CP v2

Tag: Biologinė įvairovė

  • Australijos miške prieš 40 metų iškirsta iki 70 proc. medžių: sugrįžę mokslininkai nustebo

    Australijos Viktorijos valstijoje dar 1980-aisiais pradėtas ilgalaikis miškininkystės eksperimentas po kelių dešimtmečių pateikė netikėtą rezultatą. Mokslininkai, sugrįžę į vietoves, kuriose buvo pašalinta apie 50–70 proc. medžių, fiksavo itin spartų likusių medžių augimą ir pasikeitusį anglies kaupimo vaizdą.

    Tuo metu Australijos valdžia ieškojo alternatyvų plynam kirtimui, kai vienoje teritorijoje vienu metu pašalinama didžioji dalis senų medžių. Toks metodas kartais taikomas dėl ligų ar miško atnaujinimo, tačiau jis gali smarkiai sumažinti buveinių kiekį ir pabloginti sąlygas daliai rūšių.

    Projektuose, vykdytuose keliose Viktorijos vietovėse, buvo lyginami skirtingi miško tvarkymo scenarijai: nuo plyno kirtimo iki mažesnių plotų kirtimų ir intensyvaus retinimo. Retinimo atveju pašalinama didelė dalis medžių, paliekant perspektyviausius individus, kurie toliau formuoja miško skliautą.

    Pirmieji vertinimai 2000-aisiais rodė vienokias tendencijas, tačiau tikrasis bandymo tikslas buvo pamatyti ilgalaikį poveikį. Pakartotiniai matavimai po kelių dešimtmečių parodė, kad retintuose plotuose palikti medžiai, gavę daugiau šviesos, vandens ir maisto medžiagų, pradėjo augti gerokai sparčiau.

    Tyrėjų vertinimu, per maždaug 30 metų retintuose plotuose augantys medžiai gebėjo iš esmės kompensuoti dalies medžių pašalinimu prarastą sukauptą anglį. Kai kuriais atvejais bendra sukauptos anglies atsarga priartėjo prie nekirstų plotų, o atskiruose vertinimuose net buvo didesnė.

    Tai nereiškia, kad kirtimai savaime didina anglies kaupimą, tačiau rodo, jog miško struktūros pakeitimas gali iš esmės pakeisti augimo dinamiką. Greitesnis likusių medžių storėjimas ir lajos plėtra kartais leidžia spartinti biomasės augimą, nors galutinis rezultatas priklauso nuo rūšies, amžiaus, dirvožemio ir klimato sąlygų.

    Mokslininkai atkreipė dėmesį ir į ekologinę pusę: didesni, stambūs medžiai dažnai geriau išgyvena ekstremalius reiškinius, įskaitant miškų gaisrus, ir ilgainiui tampa svarbiomis buveinėmis. Tokie medžiai gali suteikti drevių, slėptuvių ar maitinimosi vietų rūšims, kurioms reikalinga brandi miško struktūra.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad retinimas nėra universalus sprendimas, galintis pakeisti visus kitus miško tvarkymo metodus. Kiekviena teritorija turi savitą kontekstą, todėl sprendimus reikia derinti su biologinės įvairovės tikslais, gaisrų rizika, medienos poreikiu ir ilgalaikiais klimato kaitos švelninimo prioritetais.

    Ilgalaikis Viktorijos eksperimentas išryškino svarbią pamoką miškininkystei: gerai parinkti metodai ne visada reiškia paprastą pasirinkimą tarp medienos ruošos ir gamtos apsaugos. Tiksli praktika, jos intensyvumas ir vietos sąlygos gali lemti, ar pavyks suderinti ekonominius ir aplinkosauginius tikslus.

  • Naujoji Gvinėja: atrasta nauja gyvačių rūšis pavadinta „Guns N’ Roses“ gitaristo Slasho vardu

    Naujosios Gvinėjos atogrąžų miškuose mokslininkai aprašė naują gyvačių rūšį ir suteikė jai pavadinimą Lielaphis slashi. Rūšies vardas pasirinktas pagerbiant „Guns N’ Roses“ gitaristą Slashą, kuris jau daug metų viešai remia roplių apsaugą ir bendradarbiauja su zoologijos sodų bei muziejų roplių skyriais.

    Pasak tyrėjų, ši gyvatė pirmą kartą aptikta dar 2006 metais, tačiau prireikė ilgesnio laikotarpio ir nuoseklių lauko darbų, kad rūšį būtų galima tiksliai apibūdinti. Vien išorinių požymių nepakako, todėl buvo atlikti genetiniai tyrimai, patvirtinę, kad tai atskira, iki šiol mokslui neregistruota rūšis.

    Aprašyme nurodoma, kad Lielaphis slashi yra rausvai rudos spalvos ant žemės gyvenanti gyvatė, užauganti maždaug iki 71 centimetro. Ji aktyviausia naktį: sutemus dažniau aptinkama prie didelių medžių pamatų, kur ieško grobio ir slėptuvių.

    Mokslininkai taip pat pabrėžia, kad ši rūšis nėra pavojinga žmogui. Tarp išskirtinių požymių minimas stambių galinių dantų nebuvimas ir tai, kad gyvatė negamina nuodų, kurie galėtų sukelti rimtą žalą žmogui.

    Slashas, tikrasis vardas Saulas Hudsonas, savo pareiškime teigė besijaučiantis pagerbtas tokiu įvertinimu. „Kaip ilgametis roplių gerbėjas, esu nuoširdžiai pamalonintas ir dėkingas, kad Naujosios Gvinėjos Lielaphis slashi pavadinta mano vardu“, – sakė Slashas.

    Nors pati gyvatė žmonėms grėsmės nekelia, grėsmių jai netrūksta. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad rūšies buveinės gali nykti dėl žmogaus veiklos, įskaitant žemės ūkio plėtrą, pavyzdžiui, kavos auginimą, taip pat kasybos projektus.

    Naujoji Gvinėja laikoma viena svarbiausių pasaulio biologinės įvairovės teritorijų, kur vis dar aptinkama mokslo neaprašytų rūšių. Specialistai pabrėžia, kad tokie atradimai yra ne tik mokslinė sensacija, bet ir praktinis signalas saugoti buveines, nes dalis rūšių gali atsidurti rizikoje dar iki tol, kol visuomenė apskritai sužinos apie jų egzistavimą.

  • Portugalijoje aptiktas 3 350 metų alyvmedis: kaip jis dar dera ir ką apie tai sako mokslininkai

    Portugalijoje auga alyvmedžiai, kurių amžius peržengia 2 000 metų ribą, o vienas įspūdingiausių pavyzdžių siejamas su Abrantešo savivaldybe. Čia esantis medis, vadinamas „Oliveira do Mouchão“, vertinamas kaip vienas seniausių šalyje ir, nepaisant amžiaus, vis dar subrandina derlių.

    Skaičiuojama, kad 2018 metais šiam alyvmedžiui buvo apie 3 350 metų. Tai reikštų, kad jis pradėjo augti dar gerokai iki Romos imperijos įsitvirtinimo Pirėnų pusiasalyje ir išgyveno daugybę istorinių lūžių, klimato svyravimų bei žemdirbystės kaitą.

    Tokio amžiaus medžiams įprastas rievėmis paremtas datavimas dažnai netinka, nes labai seni alyvmedžiai gali būti ištuštėję, suirusiu ar atsinaujinusiu kamienu. Dėl to tyrėjai naudoja specializuotas metodikas, kurios remiasi medienos struktūros analize ir kitais biologiniais žymenimis.

    Portugalijoje alyvmedžių amžiaus vertinimai siejami su Trás-os-Montes ir Alto Douro universiteto mokslininkų grupe, kuri yra sukūrusi ir pritaikiusi patentuotą vertinimo metodą. Ši praktika taikoma ne tik Portugalijoje, bet ir už jos ribų, kai siekiama patikimai įvertinti ypač senų medžių amžių.

    Mokslininkai pabrėžia, kad alyvmedis yra viena atspariausių ilgaamžių rūšių dėl išskirtinės regeneracijos. Net ir labai senas kamieno fragmentas gali suformuoti naujus ūglius, todėl medis išlieka gyvybingas, nors jo išorė gali atrodyti stipriai paveikta laiko.

    Didelę reikšmę turi ir šaknų sistema: giliai įsiskverbusios šaknys padeda medžiui pasiekti drėgmę sausrų metu ir stabiliai maitintis prastesnėmis sąlygomis. Dėl to alyvmedžiai gali išgyventi šimtmečius trunkančius klimato bei kraštovaizdžio pokyčius ir toliau megzti vaisius.

    „Alyvmedis neabejotinai yra vienas geriausiai laikui atsparių gyvų organizmų, nes pasižymi labai stipria regeneracija“, – sakė tyrėjas Jose Luisas Luzada.

    Portugalijoje minimas ne vienas rekordinio amžiaus medis. Alentežu regione, Vidigueiros apylinkėse esančiame Herdade do Peso ūkyje, taip pat yra vertinamas dar senesnis alyvmedis, kurio amžius, pagal 2021 metais atliktą vertinimą, gali viršyti 3 700 metų.

    Tokie medžiai dažnai atsiduria nacionaliniuose konkursuose ir tampa ne tik gamtos, bet ir kultūros paveldo simboliais. Jie primena, kad biologinė įvairovė, ilgaamžės rūšys ir atsakingas kraštovaizdžio tvarkymas gali išsaugoti gyvus liudininkus, kurie jungia kelis tūkstantmečius istorijos.

  • Australijoje sutuoktiniai nupirko karvių ūkį ir per kelerius metus jį paverčia koalų mišku

    Brettas ir Lisa Vercouw Australijoje įsigijo 30 hektarų sklypą, kuris anksčiau buvo naudojamas galvijams ganyti, o dabar jį nuosekliai keičia į vietinių rūšių mišką. Jų tikslas – atkurti koalų ir kitų laukinių gyvūnų buveines, kurios regione per dešimtmečius buvo smarkiai suskaidytos.

    Sklypas, vadinamas Narlu, yra netoli Upper Orara gyvenvietės Naujojo Pietų Velso šiaurinėje pakrantėje, Coffs Harbour apylinkėse. Dalis teritorijos kadaise buvo subtropinių žemumų miškai ir drėgni bei sausi eukaliptų miškai, tačiau žemė buvo iškirsta ir pritaikyta žemės ūkiui.

    Per kelerius metus sutuoktiniai, padedami regioninių žemėtvarkos specialistų, atkūrė apie 17,5 hektaro miško. Jie pasodino daugiau nei 34 000 medžių, o rūšis parinko taip, kad atitiktų skirtingus vietinius miško tipus ir teiktų koaloms tinkamą maistą bei slėptuves.

    Dalis sodinukų buvo užauginti pačių šeimininkų, o sodinimas planuotas ne vien dėl žalumos, bet ir dėl vadinamųjų buveinių koridorių. Tokie koridoriai padeda sujungti likusius natūralios augmenijos plotus ir sudaro sąlygas gyvūnams saugiau judėti per fragmentuotą kraštovaizdį.

    Koalos didelę gyvenimo dalį praleidžia medžiuose ir yra priklausomos nuo konkrečių eukaliptų rūšių, todėl buveinių praradimas joms ypač skausmingas. Kai miškų plotai susmulkinami į atskiras salas, didėja žūčių keliuose rizika, plinta ligos, o populiacijoms sunkiau atsistatyti.

    Šiaurinėje Naujojo Pietų Velso pakrantėje buveines veikia ne tik žemės ūkio plėtra, bet ir stichijų ciklas: sausros, karščio bangos, potvyniai ir dideli gaisrai. Dėl to atkūrimo projektai vis dažniau orientuojami į ilgalaikį atsparumą, o ne vien į greitą atsodinimą.

    Be sodinimo, Vercouw bendradarbiauja su vietos aborigenų organizacija ir taiko tradicines žemės priežiūros praktikas, įskaitant mažo intensyvumo kultūrinį deginimą. Tokios priemonės gali padėti mažinti įvežtų žolių dominavimą ir sudaryti palankesnes sąlygas vietiniams augalams atželti.

    Atkuriamoje teritorijoje jau fiksuojami sugrįžtantys vietiniai gyvūnai ir paukščiai, taip pat aptinkamos ir saugomos rūšys. Tai rodo, kad miško atkūrimas veikia ne tik kaip medžių sodinimo iniciatyva, bet ir kaip platesnės ekosistemos atgaivinimas, įtraukiantis vandens telkinių pakrančių stabilizavimą ir maisto grandinės atsikūrimą.

    Patys šeimininkai pabrėžia, kad tai ilgas projektas, kurio pilno rezultato jie greičiausiai nepamatys per savo gyvenimą. Tačiau būtent toks laiko mastelis, jų teigimu, ir yra esminis: atkuriamas ne plantacijos tipo plotas, o natūraliai bręstanti buveinė, kuri gali tarnauti ateities kartoms.

    Prieš tokias iniciatyvas dažnai stoja praktiniai iššūkiai – nuo ekstremalių temperatūrų iki pasikartojančių potvynių, galinčių sunaikinti jaunus sodinukus. Todėl projektas reikalauja nuolatinės priežiūros, papildomo atsodinimo ir prisitaikymo prie besikeičiančių sąlygų.

  • Lapės įsikūrė po saulės elektrine JAV: paprastas tvoros sprendimas apsaugojo nuo kojotų

    Mokslininkai JAV trejus metus stebėjo mažą prerijų lapių rūšį, kuri netikėtai rado saugią buveinę po didelės saulės elektrinės moduliais. Tyrimas parodė, kad tam lemiamą įtaką turėjo ne technologijos, o viena praktiška infrastruktūros detalė.

    Saulės elektrinės teritorija buvo aptverta daugiau nei 2 metrų aukščio tinkline tvora, tačiau jos apačia palikta pakelta keliais centimetrais nuo žemės. Toks tarpas leido lapėms pralįsti į vidų, o jų pagrindiniams plėšrūnams kojotams patekti buvo gerokai sunkiau.

    Po saulės moduliais lapės galėjo kasti urvus ir auginti jauniklius, nes konstrukcijos suteikė papildomą priedangą. Be to, panelės veikė kaip savotiškas stogas, mažinantis riziką iš oro, pavyzdžiui, nuo plėšriųjų paukščių.

    Tyrėjai saulės elektrinės teritorijoje fiksavo, kaip jaunikliai sutemstant išlenda iš urvų, o suaugusios lapės stebi aplinką. Iš viso buvo stebimos 23 lapės, kurioms pritvirtinti sekimo įrenginiai padėjo suprasti jų kasdienius judėjimo įpročius.

    Duomenys parodė aiškią rutiną: dieną dauguma lapių likdavo aptvertoje teritorijoje, o naktimis dalis jų išeidavo už tvoros medžioti. Tai svarbu, nes pagrindiniai smulkūs graužikai, kuriais minta lapės, dažniau aptinkami ne pačioje pramoninėje teritorijoje, o atvirose prerijose.

    Vertinant kūno masę ir jauniklių skaičių, saulės elektrinės teritorijoje gyvenusios lapės jautėsi gerai ir mažai kuo skyrėsi nuo tų, kurios gyvena už jos ribų. Vis dėlto tyrėjai atkreipė dėmesį, kad dėl maisto paieškų lapėms tenka įveikti didesnius atstumus, todėl saugios priedangos ir galimybė greitai pasislėpti išlieka kritiškai svarbūs veiksniai.

    Šis atvejis vis dažniau minimas kaip pavyzdys, kaip atsinaujinančios energetikos projektai gali būti derinami su biologinės įvairovės apsauga. Paprasti sprendimai, tokie kaip tvoros konstrukcija ar tinkamas teritorijų planavimas, gali sumažinti konfliktą tarp infrastruktūros ir laukinės gamtos, neaukojant nei saugumo, nei veiklos efektyvumo.

  • Mokslininkai aptiko Žemės chemijos perspėjimą: jis pasikartojo prieš 5 didžiuosius išnykimus

    Mokslininkai aptiko Žemės chemijos perspėjimą: jis pasikartojo prieš 5 didžiuosius išnykimus

    Naujas tyrimas rodo, kad prieš penkis didžiausius masinio išnykimo įvykius Žemės istorijoje planetos klimato ir vandenynų chemijos rodikliai elgėsi neįprastai. Mokslininkai tai apibūdina kaip savotišką sistemos svyravimą, kuris galėjo signalizuoti artėjantį didelį lūžį.

    Darbas, publikuotas žurnale „Nature Communications“, apėmė maždaug 539 mln. metų laikotarpį ir išskyrė penkis skirtingus klimato režimus. Tarp jų nustatytos staigių perėjimų fazės, kai aplinka kito greitai, o gyvybė tapdavo labiau pažeidžiama.

    Kas yra biosferos pažeidžiamumas?

    Tyrėjai pasiūlė rodiklį, apibūdinantį bendrą biosferos pažeidžiamumą: jis sujungia išnykimo ir naujų rūšių atsiradimo tempus su bendru biologinės įvairovės lygiu. Paprastai tariant, vertinama, ar ekosistemos pokyčių greitis pradeda lenkti pačios biosferos gebėjimą išlaikyti stabilumą.

    Vienas iš autorių, Vilniaus universiteto paleontologas ir Žemės sistemų mokslininkas Andrej Spiridonov pabrėžė, kad rodiklis nėra vieno regiono ar vienos rūšies termometras. Jis aprašo bendrą foną, kuriame net ir papildomi sukrėtimai gali turėti didesnį poveikį.

    „Kai sistema artėja prie kritinio perėjimo, tai suteikia informacijos apie galimą didelį būsimą pokytį, pavyzdžiui, masinį išnykimą ar net jų seriją“, – sakė A. Spiridonov.

    Temperatūra ir staigūs perėjimai

    Analizė parodė, kad ilgesniais laikotarpiais didesnis pažeidžiamumas dažniau sutapdavo su šiltesniu klimatu. Tačiau ryškiausi šuoliai fiksuoti būtent klimato režimų sandūrose, kai aplinkos sąlygos persitvarkydavo sparčiausiai.

    Tai nereiškia, kad vien klimato ar vandenynų chemijos nestabilumas automatiškai sukelia masinį išnykimą. Žinomi ir kiti lemiami veiksniai, pavyzdžiui, didelio asteroido smūgiai ar milžiniškas vulkanizmas, tačiau naujasis darbas siūlo paaiškinimą, kodėl tam tikrais laikotarpiais biosfera būdavo labiau pažeidžiama.

    Ką tai sako apie dabartį?

    Tyrimas yra istorinis ir pats savaime neprognozuoja, kas nutiks artimiausiais dešimtmečiais. Vis dėlto jis svarbus platesniame kontekste, nes šiandien mokslininkai fiksuoja spartų klimato šiltėjimą ir biologinės įvairovės nykimą, o tai didina diskusijas apie vadinamąjį šeštąjį masinį išnykimą.

    Autorių teigimu, dabartinis geologinis laikotarpis, kainozojus, pagal jų rodiklį išsiskiria palyginti mažu foniniu pažeidžiamumu. Tačiau pabrėžiama, kad žmogaus veikla, įskaitant šiltnamio dujų emisijas, buveinių naikinimą ir taršą, gali sukelti reikšmingų pokyčių net ir esant santykinai stabiliam fonui.

  • Nuo 2027 metų ši invazinė liana bus draudžiama: vis dar auga tūkstančiuose sodų

    Iki šiol daugelyje sodų kaip dekoratyvinis vijoklis sodintas apvalialapis celastris vis dažniau vadinamas problema, o ne puošmena. Europos Sąjungoje jis priskiriamas invazinėms svetimžemėms rūšims, keliančioms grėsmę biologinei įvairovei.

    Šis vijoklis greitai auga, lengvai prisitaiko prie skurdesnės dirvos ir miesto sąlygų, todėl ilgą laiką buvo rekomenduojamas tvoroms ar pavėsinėms apželdinti. Tačiau būtent atsparumas ir agresyvus plitimas tapo pagrindine priežastimi, kodėl rūšis pateko į ribojamų augalų sąrašus.

    Kodėl jis laikomas pavojingu?

    Apvalialapis celastris apraizgo krūmus ir medžius, užstoja šviesą, didina apkrovą šakoms, o ilgainiui gali silpninti augalų augimą ar net juos pražudyti. Ypač rizikinga tai, kad sėklas platina paukščiai, todėl augalas iš sodų lengvai persikelia į miškus, parkus ir pakrūmes.

    Tokiais atvejais jis konkuruoja su vietinėmis rūšimis, formuoja tankius sąžalynus ir keičia natūralių buveinių struktūrą. Būtent dėl poveikio ekosistemoms invazinės rūšys ES mastu reguliuojamos griežčiau, o atsakomybė tenka ir privatiems sklypų savininkams.

    Ką reiškia 2027 metų terminas?

    Nuo 2027 metų rugpjūčio 2 dienos visoje Europos Sąjungoje apvalialapiam celastriui turi būti taikomas visiškas ribojimas: jo nebegalima laikyti, auginti, dauginti, perkelti ar platinti. Praktikoje tai reiškia, kad augalas turi būti pašalintas iš privačių valdų ir viešųjų erdvių.

    Nacionaliniuose teisės aktuose už invazinių rūšių reikalavimų nepaisymą gali būti numatytos didelės baudos. Sankcijų dydžiai dažniausiai griežčiausi taikomi komerciniam platinimui, tačiau rizika išlieka ir pavieniams sklypų savininkams, jei nustatomas draudžiamų rūšių laikymas ar platinimas.

    Kaip jį šalinti, kad neatsinaujintų?

    Vien nupjauti ūglius dažniausiai nepakanka, nes augalas gali atželti iš šaknų ir likusių stiebų dalių. Veiksmingiausia strategija yra pašalinti kuo didesnę šaknų sistemos dalį ir kelis sezonus stebėti, ar neatsiranda atžalų.

    Pašalintų dalių nereikėtų kompostuoti, nes kai kurios augalo dalys ar sėklos gali išlikti gyvybingos ir vėliau vėl išplisti. Saugiausia žaliąsias atliekas tvarkyti taip, kaip numato savivaldybės taisyklės, kad jos nepatektų į aplinką.

    Jei norisi greito žalio „ekrano“ ant tvoros, verta rinktis neinvazinius vijoklius, kurie nedaro žalos vietinėms buveinėms. Tokia alternatyva leidžia išlaikyti želdynų estetiką ir kartu sumažinti teisinę bei ekologinę riziką.

  • Moteris 1944 metais atsisakė kailinių ir nusipirko fermą: po 20 metų jos sprendimas nustebino visus

    1944 metais Vermonto valstijos gyventoja Kristin Hairs pinigus, kuriuos taupė brangiems kailiniams, nusprendė išleisti visai kitaip. Pirmą kartą atvykusi atostogų į Vermontą ji taip pamilo vietos kraštovaizdį, kad ryžosi įsigyti žemės.

    Pasak Audubono draugijos nurodomų faktų, moteris nusipirko pienininkystės fermą, kurios plotas siekė apie 61 hektarą. Iš pradžių tai buvo tarsi užmiesčio prieglobstis, kur ji leisdavo laiką, tačiau ilgainiui požiūris į šią teritoriją ėmė keistis.

    Po beveik 20 metų, 1964 metais, Hairs priėmė sprendimą, kuris vėliau tapo pavyzdžiu gamtosaugos bendruomenėms. Ji perdavė savo valdą organizacijai Green Mountain Audubon, kad žemė būtų išsaugota, o ne parduota plėtrai ar užstatymui.

    Per laiką pradinė teritorija išaugo iki maždaug 103 hektarų, o vieta tapo atvira visuomenei. Šiandien čia įrengta apie 8 kilometrus pėsčiųjų takų, kur lankytojai gali stebėti gamtą ir susipažinti su vietos ekosistemomis.

    Teritorijoje minima ir paukščiams palanki klevų giria, kur ūkinė veikla derinama su gamtosaugos tikslais. Tokios praktikos JAV laikomos vienu iš būdų suderinti kraštovaizdžio priežiūrą, biologinės įvairovės apsaugą ir visuomenės švietimą.

    Nors istorija prasidėjo prieš daugiau nei 80 metų, ji atliepia šiandienos diskusijas apie žemės naudojimą ir biologinės įvairovės nykimą. JAV ir Europoje vis dažniau pabrėžiama, kad privačios iniciatyvos, kai žemė perduodama gamtosaugai, gali turėti ilgalaikį poveikį vietos buveinėms.

    Toks kelias ypač reikšmingas regionuose, kur spaudimas plėtrai didėja, o natūralios teritorijos fragmentuojamos. Hairs pasirinkimas rodo, kaip vienas asmeninis sprendimas gali tapti viešąja vertybe, kai žemė panaudojama ne trumpalaikei naudai, o bendram interesui.

  • Kodėl Kosta Rika atsisakė kariuomenės: kaip sprendimas pakeitė šalį ir padvigubino miškus

    Po 1948 metų pilietinio karo šalyje įtvirtinta kryptis buvo formalizuota 1949 metais Konstitucijoje. Vietoje didelių gynybos išlaidų daugiau dėmesio skirta švietimui, sveikatos apsaugai, institucijų stiprinimui ir viešosioms paslaugoms.

    Tuo metu ekologinė situacija išliko sudėtinga: XX amžiaus viduryje šalies tropiniai miškai sparčiai traukėsi dėl intensyvios žemdirbystės plėtros ir gyvulininkystės. Dideli plotai buvo paversti ganyklomis ir plantacijomis, o miškų kirtimas ilgainiui ėmė kelti dirvožemio degradacijos ir biologinės įvairovės nykimo problemas.

    Iki XX amžiaus devintojo dešimtmečio pradžios Kosta Rika buvo praradusi apie du trečdalius miškų dangos. Tokie pokyčiai didino nuošliaužų ir potvynių riziką, silpnino vandens telkinių apsaugą, o kai kuriose vietovėse mažėjo ir natūralių buveinių atsparumas sausroms.

    Kas sustabdė miškų naikinimą?

    Lūžis įvyko tada, kai valstybė pradėjo griežtinti miškų naudojimo kontrolę ir riboti nelegalią kirtimų praktiką. Tačiau vien draudimų nepakako, todėl buvo ieškoma būdų, kaip miško saugojimą paversti ekonomiškai prasmingu žemės savininkams.

    1996 metais šalis įtvirtino modelį, pagal kurį žemės savininkams mokama už miškų išsaugojimą ir atkūrimą. Tai pakeitė paskatas: mišką tapo naudingiau išlaikyti ir prižiūrėti, nei iškirsti ir greitai uždirbti iš žemės ūkio plėtros.

    Ši politika, kartu su saugomų teritorijų plėtra ir nacionalinių parkų tinklo stiprinimu, padėjo sumažinti kirtimų mastą. Ilgainiui dalis anksčiau nuniokotų plotų pradėjo apželti antriniais miškais, kurie, nors ir skiriasi nuo pirminių, vis tiek grąžina ekosistemines funkcijas.

    Miškai tapo ir ekonomika

    Šiandien daugiau nei pusė Kosta Rikos teritorijos yra apaugusi miškais, o pati šalis dažnai minima kaip vienas ryškiausių miškų atkūrimo pavyzdžių pasaulyje. Miškų grįžimas reiškė ne tik gamtos atsigavimą, bet ir apčiuopiamą naudą žmonėms.

    Saugomos teritorijos, tropiniai miškai, ugnikalniai ir didelė biologinė įvairovė tapo pagrindu ekoturizmui. Turizmas sukūrė darbo vietų regionuose, o geriau saugomos ekosistemos padėjo stabilizuoti vandens išteklius ir didino anglies dioksido sugėrimą.

    Kosta Rikos istorija dažnai pristatoma kaip pavyzdys, kaip ilgalaikė valstybės politika ir aiškios ekonominės paskatos gali pakeisti kryptį. Nors sprendimas atsisakyti kariuomenės nebuvo vienintelė priežastis, jis sustiprino galimybes investuoti į viešąją gerovę ir aplinkos apsaugą.

  • Pamirštas miškų eksperimentas po 40 metų atskleidė netikėtą tiesą: medieną ir anglį galima suderinti

    Pamirštas miškų eksperimentas po 40 metų atskleidė netikėtą tiesą: medieną ir anglį galima suderinti

    Australijos Viktorijos valstijoje dar 1980-ųjų pabaigoje pradėtas miškotvarkos eksperimentas beveik keturiems dešimtmečiams buvo pamirštas, tačiau sugrįžę mokslininkai pamatė rezultatą, kuris verčia iš naujo vertinti ginčą tarp kirtimų ir griežtos apsaugos. Pakartotinė duomenų analizė rodo, kad eukaliptų miškų atsakas į tvarkymą nėra vienareikšmis ir priklauso nuo taikomų metodų.

    Tuomet Viktorijos valdžia, reformuodama medienos pramonę, skyrė apie 26 mln. Australijos dolerių, tai yra maždaug 16 mln. eurų, alternatyvoms plyniems kirtimams ieškoti. Viena idėja buvo patikrinti, ar galima užtikrinti medienos ruošą kartu išsaugant miško struktūrą ir ekologines funkcijas.

    Palygino skirtingus kirtimus

    1987–1989 metais buvo pradėtas Silvicultural Systems Project projektas dviejose vietovėse: Tanjil Bren Central Highlands regione ir Cabbage Tree Creek rytinėje Viktorijos dalyje. Tyrėjai palygino tradicinius plynus kirtimus, kurių juostos siekė maždaug 250–350 metrų plotį, su mažesnėmis kirtavietėmis ir kitais tvarkymo būdais.

    Vienas ryškiausių bandymų buvo intensyvus retinimas, kai pašalinama apie 50–70 proc. medžių, o greta paliekami ir visiškai neliesti miško plotai kaip kontrolė. Ankstyvieji rezultatai rodė, kad kalninis eukaliptas geriausiai atželia didesnėse atvirose kirtavietėse, o mažesnėse aikštelėse greitai įsigali pomiškio rūšys, pavyzdžiui, akacijos.

    Netikėtas retinimo efektas

    Nors pirmieji duomenys buvo paskelbti, projektas ilgainiui prarado dėmesį, o dalis infrastruktūros sunyko. Vis dėlto pats miškas toliau augo, todėl 2014 metais mokslininkai grįžo į Tanjil Bren ir galėjo įvertinti, ką reiškia skirtingi sprendimai po maždaug 30 metų.

    Didžiausią įspūdį paliko retinti plotai: likę medžiai užaugo stambūs ir sparčiai didino skersmenį, nes gavo daugiau šviesos, erdvės ir dirvožemio išteklių. Kai kurių medžių skersmuo viršijo 1 metrą, o dalis pasiekė daugiau nei 1,5 metro, o didžiausi retintuose plotuose buvo apie 20 proc. storesni nei nejudintuose miško ruožuose.

    Anglies kaupimas ir biologinė įvairovė

    Dar svarbiau tai, kad retinti plotai medienoje sukaupė tiek pat arba net daugiau anglies nei neliesti miško plotai. Per tris dešimtmečius medžiai ne tik kompensavo retinimo metu pašalintos biomasės anglies kiekį, bet kai kuriais atvejais pasiekė panašų prieaugį kaip ir nekirstose teritorijose.

    Tyrėjai pabrėžia, kad stambūs, seni medžiai gamtosaugai itin reikšmingi: jie atsparesni gaisrams, o senstant dažniau formuoja dreves, kurios tampa svarbiomis buveinėmis. Viktorijos kalnų miškuose tai siejama ir su nykstančiomis rūšimis, tarp jų Leadbeaterio oposumu, kuriam drevėti medžiai yra kritiškai svarbūs.

    Naudojant fotospąstus vertinta ir gyvūnų reakcija į skirtingas miškotvarkos schemas. Leadbeaterio oposumai buvo fiksuoti tvarkytuose variantuose, o neliestuose kontroliniuose plotuose jų nefiksuota, tačiau tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tokius rezultatus būtina vertinti atsargiai ir atsižvelgti į buveinių mozaiką bei vietines sąlygas.

    Bendra išvada aiški: diskusija dėl miškų ateities neturėtų susiaurėti iki pasirinkimo tarp plyno kirtimo ir visiško nelietimo. Tam tikromis sąlygomis retinimas gali vienu metu prisidėti prie medienos tiekimo, anglies kaupimo ir dalies rūšių buveinių kokybės, tačiau tai nereiškia universalaus sprendimo visiems miškams.