CP v2

Tag: Biologinė įvairovė

  • Palikite tai po krūmais – ežiai jūsų sodą pavers saugiu prieglobsčiu, o nauda nustebins

    Palikite tai po krūmais – ežiai jūsų sodą pavers saugiu prieglobsčiu, o nauda nustebins

    Pavasarį daug kas skuba sutvarkyti kiemą: sugrėbti lapus, išvežti šakas, iškirsti sausą žolę. Tačiau būtent tada ežiams ir kitiems smulkiems gyvūnams ima trūkti slėptuvių bei maisto, todėl jie vis dažniau pasirodo arčiau namų.

    Ežiai nėra miesto svečiai iš smalsumo – jiems reikia saugių vietų dienos poilsiui ir perėjimui per teritorijas naktį. Specialistai pabrėžia, kad per daug „sterilus“ sodas gyvūnams tampa atvira, pavojinga erdve, kur sunkiau rasti ir slėptuvių, ir vabzdžių.

    Netvarkos kampas – didelė pagalba

    Vienas paprasčiausių sprendimų – palikti po krūmais ar prie tvoros nedidelę sausų lapų ir šakų krūvelę. Tokia vieta ežiui gali tapti laikinu prieglobsčiu kelioms savaitėms, o kartais ir saugia poilsio stotele migruojant tarp teritorijų.

    Praverčia ir mažiau tvarkomas sodo plotelis, kur natūraliai veisiasi vabzdžiai. Ežiai minta įvairiais bestuburiais, todėl kuo įvairesnė aplinka, tuo didesnė tikimybė, kad jie ras maisto ne tik vienai nakčiai.

    Vanduo ir tinkamas maistas po žiemos

    Po žiemos miego ežiai dažnai būna nusilpę ir netekę svorio, todėl jiems ypač svarbus vanduo. Sode galima pastatyti negilią dubenėlį ramioje vietoje, atokiau nuo intensyvaus judėjimo ir triukšmo.

    Jei ežiai užklysta reguliariai, galima saikingai papildomai pamaitinti, pavyzdžiui, drėgnu kačių maistu ar be prieskonių virta mėsa. Pienas ir duona ežiams netinka, nes gali sukelti virškinimo sutrikimų ir tik pabloginti jų būklę.

    Cheminės priemonės ir tvoros – nematoma rizika

    Didelę žalą ežiams daro intensyvus chemijos naudojimas, ypač kovai su šliužais ir vabzdžiais. Tokios priemonės ne tik sumažina natūralaus maisto kiekį, bet ir gali tiesiogiai pakenkti patiems ežiams, jei jie kontaktuoja su granulėmis ar šviežiai apdorotais plotais.

    Kitas svarbus dalykas – judėjimo galimybė. Ežiai naktimis gali nukeliauti kelis kilometrus, todėl ištisinės, sandarios tvoros jiems tampa barjeru, atskiriančiu nuo vandens, maisto ir slėptuvių.

    Praktiškas sprendimas – palikti nedidelę angą tvoros apačioje, kad ežys galėtų pereiti į kitą kiemą. Dažnai pakanka maždaug 13 centimetrų pločio praėjimo: jis beveik nekeičia tvoros vaizdo, bet gyvūnams gali būti lemtingas.

  • Vilniaus saugomose teritorijose suskaičiavo 81 paukščių rūšį: kurios dažniausios ir kur jų ieškoti

    Vilniaus saugomose teritorijose suskaičiavo 81 paukščių rūšį: kurios dažniausios ir kur jų ieškoti

    Lietuvos ornitologų draugija šiais metais atliko stebėseną keliose urbanizuotose Vilniaus vietose ir fiksavo net 81 paukščių rūšį. Rezultatai rodo, kad net tankiai apstatytame, fragmentuotame mieste išlieka svarbios buveinės, kuriose paukščiai randa maisto ir perėjimo vietų.

    Tyrime pabrėžiama, kad didžiausią miesto paukščių dalį sudaro miškų ir želdynų rūšys. Prie to prisideda parkai, upių slėniai, šlaitai ir brandesni medynai, o ypač teritorijos, kuriose išlaikoma natūralesnė augalija ir mažiau trikdoma perėjimo metu.

    Dažniausiai fiksuoti Vilniaus paukščiai

    Tarp dažniausiai užfiksuotų rūšių išsiskyrė pilkoji varna, didžioji zylė ir karklažvirblis. Taip pat dažnai registruoti juodasis čiurlys, paprastasis varnėnas, naminis žvirblis ir uolinis karvelis.

    Į dažniausiai matomų dešimtuką pateko ir dūminė bei paprastoji raudonuodegė, taip pat paprastasis kikilis. Specialistai atkreipia dėmesį, kad šios rūšys gerai prisitaikiusios prie žmogaus kaimynystės ir įvairių miesto želdynų.

    Kur mieste jų pamatyti daugiau?

    Pavilnių regioniniame parke, keliaujant palei Vilnios upę, dažniau pastebimos su vandens telkiniais susijusios rūšys, taip pat miško paukščiai. Čia tikėtina išvysti antis ir kirus, o tarp medžių ir pakrančių šlaitų dažniau girdimi geniai bei kiti želdynams būdingi paukščiai.

    Kalvų šlaituose ir miškingesnėse vietose dažniau sutinkamos zylės, bukučiai, kėkštai, šarkos ir sniegenos. Tuo metu miškuose daugiau šansų išgirsti pečialindas bei pamatyti įvairių rūšių genius, ypač ten, kur paliekama daugiau drevėtų ar senesnių medžių.

    Verkių regioniniame parke įrengtas paukščių stebėjimo takas, padedantis lengviau planuoti maršrutą ir pasirinkti tinkamas vietas stebėjimui. Tokiose teritorijose ypač pasiteisina ramus, lėtas ėjimas ir sustojimai klausytis, nes daugelį rūšių pirmiausia išduoda balsai.

    Edukacija su ornitologu Verkiuose

    Birželio 6 dieną 10 valandą Verkių dvaro sodybos teritorijoje planuojama gamtinė edukacija su ornitologu Gediminu Petkumi. Renginio metu dalyviai kviečiami sužinoti, kokios rūšys tuo metu aktyviausios, kaip atpažinti paukščius pagal giesmes ir kokios miesto gamtos vietos svarbiausios biologinei įvairovei.

    Organizatoriai nurodo, kad renginys nemokamas, tačiau reikalinga išankstinė registracija. Taip pat primenama, kad stebint paukščius svarbu laikytis atstumo ir netrikdyti perinčių rūšių, ypač jautriu pavasario ir vasaros pradžios laikotarpiu.

    Nuotraukų autorė – gamtos fotografė Irena Ševcova.

  • Po Kachovkos užtvankos sprogdinimo į Dnieprą grįžta eršketai: prie Zaporižios jų nebuvo pusę amžiaus

    Dniepro upėje netoli Zaporižios vėl fiksuojami eršketai – nykstanti, į Ukrainos Raudonąją knygą įtraukta žuvų grupė. Vietos gamtininkai sako, kad tai pirmieji tokie pastebėjimai šiame ruože per daugiau nei pusę amžiaus.

    Eršketų sugrįžimas siejamas su Kachovkos hidroelektrinės užtvankos sunaikinimu, po kurio iš esmės pasikeitė Dniepro hidrologinis režimas. Iki užtvankos statybos šios žuvys istoriškai migruodavo aukštyn upe į nerštavietes, tačiau vėliau kelią joms užkirto neįveikiama kliūtis.

    Pasak Nacionalinio draustinio Chortycia atstovų, anksčiau eršketai neršdavo ruožuose žemiau Zaporižios, įskaitant apylinkes prie Rozumivkos. Tačiau po Kachovkos užtvankos pastatymo žuvys nebeturėjo realios galimybės pasiekti tradicinių nerštaviečių, nes infrastruktūroje nebuvo veiksmingo žuvitakio.

    Specialistai pabrėžia, kad eršketai yra migruojančios žuvys, kurioms būtina laisva upės tėkmė ir prieiga prie tinkamų neršto vietų. Kai upėje atsiranda didelės užtvankos, populiacijos dažnai fragmentuojamos, o neršto sėkmė smarkiai krenta.

    Pastaraisiais mėnesiais apie eršketų pasirodymą vis dažniau praneša narai ir Ukrainos gynybos pajėgų atstovai, dirbantys prie upės. Jie fiksuoja, kad žuvys juda upės vagos storymėje, o tai laikoma požymiu, jog migracija vyksta natūraliai.

    Po pirmųjų pranešimų viešojoje erdvėje pasigirdo versija, kad eršketai galėjo patekti į upę iš dirbtinių ūkių. Vis dėlto draustinio atstovai šią hipotezę vertina skeptiškai ir akcentuoja istorinį kontekstą: iki didžiųjų užtvankų statybų eršketai šiame regione buvo įprasta, net komerciškai gaudoma žuvis.

    Gamtininkai nurodo, kad praeities ekspedicijų ir tyrimų medžiaga liudija apie eršketų gausą Dniepre dar prieš XX amžiaus didžiųjų hidroenergetikos projektų plėtrą. Todėl dabartiniai pastebėjimai labiau panašūs į sugrįžimą į istoriškai svarbias buveines, o ne atsitiktinį išplitimą.

    Vienas ryškesnių atvejų užfiksuotas gegužės pradžioje, kai Dniepro pakrantėje Žemutinės Chortycios kaime rastas maždaug pusantro metro ilgio eršketas. Manoma, kad žuvis galėjo būti išmesta į krantą dėl staigaus vandens lygio kritimo ir pakitusios srovės.

    Kachovkos hidroelektrinės užtvanka buvo susprogdinta 2023 metų birželio 6 dieną, o staigus vandens išsiliejimas sukėlė didelio masto potvynius keliose Ukrainos srityse. Ši nelaimė laikoma viena didžiausių technogeninių katastrofų Europoje per pastaruosius dešimtmečius.

    Po vandens telkinio nusekimo buvusio rezervuaro teritorijoje sparčiai pradėjo formuotis naujos buveinės. Mokslininkai ir gamtosaugos organizacijos skelbė aptikusios retų paukščių ir augalų rūšių, o dalis ekspertų diskutuoja, ar teritorijai ateityje galėtų būti suteiktas griežtesnis apsaugos statusas.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad ilgalaikės tendencijos dar neaiškios: ekosistemos atsikūrimas priklauso nuo vandens režimo stabilumo, taršos rizikų ir karo veiksmų poveikio. Be to, dalis potencialių nerštaviečių ir stebėsenos taškų yra teritorijose, kuriose vykdyti tyrimus šiuo metu sudėtinga.

    Gamtininkų teigimu, eršketų sugrįžimas yra svarbus signalas, rodantis, kaip greitai upių fauna gali reaguoti į kliūčių pašalinimą. Tačiau norint suprasti, ar tai taps tvariu populiacijos atsigavimo procesu, reikės nuoseklių stebėjimų ir papildomų duomenų apie nerštą bei jauniklių išlikimą.

  • Iš vandenyno 1963 metais iškilusi Surtseja tapo uždara laboratorija: ką joje randa mokslininkai

    1963 metais prie Islandijos krantų, Atlanto vandenyne, iš jūros dugno išsiveržęs ugnikalnis sukūrė naują sausumos lopinėlį – Surtsejos salą. Ji tapo vienu rečiausių atvejų pasaulyje, kai mokslininkai gali stebėti, kaip gyvybė įsitvirtina visiškai naujoje žemėje, beveik nepatirdama žmogaus poveikio.

    Netrukus po salos atsiradimo Islandija ėmėsi griežtų ribojimų: į Surtseją patekti galima tik su specialiais leidimais, o bet koks neatsargus „atsivežimas“ čia laikomas grėsme tyrimams. Pagrindinis tikslas paprastas, bet ambicingas: kuo tiksliau užfiksuoti natūralią ekosistemos raidą nuo pirmųjų dienų.

    Surtseja suteikė galimybę patikrinti tai, ką įprastai sunku atskirti gamtoje: kaip augalai, gyvūnai ir mikroorganizmai pasiekia naują teritoriją ir kaip formuojasi pirmosios bendrijos, kai nėra kelių, ūkių, sodo augalų ar sąmoningo žmogaus įsikišimo. Todėl buvo nustatytos taisyklės, ribojančios bet kokių gyvų organizmų, sėklų, augalų dalių ar atliekų įvežimą.

    Sala taip pat laikoma jautria laboratorija, kur net menki pokyčiai gali iškreipti dešimtmečių duomenis. Dėl to akcentuojama bioapsauga: kuo mažiau atsitiktinių „keleivių“, tuo patikimesnis vaizdas, kaip gamta pati kuria dirvožemį, augaliją ir maisto grandines.

    Pirmieji salos metai buvo itin atšiaurūs: šviežios vulkaninės uolienos, stiprūs vėjai ir druskingos bangos darė ją panašią į vietą, kurioje sunku įsitvirtinti bet kam. Vis dėlto pakrantėse gana greitai pradėti fiksuoti pirmieji gyvybės pėdsakai, o vėliau atsirado ir pirmieji kraujagysliniai augalai.

    Ilgą laiką manyta, kad pagrindiniai „transportininkai“ yra vėjai ir vandenyno srovės, kurios atneša sėklas ar augalų fragmentus. Tačiau naujesni tyrimai pabrėžia paukščių vaidmenį, nes jie gali pernešti sėklas virškinamajame trakte, su išmatomis ar net lizdų medžiagose.

    Pastaraisiais metais Surtsejos istorija papildyta svarbia įžvalga: dalis augalų, kurie saloje buvo užfiksuoti per kelis dešimtmečius, neturi akivaizdžių prisitaikymų ilgiems „skrydžiams“ vėju ar plūduriavimui jūroje. Tai sustiprino versiją, kad reikšmingą vaidmenį kolonizacijoje atliko paukščiai, ypač perinčios ir dažnai saloje besilankančios rūšys.

    Toks mechanizmas svarbus ne tik Surtsejai. Jis padeda geriau suprasti, kaip augalija plinta į izoliuotas teritorijas, kaip atsinaujina pažeistos buveinės ir kodėl kai kurios rūšys netikėtai atsiranda vietose, kurios, iš pirmo žvilgsnio, turėtų būti sunkiai pasiekiamos.

    Nuo pirmųjų metų jūra pradėjo ardyti naujai susiformavusius krantus, todėl salos plotas ilgainiui sumažėjo. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad Surtseja neturėtų „išnykti per naktį“: tvirtesnį branduolį saugo sustingusios lavos ir vulkaninių uolienų sluoksniai.

    2008 metais UNESCO įtraukė Surtseją į Pasaulio paveldo sąrašą, pabrėždama jos vertę kaip ilgalaikio, palyginti mažai žmogaus trikdomo gamtos eksperimento. Dėl šios priežasties ir toliau išlieka griežtas režimas, o kiekvienas vizitas vertinamas kaip atsakomybė nepalikti pėdsako.

  • Norvegijos vėjo parkas rado paprastą būdą saugoti erelius: viena turbinos mentė nudažyta kitaip

    Norvegijos vėjo parkas rado paprastą būdą saugoti erelius: viena turbinos mentė nudažyta kitaip

    Vėjo elektrinių parkai laikomi vienu svarbiausių energijos perėjimo sprendimų, tačiau kai kuriose vietovėse jie sukuria papildomą riziką paukščiams, ypač stambiems plėšriesiems. Norvegijoje atliktas bandymas parodė, kad net nedidelis turbinos dizaino pakeitimas gali reikšmingai sumažinti susidūrimų skaičių.

    Problema ypač aktuali jūrinėms ir pakrančių teritorijoms, kur vėjai palankūs gamybai, o tuo pačiu driekiasi migracijos keliai ir yra veisimosi plotai. Dėl to vystant naujus projektus vis dažniau ieškoma sprendimų, kurie leistų suderinti elektros gamybą ir biologinės įvairovės apsaugą.

    Kas nutiko ereliams?

    Tyrėjai fiksavo, kad baltauodegių jūrinių erelių žūčių nuo susidūrimų su veikiančiomis turbinomis kai kuriose teritorijose daugėja. Nors energetikos vystytojai naudoja įvairias atbaidymo priemones, vien jų ne visada pakanka, ypač kai paukščiai prie infrastruktūros pripranta.

    Vienas svarbiausių paaiškinimų siejamas su regos ypatumais: greitai besisukančios mentės gali tapti sunkiai atpažįstamos kaip kliūtis. Žmogui rotorius atrodo aiškiai matomas, tačiau paukščiui judesys gali susilieti į vizualinį efektą, kuris sumažina galimybę laiku pakeisti skrydžio trajektoriją.

    Paprastas sprendimas: nudažyta viena mentė

    Bandymo metu dalyje turbinų viena mentė buvo nudažyta ryškiai kontrastinga tamsia spalva, kad besisukantis rotorius būtų aiškiau atskiriamas nuo dangaus fono. Idėja paprasta: asimetriškas, „mirksintis“ vaizdas padeda paukščiui greičiau suprasti, jog priešais yra judanti fizinė kliūtis.

    Rezultatai parodė didelį pokytį: susidūrimų sukeltų žūčių skaičius bandymo vietose sumažėjo apie 70 proc., palyginti su turbinomis, kurių mentės nebuvo dažytos. Tai rodo, kad vizualiniai sprendimai gali būti efektyvesni nei vien tik garsiniai atbaidikliai ar kitos papildomos priemonės.

    Ką tai reiškia vėjo energetikai?

    Praktinis šio metodo privalumas tas, kad jis yra palyginti pigus ir pritaikomas jau veikiančiuose parkuose, nereikalaujant sudėtingų konstrukcinių pertvarkų. Vertinimuose taip pat pabrėžiama, kad dažymas neturėtų reikšmingai pabloginti turbinos aerodinaminių savybių, todėl sprendimas gali būti diegiamas neaukojant elektros gamybos.

    Augant vėjo energetikos apimtims Europoje ir pasaulyje, poveikio gamtai vertinimas bei kompensacinės priemonės tampa vis svarbesnė leidimų ir visuomenės pasitikėjimo dalis. Tokie sprendimai kaip kontrastingai nudažyta mentė gali tapti vienu iš standartinių įrankių, ypač teritorijose, kur fiksuojama didesnė rizika saugomoms rūšims.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad universalaus recepto nėra: skirtingose vietovėse reikalingas vietinis monitoringas, skrydžių koridorių analizė ir priemonių derinimas. Tačiau Norvegijos pavyzdys rodo, kad kartais didžiausią efektą duoda ne sudėtingos technologijos, o taiklus ir aiškiai pamatuojamas pokytis.

  • Švedijos vėjo jėgainių parkas sekė tetervinus GPS: daugėjant turbinų, paukščiai ėmė judėti lėčiau

    Švedijos vėjo jėgainių parkas sekė tetervinus GPS: daugėjant turbinų, paukščiai ėmė judėti lėčiau

    Švedijos centrinės dalies miškuose, kur anksčiau tetervinai laisvai judėdavo tarp maitinimosi ir slėptuvių vietų, kraštovaizdis ėmė keistis atsirandant vėjo jėgainių parkui. Kartu su bokštais atėjo ir nauji privažiavimo keliai, proskynos bei atviresni plotai po infrastruktūra.

    Mokslininkai, siekdami įvertinti, kaip tokia plėtra veikia laukinių paukščių elgseną, kelių sezonų metu tetervinus stebėjo GPS siųstuvais. Įrenginiai fiksavo judėjimo greitį, krypties pokyčius ir tai, kokias buveines paukščiai rinkosi skirtingu metų laiku.

    Ką parodė GPS duomenys?

    Duomenyse išryškėjo nuoseklus dėsningumas: didėjant turbinų ir su jomis susijusios infrastruktūros tankiui, tetervinai kai kuriose parko dalyse judėjo lėčiau. Tyrėjai fiksavo ilgesnes pauzes, dažnesnius maršrutų pakeitimus ir atvejus, kai paukščiai vengė kirsti atvirus ruožus tarp bokštų.

    Ypač ryškūs pokyčiai matėsi tose vietose, kur miškas buvo labiau suskaidytas keliais ir aikštelėmis, o danga tapo atviresnė. Tokiose zonose paukščiai dažniau rinkosi tankesnius medynus kaip priedangą ir judėjo atsargiau, vietoj tiesesnių trajektorijų rinkdamiesi labiau vingiuotus kelius.

    Kodėl paukščiai galėjo sulėtėti?

    Vienas pagrindinių aiškinimų siejamas su buveinių fragmentacija ir didesne rizika atvirose erdvėse. Tetervinai prisitaikę gyventi miškingose teritorijose, kur priedanga padeda išvengti plėšrūnų, todėl proskynos ir atviri koridoriai gali būti suvokiami kaip pavojingesni.

    Be pačių bokštų, svarbūs ir lydintys veiksniai: keliai, triukšmas, periodiškas žmonių judėjimas, pasikeitusi augalija ir apšvietimas atvirose vietose. Toks kompleksinis poveikis gali skatinti atsargesnį elgesį, ilgesnį stebėjimą prieš kertant atvirą plotą ir didesnį laiko praleidimą priedangoje.

    Ką tai reiškia vėjo energetikos plėtrai?

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad rezultatai nereiškia, jog vėjo jėgainės automatiškai išstumia tetervinus iš teritorijos. Dalies parko kraštovaizdį paukščiai ir toliau naudojo, tačiau GPS duomenys parodė pamatuojamą elgsenos pokytį didėjant turbinų tankiui.

    Ekologijoje judėjimas yra esminis rodiklis, susijęs su maitinimusi, poravimusi ir išlikimu, todėl net subtilūs greičio ar maršrutų pokyčiai ilgainiui gali turėti pasekmių. Dėl to mokslininkai ragina vėjo energetikos projektavime daugiau dėmesio skirti miško buveinių vientisumui, kelių tinklo planavimui ir jautrių vietų išsaugojimui.

    Pagrindinė šios analizės žinia paprasta: paukščiai neišnyko, tačiau jų elgsena pasikeitė taip, kad tai tapo matoma skaičiuose. Būtent šis tylus, bet nuoseklus pokytis ir tapo svarbiausia GPS stebėjimo išvada.

  • Kretingos dvaro parke – edukacijos pradinukams: 369 mokiniai tyrinėjo senąsias medžių alėjas

    Kretingos dvaro parke surengtas edukacijų ciklas, kuriame dalyvavo 369 penkių Kretingos mokyklų 1–4 klasių mokiniai. Užsiėmimai vyko senosiose parko medžių alėjose, kur vaikai mokėsi pažinti gamtą per praktines užduotis.

    Edukacijos įgyvendintos pagal 2021–2027 metų Interreg VI-A Latvijos–Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos projektą „Green Guardians – medžių alėjų išsaugojimas biologinei įvairovei Kuržemėje ir Šiaurės Lietuvoje“. Lietuvos partnerio veiklas koordinavo Kretingos rajono savivaldybės administracijos komanda.

    Ką vaikai sužinojo alėjose?

    Užsiėmimų metu pradinukai aiškinosi, kas yra medžių alėja ir kuo ji skiriasi nuo miško. Taip pat aptarė, kodėl alėjos svarbios ne tik kraštovaizdžiui ar paveldui, bet ir biologinei įvairovei, nes jos gali tapti buveinėmis bei migracijos koridoriais įvairioms rūšims.

    Praktinėje dalyje mokiniai tyrinėjo skirtingų medžių lapus, mokėsi atpažinti rūšis pagal požymius. Vaikai matavo medžių kamienų apimtį ir bandė nustatyti medžių aukštį, atlikdami paprastus stebėjimus bei skaičiavimus.

    Ne tik gamta, bet ir įgūdžiai

    Patyriminės veiklos lauke buvo skirtos ne vien faktinėms žinioms: mokiniai lavino pastabumą, mokėsi dirbti komandoje, aptarti rezultatus ir pristatyti savo išvadas. Tokia praktika padeda stiprinti gamtamokslinį raštingumą ir supratimą, kaip kasdienėje aplinkoje atpažinti bei vertinti gamtos elementus.

    Organizatorių teigimu, edukacijų ciklas skatino vaikus ieškoti gamtos vertybių artimiausioje aplinkoje ir susieti jas su vietos kultūros paveldu. Projektą bendrai finansuoja Europos Sąjunga.

  • Černobylio rezervate užfiksuotas machaonas: viena įspūdingiausių dieninių drugių rūšių regione

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate pastebėtas machaonas, vienas didžiausių ir lengviausiai atpažįstamų dieninių drugių Europoje. Apie radinį pranešė rezervato atstovai, pasidaliję nuotraukomis ir trumpu paaiškinimu, kuo ši rūšis išsiskiria.

    Machaonas, moksliškai vadinamas Papilio machaon, garsėja ryškiu geltonai juodu sparnų raštu ir būdingomis „uodegėlėmis“ ant galinių sparnų. Dėl kontrastingos išvaizdos jis dažnai laikomas savotišku „vizitiniu“ pievų ir atvirų buveinių drugiu, kurį sunku supainioti su kita rūšimi.

    Šis drugys paplitęs plačiai: nuo vidutinio klimato Eurazijos iki Šiaurės Amerikos, o kai kur aptinkamas ir subtropikuose. Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad machaonui ypač svarbios atviros, saulėtos teritorijos, kuriose gausu nektaringų augalų ir tinkamų žolinių augalų vikšrams.

    Suaugėlių sparnų plotis paprastai siekia kelis centimetrus ir gali priartėti prie 9–10 centimetrų ribos, todėl tai vienas stambiausių dieninių drugių daugelyje regionų. Specialistai atkreipia dėmesį, kad machaonų gausą dažnai lemia buveinių būklė: intensyvus žemės ūkis, pievų suarimas ar pernelyg dažnas šienavimas mažina maisto augalų įvairovę.

    Rezervato pranešime primenama, kad rūšies pavadinimą įtvirtino gamtininkas Karlas Linėjus, o „machaonas“ siejamas su senovės graikų mitologijos personažu Machaonu, Trojos karo dalyviu, laikytu gydytoju ir kariu. Dėl to šis drugys dažnai minimas ne tik gamtos, bet ir kultūros kontekste.

    Ukrainoje machaonas įvairiais laikotarpiais buvo vertinamas kaip saugotinas, o jo statusas kito priklausomai nuo populiacijos tendencijų ir apskaitų. Gamtininkai pabrėžia, kad tokios rūšys kaip machaonas yra jautrios aplinkos pokyčiams, todėl stebėjimai saugomose teritorijose leidžia geriau suprasti, kaip kinta biologinė įvairovė.

    Černobylio zona pastaraisiais metais dažnai minima kaip teritorija, kur dėl ribotos žmogaus ūkinės veiklos kai kurios laukinės gyvūnų ir augalų rūšys randa palankesnes sąlygas. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog radiacinė tarša „padeda“ gamtai: ekosistemų atsigavimą labiau sieja su mažesniu trikdymu ir didesniais natūralių buveinių plotais.

    Tokie pranešimai apie retkarčiais užfiksuojamus įspūdingus vabzdžius svarbūs ir visuomenės švietimui, ir moksliniams stebėjimams. Rezervato darbuotojų bei biologų fiksuojami radiniai prisideda prie duomenų apie rūšių paplitimą, sezoninę dinamiką ir buveinių būklę.

  • Černobylio rezervate užfiksuoti jūrinio erelio jaunikliai: kodėl šiemet perėjimas vėlavo

    Černobylio radiaciniame ekologiniame biosferos rezervate šį pavasarį keliuose jūrinio erelio lizduose užfiksuoti jaunikliai. Rezervato specialistai, stebėdami lizdus dronu, aptiko skirtingo amžiaus jauniklių ir viename lizde dar likusį kiaušinį, rodantį, kad perėjimas vyko nevienodu tempu.

    Vienas jauniklis, aptiktas prie Domantovo salos, buvo maždaug 25 dienų amžiaus ir jau tvirtai laikėsi lizde. Kitoje vietoje, į pietus nuo Otaševo kaimo, rastas maždaug savaitės jauniklis, o šalia jo dar buvo vienas kiaušinis, todėl tikėtina, kad dalis porų perėjimą pradėjo vėliau.

    Dar vienas lizdas patikrintas netoli Kupovato kaimo, kur augo apie mėnesio amžiaus jauniklis. Tuo metu prie Lelyvo kaimo esantis lizdas, kuris pernai buvo likęs tuščias dėl elektros perdavimo linijos įrengimo darbų, ir šiemet jauniklių neturėjo, tačiau gretimame lizde jau buvo matyti jauniklių požymių.

    „Šiemet jūriniai ereliai perėti pradėjo vėliau nei įprastai, o tam įtakos galėjo turėti atšiauresnė žiema ir užsitęsęs šaltas pavasaris“, – teigė rezervato tyrėjai.

    Jūrinis erelis yra viena didžiausių plėšriųjų Eurazijos paukščių rūšių, o suaugusių paukščių atpažinimo ženklas yra baltas uodegos galas. Šis plėšrūnas dažniausiai laikosi prie vandens telkinių, kur gausu žuvies, o lizdus suka aukštuose medžiuose, stengdamasis rinktis mažiau trikdomas vietas.

    Istoriškai rūšies populiacija daugelyje Europos regionų buvo smarkiai sumažėjusi dėl persekiojimo ir cheminių medžiagų poveikio, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais kai kuriose šalyse stebimas atsikūrimas. Ornitologai pabrėžia, kad sėkmingas perėjimas priklauso ne tik nuo oro sąlygų, bet ir nuo ramybės perėjimo teritorijose, pakankamos maisto bazės bei žmogaus veiklos intensyvumo netoliese.

    Černobylio zona, nors ir siejama su radiacine tarša, daliai laukinių gyvūnų tapo vieta, kur mažesnis nuolatinis žmonių trikdymas leidžia veistis ir dideliems plėšriesiems paukščiams. Stebėsena dronais tokiuose plotuose laikoma praktišku sprendimu, nes leidžia įvertinti perėjimo sėkmę kuo mažiau artinantis prie lizdų.

  • Kachovkos tvenkinio dugne formuojasi nauja ekosistema: mokslininkai fiksuoja retas rūšis

    Ukrainos mokslininkai praneša, kad buvusio Kachovkos tvenkinio vietoje fiksuojami į Raudonąją knygą įtraukti augalai ir tarptautinėmis gamtosaugos sutartimis saugomų paukščių rūšys. Pasak tyrėjų, teritorija per trumpą laiką tapo savotiška natūralia laboratorija, kurioje matyti, kaip ekosistemos atsikuria po didelio masto sutrikdymo.

    Chersono valstybinio universiteto botanikos krypties tyrėjai nurodo, kad jau identifikuoti keli saugomi augalai, tarp jų ir rūšys, kurių buvimas šiame regione laikomas svarbiu biologinės įvairovės rodikliu. Kartu registruojama ir didėjanti paukščių įvairovė, o tai leidžia manyti, kad teritorijoje atsiranda vis daugiau tinkamų buveinių.

    Per naujausias ekspedicijas mokslininkai taip pat pastebėjo ryškų augalų rūšių skaičiaus šuolį. Jei iškart po užtvankos sugriovimo buvo fiksuojama tik keliolika rūšių, vėlesniais sezonais jų skaičius išaugo kelis kartus, o dabar kalbama apie jau šimtus skirtingų augalų, įskaitant pionierines rūšis, kurios pirmos kolonizuoja atvirus plotus.

    Tyrėjai pabrėžia, kad ekosistema ne tik plečiasi, bet ir sudėtingėja: atsiranda grybų bei kerpių, daugėja bestuburių ir smulkių gyvūnų, o augalų plitimą vis dažniau lemia sėklų pernaša su gyvūnais. Tai vertinama kaip požymis, kad faunos gausa auga, o teritorijoje formuojasi stabilesnės mitybinės grandinės.

    Mokslininkų teigimu, buvusio Kachovkos tvenkinio teritorija gali turėti išskirtinę gamtosauginę vertę ir ateityje būti svarstoma kaip saugoma teritorija. Vis dėlto pabrėžiama, kad tolesni sprendimai priklausys nuo ilgalaikių tyrimų, saugumo situacijos regione ir to, kaip greitai stabilizuosis natūralūs procesai.