CP v2

Tag: Archeologija

  • Po Nolan filmo „Odisėją“ vėl aštrina mįslė: ar Homeras epus sukūrė Izmiro oloje?

    Po Nolan filmo „Odisėją“ vėl aštrina mįslė: ar Homeras epus sukūrė Izmiro oloje?

    Po Christopherio Nolano filmo „Odisėja“ sėkmės į viešumą sugrįžo sena, bet iki šiol neišspręsta literatūros istorijos diskusija: kur iš tiesų gimė Homero epai ir su kokiu miestu galima sieti patį poetą. Dalis Turkijos mokslininkų ir vietos bendruomenių dėmesį nukreipia į Izmiro apylinkes, kur rodoma ola, nuo seno vadinama Homero vardu.

    Izmiro šiaurės rytuose, Bornovos slėnyje, esanti drėgna ola vietos pasakojimuose minima kaip vieta, kur esą buvo kuriama „Odisėja“. Tačiau specialistai pabrėžia, kad folkloras ir vėlyvesni kulto ženklai nėra tas pats, kas tiesioginiai įrodymai iš paties Homero laikų.

    Kas sieja Homerą su Smyrna?

    Egėjo universiteto archeologė profesorė Aylin Ümit Erdem, cituojama „Euronews“, teigia, kad stipriausi argumentai siejant Homerą su senovės Smyrna, dabartiniu Izmiru, kyla iš tekstų kalbos ir regiono istorijos. Homero epai parašyti daugiausia jonėnų tarme, tačiau juose esama ir aiškių eoliečių tarmės pėdsakų.

    Pasak mokslininkės, VIII amžiuje prieš Kristų Smyrna, siejama su Bayraklı Höyük vietove, buvo savotiškoje ribinėje zonoje tarp eoliečių regiono šiaurėje ir jonėnų pietuose. Tokia aplinka galėjo natūraliai lemti mišresnę kalbą, kokią matome epuose, ir sustiprinti hipotezę apie šio miesto svarbą Homero pasaulyje.

    Kur baigiasi įrodymai ir prasideda tradicija?

    Nors senovės autoriai Homero kilmę neretai siejo su Smyrna, tiesioginių archeologinių įrodymų iš VIII amžiaus prieš Kristų, kurie neabejotinai patvirtintų poeto gyvenimą ar kūrybą šiame mieste, kol kas nėra. Profesorė Aylin Ümit Erdem pabrėžia, kad Bayraklı Höyük giliausieji sluoksniai ne visur pakankamai ištirti, todėl sensacingų radinių tikėtis sudėtinga.

    Vėlyvesni ženklai, tokie kaip helenistinių laikų monetos su Homero atvaizdu ar kulto simboliai netoliese buvusiose šventvietėse, greičiau rodo, kaip vėlesnės kartos norėjo poetą „prisijaukinti“. Tokie radiniai padeda suprasti reputaciją ir atminties politiką, bet nepakeičia tiesioginių įrodymų iš Homero epochos.

    Tuo pat metu Izmire stiprėja kultūrinis ir turistinis susidomėjimas: vietos valdžia kalba apie olos pritaikymą lankytojams, o tyrėjai viešai pabrėžia regiono istorinį ryšį su epais. Archeologai akcentuoja, kad galutinė diskusijos baigtis priklausys nuo nuoseklių kasinėjimų, finansavimo ir kantraus darbo, o ne nuo populiariosios kultūros bangos.

    Nolano filmas šiai temai suteikė naują impulsą, tačiau mokslinė dilema išlieka ta pati: tarp kalbinių užuominų, senųjų šaltinių liudijimų ir vietos tradicijų dar trūksta vieno dalyko, kurio labiausiai laukia akademinė bendruomenė, aiškaus, datuojamo ir neabejotinai su Homeru susijusio radinio.

  • 1400 metų paslaptis: kaip frankų karalienės plautis išliko beveik nepakitęs?

    1400 metų paslaptis: kaip frankų karalienės plautis išliko beveik nepakitęs?

    Neįprastas radinys karališkame kape

    VI amžiuje gyvenusi frankų karalienė Arnegunda buvo palaidota išskirtinai turtingai: sarkofage rasta šilko drabužių fragmentų, aukso ir granatų papuošalų, diržo bei avalynės detalių. Vienas žiedas su įrašu leido patikimai nustatyti, kad kapas priklausė būtent jai.

    Tačiau didžiausią klausimą tyrėjams kėlė ne brangenybės, o organinė liekana, kuri tokiomis sąlygomis paprastai neišsilaiko. Karalienės kūnas daugiausia buvo suiręs, bet vienas plautis kažkokiu būdu išliko net apie 1 400 metų.

    Kodėl plautis nesuyro?

    Ilgą laiką buvo manoma, kad tai galėjo lemti atsitiktinai susiklosčiusios kapo sąlygos, pavyzdžiui, drėgmė, temperatūra ar mikroorganizmų aktyvumas. Visgi vėlesni tyrimai parodė, kad vien tik „sėkmės“ paaiškinimo nepakanka.

    2016 metais bioantropologė Raffaella Bianucci išlikusį audinį analizavo elektroninės mikroskopijos metodais. Rezultatai leido daryti išvadą, kad plaučio išsilaikymą greičiausiai sustiprino sąmoningas kūno konservavimas po mirties.

    Mumifikacija Europoje: ne Egipto išskirtinumas

    Tyrėjų vertinimu, Arnegundai galėjo būti taikyta mumifikavimo forma, primenanti kai kurias senovės Romoje ir Egipte žinotas praktikas. Šiuo atveju tai nebuvo klasikinis vidinių organų pašalinimas: manoma, kad balzamavimo medžiagos pateko į kūną per burną ir galėjo pasiekti kvėpavimo takus.

    Papildomą vaidmenį, tikėtina, suvaidino kapo aplinkoje buvusios medžiagos ir jų cheminės sąveikos. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad plautyje esančios medžiagos galėjo reaguoti su vario detale, buvusia puošniame karalienės dirže, taip sustiprindamos audinių konservaciją.

    Prie ilgaamžiškumo galėjo prisidėti ir paties organo ypatybės: plaučiai kai kuriais atvejais gali irti lėčiau nei kiti organai dėl savo struktūros bei tam tikrų ląstelinių procesų. Vis dėlto šiuo atveju lemiama, kaip manoma, buvo kelių veiksnių kombinacija.

    Ką šis atvejis pasako apie ankstyvuosius viduramžius

    Arnegundos palaikai tapo svarbiu įrodymu, kad sudėtingos kūnų išsaugojimo praktikos galėjo būti taikomos ir už senovės Egipto ribų, ankstyvųjų viduramžių Europoje. Tai taip pat padėjo geriau suprasti merovingų elito laidojimo tradicijas ir jų ryšius su ankstesnėmis kultūrinėmis praktikomis.

    Tyrimai pateikė žinių ir apie pačią karalienę: manoma, kad mirties metu ji galėjo būti maždaug 60–70 metų amžiaus, o tai VI amžiaus kontekste laikoma ilgu gyvenimu. Kapavietės prabanga ir išlikusios aprangos detalės leido tiksliau rekonstruoti aukštuomenės statusą ir to meto reprezentacijos ženklus.

    Istorikams ir bioantropologams šis plautis iš pavienės mįslės virto informacijos šaltiniu apie chemiją, laidojimo ritualus ir socialinę hierarchiją. Naujos analizės rodo, kad net ir labai senos organinės liekanos gali atskleisti daugiau, nei buvo įmanoma įsivaizduoti ankstesniais dešimtmečiais.

  • Netoli Kolomnos kremliaus aptiko 600 metų slėptą lobį: monetos stebina net muziejus

    Netoli Kolomnos kremliaus aptiko 600 metų slėptą lobį: monetos stebina net muziejus

    Netoli Kolomnos kremliaus archeologai aptiko maždaug 600 metų nepaliestą lobį – keraminiame inde paslėptą viduramžių Rusios monetų rinkinį. Tyrėjai pabrėžia, kad tai vienas didžiausių iki šiol išlikusių vientisų tokio laikotarpio radinių, suteikiantis retą galimybę rekonstruoti anuometinę pinigų apyvartą.

    Lobyje daugiausia rasta sidabrinių dengių – tuo metu plačiausiai naudotų pinigų. Monetos siejamos su Maskvos didžiųjų kunigaikščių laikais, ypač valdant Vasilijui I (1389–1425 metais) ir jo įpėdiniui Vasilijui II, vėliau pramintam Akluoju.

    Retos Kolomnos monetos

    Didžiausią mokslinę vertę turi Kolomnoje kaldintos monetos, datuojamos Vasilijaus I valdymo pabaiga. Ant kai kurių jų vaizduojamas skrendantis paukštis, o tokie egzemplioriai už regiono ribų aptinkami itin retai.

    Tyrėjai skelbia jau identifikavę ypač retų monetų, kurių, jų teigimu, nėra net didžiausių Rusijos muziejų numizmatikos rinkiniuose. Radinys svarbus ir dėl to, kad leidžia palyginti realiai apyvartoje buvusius pinigus su iki šiol žinomais tipais.

    Daugiau kaip 350 variantų

    Preliminari analizė atskleidė ir iki šiol nefiksuotų Kolomnos monetų atmainų. Mokslininkai jau išskyrė daugiau kaip 350 variantų, o skirtumai tarp jų kartais labai subtilūs ir siejami su skirtingomis kaldinimo štampų poromis.

    Tokia įvairovė gali padėti atkurti kaldinimo seką ir net keliolikos metų laikotarpiu nustatyti, kaip keitėsi vietinės monetų dirbtuvės praktika. Istorikams tai itin vertinga, nes leidžia tiksliau suprasti, kaip veikė XV amžiaus pirmosios pusės pinigų sistema ir regioninė ekonomika.

    Kada ir kodėl lobis paslėptas?

    Vėlyviausios monetos datuojamos XV amžiaus 1420-ųjų metų antrąja puse, todėl būtent šis laikotarpis laikomas tikėtiniausiu lobio paslėpimo momentu. Tyrėjai taip pat primena, kad 1425–1427 metais Rusios miestuose fiksuotos epidemijos, todėl viena hipotezių sieja lobio „užmiršimą“ su staigia savininko mirtimi.

    Vis dėlto tiesioginių įrodymų, kas buvo savininkas ir kodėl jis nebegrįžo, nėra. Pagal radinio mastą spėjama, kad tai galėjo būti pasiturintis asmuo – aukštesnio rango pareigūnas, valdovo tarnybininkas, vietinės valdžios atstovas ar turtingas pirklys.

    Archeologai pabrėžia, kad šis lobis vertingas ne vien dėl monetų kiekio: jo išskirtinis vientisumas ir didelė vietinės kaldybos dalis leidžia į Kolomnos kasdienybę pažvelgti kaip į sustabdytą kadrą. Tokie radiniai padeda tikslinti viduramžių miestų ekonomiką, prekybos ryšius ir politinių sukrėtimų ar ligų poveikį žmonių elgsenai.

  • Limoje aptiktos XVI amžiaus jūrininkų ligoninės liekanos: archeologai rado ir kapus, ir bažnyčią

    Limoje aptiktos XVI amžiaus jūrininkų ligoninės liekanos: archeologai rado ir kapus, ir bažnyčią

    Atradimas Limos istoriniame rajone

    Peru sostinėje Limoje archeologai atkasė kolonijinio laikotarpio ligoninės, veikusios nuo XVI amžiaus, liekanas. Manoma, kad ši įstaiga priimdavo sergančius jūrininkus, atplaukdavusius į Ramiojo vandenyno uostus, kai Peru buvo Ispanijos kolonija.

    Kartu su ligoninės fragmentais identifikuotas ir greta buvusios bažnyčios įėjimas. Šis kompleksas, specialistų teigimu, yra svarbus liudijimas apie ankstyvą miesto sveikatos apsaugos ir religinių praktikų sąveiką.

    Rasti palaikai ir kasdienybės daiktai

    Kasinėjimų metu aptiktos šešių žmonių griaučių liekanos, palaidotos stačiakampėse konstrukcijose. Tikėtina, kad tai buvę pacientai, mirę gydymo metu ar netrukus po jo.

    Prie vieno iš palaikų rasta keraminė aliejinė lempa, kuri galėjo būti naudota patalpoms apšviesti, kai pagrindinis šviesos šaltinis buvo žvakės. Tokie radiniai padeda tiksliau atkurti kasdienes sąlygas, kuriomis veikė tuometinės gydymo įstaigos.

    Ką žinoma apie ligoninę ir bažnyčią

    Istoriniai šaltiniai sieja ligoninės įkūrimą su 1570-aisiais ir nurodo, kad ji galėjo turėti iki 70 lovų. Pasakojama, kad jos steigimas priskiriamas graikų kilmės jūrininkui Migueliui de Acostai, o informacija minima ispanų jėzuito Bernabé Cobo kronikose.

    Taip pat nurodoma, kad ligoninės išlaikymui buvo taikomos atskaitymų nuo jūrininkų atlygio praktikos. Tokie finansavimo modeliai kolonijiniuose uostuose buvo svarbūs, nes laivybos maršrutai nuolat atgabendavo žmonių su infekcijomis, traumomis ir išsekimu po kelionių.

    Greta ligoninės buvusi bažnyčia, vadinama Espíritu Santo, anot tyrėjų, buvo skirta mišioms, kuriose galėjo dalyvauti ligoniai. Ligoninės kaimynystė su bažnyčia tuo laikotarpiu buvo įprasta, nes dvasinė globa ir sielovada buvo laikoma svarbia gydymo dalimi.

    „Man svarbiausia yra pati architektūra, išsaugojusi tradicines medžiagas ir technikas, kurias pavyko restauruoti, taip pat XVIII amžiaus Valensijos plytelių grindys ir zona su įdomiais ikiispaniniais pėdsakais“, – sakė kasinėjimus koordinuojantis archeologas Ernesto Olazo.

    Specialistai teigia aptikę mūro elementų iš akmens, plytų ir adobe, surištų kalkių, smėlio ir vandens mišiniu, taip pat glazūruotų molio plytelių fragmentų. Tokia statybos technologija būdinga Limos istoriniams pastatams, o radiniai gali papildyti žinias apie vietinių ir europinių statybos tradicijų susiliejimą.

    Skelbiama, kad ligoninė veikė iki pat laikotarpio prieš Peru nepriklausomybės paskelbimą 1821 metais, tačiau tikslios uždarymo priežastys kol kas neaiškios. Atradimo vieta yra netoli Santa Rosa de Lima šventovės, susijusios su pirmąja Amerikoje gimusia katalikų šventąja.

  • Dunojus senka rekordiškai: išlindo mamuto kaulai, 60 mln. metų fosilijos ir karo laivai

    Dunojus senka rekordiškai: išlindo mamuto kaulai, 60 mln. metų fosilijos ir karo laivai

    Europą apėmusi karščio banga ir užsitęsusi sausra nuleido Dunojaus vandens lygį iki rekordinių žemumų, o kai kuriose atkarpose atidengė tai, kas dešimtmečiais buvo paslėpta po vandeniu. Vietos bendruomenės ir specialistai skuba fiksuoti radinius, tačiau kartu primena apie išaugusias saugumo rizikas.

    Šiaurės Bulgarijoje, prie Rusės, išdžiūvusiuose krantuose po neseniai aptiktų mamuto žandikaulio ir ilties fragmentų prasidėjo intensyvios paieškos. Naujausiose žvalgymuose rasta suakmenėjusių austrių, kurios, specialistų vertinimu, gali būti maždaug 60–65 milijonų metų senumo ir liudyti senovines jūras dabartinės upės baseine.

    Radinių banga į paieškas pritraukė daug savanorių, tačiau jiems primenama elgtis atsargiai. Dunojaus dugne ir pakrantėse gali pasitaikyti metalinių objektų, susijusių su karo veiksmais, todėl įtartinų radinių nerekomenduojama liesti ir apie juos raginama pranešti atsakingoms tarnyboms.

    Tuo pat metu aukščiau upe, netoli Gigeno kaimo, archeologai pasinaudojo sumažėjusiu vandens lygiu ir galėjo detaliau ištirti seno tilto pamatų liekanas. Manoma, kad šis statinys buvo pastatytas imperatoriaus Konstantino I valdymo laikais 328 metais ir yra svarbus romėnų infrastruktūros pėdsakas regione.

    Karo pėdsakai upės dugne

    Rugpjūtį, vandeniui traukiantis, Austrijoje atidengtos dviejų Antrojo pasaulinio karo laikų Vokietijos karo laivų nuolaužos. Vietos žiniasklaida skelbia, kad laivai 1945 metais buvo apgadinti mūšiuose, o vėliau nuskandinti jų pačių įgulų.

    Dar daugiau anksčiau apsemtų nacių laivų rasta prie Serbijos Prahovo, kur Dunojaus tėkmė išryškino istorinių kovų pėdsakus. Vengrijoje, Budapešto ruože, aptiktas karo laikų motociklas ir dviejų vokiečių karių palaikai, apie kuriuos pranešė Vokietijos karo kapų komisija.

    Kas vyksta su Europos upėmis?

    Europos klimato stebėjimo programa Copernicus skelbė, kad didžiausios žemyno upės liepą buvo nukritusios iki lygių, kurie kai kuriose vietose anksčiau nebuvo užfiksuoti. Dunojaus atvejis laikomas platesnio reiškinio dalimi, kai karščio bangos ir kritulių stoka smarkiai sumažina vandens atsargas.

    Ekspertai pabrėžia, kad žmogaus sukelta klimato kaita didina sausrų tikimybę ir intensyvumą, o pasekmės jaučiamos ne tik gamtai ar archeologijai. Nusekę upių keliai apsunkina krovinių gabenimą vidaus vandenų transportu, o kai kurioms elektrinėms kyla iššūkių dėl aušinimui naudojamo vandens trūkumo ir per šilto vandens grąžinimo į upes ribojimų.

    Specialistai primena, kad tokie radiniai, nors ir itin įdomūs mokslui, neretai yra laikini: pasikeitus orams ir pakilus vandens lygiui jie vėl gali būti užnešti sąnašomis. Dėl to raginama radinius dokumentuoti atsakingai ir laikytis saugumo taisyklių, ypač teritorijose, kuriose galimi sprogmenys ar kita karo palikimo tarša.

  • Mįslingas radinys Peru: prie piramidės aptiktas skeletas kelia klausimą dėl ritualinės aukos

    Mįslingas radinys Peru: prie piramidės aptiktas skeletas kelia klausimą dėl ritualinės aukos

    Peru sostinėje Limoje, Huaca Pucllana archeologiniame komplekse, tyrėjai aptiko žmogaus griaučius šalia piramidės papėdės. Skeletas rastas kanale, susietame su ceremoniniu vandens telkiniu, o tokia vieta ir palaidojimo aplinkybės mokslininkams kelia įtarimų dėl ritualinės aukos.

    Pasak archeologų, kūnas buvo paguldytas ant kairiojo šono, o galva nukreipta į piramidę ir Ramųjį vandenyną. Toks orientavimas laikomas neatsitiktiniu ir gali rodyti religinę prasmę, susijusią su vietos apeigomis bei šventos erdvės simbolika.

    Radiniu besirūpinantys specialistai sieja palaikus su kanalo uždarymo ceremonija, kuri, kaip manoma, galėjo būti lydima aukojimo. Vis dėlto kol kas negalima patikimai pasakyti, kokia buvo šio žmogaus mirties priežastis, nes vien radimo vieta neleidžia daryti vienareikšmės išvados.

    „Šis atradimas gali padėti tiksliau suprasti Limos kultūros ritualus ir tai, kaip buvo organizuojamos ceremonijos“, – sakė archeologė Gladys Paz.

    Artimiausiu metu numatyti detalesni antropologiniai ir teismo medicinos tyrimai: bus tikslinamas amžius, lytis, ieškoma galimų traumų, ligų ar kitų žymių, galinčių patvirtinti arba paneigti smurtinės mirties hipotezę. Tokiose situacijose ypač svarbūs kaulų pažeidimų pobūdis ir jų „gyjimo“ pėdsakai, padedantys atskirti traumą iki mirties nuo pažeidimų po palaidojimo.

    Kas yra Huaca Pucllana

    Huaca Pucllana buvo vienas reikšmingiausių ceremoninių ir administracinių centrų, siejamų su vadinamąja Limos kultūra. Ši visuomenė klestėjo dabartinės Peru pakrantėje maždaug nuo I iki VII amžiaus, tai yra gerokai anksčiau nei susiformavo inkų valstybė.

    Monumentalus kompleksas didžiąja dalimi pastatytas iš saulėje džiovintų molio plytų, o jo struktūros rodo, kad čia vyko ne tik religinės, bet ir socialinės, valdžios bei išteklių kontrolės praktikos. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad vanduo tokioje dykumų pakrantės aplinkoje turėjo ypatingą reikšmę, todėl su vandens telkiniais susieti ritualai galėjo būti ir religiniai, ir politiškai svarbūs.

    Kodėl radinys svarbus

    Tai nėra pirmas signalas, kad Huaca Pucllana teritorijoje galėjo vykti aukojimo praktikos: ankstesni kasinėjimai čia jau buvo pateikę su ritualais siejamų palaidojimų ar žmonių liekanų. Šį kartą išskirtinis elementas yra palaikų padėtis kanale ir ryšys su vandens infrastruktūra, kas gali atskleisti iki šiol menkiau suprastus apeigų aspektus.

    Šiandien Huaca Pucllana stovi modernios metropolijos apsuptyje, Miraflores rajone, greta intensyvaus miesto gyvenimo. Archeologai pabrėžia, kad atsakyti į pagrindinį klausimą, ar tai tikrai ritualinės aukos atvejis, bus galima tik užbaigus laboratorinius tyrimus ir sujungus juos su platesniu radinio kontekstu.

  • Čekijoje aptiko už Stounhendžą senesnę šventvietę: įėjimai rodo ryšį su Saule ir Mėnuliu

    Čekijoje aptiko už Stounhendžą senesnę šventvietę: įėjimai rodo ryšį su Saule ir Mėnuliu

    Čekijos archeologai prie Chleby gyvenvietės tyrinėja didžiulę, maždaug 6 500 metų senumo šventvietę, kuri, mokslininkų vertinimu, yra senesnė už Stounhendžą. Beveik apvalios formos statinys siekia apie 230 metrų skersmens, o jį juosė daugiau nei 2,5 metro gylio griovys.

    Kasimą vykdantys tyrėjai nustatė, kad į vidų vedė net 12 netaisyklingai išdėstytų įėjimų. Iš pirmo žvilgsnio jie galėjo atrodyti atsitiktiniai, tačiau tikslesnė geometrijos analizė parodė, kad įėjimų kryptys greičiausiai buvo parinktos apgalvotai.

    Archeologų teigimu, šios konstrukcijos planas leido stebėti svarbiausius Saulės ir Mėnulio ciklų momentus. Nurodomi du pagrindiniai stebėjimo taškai: vienas siejamas su ekstremaliomis Mėnulio padėtimis horizonte per maždaug 18,6 metų ciklą, kitas su Saulės tekėjimu per vasaros saulėgrįžą ir leidimusi per žiemos saulėgrįžą.

    Tokie astronominiai orientyrai primena kai kuriuos Stounhendžo išdėstymo principus, tačiau Čekijoje tiriamas objektas, sprendžiant iš datavimo, atsirado gerokai anksčiau. Tai sustiprina hipotezę, kad ankstyvosios žemdirbių bendruomenės Vidurio Europoje jau turėjo sudėtingų žinių apie dangaus reiškinių kaitą ir gebėjo tai įkūnyti monumentalioje architektūroje.

    Mokslininkai pabrėžia, kad vieta greičiausiai buvo ne vien stebykla, bet ir ritualų centras. Griovyje rasta galvijų kaukolių ir ragų, kurie galėjo būti naudojami kaip simboliniai papuošimai prie įėjimų, o tai siejama su ankstyvųjų žemdirbių tikėjimams svarbia gyvulių, ypač jaučių, kulto tradicija.

    Šioje teritorijoje aptikta ir žmonių palaikų, tačiau tyrėjai atkreipia dėmesį, kad ne visi palaidojimai būtinai priklauso pirminiam šventvietės naudojimo laikotarpiui. Ankstesni darbai yra atskleidę bronzos amžiaus laidojimą, siejamą su uneticės kultūra, kuriame rasta maždaug 18 žmonių palaikų.

    Pasak archeologų, vietovė galėjo būti naudojama skirtingų bendruomenių per kelis tūkstantmečius, o jos paskirtis keitėsi. Skirtingai nei Stounhendžas, kuris įvairiais laikotarpiais buvo pernaudojamas ir perinterpretuojamas, Čekijoje esantis objektas, panašu, ilgainiui prarado pirminę reikšmę.

    Vėlesniais amžiais griovys buvo iš dalies užneštas, o šventvietės teritorijoje susiformavo paprasta gyvenvietė, rodanti, kad atmintis apie ankstesnę sakralinę funkciją galėjo išblėsti. Tokie virsmai archeologijoje laikomi svarbiu signalu, kaip kito kraštovaizdžio naudojimas ir bendruomenių santykis su senosiomis vietomis.

    Tolesniuose tyrimų etapuose planuojama detaliai analizuoti dirvožemį ir ieškoti cheminių pėdsakų, galinčių atskleisti, kokia veikla čia vyko skirtingais laikotarpiais. Tokie metodai vis dažniau taikomi archeologijoje, nes leidžia fiksuoti ne tik radinius, bet ir nematomas žmogaus veiklos žymes.

    Šis atradimas svarbus platesniam Europos priešistorės kontekstui: jis rodo, kad pirmosios žemdirbių visuomenės galėjo organizuoti didelio masto darbus, telkti žmones bendram tikslui ir kurti sudėtingą simbolinę aplinką. Kartu tai dar vienas pavyzdys, kaip dangaus stebėjimas galėjo būti glaudžiai susijęs su ritualais ir bendruomenės gyvenimo ritmu.

  • 167 lūžiai viename skelete: tyrėjai atskleidė, kokia viduramžių mašina galėjo jį sutraiškyti

    167 lūžiai viename skelete: tyrėjai atskleidė, kokia viduramžių mašina galėjo jį sutraiškyti

    Stirlingo pilies teritorijoje Škotijoje dar 1997 metais archeologų aptiktas vadinamasis Skeletas 150 ilgai kėlė mįslę: žmogaus kaulai buvo taip smarkiai sužaloti, kad dalis pažeidimų iš pradžių priskirta jau laikui po mirties. Palaikai rasti buvusios koplyčios vietoje kartu su dar septyniais viduramžių laikotarpio kapais.

    Situaciją pakeitė šiuolaikiniai tyrimo metodai. Pasitelkę mikrokompiuterinę tomografiją ir 3D skenavimą, mokslininkai nustatė, kad dauguma lūžių įvyko mirties akimirką arba visai prieš ją, o ne atsirado vėliau ardant kapą ar yrant kaulams.

    Žalojimų mastas išskirtinis: suskaičiuoti 167 lūžiai, tarp jų 61 kaukolėje ir 57 šonkauliuose. Sužaloti ir slanksteliai, galūnės bei dešinė ranka, o dalies šonkaulių lūžiai buvo zigzaginiai, panašūs į matomus šiuolaikinių eismo nelaimių aukoms, kai kūną veikia didelė koncentruota smūgio energija.

    Kas galėjo sukelti tokią jėgą

    Pasak tyrėjų, lūžių pobūdis prastai dera su paprastu kritimu iš aukščio, sutrypimu ar vieno ginklo smūgiu. Daug labiau tikėtina, kad kūną paveikė itin didelis kinetinis krūvis, būdingas sunkiam sviediniui, paleistam iš apgulties mašinos.

    Radiokarboninis datavimas rodo, kad vyras mirė apie 1300 metus. Tai sutampa su laikotarpiu, kai Stirlingo pilis buvo vienas svarbiausių Škotijos ir Anglijos konflikto taškų, o 1304 metais Anglijos karaliaus Eduardo I pajėgos vykdė pilies apgultį pirmojo Škotijos nepriklausomybės karo metu.

    Trebušetas ir istorinis kontekstas

    Istoriniai šaltiniai mini, kad apgultyje galėjo būti naudojamos didelės apgulties mašinos, įskaitant garsųjį War Wolf, laikomą vienu didžiausių kada nors pastatytų trebušetų. Tokios mašinos buvo skirtos mėtyti ypač sunkius akmeninius sviedinius į tvirtovių sienas, todėl jų smūgio energija galėjo būti mirtina net ir pataikius netiesiogiai.

    Tyrėjai pabrėžia, kad nėra įrodymo, leidžiančio įvardyti konkrečią mašiną, kuri pražudė šį žmogų. Vis dėlto lūžių išsidėstymas leidžia manyti, kad mirtį sukėlė sviedinys iš trebušeto ar panašios apgulties mašinos, o auka galėjo stovėti ir būti nusisukusi nugara į atskriejusį smūgį.

    Tokie atvejai archeologijoje reti, nes masiniai sužalojimai kauluose paprastai būna sunkiai atskiriami nuo vėlesnių pažeidimų. Būtent todėl didelės raiškos vaizdinimo technologijos tampa vis svarbesnės: jos leidžia tiksliau atkurti mirties aplinkybes ir geriau suprasti viduramžių karo realybę ne vien iš kronikų, bet ir iš fizinių įrodymų.

  • Sensacingas radinys prie Vroclavo: 42 dantų vėrinys gali būti 5 000 metų senumo

    Sensacingas radinys prie Vroclavo: 42 dantų vėrinys gali būti 5 000 metų senumo

    Netoli Vroclavo archeologai aptiko neįprastą papuošalą – vėrinį, sudarytą iš 42 dantų. Mokslininkai teigia, kad toks radinys Lenkijoje yra itin retas, nes panašių artefaktų žinoma vos keletas, o dažniausiai jie gerokai kuklesni.

    Tyrimų komandai vadovaujantis Vroclavo universiteto Archeologijos instituto profesorius Tomasz Gralak pabrėžia, kad radinio išskirtinumą lemia ne tik dantų skaičius. Pasak jo, analogijų regione beveik nėra, todėl vėrinys gali tapti svarbiu šaltiniu aiškinantis priešistorės bendruomenių papročius ir simboliką.

    Kol kas nustatyta, kad dalis vėrinio sudaryta iš gyvūnų ilčių, tačiau neatmetama ir kita galimybė: tarp panaudotų dantų galėjo būti ir žmogaus dantų. Ši hipotezė dar nepatvirtinta, todėl bus atliekami išsamūs morfologiniai ir laboratoriniai tyrimai, kurie turėtų leisti tiksliai identifikuoti kiekvieną elementą.

    Analizes atliks Vroclavo medicinos universiteto specialistai, dirbantys paleoanatomijos ir paleohistologijos srityje. Tokie tyrimai paprastai leidžia nustatyti, kokiai rūšiai priklausė dantys, kaip jie buvo apdoroti, ar ant jų išlikę dėvėjimo, gręžimo ar tvirtinimo pėdsakai, galintys parodyti, kaip papuošalas buvo nešiojamas.

    Mokslininkų vertinimu, vėrinys gali būti maždaug 5 000 metų senumo, todėl jis būtų siejamas su labai ankstyvais priešistorės laikotarpiais. Tai ypač svarbu, nes tokio amžiaus asmeniniai papuošalai regione išlieka retai, o jų kontekstas gali padėti tiksliau atkurti tuometinių bendruomenių socialinius ryšius, ritualus ir estetiką.

    Artimiausiu metu numatyta atlikti ir konservavimo darbus, kad artefaktas būtų stabilizuotas ir apsaugotas nuo irimo. Tyrėjai tikisi, kad rezultatai atsakys ne tik į klausimą, iš kokių dantų sudarytas vėrinys, bet ir ką toks papuošalas reiškė žmonėms, gyvenusiems šiame regione prieš tūkstančius metų.

  • Pirenėjai atskleidė 10 000 metų paslaptį: mokslininkai rado nepertraukiamo žmonių buvimo pėdsakus

    Pirenėjai atskleidė 10 000 metų paslaptį: mokslininkai rado nepertraukiamo žmonių buvimo pėdsakus

    Pirenėjų aukštikalnėse archeologai fiksuoja išskirtinai ilgą ir, kaip rodo duomenys, beveik nepertraukiamą žmonių veiklos istoriją. Universitat Autònoma de Barcelona tyrėjų komanda, apibendrinusi radiokarboninius datavimus, skelbia, kad žmonės į kalnus reguliariai kildavo daugiau nei 10 000 metų.

    Mokslininkai išanalizavo 124 radiokarboninius mėginius, paimtus iš 45 archeologinių vietovių, ir sudarė viešai prieinamą aukštikalnių datų bazę. Šie duomenys leido tikslinti viso regiono chronologiją ir susieti ją su maždaug 380 žinomų objektų Pirenėjų teritorijoje.

    Seniausi pėdsakai aptikti uolų priedangoje Obagues de Ratera, maždaug 2 320 metrų aukštyje. Pagal radiokarboninius rezultatus pirmosios žmonių grupės čia pasirodė prieš maždaug 10 000 metų, netrukus po paskutinio ledynmečio pabaigos, kai šylantis klimatas palengvino sezoninį judėjimą į aukštumas.

    Ypatinga tai, kad Obagues de Ratera nebuvo vienkartinė stotelė. Toje pačioje vietoje užfiksuoti pėdsakai iš mezolito, perėjimo į neolitą, vėlesnių neolito ir bronzos laikotarpių, ankstyvojo geležies amžiaus, ankstyvųjų viduramžių, taip pat ir iš XIX bei XX amžių.

    Panašios trukmės žmonių buvimą patvirtina ir kitos vietos. Cova del Sardo ola, esanti apie 1 780 metrų aukštyje, rodo maždaug 7 500 metų siekiančią veiklą, o Portarró priedangoje, apie 2 280 metrų aukštyje, aptikti duomenys siekia maždaug 7 300 metų.

    Tyrėjai pabrėžia, kad kalnuose rasta ne tik trumpalaikių apsilankymų ženklų. Portarró vietovėje aptiktos konstrukcijų liekanos, įrengtos iš sausai sudėtų akmenų ir medienos, datuojamos maždaug 5 000 metų senumu ir laikomos vienu ankstyviausių akmeninės architektūros pavyzdžių Pirenėjuose.

    Radiokarboninių datų analizė taip pat išryškino laikotarpius, kai veikla aukštumose suintensyvėdavo. Vienas ryškesnių suaktyvėjimų siejamas su vėlyvuoju neolitu, maždaug prieš 5 300–4 500 metų, o vėlesni pakilimai matomi vėlyvosios antikos ir ankstyvųjų viduramžių sandūroje.

    Įdomu, kad vienas intensyvesnės veiklos etapų chronologiškai artimas Ötzi laikui, kai Alpėse žuvo vadinamasis Ledo žmogus, gyvenęs prieš maždaug 5 300 metų. Nors tai skirtingi regionai, panašus datų „sutankėjimas“ leidžia kelti klausimus apie platesnius klimato, maršrutų ir ūkio pokyčius Europoje.

    Iš viso regione įvardijama apie 380 archeologinių vietų, kurios apima galimas gyvenvietes, aptvarus, uolų priedangas, didžiulių ledynų atneštų riedulių panaudojimo struktūras ir akmenų ratilus. Tyrėjų vertinimu, šiandien atšiauriomis laikomos aukštikalnės tūkstantmečius buvo žmonių pasaulio dalis, susijusi su medžiokle, ganymu, išteklių paieška ir sezoniniu judėjimu.