Tag: Biologinė įvairovė

  • Australijoje atgaivintas 30 metų eksperimentas: retinimas davė stulbinantį miško augimo efektą

    Australijoje mokslininkai po kelių dešimtmečių sugrįžo į miško plotą, kuriame dar 1980-aisiais buvo vykdytas didelis miškų valdymo eksperimentas. Nors projektas anuomet buvo nutrauktas ir ilgainiui primirštas, miškas toliau augo, o vėliau atlikti matavimai atskleidė netikėtą ilgalaikį rezultatą.

    Tyrimas buvo skirtas įvertinti, kaip skirtingi miškotvarkos metodai veikia kalninių eukaliptų miškų atsinaujinimą. Viktorijos valstijoje dešimtmečius vyko diskusijos, ar plyni kirtimai yra žalingi, ar visgi gali imituoti natūralius didelio masto sutrikimus, tokius kaip gaisrai, prie kurių šie miškai yra prisitaikę.

    1987–1989 metais tyrėjai keliuose bandomuosiuose plotuose lygino kelis scenarijus: plynes, mažesnių biržių kirtimus ir intensyvų retinimą, kai pašalinama apie 50–70 proc. medžių. Šalia buvo palikti ir kontroliniai, žmogaus beveik nepaveikti plotai, kad rezultatus būtų galima palyginti.

    Viena svarbiausių vietų buvo Tanjil Breno teritorija Viktorijos Centrinėje aukštumoje. Iš pradžių mokslininkai pažymėjo daug bandomųjų aikštelių ir ne vienus metus stebėjo atsikūrimo dinamiką, o ankstyvosios išvados leido manyti, kad geriausiai miškas atsistato po plyno kirtimo.

    Vėliau projektas praktiškai išnyko iš darbotvarkės: kelias į teritoriją apaugo, infrastruktūra sunyko, o ilgalaikių stebėjimų nebeliko. Vis dėlto 2014 metais į vietą sugrįžę tyrėjai pamatė, kad per ilgesnį laiką ryškiausiai išsiskyrė ne plyni kirtimai, o intensyvaus retinimo plotai.

    Ten, kur dalis medžių buvo pašalinta, likusieji gavo daugiau šviesos, vandens ir maisto medžiagų, todėl augo sparčiau. Po maždaug 30 metų šiuose plotuose vidutinis didžiausių medžių kamienų skersmuo viršijo 1 metrą, o kai kurie medžiai perkopė ir 1,5 metro ribą.

    „Didžiausi medžiai retintuose plotuose buvo maždaug 20 proc. storesni už medžius nepaliestuose kontroliniuose plotuose“, – teigiama tyrimo aprašyme.

    Dar viena svarbi išvada susijusi su anglies kaupimu. Nors retinant dalis biomasės pašalinama, per kelis dešimtmečius retinti miškai medienoje sukaupė panašų arba net didesnį anglies kiekį nei kontroliniai plotai, taip ne tik kompensuodami pašalintą kiekį, bet ir sukurpdami papildomą prieaugį.

    Tyrėjai pabrėžia, kad stambūs medžiai paprastai yra atsparesni gaisrams, o jų kamienuose ir drevėse dažniau susiformuoja buveinės laukinei faunai. Tokios struktūros yra ypač svarbios nykstantiems miško gyvūnams, kuriems reikia drevių ar didelių medžių lajų.

    Pasak mokslininkų, retinimas galėtų būti vienas iš įrankių, padedančių derinti medienos tiekimą, anglies kaupimą ir biologinės įvairovės tikslus. Vis dėlto jie pabrėžia, kad šio metodo negalima taikyti visur vienodai: sprendimai turi priklausyti nuo miško tipo, amžiaus struktūros, gaisrų rizikos ir apsaugos prioritetų.

    Pagrindinė žinutė, kurią sustiprino netikėtai „pratęstas“ eksperimentas, yra paprasta: miškų valdymas neturėtų būti suprantamas tik kaip pasirinkimas tarp visiškos apsaugos ir plyno kirtimo. Ilgalaikiai duomenys rodo, kad tarpiniai sprendimai kai kuriais atvejais gali duoti geresnių rezultatų, nei leidžia spręsti trumpalaikiai stebėjimai.

  • Zarasuose rado spragą šlapynių priežiūroje: „UrbUmbrella“ keičia planą ir perka amfibinę techniką

    Zarasuose rado spragą šlapynių priežiūroje: „UrbUmbrella“ keičia planą ir perka amfibinę techniką

    Zarasuose įgyvendinant Interreg VI-A Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos projektą „UrbUmbrella“ atliktas Zaraso ežero Didžiosios salos šlapynės ekologinės būklės, buveinių ir biologinės įvairovės vertinimas. Ekspertai konstatavo, kad vienkartinių gamtotvarkos darbų nepakanka, jei siekiama išlaikyti stabilų rezultatą ir užkirsti kelią teritorijos degradacijai.

    Vertinimo išvados rodo, kad šlapynėms ir pakrančių buveinėms didžiausią riziką kelia užžėlimas nendrėmis, perteklinė vandens augalija ir palaipsnis atvirų vandens plotų nykimas. Tokie pokyčiai ilgainiui mažina buveinių įvairovę, blogina sąlygas vandens paukščiams ir keičia visos ekosistemos balansą.

    Keičiamos priemonės pagal realią būklę

    Atsižvelgiant į ekspertų rekomendacijas, patikslintos projekto veiklos ir dalis priemonių pakeista taip, kad jos geriau atitiktų faktinę teritorijos situaciją ir ilgalaikius priežiūros poreikius. Savivaldybė pabrėžia, kad tik nuosekli priežiūra leidžia išsaugoti biologiškai vertingas teritorijas ir išvengti greito jų sugrįžimo į prastesnę būklę po atliktų darbų.

    Vienu svarbiausių pakeitimų įvardijamas sprendimas įsigyti daugiafunkcę amfibinę šlapynių priežiūros mašiną su priedais. Tokia technika skirta darbams ten, kur įprasti traktoriai ar ekskavatoriai negali saugiai judėti dėl įmirkusio grunto ir sudėtingo priėjimo.

    Ką leis daryti amfibinė technika?

    Planuojama, kad specializuota mašina bus naudojama šlapynių, vandens telkinių ir pakrančių juostų priežiūrai: nendrių pjovimui, perteklinės vandens augalijos šalinimui, atvirų vandens zonų palaikymui ir kitiems gamtotvarkos darbams. Tokios priemonės laikomos svarbiomis siekiant išlaikyti mozaikišką buveinių struktūrą, kai greta atvirų vandens plotų išlieka ir natūralūs augalijos masyvai.

    Pagrindine projekto teritorija išlieka Zaraso ežero Didžioji sala, kur numatoma įgyvendinti buveinių atkūrimo ir biologinės įvairovės išsaugojimo priemones 9,82 hektaro plote. Tuo pačiu technika būtų pasitelkiama ir kitose savivaldybės administruojamose šlapynėse, vandens telkiniuose bei pakrantėse, kad priežiūra vyktų pagal realų poreikį.

    Ilgalaikis efektas po projekto pabaigos

    Svarbus akcentas – amfibinė technika būtų naudojama ne tik projekto įgyvendinimo laikotarpiu, bet ir jam pasibaigus. Tai reiškia, kad savivaldybė galėtų tęsti pradėtus darbus, operatyviai reaguoti į užžėlimą ir palaikyti pasiektą ekologinę būklę, užuot po kelių metų vėl grįžusi prie brangesnių atkūrimo sprendimų.

    Projekto korekcijos, kaip nurodoma, nekeičia pagrindinio tikslo – gerinti šlapynių ekologinę būklę ir saugoti biologinę įvairovę. Priešingai, priemonių pritaikymas pagal ekspertinį vertinimą turėtų padėti efektyviau valdyti teritoriją ir užtikrinti, kad investicijos duotų apčiuopiamą rezultatą ilgesnėje perspektyvoje.

    Zarasų rajono savivaldybės administracijos inf.

  • Kenijos Krescento salos pamoka: 5 metus be plėšrūnų įstrigę gyvūnai susidūrė su ligomis ir badu

    Kenijoje, Naiša ežere esanti Krescento sala pastaruosius penkerius metus tapo netikėtu gamtos eksperimentu: čia įstrigę laukiniai gyvūnai gyvena beveik be didžiųjų plėšrūnų, tačiau jų kasdienybė toli gražu neprimena rojaus. Mokslininkai fiksuoja augančias problemas, susijusias su maisto trūkumu, buveinių nykimu ir ligomis.

    Krescento sala yra netoli Nairobio, o jos unikalumas tas, kad anksčiau ji periodiškai virsdavo pusiasaliu. Kai vandens lygis nukrisdavo, susiformuodavo sausumos „tiltas“, kuriuo gyvūnai galėdavo pasiekti krantą ir migruoti ieškodami maisto.

    Situacija smarkiai pasikeitė 2020 metais, kai ežero vandens lygis pakilo tiek, kad sąsmauka atsidūrė po vandeniu. Nuo tada kelias į žemyną nebeatsivėrė, o dalis populiacijų liko tarsi spąstuose, negalėdamos natūraliai persiskirstyti.

    Į salą vėliau atvykę tyrėjai vertino ilgalaikės izoliacijos poveikį ir pažymėjo, kad didžiųjų plėšrūnų čia nėra. Nors saloje aptinkama smulkesnių plėšrūnų, jie didelės įtakos stambesniems žolėdžiams paprastai nedaro, todėl nemažai gyvūnų išgyvena ir dauginasi.

    Saloje pastebima įvairių žolėdžių, įskaitant zebrų, antilopių ir kitų rūšių, taip pat minimi žirafų bei begemotų individai. Tačiau gausesnės populiacijos reiškia ir didesnį spaudimą augalijai, kuri ribotoje teritorijoje nespėja atsinaujinti.

    „Ilgalaikis didžiųjų plėšrūnų nebuvimas, tikėtina, prisidėjo prie nuolatinio salos žolėdžių daromo spaudimo augalijai“, – sakė tyrėjai.

    Specialistų vertinimu, kai gyvūnai negali palikti teritorijos, ganymas tampa nuolatinis ir pernelyg intensyvus. Tai spartina augalijos degradaciją, mažina augalų įvairovę ir ilgainiui gali destabilizuoti visą ekosistemą, nes mažėjant pašaro kiekiui blogėja ir pačių gyvūnų būklė.

    Be maisto stygiaus, tyrėjai atkreipė dėmesį į sveikatos problemas. Buvo užfiksuota nežinomos kilmės susirgimų atvejų, o vieno nugaišusio gyvūno apžiūra parodė plaučių ir kepenų pažeidimus, būdingus bakterinei infekcijai.

    Kartu pabrėžiama, kad be išsamesnių tyrimų galutinai patvirtinti tikslios priežasties neįmanoma. Vis dėlto tokie signalai rodo, kad uždaroje erdvėje ligos gali plisti greičiau, ypač kai gyvūnų tankis išauga, o mityba prastėja.

    Mokslininkų teigimu, situacija dar gali būti valdoma, tačiau tam reikia nuoseklaus stebėjimo ir sprendimų, kurie mažintų spaudimą augalijai. Tarp aptariamų priemonių minimas nuolatinis populiacijų ir augalijos monitoringas, buveinių atkūrimas bei laikinas gyvūnų patekimo į jautriausias teritorijas ribojimas.

    Kiti keliai, pavyzdžiui, nuolatinio ryšio su žemynu atkūrimas ar plėšrūnų sugrąžinimas, vertinami kaip gerokai rizikingesni. Tokie sprendimai galėtų turėti sunkiai prognozuojamų pasekmių tiek pačioms populiacijoms, tiek vietos žmonėms bei turizmui.

  • Brazilijoje pora pasodino 840 000 medžių: po 103 metų į Rio de Žaneirą sugrįžo tapyrai

    Brazilijos Rio de Žaneiro valstijoje per kelis dešimtmečius įvykęs miškų atkūrimo projektas davė netikėtą rezultatą: į teritoriją sugrįžo pietų amerikietiškasis tapyras, kurio regione nebuvo fiksuota daugiau nei šimtmetį. Šį lūžį padėjo pasiekti pora, buvusias nualintas ganyklas paversdama vietinių rūšių mišku.

    Dar 1990-aisiais Nikolajus ir Rakel Lokai įsigijo žemę, kuri ilgai kentėjo nuo intensyvios gyvulininkystės, miško kirtimų ir vandens režimo pakeitimų. Teritorija buvo praradusi natūralią augmeniją, o kartu ir sąlygas, būtinas didesniems laukiniams gyvūnams.

    Aktyvus atkūrimas prasidėjo 2001 metais, kai šeima nusprendė ne tik saugoti tai, kas buvo likę, bet ir sugrąžinti mišką ten, kur tai dar įmanoma. Per daugiau nei du dešimtmečius buvo pasodinta apie 840 000 vietinių rūšių medžių ir atkurta daugiau nei 600 hektarų teritorijos.

    Projektas buvo vykdomas palaipsniui, remiantis Atlanto miško ekosistemai būdingomis rūšimis. Buvo įkurtas medelynas, kuriame auginta apie 120 vietinių rūšių, o dalis sėklų surinkta aplinkiniuose miško fragmentuose, kad būtų išlaikytas vietinis genetinis pagrindas.

    Atkurta augmenija sujungė anksčiau izoliuotus miško lopus į didesnį vientisą plotą. Toks sujungimas laikomas vienu svarbiausių biologinės įvairovės atkūrimo veiksnių, nes gyvūnams atsiranda judėjimo koridoriai, o populiacijos tampa atsparesnės.

    Miškui atsikūrus, atsigavo ir anksčiau nusausintos pelkėtos buveinės, todėl teritorijoje padaugėjo maisto ir slėptuvių įvairioms rūšims. Pranešama, kad šiandien rezervate fiksuojama daugiau nei 460 paukščių rūšių, taip pat daug roplių, varliagyvių ir žinduolių.

    Vienas ryškiausių pasikeitimų susijęs su pietų amerikietiškuoju tapyru, didžiausiu Pietų Amerikos sausumos žinduoliu. Paskutinis patvirtintas šios rūšies stebėjimas Rio de Žaneiro valstijoje buvo užfiksuotas 1914 metais Serra-dus-Orgãos nacionalinio parko teritorijoje, o vėliau rūšis išnyko dėl buveinių naikinimo ir brakonieriavimo.

    „Perkėlimas į atkurtas buveines veikia tik tada, kai miškas tampa pakankamai brandus, o žmonių spaudimas sumažėja“, – sakė projekto partnerių komanda, pristatydama stebėsenos rezultatus.

    2017 metais kartu su rezervatu pradėta tapyrų sugrąžinimo programa, o 2017–2021 metais į laisvę buvo išleista 14 gyvūnų. Jų prisitaikymas stebėtas fotospąstais ir kitomis monitoringo priemonėmis, o vėliau užfiksuota, kad tapyrai ne tik įsitvirtino, bet ir pradėjo daugintis.

    Iki 2025 metų rugsėjo buvo registruoti aštuoni jaunikliai, gimę rezervato teritorijoje, įskaitant atvejį, kai jauniklis priskirtas antrajai kartai, gimusiai jau Rio de Žaneiro valstijoje po ilgos rūšies pertraukos. Specialistai pabrėžia, kad tapyrai atlieka svarbų vaidmenį miške, nes platina sėklas ir padeda natūraliai plėstis augmenijai.

    Atlanto miškas laikomas viena labiausiai nuniokotų Brazilijos ekosistemų: istoriškai didelės jo teritorijos buvo paverstos žemės ūkiu, ganyklomis, o dalis šlapiųjų buveinių nusausinta. Todėl atkūrimo iniciatyvos, kurios ne tik sodina medžius, bet ir grąžina natūralų vandens režimą, dažnai duoda didžiausią efektą biologinei įvairovei.

    Šis atvejis taip pat parodo, kad ilgalaikis, nuoseklus miško atkūrimas gali sukurti sąlygas sugrįžti stambiems žinduoliams, kuriems reikia didesnių, vientisesnių teritorijų. Kartu tokie projektai mažina buveinių fragmentaciją ir sustiprina visos ekosistemos atsparumą.

  • Pamatėte ežį sode? Specialistai įspėja: tai gali būti ir gera, ir nerimą kelianti žinia

    Jei vis dažniau savo sode pastebite ežį, skubėti jo vyti nereikėtų. Gamtininkai pabrėžia, kad šis naktinis gyvūnas dažnai rodo, jog aplinka nėra „sterili“ ir joje dar veikia natūralūs ryšiai tarp dirvožemio, vabzdžių ir augalų.

    Ežiai į sodus užsuka ieškodami maisto ir slėptuvių, todėl jų apsilankymai paprastai nėra atsitiktiniai. Ten, kur gausu sliekų, vabalų, lervų ir šliužų, ežiams lengviau išgyventi, o sodas jiems tampa patogia medžioklės teritorija.

    Ežys gali būti sodo bioindikatorius

    Specialistai ežį vadina savotišku bioindikatoriumi: jei jis grįžta, tikėtina, kad sode pakanka gyvosios įvairovės. Priešingai, intensyviai tvarkomose teritorijose, kur dažnai naudojami pesticidai ir nelieka natūralių slėptuvių, ežiams maisto ir saugumo gerokai mažiau.

    Svarbu ir tai, kad ežiams reikalingos ramios vietos dienai praleisti, pasislėpti nuo plėšrūnų ir žmonių. Todėl gyvūną gali privilioti lapų, šakų krūvos, tankesni krūmai ar natūralesni sodo pakraščiai.

    Nauda sodui ir ką ežys iš tiesų ėda

    Ežiai aktyvūs sutemus ir naktį, kai ieško bestuburių. Jie minta įvairiais vabzdžiais ir jų lervomis, taip pat sliekais, o kai kuriais atvejais ir šliužais, todėl sodininkai juos laiko natūraliais pagalbininkais.

    Vis dėlto specialistai atkreipia dėmesį, kad ežio racionas priklauso nuo sezono ir to, ko konkrečioje vietovėje gausiausia. Kitaip tariant, ežys nėra garantuotas sprendimas nuo visų kenkėjų, bet jo buvimas rodo, kad sodas nėra tapęs dykuma gyvajai gamtai.

    Kodėl ežių mažėja ir kada jam reikia pagalbos

    Europoje ežių populiacijos pastaraisiais dešimtmečiais mažėja, o tarp dažniausių priežasčių minimi buveinių fragmentavimas, intensyvus žemės ir sodybų tvarkymas, chemikalų naudojimas bei žūtys keliuose. Dėl to bet koks saugesnis, įvairesnis kiemas ar sodas gali tapti svarbia grandimi jų išlikimui.

    Ežiai yra naktiniai gyvūnai, tad dieną ilgai atviroje vietoje matomas, akivaizdžiai nusilpęs ar sužeistas ežys gali signalizuoti bėdą. Tokiu atveju rekomenduojama gyvūną atsargiai patraukti į pavėsį, padėti dubenėlį šviežio vandens ir kreiptis į laukinių gyvūnų globėjus ar veterinarijos specialistus.

    Norint sodą padaryti saugesnį ežiams, verta palikti natūralių slėptuvių ir atsargiau elgtis tvarkant kompostą ar pjaunant žolę, ypač prietemomis. Kuo mažiau nereikalingos chemijos ir kuo daugiau natūralių kampų, tuo didesnė tikimybė, kad ežys sugrįš.

    Taigi kitą kartą, kai sutemus sode pamatysite adatytą svečią, tai gali būti ženklas, kad jūsų aplinka vis dar palanki gyvybei. Tačiau kartu verta įvertinti ir jo būklę, nes kartais netikėtas pasirodymas dieną reiškia, kad pagalbos reikia ne sodui, o pačiam ežiui.

  • Mokslininkai apstulbo: „juodasis teatfish“ gali gyventi 120 metų – ir beveik neauga

    Mokslininkai apstulbo: „juodasis teatfish“ gali gyventi 120 metų – ir beveik neauga

    Didžiojo barjerinio rifo vandenyse gyvenantis jūrų agurkas Holothuria whitmaei, dar vadinamas „juoduoju teatfish“, gali būti vienas ilgaamžiškiausių bestuburių planetoje. Naujas genetiniais duomenimis paremtas tyrimas rodo, kad ši rūšis potencialiai išgyvena ilgiau nei 120 metų, nors iš pažiūros yra neįspūdinga ir dažnai laikoma delikatesu.

    Tyrimą atliko Australijos jūrų mokslo instituto mokslininkų komanda, kuri tą pačią populiaciją stebėjo su ilga pertrauka. Mokslininkai naudojo DNR atitikmenų paiešką, nes įprasti žymėjimo metodai jūrų agurkams praktiškai netinka: fizinės žymos dažnai nukrenta per kelias savaites ar mėnesius.

    Kaip DNR padėjo suskaičiuoti metus

    Pirmieji audinių mėginiai iš kelių Didžiojo barjerinio rifo vietų buvo surinkti 2000 metais, o dalis jų ilgai saugoti. 2024 metų rugsėjį komanda grįžo į vieną iš pirminių vietų prie Lizard Island ir rado 53 šios rūšies individus, kuriuos vėl išmatavo, pasvėrė ir paėmė mažus audinių mėginius.

    Vėliau DNR buvo palyginta su 2000 metais surinkta medžiaga. Paaiškėjo, kad 31 iš 52 sėkmingai ištirtų 2024 metų individų buvo identiški genetiniai atitikmenys anksčiau paimtiems mėginiams, vadinasi, bent apie 60 proc. tirtų gyvūnų buvo ne jaunesni nei 24 metų.

    Keisčiausia dalis: jie ne paaugo, o susitraukė

    Dar įdomiau tai, kad 2000 metais identifikuoti individai jau tada buvo dideli ir suaugę, maždaug 26–42 centimetrų ilgio. Po 24 metų dauguma jų ne tik nepadidėjo, bet pagal matavimus vidutiniškai buvo apie 21 proc. lengvesni ir apie 14 proc. trumpesni.

    Tiksli priežastis kol kas neaiški, tačiau jūrų agurkai gali kisti priklausomai nuo sąlygų ir maisto, o kūno masė jiems nėra toks stabilus rodiklis kaip, pavyzdžiui, daugeliui žuvų. Tyrėjai neatmeta, kad įtakos galėjo turėti besikeičiančios aplinkos sąlygos ir ilgalaikis stresas rifų ekosistemoms.

    Ką reiškia 120 metų ir kodėl tai svarbu

    Išgyvenamumo duomenys leido įvertinti suaugusių individų mirtingumą, kuris, mokslininkų skaičiavimu, yra itin mažas. Remiantis modeliavimu, apie 1 proc. populiacijos galėtų išlikti gyvi iki maždaug 123 metų amžiaus, o tai šią rūšį paverčia pirmuoju žinomu jūrų agurku, peržengiančiu šimtmečio ribą.

    Tokie skaičiai turi ir praktinę reikšmę, nes Holothuria whitmaei yra vertinama maistui, o dėl pergaudymo kai kuriose vietovėse jos ištekliai smuko dar praėjusio amžiaus pabaigoje. Ilgaamžiškumas dažnai reiškia lėtą populiacijos atsinaujinimą, todėl intensyvi žvejyba gali palikti pasekmes dešimtmečiams.

    „Mūsų rezultatai rodo pagrindą iš naujo įvertinti daugelio holoturijų rūšių apsaugą ir išteklių valdymą, o tai ypač skubu „teatfish“ grupės rūšims“, – rašoma tyrėjų publikacijoje.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį ir į kitą problemą: tiek 2000, tiek 2024 metais tyrimo vietoje praktiškai neaptikta jauniklių. Tai gali reikšti, kad naujos kartos į populiaciją įsilieja retai, o tokia dinamika dar labiau didina riziką rūšiai, kai suaugę individai masiškai išgaudomi.

    Ekologiškai jūrų agurkai rifams svarbūs kaip nuosėdas perdirbantys ir maistines medžiagas pernešantys organizmai, prisidedantys prie dugno „valymo“ ir medžiagų apytakos. Rifuose, kuriuos jau veikia šiltėjantys vandenys ir kiti klimato kaitos sukelti stresoriai, papildomas spaudimas pašalinant tokius gyvūnus gali silpninti ekosistemų atsparumą.

  • Giliavandenių kasybos zonoje rado 11 742 virusus: net 99 proc. jų mokslui buvo nežinomi

    Giliavandenių kasybos zonoje rado 11 742 virusus: net 99 proc. jų mokslui buvo nežinomi

    Ramiojo vandenyno dugne esanti Klariono ir Klipertono lūžio zona tapo ne tik giliavandenės kasybos taikiniu, bet ir vieta, kur mokslininkai aptiko stulbinamą biologinę įvairovę. Naujas tyrimas rodo, kad čia slypi milžiniška virusų įvairovė, kurios didžioji dalis iki šiol nebuvo aprašyta.

    Mokslininkai, tyrę šios teritorijos vadinamąjį viromą, nustatė 11 742 skirtingus virusus, o apie 99 proc. jų, remiantis genetiniais palyginimais, anksčiau nebuvo dokumentuoti. Tyrime daugiausia dėmesio skirta tam, kad prieš galimus pramoninius darbus būtų nustatytas pradinis ekologinis fonas, vėliau leidžiantis vertinti poveikį aplinkai.

    Kodėl ši zona traukia kasybą?

    Klariono ir Klipertono zonoje yra didžiausia pasaulyje polimetalinių konkrecijų sankaupa. Šios dugno „gumulų“ sankaupos vertinamos dėl metalų, reikalingų elektronikai ir energetikos technologijoms, todėl teritorija jau kurį laiką yra intensyvių geologinių ir aplinkos tyrimų epicentre.

    Tarptautinė jūrų dugno institucija yra suteikusi dešimtis žvalgybos sutarčių giliavandenei kasybai, o reikšminga jų dalis tenka būtent šiam Ramiojo vandenyno regionui. Dėl to vis dažniau keliami klausimai, ar technologinis ir ekonominis interesas neaplenks pareigos apsaugoti dar menkai pažįstamas ekosistemas.

    Kuo svarbios konkrecijos ekosistemoms?

    Polimetalinės konkrecijos giliavandenėse lygumose atlieka ne tik mineralinio ištekliaus, bet ir buveinės pagrindo vaidmenį. Ten, kur dugną dažnai sudaro smulkus dumblas, kieti paviršiai tampa atrama įvairiems organizmams ir mikrobinėms bendrijoms, todėl bet koks fizinis trikdymas gali pakeisti visą vietos gyvenimo struktūrą.

    Konkrecijos formuojasi itin lėtai, kai metalai sluoksniuojasi aplink mažą branduolį, pavyzdžiui, kriauklelės ar uolienos fragmentą. Tai reiškia, kad sunaikinti plotai natūraliai neatsikurs žmogui suvokiamu laikotarpiu, o pokyčiai gali išlikti labai ilgai.

    Ką virusai gali reikšti giliavandenių procesams?

    Tyrėjai analizavo 2023 ir 2024 metais paimtus dugno nuogulų gręžinius, iš kurių išskyrė DNR ir RNR bei atliko genetinį sekoskaitos tyrimą. Gautus duomenis jie lygino su kitų giliavandenių vietovių mėginiais ir vertino, kuo ši virusų bendrija išsiskiria.

    Rezultatai leidžia manyti, kad daugelis aptiktų virusų yra prisitaikę užkrėsti bakterijas ir archėjas, kurios dalyvauja anglies, azoto, fosforo, sieros apykaitoje ir susijusiuose metalų cikluose. Tokie mikroorganizmai formuoja biogeocheminius procesus, todėl virusai, veikdami šeimininkų medžiagų apykaitą, gali netiesiogiai keisti ir visos ekosistemos funkcijas.

    „Užkrėsdami svarbiausius funkcinius mikrobus ir turėdami papildomų medžiagų apykaitos genų, virusai gali moduliuoti šeimininko metabolizmą ir išgyvenimą infekcijos metu“, – teigiama tyrime.

    Mokslininkai taip pat kelia prielaidą, kad dalis virusų genetinių savybių gali būti susijusi su prisitaikymu prie metalų sukeliamo streso. Vis dėlto pabrėžiama, kad giliavandenių virusų vaidmuo dar menkai išaiškintas, o daug atsakymų priklausys nuo papildomų tyrimų.

    Didžiausia rizika siejama su fiziniu dugno trikdymu: kasyba gali sukelti nuosėdų sujudinimą, jų pernešimą ir persėdimą, o eksperimentai yra parodę, kad tokio pobūdžio poveikis gali išlikti dešimtmečius. Autoriai akcentuoja, kad prieš priimant sprendimus dėl pramoninių darbų būtina gilinti žinias apie virusų, jų šeimininkų ir giliavandenių ekosistemų sąsajas.

  • Ežys sode – ne vien mielas svečias: ekspertai paaiškina, ką jo pasirodymas sako apie aplinką

    Ežio pasirodymas sode dažnai džiugina, tačiau specialistai ragina į tai žiūrėti ir kaip į ženklą, ką jūsų sklype „pasako“ gamta. Laukiniai gyvūnai renkasi vietas, kur randa maisto, vandens ir slėptuvių, todėl reguliarūs ežių apsilankymai paprastai nėra atsitiktinumas.

    Gamtosaugos ekspertai ežius įvardija kaip savotiškus bioindikatorius. Jei ežys sode užsuka dažnai, tai gali reikšti, kad aplinkoje netrūksta bestuburių, kuriais jis minta, ir išlikę natūralesni kampai, tinkami slėptis.

    „Ežys jūsų sode yra ne tik mielas gyvūnas – jo elgsena gali daug pasakyti apie tai, ar aplinka jam palanki“, – sako specialistai.

    Ežiai aktyviausi sutemus, o naktį gali nukeliauti nemažus atstumus ieškodami maisto. Jie minta įvairiais smulkiais bestuburiais, todėl sodininkams dažnai siejasi su natūralesne kenkėjų kontrole, ypač šiltesniu sezonu, kai sode gausu vabzdžių ir kitų smulkių gyvių.

    Tačiau ežių pasirodymas turi ir platesnį kontekstą: daugelyje Europos šalių ežių populiacijos patiria spaudimą dėl buveinių nykimo, intensyvesnės žemėnaudos ir žūčių keliuose. Dėl to kiekviena saugi, rami erdvė, kurioje ežys randa prieglobstį, tampa vis svarbesnė.

    Svarbu stebėti ir gyvūno būklę. Jei ežys dieną matomas atviroje vietoje, atrodo nusilpęs, vangus ar nesistengia pasislėpti, tai gali būti signalas, kad jam reikia pagalbos.

    Tokiais atvejais rekomenduojama pirmiausia pasirūpinti elementariais dalykais: perkelti gyvūną į pavėsį, padėti vandens ir, jei situacija kelia abejonių, kreiptis į laukinių gyvūnų globos ar pagalbos specialistus. Tai ypač aktualu pavasarį, kai po žiemos ežiams reikia atkurti jėgas, o išsekimas gali būti pavojingas.

  • Mįslė iš Arabijos jūros: mokslininkai aptiko genetiškai išskirtinius humbakus ir jų dainas

    Mįslė iš Arabijos jūros: mokslininkai aptiko genetiškai išskirtinius humbakus ir jų dainas

    Arabijos jūroje gyvenantys humbakai jau seniai kelia klausimų biologams, nes jų elgsena ryškiai skiriasi nuo daugumos pasaulio populiacijų. Skirtingai nei kiti humbakai, jie nevyksta į ilgas sezonines migracijas tarp vėsių maitinimosi rajonų ir tropinių veisimosi vietų, o ištisus metus laikosi tropiniuose ir subtropiniuose vandenyse, taip pat prie Omano krantų.

    Paradoksalu, kad net ir likdami šiltuose vandenyse šie banginiai išlaiko Šiaurės pusrutuliui būdingą veisimosi ciklą. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad toks derinys rodo ilgalaikį prisitaikymą prie regiono aplinkos sąlygų ir galimą izoliaciją nuo kitų humbakų grupių.

    Dar vienas išskirtinumas yra jų dainos. Nors humbakų giesmės skirtingose populiacijose ir taip gali skirtis, Arabijos jūros įrašai sudaro savitą repertuarą, kuris kituose regionuose nefiksuojamas, o tai ilgą laiką stiprino prielaidą apie atskirą šios grupės raidą.

    Nauji genetiniai įrodymai

    Naujausiame tyrime mokslininkai palygino Arabijos jūros humbakų genetinę medžiagą su mėginiais iš kitų pasaulio vietų. Iš viso į analizę įtraukti 2 285 individų duomenys, o rezultatai parodė aiškią genetinę atskirtį nuo trijų šiuo metu plačiai pripažįstamų humbakų porūšių grupių.

    Skaičiavimai leidžia manyti, kad Arabijos jūros humbakų evoliucinė linija nuo kitų atsiskyrė maždaug prieš 43 000–113 000 metų. Tokia laiko atkarpa biologijoje laikoma pakankama, kad populiacija įgytų ryškių genetinių ir elgsenos bruožų, ypač jei judėjimą riboja geografiniai ir ekologiniai veiksniai.

    Tyrėjai taip pat įvertino istorinio XIX amžiaus pavyzdžio DNR, kuris anuomet buvo aprašytas kaip Megaptera indica. Šio egzemplioriaus liekanos saugomos Paryžiaus Nacionaliniame gamtos istorijos muziejuje, o genetiniai duomenys patvirtino, kad jis buvo humbakas ir artimai susijęs su šiandien Arabijos jūroje gyvenančiais individais.

    Ar tai bus naujas porūšis?

    Jei mokslinė bendruomenė ir taksonomijos institucijos oficialiai priims šias išvadas, Arabijos jūros populiacija galėtų būti pripažinta ketvirtuoju humbakų porūšiu. Siūlomas pavadinimas Megaptera novaeangliae indica siejamas su istoriniu aprašymu, tačiau kol kas tai dar nėra formaliai įtvirtintas statusas.

    Mokslininkai pabrėžia, kad ši populiacija yra nedidelė ir pasižymi itin maža genetine įvairove, o per pastaruosius du dešimtmečius nebuvo aiškių požymių, kad jos gausumas didėtų. Maža genetinė įvairovė gali didinti pažeidžiamumą ligoms ir aplinkos pokyčiams, todėl apsaugos priemonės čia tampa ypač svarbios.

    Tarp pagrindinių grėsmių įvardijami įsipainiojimas į žvejybos įrankius, susidūrimai su laivais, povandeninis triukšmas, tarša ir ligos. Prie rizikų prisideda ir klimato kaita, galinti keisti musonų dinamiką bei jūrų produktyvumą, o kartu ir žuvų bei krilio išteklius, nuo kurių priklauso banginių mityba.

    Tarptautinė banginių medžioklės komisija jau anksčiau Arabijos jūros humbakus buvo išskyrusi kaip atskirą veisimosi ir maitinimosi populiaciją bei rekomendavo rengti jai skirtą apsaugos planą. Nauji genetiniai duomenys sustiprina argumentą, kad tai gali būti dar unikalesnė evoliucinė grupė, nei manyta iki šiol.

  • Invaziniai krabai ir krevetės gali slinkti į sausumą: ką iki 2050 metų pakeis kylantis jūros lygis

    Iki 2050 metų dėl kylančio jūros lygio šimtai tūkstančių kvadratinių kilometrų pakrančių teritorijų gali atsidurti po vandeniu, o tai sudarytų naujas sąlygas plisti invaziniams jūrų organizmams. Mokslininkai įspėja, kad tai gali pakeisti pakrančių ekosistemas ir padidinti spaudimą žvejybai bei infrastruktūrai.

    Naujausiame tyrime modeliuotas 122 svetimžemių jūrų rūšių plitimas, kai skirtingais scenarijais kyla jūros lygis. Tarp minimų organizmų yra kinų gauruotažnyplis krabas, Ramiojo vandenyno austrė ir Azijos tigrinė krevetė, kurie daugelyje regionų jau dabar laikomi problemiškais dėl konkurencijos su vietinėmis rūšimis.

    Didžiausia rizika siejama su estuarijomis, tai yra upių žiotimis, kur maišosi gėlas ir sūrus vanduo. Tokios vietovės dažnai yra intensyvios ūkinės veiklos zonos, jose koncentruojasi uostai, pramonė, akvakultūra ir tankiai apgyvendintos teritorijos.

    Mokslininkai pabrėžia, kad estuarijos veikia kaip natūralūs „vartai“ į žemyno gilumą: jei pakrantės žemumos užliejamos, sūrus vanduo pasiekia naujas buveines, o kartu atsiveria keliai rūšims, kurios anksčiau apsiribodavo jūra. Dėl to invaziniai organizmai gali atsirasti ten, kur jų anksčiau nebūdavo, ir įsitvirtinti greičiau, nei spėjama reaguoti valdymo priemonėmis.

    Esant vidutinių emisijų scenarijui, iki amžiaus vidurio vidutinis pasaulinis jūros lygis gali pakilti maždaug 20 centimetrų. Toks pokytis, tyrėjų skaičiavimais, galėtų sukurti nuo 290 000 iki 470 000 kvadratinių kilometrų naujų užlietų pakrančių plotų, kurie kai kuriais atvejais taptų tinkami invaziniams organizmams.

    Tyrėjai teigia, kad dalis rūšių dėl savo biologinių savybių turi konkurencinį pranašumą ir gali greitai išnaudoti naujai atsirandančias buveines. Tai gali reikšti spartesnius pokyčius maisto grandinėse, dugno bendrijose ir pakrančių „inžinierinių“ rūšių, pavyzdžiui, austrių formuojamų rifų, dinamikoje.

    „Kylantis jūros lygis gali atverti naujas buveines svetimžemėms jūrų rūšims plisti į sausumos gilumą per užliejamas pakrančių teritorijas, tačiau šis procesas iki šiol buvo menkai ištirtas“, – teigė tyrimo autoriai.

    Invazinių rūšių įsitvirtinimas dažnai siejamas su biologinės įvairovės mažėjimu, vietinių rūšių nykimu ir ekosistemų paslaugų silpnėjimu. Praktikoje tai gali reikšti papildomas sąnaudas uostams ir infrastruktūrai dėl apaugimo organizmais, pokyčius žuvų ištekliuose bei didesnes rizikas akvakultūros ūkiams.

    Mokslininkai ragina į invazinių rūšių rizikos vertinimą sistemingai įtraukti jūros lygio kilimą ir iš anksto stiprinti stebėseną pažeidžiamiausiuose taškuose, ypač upių žiotyse. Akcentuojama, kad vien užliejimas dar negarantuoja momentinio įsikūrimo, tačiau be nuolatinio monitoringo invazijos dažnai pastebimos per vėlai, kai suvaldymas tampa brangus ir sudėtingas.