CP v2

Tag: Biologinė įvairovė

  • Panašūs į kregždes, bet ne jos: čiurliai per dieną gali sugaudyti tūkstančius uodų

    Čiurliai iš pirmo žvilgsnio dažnai supainiojami su kregždėmis, tačiau tai visai kita paukščių grupė. Jų kūnas stambesnis, sparnai ilgesni, o plunksnos paprastai tamsios, su nedidele šviesesne dėme gerklės srityje.

    Žmonėms čiurliai ypač naudingi dėl mitybos: jie gaudo ore skraidančius vabzdžius, tarp jų ir uodus. Medžiodami skrydžio metu, šie paukščiai prisideda prie natūralaus vabzdžių gausos mažinimo šiltuoju sezonu.

    Čiurliai didžiąją gyvenimo dalį praleidžia skrisdami, nuolat ieškodami vabzdžių sankaupų virš vandens telkinių, pievų ar miestų. Jų siauri, ilgi sparnai ir aptakus kūnas leidžia greitai manevruoti ir taikliai gaudyti grobį net dideliu greičiu.

    Be uodų, jų racione yra musės, smulkūs sparnuočiai ir kiti ore sklendžiantys vabzdžiai. Dėl tokios mitybos čiurliai laikomi svarbiais ekosistemų dalyviais, o jų buvimas šalia gyvenamųjų vietų gali būti pastebimas kaip mažesnis vabzdžių aktyvumas aplink namus.

    Čiurliai mėgsta aukštas vietas ir atvirus skrydžio koridorius, todėl dirbtines inkilų dėžes verta kelti kuo aukščiau. Dažniausiai tam tinka pastatų sienos, kur mažiau tiesioginės kaitros ir mažesnė perkaitimo rizika jaunikliams.

    Svarbu, kad prieš landą būtų pakankamai laisvos erdvės: čiurliams reikia vietos įsibėgėti, nes nuo žemės jie pakyla sunkiau nei daugelis kitų paukščių. Įsikūrimas ne visada įvyksta iš karto, todėl rezultato kartais tenka laukti ne vieną sezoną.

    Kadangi čiurliai linkę perėti kolonijomis, keli inkilai vienoje vietoje paprastai padidina tikimybę pritraukti poras. Kai paukščiai įsikuria, jų maitinimosi įpročiai gali tapti ilgalaike, natūralia pagalba kovoje su uodais ir kitais smulkiais vabzdžiais.

    Vabzdžiais minta ir kiti dažni mūsų aplinkos paukščiai, pavyzdžiui, kregždės, zylės ar žvirbliai. Skirtumas tas, kad čiurliai beveik visą medžioklę atlieka ore, todėl ypač efektyviai „šukuoja“ skraidančių vabzdžių sluoksnį virš miestų ir atvirų erdvių.

    Gamtoje tokie ryšiai primena, kad biologinė įvairovė turi tiesioginę, praktiškai juntamą naudą žmogui. Palaikydami paukščiams tinkamas perėjimo vietas ir mažindami pesticidų naudojimą, kartu stipriname ir natūralią vabzdžių kontrolę.

  • Pirmasis JAV jūrinis vėjo parkas tapo žuvų traukos centru: mokslininkai aiškina magneto efektą

    Pirmasis JAV jūrinis vėjo parkas tapo žuvų traukos centru: mokslininkai aiškina magneto efektą

    Pirmas, bet netikėtas rezultatas

    Prie Rod Ailando krantų įrengtas pirmasis Jungtinių Valstijų jūrinis vėjo parkas šiandien minimas ne tik energetikos kontekste. Tyrėjai fiksuoja, kad teritorija aplink turbinas tapo gyvybės židiniu, sutraukiančiu žuvis ir kitus jūros organizmus.

    Ant turbinų konstrukcijų gausiai įsitvirtino mėlynosios midijos, tarp metalinių elementų slepiasi jauni krabai, o netoliese vis dažniau telkiasi juodieji jūriniai ešeriai. Šis reiškinys mokslo darbuose ir apžvalgose apibūdinamas kaip magneto efektas, kai infrastruktūra netyčia sukuria naują buveinę.

    Kaip turbinos virsta dirbtiniu rifu

    Jūrinėje aplinkoje, kur dugnas neretai būna smėlingas ir palyginti vientisas, didelės plieninės atramos sukuria tai, ko natūraliai trūksta: kietą paviršių ir vertikalią struktūrą. Būtent prie tokių paviršių lengviausiai prisitvirtina midijos, jūrų gilės, dumbliai ir kiti organizmai.

    Įsikūrusi kolonija pamažu formuoja daugiasluoksnę ekosistemą: smulkūs bestuburiai tampa maistu mažoms žuvims, o šias ima medžioti didesni plėšrūnai. Taip aplink turbinas susidaro savotiška maisto grandinė, kurios ankstesniame smėlėtame dugne galėjo ir nebūti.

    Kodėl gyvūnai sugrįžta į tą pačią vietą

    Tyrimai rodo, kad aplink atramas kinta ir vandens srautai, o susidarančios sūkurinės zonos gali kaupti planktoną bei kitas maisto daleles. Tai sukuria stabilesnes maitinimosi sąlygas, todėl žuvys į šias vietas grįžta ne atsitiktinai, o dėl prognozuojamo maisto ir prieglobsčio.

    Viena dažniausiai cituojamų įžvalgų yra ta, kad kai kurių rūšių žuvų tankis prie konstrukcijų gali būti kelis kartus didesnis nei atviroje jūroje. Tokie skirtumai siejami su tuo, kad dirbtinis rifas vienu metu suteikia ir slėptuvę, ir maisto šaltinį, ypač jaunikliams.

    Nauda ir klausimai, kurie lieka atviri

    Dalis mokslininkų vertina, kad tokie nauji rifai teoriškai gali prisidėti prie vietinės biologinės įvairovės ir net sudaryti palankesnes sąlygas kai kurioms žuvų populiacijoms. Kita vertus, pabrėžiama, kad ilgalaikis poveikis priklauso nuo daugybės veiksnių: nuo vietos hidrologijos iki to, ar keičiasi rūšių migracijos keliai.

    Praktikoje jūriniai vėjo parkai vis dažniau vertinami ne vien kaip energijos infrastruktūra, bet ir kaip žmogaus sukurti jūrinės aplinkos elementai, galintys keisti vietines ekosistemas. Dėl to plečiantis jūrinio vėjo projektams vis daugiau dėmesio skiriama stebėsenai, kad būtų aiškiau, kur baigiasi nauda ir prasideda rizikos.

    „Turbinos ne traukia žuvis pačios savaime, o todėl, kad sukuria rifui panašią buveinę ir patikimesnį maisto šaltinį“, – teigia tyrėjai, apibendrindami magneto efekto logiką.

  • Brazilijos vėjo jėgainių triukšmas keičia varlių poravimosi „dainas“: ką parodė tyrimas

    Brazilijos vėjo jėgainių triukšmas keičia varlių poravimosi „dainas“: ką parodė tyrimas

    Brazilijos šiaurės rytuose, kur sparčiai plečiami vėjo energetikos parkai, mokslininkai fiksuoja netikėtą poveikį laukinei gamtai: varlės keičia poravimosi šauksmus, kad būtų išgirstos per nuolatinį jėgainių skleidžiamą žemo dažnio ūžesį.

    Tyrimuose, atliktuose Caatinga sausųjų miškų regione, daugiausia dėmesio skirta akustinei taršai ir jos įtakai varliagyvių komunikacijai, kuri poravimosi metu yra esminė rūšies išlikimui.

    Kas vyksta prie jėgainių?

    Tyrėjai įrašinėjo varlių balsus netoli 107 vėjo turbinų ir palygino juos su įrašais iš tylesnių vietovių greta. Stebėjimai sutelkti į laikinus vandens telkinius, kurie lietinguoju sezonu tampa svarbiausiomis veisimosi vietomis.

    Rezultatai parodė, kad trijų rūšių patinai garsesnėse vietose nuosekliai keitė šauksmų ypatybes: vieni koregavo dažnį, kiti mažino impulsų skaičių ar jų stiprumą, dar kiti trumpino šauksmus, bet šaukdavo dažniau.

    Kodėl varlės keičia balsą?

    Mokslininkų aiškinimu, tai panašu į bandymą išvengti akustinio maskavimo, kai foninis triukšmas užgožia gyvūnams svarbius signalus. Vėjo turbinų triukšmas yra pastovus, o jo žemi dažniai gali sklisti toliau, ypač atviresnėse vietovėse.

    Varlėms poravimosi šauksmas nėra „tiesiog garsas“: patelės partnerį atpažįsta pagal laiką, toną, impulsų ritmą ir kartojimą. Jei signalas iškraipomas, patelė gali jo neatpažinti arba į jį nereaguoti.

    Kokios gali būti pasekmės gamtai?

    Nors elgesio prisitaikymas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip sėkminga strategija, tyrėjai pabrėžia galimas biologines „sąnaudas“. Trumpesni ar pakitę šauksmai gali mažinti poravimosi sėkmę, o ilgainiui tai gali paveikti populiacijų gausą.

    Šis atvejis akcentuoja platesnę problemą: atsinaujinančios energetikos plėtra pati savaime nėra blogis, tačiau projektai gali sukelti nenumatytų padarinių, jei poveikis biologinei įvairovei ir triukšmui nėra nuosekliai įvertinamas bei valdoma rizika.

    Varliagyviai ir taip laikomi viena pažeidžiamiausių gyvūnų grupių dėl buveinių nykimo, ligų ir klimato kaitos, todėl papildomi stresoriai, tokie kaip triukšmo tarša, gali tapti dar vienu veiksniu, spartinančiu populiacijų silpnėjimą.

  • Minesotos saulės parkas su vietinėmis gėlėmis po moduliais pritraukė monarchus ir dešimtis rūšių

    Minesotos saulės parkas su vietinėmis gėlėmis po moduliais pritraukė monarchus ir dešimtis rūšių

    Minesotoje veikiantis saulės elektrinių parkas, po moduliais pasėjęs vietines pievų gėles ir žoles, fiksuoja netikėtą efektą: teritorijoje pradėjo dažniau lankytis monarchinės plaštakės, o augalų įvairovė pastebimai išaugo. Tokie projektai vis dažniau siejami su agrivoltika, kai energijos gamyba derinama su buveinių atkūrimu.

    Pagrindinė idėja paprasta: vietoj plikos, reguliariai pjaunamos vejos po saulės moduliais formuojamas vietinių rūšių žolynas. Tai padeda stabilizuoti dirvožemį, mažina eroziją, geriau sulaiko drėgmę ir ilgainiui didina organinių medžiagų kiekį, o tai sudaro sąlygas sugrįžti daugiau rūšių.

    Kaip keičiasi ekosistema

    Stebėjimai rodo, kad, įsitvirtinus vietiniams augalams, sparčiai didėja apdulkintojų aktyvumas: daugiau bičių, drugių ir kitų vabzdžių. Kartu atsiranda ir daugiau laukinių augalų rūšių, kurios į teritoriją patenka su vėju, paukščiais ar dirvožemio sėklų banku, kai sąlygos tampa palankesnės dygimui.

    Monarchinių plaštakių sugrįžimas siejamas su tuo, kad tokiose teritorijose atsiranda augalų, reikalingų jų gyvavimo ciklui. Monarchams ypač svarbios pienės ir kiti nektaringi augalai, o jų vikšrams būtini specifiniai mitybiniai augalai, todėl augalų sudėtis ir žydėjimo tęstinumas čia tampa esminiais veiksniais.

    Kodėl poveikis pasimato ne iškart

    Ekologai pabrėžia, kad pievų atkūrimas nėra greitas procesas: daliai rūšių prireikia kelių metų, kol jos įsitvirtina, išstumia invazines piktžoles ir suformuoja stabilų augalų sluoksnį. Be to, pradinis laikotarpis dažnai skirtas dirvožemio struktūros atsigavimui, mikroorganizmų aktyvumo augimui ir humuso kaupimuisi.

    Todėl dalis „naujų“ rūšių pasirodo vėliau, kai dirva tampa atsparesnė išdžiūvimui, o po moduliais susiformuoja švelnesnis mikroklimatas. Saulės moduliai suteikia dalinį pavėsį ir sumažina tiesioginę vėjo bei kaitros įtaką, o tai kai kurioms pievų rūšims gali būti palanku.

    Ko tai moko kitus saulės parkus

    Praktinė nauda operatoriams taip pat svarbi: vietinių žolynų dangą dažnai reikia rečiau pjauti, ji gali geriau sutvirtinti gruntą ir sumažinti dulkėtumą, o tai aktualu įrangos priežiūrai. Kai kuriose vietovėse papildomai taikomos priemonės, pavyzdžiui, ganymas ar selektyvus šienavimas, kad augalija išliktų įvairi.

    Minesotos pavyzdys stiprina tendenciją planuojant didelius saulės parkus iš anksto numatyti biologinės įvairovės tikslus. Energetikos infrastruktūra vis dažniau vertinama ne tik pagal pagamintos elektros kiekį, bet ir pagal tai, ar ji gali prisidėti prie kraštovaizdžio, dirvožemio ir apdulkintojų buveinių atkūrimo.

  • Saulės elektrinė apleistame lauke: „žalio šieno“ metodas grąžino pievas, bites ir šikšnosparnius

    Saulės elektrinė apleistame lauke: „žalio šieno“ metodas grąžino pievas, bites ir šikšnosparnius

    Pietų Anglijoje, Devono grafystėje, įrengta saulės elektrinė tapo netikėtu biologinės įvairovės atkūrimo bandymu. Tarp fotovoltinių modulių anksčiau menkavertėje, skurdžios augalijos teritorijoje pradėta taikyti vadinamoji „žalio šieno“ technologija, kai į plotą atvežama ką tik nupjauta, sėklų ir mikroorganizmų turtinga pievų žolė.

    Projektas įgyvendintas Creacombe saulės elektrinėje, pastatytoje maždaug 11 hektarų plote. Tokios žemės dažnai pasirenkamos energetikos infrastruktūrai, nes jos laikomos mažiau tinkamomis intensyviam ūkininkavimui, tačiau ilgainiui jos taip pat praranda natūralių pievų rūšinę įvairovę.

    Kas yra žalias šienas?

    „Žalias šienas“ nėra įprastas, džiovintas pašaras. Tai šviežiai nupjauta pievos augalija, kuri greitai pervežama ir paskleidžiama norimame atkurti plote, kad išliktų sėklos, drėgmė ir dalis dirvožemio mikroorganizmų.

    Specialistų teigimu, būtent skubus perkėlimas yra esminis skirtumas: džiovinant sėklos dažnai išbyra arba praranda daigumą, o kartu nyksta ir biologinės medžiagos poveikis dirvai. Paskleista augalija kurį laiką veikia kaip mulčias, padedantis sulaikyti drėgmę ir sudaryti sąlygas natūraliam dygimui.

    Kaip pasikeitė teritorija?

    Per kelis vegetacijos sezonus tarp saulės modulių ėmė rastis daugiau žydinčių augalų, vėliau įsitvirtino vietinės žolių rūšys. Skirtingu metu žydinčios pievų rūšys sukūrė ilgesnį žiedadulkių ir nektaro sezoną, todėl maisto šaltinis apdulkintojams tapo stabilesnis.

    Didėjant augalų įvairovei, teritorijoje gausėjo bičių, žiedmusių, drugių ir naktinių drugių. Kartu daugėjo ir vabzdžiais mintančių gyvūnų: stebėtojai fiksavo virš pievos medžiojančius šikšnosparnius, kuriems tokios vietos tampa svarbios mitybos grandinės dalimi.

    Projekto esmė ta, kad pieva formuojasi ne grąžinant teritoriją į intensyviai prižiūrimą žemdirbystę, o leidžiant vykti natūralesnei ekologinei sukcesijai. Tai reiškia mažiau nuolatinės intervencijos ir didesnę tikimybę, kad buveinė išsilaikys ilgesnį laiką.

    Kodėl tai svarbu energetikai?

    Saulės elektrinių plėtra Europoje spartėja, tačiau vis dažniau keliami reikalavimai, kad infrastruktūra būtų derinama su gamtosauginiais tikslais. Dvigubos paskirties sprendimai, kai energijos gamyba suderinama su buveinių atkūrimu, padeda mažinti konfliktą tarp žemės naudojimo ir biologinės įvairovės.

    Tokie projektai taip pat siejami su apdulkintojų apsauga: dalis maisto gamybos tiesiogiai priklauso nuo vabzdžių, o jų buveinės nyksta dėl intensyvaus žemės naudojimo ir vienarūšių pasėlių. Pievų atkūrimas šalia energijos infrastruktūros gali tapti svarbiu „koridoriumi“ ar sustojimo vieta vabzdžiams, ypač fragmentuotame kraštovaizdyje.

    Creacombe pavyzdys rodo, kad palyginti paprastas, žemųjų technologijų metodas gali sukurti apčiuopiamą poveikį: teritorija ne tik gamina elektrą, bet ir tampa gyvybingesne ekosistema. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad rezultatai priklauso nuo pradinės dirvožemio būklės, tinkamo donorinių pievų parinkimo ir to, ar teritorija vėliau nebus pernelyg intensyviai tvarkoma.

    Projektą aptaria ir su Creacombe dirbančios organizacijos, tarp jų Yealm Community Energy bei „Wychwood Biodiversity“, kurios akcentuoja, kad „žalio šieno“ perkėlimas gali būti pritaikomas ir kituose panašiuose sklypuose. Praktika ypač aktuali ten, kur tradicinis atsėjimas neveikia dėl prastų vietos sąlygų arba norima atkurti būtent vietinėms pievoms būdingą rūšinę sudėtį.

  • Italijos saulės parke po moduliais – skirtingi mikroklimatai: dirvožemio gyviai gyvena skirtingai

    Italijos saulės parke po moduliais – skirtingi mikroklimatai: dirvožemio gyviai gyvena skirtingai

    Saulės elektrinės keičia ne tik elektros gamybą, bet ir sąlygas žemėje po moduliais. Italijoje viename saulės parke mokslininkai ištyrė siauras dirvožemio juostas tarp eilių ir nustatė, kad net kelių metrų atstumu susidaro labai skirtingos aplinkos.

    Tyrėjai tikėjosi įprastų pokyčių, susijusių su šešėliu, šiluma ir drėgme. Vis dėlto rezultatai parodė daugiau: po tais pačiais saulės moduliais dirvožemio smulkieji bestuburiai skyrėsi pagal tai, kurioje panelių pusėje gyvena.

    Kaip susidaro skirtingos zonos

    Saulės modulių metamas šešėlis dalį dienos palaiko žemesnę dirvos temperatūrą ir ilgiau išlaiko drėgmę po lietaus. Tuo metu atviresnėse tarpueilių vietose dirvožemis greičiau įkaista ir sparčiau išdžiūsta, ypač vasarą, kai saulės spinduliuotė intensyvi.

    Tokie skirtumai atsiranda gana greitai ir veikia ne vien paviršių. Kinta ir augalijos danga, o kartu ir organinių liekanų kiekis dirvoje, todėl susiformuoja tarsi keli mikrohabitatų tipai vienoje, iš pažiūros vienodoje teritorijoje.

    Kas yra tie nematomi gyventojai

    Tyrime daugiausia dėmesio skirta dirvožemio mikrobestuburiams, pavyzdžiui, šokliukams ir erkėms. Šie organizmai plika akimi dažnai nepastebimi, tačiau jie svarbūs skaidant organinę medžiagą ir palaikant maisto medžiagų apytaką.

    Vėsesnėse ir drėgnesnėse vietose po moduliais dažniau aptinkamos drėgmę mėgstančios rūšys, o atviresnėse, sausesnėse zonose dominuoja karščiui atsparesni organizmai. Kitaip tariant, saulės parkas sukuria dirvožemiui skirtingas gyvenimo sąlygas, kurios „atrūšiuoja“ bendrijas.

    Kodėl tai svarbu planuojant saulės parkus

    Didėjant saulės energetikos mastui Europoje vis daugiau dėmesio skiriama ne tik kraštovaizdžiui ar paukščiams, bet ir tam, kas vyksta dirvožemyje. Dirvožemio gyvybė svarbi ir anglies kaupimui, ir dirvos derlingumui, todėl net nedideli mikroklimato pokyčiai gali turėti platesnių pasekmių.

    Mokslininkų įžvalgos rodo, kad saulės parkų projektavime gali būti verta numatyti sprendimus, padedančius išlaikyti dirvožemio stabilumą: valdyti augalijos dangą, mažinti perdžiūvimą atvirose zonose ir stebėti dirvožemio būklę ne tik įrengimo pradžioje, bet ir vėliau.

    Tyrimas pabrėžia paprastą, bet reikšmingą faktą: dvi dirvos dėmės, kurias skiria keli metrai, po saulės moduliais gali virsti visiškai skirtingomis buveinėmis. O tai reiškia, kad energetikos infrastruktūra „perrašo“ ne tik vaizdą virš žemės, bet ir nematomą gyvenimą po ja.

  • Nyderlanduose užfiksuota netikėta paukščių migracija: jūrinė rūšis „naudoja“ vėjo jėgaines kaip stoteles

    Nyderlanduose užfiksuota netikėta paukščių migracija: jūrinė rūšis „naudoja“ vėjo jėgaines kaip stoteles

    Ilgą laiką manyta, kad jūriniai paukščiai jūroje įrengtas vėjo jėgaines pirmiausia laiko kliūtimi ir, kiek įmanoma, jų vengia. Dalis rūšių iš tiesų keičia maršrutus, kad išvengtų susidūrimo rizikos, triukšmo ar trikdymo.

    Tačiau Nyderlandų pakrantėje mokslininkai migracijų metu pastebėjo kitokį vaizdą. Retesnė jūrinė paukščių rūšis prie vėjo jėgainių sugrįždavo ne atsitiktinai: judėjimas tarp konstrukcijų kartojosi ir atrodė kryptingas.

    Kodėl tyrėjai sukluso?

    Stebėjimai buvo sutelkti į migruojančius jūrinius paukščius, keliaujančius per Šiaurės jūrą, kur nuotolinėse jūrinėse teritorijose pastatyta daug vėjo parkų. Tokiose kelionėse paukščiams tenka įveikti didelius atstumus virš atviro vandens, kur beveik nėra vietų nutūpti ar orientyrų.

    Tyrėjai, analizuodami skrydžių trajektorijas ir elgseną šalia kelių vėjo parkų, pastebėjo dėsningumą. Kai kurie individai koregavo kryptį taip, kad priartėtų prie turbinų, net kai oro sąlygos išlikdavo stabilios.

    Ką rodo migracijos duomenys?

    Surinkta informacija leido įtarti, kad paukščiai kai kuriose vietose vėjo jėgainių zonas naudoja kaip tarpines stoteles. Priartėję prie vienos konstrukcijos, jie trumpam sulėtindavo judėjimą, o vėliau skrisdavo toliau link kitos.

    Tokie sustojimai dažnai būdavo trumpi, kartais trunkantys vos kelias minutes, bet pasikartojantys. Mokslininkams tai priminė judėjimą tarp dirbtinių „salų“, išsidėsčiusių jūroje per visą migracijos kelią.

    Pastebėta ir tai, kad prie turbinų pamatų gali didėti paukščių maitinimosi aktyvumas. Po vandeniu esantys konstrukcijų elementai laikui bėgant apauga, susidaro vietos, kur telkiasi smulkesnė gyvūnija, o paskui ir žuvys, pritraukiančios plėšrūnus, tarp jų ir paukščius.

    Kodėl vėjo jėgainės gali tapti „orientyrais“?

    Atviroje jūroje orientavimasis ypač sudėtingas, kai matomumą riboja rūkas, krituliai ar bangavimas. Vėjo jėgainių eilės sukuria vertikalius, iš toli pastebimus objektus, kurie gali padėti palaikyti kryptį ir sumažinti navigacijos „neapibrėžtumą“ ilguose perskridimuose.

    Mokslininkų vertinimu, tokia struktūrų teikiama nauda gali būti dvejopa: vizualūs orientyrai ir didesnė tikimybė rasti maisto. Vis dėlto pabrėžiama, kad toks elgesys nėra universalus ir daugelis kitų rūšių vėjo parkų teritorijų ir toliau vengia.

    Dėl šių priežasčių tyrėjai ragina vėjo parkų poveikį vertinti ne vien pagal bendrą „vengimo“ taisyklę. Skirtingos rūšys gali reaguoti nevienodai, o kai kurios, panašu, prisitaiko prie naujos infrastruktūros greičiau, nei buvo manyta anksčiau.

    Ekspertai pažymi, kad tai nekeičia būtinybės planuojant jūrinius vėjo parkus vertinti rizikas paukščiams ir jų migracijai. Tačiau nauji stebėjimai rodo, jog realus poveikis gali būti sudėtingesnis: nuo trikdymo ir susidūrimų rizikos iki netikėto „naudojimo“ kaip tarpinių taškų kelionėje.

  • Utenos rajone pradėtas Sosnovskio barščio naikinimas: tvarkys 25 radavietes 10,15 ha plote

    Projektas startuoja 2026 metais

    Utenos rajono savivaldybėje pradedamas Sosnovskio barščio gausos reguliavimo projektas, kuriuo siekiama sustabdyti invazinio augalo plitimą ir sumažinti jo daromą žalą. Darbai numatyti nuo 2026 metų gegužės 5 dienos iki 2029 metų rugpjūčio 1 dienos.

    Projektas įgyvendinamas kaip jungtinės iniciatyvos Invazinių rūšių naikinimas ir kontrolė dalis. Pagrindinis tikslas yra taikyti priemones taip, kad būtų galima įvertinti jų efektyvumą kasmetine stebėsena ir, jei reikia, koreguoti veiksmus.

    Kodėl Sosnovskio barštis pavojingas?

    Sosnovskio barštis laikomas viena problemiškiausių invazinių rūšių Lietuvoje, nes greitai užima atviras teritorijas ir išstumia vietinę augaliją. Tankūs sąžalynai ypač keičia pievų ir pakrančių buveines, todėl mažėja biologinė įvairovė ir nukenčia vertingos natūralios teritorijos.

    Šis augalas kelia riziką ir žmonių sveikatai, nes jo sultys, patekusios ant odos ir veikiamos saulės, gali sukelti cheminius nudegimus. Dėl to savivaldybės darbai orientuoti ne tik į aplinkosaugą, bet ir į prevenciją vietose, kuriose lankosi gyventojai.

    Kokie darbai numatyti Utenos rajone?

    Projekto metu Utenos rajono savivaldybės teritorijoje planuojama tvarkyti 25 Sosnovskio barščio radavietes, kurios užima apie 10,15 hektaro. Savivaldybė nurodo, kad augalas yra išplitęs tiek Utenos mieste, tiek rajone, o tankumas skirtingose vietose nevienodas.

    Didžiausias tankumas paprastai nustatomas nešienaujamose, apleistose pievose, taip pat prie medžių ar krūmynų. Mažesnis tankumas dažniau fiksuojamas nuolat šienaujamose pievose, tačiau radavietės aptinkamos ir šlaituose, ir urbanizuotose teritorijose.

    Numatoma taikyti tiek mechanines, tiek chemines priemones: naikinimą purškiant rankiniu arba traktoriniu purkštuvu, augalų kasimą bei šienavimą, kai barščiai nupjaunami. Lygiagrečiai visą projekto laikotarpį vyks populiacijos stebėsena, kad būtų aiškiau, kurios priemonės konkrečiose vietovėse duoda geriausią rezultatą.

    Bendra projekto vertė siekia 34 612,01 eurų, o tokio pat dydžio subsidiją numatyta skirti per Aplinkos projektų valdymo agentūrą. Savivaldybė pabrėžia, kad tikslas nėra vienkartinis išnaikinimas, o nuoseklus kelių metų darbas, leidžiantis sumažinti augalo atsinaujinimą ir stabdyti plitimą.

  • Karas keičia Černobylį: dėl minų ir dronų zona praranda laukinės gamtos rezervato statusą

    Černobylio atskirties zona po 1986 metų katastrofos ilgainiui tapo unikalia erdve, kur gamta atsitiesė be nuolatinės žmogaus veiklos. Tačiau Rusijos pradėtas karas Ukrainoje šį trapų balansą ardo, o mokslininkai vis dažniau kalba, kad teritorija praranda saugios prieglobstinės reikšmę laukiniams gyvūnams.

    Tyrėjų analizė, paremta fotospąstų duomenimis, rodė, kad Černobylio apylinkėse per pastaruosius metus fiksuota gausi stambiųjų žinduolių įvairovė. Tarp dažniau minimų rūšių – Eurazijos lūšys, briedžiai, šernai, vilkai, taip pat plėšrūnai ir kanopiniai, kuriems svarbiausi veiksniai buvo maisto ir vandens prieinamumas bei žmonių nebuvimas.

    Situacija ryškiai pasikeitė po 2022 metų vasario 24 dienos, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, o Černobylio zona tapo karinių veiksmų ir okupacijos scena. Po tokių įvykių teritorijose, kur anksčiau dominavo gamtiniai procesai, atsirado nauji pavojai: užminuotos vietos, sprogmenų likučiai, intensyvesnis technikos judėjimas ir dronų aktyvumas.

    Ekologai ir gamtosaugininkai fiksuoja atvejus, kai nuo minų žūsta gyvūnai, o tai keičia migracijos kelius ir elgseną. Skelbiama apie tris patvirtintus Prževalskio arklių žūties atvejus nuo minų, o tai laikoma ypač jautriu signalu, nes ši rūšis yra vienas svarbiausių Černobylio zonos atsigavimo simbolių.

    Karas padidina ir gaisrų tikimybę, nes degimus gali sukelti sprogimai, nukritę dronai ar sunkiai pasiekiamose vietose uždelsti užsiliepsnojimai. Černobylio atskirties zonoje gaisrai kelia papildomą grėsmę ir dėl to, kad ugnis gali pakelti radioaktyviomis dalelėmis užterštas dulkes ir pernešti jas į kitas teritorijas.

    Prževalskio arkliai pasaulyje priskiriami prie retų laukinių arklių, o jų globalus skaičius vertinamas maždaug nuo 2 000 iki 2 500 individų. Černobylio atskirties zona ilgą laiką buvo laikoma viena iš vietų, kur ši rūšis galėjo plėstis dėl mažos žmonių trikdžių rizikos.

    Istoriškai ši populiacija buvo formuojama kaip atkūrimo eksperimentas: XX amžiaus pabaigoje į zoną perkelta nedidelė grupė gyvūnų, o vėliau jų skaičius augo. Iki 2021 metų minėta, kad iš kelių dešimčių perkeltų individų populiacija išaugo iki maždaug 120, todėl bet kokie nauji žūties veiksniai šioje teritorijoje tampa reikšmingi visam apsaugos planavimui.

    Specialistai pabrėžia, kad fotospąstų duomenys anksčiau nerodė aiškaus ryšio tarp taršos pobūdžio ir to, kur gyvūnai renkasi gyventi. Vis dėlto karo sukelti trikdžiai, įskaitant sprogimus, triukšmą, judėjimą ir užminavimą, gali tapti daug stipresniu elgsenos veiksniu nei įprasti aplinkos skirtumai.

    Gamtosaugininkai pastebi pirmuosius požymius, kad kai kurios gyvūnų grupės gali keisti įprastas buveines. Pranešama, jog fotospąstai užfiksavo Prževalskio arklius vietose pietuose ir pietryčiuose, kur anksčiau jie buvo stebimi rečiau, o tai gali reikšti bandymą apeiti pavojingas, užminuotas zonas.

    Tokie pokyčiai didina tikimybę, kad gyvūnai priartės prie gyvenviečių pakraščių, kelių ar kitų žmonių naudojamų teritorijų. Tai kelia ir papildomą riziką patiems gyvūnams, ir žmonėms, nes didėja konfliktinių situacijų tikimybė, o sužeistų gyvūnų gelbėjimas užminuotose vietovėse tampa itin sudėtingas.

    „Deja, ši Černobylio kaip laukinės gamtos rezervato istorijos dalis baigiasi“, – sakė ekologė Svetlana Kudrenko.

    Ekspertai akcentuoja, kad ilgalaikė gamtos apsauga Černobylyje priklausys nuo kelių veiksnių: teritorijų išminavimo, gaisrų prevencijos, nuoseklaus biologinės įvairovės monitoringo ir galimybės saugiai dirbti mokslininkams. Kol tęsiasi karo grėsmės, zona iš unikalios gamtinės laboratorijos vis labiau virsta vieta, kur laukinei gamtai tenka prisitaikyti prie naujos, žmogaus sukelto pavojaus realybės.

  • Europa masiškai šalina upių užtvaras: 2025 metais nugriauta per 600 senų užtvankų ir šliuzų

    Europa 2025 metais pasiekė naują rekordą šalindama upėse esančias užtvaras, kurios trukdo natūraliam vandens tekėjimui ir gyvūnų migracijai. Remiantis Dam Removal Europe metine apžvalga, per metus demontuotos mažiausiai 603 užtvankos, šliuzai ir kitos kliūtys.

    Po šių darbų atkurta daugiau kaip 3 740 kilometrų upių atkarpų, kuriose vanduo vėl gali tekėti laisvai. Skaičiuojama, kad tai buvo 11 proc. daugiau pašalintų barjerų nei 2024 metais.

    Didelė dalis nugriautų statinių buvo seni, mažos ar vidutinės apimties objektai, dažnai nebevykdantys pradinės funkcijos. Nors tokios konstrukcijos kartais atrodo nereikšmingos, jos gali blokuoti žuvų migraciją, keisti vandens temperatūrą ir deguonies režimą, sulaikyti sąnašas.

    Ekologai pabrėžia, kad upių fragmentacija siejama su staigiu migruojančių gėlavandenių žuvų populiacijų mažėjimu Europoje. Kaip viena pagrindinių priežasčių įvardijama būtent tūkstančiai barjerų, suskaidančių upių tinklą į atskiras, tarpusavyje menkai susijusias atkarpas.

    Daugiausia kliūčių 2025 metais pašalinta Švedijoje, kur fiksuotas 173 statinių demontavimas. Toliau rikiuojasi Suomija su 143 atvejais ir Ispanija, kur pašalinti 109 barjerai.

    Jungtinėje Karalystėje tais pačiais metais demontuotos 35 užtvaros. Šie skaičiai rodo, kad procesas apima tiek Šiaurės, tiek Pietų Europą, o prioritetas dažnai teikiamas seniai nenaudojamiems objektams.

    Papildomą impulsą suteikia Europos Sąjungos gamtos atkūrimo kryptis, pagal kurią iki 2030 metų valstybės turi atkurti 25 000 kilometrų laisvai tekančių upių. Praktikoje tai reiškia ne tik naujus aplinkosauginius planus, bet ir konkrečius sprendimus dėl pasenusių hidrotechninių statinių likimo.

    Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad ne kiekviena užtvanka gali būti šalinama automatiškai. Kai kurios konstrukcijos gali riboti invazinių rūšių plitimą, todėl prieš demontavimą paprastai atliekami poveikio aplinkai vertinimai, hidrologinės analizės ir derinami vietos bendruomenių interesai.

    Vienas simbolinių pavyzdžių 2025 metais užfiksuotas Islandijoje, kur demontuota sena užtvanka Melsos upėje. Ji anksčiau buvo susijusi su energijos tiekimu ūkiui, tačiau ilgą laiką nebeveikė, o upėje liko kaip kliūtis žuvų migracijai.

    „Ji negamino elektros, o senoje elektrinėje gyveno avys“, – sakė inžinierius Hamishas Muiras.

    Dam Removal Europe vertinimu, Europoje gali būti daugiau nei 1 000 000 įvairių barjerų, o dešimtys tūkstančių laikomi pasenusiais arba nereikalingais. Dėl to užtvarų šalinimas artimiausiais metais greičiausiai išliks viena sparčiausiai augančių upių atkūrimo priemonių.