santa María reikalauja aiškios kilmės grandinės ir patikimų datavimo duomenų.

    Kita hipotezė teigia, kad per šimtmečius pakrantė galėjo pasistūmėti į jūrą arba į sausumą, o galimos nuolaužos šiandien gali būti užklotos storu sąnašų sluoksniu. Tokiu atveju paieška virsta ne vien povandenine archeologija, bet ir sausumos geologinių sluoksnių analize.

    Kol kas nei laivas, nei La Navidad tvirtovė nėra identifikuoti taip, kad mokslinėje bendruomenėje neliktų abejonių. Vis dėlto pati istorija, prasidėjusi nuo Santa María avarijos, išlieka vienu ryškiausių Karibų regiono ankstyvosios kolonijinės epochos pasakojimų, o ieškojimai tęsiasi.

  • Izraelyje iškėlė 2 000 metų radinį: 25 tonų mikvė stebina išlikimu ir istorija

    Izraelyje iškėlė 2 000 metų radinį: 25 tonų mikvė stebina išlikimu ir istorija

    Izraelio pietuose, Kirjat Gato apylinkėse, archeologai aptiko beveik nepažeistą mikvę – ritualinę judaizmo apsiplovimo maudyklą, siejamą su Antrosios Šventyklos laikotarpiu. Retai pasitaikantis radinio išlikimas ir jo mastas tyrėjams leido kalbėti apie vieną įspūdingiausių pastarųjų metų atradimų regione.

    Objektas iškeltas vientisas, panaudojus kraną, nes konstrukciją reikėjo apsaugoti nuo galimų pažeidimų šalia vykstant statyboms. Izraelio archeologijos specialistai nurodo, kad mikvė svėrė apie 25 tonas, o toks perkėlimas be ardymo laikomas sudėtinga ir neįprasta operacija.

    Mikvė ir ką ji pasakoja

    Mikvė judaizmo tradicijoje yra vandens telkinys, skirtas ritualiniam apsivalymui, o Antrosios Šventyklos laikotarpiu jos buvo svarbi religinio gyvenimo dalis. Tokie statiniai padeda mokslininkams tiksliau suprasti kasdienes praktikas, bendruomenių organizavimą ir to meto religinių normų taikymą.

    Archeologų teigimu, radinys sustiprina prielaidą, kad šioje vietovėje galėjo būti iki šiol mokslo literatūroje neidentifikuota gyvenvietė, datuojama Antrosios Šventyklos laikotarpiu. Būtent tokio tipo infrastruktūra dažniausiai būdinga tankiau gyvenamoms vietoms, kur religinės praktikos buvo integruotos į kasdienybę.

    Rasti ir akmeniniai indai

    Kasinėjimų metu taip pat aptikta akmeninių matavimo ar buities indų. Tokie radiniai siejami su tuo, kad pagal dalį judaizmo religinės teisės aiškinimų akmuo laikytas mažiau jautriu ritualinio nešvarumo taisyklėms nei kai kurios kitos medžiagos.

    Mikvės ir akmeninių indų derinys archeologams yra svarbus kontekstas, leidžiantis tiksliau datuoti vietą ir vertinti, kokios religinės praktikos galėjo vyrauti bendruomenėje. Tai ypač reikšminga tada, kai trūksta rašytinių šaltinių ar aiškių užrašų, tiesiogiai įvardijančių gyvenvietę.

    Ryšys su Jėzaus laikais

    Tyrėjai pabrėžia, kad datavimas į pirmuosius mūsų eros amžius savaime nereiškia tiesioginio ryšio su konkrečiais Biblijos pasakojimais. Radinys atspindi epochos realijas, tačiau nepatvirtina, kad maudyklą būtų naudojęs Jėzus ar kad ji sietina su kuriuo nors Evangelijose aprašytu įvykiu.

    Izraelio senienų tarnyba skelbia, kad pasibaigus statyboms mikvę planuojama grąžinti į atradimo vietą ir integruoti į viešą, lankytojams prieinamą erdvę naujame rajone. Tokia praktika pastaraisiais metais vis dažniau taikoma siekiant suderinti urbanistinę plėtrą ir paveldo apsaugą, o visuomenei suteikti galimybę pamatyti autentiškus radinius jų istorinėje aplinkoje.

  • Nolano „Odisėja“ vėl įkaitino ginčą: ar Homeras epus kūrė Izmire, netoli senovės Smyrnos?

    Nolano „Odisėja“ vėl įkaitino ginčą: ar Homeras epus kūrė Izmire, netoli senovės Smyrnos?

    Christopherio Nolano kino adaptacija „Odisėja“ šiemet iš naujo įžiebė seną akademinį klausimą: kur iš tiesų gimė ir buvo sukurti garsiausi Homero epai. Dėmesio centre atsidūrė Turkijos Egėjo pakrantėje esantis Izmiras, senovėje vadintas Smyrna.

    Archeologė prof. Aylin Ümit Erdem, dirbanti Egėjo universitete, teigia, kad masinis susidomėjimas filmu suteikia progą grįžti prie faktų. Pasak jos, svarbiausi argumentai slypi ne legendose, o kalbos ir istorinio konteksto detalėse.

    „Vertindami Homerą, kalbame apie „Iliados“ ir „Odisėjos“ autoriumi laikomą poetą, o jo kilmės klausimas iki šiol kelia diskusijų“, – sakė prof. Aylin Ümit Erdem.

    Mokslininkai seniai ginčijasi, kaip poetas, gyvenęs maždaug VIII amžiuje prieš Kristų, galėjo taip vaizdžiai aprašyti Trojos karą, kuris, manoma, vyko keliais šimtmečiais anksčiau. Vieni tai aiškina ilga ir nuoseklia žodine tradicija, kiti epus laiko skirtingų dainių pasakojimų junginiu.

    Kas sieja Homerą su Smyrna

    Prof. Erdem pabrėžia, kad daugelis antikos autorių Homerą tiesiogiai siejo su Smyrna. Tarp minimų šaltinių yra istorikas Herodotas ir geografas Strabonas, o tai, anot archeologės, sustiprino Izmiro kaip vieno realiausių kandidatų poziciją.

    Dar vienas argumentų blokas remiasi pačių epų kalba. „Iliada“ ir „Odisėja“ daugiausia parašytos jonėnų tarme, tačiau jose gausu ir eolėnų žodyno bei archajiškų formų, kurios rodo kelių regioninių tradicijų susiliejimą.

    Archeologės aiškinimu, VIII amžiuje prieš Kristų Smyrna, lokalizuojama Bayraklı Höyük vietovėje, buvo ribinėje zonoje tarp eolėnų šiaurėje ir jonėnų pietuose. Toks kultūrinis ir kalbinis sandūris, jos manymu, galėjo natūraliai suformuoti mišrią epų kalbinę terpę.

    „Geografiškai Bayraklı Höyük buvo ant ribos tarp eolėnų ir jonėnų regionų, todėl čia kūręs dainius galėjo naudoti abiejų tarmių žodyną“, – sakė prof. Aylin Ümit Erdem.

    Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad tai buvo vienas ryškiausių įtvirtintų urbanistinių centrų Izmiro baseine tuo laikotarpiu. Dėl to, kalbant apie realistišką gyvenamąją aplinką, Smyrna dažnai vertinama kaip logiškas kandidatas.

    Kodėl įrodymų vis dar trūksta

    Nors istoriniai ir lingvistiniai argumentai dažnai grąžina prie Izmiro, tiesioginio archeologinio įrodymo kol kas nėra. Prof. Erdem pabrėžia skirtį tarp vėlesnių laikų pagarbos Homerui ir realių, jo gyvenimo meto radinių.

    „Turime pasakyti aiškiai: kol kas nėra tiesioginių, konkrečių archeologinių įrodymų, kad Homeras gyveno Smyrnoje“, – sakė prof. Aylin Ümit Erdem.

    Pasak jos, Bayraklı teritorijoje dar nėra rasta VIII amžiaus prieš Kristų radinių su Homero vardu, o tai iš dalies siejama su tuo, kad giliausi ankstyvieji kultūriniai sluoksniai nėra plačiai atidengti. Tokiems tyrimams reikia laiko, finansavimo ir didelės apimties kasinėjimų.

    Tuo pat metu išlikę vėlesni artefaktai rodo, kaip Homeras buvo „įsisavintas“ miestų ir bendruomenių. Minimos helenistinio laikotarpio monetos, kaldintos Smyrnoje su Homero atvaizdu, taip pat kulto tradicijos regione, tačiau tai labiau liudija vėlesnį miesto prestižo kūrimą, o ne paties poeto biografiją.

    Izmiro apylinkėse gyva ir kita populiari versija, kurią ypač mėgsta vietos entuziastai: Bornovos slėnyje esanti ola, kurioje esą Homeras kūrė savo eiles. Tokios vietos dažnai tampa kultūrinio turizmo traukos taškais, tačiau mokslininkai ragina legendas vertinti atsargiai.

    Vietos pareigūnai ir tyrėjai viešai pabrėžia Homero reikšmę regiono tapatybei, tačiau akademinė bendruomenė laikosi nuostatos, kad galutinį atsakymą gali priartinti tik nauji kasinėjimai. Kol kas klausimas, kur gimė ir kūrė Homeras, išlieka atviras, o Izmiras toliau stiprina savo pozicijas diskusijoje.

  • Lenkijoje aptiko retą VIII–X a. laidojimą: kapas primena valtį, radiniai nustebino archeologus

    Lenkijoje aptiko retą VIII–X a. laidojimą: kapas primena valtį, radiniai nustebino archeologus

    Lenkijos Liublino vaivadijoje, netoli Chodliko, archeologai aptiko išskirtinį ankstyvųjų viduramžių laidojimą, datuojamą VIII–X amžiais. Tyrimus atlieka Lenkijos mokslų akademijos Archeologijos ir etnologijos instituto specialistai, o radinys jau vadinamas vienu netipiškiausių regione.

    Kaip nurodo tyrėjai, kapas savo forma primena ankstyvųjų viduramžių luotą, išskobtą iš vieno medžio kamieno. Struktūra yra maždaug 4,5 metro ilgio ir kiek mažiau nei 1,5 metro pločio, tačiau kol kas neįmanoma patvirtinti, ar kape iš tikrųjų buvo medinė valtis, nes organinės medžiagos neišliko.

    Laidojimo tipas mokslininkams kelia daug klausimų, nes vadinamieji laidojimai valtyse dažniausiai siejami su Skandinavija ir Baltijos pakrantės regionais. Tarp slavų bendruomenių toks paprotys fiksuojamas gerokai rečiau, todėl Chodliko atvejis laikomas itin reikšmingu, ypač platesniam šio Lenkijos regiono kontekstui.

    Kape rado degintų kaulų

    Laidojimo vietoje aptikta degintų žmogaus kaulų, taip pat dantų fragmentų, o greta jų rasta ir nemažai keramikos šukių. Tokie radiniai gali rodyti sudėtingesnį laidojimo ritualą, kuriame buvo naudojami indai ir aukos elementai, tačiau tikslią interpretaciją pateiks tik išsamesnės analizės.

    Archeologai praneša radę ir lydyto sidabro gabalėlių bei apdegusių plokštelių, kurios, tikėtina, buvo ankstyvųjų viduramžių papuošalų dalys. Tarp pirmųjų identifikuotų objektų minimas sidabrinis papuošalas su dekoratyviniais elementais, būdingais to meto juvelyrikai.

    Paslaptingi gyvūnų palaikai

    Didelį susidomėjimą sukėlė ir gyvūnų liekanos, tarp kurių aptiktas arklio dantis. Tokie radiniai slavų ankstyvųjų viduramžių laidojimuose pasitaiko nedažnai, todėl kol kas neaišku, ar tai susiję su mirusiojo statusu, ritualu ar kultūriniais ryšiais su kitais regionais.

    Chodlikas ankstyvaisiais viduramžiais buvo svarbus centras, esantis prie reikšmingų susisiekimo kelių, o netoliese ėjo maršrutai, jungę vakarų ir rytų žemes. Tyrėjai pabrėžia, kad šioje teritorijoje aptinkama skirtingų įtakų pėdsakų, todėl neįprastas laidojimo būdas gali būti platesnių kontaktų rezultatas.

    Lauks radiokarboninių tyrimų

    Šiuo metu archeologai saugo radimvietę ir tęsia detalius darbus, rinkdami smulkias liekanas, pavyzdžiui, anglies ir augalų fragmentus, kurie galėtų padėti tiksliau atkurti ceremonijos eigą. Taip pat rengiama trimatė dokumentacija, kuri vėliau leis sukurti skaitmeninę laidojimo struktūros rekonstrukciją.

    Artimiausiais etapais planuojami antropologiniai ir radiokarboniniai tyrimai, o jei pavyktų aptikti išlikusių medienos pėdsakų, galėtų būti pasitelkti ir dendrologiniai metodai. Tikimasi, kad šie tyrimai padės atsakyti, kas buvo palaidotas, kokiomis aplinkybėmis ir kodėl pasirinktas toks retas laidojimo būdas.

  • Ledynams traukiantis Norvegijoje išlindo 6 000 metų radiniai: mokslininkai ir džiaugiasi, ir nerimauja

    Ledynams traukiantis Norvegijoje išlindo 6 000 metų radiniai: mokslininkai ir džiaugiasi, ir nerimauja

    Radiniai iškilo tirpstant ledui

    Pietų Norvegijos Kvitingskjølen kalnų regione archeologai per trijų savaičių ekspediciją aptiko dešimtis įspūdingai išsilaikiusių artefaktų, kuriuos tūkstančius metų saugojo ledas. Tyrimai vyko prie ledyno liežuvių ir ledo plotų, esančių netoli Langfonne, Storfonne ir Handklefonne.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šie radiniai tiesiogiai susiję su spartėjančiu kalnų ledo traukimuosi. Tai leidžia aptikti naujus objektus, tačiau kartu reiškia, kad unikalus natūralus archyvas nyksta.

    Strėlės, datuojamos iki 6 000 metų

    Seniausias šių metų radinys yra strėlės fragmentas su antgaliu, pagamintu iš smulkiagrūdžio skalūno. Kartu rasta ir medinio koto detalių, todėl tyrėjai galėjo tiksliau atkurti, kaip atrodė visas ginklas.

    Lygindami su anksčiau aptiktais analogais, archeologai šio radinio amžių vertina maždaug 5 000–6 000 metų. Greta jo aptikta ir beveik pilna strėlė, kuri, kaip manoma, yra maždaug 3 600 metų senumo.

    Dalies strėlių antgaliai pagaminti iš gėlavandenių moliuskų kriauklių, kitų – iš kaulo, o vienas aptiktas objektas siejamas su gerokai vėlesniu laikotarpiu ir yra geležinis. Per naujausią ekspediciją identifikuotos 48 priešistorinės strėlės.

    Kodėl ledas taip gerai išsaugo praeitį

    Kalnų ledas neretai išlaiko tai, kas įprastomis sąlygomis greitai suirtų: medį, odą, tekstilę ar sausgysles. Žema temperatūra ir ribotas deguonies kiekis sulėtina mikroorganizmų veiklą, todėl organinės medžiagos gali išlikti beveik nepakitusios.

    Dėl šios priežasties ledynų archeologija suteikia retą galimybę tyrinėti ne tik akmeninius ar metalinius įrankius, bet ir kasdienio gyvenimo detales, įrangą medžioklei, transporto priemonių fragmentus. Tokie radiniai padeda tiksliau suprasti, kaip žmonės judėjo kalnuose ir kaip prisitaikė prie atšiaurių sąlygų.

    Projektas renka radinius nuo 2006 metų

    Norvegijoje nuo 2006 metais vykdomas projektas Secrets of the Ice per laiką ištyrė 73 vietoves ir surinko daugiau nei 5 000 artefaktų. Tarp ankstesnių radinių minimi medžioklės įrangos likučiai, drabužių ir avalynės fragmentai, su kelionėmis susiję objektai.

    Taip pat yra aptikta ir viena seniausių pilnai išlikusių medinių slidžių porų. Mokslininkai pabrėžia, kad tokie radiniai yra ypač reti, nes organinės medžiagos paprastai neišgyvena tūkstantmečių.

    Džiaugsmas su kartėliu: radiniai gali sunykti per dienas

    Tyrėjai pastebi pokytį: anksčiau dažniau pasitaikydavo jaunesni, iki 2 000 metų senumo objektai, tarp jų ir vikingų laikotarpio pėdsakai. Dabar vis daugiau radinių priskiriama bronzos ir akmens amžiams, o tai siejama su tirpstančiais seniausiais ledo sluoksniais.

    Didžiausia problema ta, kad iškilę į paviršių radiniai pradeda irti. Mediena, oda ir kitos organinės medžiagos, patekusios į šiltesnę aplinką, saulę ir drėgmę, gali greitai prarasti formą, sutrūkinėti ar supelyti.

    Dėl to archeologai priversti veikti nedelsdami: radinius skubiai dokumentuoti, surinkti ir konservuoti. Kai kuriuose regionuose prognozuojama, kad ledo plotai, saugoję istoriją tūkstančius metų, per artimiausius 20 metų gali išnykti visiškai.

  • Mokslininkai aptiko keistas anomalijas Veneros oloje: po žeme gali slėptis nežinomos ertmės

    Mokslininkai aptiko keistas anomalijas Veneros oloje: po žeme gali slėptis nežinomos ertmės

    Geofizikiniai tyrimai pietų Italijoje esančioje vadinamojoje Veneros oloje atskleidė netikėtų požymių, rodančių galimai iki šiol nežinomas tuštumas po žeme. Anomalijas užfiksavo Maltos universiteto ir Italijos Nacionalinės tyrimų tarybos mokslininkai, taikę neinvazinius metodus.

    Vietoj įprastų archeologinių kasinėjimų tyrėjai rinkosi technologijas, leidžiančias „pažvelgti“ į gruntą jo nejudinant. Buvo pasitelktas georadaras ir elektrinės varžos tomografija, o gauti signalai kai kuriose zonose aiškiai skyrėsi nuo aplinkinio pagrindo savybių.

    Anomalijų išsidėstymas leidžia įtarti, kad šalia žinomos olos dalies gali būti papildomų ertmių, o dalis jų galimai jungiasi su pagrindine kamera. Vis dėlto šiame etape tyrėjai pabrėžia, kad ne kiekviena anomalija privalo reikšti naują urvą ar patalpą, nes panašius signalus kartais sukuria ir kitokios geologinės struktūros.

    Veneros ola plačiai aptarinėjama ne vien dėl galimų naujų erdvių, bet ir dėl išskirtinio archeologinio paveldo. Ji pavadinta dėl dviejų nedidelių figūrėlių, išdrožtų iš gyvūno kaulo ir vaizduojančių moters siluetą; didesnė jų siekia apie 9 centimetrus, mažesnė yra kiek ilgesnė nei 6 centimetrai.

    Tokio tipo vadinamosios Veneros figūrėlės aptinkamos įvairiose Europos vietose, tačiau jų prasmė iki šiol nėra vienareikšmiškai paaiškinta. Mokslinėje literatūroje jos siejamos su vaisingumo simbolika, tikėjimo praktikomis, socialiniu statusu ar to meto estetikos normomis, o pietų Italijos radiniai išsiskiria skirtingų regionų meninių tradicijų sąveika.

    Dar senesni to paties komplekso pėdsakai liudija ir neandertaliečių buvimą, todėl vietovė laikoma svarbia ilgalaikės žmonių veiklos priešistorėje chronologijai. Mokslininkai pažymi, kad panašūs atvejai jau yra pasitvirtinę kitur: 2021 metais Gibraltare, Gorhamo urvų komplekse, buvo aptikta anksčiau paslėpta maždaug 13 metrų ilgio kamera.

    Tolimesni tyrimai turėtų atsakyti, ar Veneros oloje fiksuotos anomalijos iš tiesų slepia naujas kameras ir ar jose gali būti išlikę archeologinių sluoksnių. Jei spėjimai pasitvirtintų, tai galėtų suteikti naujų duomenų apie žmonių gyvenimą pietų Europoje prieš dešimtis tūkstančių metų, ypač ten, kur kiekvienas nepažeistas sluoksnis turi itin didelę mokslinę vertę.

  • Rusijoje iškasto lobio sensacija: švediškos monetos padvigubino žinomus radinius

    Rusijoje iškasto lobio sensacija: švediškos monetos padvigubino žinomus radinius

    Rusijoje archeologai aptiko viduramžių lobį, kurio vertingiausias akcentas – dvi itin retos Švedijoje kaldintos monetos. Specialistų teigimu, tokio tipo radiniai iki šiol buvo žinomi vos keli, todėl naujas atradimas iš esmės keičia turimas žinias apie šių monetų paplitimą.

    Lobis aptiktas archeologinių darbų metu, kai buvo tvarkoma ir apsaugoma anksčiau pažeista vietovės dalis. Nors radinys į dienos šviesą iškilo liepos mėnesį, oficiali informacija viešiau paskelbta tik šio mėnesio pradžioje, o didžiausią dėmesį iškart patraukė būtent monetos.

    Tyrėjai nustatė, kad tai vadinamieji uppsalietiško tipo brakteatai – plonos, vienpusės monetos, Švedijoje kaldintos nuo XI amžiaus pabaigos iki XII amžiaus pirmos pusės. Iki šio atradimo Rusijos mokslininkams buvo žinomi tik du tokio tipo egzemplioriai, siejami su kolekcijomis Upsaloje.

    Monetos buvo tik dalis komplekso: lobyje rasta ir trečioji moneta – arabiškas dirhamas, preliminariai datuojamas 907–912 metais. Kartu aptikta sidabrinių medalinų, papuoštų granulės ir filigrano technikomis, ornamentuota kaklo apykaklė, monetiniai pakabučiai, ploni sidabrinės vielos grandinėliai, žiedas bei pasaginės formos segė.

    Į radinių rinkinį pateko ir vietos regionui būdingų elementų, tarp jų – karelų tipo galvos papuošalas bei odinė juosta. Archeologai atkreipia dėmesį, kad tokie lobiai dažnai atspindi ne vien savininko turtą, bet ir plačias prekybos bei mainų jungtis, kurios viduramžiais apėmė Baltijos jūros regioną.

    Pagoniški ir krikščioniški simboliai viename lobyje

    Vienas sidabrinis medalis tyrėjus sudomino išskirtiniu vaizdiniu: jame pavaizduoti du paukščiai, esantys abipus centrinio elemento. Mokslininkai svarsto, kad tai galėtų būti Huginas ir Muninas – skandinavų mitologijoje su Odinu siejami varnai, o centre galimai pavaizduota jo ietis Gungniras.

    Ypač intriguoja tai, kad galimi pagoniški motyvai aptikti tame pačiame depozite, kuriame yra ir objektų su krikščioniška simbolika. Tokia kombinacija laikoma svarbiu užuominu apie religinių tradicijų persipynimą ir kultūrinį virsmą regione, kai greta senųjų tikėjimų plito krikščionybė.

    Ką sako datavimas ir kilmė

    Preliminariai visas lobis datuojamas XII amžiaus antra puse arba XIII amžiumi, nors dalis daiktų, sprendžiant iš stiliaus ir monetų, yra senesni. Tai reiškia, kad kai kurie objektai galėjo dešimtmečius ar net ilgiau cirkuliuoti tarp savininkų, būti paveldimi ar kaupiami, kol galiausiai buvo paslėpti.

    Tyrėjai pabrėžia, kad dauguma radinių greičiausiai pagaminti ne toje vietoje, kur buvo rasti. Jų kilmė siejama su viduramžių Rusia ir Skandinavija, o arabiškos monetos buvimas primena platesnes prekybos kryptis, kurios per tarpininkus pasiekdavo ir šiaurinius Baltijos regionus.

    Šis radinys vertinamas kaip dar vienas įrodymas, kad viduramžių Baltijos pasaulis buvo tankiai susietas mainų tinklais, o sidabras atliko ne tik papuošalų, bet ir turto kaupimo bei atsiskaitymo funkciją. Tolesni tyrimai turėtų patikslinti tiek lobio sudėtį, tiek jo slėpimo aplinkybes.