CP v2

Tag: Archeologija

  • Mįslingi viduramžių mūrai glumino metų metus: archeologai pagaliau atskleidė, kas tai buvo

    Mįslingi viduramžių mūrai glumino metų metus: archeologai pagaliau atskleidė, kas tai buvo

    Radinių mįslė prasidėjo nuo studentų kasinėjimų

    Anglijos Dorseto grafystėje archeologai prieš kelerius metus aptiko neįprastai tvirtus akmeninius mūrus, paslėptus po dirvožemio sluoksniu. Pirmieji kasinėjimai buvo nedidelės apimties, todėl vien iš atidengtos sienos dalies nebuvo įmanoma patikimai pasakyti, kokiai paskirčiai priklausė visas statinys.

    Būtent ribotas vaizdas ilgai ir laikė tyrėjus nežinioje: mūrai atrodė per solidūs atsitiktiniam ūkiniam statiniui, bet nepakako duomenų juos sieti ir su gynybine ar religine architektūra. Todėl objektas kurį laiką buvo vadinamas „paslaptinga viduramžių struktūra“.

    Į vietą grįžo didesnė komanda

    Vienas pagrindinių tyrėjų Derekas Pitmanas nusprendė prie radinio sugrįžti su didesne, kelių institucijų specialistus subūrusia komanda. Šį kartą kasinėjimų apimtis buvo platesnė, o tyrimai orientuoti ne į pavienį fragmentą, bet į viso komplekso planą ir jo ryšį su aplinkiniu kraštovaizdžiu.

    Platesnis atidengtas perimetras leido įvertinti mūrų išsidėstymą ir galimus įėjimus, vidines erdves bei statybos logiką. Toks kontekstas archeologijoje dažnai tampa lūžio tašku, nes būtent planas, o ne vien mūro storis ar akmens tipas geriausiai išduoda pastato funkciją.

    Proveržis: tai greičiausiai buvo ūkio dalis

    Įvertinę sienų tinklą ir sugretinę jį su ankstesniais istoriniais duomenimis, tyrėjai padarė išvadą, kad konstrukcija greičiausiai buvo viduramžių ūkio, tikėtina, žemdirbystės sodybos, dalis. Papildomą atramą šiai interpretacijai suteikė ir vietos kartografiniai šaltiniai.

    Tyrėjų teigimu, panašus objektas minimas ar atvaizduotas vietos XV amžiaus žemėlapyje, kuriame nurodoma, jog šioje Dorseto dalyje egzistavo ūkis, tačiau tiksli jo vieta iki šiol buvo nežinoma. Naujausių kasinėjimų duomenys leidžia manyti, kad galėjo būti aptikta būtent ta, istoriniuose šaltiniuose fiksuota vieta.

    „Tik dabar, pamatę mūrų planą ir sulyginę jį su istoriniais duomenimis, galėjome patikimai pasakyti, ką iš tiesų radome“, – sakė tyrėjų komandos atstovai.

    Kodėl radinys svarbus plačiau

    Šis atradimas svarbus ne vien dėl dar vienos viduramžių sienos: tyrėjai gali susieti fizinius statinio likučius su konkrečiu istoriniu liudijimu ir mėginti atkurti anuometinį gyvenamąjį kraštovaizdį. Vietovė netoli Poole Harbour pakraščio laikoma viena archeologiškai turtingiausių regione, nes žmonės ją naudojo šimtmečiais, o gal ir tūkstantmečiais.

    Nedidelio ūkio liekanos gali papasakoti apie kasdienę Dorseto gyventojų buitį, žemės naudojimą, ūkinių pastatų struktūrą ir vietos gyvenviečių tinklą viduramžiais. Tokie objektai dažnai išnyksta be ryškių pėdsakų, nes, skirtingai nei pilys ar bažnyčios, ūkio pastatai paprastai būdavo kuklesni ir rečiau išsaugomi.

    Kokie klausimai dar liko

    Nors dėl pagrindinės funkcijos tyrėjai jaučiasi užtikrinčiau, kasinėjimai neuždaro visų klausimų. Dabar svarbiausia tiksliai nustatyti statybos ir perstatymų chronologiją, atskirti skirtingas objekto naudojimo fazes ir įvertinti, kiek laiko ūkis veikė.

    Ne mažiau reikšminga ir vietos sąsaja su pakrante: artumas Poole Harbour galėjo lemti gyventojų pragyvenimą, nes prieiga prie jūros, žvejybos bei pakrantės išteklių dažnai suteikdavo papildomų galimybių apsirūpinti maistu ir žaliavomis. Tyrėjai tikisi, kad tolimesni darbai leis tiksliau suprasti, kaip šis ūkis įsiliejo į platesnį viduramžių Dorseto ekonominį ir socialinį tinklą.

  • Pompėja po Vezuvijaus: nauji Renesanso radiniai rodo, kad miestas nebuvo pamirštas

    Pompėja po Vezuvijaus: nauji Renesanso radiniai rodo, kad miestas nebuvo pamirštas

    Pompėja ilgą laiką buvo laikoma miestu, kurio gyvenimą galutinai sustabdė Vezuvijaus išsiveržimas 79 metais. Tačiau nauji archeologiniai radiniai leidžia manyti, kad teritorija nebuvo visiškai apleista, o vietos atmintis apie palaidotą miestą išliko šimtmečius.

    Pietinėje Pompėjos dalyje, vadinamojoje Insula Meridionalis zonoje, aptikta Renesanso laikotarpio keramikos ir kitų buities artefaktų. Jie datuojami 15–16 amžiumi, tai yra gerokai anksčiau nei 1748 metais prasidėję sistemingi Burbonų dinastijos inicijuoti kasinėjimai.

    Pompėja tarp dviejų epochų

    Įprastame pasakojime Pompėja dažnai pristatoma dviem aiškiais pjūviais: romėniškas miestas, užkonservuotas pelenais, ir modernus miestas-muziejus, vėl iškilęs į dienos šviesą po beveik 17 amžių. Nauji radiniai primena, kad tarp šių dviejų taškų egzistavo mažiau matomas, bet reikšmingas tarpsnis.

    Archeologai vis dažniau kalba apie tai, kad po katastrofos dalis žmonių galėjo sugrįžti į apylinkes, naudoti griuvėsius kaip prieglobstį, ūkio ar ganyklų erdvę. Tokios veiklos pėdsakai paprastai būna fragmentiški, todėl ilgą laiką liko oficialiosios istorijos paraštėse.

    „Tai trapūs, sunkiai pastebimi gyvenimo pėdsakai, kurie ilgai netilpo į didįjį pasakojimą apie Pompėją“, – sakė Pompėjos archeologinio parko direktorius Gabrielis Zuchtriegelis.

    Renesanso ženklai po pelenais

    Insula Meridionalis radiniai svarbūs tuo, kad jie nukelia Pompėjos istoriją į Renesanso epochą, kai Italijoje keitėsi miestų augimo modeliai, prekybos tinklai ir kasdienės buities kultūra. Keramika bei kiti datuojami daiktai rodo, kad vietovė galėjo būti periodiškai lankoma ar net turėti tam tikrą praktinę paskirtį.

    Specialistai pabrėžia, kad tai nebūtinai reiškia Pompėjos atstatymą kaip miesto, tačiau leidžia kalbėti apie tęstinę žmogaus veiklą ir vietos žinojimą. Tokie duomenys padeda tikslinti, kaip po didelių gamtinių katastrofų ilgainiui formuojasi kraštovaizdis ir gyventojų santykis su pavojingomis teritorijomis.

    Atmintis, išlikusi vietovardžiuose

    Vienas iš argumentų, kuriais remiamasi kalbant apie ilgalaikę vietos atmintį, yra vietovardžiai. Pompėjos apylinkėse fiksuotas pavadinimas Civita, kuris, pasak parko atstovų, galėjo reikšti, jog žmonės suvokė čia esant palaidoto miesto likučius, net jei jų neįvardijo šiuolaikinės archeologijos terminais.

    Šis požiūris keičia ir patį Pompėjos „atradimo“ suvokimą: 18 amžiaus kasinėjimai tampa ne visiškai iš niekur prikelta istorija, o labiau instituciškai įtvirtintu procesu, kai vietos žinojimas perėjo į mokslo ir paveldo apsaugos lauką.

    Pasak archeologų, Pompėjos istorija dar turi daug neišspręstų klausimų, o nauji smulkūs radiniai gali tapti svarbiais raktais, leidžiančiais atkurti, kaip miestas gyvavo žmonių vaizduotėje ir kasdienybėje po 79 metų katastrofos.

  • Mįslė iš XIV amžiaus išspręsta: Visbio mūšyje kvadratines žaizdas paliko ši ginklų rūšis

    Mįslė iš XIV amžiaus išspręsta: Visbio mūšyje kvadratines žaizdas paliko ši ginklų rūšis

    Nauji archeologų ir biomechanikos specialistų tyrimai padeda pagaliau paaiškinti vieną keisčiausių radinių iš XIV amžiaus Visbio mūšio. Ant dalies žuvusiųjų kaukolių aptiktos beveik geometrinės, kvadratą primenančios žaizdos ilgą laiką kėlė klausimų, kokiu ginklu jos galėjo būti padarytos.

    Visbio mūšis įvyko 1361 metų liepos 27 dieną Gotlando saloje. Tuomet Danijos karaliaus Valdemaro IV Atterdago pajėgos susirėmė su vietiniais gynėjais, kurių nemažą dalį sudarė salos gyventojai. Istoriniuose ir archeologiniuose šaltiniuose minima, kad žuvusiųjų galėjo būti apie 1 800.

    Didelė dalis žuvusiųjų buvo palaidoti masinėse kapavietėse netoli Visbio, o tai mokslininkams suteikė išskirtinę galimybę detaliai analizuoti patirtas traumas. Iki šiol buvo svarstoma, ar netipines kaukolių žaizdas galėjo palikti strėlių ar ietigalių smūgiai, tačiau vis daugiau požymių rodė, kad paaiškinimas gali būti kitas.

    Kas paliko kvadratines žaizdas?

    Naujausioje analizėje didžiausias dėmesys sutelktas į buką smogiamąjį ginklą su iškiliais elementais. Tyrėjai daro išvadą, kad labiausiai tikėtinas kandidatas yra kolčiais ar metalinėmis iškyšomis sustiprinta kuoka, kuri smūgio metu galėjo palikti kvadrato formos įspaudus ir skilimus.

    Siekiant patikrinti hipotezę, archeologija buvo derinama su biomechanika ir judesio fiksavimo technologijomis. Eksperimentuose naudotos gyvūnų kaulų ir audinių analogus imituojančios medžiagos, o smūgiams atkurti pasitelkti laikotarpio ginkluotės principus atitinkantys modeliai. Vėliau sukelti pažeidimai lyginti su traumomis ant Visbio aukų kaukolių.

    Tai keičia požiūrį į mūšį

    Tyrėjai pabrėžia, kad svarbus ne tik pats ginklo tipas, bet ir tai, ką traumos gali pasakyti apie kovos eigą. Kai kurie sužalojimų pobūdžiai leidžia manyti, jog dalis smūgių buvo suduoti kryptingai, o ne atsitiktinai chaotiškose grumtynėse. Tai gali rodyti didesnę taktinę koordinaciją, nei anksčiau įsivaizduota.

    Visbio masinės kapavietės jau seniai laikomos vienu ryškiausių viduramžių mūšio brutalumo liudijimų Europoje. Kai kurie palaikai buvo rasti su šarvais, o tai padėjo išsaugoti ir ginkluotės, ir sužalojimų detales. Nauji tyrimai rodo, kad net praėjus daugiau kaip 660 metų kaulai vis dar gali papildyti tai, ko nepasako viduramžių kronikos.

  • 4 000 metų paslaptis iš Lucone: rasta nepažeista molio lentelė su mįslingais simboliais

    4 000 metų paslaptis iš Lucone: rasta nepažeista molio lentelė su mįslingais simboliais

    Šiaurės Italijoje, Lucone archeologinėje vietovėje, archeologai aptiko visiškai išlikusią molio lentelę, datuojamą maždaug 4 000 metų senumo laikotarpiu. Radinys ištrauktas iš anglimi ir degėsiais prisotinto sluoksnio, o tokia stratigrafija dažnai siejama su intensyvia žmogaus veikla, pavyzdžiui, gyvenviečių gaisrais ar gamybiniais procesais.

    Vietos tyrėjai pabrėžia, kad tai pirmas tokio tipo pilnai išlikęs radinys šiame komplekse nuo 2019 metų. Naujoji lentelė tapo trečiuoju panašiu artefaktu Lucone D sektoriuje ir padidino bendrą vadinamųjų enigmatiškų lentelių skaičių Lucone lygumoje iki 21.

    Ką reiškia išraižyti ženklai?

    Ant molio paviršiaus matyti įrėžimai, linijos ir įvairių formų įspaudai, kurie kol kas neturi vienareikšmio paaiškinimo. Panašūs nedideli moliniai objektai žinomi ir iš kitų Europos regionų, ypač Vidurio Europos bei Šiaurės Italijos, ir laikomi viena mįslingiausių priešistorės radinių grupių.

    Mokslinėje literatūroje aptariamos kelios jų paskirties versijos. Viena hipotezė teigia, kad tai galėjo būti primityvūs kalendoriai ar informacijos fiksavimo priemonės, kita radinius sieja su prekyba, mainais arba amatų organizavimu, pavyzdžiui, metalurgija.

    Neatmetama ir simbolinė funkcija, nes dalis tyrėjų tokius objektus laiko ritualiniais, galėjusiais veikti kaip religiniai ženklai ar amuletai. Vis dėlto iki šiol trūksta aiškaus ženklų sistemos atpažinimo, o gerai išlikusių egzempliorių yra per mažai, kad būtų galima patikimai nustatyti standartizuotą reikšmių rinkinį.

    Kodėl svarbu, kad lentelė nepažeista?

    Šio radinio vertė pirmiausia slypi jo pilnumoje: išlikęs visas paviršius leidžia tiksliau vertinti ženklų išdėstymą, pasikartojimus ir galimas taisykles. Tai suteikia daugiau galimybių taikyti šiuolaikinius dokumentavimo metodus, pavyzdžiui, didelės raiškos fotogrametriją, 3D modeliavimą ir mikropėdsakų analizę, kuri gali parodyti, kaip ir kokiais įrankiais ženklai buvo daromi.

    Ne mažiau svarbus ir kontekstas, kuriame objektas rastas. Anglingas sluoksnis gali padėti tiksliau datuoti radinį radiokarboniniais tyrimais pagal organines liekanas ir susieti lentelę su kitais gyvenvietės pėdsakais, pavyzdžiui, statinių konstrukcijomis, maisto likučiais ar dirbinių gamyba.

    Lucone laikoma vienu reikšmingiausių bronzos amžiaus tyrimų taškų šiame Italijos regione, o kasinėjimų kampanija dar tęsiasi. Tyrėjai tikisi, kad nauji radiniai ir detalesnė analizė priartins prie atsakymo, ar šios lentelės buvo praktinis informacijos įrašas, socialinis mainų įrankis, ar ritualinė simbolika.

  • Nimrudo lęšis glumina mokslininkus: 2 700 metų senumo radinys galėjo pakeisti istoriją

    Nimrudo lęšis glumina mokslininkus: 2 700 metų senumo radinys galėjo pakeisti istoriją

    Maždaug 2 700 metų senumo krištolo lęšis, vadinamas Nimrudo lęšiu, iki šiol kelia ginčus archeologų ir optikos istorikų bendruomenėje. Nedidelis, kruopščiai nušlifuotas artefaktas buvo aptiktas XIX amžiuje kasinėjant senovės Asirijos miestą Kalchu, dabartinio Irako teritorijoje.

    Šis daiktas yra apie 38 milimetrų skersmens, turi vieną plokščią, kitą lengvai išgaubtą pusę, todėl pasižymi realiomis optinėmis savybėmis ir gali padidinti vaizdą. Datavimas dažniausiai siejamas su VIII amžiumi prieš Kristų, o tai reiškia, kad lęšis buvo pagamintas gerokai anksčiau nei Europoje atsirado pirmieji dokumentuoti teleskopai.

    Diskusijas ypač įkaitino hipotezė, kad lęšis galėjo būti teleskopo dalis ir taip padėti paaiškinti išskirtinai tikslius Mesopotamijos dangaus stebėjimų užrašus. Asirų ir babiloniečių mokslininkai iš tiesų fiksavo planetų judėjimą, užtemimus ir kitus reiškinius, tačiau aiškių įrodymų, kad jie naudojo optinius prietaisus, iki šiol nėra.

    Ar tai galėjo būti teleskopas?

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad vieno lęšio teleskopui nepakaktų: reikėtų daugiau optinių elementų ir konstrukcijos, leidžiančios juos tiksliai sujungti. Svarbu ir tai, kad pats Nimrudo lęšis nėra idealus optinis komponentas, nes jo netobulumai galėjo smarkiai iškraipyti vaizdą ir riboti bet kokių tikslių stebėjimų galimybes.

    Dar vienas argumentas prieš sensacingą versiją yra šaltinių stoka. Iki šiol nerasta asirų tekstų, kurie aprašytų teleskopą ar panašų prietaisą, taip pat nerasta kitų detalių, kurios leistų rekonstruoti tokio įrenginio egzistavimą.

    Žemiškesnės versijos

    Britų muziejaus, kuriame saugomas šis artefaktas, kuratoriai yra nurodę ir gerokai paprastesnį paaiškinimą. Lęšis galėjo būti dekoratyvinė inkrustacija, pavyzdžiui, baldo ar prabangaus dirbinio detalė, o didinantis efektas galėjo būti atsitiktinė šlifavimo pasekmė.

    Šią kryptį sustiprina radimo aplinkybės: lęšis aptiktas tarp kitų dekoratyvinių fragmentų, siejamų su stiklu, kaulu ar mediena. Tai labiau primena prabangaus interjero ar dirbinių apdailą, o ne mokslinio instrumento komplektą.

    Kas labiausiai tikėtina šiandien?

    Dalis tyrėjų laikosi nuomonės, kad lęšis galėjo veikti kaip paprasta lupa. Tokie daiktai būtų naudingi smulkioms įrėžoms ar užrašams apžiūrėti, brangakmeniams apdirbti ar kitoms preciziškoms amatų užduotims, kurioms reikėjo aštresnio vaizdo.

    Taip pat buvo siūlyta idėja, kad tai galėjo būti savotiškas monoklis žmogui, turėjusiam regėjimo sutrikimų, tačiau ši hipotezė nėra tapusi moksliniu sutarimu. Kol kas Nimrudo lęšis išlieka vienu įdomiausių senovės optikos klausimų: aišku, kad jis didina vaizdą, bet neaišku, ar būtent to ir siekė jo kūrėjas.

  • Sausra Romoje atidengė legendinį Nerono tiltą: archeologai sako, kad jis gali būti dar senesnis

    Sausra Romoje atidengė legendinį Nerono tiltą: archeologai sako, kad jis gali būti dar senesnis

    Romoje, po kelių savaičių beveik be lietaus, Tibro upės vandens lygis smarkiai nukrito ir atidengė senovinio romėnų tilto liekanas netoli Šv. Petro bazilikos. Konstrukcija tradiciškai vadinama Pons Neronis, tačiau archeologai teigia, kad jos istorija gali būti painiojama jau ne vieną šimtmetį.

    Matomos akmeninės atramos ir mūro fragmentai upės vagoje pasirodo tik itin nusekus vandeniui, todėl tokie vaizdai laikomi retais. Specialistai pabrėžia, kad tokios „netikėtos ekspozicijos“ trumpalaikės: pakanka kelių stipresnių liūčių, ir upė vėl paslepia radinius po vandeniu bei nuosėdomis.

    Romos kultūros paveldo priežiūroje dirbanti archeologė Antonella Bonini aiškina, kad tiltas tradiciškai siejamas su Neronu dėl šio imperatoriaus garsumo ir ryšio su Vatikano apylinkėmis. Vis dėlto mokslininkų vertinimu, statinys gali būti senesnis ir labiau sietinas su imperatoriaus Kaligulos laikais vykdytais darbais.

    „Tiltas praeina pro Agripinos vilos vietą, šalia Kaligulos cirko, vėliau Nerono cirko, todėl istoriškai prigijo Nerono vardas, nes būtent jis čia geriausiai žinomas“, – sakė A. Bonini.

    Pasak jos, dalis tyrinėtojų tiltą priskiria Kaligulai, nes jis galėjo būti reikalingas susisiekti su kitoje upės pusėje buvusiais svarbiais objektais, siejamais su imperatoriaus aplinka. Archeologai taip pat mini prielaidą, kad tiltas galėjo egzistuoti jau 39 metais, tačiau šis datavimas remiasi istorinėmis rekonstrukcijomis ir lyginamaisiais šaltiniais.

    „Žinome, kad tiltas tikrai nebebuvo naudojamas bent jau trečio amžiaus pabaigoje arba ketvirto amžiaus pradžioje, o vėlesniuose Romos kataloguose jis nebeminimas“, – sakė A. Bonini.

    Ekspertai primena, kad miesto infrastruktūra keitėsi, o kai kurios perėjos prarado reikšmę, kai buvo pastatyti nauji tiltai. Šiuo atveju kaip alternatyvus objektas minimas Pons Aelius, siejamas su imperatoriumi Hadrianu ir jungęs jo mauzoliejų su miesto centru dabartinio Castel Sant’Angelo teritorijoje.

    Žemas Tibro vanduo šią vasarą tampa ir platesnės Italijos vandens krizės ženklu. Romos civilinės saugos vandens valdymo centro koordinatorius Giovanni Giganti teigia, kad upės debitas miesto atkarpoje smuko gerokai žemiau istorinio vidurkio.

    „Tibras išgyvena ryškią mažo vandens fazę: vidutinis debitas Romos mieste nukrito žemiau 80 kubinių metrų per sekundę, kai įprastai istorinis vidurkis siekia apie 150“, – sakė G. Giganti.

    Jo teigimu, situaciją lemia ne tik užsitęsę sausi periodai, bet ir mažesnės sniego atsargos Apeninuose, kurios įprastai papildo upių baseinus šiltuoju metų laiku. Hidrologai ir klimato specialistai vis dažniau pabrėžia, kad Viduržemio jūros regione didėja ekstremalių reiškinių kontrastas: ilgesnės sausros persipina su staigiomis, intensyviomis liūtimis.

    Nors archeologams tokie vandens lygio svyravimai kartais atveria netikėtų galimybių apžiūrėti sunkiai prieinamus objektus, paveldosaugininkai akcentuoja ir rizikas. Žemame vandenyje išryškėjusios struktūros patiria greitesnę eroziją, o staigūs srautų pokyčiai gali ardyti mūrą ir plauti pamatines dalis, todėl stebėsena ir dokumentavimas tampa ypač svarbūs.

    Kol Tibro lygis išlieka neįprastai žemas, romėnų tilto fragmentai tebematomi ir primena, kaip glaudžiai mieste persipina klimato iššūkiai ir senovės istorija. Specialistai neatmeta, kad artimiausiu metu gali būti imamasi papildomų matavimų ir fiksavimo darbų, kad ši trumpa „atsivėrimo“ akimirka duotų kuo daugiau mokslinės informacijos.

  • Kolumbijos pelkėse aptiko milžinišką kanalų tinklą: pastatė bendruomenės, ne valdžia

    Kolumbijos pelkėse aptiko milžinišką kanalų tinklą: pastatė bendruomenės, ne valdžia

    Kolumbijos šiaurėje, La Mojanos pelkėse, mokslininkai aprašė senovinę kanalų ir dirbtinai paaukštintų laukų sistemą. Ji tokia plati, kad jos fragmentus galima įžiūrėti net iš lėktuvo, o kraštovaizdis rodo ilgalaikį žmogaus formavimą.

    Nauja tyrėjų išvada meta iššūkį senai prielaidai, jog tokio masto infrastruktūrai būtina stipri centralizuota valdžia. Analizė rodo, kad projektavimas ir statyba galėjo vykti per vietos bendruomenių bendradarbiavimą, remiantis šeimų kooperacija ir praktiniais poreikiais.

    Kaip veikė ši sistema?

    Techninis principas buvo paprastas, bet efektyvus: paaukštinti laukai padėdavo suvaldyti sezoninius vandens svyravimus. Lietingu laikotarpiu vandens perteklius būdavo nukreipiamas į baseinus ir kanalus, o sausesnėmis savaitėmis drėgmė galėjo būti paskirstoma į pasėlių zonas.

    Tokia schema stabilizavo žemdirbystės sąlygas pelkėse, kur potvyniai ir sausros gali greitai keisti aplinką. Be to, kanalai tikėtina didino žuvų išteklių prieinamumą, todėl veikė ir kaip papildomas maisto šaltinis vietos gyventojams.

    Kada tai pastatyta ir kiek truko?

    Remiantis moksliniais vertinimais, pirmieji sistemos elementai pradėti formuoti dar pirmaisiais amžiais prieš mūsų erą. Prekolumbinės bendruomenės šias konstrukcijas naudojo maždaug tūkstantį metų, maždaug iki XI amžiaus.

    Kodėl sistema nunyko, iki galo neaišku, tačiau tarp svarstomų paaiškinimų minimas palaipsnis gyventojų persikėlimas iš žemumų į aukštesnes, mažiau užliejamas teritorijas. Tokį pokytį galėjo skatinti ir aplinkos kaita bei socialiniai procesai regione.

    Ką parodė palydoviniai duomenys?

    Tyrėjai rėmėsi palydoviniais vaizdais ir detaliai peržiūrėjo maždaug 500 hektarų plotą netoli San Markoso. Ten identifikuota apie 1 600 paaukštintų laukų keterų ir 63 pakeltos platformos, kuriose, kaip manoma, galėjo būti gyvenvietės ar pastatai.

    Toliau buvo sudaryti modeliai, įvertinant perstumtos žemės kiekį, to meto įrankius, gyventojų skaičių ir darbo organizavimą. Pasirinkus atsargią prielaidą, kad darbams galėjo telktis apie 800 žmonių, skaičiavimai parodė netikėtą rezultatą.

    Pagal modelius, viena tokia kanalų ir paaukštintų laukų atkarpa galėjo būti įrengta per laiką, trumpesnį nei du mėnesiai. Tai leidžia manyti, kad projektams nebūtinai reikėjo dešimtmečius trunkančių mobilizacijų ar prievartinės darbo sistemos, užteko koordinacijos ir bendro intereso.

    Mokslininkai pažymi, kad šis pavyzdys aktualus ir šiandien, kai klimato kaita didina potvynių ir sausrų riziką. Skirtingai nei griežti pylimai, kurie gali trikdyti pelkių hidrologiją ir būti pažeidžiami, senovinis sprendimas labiau primena vandens nukreipimą ir paskirstymą, o ne jo visišką blokavimą.

    Toks požiūris vis dažniau minimas šiuolaikinėje gamta paremtoje inžinerijoje, kai siekiama atkurti natūralias vandens apytakos funkcijas ir kartu apsaugoti žemdirbystės plotus. La Mojanos atvejis rodo, kad prie aplinkos prisitaikantys sprendimai gali būti tiek veiksmingi, tiek socialiai įgyvendinami be griežtos hierarchijos.

  • Lemiamas proveržis Egipte: nauji radiniai gali atskleisti, kur slypi prarastasis Mesen miestas

    Lemiamas proveržis Egipte: nauji radiniai gali atskleisti, kur slypi prarastasis Mesen miestas

    Egipto archeologai Tel Abu Seify vietovėje pateikė naujų argumentų, galinčių priartinti prie vienos senovės Egipto paslapčių sprendimo – prarasto Mesen miesto lokalizacijos. Nors tiksli vieta dar nenustatyta, tyrimai vykdyti strategiškai itin svarbiame regione, siejamame su senąja Horo karine trasa.

    Šis kelias jungė Egiptą su Sinajumi ir rytine Viduržemio jūros baseino dalimi, todėl šimtmečius turėjo karinę, prekybinę ir administracinę reikšmę. Dėl tokios padėties Tel Abu Seify ilgą laiką buvo laikoma potencialiu tašku, kuriame galėjo veikti įtvirtintas religinis ir valstybinis centras.

    Kasdami archeologai atidengė statinių liekanas, kelių fragmentus, įtvirtinimų elementus ir radinius iš skirtingų Egipto istorijos laikotarpių. Ypatingas dėmesys skirtas masyviai iš džiovintų plytų sumūrytai sienai ir vartų kompleksui, kurio paskirtis buvo įvertinta iš naujo.

    Anksčiau dalis konstrukcijų buvo laikoma šventyklos dalimi, tačiau nauji duomenys leidžia manyti, kad tai galėjo būti išorinė siena, apjuosusi visą šventyklos kompleksą. Tokia interpretacija padeda tiksliau atkurti pradinį vietovės planą ir suprasti, kaip objektas plėtėsi skirtingais laikotarpiais.

    Tyrėjai taip pat aptiko dvi akmenimis grįstas kryptis, vedusias iš įtvirtintos zonos link šventyklos. Vienas kelias siejamas su romėniškuoju laikotarpiu ir yra siauresnis, o kitas, sprendžiant iš struktūros, gali būti senesnis ir labiau susijęs su ankstesne šventvietės raida.

    Komplekse rasta ir ūkinių bei sandėliavimo patalpų pėdsakų, taip pat erdvių, vedusių link šventovės branduolio. Tokia struktūra būdinga didesniems religinės administracijos centrams, kur šventvietės veikla buvo glaudžiai susieta su logistika, atsargomis ir darbuotojų aptarnavimu.

    Didžiausiu užuominos šaltiniu tapo įrašai. Tarp radinių buvo didelis smiltainio architektūrinis elementas, suskilęs į dvi dalis, o trijose jo pusėse išliko tekstai su faraono Ramzio II karališkais titulais.

    Dar svarbesnė, tyrėjų vertinimu, yra kita užuomina, kurioje minimi restauravimo darbai, susiję su dievo Horo statula. Tekste Horas apibūdinamas kaip Mesen miesto valdovas, o tai sustiprina prielaidą, kad Tel Abu Seify galėtų būti susijusi su šio miesto teritorija.

    Mesen vardas žinomas iš senųjų užrašų ir istorinių šaltinių, tačiau jo tiksli vieta ilgą laiką išliko neaiški. Jei tolimesni tyrimai patvirtins Tel Abu Seify ryšį su Mesen, tai galėtų pakeisti supratimą apie rytinės Egipto pasienio zonos organizavimą, jos šventyklų tinklą ir gynybinę infrastruktūrą.

    Kasimuose aptikta ir skulptūrų fragmentų: be galvos ir kojų likusi statula, karališkosios skulptūros torsas iš bazalto, taip pat radinių iš bazalto ir jaspio. Dalis jų datuojama Vėlyvuoju laikotarpiu, įskaitant XXVI dinastijos epochą, kas rodo ilgą ir nevienalytį vietovės naudojimą.

    Archeologiniai sluoksniai liudija, kad šventykla buvo perstatoma ne kartą, o ryškesnė architektūrinė plėtra, tikėtina, vyko Ptolemėjų laikotarpiu. III amžiuje dalis komplekso, kaip rodo tyrėjų išvados, buvo pritaikyta romėnų karinei stovyklai.

    Vėlyvuoju romėniškuoju laikotarpiu teritorijos funkcija vėl pakito: ji naudota kaip akmenų šaltinis ir vieta kalkių gamybai. Rastos degimo ir kalkakmenio apdorojimo liekanos leidžia manyti, kad senesnių statinių medžiagos buvo perdirbamos, todėl dalis pirminės architektūros galėjo būti sunaikinta ar išardyta.

    Mokslininkai planuoja tęsti kasinėjimus ir ieškoti papildomų įrašų bei architektūrinių elementų, kurie leistų galutinai patvirtinti senovinį vietovės pavadinimą ir jos funkciją skirtingais laikotarpiais. Būtent epigrafikos duomenys šiuo atveju gali tapti lemiamu įrodymu, kuris nuo hipotezių perkeltų tyrimą į aiškesnių faktų lygmenį.

  • Archeologų sensacija: Mikėnų ir Kretos elitui – iš meteoritų geležies nukalti žiedai

    Archeologų sensacija: Mikėnų ir Kretos elitui – iš meteoritų geležies nukalti žiedai

    Mikėnų ir Mino civilizacijų laikų kapuose archeologai aptiko neįprastų papuošalų: dalis žiedų, panašu, buvo pagaminti iš meteoritinės kilmės geležies. Tokią išvadą leidžia daryti kelių metų trukmės tyrimas, apėmęs dešimtis artefaktų iš Graikijos, Kretos ir Egėjo jūros salų.

    Mokslininkai išanalizavo 91 geležinį radinį iš 33 archeologinių vietovių, saugomą 19 muziejų kolekcijose. Daugiausia tai buvo papuošalai, tačiau pasitaikė ir ginklų bei kitų dirbinių, o tyrimams pasitelktas neardomasis rentgeno fluorescencijos metodas.

    Didžiausias dėmesys skirtas 13 objektų, kuriuose rasta itin daug nikelio. Nikelis laikomas vienu patikimiausių požymių, padedančių atskirti meteoritinę geležį nuo iš rūdos išlydyto metalo, todėl tokia cheminė sudėtis tapo svarbia užuomina apie kosminę žaliavos kilmę.

    Devyni žiedai įvertinti kaip labai tikėtini meteoritinės geležies dirbiniai, vienas priskirtas tikėtinų grupei, o dar trims, pasak tyrėjų, reikia papildomų patikslinimų. Išskirtinis sutapimas tas, kad visi galimai kosminės kilmės radiniai pasirodė esantys būtent žiedai.

    Radinių kontekstas rodo, kad tai galėjo būti ne kasdieniai papuošalai, o statuso ženklai. Dalis jų aptikta turtinguose kapuose, siejamuose su Mikėnų elitu, šalia prabangių įkapių, o vienas žiedas rastas Mino laikų šventykloje Anemospilia Kretoje ant vyro, laikomo aukšto rango religine figūra, rankos.

    Tyrėjai pabrėžia ir technologinį aspektą: kai kurie žiedai primena signetus, o meteoritinė geležis, kaip nurodoma, galėjo būti derinama su kitais metalais, pavyzdžiui, auksu, sidabru ar bronza. Tokie deriniai leidžia manyti, kad medžiagos išskirtinumas buvo sąmoningai išryškinamas ir turėjo simbolinę reikšmę.

    Kyla ir klausimas, iš kur Egėjo regionas gaudavo tokią žaliavą, nes drėgnesnis Graikijos klimatas meteoritų fragmentams yra nepalankus. Tyrime keliama prielaida, kad bent dalis meteoritinės geležies galėjo pasiekti Egėjo pasaulį per bronzos amžiaus prekybos tinklus iš sausesnių regionų, kur meteoritai geriau išsilaiko, pavyzdžiui, iš Egipto.

    Dar viena svarbi išvada susijusi su geležies metalurgijos pradžia regione. Iš 91 tirtų radinių 78, tyrėjų vertinimu, buvo pagaminti iš žmogaus išlydytos geležies, o ne meteoritinės, ir tai rodo, kad išlydyta geležis Graikijoje galėjo pasirodyti jau apie 1400 metus prieš mūsų erą, nors iki 1200 metų prieš mūsų erą ji buvo reta.

    Vėlesniais laikotarpiais, sprendžiant iš radinių, žmogaus pagaminta geležis plito, o meteoritinės geležies naudojimas menko. Tyrėjai neatmeta, kad šį pokytį galėjo paskatinti ekonominiai ir politiniai lūžiai po Mikėnų rūmų sistemos žlugimo, nors galimas ir paprastesnis paaiškinimas: kosminės geležies papuošalai tiesiog išėjo iš mados.

    Tyrimas publikuotas Journal of Archaeological Science ir, archeologų teigimu, papildo žinias apie prestižo simbolius bronzos amžiaus Egėjo visuomenėse. Kartu jis primena, kad dar gerokai iki pramoninės metalurgijos žmonės vertino ir išnaudojo itin retas medžiagas, įskaitant tas, kurios į Žemę atkeliauja iš kosmoso.

  • Siaubinga XVI a. kolonijos paslaptis Magelano sąsiauryje: rasta moneta, galinti viską paaiškinti

    Siaubinga XVI a. kolonijos paslaptis Magelano sąsiauryje: rasta moneta, galinti viską paaiškinti

    XVI amžiaus pabaigoje Magelano sąsiaurio pakrantėje įkurta ispanų gyvenvietė Rey Don Felipe laikoma vienu tragiškiausių kolonizacijos bandymų Pietų Amerikoje. Archeologai dabar praneša radę sidabrinę monetą, kuri, jų vertinimu, gali būti tiesiogiai susijusi su pačia kolonijos įkūrimo ceremonija.

    Istoriniai šaltiniai nurodo, kad gyvenvietė buvo įkurta 1584 metų kovo 25 dieną, o jos steigėju laikomas ispanų jūrininkas ir tyrinėtojas Pedro Sarmiento de Gamboa. Pasakojama, kad per ceremoniją jis simboliškai pažymėjo naujos kolonijos pradžią, padėdamas monetą prie būsimos bažnyčios vietos.

    Archeologų komanda teigia monetą aptikusi ne atsitiktinėje vietoje, o teritorijoje, siejamoje su nedidelės bažnyčios buvimo vieta. Radinio padėtis, anot tyrėjų, dera su Sarmiento de Gamboos aprašytais veiksmais ir gali tapti svarbiu orientyru tiksliau atkuriant visą gyvenvietės planą.

    Radinys, padedantis atkurti gyvenvietę

    Monetos lokalizacija leidžia tyrėjams siaurinti bažnyčios vietą ir ją lyginti su išlikusiais dokumentais bei XVI amžiaus planu. Tai suteikia galimybę apytiksliai nustatyti, kur galėjo būti kiti pastatai, pavyzdžiui, gyvenamieji namai ar atsargų sandėliai.

    Tokie „inkariniai“ radiniai archeologijoje ypač vertingi, nes padeda sujungti rašytinius šaltinius su realiomis vietovės struktūromis. Tolesni kasinėjimai, remiantis šiuo tašku, gali patikslinti, kaip tiksliai buvo suplanuota kolonija ir kokiu mastu ji spėjo susiformuoti.

    Kodėl ši kolonija baigėsi katastrofa

    Rey Don Felipe istorija nuo pat pradžių buvo paženklinta rizika: gyvenvietė turėjo tapti Ispanijos atrama strategiškai svarbiame kelyje tarp Atlanto ir Ramiojo vandenynų. Tačiau atšiaurus klimatas, izoliacija, tiekimo sutrikimai ir ribotos galimybės apsirūpinti maistu, kaip manoma, greitai pavertė koloniją spąstais jos gyventojams.

    Istoriniai pasakojimai rodo, kad dauguma kolonistų mirė nuo bado ir išsekimo, o išlikusieji galiausiai pasitraukė. Dėl šios baigties gyvenvietė neretai minima kaip vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip logistika ir aplinka galėjo nulemti ankstyvųjų kolonijų likimą.

    Ką dar ketina daryti archeologai

    Tyrėjai planuoja atlikti išsamią monetos analizę: nustatyti tikslesnį datavimą, kilmę, lydinio sudėtį ir išlikimo būklę. Tokie duomenys gali padėti patikrinti, ar radinys iš tiesų atitinka laikotarpį ir aplinkybes, minimas istoriniuose aprašymuose.

    Lygiagrečiai ketinama tęsti archyvinę paiešką ir transkribuoti papildomus dokumentus apie Sarmiento de Gamboos ekspediciją. Jei monetos identifikacija pasitvirtins, ji gali tapti reta materialia grandimi, sujungiančia daugiau nei 440 metų senumo liudijimus ir šiuolaikinę archeologiją.