CP v2

Tag: Biologinė įvairovė

  • Minesotos saulės parkai pasėjo vietines pievas: per 5 metus laukinių bičių padaugėjo 20 kartų

    Minesotos saulės parkai pasėjo vietines pievas: per 5 metus laukinių bičių padaugėjo 20 kartų

    Pietų Minesotoje, JAV, dviejuose saulės energijos parkuose po fotovoltiniais moduliais vietoj įprastos nupjautos vejos ar žvyro buvo suformuota vietinių žolių ir laukinių gėlių danga. Per penkerius metus mokslininkų stebėsena parodė ryškų pokytį: vietinių bičių gausa išaugo 20 kartų, o bendras vabzdžių skaičius padidėjo maždaug tris kartus.

    Tyrimas vyko teritorijose, kurios anksčiau buvo intensyviai dirbama žemė. Įrengus saulės parkus arimas sustoja, tačiau dažnai paliekamas sterilus paviršius, menkai naudingas biologinei įvairovei. Šiuo atveju pasirinktas kitas kelias: teritorijos buvo apsėtos vietinėmis prerijų rūšimis, kurios natūraliai žydi skirtingu metu ir sukuria ilgą maitinimosi sezoną apdulkintojams.

    Kaip buvo atlikta stebėsena?

    Apželdinimas pradėtas 2018 metais, o nuo tų metų rugpjūčio tyrėjai kas vasarą kelis kartus grįždavo fiksuoti augalų ir vabzdžių gausą bei įvairovę. Per stebėjimo laikotarpį atlikta 358 atskiri apskaitos vizitai, leidę palyginti, kaip keičiasi buveinė ir kokios rūšys joje įsitvirtina.

    Pirmaisiais metais rezultatai nebuvo įspūdingi: prerijų augalams reikia laiko įsitvirtinti, o žydinčių rūšių gausa didėja palaipsniui. Vis dėlto kasmet augalų rūšių įvairovė plėtėsi, daugėjo skirtingų vabzdžių grupių, o kartu stabiliau formavosi maisto ir slėptuvių tinklas, būtinas apdulkintojams.

    Nauda peržengė tvorą

    Vienas įdomiausių pastebėjimų buvo tai, kad poveikis neapsiribojo saulės parko teritorija. Tyrėjai nustatė, kad apdulkintojai iš žydinčių plotų lankėsi ir kaimyniniuose sojų laukuose, prisidėdami prie žiedų apdulkinimo, o tai gali turėti reikšmės derliaus formavimuisi.

    Tokia „išsiliejanti“ nauda ypač aktuali žemdirbystės regionuose, kur intensyvus žemės naudojimas dažnai sumažina natūralių buveinių plotus. Net palyginti nedidelės, bet nuosekliai prižiūrimos žydinčios salos gali tapti svarbiomis stotelėmis vabzdžiams, kurie kitaip rastų mažiau maisto ir prieglobsčio.

    Kodėl tai svarbu saulės parkams?

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie rezultatai nėra automatiškai pritaikomi visiems saulės parkams: efektą lemia sąmoningas buveinių kūrimas ir priežiūra. Skirtumas tarp biologiškai vertingos pievos ir tvarkingai nupjautos vejos dažnai yra aktyvus valdymas, tinkamas sėklų mišinys ir kantrybė, nes ekosistemai reikia laiko.

    Praktinis argumentas taip pat svarbus: žydinčios pievos gali sumažinti šienavimo poreikį, o tai ilgainiui mažina priežiūros kaštus. Didėjant saulės energetikos mastui, sprendimas, kas augs po moduliais, tampa ne tik estetikos, bet ir poveikio gamtai klausimu.

    „Šie rezultatai rodo, kad tinkamai parinktas apželdinimas gali pagerinti buveinių kokybę ir padidinti vabzdžių įvairovę net pramoninės infrastruktūros teritorijose“, – sakė vienas iš tyrimo autorių, kraštovaizdžio ekologas Leroy J. Walston.

  • Mokslininkai sukūrė pirmą pasaulinį povandeninių žolių pievų žemėlapį: nyksta sparčiau

    Mokslininkai sukūrė pirmą pasaulinį povandeninių žolių pievų žemėlapį: nyksta sparčiau

    Celem autorów tego niezwykłego projektu było określenie lokalizacji tych niezwykle cennych ekosystemów. Co więcej, nowa mapa pozwala śledzić zmiany zachodzące w nich na przestrzeni lat. W praktyce oznacza to przełom, który może znacząco wpłynąć na ochronę bioróżnorodności i przełożyć się na działania związane z przeciwdziałaniem zmianom klimatu.

    Czytaj też: Ewolucja w głębinach oceanów przebiega, jak na obcej planecie. Jest przyspieszona, a jej owoce spędzają naukowcom sen z powiek

    Łąki trawy morskiej od dawna pozostawały w cieniu raf koralowych czy lasów namorzynowych, mimo że pełnią równie istotną rolę w funkcjonowaniu morskich ekosystemów. Chronią wybrzeża przed erozją, poprawiają jakość wody, zapewniają schronienie i miejsce rozrodu dla niezliczonych gatunków ryb, skorupiaków, żółwi morskich czy koników morskich, a jednocześnie magazynują ogromne ilości dwutlenku węgla w osadach dennych. Problem polegał jednak na tym, iż naukowcy przez lata nie dysponowali dokładnymi informacjami o ich rzeczywistym rozmieszczeniu na świecie.

    Badanie, o którym mówimy, stanowi efekt wysiłków przedstawicieli Arizona State University. Nie działali oni jednak sami, ponieważ wsparli się sztuczną inteligencją oraz niemal 4,8 mln zdjęć wykonanych przez satelity Sentinel-2. Algorytmy głębokiego uczenia – wytrenowane na podstawie tysięcy obserwacji prowadzonych przez nurków i badaczy z różnych części świata – wykazały się teraz swoimi możliwościami. Były w stanie między innymi odróżnić trawę morską od koralowców, glonów, piasku czy skał z dokładnością sięgającą 10 metrów.

    Efektem prac jest pierwsza globalna mapa trawy morskiej w wysokiej rozdzielczości. Naukowcy oszacowali, że płytkowodne łąki zajmują obecnie około 148,5 tysiąca kilometrów kwadratowych. Aż 69 procent całkowitej powierzchni znajduje się w zaledwie pięciu krajach: na Bahamach, Kubie, w Stanach Zjednoczonych, Australii i Indonezji. Jednocześnie analiza wykazała, że jedynie około 20 procent tych obszarów znajduje się w granicach morskich obszarów chronionych.

    Badacze porównali również dane z lat 2019-2020 z obrazami wykonanymi w latach 2023-2024. Wyniki pokazują, że w ciągu zaledwie czterech lat świat utracił około 4 procent powierzchni łąk trawy morskiej, a kolejne 4,2 procent uległo znacznemu pogorszeniu, przechodząc z gęstej do rzadkiej roślinności. Średnie tempo zanikania tych ekosystemów wynosiło około 1 procent rocznie.

    Czytaj też: Opowieści o świecącym oceanie sięgają tam setek lat wstecz. Enigmatyczny blask nadal zadziwia świat nauki

    Przyczyny strat okazują się zróżnicowane. W wielu regionach odpowiada za nie działalność człowieka, przede wszystkim rozwój infrastruktury przybrzeżnej, zanieczyszczenia i spływ nawozów do mórz. W innych przypadkach wpływ miały ekstremalne zjawiska pogodowe, takie jak huragany czy fale upałów w oceanach, które stają się coraz częstsze wraz z postępującymi zmianami klimatu. Naukowcy podkreślają jednak, że do pełnego zrozumienia tych zależności konieczne będą dalsze, wieloletnie obserwacje.

    Nowa mapa pozwoliła również oszacować ilość węgla magazynowanego przez podwodne łąki. Według wyliczeń w samych górnych 30 centymetrach osadów znajduje się około 640 teragramów węgla. To ilość odpowiadająca rocznej emisji dwutlenku węgla generowanej przez około 500 milionów samochodów. Autorzy badania zaznaczają jednak, iż rzeczywiste zasoby są prawdopodobnie znacznie większe, ponieważ osady denne sięgają dużo głębiej niż objęta ekspertyzami warstwa.

    Źródło: Nature

  • „Volkswagen“ gamykloje 100 avių pakeitė žoliapjoves: kaip veikia saulės parkas ir nauda gamtai

    „Volkswagen“ gamykloje Lenkijos Vžesnios mieste dalis teritorijos prižiūrima ne technika, o 100 avių banda. Gyvūnai gano žolę po daugiau nei 31 000 saulės modulių ir taip pakeičia įprastas žoliapjoves, kurias reikėtų naudoti visą sezoną.

    Sprendimas pasirinktas kartu siekiant kelių tikslų: palaikyti tvarką po fotovoltiniais moduliais, mažinti priežiūros kaštus ir triukšmą, taip pat prisidėti prie biologinės įvairovės. Tokie projektai vis dažniau įvardijami kaip agrivoltika, kai viena žemės teritorija naudojama ir energijai, ir žemės ūkiui.

    Gamykloje įrengtas saulės parkas užima apie 27 hektarus ir jo įrengtoji galia siekia 18,3 megavato. Skelbiama, kad saulėtomis dienomis ši elektrinė gali padengti visą gamyklos elektros poreikį, todėl objektas tampa svarbia vietinės energijos tiekimo grandimi.

    Pasak projekto organizatorių, avys natūraliai palaiko tinkamą augalijos aukštį ir padeda išvengti darbų, kurie įprastai reikalauja degalų, technikos priežiūros ir papildomų darbuotojų laiko. Be to, gyvūnai karštomis dienomis gali slėptis modulių šešėlyje, o pati teritorija lieka mažiau trikdoma mechaninio pjovimo.

    „Ši fotovoltinė ferma šiandien gamina ne tik žaliąją energiją. Ji taip pat tapo vieta, kur palaikome biologinę įvairovę, vietos žemės ūkį ir mokslinius tyrimus“, – sakė „Volkswagen Poznań“ Vžesnios gamyklos direktorė Marzena Pillich-Gronksa.

    Į projektą įtraukta Didžiosios Lenkijos regionui būdinga veislė, kuri minima ir genetinio paveldo išsaugojimo programose. Banda į teritoriją atgabenta balandžio pabaigoje ir planuojama, kad ji čia ganysis iki rudens, prižiūrima gyvulininkystės specialistų.

    Avių augintoja Justyna Nowak-Gaek teigia, kad gyvūnai greitai priprato prie naujos aplinkos ir elgiasi ramiai, išsiskirstydami į mažesnes grupes skirtingose parko vietose. Tokia elgsena paprastai laikoma ženklu, kad banda nejaučia nuolatinio streso ir teritorijoje jaučiasi saugiai.

    Projektą įgyvendinusi ir saulės elektrinę eksploatuojanti bendrovė „Quanta Energy“ pabrėžia, kad toks modelis gali tapti pavyzdžiu kitoms pramoninėms teritorijoms Europoje. Praktikoje tai reiškia, kad atsinaujinančios energetikos plėtra gali būti derinama ne tik su kraštovaizdžio apsauga, bet ir su konkrečiais sprendimais, mažinančiais poveikį aplinkai.

    Panašios krypties sprendimai pastaraisiais metais daugėja ir kituose regionuose, pavyzdžiui, plėtojant plūduriuojančias saulės elektrines vandens telkiniuose. Tokiose sistemose akcentuojama dviguba nauda: elektros gamyba ir mažesnis vandens garavimas, todėl atsinaujinanti energetika vis dažniau kuriama kaip infrastruktūra, sprendžianti daugiau nei vieną uždavinį.

  • Bebrai per ketverius metus atgaivino nualintą ūkį Britanijoje: žemė vėl neša pelną

    Didžiojoje Britanijoje įgyvendinamas gamtos atkūrimo projektas parodė, kad bebrai gali tapti ne tik biologinės įvairovės, bet ir ekonominės grąžos varikliu. Per ketverius metus apleistos, nusausintos žemės teritorija buvo paversta į pelną generuojantį plotą, kuriame pagrindinį darbą atlieka vadinamieji natūralūs ekosistemų inžinieriai.

    Projekto pradžia siejama su 2022 metais, kai gamtosaugos bendrovė įsigijo apie 617 hektarų buvusios žemės ūkio paskirties teritorijos. Sandorio vertė siekė maždaug 16 000 000 eurų, o pagrindinis sprendimas buvo nedelsiant pradėti ardyti senas drenažo sistemas, dešimtmečiais sausinusis laukus ir sumažinusias natūralių buveinių kiekį.

    Tuomet pasirinktas netradicinis, bet moksliškai pagrįstas kelias: į teritoriją integruoti bebrus, kurie kurdami užtvankas ir šlapynes keičia vandens režimą. Tokie pokyčiai paprastai sulėtina vandens nutekėjimą, padidina drėgmės kaupimąsi dirvožemyje ir gali sumažinti staigių potvynių riziką žemiau esančiose vietovėse.

    Kadangi laisvas šių gyvūnų paleidimas šalyje yra ribojamas, bebrams įrengtas didelis aptvertas natūralios gamtos voljeras. Projekto valdytojai pabrėžia, kad gyvūnai stebimi, o pabėgimo atveju būtų grąžinti atgal, taip siekiant nuraminti kaimyninių ūkių savininkų baimes dėl galimo laukų užliejimo.

    Praktinis efektas pasimatė greitai: šlapynių plotai tapo buveine vabzdžiams, paukščiams ir kitiems gyvūnams, o vandens sulaikymas prisidėjo prie kraštovaizdžio atsparumo sausrų ir liūčių svyravimams. Tokie projektai pastaraisiais metais vis dažniau pristatomi kaip priemonė vienu metu spręsti kelias problemas: klimato kaitos poveikį, biologinės įvairovės nykimą ir prastėjančią dirvožemio būklę.

    Komercinė projekto dalis taip pat įgavo pagreitį. Teritorijos valdytojai sudarė sutartį dėl anglies kreditų tiekimo 30 metų laikotarpiui, kurios vertė siekia apie 1 200 000 eurų, o kaina, kaip skelbiama, buvo aukštesnė nei įprasta rinkoje.

    Tai aiškinama tuo, kad investuotojams ir pirkėjams svarbus ne vien anglies dioksido sugėrimas, bet ir papildoma nauda: buveinių atkūrimas, didesnė rūšinė įvairovė bei vandens pertekliaus valdymas. Kitaip tariant, vienas projektas generuoja kelis pamatuojamus rezultatus, kuriuos galima panaudoti tiek tvarumo strategijose, tiek poveikio kompensavimo schemose.

    Be anglies kreditų, teritorijos valdytojai parduoda biologinės įvairovės prieaugio vienetus, kuriuos nekilnojamojo turto vystytojai naudoja kompensuodami gamtai padarytą žalą naujuose projektuose. Bendrovės vertinimu, tokių ekologinių aktyvų potenciali vertė gali viršyti 41 000 000 eurų, o tai rodo, kaip sparčiai auga rinka, kurioje gamtos atkūrimas tampa finansiniu instrumentu.

    Šis atvejis išryškina ir platesnę tendenciją: gamtos atkūrimo sprendimai vis dažniau lyginami su brangia inžinerine infrastruktūra. Ten, kur anksčiau būtų reikėję milijoninių investicijų vandens sulaikymo ar šlapynių atkūrimo darbams, dalį funkcijų gali atlikti gyvūnai, o žmogaus vaidmuo tampa daugiau planavimo, priežiūros ir rizikų valdymo klausimu.

    Nors tokie projektai kelia diskusijų dėl poveikio kaimyninėms teritorijoms, jų populiarumas auga dėl aiškiai įvardijamos naudos ir ekonominių mechanizmų. Bebrų sukurtos šlapynės daug kur laikomos vienu iš paprasčiausių būdų atkurti natūralią hidrologiją, o kartu su anglies ir biologinės įvairovės rinkomis tai tampa modeliu, kurį vis dažniau svarsto ir kiti žemės savininkai.

  • Norvegijos Smola saloje nudažius vieną vėjo turbinos mentę juodai, erelių žūčių beveik nebeliko

    Norvegijos Smola saloje nudažius vieną vėjo turbinos mentę juodai, erelių žūčių beveik nebeliko

    Norvegijos vakarinėje pakrantėje esančioje Smola saloje ilgą laiką fiksuota viena opiausių vėjo energetikos problemų: po vėjo jėgainių rotoriais randami žuvę didieji plėšrieji paukščiai, ypač jūriniai ereliai. Ši vieta laikoma svarbia jų buveine, todėl kiekvienas žuvęs suaugęs paukštis daro neproporcingai didelę įtaką populiacijai.

    Situaciją pakeitė, atrodytų, paprastas sprendimas: dalyje jėgainių viena iš trijų menčių buvo nudažyta juodai. Idėja rėmėsi prielaida, kad vienoda balta rotoriaus plokštuma paukščio regai greitai besisukant susilieja, o kontrastinga mentė padeda geriau atskirti judesį ir laiku sureaguoti.

    Kodėl mentės paukščiui „dingsta“?

    Greitai besisukančios mentės sudaro vadinamąjį judesio išsiliejimo efektą, kai akis sunkiau fiksuoja aiškią formą. Plėšrieji paukščiai medžiodami neretai žiūri žemyn, todėl priekyje esanti kliūtis gali būti pastebėta per vėlai, ypač kai artėjama kampu, kuriame rotoriaus judesys atrodo mažiau ryškus.

    Vėjo turbinos mentės galuose juda dideliu greičiu, tad net trumpa delsos akimirka gali tapti lemtinga. Dėl to vėjo parkų operatoriai įvairiose šalyse ieško priemonių, kurios mažintų susidūrimų riziką, bet nereikalautų brangių konstrukcinių pakeitimų ar nuolatinių stabdymų.

    Eksperimentas Smola saloje

    Smola vėjo parke juodai nudažyta viena mentė buvo pritaikyta daliai turbinų, o dalis liko nepakeistos palyginimui. Žuvusių paukščių paieška vyko sistemingai, įskaitant apmokytų šunų naudojimą, kad būtų surenkami patikimesni duomenys apie susidūrimus abiejose turbinų grupėse.

    Ilgesnio laikotarpio stebėjimai parodė aiškią tendenciją: turbinose su viena juoda mente paukščių žūčių buvo gerokai mažiau. Viešai aptarti rezultatai rodė maždaug 72 proc. mažėjimą, o jūrinių erelių atveju po nudažytomis turbinomis tam tikru laikotarpiu apskritai nefiksuota žuvusių paukščių.

    „Kontrastinga mentė tikėtina suardo vizualinį judesio išsiliejimą ir suteikia paukščiui papildomas sekundės dalis manevrui“, – sakė tyrimų kryptį komentavę specialistai, aiškindami, kodėl toks paprastas pakeitimas gali duoti apčiuopiamą efektą.

    Ką tai reiškia vėjo energetikai?

    Nors Smola salos rezultatai sulaukė didelio susidomėjimo, mokslininkai pabrėžia, kad vieno objekto duomenų nepakanka universalioms išvadoms. Paukščių elgseną ir susidūrimų riziką lemia reljefas, migracijos keliai, vietinės rūšys, oro sąlygos ir turbinų išdėstymas, todėl kitose vietovėse poveikis gali skirtis.

    Dėl to panašūs sprendimai yra testuojami ir kitose šalyse, o kartu vertinamos alternatyvos: laikini turbinų stabdymai intensyvių migracijų metu, pažangesni aptikimo radarai, teritorijų planavimas atokiau nuo jautrių buveinių. Vis dėlto vienos mentės nudažymas išlieka patrauklus dėl nedidelių sąnaudų ir galimybės pritaikyti esamoms turbinoms be didelių rekonstrukcijų.

    Smola salos istorija rodo, kad vėjo energetikos plėtra ir biologinės įvairovės apsauga nebūtinai turi konfliktuoti: kartais didžiausią pokytį sukuria paprastas, bet moksliškai pagrįstas dizaino koregavimas. Ar tai taps plačiai taikomu standartu, priklausys nuo tolimesnių tyrimų ir rezultatų kituose vėjo parkuose.

  • Airijos vėjo jėgainių parke netikėta nauda: saugoma pelkinė margaspalvė drugelė suklestėjo

    Airijos vėjo jėgainių parke netikėta nauda: saugoma pelkinė margaspalvė drugelė suklestėjo

    Diskusijos dėl vėjo jėgainių poveikio gyvūnijai neslūgsta: dažniausiai kalbama apie paukščių žūtis nuo besisukančių menčių ir buveinių trikdymą. Vis dėlto viename Airijos vėjo parke išryškėjo ir priešinga istorijos pusė – teigiami pokyčiai pastebėti ne danguje, o pievose po turbinomis.

    Šiaurės Airijoje, Fermano grafystėje veikiančiame Teiges Mountain vėjo jėgainių parke gaminama elektra, tačiau kartu čia fiksuotas ir retas gamtosaugos rezultatas. Teritorijoje pritaikyta buveinių tvarkymo praktika sukūrė palankias sąlygas itin pažeidžiamai rūšiai – pelkinei margaspalvei drugeliui.

    Kas padėjo drugeliams?

    Parką valdanti bendrovė „Energia Group“ teigia, kad nuo pat projekto pradžios buvo taikomas buveinių priežiūros ir gerinimo planas. Vienas svarbiausių elementų – tiksliai sureguliuotas žolės aukštis, pasiektas planuojant galvijų ganymą.

    Tokiose buveinėse nuokrypiai greitai sugriauna pusiausvyrą: per mažas ganymas lemia žolės suvešėjimą, o per intensyvus – augalijos nuskurdimą. Šiuo atveju pasirinkta strategija leido išlaikyti drugeliui reikalingą mozaikinę pievų struktūrą, svarbią tiek maitinimuisi, tiek dauginimuisi.

    Skaičiai, kurie stebina

    2024 metų gegužę teritorijoje atlikus išsamesnį stebėsenos vertinimą, pievose rasta kiek mažiau nei 1 000 pelkinės margaspalvės veisimosi tinklų. Palyginti su 2022 metais, tai reiškia apie 300 proc. populiacijos augimą.

    Rezultatas išskirtinis ir regiono mastu: veikiantis pramoninis objektas tapo viena svarbiausių šios rūšies kolonijų vietų apylinkėse. Tokie duomenys rodo, kad kryptingas žemėnaudos valdymas gali ne tik sumažinti žalą, bet ir realiai sustiprinti biologinę įvairovę.

    Platesnis kontekstas

    Pelkinė margaspalvė yra įrašyta į Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos Raudonąjį sąrašą kaip pažeidžiama rūšis, o Airijoje ji išskirtinė dar ir tuo, kad yra vienintelis įstatymu saugomas vabzdys. „Energia Group“ taip pat nurodo bendradarbiaujanti su All-Ireland Pollinator Plan ir Trinity College, o praktinės priemonės apima pelkynų drėkinimo atkūrimą, vietinių gyvatvorių sodinimą ir inkilų kėlimą.

    Ši istorija atkreipia dėmesį į dažnai praleidžiamą detalią: atsinaujinančios energetikos projektų poveikis priklauso ne tik nuo technologijų, bet ir nuo to, kaip tvarkoma žemė aplink infrastruktūrą. Tinkamai parinktos priemonės leidžia tame pačiame plote suderinti švaresnę energiją ir konkrečių nykstančių rūšių apsaugą.

  • Saulės parkai plečiasi, bet išryškėjo netikėta rizika: paukščiai modulius palaiko vandeniu

    Saulės parkai plečiasi, bet išryškėjo netikėta rizika: paukščiai modulius palaiko vandeniu

    Kiekvieną rudenį milijardai paukščių migruoja į pietus, orientuodamiesi pagal upes, pakrantes ir vandens telkinių atspindžius. Šis signalas gamtoje ilgai reiškė poilsio vietą ir maisto šaltinį, tačiau kraštovaizdyje atsirado naujas „veidrodis“.

    Dideli saulės parkai iš oro gali priminti ežerą, nes tamsus, lygus paviršius atspindi dangų panašiu kampu kaip vanduo. Dėl to dalis migruojančių paukščių leidžiasi ten, kur tikisi rasti vandenį, bet randa stiklą, metalą ir aptvertą teritoriją.

    Šis reiškinys siejamas su poliarizuotos šviesos tarša, kai atspindžiai klaidina gyvūnų orientaciją. Tyrėjai tokį paukščių elgsenos pokytį įvardija kaip vadinamąjį ežero efektą, kai dirbtinės dangos imituoja vandens telkinius ir nukreipia paukščius nuo įprastų maršrutų.

    Klaidinantis nusileidimas migruojančiam paukščiui nėra smulkmena, ypač ilguose maršrutuose ir prastomis oro sąlygomis. Papildomas manevras ir pakilimas kainuoja energijos atsargas, o praradus tinkamą poilsio vietą didėja išsekimo ir žūties rizika.

    Saulės energetikos plėtra pastaraisiais metais vyko itin sparčiai, ypač dėl gamybos masto ir pigusių modulių. Vis dėlto sparčiai augant infrastruktūrai, vis dažniau keliami klausimai ne vien apie elektros kainą ar tinklų pajėgumus, bet ir apie poveikį ekosistemoms bei migracijos koridoriams.

    Pramonė šiuo metu susiduria ir su ekonominiais iššūkiais: modulių kainos pasaulinėje rinkoje krito, o konkurencija padidino spaudimą gamintojams mažinti sąnaudas. Viena ryškiausių sektoriaus bendrovių, Kinijos „Longi Green Energy Technology“, buvo priversta mažinti darbuotojų skaičių, reaguodama į perteklių ir kainų kritimą.

    Specialistai pabrėžia, kad dalį neigiamo poveikio galima sumažinti dar projektavimo etape. Tarp siūlomų sprendimų minimos dangos ir nano dangos, mažinančios poliarizuotą atspindį, taip pat saulės parkų įrengimas ir priežiūra, paliekant natūralios augmenijos juostas bei gyvūnų judėjimo koridorius.

    Kai kur jau taikomi ir praktiniai sprendimai: išsaugomi vietiniai augalai, paliekami natūralūs lietaus vandens nuvedimo keliai, o tvorose suprojektuojamos angos smulkesnei faunai. Tokia praktika rodo, kad saulės parkai gali būti derinami su biologinės įvairovės apsauga, jei poveikis vertinamas ne formaliai, o realiai.

    Ekspertai akcentuoja, kad energijos transformacija neišvengiamai keičia kraštovaizdį, todėl svarbiausia tampa kokybė: kur ir kaip statoma. Kuo daugiau saulės parkų atsiras migracijos keliuose, tuo aktualesnis bus reikalavimas mažinti atspindžių efektą ir projektuoti infrastruktūrą taip, kad ji netaptų spąstais laukinei gamtai.

  • Rusijos smūgiai Kyjive kelia grėsmę 2,3 mln. herbariumo pavyzdžių: mokslininkai skubina skaitmeninimą

    Kyjivo centre, netoli Nepriklausomybės aikštės, esantis Ukrainos nacionalinis herbariumas vis dažniau atsiduria karo rizikos zonoje. Mokslininkai perspėja, kad intensyvėjant Rusijos smūgiams kyla grėsmė unikaliems, per šimtmečius sukauptiems augalų ir grybų pavyzdžiams.

    Herbariume, tarptautiniu kodu KW, saugoma apie 2,3 mln. išdžiovintų ir sužymėtų egzempliorių. Pasak tyrėjų, tai viena didžiausių kolekcijų Rytų Europoje, o dalis lapų yra nepakeičiami, nes kai kuriems augalams jie gali būti vienintelis oficialus įrodymas, kad rūšis apskritai egzistavo.

    Kolekcija oficialiai suformuota 1921 metais, tačiau ją papildė ir senesni universitetų herbariumai iš Kyjivo bei Charkivo. Juose yra augalų, presuotų dar 1700-aisiais, todėl archyvas apima maždaug du su puse šimtmečio mokslinių stebėjimų.

    Herbariumo lapai dokumentuoja ne tik Ukrainos florą: rinkiniuose sukaupti pavyzdžiai iš kelių žemynų. Tai svarbu ne vien botaniniams tyrimams, bet ir klimato kaitos analizei, invazinių rūšių plitimui atsekti bei istoriniams buveinių pokyčiams palyginti.

    Mokslininkai primena, kad 2022 metų spalį raketų smūgiai Kyjivo centre apgadino netoliese esančius mokslo ir kultūros objektus. Nors herbariumo pastatas tada nebuvo sunaikintas, pati ataka, jų teigimu, parodė, kaip arti gali atsidurti rizika.

    Didžiausią nerimą kelia pasikartojantys apšaudymai ir ilgalaikiai elektros tiekimo sutrikimai, kurie apsunkina stabilaus mikroklimato palaikymą saugyklose. Tokios kolekcijos ypač jautrios drėgmės ir temperatūros svyravimams, o gaisras, užliejimas ar tiesioginis pataikymas galėtų per trumpą laiką sunaikinti tai, kas kaupta kartomis.

    Pagrindinis siūlomas sprendimas – plataus masto skaitmeninimas, kuriant aukštos raiškos kiekvieno lapo ir etikečių vaizdus. Idėja paprasta: net jei pastatai nukentėtų, informacija apie pavyzdžius išliktų ir būtų prieinama pasaulio mokslininkams.

    Kyjivo botanikos instituto vadovaujama komanda teigia, kad skenavimas nėra vien atsarginė kopija. Kai skaitmeninė kolekcija tampa pasiekiama tarptautinei bendruomenei, atsiveria galimybės naujiems tyrimams, o retesnių tipinių pavyzdžių duomenys gali būti patikrinti ir panaudoti greičiau, nei laukiant fizinės prieigos prie archyvo.

    Ukrainos mokslininkai jau yra vykdę projektus, kuriuose pirmiausia skaitmeninti patys trapiausi ir vertingiausi lapai, sukuriant paieškai pritaikytą katalogą. Dabar panašų modelį siūloma pritaikyti ir daug didesniam KW herbariumo archyvui, kad mokslinė informacija išliktų nepaisant karo poveikio infrastruktūrai.

  • Abu Dabio saulės jėgainė su 4 mln. modulių tapo pavėsiu dykumos gyvūnams: ką tai keičia

    Abu Dabio saulės jėgainė su 4 mln. modulių tapo pavėsiu dykumos gyvūnams: ką tai keičia

    Abu Dabio vakarinėje dykumoje vasarą žemės paviršius gali įkaisti iki maždaug 66 laipsnių Celsijaus, todėl atvira erdvė daugeliui rūšių tampa beveik neįveikiama. Tačiau po saulės moduliais susiformuojantis pavėsis kuria vėsesnes mikrozonas, kuriose gyvūnai randa trumpalaikį prieglobstį.

    Toks netikėtas efektas pastebimas Al Dhafra saulės elektrinėje – vienoje didžiausių vienoje vietoje pastatytų fotovoltinių jėgainių pasaulyje. Ji užima daugiau nei 20 kvadratinių kilometrų ir naudoja beveik 4 mln. saulės modulių, o mastas jau daro apčiuopiamą įtaką vietos ekosistemai.

    Milžiniškas projektas dykumoje

    Projektas oficialiai atidarytas 2023 metais ir yra įrengtas maždaug 35 kilometrų atstumu nuo Abu Dabio. Skelbiama, kad pagaminamos elektros užtenka apie 200 000 namų ūkių poreikiams, o metinis išmetamųjų teršalų sumažėjimas vertinamas apie 2 400 000 tonų.

    Statybų metu kasdien vidutiniškai būdavo sumontuojama apie 10 megavatų saulės modulių galios. Dykumoje toks tempas ir plotas reiškia ne tik energetinį, bet ir fizinį kraštovaizdžio pokytį – didžiulė teritorija dalį dienos lieka šešėlyje.

    Kaip pavėsis keičia mikroklimatą

    Saulės moduliai užstoja tiesioginę spinduliuotę, keičia šilumos sugėrimą ir atspindį, todėl po jais susidaro skirtingos temperatūros lopai. Ten, kur laipsniai lemia išlikimą, net nedidelis atvėsimas gali tapti esminiu pranašumu.

    Aridiniuose regionuose pavėsis taip pat gali padėti ilgiau išsilaikyti dirvos drėgmei ir sudaryti sąlygas augti vietinėms žolėms ar kitiems augalams, kuriems atviroje saulėje būtų per sunku. Tai reiškia daugiau slėptuvių, maisto ir trumpalaikių poilsio vietų įvairiems dykumos gyventojams.

    Gyvūnai ateina be kvietimo

    Arabijos pusiasalyje gyvena smėlinės gazelės, dykumų ežiai, stebiniai driežai, įvairios paukščių rūšys ir kiti karščiui prisitaikę gyvūnai, kuriems pavėsis yra nuolatinė būtinybė. Saulės jėgainės struktūros suteikia naujų vietų slėptis, ilsėtis ar medžioti, net jei tai nebuvo numatyta projekte.

    Panašūs reiškiniai fiksuojami ir kituose dykumų regionuose, kur gyvūnai naudojasi modulių šešėliu bei konstrukcijų teikiama priedanga. Tačiau kartu specialistai pabrėžia, kad dideli saulės parkai gali turėti ir nepageidaujamų pasekmių, jei jų planavime neatsižvelgiama į biologinę įvairovę.

    Kada saulės parkas padeda, o kada trukdo

    Mokslinėje literatūroje vis dažniau pabrėžiama, kad saulės infrastruktūra užima didelius sausumos plotus ir neišvengiamai keičia vietos buveines. Vienas dažniausių įvardijamų pavojų – netinkamai suprojektuoti plotai gali trikdyti paukščius ir šikšnosparnius, o atspindžiai kartais klaidina migruojančius paukščius, kurie blizgantį paviršių palaiko vandeniu.

    Dėl to klausimas dabar vis dažniau formuluojamas ne taip, ar saulės elektrinės keičia ekosistemas, bet kaip tą pokytį valdyti atsakingai. Praktikoje tai gali reikšti vietinių augalų išsaugojimą, apželdinimą tinkamomis rūšimis, aiškiai suplanuotus gyvūnų judėjimo koridorius ir tvorų sprendimus, kurie neblokuoja smulkesnės faunos.

    „Saulės elektrinė nebuvo kuriama kaip laukinės gamtos prieglobstis, tačiau pavėsis ir mikroklimatas paskatino gyvūnus ja pasinaudoti“, – teigia ekologijos tyrėjai, vertinantys panašius projektus dykumų zonose.

    Al Dhafra atvejis rodo, kad didelio masto energetikos infrastruktūra kartais sukuria papildomą, netikėtą vertę, tačiau ji nėra automatinė. Kuo didesni parkai statomi dykumose ir kitose jautriose teritorijose, tuo svarbiau projektavimą grįsti duomenimis, nuolat stebėti poveikį ir koreguoti valdymą taip, kad švari energija nekainuotų biologinės įvairovės.

  • Žvejai Ukrainoje painioja su šamu: plinta invazinis amerikietiškas šamukas, naikinantis mailių

    Apie plitimą viešai kalbėjo Ukrainos Nacionalinės mokslų akademijos Jūrų biologijos instituto mokslininkas, biologijos mokslų daktaras Jurijus Kvačas. Pasak jo, vandens telkiniuose vis dažniau aptinkamas invazinis amerikietiškas juodasis šamukas, kurį žvejai neretai palaiko europinio šamo jaunikliu.

    „Gėluose vandens telkiniuose matome invazinės rūšies, amerikietiško juodojo šamuko, plitimą“, – sakė Jurijus Kvačas.

    Mokslininko teigimu, anksčiau Ukrainoje buvo fiksuojamas daugiausia amerikietiškas rudas šamukas, tačiau jis nebuvo plačiai įsitvirtinęs ir dažniausiai minėtas Vakarų Ukrainoje. Pastaruoju metu dažniau registruojamas juodasis šamukas, kuris, specialistų vertinimu, gali būti agresyvesnis kitų rūšių atžvilgiu.

    Didžiausia problema, anot ekspertų, kyla dėl klaidingų lūkesčių: sugavę panašiai atrodantį mažą šamą, dalis žvejų jį paleidžia arba net perkelia į kitus telkinius tikėdamiesi, kad žuvis užaugs. Tačiau amerikietiški šamukai paprastai visą gyvenimą išlieka nedideli ir nesiekia pramoninei žvejybai patrauklaus dydžio.

    „Žmonės mano, kad tai mums įprastas europinis šamas, todėl paleidžia žuvį atgal, tikėdamiesi, kad ji užaugs. Tačiau amerikietiškas šamukas didelis netaps: jis pradeda sparčiai daugintis išlikdamas mažas ir kartu mažina kitų žuvų išteklius“, – sakė Jurijus Kvačas.

    Pasak mokslininkų, šamukai dažniausiai užauga iki 10–15 centimetrų, o retais atvejais pasiekia 20–25 centimetrus. Dėl to jie neturi reikšmingos ekonominės vertės, bet gali daryti spaudimą ekosistemai, ypač kai populiacija gausiai išplinta mažesniuose, uždaruose ar silpniau valdomuose tvenkiniuose.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad invazinių rūšių plitimą dažnai paspartina žmogaus veikla. Vienas pagrindinių kelių yra žuvinimas, kai kartu su įsigytu mailiumi į tvenkinius patenka ir nepageidaujamos rūšys, vėliau tampančios dominuojančios.

    Kita invazinė žuvis, kurią mokslininkai mini kaip vis dažniau pasitaikančią, yra rotanas. Jo natūralus arealas siejamas su Kinija ir Rusija, o į naujus regionus ši rūšis dažnai patenka būtent per žuvinimui skirtų mailiaus partijų judėjimą.

    Pasak Jurijaus Kvačo, rotanas kai kuriose vietovėse anksčiau buvo dažniau fiksuojamas Vakarų Ukrainoje ir aplink sostinę, tačiau dabar aptinkamas ir rytiniuose regionuose. Ši žuvis laikoma agresyvia, nes minta kitų žuvų mailiumi ir gali greitai pakeisti tvenkinio žuvų sudėtį.

    Mokslininkai pabrėžia, kad invazinės rūšys dažniausiai geriausiai įsitvirtina ten, kur ekosistema jau patiria stresą dėl taršos, hidrologinių pokyčių ar per intensyvaus naudojimo. Tokiose sąlygose vietinėms rūšims sunkiau konkuruoti, o invazinės žuvys lengviau išnaudoja maisto ir buveinių nišas.

    Ekspertai ragina žvejus ir tvenkinių savininkus elgtis atsakingai: neperkelti sugautų žuvų į kitus telkinius, o žuvinant rinktis patikimus tiekėjus ir, kiek įmanoma, užtikrinti mailiaus kilmės kontrolę. Tai vienas praktiškiausių būdų sumažinti riziką, kad invazinės rūšys toliau plėsis ir išstums vietines žuvis.