Tag: Biologinė įvairovė

  • Ežiai jau ieško žiemos slėptuvių: padarykite šią paprastą būdelę ir jie apsigyvens sode

    Ežiai jau ieško žiemos slėptuvių: padarykite šią paprastą būdelę ir jie apsigyvens sode

    Rudenį ežiai aktyviai ieško sausų ir saugių vietų žiemoti, todėl būtent dabar yra geriausias metas jiems padėti. Tinkamai įrengta slėptuvė sode gali padidinti tikimybę, kad šie naktiniai gyvūnai pasirinks jūsų kiemą. Pavasarį ežiai neretai tampa naudingi, nes minta vabzdžiais, lervomis ir kai kuriais sodo kenkėjais.

    Žiemą ežiai užmiega žiemos miegu, o jų išgyvenimas labai priklauso nuo to, ar slėptuvė išliks šilta ir sausa. Pavojingiausia jiems yra drėgmė, staigūs temperatūros svyravimai ir plėšrūnai. Dėl to slėptuvė turi būti paprasta, bet apgalvota, o jos vieta sode parinkta atsakingai.

    Kaip įrengti ežio būdelę

    Ežio būdelę galima pasigaminti patiems arba įsigyti, tačiau svarbiausia yra medžiagos. Geriausiai tinka neimpregnuota lapuočių mediena, nes ji geriau sulaiko šilumą ir nėra pavojinga gyvūnui. Plastiko ir metalo verta vengti, nes šios medžiagos greitai atšąla, linkusios kaupti kondensatą ir gali sukelti drėgmės problemų.

    Viduje reikėtų palikti natūralią, sausą paklotę, pavyzdžiui, lapus, šieną ar šiaudus. Galima įdėti ir šiek tiek pjuvenų, tačiau ne iš spygliuočių medienos. Laikraščių bei sintetinių audinių geriau nenaudoti, nes jie linkę kaupti drėgmę ir gali kelti riziką gyvūno sveikatai.

    Dydžiai ir saugus įėjimas

    Kad slėptuvė būtų funkcionali, būdelė turi būti pakankamai erdvi, bet ne per didelė, kad šiluma neišsisklaidytų. Praktikoje dažnai rekomenduojama apie 30 centimetrų plotis, 40–50 centimetrų ilgis ir maždaug 25 centimetrų aukštis. Dar geriau, jei viduje suformuojamos dvi zonos: prieangis ir miego kamera.

    Itin svarbus įėjimas, nes jis lemia saugumą nuo plėšrūnų ir naminių gyvūnų. Pravartu daryti tunelinį įėjimą, kuris apsunkina priėjimą didesniems gyvūnams. Anga dažnai daroma apie 13 centimetrų skersmens, kad ežys galėtų laisvai patekti, tačiau slėptuvė nebūtų patogi nekviestiems svečiams.

    Kur pastatyti, kad ežys sugrįžtų?

    Būdelę geriausia statyti ramioje, mažai vaikštomoje sodo vietoje, šalia krūmų, gyvatvorės ar komposto dėžės. Svarbu vengti atviros saulės ir skersvėjų, o slėptuvę statyti tiesiai ant žemės, ant lapų ar šakelių sluoksnio. Tokia vieta padeda palaikyti natūralesnį mikroklimatą ir sumažina drėgmės kaupimosi riziką.

    Įrengus slėptuvę verta palikti aplink natūralių užuovėjų, pavyzdžiui, lapų krūvelių ar tankesnių želdinių, kad ežys jaustųsi saugiai. Svarbiausia taisyklė yra netrikdyti būdelės žiemos metu, nes pažadintas ežys eikvoja energijos atsargas ir gali nebeišgyventi iki pavasario.

  • Tyrimas Černobylio zonoje: apleistose kapinėse suklestėjo ekosistemos ir užaugo rekordiniai ąžuolai

    Kapinės tapo gamtos prieglobsčiu

    Apleistos kapinės aplink Černobylį per keturis dešimtmečius virto netikėtais biologinės įvairovės židiniais. Mokslininkai, dirbę Černobylio radiologiniame ir ekologiniame biosferos rezervate, fiksavo, kad be nuolatinės žmogaus veiklos šios teritorijos sparčiai užželia ir tampa saugiomis buveinėmis daugeliui rūšių.

    Tyrėjai apžiūrėjo 24 kapines ir suskaičiavo daugiau nei 400 augalų rūšių, įskaitant retas ir saugomas. Pasak ekspedicijos dalyvių, kapinės, kurios įprastai apauga lėtai, šiuo atveju gavo neįprastą impulsą, kai po 1986 metais įvykusios avarijos žmonės iš didelių teritorijų pasitraukė.

    Rekordiniai medžiai ir saugomos rūšys

    Be gausios augalijos, beveik kiekvienose tirtose kapinėse aptikti įspūdingo skersmens medžiai. Mokslininkai nurodė, kad ne vieno kamieno apimtis viršijo 2 metrus, o dalyje vietų siekė ir daugiau nei 3 metrus.

    Didžiausio užfiksuoto ąžuolo kamieno apimtis sudarė 4,46 metro, o vieno nudžiūvusio medžio kamienas siekė apie 5,1 metro. Tokie rodikliai tyrėjams leidžia daryti prielaidą, kad dalis medžių čia augo daugelį dešimtmečių, o žmonių nebuvimas sumažino kirtimus, žemės judinimą ir nuolatinį teritorijų tvarkymą.

    Ekspedicijoje taip pat pabrėžtas keliuose kapinynuose aptiktas augalas Jurinea cyanoides, priklausantis astrinių šeimai. Ši rūšis minima kaip griežtai saugoma pagal Berno konvencijos nuostatas, todėl jos radavietės tokiose vietose laikomos reikšmingu gamtotvarkos ir apsaugos signalu.

    Ką tai sako apie Černobylio zoną šiandien?

    Pastaraisiais metais vis dažniau akcentuojama, kad Černobylio zona yra sudėtingas reiškinys: dalis teritorijų išlieka užterštos ir reikalauja griežtų saugos taisyklių, tačiau kartu tai viena rečiausių vietų Europoje, kur dideli plotai ilgą laiką buvo palikti be intensyvios žmogaus ūkinės veiklos.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad radiacinė tarša ir ekosistemų atsigavimas nėra priešybės, o greičiau paraleliai egzistuojantys procesai. Vienose vietose biologinė įvairovė gali didėti dėl sumažėjusio žmogaus spaudimo, kitose išlieka rizikos, susijusios su radionuklidų pasiskirstymu dirvožemyje ir augalijoje.

    Tyrimo išvados sustiprina platesnę tendenciją: apleistos, fragmentiškai prižiūrimos ar žmonių ištuštėjusios teritorijos kartais tampa svarbiais koridoriais augalams ir gyvūnams. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad tokie radiniai neturėtų būti suprasti kaip radiacinės taršos „naudos“ įrodymas, o veikiau kaip priminimas, kokią įtaką kraštovaizdžiui daro kasdienė žmogaus veikla.

  • APVA dalins 1,33 mln. eurų: kas ir kaip gali gauti pinigų invazinėms rūšims naikinti

    APVA dalins 1,33 mln. eurų: kas ir kaip gali gauti pinigų invazinėms rūšims naikinti

    Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) paskelbė antrąjį kvietimą teikti paraiškas jungtiniam projektui, skirtam invazinių rūšių naikinimui ir kontrolei. Paraiškas nuo 2026 metų spalio 9 dienos 8 valandos iki lapkričio 9 dienos 17 valandos gali teikti savivaldybių administracijos, gyventojai ir juridiniai asmenys.

    APVA pabrėžia, kad paraiškos vertinamos eilės tvarka pagal registravimo laiką, todėl kvietimas gali baigtis anksčiau, jei bus išdalytos visos numatytos lėšos. Priemonė orientuota į realius darbus konkrečiose radavietėse, o ne į bendras prevencines kampanijas.

    Antrajam kvietimui skirta 1 330 971,28 eurų. Pagrindinis tikslas – stabdyti agresyviai plintančių invazinių rūšių plitimą ir mažinti jų daromą žalą biologinei įvairovei, žemės ūkiui bei žmonių sveikatai.

    Kam numatytas finansavimas

    Didžiausia lėšų dalis suplanuota Sosnovskio ir Mantegacio barščių naikinimui. Šios rūšys laikomos vienomis pavojingiausių dėl intensyvaus plitimo ir žmonėms riziką keliančių nudegimų, todėl darbai dažniausiai turi būti kartojami kelis sezonus iš eilės.

    Taip pat numatytas finansavimas ispaninio ariono kontrolei. Šis invazinis šliužas sparčiai plinta, daro nuostolių daržams ir ūkiams, o efektyvi kontrolė paprastai reikalauja nuoseklių priemonių visame plote, o ne pavienių epizodinių veiksmų.

    Trečioji kryptis – didžiųjų ir kanadinių rykštenių naikinimas. Šie augalai sudaro tankius sąžalynus, išstumia vietines rūšis, keičia buveines ir gali turėti ilgalaikį poveikį ekosistemoms, ypač apleistuose sklypuose ir pakelėse.

    Sąlygos, dokumentai ir terminai

    Finansavimas teikiamas dotacijos forma ir gali siekti iki 100 proc. tinkamų išlaidų. Maksimali suma vienam pareiškėjui iš anksto nenustatyta, nes ji priklauso nuo pasirinktos rūšies, priemonių ir tvarkomo ploto.

    Išlaidos kompensuojamos pagal fiksuotuosius įkainius, o apmokama už per metus faktiškai atliktus darbus, numatytus APVA patvirtintame veiksmų plane. Pareiškėjai gali prašyti iki 30 proc. dotacijos sumos avanso.

    Kartu su paraiška būtina pateikti veiksmų planą, įsipareigojimą laikytis invazinių rūšių kontrolės reikalavimų ir žemės valdymo teisę pagrindžiančius dokumentus. Jei darbai planuojami ne nuosavame sklype, reikalingas savininko sutikimas, o saugomose teritorijose papildomai privalomi suderinimai.

    Tvarkoma teritorija turi būti sužymėta invazinių rūšių informacinėje sistemoje INVA, o veiksmų plane nurodyti plotai turi sutapti su sistemoje pateikiamais radaviečių duomenimis. APVA nurodo, kad paprastai turi būti tvarkoma visa radavietė, o dalinis naikinimas galimas tik aiškiai pagrindus, kodėl plitimas iš gretimų plotų neįmanomas.

    Kaip vyks vertinimas ir atsiskaitymai

    Paraiškos vertinamos per 10 darbo dienų nuo tinkamai pateiktos paraiškos užregistravimo. Sprendimą dėl dotacijos priima APVA direktorius, o apie jį pareiškėjas informuojamas per APVIS.

    Išmokos numatytos kasmet, pateikus mokėjimo prašymą ir dokumentus, patvirtinančius atliktus darbus. Reikės eksperto išvados bei vaizdo medžiagos, fiksuojančios būklę prieš darbus ir po jų, kad būtų aiškiai matomas rezultatas.

    Tarpiniai mokėjimo prašymai turi būti pateikti iki einamųjų metų lapkričio 1 dienos, o galutinis mokėjimo prašymas – iki 2030 metų rugpjūčio 1 dienos. APVA atkreipia dėmesį, kad praleidus lapkričio 1 dienos terminą vėlesni prašymai gali nebebūti priimami.

    Projektas gali būti vykdomas ketverius metus iš eilės, bet ne ilgiau nei iki 2030 metų rugpjūčio 1 dienos. Pasibaigus finansavimui dar vienerius metus privaloma vykdyti prevencinę priežiūrą savo lėšomis, o neužtikrinus tęstinumo gautą finansavimą gali tekti grąžinti.

    Paraiškos teikiamos tik per Aplinkos projektų valdymo informacinę sistemą APVIS. APVA ragina dokumentus parengti iš anksto, nes vertinimas vyksta registravimo eilės tvarka, o kvietimas gali užsidaryti dar nepasibaigus numatytam terminui.

  • Mokslininkai atrado naują milžiniškos vandens lelijos rūšį: netikėta užuomina atėjo iš „Instagram“

    Mokslininkams pavyko identifikuoti naują milžiniškos vandens lelijos rūšį po to, kai vienas žymiausių šios grupės specialistų socialiniuose tinkluose pamatė įtartinai neįprasto augalo nuotraukas. Naujasis augalas pavadintas Victoria colombiana, o jo lapai gali siekti iki 2 metrų skersmenį.

    Rūšies istorija prasidėjo, kai Karališkojo botanikos sodo Kju Londone tyrėjas Carlosas Magdalena „Instagram“ aptiko vaizdus iš Kolumbijos Iniridos regiono. Pirminė prielaida buvo, kad nuotraukose matoma plačiau paplitusi Victoria amazonica, tačiau vieta neatitiko iki tol žinomų genties Victoria arealų.

    Įtarimus sustiprino palydoviniai vaizdai: internetiniuose žemėlapiuose tyrėjas įžvelgė kelis ypač didelius lapus, būdingus tik milžiniškoms vandens lelijoms. Palyginus nuotraukas su vietinių gidų pateikta informacija, tapo aišku, kad gali būti kalbama apie iki šiol moksliškai neaprašytą rūšį.

    Vėliau buvo suburta bendra komanda su Bogotos Jose Celestino Mutis botanikos sodo specialistais ir vietinių bendruomenių atstovais. Ekspedicija į atokias, užliejamas atogrąžų miškų teritorijas truko kelias dienas, o pirmieji rasti augalai nežydėjo, todėl botanikams trūko svarbiausio įrodymo oficialiam rūšies aprašymui.

    Lemiamas proveržis įvyko naktį, kai vietinis vairininkas, priklausantis čiabuvių bendruomenei, pasiūlė dar vieną vietą, kur gali augti daugiau lelijų. Komanda išplaukė apie 1 valandą nakties ir prieš aušrą pasiekė nedidelį ežerą džiunglių gilumoje, kur rado kelis augalus, įskaitant žydintį egzempliorių.

    Žiedai botanikams yra esminiai, nes leidžia tiksliai palyginti morfologinius požymius ir parengti herbariumo pavyzdį, kurio reikia oficialiam aprašymui. Būtent žydintis augalas suteikė galimybę parengti mokslinį rūšies aprašą, vėliau publikuotą taksonomijai skirtame leidinyje.

    Specialistai pabrėžia, kad tokie atradimai vis dažniau remiasi ne vien tradicinėmis ekspedicijomis, bet ir šiuolaikinėmis priemonėmis: socialiniais tinklais, palydoviniais vaizdais bei vietinių bendruomenių žiniomis. Pasak tyrėjų, tai priminimas, kiek dar mažai žinome apie biologinę įvairovę net ir gana gerai tyrinėtuose regionuose.

    Tuo pat metu mokslininkai įspėja, kad Victoria colombiana gali būti labai reta: gamtoje aptinkamų individų skaičius, remiantis lauko stebėjimais, vertinamas kaip nedidelis. Dėl to planuojama rinkti sėklas ir auginti augalus botanikos soduose, taip pat toliau ieškoti papildomų populiacijų pasitelkiant palydovinius duomenis.

    Tyrėjai svarsto, kad rūšies apsaugai gali prireikti kelių krypčių sprendimų: nuo natūralių buveinių stebėsenos iki atsarginių populiacijų sukūrimo lengviau pasiekiamuose vandens telkiniuose. Tokia praktika kai kuriais atvejais padeda sumažinti išnykimo riziką, ypač kai natūralios buveinės yra labai izoliuotos.

    Taip pat neatmetama, kad ateityje ši vandens lelija galėtų tapti vietos ekoturizmo traukos objektu, jei tai būtų daroma atsakingai ir netrikdant buveinių. Mokslininkai pabrėžia, kad pirmas žingsnis į apsaugą yra pats žinojimas, kad rūšis egzistuoja, ir nuoseklus jos paplitimo bei būklės vertinimas.

  • Nauja sodo mada iš Britanijos: tvarka priekyje, netvarka gale – kodėl tai verta išbandyti?

    Nauja sodo mada iš Britanijos: tvarka priekyje, netvarka gale – kodėl tai verta išbandyti?

    Kas yra mullet sodininkystė?

    Pastaraisiais metais Didžiojoje Britanijoje išpopuliarėjo vadinamoji mullet sodininkystė: priekinė sodo dalis išlaikoma tvarkinga, o mažiau matomose vietose leidžiama atsirasti kontroliuojamai natūraliai netvarkai. Idėja pasiskolinta iš šukuosenos principo, kai tvarka matoma priekyje, o laisvesnis stilius paliekamas gale.

    Praktiškai tai reiškia, kad reprezentacinė zona prie įėjimo ar terasos šienaujama, ravima ir prižiūrima reguliariai. Tuo metu už namo, prie gyvatvorių, po krūmais ar sodo pakraščiuose paliekama daugiau lapų, žolės, stiebų ir natūralių slėptuvių.

    Kodėl tai laikoma nauda gamtai?

    Tokio požiūrio šalininkai pabrėžia, kad per daug intensyvus sodo švarinimas gali mažinti smulkių gyvūnų ir vabzdžių buveines. Nukritę lapai, nupjauta žolė ir palikti stiebai tampa vietomis, kur slepiasi ir žiemoja įvairūs bestuburiai, o tai svarbu ir paukščiams, ir visai maisto grandinei.

    Paliktos augalinės liekanos ilgainiui suyra ir virsta organine medžiaga, kuri gerina dirvožemio struktūrą bei drėgmės išlaikymą. Tai aktualu šylant klimatui ir dažnėjant sausringiems periodams, nes mulčas gali padėti mažinti vandens garavimą nuo dirvos paviršiaus.

    Kaip pritaikyti lietuviškame sode?

    Lengviausia pradėti rudenį, kai įprastai tvarkomos gėlynų ir daržo lysvės. Užuot išgrėbus visus lapus iki paskutinio, dalį jų galima perkelti į sodo galą ir palikti po krūmais ar medžiais kaip natūralų mulčą.

    Dar viena paprasta praktika yra genėjimo atliekų smulkinimas ir palikimas vietoje. Smulkios šakos, sukrautos po krūmais ar mažiau matomame pakraštyje, sudaro mikrobuveines ir palaipsniui praturtina dirvą, sumažindamos poreikį išvežti žaliąsias atliekas.

    Vejoje taip pat galima taikyti kompromisą: matomose vietose pjauti dažniau, o sodo pakraščiuose ar sunkiau pasiekiamuose kampuose palikti aukštesnę žolę. Toks sprendimas leidžia išlaikyti estetiką, bet kartu sukuria erdvę augalams, kurie žydi ir pritraukia apdulkintojus.

    Vis dėlto specialistai pataria nepersistengti: storas, suslėgtų lapų sluoksnis ant vejos gali ją dusinti ir skatinti ligas. Todėl saugiausia lapus palikti ten, kur jie netrukdys žolei, arba paskleisti plonesniu sluoksniu, kad jie galėtų natūraliai suirti.

    Mullet sodininkystė iš esmės siūlo ne apsileisti, o tvarkyti protingiau: dalį sodo skirti reprezentacijai, o dalį palikti gamtai. Toks balansas vis dažniau siejamas su tvaresne priežiūra, mažesnėmis sąnaudomis ir gyvesniu, biologiškai įvairesniu kiemu.

  • Per dvi savaites prie Argentinos aptiko 57 naujas rūšis: giliavandenis kanjonas atvėrė paslaptis

    Per dvi savaites prie Argentinos aptiko 57 naujas rūšis: giliavandenis kanjonas atvėrė paslaptis

    Vos per dvi savaites mokslininkų ekspedicija Pietų Atlante, netoli Argentinos krantų, identifikavo 57 gyvūnų rūšis, kurios iki šiol nebuvo aprašytos moksle. Tyrimai vyko Mar del Plata povandeninio kanjono zonoje, kur gylis siekia apie 3,5 kilometro.

    Misiją vykdė iniciatyva The Nippon Foundation – Nekton Ocean Census, bendradarbiaudama su Schmidt Ocean Institute. Komanda rinko mėginius ir filmavo giliavandenius organizmus, pasitelkdama nuotoliniu būdu valdomą giliavandenį aparatą, pritaikytą darbui didžiuliame slėgyje.

    Kas aptikta kanjono gelmėse

    Pasak tyrėjų, tarp naujai užfiksuotų organizmų dominavo smulkūs vėžiagyviai ir dygiaodžiai. Ekspedicijos duomenimis, buvo aptikta 20 naujų rūšių irklakojų, 22 dygiaodžių, 14 geliančiųjų bei vienas moliuskas – jūrinis sparnasparnis.

    Gelmėse gyvenančios rūšys dažnai būna prisitaikiusios prie nuolatinės tamsos ir menko maisto kiekio, todėl jų sandara gali atrodyti neįprasta: nuo permatomų audinių iki specifinių jutimo organų. Tokios ekosistemos laikomos vienomis mažiausiai ištirtų planetoje, nes jų tyrimas brangus ir techniškai sudėtingas.

    Kodėl rezultatai pasirodo vėliau

    Nors pati ekspedicija vyko anksčiau, atradimų patvirtinimas užtrunka, nes rūšys negali būti „paskelbtos“ vien iš vaizdo įrašų. Taksonomams reikia palyginti mėginius su jau aprašytomis rūšimis, atlikti morfologinius tyrimus, o vis dažniau ir genetines analizes.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vienas svarbiausių tokio darbo aspektų yra tarptautinis bendradarbiavimas, nes kai kuriose organizmų grupėse pasaulyje yra nedaug aktyvių specialistų. Kartu tai tampa galimybe ugdyti jaunuosius taksonomus ir greitinti rūšių atpažinimą.

    „Tarptautinis bendradarbiavimas taksonomijoje yra kritiškai svarbus, ypač grupėse, kuriose aktyvių specialistų yra nedaug“, – sakė CONICET ir Museo Argentino de Ciencias Naturales mokslininkas dr. Danielis Lauretta.

    Žmones įtraukė ir tiesioginė transliacija

    Ekspedicijos metu komanda buvo surengusi ir tiesioginę transliaciją iš giliavandenio nusileidimo, kuri, organizatorių teigimu, pritraukė apie 4 000 000 žiūrovų. Mokslininkai tikisi, kad viešumas padės didinti susidomėjimą mažai pažintomis vandenynų buveinėmis ir jų apsauga.

    Specialistai primena, kad tokie atradimai svarbūs ne vien dėl smalsumo: giliavandenė biologinė įvairovė padeda geriau suprasti, kaip veikia globalios anglies apytakos procesai ir kaip ekosistemos reaguoja į šylančius vandenynus bei deguonies mažėjimą. Kuo tiksliau žinoma, kas gyvena gelmėse, tuo pagrįstesni sprendimai dėl jūrų erdvių valdymo.

    „57 naujų rūšių ir penkių naujų genčių nustatymas per vos dvi savaites parodo, kokia veiksminga gali būti bendradarbiavimu paremta taksonomija“, – teigė Ocean Census mokslinė vadovė dr. Michelle Taylor.

  • Po daugiau nei 150 metų pertraukos Indijoje vėl pastebėta reta nuodinga smėlio gyvatė

    Indijos Gudžarato valstijoje miškininkai patruliuodami miško teritoriją užfiksavo retą smėlio gyvatę Psammophis schokari, kuri šiame regione nebuvo patikimai matyta nuo 1872 metais atliktų stebėjimų. Naujasis radinys, patvirtintas nuotraukomis ir vaizdo įrašais, keičia iki šiol vyravusią prielaidą, kad rūšis iš šios arealo dalies buvo išnykusi.

    Pasak vietos specialistų, gyvatė pastebėta tada, kai pareigūnai mėgino patraukti nuo kelio kitą roplį, kad šis nepatektų po transporto priemonėmis. Būtent tokiomis situacijomis dažniausiai ir užfiksuojami reti gyvūnai, nes keliai ir takai tampa vietomis, kur žmogus ir laukinė fauna susikerta dažniausiai.

    Rūšies identifikavimas atliktas remiantis vizualine medžiaga, kuri perduota herpetologams. Tokia praktika šiandien tapo įprasta, nes aukštos raiškos telefonų kameros leidžia greitai įvertinti požymius, o prireikus vėliau organizuoti tikslines ekspedicijas, nepadarant papildomo poveikio gyvūnui.

    Faktas, kad Psammophis schokari vėl aptikta Gudžarate, gali reikšti kelis scenarijus: rūšis regione išliko visą laiką, tačiau buvo itin retai sutinkama, arba jos populiacija atsigavo pasikeitus buveinėms ir klimatinėms sąlygoms. Mokslininkams dabar svarbiausia nustatyti, ar tai pavienis individas, ar ženklas, kad egzistuoja stabilus vietinis paplitimas.

    Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad 1872 metais šią gyvatę regione fiksavo XIX amžiaus gamtininkai, o vėlesni patikimi patvirtinimai nebuvo registruojami daugiau nei 150 metų. Tokie ilgi „tylos“ laikotarpiai gamtoje nėra neįprasti: kai kurios rūšys laikomos lokaliai išnykusiomis, kol atsitiktinai aptinkamos iš naujo, ypač sunkiai pasiekiamose ar menkai tirtose teritorijose.

    Šios smėlio gyvatės arealas apima Šiaurės Afriką, Artimuosius Rytus, Arabijos pusiasalį ir dalį Pietų Azijos. Ji sutinkama ir tokiose šalyse kaip Pakistanas bei Afganistanas, todėl jos grįžimas į Gudžaratą geografiškai nėra neįtikėtinas, tačiau regionui tai vis tiek itin retas ir svarbus patvirtinimas.

    Psammophis schokari dažnai apibūdinama kaip labai greita, karščiui prisitaikiusi gyvatė. Ji medžioja judrią grobio bazę, dažniausiai driežus, kartais smulkius graužikus ar paukščius, o greitis padeda tiek medžioklėje, tiek judant įkaitusiu smėliu, kad kontaktas su karštu paviršiumi būtų kuo trumpesnis.

    Nors rūšis laikoma nuodinga, specialistai pabrėžia, kad jos nuodų poveikis paprastai nėra priskiriamas prie pačių stipriausių, tačiau bet koks įkandimas gali būti pavojingas ir reikalauja medicininės apžiūros. Laukinėje gamtoje gyvatės dažniausiai vengia žmogaus, o incidentai kyla tada, kai gyvūnas užspeičiamas arba bandomas paimti į rankas.

    Po tokio radinio paprastai planuojami papildomi lauko tyrimai, siekiant patikrinti, ar regione yra daugiau individų, kokiose buveinėse jie laikosi ir kokios grėsmės jiems kyla. Tyrėjams svarbu įvertinti ir žmogaus veiklos poveikį, nes kelių infrastruktūra, žemėnaudos pokyčiai bei buveinių fragmentacija dažnai tampa lemiamais faktoriais roplių populiacijoms.

    Jei bus patvirtinta, kad Gudžarate egzistuoja bent minimali populiacija, tai gali paskatinti tikslines apsaugos priemones ir tikslesnį rūšies paplitimo žemėlapio atnaujinimą. Toks atvejis taip pat primena, kad net ir gerai žinomuose regionuose biologinė įvairovė gali slėpti netikėtų atradimų.

  • Karpatų Sinegoros parke prie vandens užfiksuotas jaunas miškinis katinas: spėjama, ieškojo žuvies

    Ukrainos Karpatų nacionaliniame gamtos parke Sinegora Ivano Frankivsko srityje pastebėtas jaunas miškinis katinas (Felis silvestris). Gyvūnas užfiksuotas prie vandens, o gamtos stebėtojai svarsto, kad jis galėjo tykoti žuvies.

    Nuotraukomis socialiniame tinkle pasidalijęs autorius pasakojo, kad katinas sėdėjo ant akmens ir kurį laiką žiūrėjo į vandenį. Pasak jo, susidūrus žvilgsniais, teko vos kelios sekundės kadrui, o tada gyvūnas greitai pasitraukė į mišką.

    „Kai vienas kitą pastebėjome, turėjau tik kelias sekundes padaryti nuotrauką, o tada jis staigiai įveikė statų uolėtą šlaitą ir dingo miške“, – sakė nuotraukų autorius.

    Stebėtojų vertinimu, tai greičiausiai apie 6–7 mėnesių amžiaus jauniklis, tačiau pagal sudėjimą jis priminė tvirtą suaugusį naminį katiną. Miškiniai katinai yra gerokai masyvesni už daugumą naminių, jų kailis tankesnis, o uodega trumpesnė ir ryškiai žieduota, su tamsiu galu.

    Ši rūšis paprastai vengia žmonių ir yra aktyviausia sutemus bei naktį, todėl tokie pastebėjimai laikomi gana retais. Miškiniai katinai dažniausiai medžioja smulkius graužikus ir paukščius, tačiau palankiomis sąlygomis gali gaudyti ir kitą grobį prie vandens telkinių.

    Nacionalinis gamtos parkas Sinegora įkurtas 2009 metais, jo plotas siekia 10 866 hektarus. Parke saugomos aukščiausių Gorganų kalnų masyvo viršūnių ekosistemos ir kalnų kraštovaizdžiai, kuriuose akmenynai kaitaliojasi su subalpinėmis pievomis.

    Gamtosaugininkai primena, kad sutikus laukinį gyvūną svarbu laikytis atstumo ir nebandyti jo vilioti maistu. Triukšmas ir per arti priėję žmonės gali išprovokuoti stresą, o jauniems individams tai ypač pavojinga, nes jie dar tik mokosi savarankiškai išgyventi.

    Kodėl tokie stebėjimai svarbūs?

    Miškinių katinų fiksavimas padeda geriau suprasti jų paplitimą ir buveines, ypač kalnuotose vietovėse, kur stebėsena sudėtingesnė. Nuotraukos ir tiksliai nurodyta vieta specialistams gali būti naudingi duomenys vertinant populiacijos būklę ir migracijos kelius.

    Be to, tokie atvejai primena apie natūralių buveinių vertę ir poreikį jas saugoti. Kuo vientisesni miškų masyvai ir ramesnės pakrančių zonos, tuo daugiau galimybių plėšrūnams rasti maisto ir išvengti konflikto su žmogumi.

  • Pasodinkite 3 krūmus iki žiemos: vietoj tujų sienos galite privilioti retą sodo gyventoją

    Pasodinkite 3 krūmus iki žiemos: vietoj tujų sienos galite privilioti retą sodo gyventoją

    Gyvatvorė, kuri tampa namais

    Lygi tujų siena suteikia privatumo, tačiau biologinei įvairovei ji dažnai yra skurdi. Kur kas vertingesnė išeitis sodui yra mišri gyvatvorė iš kelių vietinių rūšių, kuri sukuria maisto, slėptuvių ir judėjimo koridorių tinklą.

    Tokia aplinka ypač palanki lazdyninei miegapelei, dar vadinamai riešutine miegapele. Tai mažas, rusvo kailio graužikas, didžiąją laiko dalį praleidžiantis krūmuose ir medžių lajose, vengiantis atvirų plotų.

    Kodėl rudenį jai svarbu maistas?

    Ruduo miegapelėms yra intensyvaus maitinimosi metas, kai jos kaupia energijos atsargas ilgam žiemos miegui. Europos gyvūnijos tyrimuose nurodoma, kad lazdyninės miegapelės žiemoja maždaug nuo spalio iki balandžio, o prieš hibernaciją jų kūno masė gali smarkiai padidėti.

    Joms itin svarbu, kad krūmai būtų susodinti glaudžiai ir sudarytų ištisinę žalią juostą. Tuomet gyvūnas gali judėti šakomis, beveik nenusileisdamas ant žemės, kur rizika tapti plėšrūnų grobiu yra didesnė.

    Trys augalai, kurie daro skirtumą

    Vienas vertingiausių pasirinkimų yra paprastasis lazdynas. Jis duoda kaloringus riešutus, kurie rudenį tampa svarbiu energijos šaltiniu, o miegapelės buvimą kartais išduoda būdingai apgraužti kevalai.

    Antras augalas, kurį verta palikti ar pasodinti, yra gervuogė. Dygliuotų ūglių raizgalynė sudaro saugias slėptuves ir vietas lizdams, o vėlyvesnė vaisių branda papildo rudeninį racioną.

    Trečiasis pasirinkimas yra sausmedis, ypač miškinių sausmedžių grupės vijoklinės rūšys. Jos apraizgo krūmus, sujungia šakas tarpusavyje ir sustiprina gyvatvorės struktūrą, todėl atsiranda daugiau priedangos bei patogių judėjimo kelių.

    Kada sodinti ir kaip prižiūrėti?

    Krūmus patogiausia sodinti nuo lapkričio iki kovo, vengiant laikotarpių, kai įšalusi žemė. Šiuo metu plikomis šaknimis parduodami sodinukai dažnai gerai prigyja ir paprastai nereikalauja intensyvaus laistymo.

    Praktiškas atstumas tarp sodinukų dažniausiai yra apie 80 centimetrų iki 1 metro, kad per kelerius metus susiformuotų tanki siena. Suaugusi mišri gyvatvorė neretai užauga iki 2–3 metrų aukščio, ypač jei lazdynas derinamas su kitais vietiniais krūmais.

    Ne mažiau svarbi ir priežiūra: per tvarkingas rudeninis švarinimas gali atimti slėptuves. Po krūmais verta palikti dalį lapų, šakelių ir natūralios paklotės, nes miegapelės žiemos guolius gali įsirengti prie pat žemės, tarp šaknų ar po lapais.

    Genint gyvatvores svarbu įvertinti paukščių perėjimo sezoną: daugelyje Europos šalių rekomenduojama vengti intensyvaus karpymo pavasarį ir vasarą. Jei reikia formavimo, saugiau darbus atlikti žiemą ir ne trumpinti visų krūmų vienu metu, o tvarkyti dalimis.

  • Pašilaičių žaliajam gigantui – 3 vizijos: paaiškėjo, kaip keisis Pavilnionių parkas

    Viena didžiausių Pašilaičių viešųjų erdvių, Pavilnionių parkas, artėja prie realių pokyčių: Vilniaus vystymo kompanijos surengtame architektūrinės idėjos konkurse pateiktos trys parko atnaujinimo vizijos. Tikslas aiškus – išlaikyti natūralų želdyną, bet kartu sukurti patogią, saugią ir kasdieniam naudojimui pritaikytą erdvę augančiam rajonui.

    Parko teritorija siekia 5,26 hektaro, joje vyrauja kalvotas reljefas, pušų, beržų ir drebulių medynai bei natūralios pievos. Tokia struktūra vertinama kaip stipri vietos tapatybės dalis, todėl konkurso sąlygose pabrėžtas gamtos autentiškumo išsaugojimas ir atsargus įsikišimas į esamus želdinius.

    Akcentas – ekosistema ir patogūs takai

    Projektuotojams kelti reikalavimai apėmė ne tik estetiką, bet ir aplinkosaugą: numatyta integruoti vertingus esamus želdinius, o naujus augalus parinkti pagal teritorijai būdingas rūšis. Toks požiūris atitinka platesnę Europos miestų praktiką, kai prioritetas teikiamas biologinės įvairovės didinimui ir natūralių buveinių išsaugojimui.

    Svarbi užduoties dalis – aiškus ir patogus takų tinklas, leidžiantis parką patogiai kirsti pėsčiomis. Kartu siekiama subalansuoti skirtingus poreikius: ramų poilsį, kasdienius pasivaikščiojimus ir aktyvesnį laisvalaikį, kad erdvė būtų gyva ne tik savaitgaliais, bet ir darbo dienomis.

    Numatyta taikyti tvarumo sprendimus, įskaitant lietaus vandens surinkimą ir jo panaudojimą teritorijoje, kad parkas būtų atsparesnis liūtims ir sausroms. Miestuose tai tampa vis aktualesne kryptimi dėl dažnėjančių ekstremalių kritulių ir kaitros periodų.

    Ką parkui siūlė vietos bendruomenė?

    Rengiant konkurso užduotį vyko kūrybinės dirbtuvės su vietos gyventojais, kurių įžvalgos įtrauktos į reikalavimus. Bendruomenė akcentavo, kad parkas neturėtų prarasti natūralaus charakterio, o intervencijos turi būti santūrios ir paremtos realiu patogumu.

    Tarp išsakytų lūkesčių – atsakinga šiaurinėje dalyje esančios daubos su augalija priežiūra ir esamų vaismedžių išsaugojimas, šalia jų numatant piknikams tinkamą vietą. Taip pat pabrėžtas poreikis vakarinėje pusėje formuoti želdinių juostą, kuri amortizuotų Vakarinio aplinkelio triukšmą ir mažintų taršos poveikį.

    Gyventojai taip pat ragino kurti natūralios estetikos vaikų erdves, kuriose būtų daugiau gamtinių elementų, o ne vien standartinė įranga. Papildomai išsakytas poreikis aktyvaus laisvalaikio zonoms, įskaitant stalo tenisą, petankę, lauko treniruoklius ir šunų vedžiojimo aikštelę.

    Terminai, pristatymas ir prizinis fondas

    Skelbiama, kad Pavilnionių parkas ir toliau bus atvira, neaptverta ir laisvai prieinama viešoji erdvė, kurioje pirmenybė teikiama judėjimui pėsčiomis. Dviračių srautai planuojami nukreipti parko pakraščiais, pratęsiant esamas trasų jungtis.

    Su trimis konkursui pateiktomis idėjomis bendruomenė galės susipažinti spalio 5 dieną–spalio 16 dieną prekybos centro „Pašilaičiai“ pirmajame aukšte. Projektus vertins komisija, kurios sudėtis, kaip nurodoma, dar tikslinama.

    Nugalėtoją tikimasi paskelbti 2026 metais lapkričio pabaigoje, o su pirmos vietos laimėtoju planuojama pasirašyti projektavimo sutartį. Pagal ją per 18 mėnesių turėtų būti parengtas ir suderintas techninis darbo projektas, o prizinis fondas siekia 22 000 eurų.

    Pirmos vietos laimėtojui numatyta 11 000 eurų, antros – 7 000 eurų, trečios – 4 000 eurų premija. Tolimesni parko pokyčiai priklausys nuo galutinio sprendinio ir vėlesnių projektavimo bei derinimo etapų.