CP v2

Tag: Biologinė įvairovė

  • Australė nupirko nualintą lauką ir per 10 metų pasodino 119 tūkst. medžių: kas pasikeitė

    Australijoje gyvenanti aplinkosaugos aktyvistė 2014 metais įsigijo nualintą žemės sklypą, kuriame anksčiau buvo intensyviai auginamos cukranendrės. Jos tikslas buvo ambicingas, bet konkretus: atkurti vietovei būdingą tropinį mišką ir sugrąžinti buveines laukinei gyvūnijai.

    Praktiniai darbai įsibėgėjo 2015 metais, o 2016 metais surengta pirmoji vieša medžių sodinimo diena. Prie iniciatyvos prisidėjo gamtosaugos organizacija, padėjusi gauti sodinukų ir suburti savanorius, todėl projektas iš pavienės idėjos tapo bendruomenine veikla.

    Iš pradžių planuota atkurti apie 15 hektarų, tačiau vėliau teritorija išsiplėtė iki maždaug 18 hektarų. Tai reikšmingas plotas tokio tipo atkūrimo projektui, nes didesnė vientisa teritorija greičiau sukuria stabilų mikroklimatą, o tai padeda prigyti jautresnėms vietinėms rūšims.

    Per dešimtmetį čia pasodinta daugiau kaip 119 000 medžių. Viena didesnių akcijų vyko 2023 metais, kai per viešą sodinimą daugiau nei 140 žmonių pasodino apie 3 300 medžių, atrinktų iš maždaug 90 vietinių augalų rūšių.

    Projekte sąmoningai siekta ne vien „užželdinti“ plotą, o sukurti kuo įvairesnę ekosistemą. Tokia strategija laikoma viena patikimiausių atkuriant miškus: rūšių įvairovė didina atsparumą sausroms, karščiui, kenkėjams ir ligoms, o taip pat sparčiau atkuria dirvožemio struktūrą.

    Augant medžiams, teritorijoje pradėjo rastis vis daugiau laukinės gyvūnijos požymių. Ekologai fiksavo akiniuotąsias skraidančiąsias lapes, o taip pat šalmuotųjų kazuarų pasirodymą, kuris įvardytas kaip ypač svarbus ženklas, rodantis atsikuriančią natūralią buveinę.

    Specialistų vertinimu, tai buvo pirmas kartas per daugiau nei 40 metų, kai toks paukštis užfiksuotas šioje vietovėje. Vėlesnės apžiūros registravo įvairius paukščius, žinduolius, roplius, varliagyvius ir šikšnosparnius, o bendras aptiktų gyvūnų rūšių skaičius perkopė 75.

    Dalį jų sudaro rūšys, kurios kai kuriose teritorijose laikomos nykstančiomis ar pažeidžiamomis. Ekologiniu požiūriu tai svarbu, nes rodo ne tik atsitiktinį gyvūnų apsilankymą, bet ir besiformuojančią grandinę: maistas, slėptuvės, veisimosi vietos ir migracijos koridoriai pradeda veikti kaip vientisa sistema.

    Miško atkūrimas neapsiribojo vien sodinimu: teritorijoje atgaivintos ir šlapynės. Atsikuriantis augalinis dangalas sutvirtino dirvožemį, sumažino eroziją ir sulėtino vandens nuotėkį, todėl pagerėjo sąlygos vandens ekosistemoms.

    Tokie pokyčiai dažnai laikomi vienu didžiausių atkūrimo projektų laimėjimų, nes šlapynės veikia kaip natūralūs vandens filtrai ir kaupikliai. Be to, jos padeda amortizuoti staigius kritulių svyravimus, kurie kai kuriose Australijos vietose aštrėja dėl klimato kaitos.

    2026 metų gegužę vietos valdžia atkurtą teritoriją oficialiai pripažino didelės gamtinės vertės objektu. Tai reiškia, kad joje uždrausta kirsti medžius ir vykdyti kitą veiklą, kuri galėtų pakenkti atkurtai ekosistemai.

    Toks sprendimas suteikia projektui ilgalaikį stabilumą, nes miškui svarbiausia yra laikas: tik jam bręstant atsiranda natūrali daugiasluoksnė struktūra, didėja biologinė įvairovė ir stiprėja atsparumas ekstremaliems orams. Ši istorija taip pat parodo, kaip individuali iniciatyva, pritraukusi bendruomenę ir ekspertus, gali tapti realiu gamtos atkūrimo rezultatu.

  • Žydi įspūdingai ir gali atbaidyti erkes: ar verta sode sodinti paprastąją ieva?

    Žydi įspūdingai ir gali atbaidyti erkes: ar verta sode sodinti paprastąją ieva?

    Paprastoji ieva – Lietuvoje ir visame regione savaime augantis medis, pavasarį išsiskiriantis svyrančiais baltais žiedynais ir stipriu kvapu. Dažniausiai ji pražysta balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje, o vasaros pabaigoje sunokina tamsius, sutraukiančio skonio vaisius.

    Pastaraisiais metais ieva vis dažniau minima kaip augalas, kurio kvapas gali būti nemalonus daliai vabzdžių ir erkių. Specialistai pabrėžia, kad toks poveikis nėra absoliutus, todėl ieva neturėtų būti laikoma vienintele apsaugos priemone, ypač teritorijose, kur erkių aktyvumas didelis.

    Erkių plitimui palankios šiltėjančios žiemos ir ilgesnis šiltasis sezonas, todėl jų aktyvumas gali tęstis nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Dėl šios priežasties vis daugiau žmonių ieško kompleksinių sprendimų: tvarko vejas, mažina krūmynus, prižiūri takus ir poilsio zonas, kad erkėms būtų mažiau tinkamų slėptuvių.

    Kuo ieva naudinga sode

    Ieva dažnai sodinama dėl dekoratyvumo ir biologinės įvairovės: žiedai pritraukia apdulkintojus, o uogomis minta paukščiai. Natūralistiniuose želdynuose tai gali būti vertingas augalas, ypač jei siekiama sukurti gyvybingą, vietinėms rūšims palankią aplinką.

    Vaisiai kai kur naudojami perdirbti, tačiau svarbu laikytis saugumo principų ir neeksperimentuoti su kauliukais. Kauliukuose esantys junginiai gali būti kenksmingi, todėl jų negalima traiškyti ar kramtyti, o gaminant uogienių ar sirupų tipo produktus kauliukus reikėtų pašalinti.

    Kur ieva auga geriausiai

    Ievių augimui palanki drėgnesnė ir derlingesnė dirva, jos gerai jaučiasi saulėtoje vietoje, tačiau pakelia ir pusiau pavėsį. Sodinti patogu rudenį arba anksti pavasarį, kad augalas spėtų įsišaknyti ir lengviau startuotų naujame sezone.

    Jei sodinukas auginamas vazone, jį dažnai galima sodinti didžiąją sezono dalį, tačiau per didelius karščius prigijimas gali būti sudėtingesnis. Praktikoje svarbiausia užtikrinti tolygų laistymą pirmaisiais metais ir parinkti vietą, kur dirva neperdžiūsta.

    Didžiausi trūkumai, apie kuriuos nutylima

    Vienas svarbiausių ievos minusų – jos dydis: medis gali užaugti iki maždaug 15 metrų, todėl mažame sklype greitai tampa problema. Be to, jai reikalinga pastovi drėgmė, o sausringose vietose augimas sulėtėja, augalas prasčiau atrodo ir gali dažniau sirgti.

    Ievas gali pažeisti ligos ir kenkėjai, todėl kartais tenka imtis papildomos priežiūros. Taip pat verta įvertinti, kad stiprus žydinčios ievos kvapas patinka ne visiems, o krentantys vaisiai gali tepti dangą po medžiu, jei jis pasodintas arti takų ar terasų.

    Norint realiai sumažinti erkių riziką, vien ieva situacijos nepakeis: svarbiausia reguliariai šienauti veją, šalinti aukštą žolę pakraščiuose ir dažniau apžiūrėti augintinius bei save po buvimo lauke. Ievas galima vertinti kaip papildomą želdyno elementą, o ne kaip patikimą apsaugą.

  • Aptvėrė ganyklą ir laukė 17 metų: mokslininkai pamatė, kaip ji virto mišku

    Aptvėrė ganyklą ir laukė 17 metų: mokslininkai pamatė, kaip ji virto mišku

    Mokslininkai 17 metų stebėjo, kaip buvusi ganykla, sustabdžius galvijų ganymą, pamažu keičiasi ir ima panašėti į mišką. Eksperimento esmė buvo paprasta: dalis teritorijos buvo aptverta, kad gyvūnai nebegrįžtų, o dalyje papildomai pasodinti vietiniai medžiai.

    Tyrėjai taikė dvi skirtingas atkūrimo strategijas ir jas lygino su plotais, paliktais natūraliai sukcesijai, kai augmenija atsikuria be tiesioginio žmogaus įsikišimo. Skirtumai buvo siejami ir su tuo, kaip plinta medžių sėklos, nes tai lemia, kaip greitai į teritoriją atkeliauja naujos rūšys.

    Ką parodė 2023 metų inventorizacija

    2023 metų liepą, praėjus 17 metų nuo eksperimento pradžios, mokslininkai atliko detalią augalų apskaitą. Tyrimo plotuose suskaičiuotos 4 847 augalų individų sankaupos, priskirtos 109 taksonominėms grupėms, iš kurių 80 identifikuotos rūšies lygiu.

    Dalis augalų buvo nustatyti tik genties ar šeimos lygiu, o kai kurių tiksliai atpažinti nepavyko. Vis dėlto bendras vaizdas buvo aiškus: plotai, kuriuose buvo sodinti medžiai, bendrai pasižymėjo didesne augalų gausa ir įvairove nei tie, kurie palikti vien natūraliam atsigavimui.

    Kodėl svarbus sėklų platinimas

    Geriausi rezultatai fiksuoti ten, kur sodinti medžiai, kurių sėklas dažniau išnešioja gyvūnai. Tokiuose plotuose vidutiniškai suskaičiuota apie 253 augalus viename sklype, kai vėjo platinamų sėklų medžių plotuose buvo apie 219, o natūraliai sukcesijai paliktuose sklypuose – apie 134.

    Panaši tendencija matyta ir rūšių skaičiuje: gyvūnų platinamų sėklų medžių plotuose vidutiniškai nustatyta apie 33,5 rūšies, vėjo platinamų sėklų plotuose – apie 29,1, o paliktuose gamtai – apie 20. Tyrėjai pabrėžė, kad skirtumai nėra atsitiktiniai ir rodo skirtingą ekosistemos atkūrimo greitį.

    Ką reiškia atkuriant miškus

    Mokslininkai papildomai patikrino, ar įvairovė nebuvo dirbtinai „išpūsta“ vien dėl pasodintų rūšių, todėl dalį analizės atliko atmetę augalus, kurie galėjo būti tiesiog vėlesnės sodintų medžių kartos. Net ir tokiu atveju geresni rezultatai išliko plotuose, kuriuose dominavo gyvūnų platinamų sėklų medžiai.

    Tyrimo išvada praktiška: pradinė, tiksli ir vietos sąlygoms pritaikyta žmogaus pagalba gali pagreitinti miško grįžimą į degradavusias teritorijas, o vėliau procesą vis labiau perima pati gamta. Ilgalaikis stebėjimas parodė, kad atkūrimas nėra momentinis, tačiau kryptingai sudarytos sąlygos gali sukurti savotišką grandininę reakciją, kai augmenijos struktūra ima sparčiau sudėtingėti.

    Tokios įžvalgos svarbios ir šiandien, kai Europoje vis daugiau dėmesio skiriama ekosistemų atkūrimui bei biologinės įvairovės didinimui. Praktikoje tai reiškia, kad vien tik palikti plotą likimo valiai ne visada yra greičiausias kelias, o gerai parinkti vietiniai medžiai ir gyvūnų „įdarbinimas“ kaip sėklų pernešėjų gali duoti pastebimai stipresnį efektą.

  • Nuo karščiui atsparių koralų iki saigų: mokslininkai atskleidė, kas iš tiesų gelbsti rūšis

    Nuo karščiui atsparių koralų iki saigų: mokslininkai atskleidė, kas iš tiesų gelbsti rūšis

    Ateities vandenynas jau čia

    Jungtinių Arabų Emyratų rytinėje pakrantėje Šardžos jūrų mokslo tyrimų centras modeliuoja sąlygas, kurios, mokslininkų vertinimu, vis dažniau taps įprastos pasaulio vandenynuose. Tyrimų talpyklose atkuriamas šiltesnis, rūgštesnis vanduo ir mažesnis deguonies kiekis, kad būtų galima stebėti, kaip į stresą reaguoja jūrų gyvūnai.

    Centro vadovas profesorius Stephenas Widdicombe pabrėžia, kad vandenynai yra kertinė Žemės gyvybės sistema: juose telkiasi didžioji dalis planetos gyvenamosios erdvės. Tačiau klimato kaita, tarša ir intensyvi žmogaus veikla didina spaudimą ekosistemoms, kurios nuo lėto pokyčio gali pereiti prie staigių lūžių.

    Tyrėjai daug dėmesio skiria jūrų vėžliams, kurių veido žvynelių raštas yra unikalus, tarsi piršto atspaudas. Jūrų biologas Jonas Lapeyra kas savaitę fotografuoja vėžlius maždaug vieno kilometro ruože, o individams atpažinti pasitelkia dirbtinis intelektas.

    „Dirbtinis intelektas mums, o ypač šiam projektui, tapo tikru lūžio tašku“, – sakė J. Lapeyra.

    Kai tas pats vėžlys vėl pasirodo, mokslininkai gali sudaryti jo judėjimo ir buveinių naudojimo istoriją, įvertinti rizikas bei tinkamai planuoti apsaugą. Per šešis mėnesius 95 proc. J. Lapeyros asmeniškai užfiksuotų vėžlių buvo jaunikliai, o tai laikoma teigiamu signalu populiacijos atsinaujinimui.

    Koralai, kurie išgyvena karštį

    Ne mažiau svarbi kryptis yra koralų rifai. Omano įlankos koralai jau dabar patiria tokias temperatūras, kurios daugelyje kitų regionų sukeltų masinį rifų baltėjimą, todėl ši teritorija tampa natūralia laboratorija ateities scenarijams suprasti.

    Centro tyrimų ir inovacijų vadovas profesorius Henrikas Stahlas pažymi, kad vietos stebėjimai leidžia prognozuoti, kas gali laukti rifų kitose pasaulio dalyse. Praktinėje dalyje atliekama ir atkūrimo veikla: smulkūs koralų fragmentai pritvirtinami prie vadinamųjų darželių konstrukcijų jūros dugne, kad palankiomis sąlygomis užaugtų iki didesnių kolonijų.

    Mokslininkai pabrėžia, kad vien rūšies apsauga be buveinės apsaugos dažnai nepasiteisina. Todėl atkūrimo projektai derinami su vandens kokybės stebėsena, taršos mažinimo priemonėmis ir platesniais jūrų teritorijų valdymo sprendimais.

    Saigos, šuliniai ir nykstantis vanduo

    Vidurinėje Azijoje grėsmės gyvūnijai persikelia į milžiniškas sausumos erdves. Uzbekistano Ustiurto plynaukštėje daugiau kaip 600 000 hektarų apimantis Saygachiy kompleksinis kraštovaizdžio draustinis saugo dalį migruojančių saigų arealo, o inspektoriai teigia, kad per kelerius metus pavyko suformuoti nuolatinę vietinę populiaciją.

    Draustinio vyriausiasis inspektorius Ortiqbekas Saydullayev pasakoja, kad darbas čia tęsiasi visus metus: žiemą, kai sniegas užkloja augmeniją, gyvūnams tiekiami pašarai, o vasarą į girdyklas pumpuojamas vanduo. Pasak jo, draustinio teritorijoje įrengti 83 šuliniai, tačiau saigos migruoja ir per valstybių sienas, todėl vien vietinių priemonių nepakanka.

    Kita to paties regiono problema išryškėja Karakalpakstane, kur Sudočjės ežerų sistema, kadaise susijusi su Aralo jūra, patiria nuolatinį vandens mažėjimą. Draustinio specialistai sako, kad mažėjant prietakai didėja druskingumas, o tai keičia buveines ir gali priversti gyvūnus bei paukščius trauktis.

    „Vandens lygis ežeruose kasmet krenta, o mažėjant prietakai didėja druskingumas. Tai veikia gyvūniją ir gali priversti ją palikti teritoriją“, – sakė Tokhtamuradas Aymuradovas.

    Vietos pareigūnai taip pat pabrėžia, kad Sudočjė laikoma vienintele vieta Uzbekistane, kur peri flamingai. Jei vandens lygio kritimas nesustos, ežerai gali prarasti veisimosi funkciją ir likti tik trumpu sustojimu migracijos metu.

    Kalnuose populiacijos auga, bet rizikos lieka

    Pietų Uzbekistano Kugitango kalnuose Surkhano valstybinis gamtos rezervatas saugo markhorą, laukinę ožką su spiralės formos ragais, ir Bucharos urialą, laukinę avį. Rezervatas įkurtas 1986 metais, kai abiejų rūšių populiacijos buvo smarkiai sumažėjusios, o dabar du kartus per metus vykdomos gyvūnų apskaitos.

    Rezervato atstovai nurodo, kad 2025 metų lapkritį suskaičiuota 981 markhoras ir 137 Bucharos urialai. Šiuos duomenis papildo 32 fotospąstai, kurie fiksuoja gyvūnus visą parą ir padeda tyrėjams geriau suprasti elgseną, populiacijų dinamiką bei migracijos kelius.

    Vis dėlto technologijos nepakeičia tiesioginės apsaugos: reindžeriai ir mokslininkai vis dar praleidžia ilgas valandas kalnuose, ypač vakarais, kai gyvūnai suaktyvėja. Nors markhorų skaičius auga, išlieka brakonieriavimo, buveinių fragmentacijos ir konkurencijos su naminiais gyvuliais grėsmės.

    Skirtingose vietose taikomos priemonės rodo bendrą tendenciją: rūšių atkūrimas vis dažniau remiasi ilgalaikiu lauko darbu, duomenų rinkimu ir technologijomis, įskaitant DI. Tačiau galutinis išbandymas yra buveinės, nes net griežčiausia apsauga nekompensuos vandens praradimo ar spartėjančių klimato pokyčių.

  • Šis krūmas Lenkijoje uždraustas: už „Ulex europaeus“ auginimą gresia iki 235 000 eurų

    Egzotiški, ryškiai žydintys krūmai dažnai vilioja sodininkus, tačiau prieš perkant retą sodinuką verta pasitikrinti teisės aktus. Lenkijoje invazine rūšimi pripažintas vakarinis dygliuotis (Ulex europaeus), todėl jo laikymas, auginimas ar platinimas gali užtraukti griežtas sankcijas. Aplinkosaugininkai pabrėžia, kad tikslas yra sustabdyti rūšių plitimą, kuris daro žalą vietinėms ekosistemoms.

    Vakarinis dygliuotis yra visžalis, itin tankus ir dyglėtas krūmas, pavasarį pasipuošiantis intensyviai geltonais, saldžiai kvepiančiais žiedais. Švelnesnio klimato regionuose jis gali atrodyti dekoratyvus, bet ten, kur rūšis ima plisti nekontroliuojamai, ji užgožia vietinius augalus. Dėl šios priežasties Lenkijoje jis įtrauktas į invazinių svetimžemių rūšių, keliančių grėsmę, sąrašus.

    Didžiausia problema yra išskirtinis šio krūmo atsparumas ir gebėjimas greitai užimti teritorijas. Jis subrandina daug sėklų, kurios dirvožemyje gali išlikti gyvybingos labai ilgai, o pažeistas augalas linkęs greitai atželti. Susiformavę nepravažiuojami sąžalynai mažina šviesos patekimą į dirvą, keičia buveinių struktūrą ir ilgainiui stumia lauk vietines žoles, žolinius augalus bei medžių savaiminius atžalynus.

    Papildomą poveikį daro ir tai, kad tai ankštinių šeimos augalas, galintis kaupti azotą ir keisti dirvožemio savybes. Tokie pokyčiai ypač pavojingi buveinėms, kurios natūraliai yra skurdžios maisto medžiagomis, pavyzdžiui, viržynams. Būtent invazinių rūšių sukeliamas buveinių persitvarkymas laikomas viena rimčiausių šiuolaikinės gamtosaugos problemų Europoje.

    Lenkijos teisės aktuose invazinėms rūšims taikomi ribojimai apima įvežimą, prekybą, mainus, dauginimą ir auginimą. Už pažeidimus gali būti skiriamos didelės administracinės baudos, kurios, priklausomai nuo situacijos, gali siekti iki maždaug 235 000 eurų. Baudos dydis paprastai siejamas su pažeidimo mastu ir tuo, ar rūšis buvo platinama sąmoningai.

    Praktikoje griežčiausios sankcijos dažniau taikomos tiems, kurie organizuoja prekybą ar tyčia įveža ir platina draudžiamą rūšį. Jei augalas privačiame sklype atsirado netyčia, svarbiausia yra jį kuo greičiau identifikuoti ir imtis šalinimo veiksmų, o prireikus pasikonsultuoti su atsakingomis institucijomis. Aplinkosauginėje praktikoje dažnai akcentuojama, kad bendradarbiavimas ir greita reakcija sumažina rizikas.

    Atpažinti vakarinį dygliuotį padeda itin tankūs, aštriais dygliais virtę ūgliai ir geltoni drugelio formos žiedai. Šalinant tokį krūmą nerekomenduojama jo mesti į įprastą kompostą, nes sėklos ir augalo dalys gali išlikti gyvybingos ir vėliau išplisti kitur. Efektyviausia priemonė dažniausiai yra mechaninis šalinimas iškasant visą šaknų sistemą ir augalines atliekas sutvarkant pagal vietos savivaldybės ar atsakingų tarnybų nurodymus.

    Specialistai primena, kad invazinių rūšių tema aktuali ne tik Lenkijoje. Prekiaujant dekoratyviniais augalais visoje Europoje vis dažniau tikrinama, ar rūšys nėra ribojamos, o pirkėjams rekomenduojama rinktis vietinėms ekosistemoms saugesnes alternatyvas. Atsakingas pasirinkimas sode gali būti paprastas, bet labai reikšmingas žingsnis mažinant invazinių rūšių plitimą.

  • Tyrėjai parodė, kaip dabar atrodo Dniestras Odesos srityje: rudenio ženklai jau ryškėja

    Dniestras Odesos srityje pastarosiomis dienomis patraukė gamtos mylėtojų dėmesį: Žemutinio Dniestrо nacionalinis gamtos parkas paviešino naujas nuotraukas iš upės deltinių pelkių ir pakrančių. Parko specialistai sako, kad kadruose aiškiai matyti besikeičiantis metų laikas, nors vasariška šiluma dar juntama.

    Fotografijose išryškėja gili vandens mėlyna, žali krantų ir nendrynų plotai bei raudonuojantys sunokusių erškėtuogių akcentai. Pasak parko atstovų, būtent šios detalės sukuria ypatingą nuotaiką, kai ruduo tarsi dar neskuba, bet jau pastebimas šviesos ir spalvų pokytis.

    „Jaučiate, kaip tyliai, lyg ant pirštų galiukų, traukiasi vasara? Dienos dar šiltos, kartais net karštos, bet Žemutiniame Dniestrе jau matyti permainos“, – teigiama parko komentare.

    Parko specialistai pažymi, kad artėjant rudeniui pelkėse tampa ramiau, o vandens paviršius dažniau primena sustingusį veidrodį. Tokie vaizdai neretai sukelia asociacijas su legendomis ar pasakojimais, kai peizažas atrodo lyg scena iš istorijos, kurioje bet kurią akimirką galėtų pasirodyti pasakų personažas.

    Kontekstas šiam gamtos grožiui svarbus ir platesne prasme. Dniestras yra viena didžiausių Rytų Europos upių, o jo delta ir užliejamos pievos išlieka kritiškai svarbios migruojantiems paukščiams, žuvų nerštavietėms bei biologinei įvairovei palaikyti, ypač klimatui šylant ir dažnėjant sausringiems laikotarpiams.

    Pastaraisiais metais mokslininkai vis dažniau atkreipia dėmesį, kad žemesni vandens lygiai ir ilgiau trunkantys šilti sezonai keičia upių ekosistemų ritmą. Tokiose teritorijose kaip Žemutinis Dniestras tai gali reikšti spartesnę augalijos kaitą, didesnį vandens „žydėjimo“ epizodų pavojų ir jautresnį balansą tarp gėlo vandens srautų ir deltinių šlapynių.

    Vis dėlto parko atstovai pabrėžia, kad upė gyvena savo ciklu: vanduo teka, nendrynai ošia, paukščiai išskrenda ir grįžta, o metų laikai keičiasi. Jie ragina pasinaudoti proga ir pamatyti šį pereinamąjį laiką, kai vasaros spalvos dar neišblėsusios, o rudens ženklai jau suteikia kraštovaizdžiui naują atspalvį.

  • Černobylio zonoje rūke užfiksuoti elniai prie senos obels: kodėl laukiniai gyvūnai čia sugrįžta

    Černobylio radiaciniame–ekologiniame biosferos rezervate vaizdo kameromis užfiksuotas neįprastas rytinis vaizdas: rūke aplink vienišą seną obelį ramiai juda elnių būrelis, o dalis jų renka nuo šakų ir žemės nukritusius obuolius. Įrašą paviešino rezervato specialistai, dirbantys pietinėje atskirties zonos dalyje.

    Kadruose matyti, kaip gyvūnai auštant vaikšto per rasotą pievą, o tirštas rūkas pamažu uždengia medžius ir sukuria optinę iliuziją, tarsi elniai galėtų bet kurią akimirką ištirpti migloje. Tačiau pats elgesys nėra mistinis: rudenį ir ankstyvą žiemą vaismedžiai tampa patraukliu, lengvai pasiekiamu maisto šaltiniu.

    Rezervato darbuotojai pabrėžia, kad tokie vaizdai vis dažniau fiksuojami būtent dėl fotospąstų tinklo, leidžiančio stebėti gyvūnų aktyvumą auštant ir sutemose. Atskirties zonoje žmonių trikdymas minimalus, todėl laukiniai žinduoliai dažnai elgiasi drąsiau ir ilgiau užsibūna atvirose vietose.

    Ši rezervato teritorija priklauso privalomo iškeldinimo zonai, kuri po 1986 metais įvykusios Černobylio avarijos patyrė radioaktyvią taršą. Nepaisant to, per kelis dešimtmečius ji tapo savotiška „netyčine“ laukinės gamtos prieglobsčio erdve: čia registruojama daug žinduolių, paukščių ir kitų rūšių, o jų judėjimą padeda atsekti automatizuotos kameros.

    Specialistų duomenimis, šiame rezervato sektoriuje aptinkami įvairūs kanopiniai ir plėšrūnai, taip pat fiksuojami ir Prževalskio arklių būriai. Šie arkliai į zoną buvo introdukuoti siekiant atkurti nykstančią rūšį, o šiandien laikomi vienu ryškiausių atskirties zonos biologinės įvairovės simbolių.

    Laukinė gamta ir žmogaus pėdsakai

    Gamtininkai atkreipia dėmesį, kad gyvūnų elgsena čia priklauso ne tik nuo sezono, bet ir nuo likusių žmogaus veiklos pėdsakų: apleistų sodų, senų keliukų, melioracijos griovių, miško proskynų. Obelys ir kiti vaismedžiai, kadaise sodinti kaimų sodybose, dabar tampa sezoniniais „maisto taškais“ kanopiniams ir smulkesniems žinduoliams.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad atskirties zonos istorinis taršos fonas išlieka svarbus tyrimų objektas, o gyvūnų gerovė vertinama kompleksiškai. Dėl to rezervate nuolat vykdomas monitoringo darbas, renkami duomenys apie rūšių paplitimą, migraciją ir jauniklių išgyvenamumą.

    Rezervato komanda teigia, kad tokie vaizdo įrašai padeda visuomenei pamatyti ne sensaciją, o kasdienę laukinės gamtos rutiną vietovėje, kurioje žmogaus įprastas gyvenimas sustojo. Rūke prie senos obels nufilmuoti elniai tampa priminimu, kaip greitai gamta prisitaiko ir perima erdves, kai sumažėja tiesioginis žmogaus spaudimas.

  • Papua Naujojoje Gvinėjoje vėl aptikta Sepiko upės žuvis: mokslininkai jos nebuvo matę per 40 metų

    Papua Naujojoje Gvinėjoje, Sepiko upės baseine, vietos bendruomenės ir tyrėjai iš naujo aptiko retą žuvį, kuri, kaip manyta, ilgą laiką buvo dingusi iš mokslinių stebėjimų. Ši rūšis paskutinį kartą patikimai fiksuota dar XX amžiaus devintajame dešimtmetyje.

    Kalbama apie žuvį, kuri aptinkama tik Sepiko upių sistemoje – vienoje didžiausių ir sudėtingiausių Okeanijos gėlavandenių ekosistemų. Tokie radiniai biologams svarbūs ne tik dėl pačios rūšies, bet ir kaip signalas, kad atokios buveinės vis dar slepia menkai ištirtą įvairovę.

    Tyrime dalyvavę mokslininkai pasakoja, kad lemiamu momentu tapo vietos gyventojų žinios: bendruomenės atpažino žuvį iš nuotraukų ir nurodė, kur jos ieškoti. Tai atspindi vis dažniau taikomą praktiką, kai moksliniai tyrimai derinami su vietos ekologinėmis žiniomis.

    Viena iš pagrindinių istorijos herojų – vietos žvejė Helen Asu, tradiciniu rankiniu samteliu gaudanti gėlavandenes krevetes. Ji tyrėjams sakė, kad panašių žuvų jai pasitaikė ir anksčiau, o netrukus pavyko sugauti kelis egzempliorius moksliniam patvirtinimui.

    „Kiekviena bendruomenė mus priėmė šiltai ir dalijosi stebėtinomis žiniomis apie savo upę. Tai vieta, kur tyrimai labai priklauso nuo bendradarbiavimo su vietos žmonėmis“, – sakė tyrėja Džerika Agėbo.

    Gėlavandenėse sistemose „iš naujo atrandamos“ rūšys nėra vien sensacija – dažnai tai rodo, kad ankstesni duomenys buvo fragmentiški, o pati rūšis gyvena siaurose, sunkiai pasiekiamose buveinėse. Sepiko upės regionas pasižymi plačiais intakais, ežerais ir pelkėmis, todėl kai kurios rūšys gali išlikti nepastebėtos dešimtmečius.

    Tuo pačiu mokslininkai pabrėžia, kad tokios rūšys paprastai būna jautrios pokyčiams: miškų kirtimui, vandens taršai, upių vagų pertvarkymui ir intensyvėjančiai žvejybai. Dėl to kiekvienas patvirtintas radinys tampa proga tikslinti apsaugos prioritetus ir geriau suprasti, kokios būklės yra visa ekosistema.

    Žinutės apie retas žuvis dažnai pasirodo greta kitų istorijų, primenančių, kokia ekonomiškai svarbi yra žvejyba. Pavyzdžiui, Tokijo Tojosu žuvų turgaus metų pradžios aukcionuose dideli raudonieji tunai neretai parduodami už įspūdingas sumas, kurios siekia milijonus eurų.

    Tuo pat metu tarptautinės gamtosaugos organizacijos ir mokslininkai ne kartą atkreipė dėmesį, kad daliai tunų populiacijų didžiausią grėsmę kelia pergaudymas. Todėl vis dažniau akcentuojama, kad žvejybos bendruomenėms būtina taikyti tvarius metodus, jei jos nori išsaugoti išteklius ateičiai.

  • Černobylio rezervate po gaisrų sugrįžo skruzdėlės: mokslininkai aiškinasi, kaip jos atkuria kolonijas

    Černobylio radiaciniame-ekologiniame biosferos rezervate po neseniai kilusių miškų gaisrų užfiksuotas netikėtas reiškinys: teritorijose, kurios atrodė beveik visiškai išdegusios, vėl gausėja skruzdėlių.

    Tyrėjai pasakoja, kad pirmųjų išvykų metu vaizdas priminė ankstesnių didelių gaisrų pasekmes: daug pajuodusių plotų, apdegusios paklotės ir menkai pastebimas gyvybės sugrįžimas. Vis dėlto jau tuomet pavyko pamatyti pavienių raudonųjų miško skruzdėlių.

    Po maždaug mėnesio situacija, pasak rezervato specialistų, pasikeitė akivaizdžiai: pradėjo kaltis žolė, o skruzdėlių tapo gerokai daugiau, jos ėmė rastis įvairiose vietose.

    Ekologų teigimu, miško gaisras skruzdėlėms dažnai reiškia tiesioginę kolonijos žūtį. Jų lizdai paprastai būna sudaryti iš degių medžiagų, todėl ugnis gali sunaikinti visą konstrukciją, o vietoje jos neretai lieka tik įduba.

    Dar viena problema yra tai, kad kartu su lizdu prarandama ir įprasta maisto bazė, o aplinkos sąlygos kardinaliai pasikeičia. Po gaisro pakinta temperatūros režimas, drėgmė, šešėliavimas ir miško paklotės struktūra, todėl įprasta buveinė tampa sunkiai atpažįstama.

    Nepaisant to, mokslininkus nustebino skruzdėlių aktyvumas pelenais virtusiose vietose. Pastebėta, kad jos ėmė formuoti naujus lizdus, tiesti takus ir iš esmės iš naujo „užimti“ išdegusią teritoriją.

    Rezervatas pranešė parengęs tyrimų planą, kurio darbinis pavadinimas lietuviškai skambėtų kaip skruzdėlių postapokalipsė. Prie darbų taip pat įtrauktas studentas, planuojantis šią temą nagrinėti bakalauro studijų darbe.

    Šiuo metu renkami duomenys, kurie turėtų padėti atsakyti į esminius klausimus: kaip skruzdėlės išgyvena didelio masto gaisrus, kokie veiksniai lemia jų sugrįžimo greitį ir ar kolonijos atsikuria iš išlikusių individų, ar į išdegusias vietas atkeliauja iš aplinkinių plotų.

    Skruzdėlės miško ekosistemose laikomos svarbiais „inžinieriais“: jos purena dirvožemį, perneša organines medžiagas, daro įtaką kai kurių augalų sėklų plitimui ir dalyvauja vabzdžių populiacijų reguliavime.

    Dėl to jų gana greitas sugrįžimas po gaisro gali būti vienas iš signalų, kad bent dalis ekosistemos procesų pradeda atsigauti. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad ilgalaikės išvados galės būti daromos tik įvertinus, ar naujos kolonijos yra stabilios ir ar joms pakanka maisto bei tinkamų mikrobuveinių.

  • Netoli Lucko saugomas 250 metų ąžuolas su penkiais kamienais: miške dar matyti karo pėdsakai

    Netoli Lucko, šiaurinėje Derno kaimo pašonėje, tarp geležinkelio ir kelio Luckas–Rivne, yra saugomas Papikų miško masyvas. Čia auga išskirtinis, maždaug 250 metų amžiaus ąžuolas, turintis net penkis kamienus ir tapęs vietos simboliu.

    Miško teritorija siekia apie 606 hektarus, o didžiąją dalį sudaro ąžuolynai, kurių amžius vietomis siekia iki 130 metų. Specialistai pabrėžia, kad Papikai vertingi ne tik dėl brandžių medynų, bet ir dėl biologinės įvairovės bei istorinių sluoksnių, susiklosčiusių per kelis šimtmečius.

    Miško plėtra ypač suintensyvėjo XX amžiaus pradžioje, kai natūralią skroblynų ir ąžuolų augavietę ėmė papildyti dirbtinai sodinti medynai. Istoriniai šaltiniai ir vietos pasakojimai sieja tuos darbus su laikotarpiu, kai apylinkės priklausė Olykos dvarą valdžiusiems Radviloms.

    Papikuose aptinkama ir retų augalų: čia auga į Ukrainos Raudonąją knygą įrašyta baltažiedė snieguolė, taip pat plačialapis saulenis, turintis regioninį apsaugos statusą. Tokios rūšys rodo, kad miško paklotė ir drėgnesnės vietos išlaikė natūralioms buveinėms būdingas sąlygas.

    Gyvūnijos įvairovė taip pat juntama: vietovėje fiksuojama apie 70 paukščių rūšių, o tarp stambesnių žvėrių galima sutikti stirnų. Vietos gyventojai pasakoja, kad anksčiau į šiuos miškus esą užklysdavo ir stumbrai, nors šiandien tokie susitikimai būtų itin reti.

    Miškas, kuris prisimena frontą

    Didžiausią įspūdį lankytojams dažnai palieka ne tik penkiakamienis ąžuolas, bet ir miške išlikę karo pėdsakai. Pirmojo pasaulinio karo metais per šią teritoriją ėjo fronto linija, todėl vietovė buvo militarizuota ir smarkiai keitėsi.

    Nors nuo tų įvykių praėjo daugiau nei šimtmetis, tarp medžių vis dar galima rasti apkasų ir įtvirtinimų fragmentų. Gamta pamažu juos užkloja, tačiau reljefo nelygumai ir žemės darbų žymės daug kur tebėra aiškiai atpažįstamos.

    Pačiam ąžuolui priskiriamas maždaug 250 metų amžius reiškia, kad jis augo dar gerokai iki XX amžiaus sukrėtimų ir išgyveno du pasaulinius karus. Tokie seni medžiai dažnai vadinami gyvaisiais liudytojais, nes jų gyvavimo trukmė apima kelias žmonių kartas ir skirtingus istorijos tarpsnius.

    Kodėl tokios vietos svarbios šiandien?

    Saugomi miško masyvai, kuriuose dera senas medynas, retos rūšys ir istorinis kraštovaizdis, tampa vis reikšmingesni tiek gamtosaugai, tiek vietos turizmui. Europoje vis dažniau akcentuojama, kad biologinės įvairovės išsaugojimas priklauso ne vien nuo rezervatų ploto, bet ir nuo buveinių kokybės bei tęstinumo.

    Papikų atvejis parodo, kaip vienoje teritorijoje susikerta ekologinė ir kultūrinė vertė: nuo XX amžiaus pradžios sodintų medynų iki natūralių augaviečių ir karo palikimo. O penkiakamienis ąžuolas išlieka ryškiausiu šios vietos akcentu, primenančiu, kad istorija ir gamta dažnai gyvena viename kraštovaizdyje.