Tag: Biologinė įvairovė

  • Tyrimas Anglijoje: saulės parkų moduliai šikšnosparniams apsimeta vandeniu ir keičia jų elgesį

    Tyrimas Anglijoje: saulės parkų moduliai šikšnosparniams apsimeta vandeniu ir keičia jų elgesį

    Anglijoje prie vieno saulės elektrinių parko dirbę inžinieriai ir ekologai pastebėjo netikėtą reiškinį: šikšnosparniai virš fotovoltinių modulių elgėsi taip, lyg šalia būtų vandens telkinys. Tokie stebėjimai vėliau sutapo su mokslo tyrimų išvadomis, kad daliai rūšių lygūs, tamsūs paviršiai gali tapti klaidinančiu signalu.

    Šikšnosparniai orientuojasi echolokacija, todėl jų aplinkos suvokimas priklauso nuo to, kaip garsas atsispindi nuo skirtingų paviršių. Tyrėjai nurodo, kad saulės panelių eilės kai kuriose situacijose gali imituoti vandens akustinį „parašą“ ir tapti vadinamaisiais jutiminiais spąstais.

    Kaip saulės moduliai klaidina

    Mokslininkų vertinimu, šikšnosparniams vanduo yra svarbus dėl kelių priežasčių: tai orientyras, gėrimo vieta ir zona, kurioje dažnai gausu vabzdžių. Kai dalis individų „atpažįsta“ saulės modulius kaip vandenį, jų elgesys gali kisti nuo bandymų priartėti iki staigaus teritorijos vengimo.

    Tyrimuose pabrėžiama, kad tokia klaida nėra vien teorinė: fiksuota sumažėjusi šikšnosparnių aktyvumo dinamika kai kuriose parko vietose, taip pat galimas pakitęs maršrutų pasirinkimas. Tai reiškia, kad saulės parkai gali tapti papildomu ekologiniu barjeru rūšims, kurioms svarbūs įprasti migracijos ar maitinimosi koridoriai.

    Kodėl tai svarbu energetikai

    Atsinaujinančios energetikos plėtra Europoje spartėja, o saulės elektrinės laikomos vienu greičiausiai diegiamų sprendimų tiek pramonėje, tiek buitiniuose ūkiuose. Vis dėlto kartu daugėja tyrimų, vertinančių ne tik naudą klimatui, bet ir vietos poveikį biologinei įvairovei.

    Energetikos sektoriuje panašios diskusijos jau seniai vyksta dėl vėjo jėgainių, kurios kai kuriuose regionuose didina paukščių susidūrimų riziką. Šikšnosparnių atveju problema dažnai susijusi ne vien su fizinėmis kliūtimis, bet ir su jų elgsenos pokyčiais, kuriuos sukelia žmogaus sukurti objektai bei apšvietimas.

    Kokie sprendimai svarstomi

    Praktikoje tai nereiškia, kad saulės parkai turėtų būti stabdomi, tačiau tyrėjai ir projektų vystytojai vis dažniau kalba apie pritaikymo priemones. Tarp jų minimas atsargesnis parko vietos parinkimas, jautrių buveinių ir skrydžio koridorių įvertinimas, taip pat infrastruktūros planavimas taip, kad būtų mažiau „spąstų“ efektą didinančių sąlygų.

    Tokie tyrimai primena, kad energetikos transformacija nėra vien technologinis klausimas. Norint išlaikyti visuomenės pasitikėjimą ir išvengti konfliktų su gamtosauga, vis dažniau reikės projektus grįsti poveikio aplinkai duomenimis, o sprendimus derinti su biologinės įvairovės apsaugos tikslais.

  • Lapės įsikūrė saulės elektrinėje: kaip aptverti saulės parkai netikėtai tampa buveinėmis

    Lapės įsikūrė saulės elektrinėje: kaip aptverti saulės parkai netikėtai tampa buveinėmis

    It wasn’t part of the plan.

    Solar farms were built to generate clean energy, not to host wildlife. Large, fenced-off areas filled with panels don’t exactly look like a natural habitat.

    But when a small, endangered fox was allowed into one of these sites, something unexpected happened.

    Instead of struggling to survive, it adapted—quickly. And what researchers saw next began to change how these spaces are understood.

    How solar farms started behaving like ecosystems

    At first glance, solar farms seem simple.

    Rows of panels. Open land. Minimal human presence.

    But that last detail turned out to matter more than expected.

    Because once construction ends, these areas become relatively undisturbed. No heavy traffic. No constant noise. Limited human activity.

    Over time, that creates stability.

    Vegetation begins to grow beneath the panels, often encouraged by design. Native plants take hold, insects follow, and small prey species begin to appear.

    It doesn’t happen overnight.

    But slowly, these sites begin to resemble something else.

    Not just infrastructure—but a habitat.

    And for some species, that shift is enough to create an opportunity.

    A species on the edge finds an unlikely refuge

    The San Joaquin kit fox has been struggling for decades.

    Native to California’s Central Valley, this small canid has lost more than 95% of its natural habitat due to agriculture and development. Survival has become increasingly difficult.

    It relies on space, cover, and access to prey.

    And it moves constantly, often using dozens of dens to avoid predators.

    So when conservationists began exploring whether solar farms could support wildlife, the idea seemed uncertain.

    Could a human-made environment really replace what had been lost?

    The only way to know was to try.

    And when the foxes entered these sites, their behavior was closely monitored.

    What researchers found wasn’t hesitation.

    It was adaptation.

    What actually happened inside the solar farms

    The foxes didn’t just pass through these areas.

    They started using them.

    Solar farms provided something rare: protection and resources in the same place.

    The perimeter fencing, originally designed to secure the site, acted as a barrier against larger predators.

    Inside, the environment was rich with small animals—rodents and insects that thrive under the panels.

    That meant food was readily available.

    The panels themselves created shade, helping regulate ground temperature and making conditions more stable during extreme heat.

    And perhaps most importantly, human disturbance was minimal.

    The foxes began establishing dens within the solar farms, using the land as part of their regular territory.

    In some cases, according to the Bren School of Environmental Science & Management, they returned repeatedly, treating these sites as reliable habitat.

    What was meant to be an energy facility had become something more.

    Why this changes how we think about how energy and wildlife interact

    For years, one of the biggest concerns about renewable energy projects has been land use.

    Building large-scale solar farms requires space—and that space often overlaps with natural habitats.

    But this example suggests a different possibility.

    With the right design and management, these sites don’t have to displace wildlife.

    They can support it.

    That doesn’t mean every solar farm will have the same effect.

    Conditions matter. Location matters. Planning matters.

    But the success of the San Joaquin kit fox shows that coexistence is possible.

    And in some cases, it may offer a second chance for species that are running out of options.

    The idea is still evolving.

    But one thing is becoming clear.

    What looks like a field of solar panels from the outside might be something very different on the inside—a place where technology and nature are starting to share the same ground.

  • Tyrimas JK: saulės elektrinių moduliai klaidina šikšnosparnius, jie juos painioja su vandeniu

    Tyrimas JK: saulės elektrinių moduliai klaidina šikšnosparnius, jie juos painioja su vandeniu

    Didėjant saulės energetikos apimtims, mokslininkai vis dažniau vertina ne tik naudą klimatui, bet ir poveikį biologinei įvairovei. Jungtinėje Karalystėje stebint šikšnosparnius prie saulės elektrinių nustatyta, kad lygūs modulio paviršiai gali keisti jų elgesį.

    Tyrėjai fiksavo situacijas, kai šikšnosparniai prie fotovoltinių modulių elgėsi taip, lyg šalia būtų vandens telkinys. Tai svarbu, nes šie žinduoliai orientuojasi echolokacija, o vanduo jų aplinkoje yra reikšmingas tiek medžiojant vabzdžius, tiek migruojant.

    Kodėl moduliai primena vandenį?

    Tyrimo išvada siejama su vadinamuoju jutiminiu spąstu: kai šikšnosparniai pasiųstą garsą nukreipia į labai lygų paviršių, atspindys gali priminti signalą, būdingą vandens paviršiui. Dėl to gyvūnai gali priskirti vietą neteisingai kategorijai ir priimti jiems nenaudingus sprendimus.

    Mokslinėje literatūroje tokie reiškiniai apibūdinami kaip klaidinančios žmogaus sukurtos struktūros, kurios imituoja gamtinius orientyrus. Panašūs atvejai anksčiau fiksuoti ir kitoms gyvūnų grupėms, kai atspindintys ar blizgūs paviršiai supainiojami su vandeniu.

    Kokios pasekmės šikšnosparniams?

    Stebėjimai rodo, kad dėl klaidinančio signalo gali kisti aktyvumo lygis ir judėjimo maršrutai. Kai kurioms rūšims tai gali reikšti vengimą skristi per įprastus koridorius arba papildomas energijos sąnaudas, jei tenka apylankomis pasiekti maitinimosi vietas.

    Tyrėjai taip pat kelia prielaidą, kad didelės saulės elektrinių teritorijos gali tapti ekologiniu barjeru, ypač jei jos įrengiamos šalia svarbių buveinių ar migracijos kelių. Rizika didėja, kai šalia trūksta natūralių vandens telkinių, o lygūs paviršiai tampa ryškiu orientyru.

    Ką tai reiškia saulės parkų plėtrai?

    Pats faktas, kad saulės energetika mažina iškastinio kuro poreikį, nereiškia, jog infrastruktūra automatiškai neutrali ekosistemoms. Dėl to vis dažniau akcentuojamas planavimo etapas: vietos parinkimas, poveikio aplinkai vertinimas ir sprendiniai, mažinantys trikdymą.

    Praktikoje tai gali reikšti atsargesnį saulės parkų projektavimą šalia vandens telkinių, miškų pakraščių ir kitų šikšnosparniams svarbių teritorijų, taip pat papildomus tyrimus prieš statybas ir po jų. Energetikos transformacija, anot mokslininkų, turi vykti kartu su priemonėmis, kurios padeda apsaugoti rūšis, nuo kurių priklauso ekosistemų pusiausvyra.

  • Kaimynai klausia, kas per egzotika: paulovnija per metus paauga 3 metrus ir duoda šešėlį kaip skėtis

    Kaimynai klausia, kas per egzotika: paulovnija per metus paauga 3 metrus ir duoda šešėlį kaip skėtis

    Paulovnija, dar vadinama imperatoriškuoju medžiu, sparčiai populiarėja Europos soduose, nes ieškantys greito pavėsio sprendimo nenori laukti dešimtmečių. Palankiomis sąlygomis ji gali paaugti apie 2–3 metrus per metus, todėl vos per kelis sezonus suformuoja tankią lają.

    Dideli lapai suteikia ryškų pavėsį, o pavasarį dar prieš sulapojimą pasirodantys violetiniai, kvapnūs žiedai medį paverčia išskirtiniu sodo akcentu. Dėl tokio efekto paulovnija dažnai pasirenkama ten, kur kieme trūksta natūralaus užuovėjos ir vėsos karščių metu.

    Kas lemia tokį augimą?

    Paulovnijai labiausiai tinka saulėta vieta ir derlinga, gerai drenuota dirva, nes užmirkimas gali silpninti šaknis. Greitas augimas paprastai būna ryškiausias pirmaisiais metais, kai augalas aktyviai formuoja kamieną ir lapiją.

    Dalies veislių atsparumas šalčiui siekia maždaug iki minus 20 laipsnių, tačiau jauniems medeliams žiemos vis tiek yra rizikingos. Praktikoje dažnai prireikia papildomos apsaugos nuo šalčio ir vėjo, ypač atvirose vietose.

    Gražu, bet ne visur saugu

    Nors paulovnija dažnai pristatoma kaip ekologiškas pasirinkimas, sodinant svarbu įvertinti rūšį ir vietos aplinką. Kai kurios paulovnijų rūšys, pavyzdžiui, Paulownia tomentosa, subrandina daug sėklų, kurios gali išplisti toliau nei planuota.

    Dėl to kai kuriose šalyse ir regionuose didėja dėmesys invazinių rūšių prevencijai bei rekomendacijoms, kokius dekoratyvinius medžius rinktis atsakingai. Prieš perkant verta pasitikrinti vietinius gamtosaugos patarimus ir rinktis mažiau plintančias veisles.

    Verslo projektai ir rizikos

    Paulovnijos lengva mediena ir spartus prieaugis domintų ne tik sodininkus, bet ir komercinius augintojus, planuojančius plantacijas. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad masiniai vienos rūšies želdiniai gali skurdinti biologinę įvairovę ir supaprastinti kraštovaizdį.

    Diskusijose taip pat minimas vandens poreikis ir ilgalaikis poveikis dirvai, jei želdiniai tvarkomi intensyviai. Todėl prieš sodinant verta įvertinti sklypo sąlygas, numatyti priežiūrą ir, jei kyla abejonių, pasitarti su arboristu ar kraštovaizdžio specialistu.

  • Marijampolėje traukiasi Sosnovskio barštis: per metus naikinimo plotai sumažėjo iki 91,6 ha

    Marijampolėje traukiasi Sosnovskio barštis: per metus naikinimo plotai sumažėjo iki 91,6 ha

    Marijampolės savivaldybėje ketvirtus metus tęsiama nuosekli Sosnovskio barščio kontrolės programa duoda apčiuopiamų rezultatų: daugelyje židinių sąžalynai akivaizdžiai menksta, o kai kur pavyksta sustabdyti tolesnį invazinio augalo plitimą. Savivaldybė pabrėžia, kad tokie pokyčiai neatsiranda per vieną sezoną, todėl svarbiausia yra ilgalaikis ir nuoseklus darbas.

    Šių metų darbų eigą ir priemonių efektyvumą vietoje vertino savivaldybės atstovai kartu su seniūnijų ir administracijos specialistais. Apžiūrų metu fiksuota, kad teritorijose, kuriose naikinimas vykdomas ne pirmus metus, Sosnovskio barštis atsitraukia, o pavieniai augalai tampa lengviau suvaldomi.

    Plotai mažėja, bet židiniai išlieka

    Savivaldybės pateikiami skaičiai rodo aiškią kryptį: 2024 metais Sosnovskio barštis Marijampolės savivaldybėje buvo naikinamas 102,29 hektaro plote, o 2025 metais darbai vykdyti 91,6 hektaro teritorijoje. Šiemet darbai planuojami ir atliekami Mokolų, Patašinės, Sasnavos, Liudvinavo ir Igliaukos seniūnijose, o didžiausi plotai išlieka Mokolų ir Patašinės seniūnijose.

    Savivaldybė atkreipia dėmesį, kad mažėjantis naikinimo plotas nebūtinai reiškia, jog problema išnyko visur vienodai. Praktikoje didžiausias iššūkis yra pakartotinis atžėlimas ir sėklų bankas dirvožemyje, todėl kai kuriose vietose prireikia kelių sezonų iš eilės, kol židinys iš tiesų nusilpsta.

    Kodėl svarbus nuoseklumas?

    Marijampolės savivaldybės vicemeras Artūras Visockis pabrėžė, kad kova su Sosnovskio barščiu yra maratonas, o ne vienkartinė akcija.

    „Programą pradėjome prieš keletą metų ir šiandien jau matome aiškų rezultatą. Reikia suprasti, kad tai augalas, kurio nepanaikinsi per vienus metus – tam reikia daug laiko, nuoseklumo ir kantrybės“, – sakė Artūras Visockis.

    Pasak savivaldybės, efektyviausios priemonės išlieka nuolatinis mechaninis pjovimas, šaknų pažeidimas bei kitos kompleksinės priemonės, o profesionalus naikinimas specialiomis cheminėmis priemonėmis taikomas atsakingai ir pagal reikalavimus. Taip pat akcentuojama, kad rezultatai greičiausiai pasiekiami tada, kai veiksmai koordinuojami keliuose gretimuose sklypuose, o ne vykdomi fragmentiškai.

    Grėsmė sveikatai ir atsakomybė savininkams

    Sosnovskio barštis laikomas pavojingu ne tik dėl poveikio biologinei įvairovei, bet ir dėl rizikos žmonių sveikatai. Ant odos patekusios augalo sultys, veikiamos saulės spindulių, gali sukelti stiprius nudegimus, todėl savivaldybė ragina augalo neliesti ir naikinimo darbus atlikti saugiai.

    Savivaldybė taip pat primena, kad neprižiūrėti, invaziniais augalais apaugę sklypai pažeidžia teritorijos tvarkymo ir švaros taisykles, todėl gali būti taikoma administracinė atsakomybė. Anot savivaldybės, gyventojų ir ūkininkų įsitraukimas yra vienas svarbiausių veiksnių, leidžiančių sumažinti naujų židinių atsiradimą.

    Marijampolės savivaldybė pabrėžia, kad Sosnovskio barščio plitimo stabdymas yra bendras darbas, nuo kurio priklauso ir kraštovaizdžio išsaugojimas, ir gyventojų saugumas. Kuo nuosekliau bus prižiūrimi sklypai ir kuo anksčiau bus reaguojama į naujai pastebėtus augalus, tuo lengviau bus išlaikyti pasiektą pažangą.

  • Vilniaus rajono kvietimas skinti lubinus: gražios puokštės idėja, kuri realiai stabdo invaziją

    Vilniaus rajono kvietimas skinti lubinus: gražios puokštės idėja, kuri realiai stabdo invaziją

    Vilniaus rajono savivaldybė šiemet ragina gyventojus skinti pakelėse ir pievose gausiai žydinčius gausialapius lubinus, tačiau ne vien dėl grožio namams. Pasak savivaldybės, tai paprastas būdas prisidėti prie invazinės rūšies plitimo mažinimo, kol augalai dar nespėjo subrandinti sėklų.

    Savivaldybės administracijos direktorius Vytautas Vansavičius pabrėžė, kad net vienas nuskintas žiedynas gali turėti praktinę naudą. „Kviečiame suderinti estetinį malonumą su naudinga misija – skindami lubinų žiedus, apribojame šio augalo plitimą sėklomis ir stabdome jo invaziją“, – sakė V. Vansavičius.

    Kartu savivaldybė prašo elgtis atsakingai ir nenešti nužydėjusių stiebų su susiformavusiomis sėklomis į kitas vietas, kad invazija nebūtų netyčia paskleidžiama dar plačiau. Skinti rekomenduojama taip, kad būtų kuo mažiau mindomi kiti lauko augalai, taip pat svarbu gerbti privačios nuosavybės ribas.

    Kodėl lubinai laikomi problema

    Nors mėlyni ar violetiniai lubinų sąžalynai daugeliui atrodo įspūdingi, gausialapis lubinas Lietuvoje priskiriamas invazinėms rūšims. Jis sparčiai plinta pakelėse, pamiškėse ir apleistose pievose, sudarydamas tankius sąžalynus, kurie išstumia vietines pievų bei smėlynų augalų rūšis.

    Viena priežasčių, kodėl lubinai greitai užkariauja teritorijas, yra jų biologinės savybės. Šie augalai gyvena simbiozėje su azotą fiksuojančiomis bakterijomis, todėl dirvožemis praturtinamas azotu, o tai keičia natūralių buveinių sąlygas ir sudaro pranašumą sparčiai augančioms, konkurencingoms rūšims.

    Kas veikia geriausiai

    Specialistai akcentuoja, kad efektyviausia priemonė yra reguliarus augalų naikinimas iki sėklų subrandinimo. Skynimas ir šienavimas žydėjimo metu padeda sumažinti sėklų kiekį, o tai ilgainiui silpnina populiaciją ir riboja plitimą į naujas teritorijas.

    Savivaldybė primena, kad kova su invazinėmis rūšimis dažniausiai duoda rezultatą tik tada, kai įsitraukia daug žmonių ir veiksmai kartojami ne vieną sezoną. Todėl, parsinešant lubinų puokštę, siūloma tai daryti atsakingai ir suvokiant tikslą: kuo mažiau sėklų turi patekti atgal į gamtą.

  • 40 avių prie saulės elektrinės pakeitė žaidimo taisykles: ką apie agrivoltiką rodo „Westmill“ patirtis

    40 avių prie saulės elektrinės pakeitė žaidimo taisykles: ką apie agrivoltiką rodo „Westmill“ patirtis

    Saulės elektrinės vis dažniau tampa ne tik energijos gamybos, bet ir žemės naudojimo diskusijų centru: ar jos konkuruoja su maisto gamyba, ar gali derėti su ūkininkavimu. Pietų Anglijoje esantis „Westmill“ saulės parkas pasirinko antrą kelią ir į ganyklas prie modulių įleido 40 avių.

    Iš pirmo žvilgsnio tai skamba kaip paprastas priežiūros sprendimas, tačiau praktika parodė platesnį efektą. Gyvuliai padėjo valdyti augmeniją, o kartu paskatino keisti pačios saulės elektrinės infrastruktūros sprendinius, kad ji būtų pritaikyta gyvūnams ir lengviau prižiūrima.

    Kaip veikia agrivoltika

    Avių ganymas saulės elektrinių teritorijose yra agrivoltikos pavyzdys, kai ta pati žemė naudojama ir elektros gamybai, ir žemės ūkiui. Tokiu būdu mažėja poreikis žolę pjauti technika, o teritorija išlaikoma tvarkinga mažesnėmis sąnaudomis.

    „Westmill“ atveju gyvulių ganymas buvo derinamas su biologinės įvairovės tikslais, siekiant, kad plotuose tarp modulių neįsivyrautų vien agresyvios piktžolės. Ganymas leidžia palaikyti mišresnę augaliją, o tai svarbu vabzdžiams apdulkintojams ir dirvožemio būklei.

    Kas pasikeitė elektrinėje

    Didžiausias praktinis iššūkis buvo suderinti gyvulius ir technologiškai jautrią infrastruktūrą, kad ji išliktų saugi ir patikima. Tam prireikė keisti dalį konstrukcinių sprendimų, ypač susijusių su modulių aukščiu nuo žemės ir laikiklių tvirtumu.

    Pakeltas modulių prošvaisos aukštis ir sustiprintos tvirtinimo konstrukcijos padėjo sumažinti riziką, kad gyvuliai pažeis komponentus, o technikams palengvino patekimą prie įrangos. Tokie sprendimai dažnai vertinami ir kaip papildoma nauda atsparumui, nes tvirtesnės konstrukcijos geriau atlaiko vėją bei ekstremalesnes oro sąlygas.

    Gyvūnams saulės modulių eilės taip pat tapo praktiška priedanga nuo vėjo ir kritulių. Ši detalė svarbi ne tik gerovei, bet ir ūkininkavimo rezultatams, nes priedanga gali mažinti stresą ir padėti palaikyti stabilesnes laikymo sąlygas.

    Kodėl tai svarbu energetikai

    Agrivoltika vis dažniau minima kaip būdas mažinti įtampą dėl žemės naudojimo, ypač kai atsinaujinančios energetikos plėtra spartėja. Jungtinėje Karalystėje viešose diskusijose nuolat keliama tema, kiek žemės turėtų būti skiriama saulės elektrinėms, o tokie pavyzdžiai rodo, kad dalis plotų gali išlikti funkcionalūs ūkiui.

    Praktinis ganymo modelis leidžia mažinti herbicidų ar intensyvios šienavimo technikos poreikį, kas svarbu dirvožemiui ir aplinkosauginiams tikslams. Kartu tai skatina projektuotojus iš anksto numatyti, kaip elektrinės teritorijoje judės gyvuliai, technika ir žmonės, kad sprendiniai būtų saugūs ir ilgalaikiai.

    „Westmill“ patirtis rodo, kad energijos gamyba nebūtinai turi būti atskirta nuo kraštovaizdžio ir ūkininkavimo. Kai infrastruktūra projektuojama atsižvelgiant į biologiją, ji dažnai tampa ne tik draugiškesnė aplinkai, bet ir praktiškesnė eksploatacijai.

  • Elektrėnų savivaldybė startuoja su Sosnovskio barščio naikinimu: projektas vyks iki 2030 metų

    Elektrėnų savivaldybės administracija pasirašė finansavimo sutartį su Aplinkos projektų valdymo agentūra dėl invazinių rūšių valdymo priemonių įgyvendinimo. Pagrindinis projekto tikslas – nuosekliai mažinti Sosnovskio barščio paplitimą savivaldybės teritorijoje.

    Numatyta, kad darbai vyks 2026–2030 metais, vadovaujantis parengtu ir patvirtintu Elektrėnų savivaldybės Sosnovskio barščio naikinimo planu. Savivaldybė skelbia, kad bus tvarkomos patvirtintos augavietės, o kartu suplanuota ir stebėsena, skirta įvertinti priemonių efektyvumą.

    Kas numatyta projekto metu

    Projekto metu planuojama naikinti Sosnovskio barščio židinius nustatytose teritorijose, taip pat periodiškai tikrinti, ar augalas neatsinaujina. Praktikoje tai reiškia ilgalaikį procesą, nes šios invazinės rūšies sėklos dirvožemyje gali išlikti gyvybingos ne vienerius metus, todėl vienkartinių darbų paprastai nepakanka.

    Elektrėnų savivaldybė pabrėžia, kad siekiama ne tik sumažinti augalo gausą, bet ir užtikrinti, kad plitimas būtų stabdomas ilgesnėje perspektyvoje. Toks požiūris aktualus savivaldybėms, kuriose invazinės rūšys įsitvirtina pakelėse, apleistuose sklypuose, upių pakrantėse ar šalia gyvenviečių.

    Kodėl Sosnovskio barštis laikomas problema

    Sosnovskio barštis yra invazinė rūšis, galinti greitai užgožti vietinę augaliją ir pakeisti buveines, todėl nukenčia biologinė įvairovė. Be to, jis kelia riziką žmonių saugumui, nes augalo sultys, patekusios ant odos ir veikiamos saulės, gali sukelti cheminius nudegimus.

    Dėl šios priežasties savivaldybių programos dažniausiai orientuotos į ankstyvą židinių aptikimą, sistemingą naikinimą ir pakartotinę kontrolę. Kuo mažesnis židinys ir kuo anksčiau pradedami darbai, tuo didesnė tikimybė sumažinti plitimą su mažesnėmis sąnaudomis.

    Ko tikimasi pasiekti iki 2030 metų

    Elektrėnų savivaldybė nurodo, kad planuojamas rezultatas – sumažintas Sosnovskio barščio paplitimas ir atkurtos invazinės rūšies pažeistos teritorijos. Taip pat akcentuojama, kad projektas prisidės prie vietinių ekosistemų apsaugos ir gyventojų saugumo.

    Projektas finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis. Savivaldybė taip pat informuoja, kad invazinių rūšių paplitimo teritorijos yra viešinamos specializuotose informacinėse sistemose, o parengtas naikinimo planas apibrėžia prioritetines vietas ir veiksmų seką.

  • Šiauliuose nuo birželio 2 dienos naikins kanadinę rykštenę: darbai startuoja 4 bandomuosiuose plotuose

    Šiauliuose nuo birželio 2 dienos naikins kanadinę rykštenę: darbai startuoja 4 bandomuosiuose plotuose

    Šiaulių miesto savivaldybė nuo birželio 2 dienos pradeda kanadinės rykštenės naikinimo darbus keturiuose bandomuosiuose plotuose. Veiksmai vykdomi įgyvendinant projektą INVAGO pagal 2021–2027 metais Interreg VI-A Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programą.

    Kanadinė rykštenė laikoma invazine augalų rūšimi, kuri greitai įsitvirtina tiek natūraliose, tiek urbanizuotose teritorijose. Ji sudaro tankius sąžalynus, kurie nustelbia vietines rūšis, mažina biologinę įvairovę ir ilgainiui pakeičia buveinių struktūrą.

    Kokie darbai bus atliekami?

    Darbus viešųjų pirkimų būdu vykdys UAB „Arbora LT“. Savivaldybė nurodo, kad bus taikomas priemonių derinys, orientuotas į augalo vegetacijos slopinimą ir atsinaujinimo mažinimą.

    Numatomi veiksmai apima sumedėjusios augalijos šalinimą, dirvos frezavimą ir kitas invazinių augalų kontrolės priemones. Po darbų teritorijose planuojama sėti žolių ir dobilų mišinį, kad greičiau atsigautų augalinė danga ir sumažėtų rykštenės sugrįžimo rizika.

    Kodėl to reikia miestui?

    Invazinių rūšių kontrolė laikoma viena svarbiausių priemonių saugant vietines ekosistemas, ypač ten, kur natūralios buveinės ribojasi su intensyvia žmogaus veikla. Savivaldybė pabrėžia, kad rykštenės plitimo stabdymas padeda išsaugoti vietinių augalų įvairovę ir gerina bendrą aplinkos kokybę.

    Darbus planuojama vykdyti iki rugsėjo mėnesio. Tikimasi, kad po suplanuotų priemonių kanadinė rykštenė šiose vietose nebeatsinaujins arba jos paplitimas reikšmingai sumažės, o sutvarkytos teritorijos taps patrauklesnės miestui.

  • Norvegijos vėjo parkai po statybų: kaip „žalioji sprogimo“ banga per dešimtmetį grąžino augmeniją

    Norvegijos vėjo parkai po statybų: kaip „žalioji sprogimo“ banga per dešimtmetį grąžino augmeniją

    Norvegijos pakrantėje įrengti vėjo parkai kadaise tapo aštrių diskusijų objektu: aplinkosaugininkai įspėjo, kad tiesiant kelius ir montuojant turbinas kalnų šlaitai bus nuniokoti ilgam. Statybos tokiose vietovėse beveik neišvengiamai reiškia sprogdinimus, grunto perstumdymą ir plono dirvožemio sluoksnio pažeidimus.

    Dalis prognozių tuo metu atrodė pagrįstos, nes kai kuriose teritorijose buvo nuplėšti samanų, kerpių ir žemų krūmokšnių plotai, atsivėrė žvyras ir atidengtas uolienų paviršius. Šiaurės regionuose ekosistemos paprastai atsistato lėčiau, nes vegetacijos sezonas trumpas, o dirvožemis skurdus ir jautrus erozijai.

    Tačiau ilgalaikiai stebėjimai prie kelių vėjo parkų, įskaitant Smøla, Ytre Vikna ir Frøya apylinkes, parodė kitokią kryptį. Nors pažeistos vietos neliko nepaveiktos, augmenija į kai kuriuos plotus grįžo greičiau, nei manyta, o ryškesnis atsikūrimas užfiksuotas per maždaug dešimtmetį.

    Vienas svarbiausių paaiškinimų siejamas su vadinamosiomis pionierinėmis rūšimis, kurios pirmosios kolonizuoja sutrikdytą gruntą ir padeda stabilizuoti paviršių. Samanos, kerpės, žolės ir kiti vietiniai augalai gali greitai „užrakinti“ dirvožemį vietoje, mažinti eroziją ir sudaryti mikroaplinką, kurioje vėliau įsitvirtina daugiau rūšių.

    Dar vienas veiksnys buvo vietos klimatas: pakrantės drėgmė ir dažnesni krituliai kai kur padėjo greičiau sutvirtinti šlaitus ir palaikyti dygimą. Mokslininkai taip pat atkreipė dėmesį, kad sutrikdytame grunte kartais atsiveria nišos vietinėms rūšims, kurių sėklos dirvožemyje gali išlikti ramybės būsenoje ir suaktyvėti atsiradus tinkamoms sąlygoms.

    „Tai nereiškia, kad vėjo jėgainių statybos neturi poveikio, tačiau kai kuriose vietose baimintasi ilgalaikių plikų zonų scenarijus nepasitvirtino“, – teigė tyrimus apibendrinę specialistai.

    Ekspertai pabrėžia, kad išvados nėra universali licencija statyti bet kur ir bet kaip. Kiekviena vieta skiriasi, o poveikį lemia reljefas, dirvožemio storis, statybos metodai, kelių trasavimas ir atkūrimo darbų kokybė, todėl vis dažniau akcentuojama prevencija, o ne vien „atsistatymo“ viltys.

    Norvegijos atvejai tampa svarbiais pavyzdžiais planuojant atsinaujinančios energetikos plėtrą: jie rodo, kad dalis pažeistų teritorijų gali atsikurti greičiau, bet kartu primena, jog reikalinga nuosekli stebėsena ir aiškūs reikalavimai statybų poveikiui mažinti. Praktikoje tai reiškia atsargesnį žemės darbų planavimą, šlaitų sutvirtinimą, vietinių augalų atkūrimą ir ilgalaikius monitoringus, kad „žalioji banga“ būtų ne atsitiktinumas, o valdomas rezultatas.