CP v2

Tag: Archeologija

  • Šiaurės Vokietijoje aptiko romėnų laikų „miestą“: 30 pastatų ir mįslė be įtvirtinimų

    Šiaurės Vokietijoje aptiko romėnų laikų „miestą“: 30 pastatų ir mįslė be įtvirtinimų

    Šiaurės Vokietijoje, Teutoburgo girios šiauriniuose šlaituose, archeologai aptiko neįprastai tankiai užstatytą gyvenvietę, gyvavusią Romos imperijos laikotarpiu. Pirminiais vertinimais, ji galėjo funkcionuoti maždaug nuo II iki V amžiaus, o tikslesnė chronologija paaiškės ištyrus radinius.

    Vietovę tyrė Vestfalijos–Lypės regiono paveldo tarnybos Landschaftsverband Westfalen-Lippe archeologai. Jie identifikavo apie 30 statinių, tarp jų ir ypač didelių pastatų, siekusių maždaug 8 metrų plotį ir beveik 30 metrų ilgį, o šalia aptiko smulkesnių ūkinių konstrukcijų ir į žemę įgilintų objektų.

    Neįprastas užstatymo tankis

    Toks išplanavimas nustebino tyrėjus, nes to meto rytų Vestfalijoje žmonės dažniau gyveno pavieniuose ūkiuose arba labai mažose sodybų grupėse. Dėl to naujai atrasta vieta vertinama kaip išskirtinis regiono centras, galėjęs telkti didesnę bendruomenę ir platesnes ekonomines veiklas.

    Archeologiniai duomenys rodo ir ilgesnį gyvenvietės tęstinumą: dalis pagrindinių pastatų toje pačioje vietoje buvo perstatomi du ar tris kartus. Tai leidžia manyti, kad tam tikros teritorijos galėjo būti intensyviai naudojamos apie 200 metų.

    Prekybos kelias ir romėnų pėdsakai

    Gyvenvietės reikšmę stiprina jos geografinė padėtis. Netoliese tekėjo Mühlenbach upelis, užtikrinęs pastovų gėlo vandens šaltinį, o derlingos dirvos sudarė sąlygas žemdirbystei ir maisto pertekliui, kurį buvo galima mainyti ar parduoti.

    Dar svarbesnis galėjo būti senovinis susisiekimo ir prekybos maršrutas, ėjęs per šį regioną. Apylinkėse fiksuojami romėnų karinio buvimo pėdsakai, įskaitant maždaug už 10 kilometrų buvusio žygio stovyklos teritoriją Sennestadt apylinkėse bei romėnų stebėjimo bokšto vietą ant vienos iš kalvų.

    „Tokia statinių koncentracija rodo, kad tai nebuvo įprastas kaimas šiam regionui“, – teigė tyrėjai, vertindami pirminius kasinėjimų rezultatus.

    Archeologų vertinimu, romėnų suformuotas kelių tinklas galėjo išlikti naudojamas ir po kariuomenės pasitraukimo, todėl prekybinis judėjimas išliko aktyvus iki V amžiaus. Šią prielaidą stiprina netoliese randamos romėniškos monetos ir iš tolimesnių regionų atkeliavę daiktai, rodantys ryšius su platesne mainų sistema.

    Didelė, bet neįtvirtinta

    Viena didžiausių mįslių yra tai, kad tankiai apgyvendinta vieta, panašu, nebuvo įtvirtinta. Taip pat šalia nerasta aiškaus piliakalnio tipo gynybinės struktūros, kuri būtų galėjusi suteikti prieglobstį konflikto atveju.

    Tyrėjai neatmeta, kad saugumo jausmą galėjo užtikrinti pati didesnė bendruomenė ir nuolatinis judėjimas prekybos keliu. Nors lauko darbai šioje vietoje jau baigti, laboratoriniai tyrimai tęsiami, todėl artimiausiu metu tikimasi daugiau duomenų apie gyvenvietės statusą, datavimą ir jos gyventojų kasdienybę.

  • Maltos paslaptis pribloškė mokslininkus: žmonės čia atsirado prieš 8 500 metų ir perplaukė jūrą

    Maltos paslaptis pribloškė mokslininkus: žmonės čia atsirado prieš 8 500 metų ir perplaukė jūrą

    Nauji archeologų duomenys rodo, kad žmonės Maltoje galėjo pasirodyti maždaug prieš 8 500 metų, tūkstančiu metų anksčiau nei saloje įsitvirtino pirmosios žemdirbių bendruomenės. Toks datavimas keičia ilgai vyravusį požiūrį, kad didesnės jūrinės kelionės Viduržemio jūroje prasidėjo tik su vėlesniais, technologiškai labiau pažengusiais ūkininkais.

    Didžiausia mįslė yra pati kelionė: nuo Sicilijos iki Maltos šiandien yra apie 85 kilometrus, o tikėtinas maršrutas galėjo pareikalauti ir maždaug 100 kilometrų atviro vandens atkarpos. Tai reiškia, kad mezolito laikų keliautojai ne „užklydo“ atsitiktinai, o sąmoningai išplaukė į jūrą, įvertinę riziką ir kryptį.

    Įrodymai šiaurės Maltoje

    Lūžiu tapo Latnijos vietovėje šiaurinėje salos dalyje aptikti radiniai. Kasinėjimuose surinkta akmeninių įrankių, židinių pėdsakų, pelenų, taip pat gausios gyvūnų liekanos, leidžiančios spręsti apie medžioklę ir maisto ruošimą vietoje.

    Tarp kaulų rasta elnių, vėžlių ir paukščių liekanų, taip pat jūrinių organizmų pėdsakų. Dalis kaulų turi apdorojimo ir deginimo žymių, rodančių, kad žmonės ne tik rinko maistą, bet ir sistemingai jį dorodavo bei gamindavo.

    Vietovės amžių pagrindė radiokarbono tyrimai: ištirtos 32 medžio anglies ir kitos organinės medžiagos mėginių serijos. Rezultatai leidžia teigti, kad žmonių veikla galėjo trukti iki maždaug prieš 7 500 metų, kai Maltoje pasirodė pirmieji žemdirbiai.

    Kaip jie įveikė atvirą jūrą?

    Mokslininkai pabrėžia, kad nėra ženklų, jog mezolito laikų keliautojai turėjo burėmis aprūpintas valtis. Tikėtinas scenarijus yra paprasti luotai ar išskobti medžių kamienai, kuriems atviroje jūroje reikėjo ne tik tvirtos konstrukcijos, bet ir praktinių žinių apie vėjus, sroves bei maršrutą.

    Jei plaukimo greitis siekė apie 4 kilometrus per valandą, kelionė galėjo trukti daug valandų, dalį laiko praleidžiant tamsoje. Tokiu atveju orientacijai galėjo būti pasitelkiamos žvaigždės, vėjo kryptis, srovės ir kiti natūralūs ženklai, o pati kelionė reikalavo planavimo ir pasirengimo.

    Kodėl jie rizikavo?

    Viena tikėtinų priežasčių yra maisto ištekliai: sala galėjo pasiūlyti tiek sausumos medžioklės galimybių, tiek jūrinių išteklių, tokių kaip žuvys, moliuskai ar kiti pakrančių gyvūnai. Tokia įvairesnė mityba galėjo būti svarbi mezolito bendruomenėms, ypač jei žemyninėje aplinkoje ištekliai svyravo.

    Kita vertus, mokslininkai atkreipia dėmesį, kad Malta yra palyginti nedidelė, todėl ilgalaikis izoliuotos medžiotojų ir rinkėjų populiacijos išlikimas būtų sudėtingas. Jei žmonės saloje iš tiesų gyveno šimtmečius, labiau tikėtina, kad kontaktai su Sicilija ir kitomis pakrantėmis buvo reguliarūs, o jūros kirtimai tapo ne vienkartiniu žygiu, bet veikiančiu ryšių tinklu.

    Šie duomenys prisideda prie platesnės tendencijos archeologijoje, kai vis dažniau fiksuojama, kad priešžemdirbinės bendruomenės buvo gerokai mobilesnės ir išradingesnės, nei manyta anksčiau. Malta šiuo atveju tampa vienu ryškiausių pavyzdžių, kad atvira jūra ne visada buvo neįveikiama riba net labai ankstyvais laikotarpiais.

  • Austrijoje aptiko masinį kapą: kaulų žymės išdavė iki šiol nežinomą Romos laikų mūšį

    Austrijoje aptiko masinį kapą: kaulų žymės išdavė iki šiol nežinomą Romos laikų mūšį

    Austrijoje archeologai aptiko masinį kapą, kuris, tyrėjų teigimu, gali liudyti iki šiol neidentifikuotą Romos imperijos laikų susirėmimą. Pirminiai duomenys rodo, kad vienoje vietoje palaidota mažiausiai 128 jaunų vyrų palaikų, o jų kauluose užfiksuoti sužalojimai aiškiai siejami su smurtine mirtimi.

    Radavietė siejama su tuo pačiu regionu, kuriame Romos laikais veikė Vindobona – svarbi romėnų karinė stovykla prie Dunojaus. Ši vietovė buvo Panonijos provincijos dalis ir priklausė šiaurinės imperijos sienos gynybinei sistemai, todėl konfliktų tikimybė čia nėra netikėta.

    Ką išdavė kaulai

    Archeologai pabrėžia, kad palaikai kapavietėje buvo sudėti chaotiškai, beveik be įprastų įkapių. Iki šiol ištirti skeletai priklausė maždaug 18–35 metų vyrams, o šalia aptikta tik pavienių ginkluotės detalių, kurios, tikėtina, pateko kartu su kūnais.

    Didžiausią įžvalgą suteikė paleopatologinė analizė: maždaug dviem trečdaliams palaidotųjų nustatyti sužalojimai, patirti mirties metu arba visai prieš ją. Matyti tiek aštrių ginklų paliktos žaizdos, galimai nuo kalavijų ar durklų, tiek bukų smūgių pėdsakai, ypač kaukolės srityje.

    Ypač išsiskiria durtinių ir svaidomųjų ginklų sužeidimų pasiskirstymas, sutelktas dubens ir kirkšnies srityje. Pasak tyrėjų, tai gali rodyti ataką iš viršaus, pavyzdžiui, raitelių, kurie ietimis ar svaidomaisiais ginklais taikėsi į prasčiau šarvuotas kūno vietas.

    Vienas radinys ypač sustiprino šią hipotezę: vieno žmogaus dubens kauluose aptiktas įstrigęs ieties antgalis. Tokia detalė leidžia kalbėti ne tik apie artimą kovą, bet ir apie kryptingą, techniškai apgalvotą puolimą, kuris galėjo vykti greitai ir itin žiauriai.

    Kas buvo žuvusieji

    Ne mažiau mįslingas klausimas – žuvusiųjų tapatybė. Pirminiai DNR tyrimai, apėmę 25 skeletus, patvirtino, kad visi tirtieji buvo vyrai, tačiau jų kilmė pasirodė įvairi: dalis galėjo būti susiję su Apeninų pusiasaliu, kiti – su žemynine Europa, o bent keli asmenys turėjo protėvių iš rytinės Viduržemio jūros regiono ir Levanto.

    Toks kilmės margumas dera su Romos kariuomenės realybe, kurioje tarnavo žmonės iš skirtingų imperijos dalių, įskaitant legionus ir pagalbinius dalinius. Vis dėlto tyrėjai neatmeta ir kitos versijos, kad masinis kapas galėjo būti bendras skirtingų pusių, įskaitant romėnus ir germanų gentis, žuvusiųjų palaidojimas.

    Kodėl tai gali perrašyti istoriją

    Didžiausia intriga ta, kad kol kas nėra aiškių rašytinių ar archeologinių įrodymų, kurie leistų šį įvykį priskirti konkrečiam žinomam mūšiui. Nors II amžiuje regione vyko markomanų karai ir aplink Vindoboną tikrai netrūko susirėmimų, dabartiniai duomenys neleidžia vienareikšmiškai susieti kapo su kuriuo nors dokumentuotu konfliktu.

    Specialistai pabrėžia, kad tokie masiniai kapai Romos pasienio zonose yra reti ir ypač vertingi, nes leidžia rekonstruoti kovos pobūdį ne vien iš tekstų, bet ir iš biologinių žymių. Tolimesni izotopiniai, DNR ir ginklų fragmentų tyrimai turėtų atsakyti, ar tai buvo reguliarios kariuomenės susidūrimas, pasienio reidas ar platesnio karo epizodas, kurio šaltiniai iki šiol neišsaugojo.

  • Graikija per rugpjūčio pilnatį nemokamai atvers 126 istorines vietas: ką pamatyti iki vidurnakčio

    Graikija per rugpjūčio pilnatį nemokamai atvers 126 istorines vietas: ką pamatyti iki vidurnakčio

    Graikija rugpjūčio pabaigoje vėl rengia tradicinę pilnaties naktį, kai lankytojams nemokamai atveriamos dešimtys archeologinių vietovių, muziejų ir istorinių paminklų. Šiemet Kultūros ministerijos programa numato 126 objektus, kuriuos bus galima aplankyti sutemus.

    Pilnatis šįkart sutampa su rugpjūčio 28 diena, penktadieniu. Dauguma vietų duris atvers nuo maždaug 19.30 valandos ir veiks iki vidurnakčio, o dalyje jų suplanuoti koncertai, chorų pasirodymai ar ekskursijos su gidais.

    Pilnaties nakties akcentai

    Tarp programos objektų yra ir vieni garsiausių Graikijos istorinių traukos taškų. Pavyzdžiui, Delfuose, Parnaso kalno papėdėje įsikūrusiame Apolono šventovės komplekse, numatytas nemokamas įėjimas į teritoriją iki šventyklos terasos vakaro metu.

    Senovės Olimpijoje, Peloponese, nemokamai planuojama įleisti tiek į archeologinę vietovę, tiek į muziejų, o lankytojams žadamos ir archeologų vedamos ekskursijos. Tokie vakariniai apsilankymai suteikia progą pamatyti vietas be įprastos dienos kaitros ir su kitokiu apšvietimu bei nuotaika.

    Netoli Spartos esantis Mistro viduramžių miestas taip pat įtrauktas į pilnaties nakties maršrutus, o dalyje vietovių numatyti muzikiniai renginiai. Atėnuose Akropolio muziejus tą dieną planuoja dirbti iki vidurnakčio, tačiau nuolatinėms ekspozicijoms įprastai taikomas standartinis bilieto mokestis.

    Mažiau žinomi, bet įspūdingi objektai

    Programa apima ne tik labiausiai turistų lankomas vietas, bet ir rečiau minimas archeologines teritorijas, kurios pilnaties vakarą gali nustebinti atmosfera. Viena jų yra Nekromanteionas Epyre, siejamas su senovės ritualais ir tikėjimu pomirtiniu pasauliu.

    „Ši vieta nuo pat pradžių buvo sukurta tamsai ir ritualui, todėl apsilankymas pilnaties naktį nėra triukas, o patirtis, artimesnė tam, kaip ji ir turėjo būti išgyvenama“, – sakė kelionių verslo atstovas Yahya Dawood.

    Epyre taip pat išskiriama Dodona, laikoma viena seniausių orakulų vietų Graikijoje, siejama su Dzeusui pašventintu šventu ąžuolu. Kretoje į pilnaties vakaro programą paprastai įtraukiami minojų laikotarpio objektai, tarp jų Malijos rūmų kompleksas ir Gortyna, garsėjanti Gortynos kodeksu – vienu ilgiausių išlikusių senovės graikų teisės tekstų akmenyje.

    Ką verta žinoti planuojant

    Nors įėjimas į daugelį objektų pilnaties naktį yra nemokamas, kai kur gali galioti išankstinės registracijos ar riboto lankytojų srauto taisyklės, ypač jei organizuojamos ekskursijos. Taip pat dalis muziejų gali taikyti atskiras sąlygas nuolatinėms ekspozicijoms ir nemokamai atverti tik specialias parodas ar renginių zonas.

    Keliautojams patariama atvykti anksčiau, nes populiariausiose vietose vakare susidaro eilės, o parkavimo ir viešojo transporto galimybės gali būti ribotos. Visos pilnaties nakties programos detalės ir tikslūs laikai skelbiami Graikijos Kultūros ministerijos informacijoje.

  • Švedijos Baltijos saloje urve aptiko jaunos nėščiosios kapą: radinys gali perrašyti istoriją

    Švedijos Baltijos saloje urve aptiko jaunos nėščiosios kapą: radinys gali perrašyti istoriją

    Švedijai priklausančioje Baltijos jūros saloje Lilla Karlsö archeologai urve aptiko jaunos moters palaikus, o šalia jų ir negimusio kūdikio kaulus. Jei pirminės datavimo prielaidos pasitvirtins, tai gali būti vienas seniausių žinomų nėščios moters palaidojimų Šiaurės Europoje.

    Radinys aptiktas maždaug penkių metrų gylyje, tęsiant kasinėjimų sezoną, kuris šioje vietoje vyksta jau kelerius metus. Tyrėjai iš pradžių rado pavienį kaulą, tačiau vėliau sujungus detales paaiškėjo, kad tai jaunos moters šonkauliai, kryžkaulis ir dubens fragmentai.

    Ypatingą reikšmę mokslininkams turėjo kūdikio kaulų padėtis motinos skeleto atžvilgiu. Aptikta ir vaisiaus kaukolės dalis bei kaklo slankstelio fragmentas, o tai leidžia manyti, kad kūdikis mirties metu vis dar buvo moters įsčiose.

    Preliminariai vertinama, kad moteriai galėjo būti vos keliolika metų, o nėštumas buvo pažengęs, maždaug 32–34 savaitės. Radiokarboninis datavimas ir DNR tyrimai dar neatlikti, tačiau būtent jie turėtų patikslinti palaikų amžių, kilmę ir galimus giminystės ryšius.

    Kas iš tikrųjų įvyko urve?

    Archeologai taip pat siekia tiksliau suprasti patį laidojimo būdą ir ar tai buvo sąmoningas, ritualizuotas palaidojimas. Viena versijų, kad moteris galėjo būti paguldyta ant šono, sulenkus kojas, tačiau kol kas to patvirtinti nepavyksta, nes kasinėjimai urve dar tęsiami.

    Šis atradimas išsiskiria ir platesniu kontekstu: ankstesni tyrimai Karlsö salose yra atskleidę ir kitų žmonių, įskaitant kūdikius, palaikų. Tai gali reikšti, kad regione gyveno ne tik pavieniai medžiotojai ar žvejai, bet ir šeimos, o urvai galėjo turėti ypatingą socialinę ar apeiginę reikšmę.

    Kodėl datavimas gali nustebinti?

    Palaikai, remiantis sluoksnio analizės duomenimis, preliminariai siejami su 8 000–9 500 metų senumo laikotarpiu, kai Šiaurės Europa jau buvo atsigaunanti po ledynmečio. Jeigu šie skaičiai bus patvirtinti radiokarboniniais tyrimais, Lilla Karlsö radinys taps itin svarbiu šaltiniu, leidžiančiu geriau suprasti ankstyvųjų Baltijos regiono bendruomenių gyvenimą, mirtingumą ir laidojimo tradicijas.

    Pats urvas jau anksčiau pateikė netikėtumų: čia rasta ir vėlesnių laikotarpių pėdsakų, įskaitant konstrukcijų liekanas, siejamas su vikingų epocha. Dėl to vietovė laikoma daugiasluoksne, o naujausias atradimas gali tapti vienu reikšmingiausių pastarųjų metų radinių Švedijos archeologijoje.

  • Göbekli Tepe mįslė keičiasi: rasti 10 000 metų stačiakampiai pastatai, galėjo būti namai

    Göbekli Tepe mįslė keičiasi: rasti 10 000 metų stačiakampiai pastatai, galėjo būti namai

    Turkijoje esančiame Göbekli Tepe archeologai pranešė aptikę naujų statinių liekanas į šiaurę nuo pagrindinės, saugomos komplekso dalies. Tyrimai vykdomi maždaug 1 500 kvadratinių metrų plote, o senųjų konstrukcijų pėdsakai, kaip skelbiama, slypėjo beveik iškart po dabartiniu žemės paviršiumi.

    Naujasis radinys išsiskiria forma: šalia garsiausių paminklinio komplekso ovalių ir apskritų erdvių aptikti stačiakampiai pastatai. Tokia architektūra siejama su vėlesne vietovės naudojimo faze, kai dalis erdvių galėjo būti pritaikytos kasdienėms veikloms, o ne vien ritualams.

    Stačiakampiuose statiniuose, anot tyrėjų, rasta gerokai mažiau būdingų T formos akmeninių stulpų, kurie tapo Göbekli Tepe simboliu. Skirtingas vidaus erdvių išplanavimas leidžia kelti prielaidą, kad kai kurios patalpos galėjo būti naudojamos kaip gyvenamosios, nors galutinė išvada dar nepadaryta.

    „Kol kas tai tik pirminė interpretacija, o aiškiems atsakymams reikės daugiau analizių“, – sakė kasinėjimams vadovaujantis archeologas Necmi Karul.

    Esminiu įrodymų šaltiniu turėtų tapti tai, kas išliko pastatų grindyse ir jų sluoksniuose. Archeologai planuoja tirti dirvožemio bei nuosėdų mėginius, ieškodami mikroskopinių žmogaus veiklos pėdsakų: augalų liekanų, maisto ruošimo žymių ar kitų medžiagų, galinčių parodyti, kaip konkrečios patalpos buvo naudojamos.

    Iki šiol Göbekli Tepe dažniausiai buvo pristatomas kaip išskirtinis ankstyvojo neolito ritualinis centras, išgarsėjęs monumentaliais akmeniniais statiniais ir gyvūnų atvaizdais. Tačiau pastarųjų metų tyrimai vis dažniau rodo sudėtingesnį vaizdą: šalia reprezentacinių erdvių galėjo egzistuoti ir kasdieniam gyvenimui skirti pastatai.

    Tokia interpretacija svarbi platesniame kontekste, nes keičia supratimą apie ankstyvųjų bendruomenių organizaciją. Jei gyvenamosios erdvės pasitvirtins, Göbekli Tepe galėtų būti vertinamas ne tik kaip vieta, į kurią žmonės atvykdavo retomis progomis, bet ir kaip nuolat veikusi gyvenvietė, kur darbas, buitis ir apeigos vyko greta.

    Tyrėjai tikisi, kad didesnio ploto atidengimas leis tiksliau atkurti, kaip buvo planuojama ši ankstyvoji gyvenvietė ir kaip laikui bėgant keitėsi erdvių paskirtis. Kasinėjimai ir laboratoriniai tyrimai turėtų atsakyti, ar stačiakampiai pastatai iš tiesų buvo namai, ar kita, iki šiol neįvardyta komplekso dalis.

  • Antikiteros mechanizmas: 2 000 metų senumo graikų įrenginys, bandęs prognozuoti užtemimus

    Antikiteros mechanizmas: 2 000 metų senumo graikų įrenginys, bandęs prognozuoti užtemimus

    Atradimas, pakeitęs archeologiją

    1901 metais prie Graikijos Antikiteros salos kempinių narai aptiko Romos laikų laivo nuolaužas. Tarp amforų ir skulptūrų iš jūros dugno iškeltas surūdijęs bronzos ir medžio gabalas vėliau tapo vienu garsiausių archeologijos radinių.

    Paaiškėjo, kad tai sudėtingas dantračių mechanizmas, datuojamas maždaug 150–100 metais prieš mūsų erą. Šiandien jis dažnai vadinamas ankstyviausiu žinomu analoginiu „kompiuteriu“, nes leido skaičiuoti dangaus ciklus.

    Kaip veikė „senovės kompiuteris“

    Mechanizme buvo daugiau nei 30 ranka sukamų bronzinių dantračių, kurie modeliuodavo Mėnulio ir Saulės judėjimo dėsningumus. Tyrėjai nurodo, kad čia naudota ir epicitinių dantračių sistema, primenanti šiuolaikinį diferencialą, padėjusi tikslinti skaičiavimus.

    Priekinėje dalyje, kaip manoma, buvo rodoma kalendoriaus ir dangaus kūnų padėtis, o specialus pusiau šviesus, pusiau tamsus rutuliukas vizualiai perteikdavo Mėnulio fazę. Galinėje pusėje buvę keli ciferblatai siejami su Metono ciklu, Saroso ciklu ir exeligmos korekcija, naudojama užtemimų prognozėms tikslinti.

    Dar viena detalė, kuri stebina istorikus, yra užuominos į panheleninių sporto žaidynių kalendorių. Tai rodo, kad įrenginys buvo ne tik astronominis, bet ir praktiškai pritaikomas kasdieniam laiko skaičiavimui.

    Rentgeno tyrimai ir neišspręstos abejonės

    Mechanizmo prasmę atskleisti padėjo dešimtmečius trukę tyrimai: 1959 metais fizikas Derekas de Solla Price pradėjo sistemingai analizuoti išlikusius fragmentus. Kartu su graikų mokslininkais atliktos rentgeno ir gama spindulių nuotraukos leido pamatyti viduje paslėptus dantračius ir užrašus.

    Iš viso iš laivo nuolaužų buvo iškelta 82 fragmentai, o kai kurie dantračiai turėjo itin daug dantukų, liudijančių aukštą metalo apdirbimo kultūrą. Būtent dėl šio sudėtingumo mechanizmas iki šiol yra tyrimų objektas tiek archeologams, tiek inžinieriams.

    Vis dėlto mokslinėje bendruomenėje nėra visiškos vienybės, kiek tiksliai ir patikimai įrenginys veikė praktikoje. Kai kurių simuliacijų rezultatai rodo, kad tam tikrų planetų padėčių rodmenys galėjo turėti reikšmingą paklaidą, o menkiausi gamybos netikslumai teoriškai galėjo sukelti dantračių strigimą.

    „Tai senovės pasaulio visata, pamatyta kitu kampu: Žemė centre, o planetos sukasi aplink ją, kaip graikai įsivaizdavo prieš daugiau nei du tūkstantmečius“, – sakė tyrėjas Raulis Perezas Enriquezas.

    Šiandien Antikiteros mechanizmas saugomas Nacionaliniame archeologijos muziejuje Atėnuose. Jo kopijos kuriamos edukacijai, o pažangūs vaizdinimo metodai padeda iš naujo perskaityti užrašus ir tikslinti rekonstrukcijas, todėl ši istorija dar nėra baigta.

  • Brazilijoje rasti milžiniško tinginio kaulai gali perrašyti žmonių atvykimo į Ameriką istoriją

    Brazilijoje rasti milžiniško tinginio kaulai gali perrašyti žmonių atvykimo į Ameriką istoriją

    Brazilijoje, Santa Elinos archeologinėje vietovėje Mato Groso valstijoje, aptikti maždaug 25 000–27 000 metų senumo milžiniško tinginio Megatherium kaulų fragmentai sukėlė naują diskusijų bangą apie pirmųjų žmonių atsiradimą Pietų Amerikoje.

    Mokslininkai teigia, kad trijuose kaulų fragmentuose matomos skylės ir paviršiaus pakeitimai gali rodyti sąmoningą apdirbimą. Mikroskopu fiksuotos braukymo, grandymo, poliravimo ir įbrėžimų žymės siejamos su akmeniniais įrankiais.

    Pasak tyrėjų, skylės galėjo būti skirtos virvelei ar sausgyslei perverti, todėl kaulai galėjo virsti ne vien praktiniais įrankiais, bet ir nešiojamais papuošalais. Svarbiausia tai, kad tokie pėdsakai leistų tiesiogiau susieti gyvūnų liekanas su žmonių veikla.

    Jei ši interpretacija pasitvirtintų, ji reikštų, kad žmonės Pietų Amerikoje galėjo būti gerokai anksčiau, nei rodo ilgą laiką plačiausiai pripažinti archeologiniai įrodymai. Dažnai minimas atskaitos taškas yra Monte Verdė II vietovė Čilėje, datuojama maždaug 14 500 metų senumu.

    Santa Elinos sluoksniai, apie kuriuos kalbama šiame tyrime, būtų iki maždaug 12 000 metų senesni už Monte Verdę. Tokia laiko skirtis verstų iš naujo vertinti migracijos kelius ir tai, kada žmonių grupės galėjo pasiekti Pietų Ameriką.

    Kontekstą papildo genetinių tyrimų duomenys, pagal kuriuos protėvinės vietinių Amerikos gyventojų populiacijos į Pietų Ameriką galėjo patekti maždaug prieš 16 000–23 000 metų. Dėl to 25 000–27 000 metų datavimai ar žmonių veiklos interpretacijos sulaukia ypač griežto tikrinimo.

    Ne visi specialistai šiuos kaulus laiko įtikinamu įrodymu. Skeptikai pabrėžia, kad netipiškus pažeidimus kauluose gali palikti ir natūralūs procesai, pavyzdžiui, mikroorganizmų veikla, vabzdžiai, graužikai, ugnis ar liekanų judėjimas nuogulose.

    Tyrėjai atremia kritiką argumentuodami, kad būtent aplink skyles esantis kryptingas paviršiaus glodinimas ir poliravimo pobūdis labiau primena ne atsitiktinę žalą, o naudotų ir nešiotų objektų nusidėvėjimą. Vis dėlto mokslinėje bendruomenėje tokie radiniai paprastai galutinai įsitvirtina tik tuomet, kai juos patvirtina nepriklausomos analizės ir papildomi radiniai iš panašaus laikotarpio sluoksnių.

    Pastaraisiais metais ankstyvojo Amerikų apgyvendinimo tema vis dažniau peržiūrima, nes atsiranda naujų datavimo metodų, detalesnės mikroskopinės analizės ir platesni palyginimai su kitomis vietovėmis. Santa Elinos kaulai gali tapti dar vienu svarbiu testu, parodančiu, kiek tvirtas yra iki šiol pieštas žmonių migracijų į Ameriką scenarijus.

  • Kruvinos intrigos pėdsakai romėnų viloje Britanijoje: 1 700 metų senumo kaulai kelia klausimų

    Kruvinos intrigos pėdsakai romėnų viloje Britanijoje: 1 700 metų senumo kaulai kelia klausimų

    Archeologai, iš naujo įvertinę radinius iš prabangios romėnų vilos Bradinge, Britanijoje, pastebėjo detalių, kurios verčia kalbėti apie galimą masinį smurtą vėlyvuoju Romos laikotarpiu. Kelių žmonių kaulai aptikti išsibarstę ir neįprastose vietose, o dalis jų turi pažeidimų, galėjusių atsirasti prieš mirtį arba netrukus po jos.

    Toks radinių vaizdas prastai dera su įprastais romėnų laidojimo papročiais, kai mirusieji būdavo palaidojami pagal aiškias ritualines normas. Tyrėjų vertinimu, tai gali reikšti staigų, chaotišką įvykį, po kurio kūnai nebuvo sutvarkyti ir palaidoti, kaip tikėtasi iš aukšto statuso šeimininkų aplinkos.

    Vila, kuri turėjo klestėti

    Bradingo vila laikoma viena iš išskirtinių romėnų rezidencijų: kompleksas buvo gyvenamas maždaug nuo II iki IV amžiaus ir garsėjo dekoratyviomis mozaikomis, rodančiomis šeimininkų turtą bei ryšius. Ilgą laiką manyta, kad šios vietos reikšmė sumenko palaipsniui, silpnėjant Romos įtakai Britanijoje.

    Tačiau naujesnė interpretacija siūlo dramatiškesnį scenarijų: vilos gyvavimo pabaiga galėjo būti staigi ir smurtinė. Tokiai minčiai pagrindo suteikia ne tik kaulų išsidėstymas, bet ir tai, kad dalis liekanų atrodo atsidūrusios ten, kur jų neturėtų būti, jei būtų vykęs įprastas laidojimas.

    Politinės represijos ar vietinis konfliktas?

    Viena hipotezių sieja šiuos požymius su IV amžiaus vidurio politiniais neramumais. Tuo laikotarpiu imperatorius Konstancijus II, istorikų duomenimis, vykdė represijas prieš uzurpatoriaus Magnencijaus rėmėjus, o įtampos atgarsiai galėjo pasiekti ir tolimas provincijas.

    Archeologai taip pat atkreipia dėmesį į numanomą radinių chronologijos spragą, siejamą su tam tikro laikotarpio monetų trūkumu. Tai gali reikšti, kad vilos veikla nutrūko netikėtai, nors pats monetų nebuvimas savaime dar nėra tiesioginis masinio smurto įrodymas.

    Kartu pabrėžiama, kad masakros versija kol kas nėra oficialiai patvirtinta. Neatmetama ir žemiškesnė priežastis: vietinis konfliktas, užpuolimas ar smurto protrūkis, susijęs su didėjančiu nestabilumu Romos Britanijos saulėlydyje, kai silpnėjo administracinė kontrolė ir augo vidaus bei išorės grėsmės.

    Ką gali atskleisti DNR ir datavimas

    Tolesni tyrimai turėtų padėti tiksliau nustatyti aukų amžių, kilmę ir mirties aplinkybes. Planuojamos antropologinės analizės ir laboratoriniai tyrimai, įskaitant pažangesnius datavimo metodus.

    Ypatingų vilčių dedama į DNR analizę, kuri gali atsakyti, ar žuvusieji buvo tarpusavyje susiję, priklausė vienai šeimai ar bendruomenei, ar atvyko iš kitų imperijos regionų. Tokie duomenys leistų patikimiau įvertinti, ar Bradingo vilos istorija baigėsi brutalia intriga, ar tai buvo dar viena neramaus laikotarpio tragedija.

  • Po viduramžių koplyčia aptiko runų akmenį: užuomina apie kapą sukrėtė Farerų salas

    Po viduramžių koplyčia aptiko runų akmenį: užuomina apie kapą sukrėtė Farerų salas

    Farerų salose archeologai po viduramžių laikų koplyčios grindimis aptiko akmenį, išraižytą runomis. Vietos Nacionalinis muziejus Tjóðsavnið pabrėžia, kad runų akmenys šiame Atlanto regione yra itin reti, todėl radinys iškart patraukė tarptautinį tyrėjų dėmesį.

    Pirmoji apžiūra leido atpažinti dalį ženklų, o kai kuriuos fragmentus mokslininkai sieja su senąja skandinavų kalba. Tarp įskaitomų žodžių minimos reikšmės „čia“ ir „ilsisi“, todėl keliama prielaida, kad įrašas galėjo būti memorialinis ir susijęs su palaidojimu.

    Užuomina apie kapą

    „Tai dar tik pirminė interpretacija, tačiau keli žodžiai gali rodyti antkapinio pobūdžio užrašą“, – nurodė Tjóðsavnið atstovai, komentuodami pirmuosius įrašų atpažinimo rezultatus.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad akmuo nebūtinai buvo originalioje vietoje. Yra versija, kad jis galėjo būti perneštas ir vėliau antrą kartą panaudotas kaip statybinė medžiaga, pavyzdžiui, įmūrytas į grindų konstrukciją.

    Ką atskleidė pati vieta

    Pastatas, kuriame rastas akmuo, taip pat kelia klausimų: jis orientuotas rytų–vakarų kryptimi, o įėjimas įrengtas vakarinėje pusėje. Toks planas būdingas daliai viduramžių religinių statinių, todėl archeologai tikrina, ar tai galėjo būti sakralinės paskirties vieta.

    Kasinėjimų teritorijoje rasta ir kitų radinių, leidžiančių sieti vietą su religiniu kontekstu: nedidelės figūrėlės fragmentų, vaizduojančių Mariją su kūdikiu, bei lempos liekanų. Šie objektai gali padėti tiksliau datuoti naudoto laikotarpio sluoksnius ir atkurti vietos paskirtį.

    Kaip bus tiriamas runų akmuo

    Radinys jau nugabentas į muziejų, kur bus saugomas tinkamomis sąlygomis ir detaliai ištirtas. Planuojama atlikti ir trimatį skenavimą, nes toks metodas dažnai padeda išryškinti nusidėvėjusias, plika akimi sunkiai matomas įrėžas.

    Rugpjūčio pabaigoje akmenį turėtų įvertinti runinių įrašų specialistas, kuris mėgins perskaityti visą tekstą ir nustatyti, ar užrašas iš tiesų memorialinis. Jei pavyks atkurti pilną įrašą, tai galėtų atskleisti žmogaus vardą ar pateikti užuominų apie tuometes religines praktikas Sandoy saloje.

    Archeologiniai darbai vietovėje Á Sondum turi tęstis iki mėnesio pabaigos, todėl tikimasi ir daugiau radinių. Tyrėjai pabrėžia, kad ši vieta svarbi ir platesniame kontekste: joje fiksuojami žmogaus veiklos pėdsakai nuo laikotarpio iki vikingų epochos, per viduramžius ir vėlesnius šimtmečius.

    Galutines išvadas lems užrašo perskaitymas ir stratigrafinių sluoksnių analizė, tačiau jau dabar aišku, kad net nedidelis akmuo gali tapti vienu ryškiausių Farerų salų viduramžių istorijos liudijimų. Atsakymas į klausimą, kodėl runų akmuo atsidūrė koplyčios grindyse, gali pakeisti supratimą apie vietos bendruomenę ir jos ryšius su Skandinavijos pasauliu.