CP v2

Tag: Archeologija

  • DI atkūrė paskutines Pompėjos akimirkas: bėgantis vyras slėpėsi su keramikiniu indu ant galvos

    DI atkūrė paskutines Pompėjos akimirkas: bėgantis vyras slėpėsi su keramikiniu indu ant galvos

    Archeologai pirmą kartą Pompėjuose pasitelkė dirbtinį intelektą, kad skaitmeniškai atkurtų vienos iš 79 metais po Kristaus žuvusių Vezuvijaus išsiveržimo aukų veidą ir paskutines akimirkas. Sukurtas vizualinis modelis rodo vyresnio amžiaus vyrą, bėgantį užpustyta gatve ir bandantį apsisaugoti nuo krentančių įkaitusių nuolaužų.

    Rekonstrukcijos pagrindas buvo archeologiniai duomenys: skeleto analizė, radinių kontekstas ir istoriniai liudijimai. Anot tyrėjų, DI šiuo atveju veikė kaip įrankis sujungti skirtingus šaltinius į nuoseklią, moksliškai argumentuotą vizualinę hipotezę, o ne sukurti pramoginį vaizdą.

    Palaikai aptikti Porta Stabia nekropolyje, už senovinio miesto sienų. Ten rasti dviejų vyrų kaulai, o jų padėtis ir aplinka leidžia manyti, kad abu bandė pasiekti pakrantę, kai mieste kilo chaosas ir staigiai blogėjo matomumas.

    Vienas vyras, kaip manoma, galėjo žūti nuo piroklastinės bangos, tai yra itin karšto dujų ir pelenų srauto, kuris per kelias akimirkas sunaikina viską savo kelyje. Kitas, sprendžiant iš aplinkybių, galėjo mirti nuo intensyvaus vulkaninės medžiagos kritimo, kai ant bėgančiųjų ėmė kristi įkaitusios dalelės ir akmenys.

    Prie vieno iš žuvusiųjų rasta daiktų, leidžiančių detaliau atkurti dramatišką situaciją: keraminė lempa, tikėtina, skirta orientuotis tamsoje, geležinis žiedas ir dešimt bronzinių monetų. Būtent keraminis indas, rekonstrukcijoje pavaizduotas ant galvos kaip improvizuotas skydas, tapo ryškiausia detalė, padėjusia tyrėjams perteikti desperatišką bandymą išgyventi.

    Projektas parengtas kartu su Paduvos universitete veikiančia skaitmeninio kultūros paveldo laboratorija. Tyrėjai pabrėžia, kad tokios rekonstrukcijos nėra tikslus įvykio atvaizdas, o labiausiai tikėtina vizualinė versija, kuri turi būti vertinama kritiškai ir nuolat tikslinama atsirandant naujiems duomenims.

    Italijos pareigūnai ir projekto autoriai akcentuoja, kad DI archeologijoje gali padėti ir saugant paveldą, ir aiškiau pristatant tyrimų rezultatus visuomenei. Kartu pabrėžiama, jog sprendimus turi priimti žmonės, o technologija privalo likti griežtai kontroliuojama mokslininkų, kad rekonstrukcijos nevirstų spekuliacijomis.

    Vezuvijaus išsiveržimas Pompėjas ir aplinkinius miestus užklupo staiga, o didelė dalis žūčių siejama su piroklastiniais srautais, nuo kurių pabėgti praktiškai neįmanoma. Šiuolaikiniai metodai, nuo klasikinių gipsinių atspaudų iki skaitmeninių modelių, leidžia vis tiksliau suprasti, kaip atrodė paskutinės miesto valandos ir kokius sprendimus žmonės priėmė katastrofos akivaizdoje.

  • DI prikėlė Pompėjos auką: taip vyras bėgo nuo Vezuvijaus – detales atskleidė 2000 metų radiniai

    DI prikėlė Pompėjos auką: taip vyras bėgo nuo Vezuvijaus – detales atskleidė 2000 metų radiniai

    Archeologai pristatė skaitmeninę vienos Pompėjos katastrofos aukos rekonstrukciją, kuri leidžia naujai pažvelgti į 79 metais įvykusį Vezuvijaus išsiveržimą. Pasitelkus dirbtinis intelektas ir archeologinius duomenis, sukurtas vaizdas atkuria vyro bandymą pabėgti iš miesto, kai aplink krito akmenys ir pemza.

    Rekonstrukcija parengta bendradarbiaujant Pompėjos archeologinio parko specialistams ir Paduvos universiteto tyrėjams. Skaitmeninis vaizdas sukurtas remiantis skeleto analize, radinių kontekstu ir aplinkos tyrimais, o vėliau apdorotas vizualizavimo įrankiais.

    Radinių detalės atskleidė bėgimą

    Vyras rastas netoli senovinio miesto sienų, o šalia aptiktas molinis dubuo, kuris, kaip manoma, galėjo būti naudojamas kaip improvizuotas skydas galvai. Pasak tyrėjų, toks sprendimas atitinka ankstyvąją katastrofos fazę, kai grėsmę kėlė intensyvus vulkaninių nuolaužų lietus.

    Greta palaikų taip pat rasta alyvos lempa, geležinis žiedas ir dešimt bronzinių monetų. Šie daiktai leidžia spėti, kad žmogus buvo pasirengęs keliui: lempa galėjo padėti orientuotis pelenų debesies pritemdytoje tamsoje, o pinigai praversti ieškant prieglobsčio ar tęsiant kelionę.

    Plinijaus liudijimai sutapo su mokslu

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad radinys papildo senovinius liudijimus apie katastrofą. Romėnų autorius Plinijus Jaunesnysis rašė, jog žmonės dengėsi galvas pagalvėmis, audiniais ir kitais daiktais, bandydami apsisaugoti nuo krintančių nuolaužų.

    „Šios technologijos gali pakeisti, kaip tiriame ir pasakojame istoriją: archeologinių duomenų kiekis toks didelis, kad būtini nauji analizės įrankiai“, – sakė Pompėjos archeologinio parko vadovas Gabrielis Zuchtriegelis.

    Kas keičiasi archeologijoje

    Pastaraisiais metais DI vis dažniau naudojamas kultūros paveldo srityje: nuo fragmentų sujungimo ir pažeistų užrašų atkūrimo iki 3D modelių kūrimo bei interaktyvių ekspozicijų. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad tokios rekonstrukcijos nėra fotografiška tiesa, o moksliškai pagrįstas vizualus scenarijus, priklausantis nuo turimų duomenų kokybės.

    Pompėja ir toliau išlieka vienu svarbiausių senovės pasaulio tyrimų centrų, nes vulkaniniai pelenai išsaugojo miestą tarsi laiko kapsulę. Nauja rekonstrukcija primena ne tik tragedijos mastą, bet ir tai, kaip modernūs metodai padeda anoniminiams radiniams sugrąžinti žmogišką istorijos veidą.

  • Sakaroje 15 metrų šachtoje aptikta užantspauduota kapavietė: auksu dengta 4 300 metų mumija

    Egipto archeologai Sakaro nekropolyje, netoli Kairo, pranešė radę retą atradimą: užantspauduotą kapavietę su auksu dengta mumija, kuri, kaip teigiama, išliko nepaliesta daugiau kaip 4 300 metų. Sakara laikoma vienu svarbiausių senovės Egipto laidojimo kompleksų, kuriame šimtmečiais buvo laidojami aukšto rango pareigūnai ir įtakingi visuomenės nariai.

    Radavietėje tyrėjai nusileido į maždaug 15 metrų gylio šachtą ir aptiko kalkakmenio sarkofagą, dar užsandarintą senoviniu skiediniu. Pagal kapavietės užrašus identifikuotas palaidotas asmuo vardu Heka-šepesas, o pati mumija, archeologų teigimu, išsiskiria tuo, kad jos veidas ir dalis apvijų padengtos aukso sluoksniais.

    „Pažvelgiau į vidų, kad pamatyčiau, kas yra sarkofage: graži mumija, visiškai padengta aukso sluoksniais“, – sakė archeologas Zahi Hawassas.

    Specialistai pabrėžia, kad Sakaroje tokio nepaliesto laidojimo atvejai yra reti, nes didelė dalis kapų buvo apiplėšti dar prieš šimtmečius. Būtent todėl aukso detalės, kurios įprastai būdavo pirmasis grobikų taikinys, šį kartą vertinamos kaip itin reikšmingas išlikimo ir konteksto išsaugojimo ženklas.

    Senovės Egipto religijoje auksas nebuvo vien puošmena. Jis sietas su dieviškumu ir amžinybe, todėl laidotuvių praktikoje aukso lakštai ar danga galėjo simbolizuoti perėjimą į pomirtinį gyvenimą ir mirusiojo statusą, o tokio tipo laidojimas buvo prieinamas tik siauram elitui.

    Greta aptikta ir daugiau radinių, padedančių geriau suprasti to meto visuomenę: skulptūros iš kalkakmenio ir medžio, taip pat smulkesni objektai, tokie kaip amuletai, keramika ir akmeniniai indai. Archeologų vertinimu, būtent šis kontekstas leidžia ne tik išryškinti vienos mumijos išskirtinumą, bet ir tiksliau atkurti, kaip buvo organizuojamos laidojimo apeigos, kuo tikėjo žmonės ir kaip buvo kuriamas ryšys su valdžios aplinka Senosios karalystės laikotarpiu.

  • Velykų saloje aptiktas rongo-rongo įrašas: datavimas rodo, kad raštas galėjo atsirasti iki europiečių

    Rapa Nui, dar vadinama Velykų sala, yra viena labiausiai izoliuotų gyvenamų vietų pasaulyje pietryčių Ramiajame vandenyne. Mokslininkai nurodo, kad salą polineziečių kilmės rapanujiečiai pasiekė maždaug 1150–1280 metais, o pirmasis dokumentuotas europiečių kontaktas įvyko 1722 metais.

    Be garsiųjų moai statulų, saloje XIX amžiuje buvo užfiksuotas ir iki šiol iki galo neiššifruotas raštas rongo-rongo. Tai piktografiniais ženklais grįsta sistema, išlikusi ant medinių lentelių ir kitų medinių objektų, tačiau dauguma jų į muziejus ir privačias kolekcijas pateko jau po intensyvesnių kontaktų su Europa.

    Naujausiame tyrime, publikuotame 2024 metais, autoriai radiokarboniniu metodu datavo vieną iš rongo-rongo įrašais pažymėtų medinių objektų. Gauti rezultatai rodo, kad mediena galėjo būti nukirsta maždaug 1493–1509 metais, tai yra gerokai anksčiau nei 1722 metais įvykęs europiečių atvykimas.

    Ši data svarbi todėl, kad stiprina hipotezę apie savarankišką rašto atsiradimą Rapa Nui visuomenėje, o ne vien reakciją į europiečių rašytinę kultūrą. Jei tokia rašto sistema iš tiesų susiformavo vietoje, tai būtų vienas rečiausių atvejų žmonijos istorijoje, kai raštas sukuriamas nepriklausomai.

    Mokslininkai pabrėžia, kad radiokarboninis datavimas nustato medienos amžių, bet nebūtinai tikslų įrašo išraižymo laiką. Teoriškai galima situacija, kai mediena buvo panaudota vėliau, nors tyrėjai atkreipia dėmesį, kad itin sena, ilgai laikyta mediena praktiniam raižymui būtų buvusi mažiau tinkama.

    Dar vienas ribojantis veiksnys yra imties dydis: iš kelių analizuotų objektų tik vienas pateikė aiškų iki europiečių laikotarpį atitinkantį datavimą, o kiti siejami su vėlesniu metu. Dėl to ši išvada kol kas laikoma svarbia užuomina, bet ne galutiniu įrodymu.

    Platesniam vaizdui reikėtų nuosekliai datuoti daugiau rongo-rongo lentelių, tačiau tai sudėtinga, nes jos išsibarsčiusios po įvairių šalių muziejus ir kolekcijas. Tyrėjai tikisi, kad papildomi matavimai, medžiagos analizė ir kontekstiniai duomenys padės tiksliau atsakyti, ar Rapa Nui raštas iš tiesų gimė izoliuotoje saloje be tiesioginės išorinės įtakos.

    Rongo-rongo klausimas svarbus ir platesniame kontekste, nes nepriklausomi rašto atsiradimo atvejai pasaulyje yra reti ir dažniausiai siejami su didesnėmis, sudėtingomis civilizacijomis. Dėl to kiekvienas naujas patikimai datuotas objektas gali reikšmingai pakeisti supratimą apie rapanujiečių istoriją ir jų kultūrinius pasiekimus.

  • Biblijoje minėtoje Laodikėjoje aptiko 2 metrų Atėnės statulą: kodėl radinys svarbus mokslui

    Turkijoje, senoviniame romėnų mieste Laodikėjoje, archeologai aptiko įspūdingo dydžio marmurinę deivės Atėnės statulą, datuojamą maždaug prieš 2 000 metų. Rastas kūrinys siejamas su miestu, kuris minimas Biblijoje, todėl atradimas sulaukė išskirtinio dėmesio ne tik Turkijoje, bet ir tarptautinėje archeologų bendruomenėje.

    Apie radinį viešai pranešė Turkijos kultūros ir turizmo ministras Nuri Ersoy, pabrėžęs statulos meninę vertę ir išskirtinį stilių. Archeologų teigimu, statula aptikta Laodikėjos teatro teritorijoje, netoli scenos konstrukcijų, gulėjusi veidu žemyn.

    Remiantis stilistine analize, skulptūra priskiriama Augusto valdymo laikotarpiui, kuris tęsėsi nuo 27 metų prieš mūsų erą iki 14 metų mūsų eros. Tai reiškia, kad radinys greičiausiai sukurtas ankstyvojoje Romos imperijos epochoje, kai klasikinės graikų meno formos buvo aktyviai perimamos ir pritaikomos romėnų viešosioms erdvėms.

    Statula vaizduoja Atėnę su apsiaustu ir šarvais, o krūtinės srityje matoma egidė su Medūzos galvos motyvu ir detaliai iškaltomis gyvatėmis. Nors skulptūrai trūksta galvos, jos korpusas išlikęs itin gerai, todėl galima tiksliai vertinti meistrystę, audinio klosčių modeliavimą ir ikonografinius elementus.

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį į praktinį skulptoriaus sprendimą: galinė statulos dalis palikta mažiau užbaigta. Tokia technika būdinga kūriniams, kurie buvo skirti stovėti nišose ar tarp kolonų, kai žiūrovas daugiausia matydavo priekinę dalį.

    Laodikėja senovėje buvo turtingas ir strategiškai svarbus miestas, garsėjęs amatais ir prekyba. Archeologinėje medžiagoje bei epigrafiniuose šaltiniuose šiame regione aptinkama nuorodų, kad Atėnė čia buvo suvokiama ne tik kaip karo ir išminties deivė, bet ir kaip audimo globėja.

    Toks kontekstas ypač reikšmingas, nes leidžia statulą vertinti ne vien kaip dekoratyvinį teatro ansamblio elementą. Ji tampa užuomina į miesto ekonominį identitetą, amatų tradicijas ir viešųjų erdvių ideologinę programą, kuri romėnų laikais dažnai būdavo kuriama per dievybių atvaizdus.

    Laodikėjos teatras laikomas vienu svarbiausių komplekso objektų, o jo scenos pastatas siejamas su helenistinio ir romėniško laikotarpių sandūra. Archeologai pabrėžia, kad tokiose erdvėse statulos dažnai sudarydavo ištisą dievų galeriją, kuri buvo integruota į architektūrą ir kartu atliko reprezentacinę funkciją.

    Šio tipo radiniai padeda tiksliau rekonstruoti, kaip atrodė viešosios miesto erdvės, kokios ikonografinės programos buvo pasirenkamos ir kaip jos keitėsi plečiantis Romos imperijos kultūriniam laukui. Dėl to Atėnės statula vertinama ne tik kaip įspūdingas eksponatas, bet ir kaip svarbus šaltinis datavimui, stiliaus raidai bei regioniniams religiniams kultams tirti.