CP v2

Tag: Biologinė įvairovė

  • Retas vaizdas Odesos stepėse: vienu metu medžiojo apie 50 mažųjų sakalų – kuo jie minta?

    Odesos srityje, nacionalinio parko Tuzlovskije limany teritorijoje, mokslininkai užfiksavo neįprastą reiškinį: virš stepių vienu metu medžiojo maždaug pusšimtis mažųjų sakalų. Toks būriavimasis laikomas retu, nes plėšrieji paukščiai dažniau medžioja pavieniui arba mažesnėmis grupėmis.

    Stebėjimą aprašė parko mokslinio skyriaus vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas. Jo teigimu, mažasis sakalas yra vienas mažiausių ir grakščiausių sakalų, Ukrainoje perintis šiltuoju metų laiku, o žiemai migruojantis į Afriką.

    Pasak tyrėjo, paukščiai skraidė maždaug 50–70 metrų aukštyje ir intensyviai ieškojo grobio virš natūralių stepių plotų. Jų racioną šiuo metu daugiausia sudaro vabzdžiai, taip pat smulkūs stuburiniai, pavyzdžiui, driežai ar pelėnai, kurių stepių ekosistemose netrūksta.

    Aktyviausias medžioklės laikas, kaip nurodo mokslininkai, dažniausiai būna ankstyvą rytą ir vėlėjant popietei, artėjant saulėlydžiui. Būtent tada grobis yra lengviau pastebimas, o oro sąlygos skrydžiui palankios.

    Stebėtas būrys maitinosi maždaug 50 hektarų ploto stepių atkarpoje, kurią parko darbuotojai vadina Tuzlovska Amazonija. Tokios natūralios teritorijos su įvairiais augalais ir gyvūnais sukuria stabilų maisto šaltinį, todėl plėšrūnai gali telktis vienoje vietoje.

    Tuo pat metu greta esančiuose intensyviai dirbamuose žemės ūkio plotuose sakalų, anot I. Rusevo, beveik nematyti. Vienarūšiai pasėliai ir mažesnė bestuburių bei smulkių žinduolių įvairovė reiškia ir gerokai skurdesnę mitybinę bazę plėšriesiems paukščiams.

    Mokslininkai pabrėžia, kad natūralios stepės yra svarbios ne tik atskiroms rūšims, bet ir visai biologinei įvairovei. Jos veikia kaip buferis tarp laukinės gamtos ir intensyviai naudojamų žemdirbystės teritorijų, mažindamos neigiamą žmogaus veiklos poveikį aplinkinėms buveinėms.

    „Jei nebeliktų laukinių stepių, sakalams neliktų kur maitintis ir jie imtų nykti kaip rūšis“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Jis atkreipė dėmesį, kad dideli Ukrainos pirmykščių stepių plotai yra itin pažeidžiami: dalis jų patiria karo ir okupacijos pasekmes, o kitur jau daugelį metų keliama idėja steigti naujas saugomas teritorijas. Mažojo sakalo būrio stebėjimas, pasak mokslininkų, tampa dar vienu argumentu, kodėl natūralias stepes būtina išsaugoti.

  • Pagėgiuose tvarkoma „Raganų eglė“: po arboristų išvadų nudžiūvęs medis bus pažemintas

    Pagėgių savivaldybė pranešė, kad botaninio gamtos paveldo objektas „Raganų eglė“ po arboristinio vertinimo pripažintas visiškai nudžiūvusiu ir praradusiu gyvybingumą. Specialistai taip pat fiksavo kamieno pažeidimus, ankstesnių lūžių požymius ir mechaniškai nestabilias viršutines stiebo bei šakų dalis.

    Savivaldybės teigimu, artimiausiu metu bus organizuojami lajos žeminimo darbai, kai pašalinamos pavojingiausios viršutinės medžio dalys ir sumažinamas jo aukštis iki saugios ribos. Pagrindinis tikslas – sumažinti lūžio ar virtimo riziką ir užtikrinti lankytojų bei teritorijos saugumą.

    Numatoma po darbų palikti stabilią medžio dalį kaip stovintį sausuolį, taip išsaugant objekto kraštovaizdinę ir kultūrinę vertę. Savivaldybė pabrėžia, kad toks sprendimas leidžia kuo ilgiau išlaikyti išskirtinį gamtos paveldo objektą viešojoje erdvėje, net jei medis nebeatkuria gyvybingumo.

    Paliekama ir dalis negyvos medienos, kuri svarbi biologinei įvairovei: ji tampa buveine vabzdžiams, grybams, kerpėms, o vėliau – ir paukščiams. Aplinkosaugos praktikoje tokie sprendimai dažnai taikomi brandžiams ar pažeistiems medžiams, kai būtina suderinti žmonių saugumą, paveldo išsaugojimą ir natūralių buveinių tęstinumą.

    Pažymima, kad botaniniai gamtos paveldo objektai tvarkomi konservavimo principu: pirmiausia vertinama reali medžio būklė, galimos grėsmės ir parenkamos priemonės, kurios kuo mažiau keičia objekto vertingąsias savybes. „Raganų eglės“ atveju pasirinktas pažeminimas turėtų sumažinti avarinių situacijų tikimybę ir pratęsti objekto „eksponavimą“ vietovėje.

  • Alytuje atidaroma Kęstučio Ptakausko paroda „Paukščiai. Metų ratas“: ką joje pamatys lankytojai

    Alytuje pristatoma fotografo Kęstučio Ptakausko darbų paroda „Paukščiai. Metų ratas“, kviečianti pažvelgti į paukščių pasaulį per visus metų laikus. Ekspozicijoje daug dėmesio skiriama cikliškumui gamtoje ir tam, kaip paukščių elgsena kinta nuo pavasarinio sugrįžimo iki žiemos tylos.

    Parodos atidarymas skirtas ne tik fotografijai, bet ir pažinimui: nuotraukose fiksuojamos skirtingos rūšys, jų buveinės ir kasdieniai įpročiai. Tokia tematika ypač aktuali šiltuoju sezonu, kai Lietuvoje intensyvėja paukščių perėjimas ir jauniklių auginimas.

    Metų ratas paukščių akimis

    Parodos pavadinimas „Metų ratas“ nurodo į gamtos ritmą, kurį paukščiai išgyvena itin aiškiai: migraciją, perėjimą, jauniklių vedimą ir pasirengimą šalčiui. Fotografijose žiūrovas gali sekti, kaip keičiasi šviesa, aplinka ir paukščių elgsena skirtingais metų mėnesiais.

    Šiuolaikinė gamtos fotografija vis dažniau remiasi ne vien estetika, bet ir atsakingu požiūriu į gyvūnų gerovę bei jų netrikdymą. Lankytojams tai proga pamatyti kadrus, kuriems dažnai prireikia kantrybės, žinių apie paukščių įpročius ir tinkamo atstumo.

    Kodėl tokios parodos svarbios?

    Gamtos fotografijos parodos prisideda prie visuomenės dėmesio biologinei įvairovei ir padeda atpažinti rūšis, kurios kasdienybėje lieka nepastebėtos. Jos taip pat skatina domėtis vietinėmis buveinėmis, saugomomis teritorijomis ir gamtos apsaugos principais.

    Parodos atidarymas Alytuje tampa proga bendruomenei susitikti ir pasikalbėti apie gamtą ne tik per faktus, bet ir per emociją, kurią kuria vaizdas. Tokie renginiai dažnai pritraukia tiek fotografijos mėgėjus, tiek šeimas ar mokinius, ieškančius prasmingo laisvalaikio mieste.

    Praktinė informacija lankytojams

    Paroda „Paukščiai. Metų ratas“ pristatoma Alytuje, o atidarymo renginys skirtas plačiai auditorijai. Tiksli vieta ir laikas paprastai skelbiami organizatorių pranešimuose, todėl planuojantiems apsilankyti verta pasitikrinti oficialią renginio informaciją.

    Lankytojams rekomenduojama skirti laiko ekspozicijai apžiūrėti neskubant: gamtos fotografijose svarbios detalės, kurios atsiskleidžia tik įsižiūrėjus. Paroda gali būti įdomi ir kaip įkvėpimas patiems daugiau laiko praleisti gamtoje, stebint paukščius atsakingai.

  • Vėjo turbinų mentės gali tapti spalvingos: mokslininkai ieško būdo sumažinti paukščių žūtis

    Vėjo turbinų mentės gali tapti spalvingos: mokslininkai ieško būdo sumažinti paukščių žūtis

    Vėjo energetikos plėtra Europoje ir pasaulyje nuolat kelia klausimą, kaip suderinti atsinaujinančios energijos gamybą su biologinės įvairovės apsauga. Viena jautriausių temų – paukščių susidūrimai su vėjo turbinų mentėmis ir kai kurių rūšių vengimas skristi per vėjo parkų teritorijas.

    Nauji Helsinkio universiteto ir Ekseterio universiteto mokslininkų tyrimai rodo, kad dalį rizikos gali padėti sumažinti netikėtai paprasta priemonė – skirtingas menčių dažymas. Idėja remiasi gamtoje paplitusiais įspėjamaisiais spalvų deriniais, kurie daugeliui gyvūnų signalizuoja pavojų.

    Įspėjamosios spalvos vietoj baltos

    Iki šiol dauguma turbinų menčių dažomos baltai ne dėl estetikos. Šviesus paviršius mažiau įkaista saulėje, o pati konstrukcija dažnai lengviau pastebima aviacijai, tačiau paukščiams toks sprendimas gali būti ne visada palankus – baltos mentės danguje kai kuriais atvejais tampa prasčiau atskiriamos.

    Tyrėjai pasiūlė pažvelgti į evoliuciškai susiformavusį elgesį: ryškūs kontrastai, tokie kaip raudonos, geltonos ir juodos deriniai, gamtoje dažnai siejami su nuodingais ar pavojingais gyvūnais. Dėl to dalis rūšių instinktyviai vengia tokių signalų net ir neturėdamos ankstesnės patirties.

    „Mūsų sumanymo atspirties taškas buvo tai, kad gamtoje daug gyvūnų naudoja spalvas, kad įspėtų plėšrūnus apie pavojų. Dažnai polinkis vengti tam tikrų spalvų derinių yra genetiškai nulemtas“, – sakė Helsinkio universiteto profesorė Johanna Mappes.

    Ką parodė eksperimentai

    Kad patikrintų hipotezę, mokslininkai atliko elgsenos bandymus, kuriuose naudotas specialus jutiklinis ekranas, pritaikytas paukščiams. Jame buvo rodomi besisukančių vėjo turbinų menčių vaizdai su skirtingais raštais, o paukščiai galėjo rinktis, prie kurių variantų artėti.

    Bandymuose su didžiosiomis zylėmis ryškiausią atbaidymo efektą sukėlė raudonos, geltonos ir juodos spalvų kombinacijos. Tyrėjų teigimu, ši reakcija buvo stipresnė nei naudojant dažniau aptariamus sprendimus, pavyzdžiui, vieną juodai nudažytą mentę ar atskiras kontrastines juostas.

    „Baltos mentės, kurios šiandien yra dažniausias pasirinkimas visame pasaulyje, paukščiams pasirodė blogiausia išeitis“, – sakė profesorė Johanna Mappes.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokia priemonė nepanaikintų rizikos visiškai, tačiau galėtų tapti pigesne alternatyva ar papildomu sluoksniu šalia kitų apsaugos priemonių. Vis dėlto, prieš taikant sprendimą plačiai, reikalingi bandymai realiomis sąlygomis ir su skirtingomis paukščių rūšimis.

    Technologijos, DI ir planavimas

    Pastaraisiais metais vėjo energetikos sektorius vis aktyviau testuoja ir sudėtingesnius sprendimus, paremtus stebėjimo sistemomis. Kai kuriose šalyse diegiamos kameros ir DI modeliai, galintys aptikti prie turbinų artėjančius paukščius ir, esant rizikai, automatiškai sulėtinti ar trumpam sustabdyti rotorių.

    Tokios sistemos laikomos perspektyviomis, tačiau jos brangios, reikalauja priežiūros ir infrastruktūros, o jų diegimas ne visur ekonomiškai pagrįstas. Dėl to idėja pasitelkti spalvas ir raštus, veikiančius paukščių elgesį, gali tapti patraukli tuo, kad iš esmės nekeičia turbinos mechanikos ir gali būti pritaikoma paprasčiau.

    Ne mažiau svarbus ir vietos parinkimas: aplinkosaugininkai bei tyrėjai nuosekliai kartoja, kad didžiausią poveikį rizikos mažinimui dažnai turi planavimo etapas. Turbinų išdėstymas atokiau nuo intensyvių migracijos koridorių ar jautrių buveinių kai kuriais atvejais gali duoti daugiau naudos nei vėlesnės techninės priemonės.

    Tyrimų kontekste taip pat akcentuojama, kad vėjo turbinos nėra vienintelis ir dažnai nėra didžiausias žmogaus sukeltas paukščių žūčių veiksnys. Vis dėlto, spartėjant vėjo energetikos plėtrai, net ir santykinai nedideli patobulinimai gali tapti reikšmingi, ypač ten, kur susikerta paukščių migracijos keliai ir planuojami nauji vėjo parkai.

    Mokslininkų teigimu, ilgainiui tai gali paskatinti platesnius pokyčius: mentės būtų projektuojamos ne vien pagal aerodinamiką ir ilgaamžiškumą, bet ir pagal matomumą bei poveikį laukinei gyvūnijai. Ši kryptis gali būti aktuali ne tik vėjo turbinoms, bet ir kitoms konstrukcijoms, su kuriomis paukščiai susiduria – pavyzdžiui, stiklo fasadams ar elektros linijoms.

    Kol kas svarbiausias klausimas lieka praktinis: ar ryškūs raštai veiks taip pat gerai atviroje aplinkoje, skirtinguose kraštovaizdžiuose ir skirtingomis oro sąlygomis. Atsakymą turėtų duoti tolesni lauko tyrimai, kurių rezultatai leistų įvertinti, ar spalvingos mentės gali tapti nauju vėjo energetikos standartu.

  • Biržuose ant daugiabučių stogų įrengti 14 inkilų čiurliams: kuriose miesto vietose jie pakabinti

    Biržuose ant daugiabučių stogų įrengti 14 inkilų čiurliams: kuriose miesto vietose jie pakabinti

    Biržų mieste ant daugiabučių namų stogų iškabinti inkilai čiurliams – taip siekiama stiprinti biologinę įvairovę ir sudaryti geresnes sąlygas paukščiams, kurie vis dažniau susiduria su natūralių perėjimo vietų stygiumi. Savivaldybė nurodo, kad čiurliai urbanizuotose teritorijose yra svarbi ekosistemos dalis, padedanti reguliuoti skraidančių vabzdžių populiacijas.

    Iš viso mieste įrengta 14 inkilų. Jie iškabinti ant daugiabučių pastatų stogų keliose Biržų vietose, kad paukščiai galėtų rinktis perėjimo vietas skirtingose miesto dalyse.

    Kur Biržuose pakabinti inkilai

    Inkilai įrengti šiais adresais: Vėjo g. 22 ir Vėjo g. 24, Vilniaus g. 6, Vytauto g. 56 ir Vytauto g. 60, Gimnazijos g. 5, Respublikos g. 56. Kiekvienoje iš šių vietų pakabinta po 2 inkilus, tad bendra suma sudaro 14.

    Tokios priemonės dažnai taikomos miestuose, kuriuose renovuojant pastatus ar sandarinant stogus mažėja plyšių ir angų, kuriose čiurliai tradiciškai peri. Įrengti inkilai leidžia kompensuoti šį praradimą ir kartu išlaikyti rūšiai svarbias perėjimo teritorijas šalia įprastų maitinimosi vietų.

    Kodėl čiurliai svarbūs miestui

    Čiurliai didžiąją laiko dalį praleidžia ore: ten jie medžioja, geria vandenį ir net ilsisi. Dėl šios priežasties jie ypač naudingi miesto aplinkai, nes minta skraidančiais vabzdžiais, kurių gausa šiltuoju sezonu dažnai kelia nepatogumų gyventojams.

    Inkilų įrengimas taip pat laikomas praktiniu sprendimu, padedančiu palaikyti miesto biologinę įvairovę ne tik želdynuose, bet ir tankiau apgyvendintose teritorijose. Biržuose iniciatyva įgyvendinta minint Tarptautinę biologinės įvairovės dieną, kasmet minimą gegužės 22 dieną.

    Iniciatyva vykdoma per projektą

    Biržų rajono savivaldybė nurodo, kad inkilai iškabinti įgyvendinant 2021–2027 metais Interreg VI-A Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos projektą Nr. LL-00045 „Biologinės įvairovės ir žaliosios infrastruktūros apsauga plėtojant tvarų rekreacijai naudojamų teritorijų valdymą Biržuose ir Aizkrauklėje“.

    Tokių projektų tikslas paprastai apima ne vien pavienes priemones, bet ir platesnį požiūrį į žaliąją infrastruktūrą, rekreacinių teritorijų valdymą bei gamtai palankių sprendimų integravimą miestuose. Savivaldybė pažymi, kad inkilai čiurliams yra viena iš priemonių, padedančių laukinei gyvūnijai prisitaikyti urbanizuotoje aplinkoje.

  • Ne visi nuogi šliužai niokoja lysves: kaip atpažinti pomrovus ir kodėl verta juos saugoti

    Nuogi šliužai soduose dažnai laikomi vienu didžiausių kenkėjų, tačiau „visi vienodi“ taisyklė čia neveikia. Dalis rūšių iš tiesų apgraužia daržoves ir gėlynus, bet kitos daugiausia minta pūvančia augaline medžiaga, grybais ar net kitų šliužų kiaušiniais. Dėl to beatodairiškas naikinimas gali net pabloginti situaciją.

    Specialistai pabrėžia, kad gausesnis šliužų antplūdis neretai susijęs ne vien su drėgnais metais, bet ir su pačiu sodo tvarkymu. Kai teritorija nuolat „iššukuota“, nelieka natūralių slėptuvių ežiams, rupūžėms, vabalams ar paukščiams, kurie paprastai reguliuoja bestuburių gausą. Tuomet šliužams atsiveria beveik idealios sąlygos plisti.

    Kas yra pomrovai?

    Pomrovais vadinami Limacidae šeimos šliužai, paplitę ir Vidurio Europoje. Jie priklauso tai pačiai didesnei grupei kaip ir kiti sausumos šliužai, tačiau pagal išvaizdą ir mitybą gali labai skirtis nuo daržuose dažnai keikiamų šlinikų. Dalis pomrovų yra laikomi naudingais, nes ardo organines liekanas ir gali sumažinti kitų šliužų kiaušinių kiekį.

    Vienas geriausiai žinomų pavyzdžių – didysis pomrovas Limax maximus, dažnai turintis dėmėtą ar dryžuotą raštą. Jis gali užaugti iki maždaug 20 centimetrų ilgio ir, be grybų bei pūvančių liekanų, kartais minta kitais šliužais ar jų kiaušiniais. Tai nereiškia, kad jis „išspręs problemą“ vienas, bet tokių rūšių saugojimas gali prisidėti prie natūralios pusiausvyros sode.

    Kaip atskirti nuo šlinikų?

    Paprastam stebėtojui lengviausia įsidėmėti kelis požymius. Pomrovai dažnai turi aiškesnį išilginį „kylį“ nugaros gale, o kvėpavimo anga jų kūne paprastai būna labiau pasislinkusi į mantijos užpakalinę dalį. Šlinikų kvėpavimo anga dažniau matoma mantijos priekinėje pusėje, o pats kūnas neretai atrodo stambesnis.

    Spalva ir raštas gali padėti, bet nėra absoliutus kriterijus, nes tiek pomrovų, tiek kitų šliužų spalviniai variantai būna labai įvairūs. Vis dėlto pomrovai dažniau pasitaiko su dėmėmis ar dryžiais, o šlinikai dažnai būna vienos spalvos. Jei kyla abejonių, verta stebėti elgesį ir neskubėti naikinti vien dėl to, kad šliužas be kiauto.

    Kodėl atsargiai su granulėmis?

    Šliužams naikinti parduotuvėse siūlomos granulės ar kiti moliuskocidai veikia greitai, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje gali turėti nepageidaujamą poveikį. Nuodais apsinuodiję šliužai tampa grobiu ežiams, paukščiams ar kitiems gyvūnams, todėl rizika persikelia aukštyn mitybos grandine. Be to, išnaikinus ne tik kenkėjus, bet ir neutralias ar naudingas rūšis, sode gali įsivyrauti nauja, dar sunkiau valdoma pusiausvyra.

    Tvaresnė kryptis – sudaryti sąlygas natūraliems šliužų priešams ir mažinti šliužams patrauklias slėptuves ten, kur jų tikrai nereikia. Tam padeda įvairesnė sodo struktūra, drėgmės kontrolė, atsakingas mulčiavimas ir naktinis stebėjimas, kad būtų aišku, kurios rūšys iš tiesų daro žalą. Kuo tiksliau atpažinsite šliužus, tuo mažiau tikimybės, kad kartu su kenkėjais išnaikinsite ir savo sodo pagalbininkus.

  • Kormoranai vėl taikiklyje: 10 ES šalių, tarp jų Lietuva, siekia leisti platesnę medžioklę

    Kormoranai vėl taikiklyje: 10 ES šalių, tarp jų Lietuva, siekia leisti platesnę medžioklę

    Dešimt Europos Sąjungos valstybių, tarp jų Lietuva, ragina Europos Komisiją peržiūrėti didžiojo kormorano apsaugos statusą ir sudaryti sąlygas platesniam šio paukščio gaudymui ar medžioklei. Šalys siekia, kad kormoranas būtų įtrauktas į medžiojamų rūšių sąrašą pagal ES Paukščių direktyvą.

    Į Europos Komisijos aplinkos ir žuvininkystės komisarus kreiptasi bendru laišku, kurį pasirašė 16 žemės ūkio ir aplinkos ministrų iš Estijos, Švedijos, Suomijos, Latvijos, Lietuvos, Slovakijos, Kroatijos, Lenkijos, Čekijos ir Rumunijos. Valstybės prašo ne tik teisinių pakeitimų, bet ir koordinuotų visos ES populiacijos valdymo tikslų.

    Kodėl kormoranų tema vėl įkaito?

    Šių šalių argumentas paprastas: kormoranai, kurie yra žuvimis mintantys vandens paukščiai, esą daro reikšmingą spaudimą vidaus vandenų žuvų ištekliams ir akvakultūros ūkiams. Pabrėžiama, kad vienas paukštis per parą gali suėsti maždaug 0,5 kilogramo žuvies, todėl didesnėse kolonijose poveikis gali būti juntamas greitai.

    Ministrai taip pat kelia platesnius klausimus dėl ekosistemų pusiausvyros ir maisto tiekimo grandinių, ypač regionuose, kur žvejyba ir įžuvinimas yra svarbi vietos ekonomikos dalis. Pasak jų, dabartinės priemonės ne visada leidžia operatyviai reaguoti, kai žala pasireiškia konkrečiose vietovėse.

    Nuo išnykimo ribos iki gausios populiacijos

    Kormoranų istorija Europoje per kelis dešimtmečius apsivertė: XX amžiaus septintajame dešimtmetyje rūšis buvo smarkiai sumenkusi dėl medžioklės ir pesticidų, tačiau vėliau buvo atkurta taikant apsaugos priemones. Per maždaug 50 metų populiacija, kaip skelbiama viešuose vertinimuose, išaugo nuo maždaug 50 000 iki 1 500 000–2 000 000 paukščių visoje Europoje.

    Toks augimas dabar tampa politinių ginčų priežastimi: vienoje pusėje akcentuojama sėkminga gamtosauginė politika, kitoje pabrėžiama, kad pasikeitus sąlygoms reikalingas aktyvesnis populiacijos valdymas. Dalies valstybių pozicija stiprėja ir todėl, kad ES pastaraisiais metais jau ėmėsi diskusijų dėl kai kurių plėšrūnų apsaugos režimo švelninimo.

    Ką sako Europos Komisija ir mokslininkai?

    Europos Komisija iki šiol laikosi pozicijos, kad esamas teisinis reguliavimas suteikia pakankamai lankstumo nacionalinėms institucijoms spręsti kormoranų daromos žalos atvejus. Komisija pabrėžia, kad pirmiausia turėtų būti taikomos neletalinės priemonės, o veiksmus derėtų pagrįsti duomenimis ir proporcingumo principu.

    Aplinkosaugos organizacijos savo ruožtu įspėja, kad masinis kormoranų naikinimas nebūtinai išspręs žuvų išteklių mažėjimo problemą. Tyrėjai kai kuriose studijose nurodo, kad komercinė žvejyba gali daryti didesnį bendrą poveikį žuvų ištekliams nei ruoniai ir kormoranai kartu, todėl vien tik paukščių kontrolė gali būti per siauras sprendimas.

    Kokie sprendimai gali būti svarstomi toliau?

    Valstybių kreipimasis sutampa su Europos Komisijos vykdoma ES gamtos teisės aktų peržiūra ir viešomis konsultacijomis, kurių metu vertinama, ar dabartinės taisyklės veikia efektyviai. Būtent šiame kontekste šalys tikisi palankesnių teisinių pokyčių, kurie leistų greičiau reaguoti į vietines problemas ir supaprastintų leidimų tvarką.

    Praktikoje diskusija greičiausiai suksis apie tai, kaip suderinti kelis tikslus: apsaugoti gamtą ir užtikrinti biologinę įvairovę, kartu realiai mažinant žalą žuvininkystei ir akvakultūrai. Sprendimams teks remtis ne tik politiniu spaudimu, bet ir aiškiais regioniniais duomenimis, kurie atskirtų kormoranų poveikį nuo kitų veiksnių, tokių kaip pergaudymas, buveinių kaita ar vandens kokybės problemos.

  • Pakruojo atstovai Salantuose mokėsi valdyti invazinius augalus: kas veikia prieš Sosnovskio barštį

    Pakruojo atstovai Salantuose mokėsi valdyti invazinius augalus: kas veikia prieš Sosnovskio barštį

    Pakruojo rajono savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos ir komunalinio ūkio skyriaus atstovai Salantuose dalyvavo praktiniuose mokymuose, skirtuose invazinių augalų rūšių kontrolei. Renginyje daugiausia dėmesio skirta priemonėms, padedančioms mažinti invazinių rūšių paplitimą ir užkirsti kelią jų atžėlimui.

    Mokymai vyko įgyvendinant Interreg VI-A Latvijos–Lietuvos programos 2021–2027 projekto LL-00262 Protecting Biodiversity from Invasive Alien Species veiklas. Projekto tikslas – stiprinti institucijų gebėjimus ir taikyti praktinius sprendimus, kurie realiai prisideda prie biologinės įvairovės apsaugos.

    Įranga ir duomenys laukuose

    Renginio metu pristatyta Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos įsigyta įranga, skirta invazinių rūšių kontrolei. Taip pat aptartos dronų panaudojimo galimybės pilotinėse teritorijose ir tai, kaip nuotoliniai stebėjimai gali padėti greičiau identifikuoti plitimo židinius.

    Dalyviai diskutavo apie duomenų rinkimo metodiką ir technikas, kurios leidžia palyginti skirtingų priemonių efektyvumą. Praktikoje tai reiškia ne tik fiksuoti, kur invazinės rūšys auga, bet ir įvertinti, kaip keičiasi jų plotai po šalinimo darbų.

    Kas veikia prieš Sosnovskio barštį

    Po teorinės dalies dalyviai vyko į demonstracinę teritoriją, kur apžiūrėjo praėjusių metų Sosnovskio barščio tvarkymo rezultatus. Lauko darbų metu šalinti naujai atžėlę augalai, o praktinė dalis leido įvertinti, kokių organizacinių sprendimų reikia, kad kontrolė būtų nuosekli.

    Specialistai akcentavo, kad vienkartinis šalinimas dažniausiai neduoda ilgalaikio rezultato, todėl svarbūs pakartotiniai darbai ir reguliarus stebėjimas. Taip pat aptarta, kaip planuoti darbus taip, kad teritorijos netaptų pakartotinės invazijos židiniais.

    Skuodo patirtis ir teritorijų priežiūra

    Antroje renginio dalyje pristatyta Skuodo rajono savivaldybės patirtis įgyvendinant veiklas, susijusias su invazinių rūšių naikinimu. Dalyviai aptarė, kokie sprendimai pasiteisina skirtingose vietovėse ir kaip suderinti resursus su realiais poreikiais.

    Taip pat kalbėta apie pievų tvarkymą po invazinių rūšių išnaikinimo ir ilgalaikes teritorijų priežiūros priemones. Renginį užbaigė klausimų ir atsakymų sesija su ekspertais, kurioje aptarti praktiniai iššūkiai ir dažniausios klaidos.

  • Europos kraštutinė dešinė bando stabdyti atsinaujinančią energetiką: prisidengia gamtos apsauga

    Europos kraštutinė dešinė bando stabdyti atsinaujinančią energetiką: prisidengia gamtos apsauga

    Kai gamtos argumentas tampa politiniu įrankiu

    Europos Parlamente dalis kraštutinių dešiniųjų frakcijų vis dažniau save pristato kaip gamtos buveinių gynėjas, tačiau jų tikslas neretai susijęs su noru pristabdyti Europos Komisijos siūlymus spartinti atsinaujinančios energetikos projektus. Šis posūkis Briuselyje kuria neįprastas sąjungas, kai dalis žaliųjų ir kairiųjų, kritikuodami leidimų reformą, kai kuriais klausimais atsiduria greta politinių oponentų.

    Diskusijų centre atsidūrė Komisijos siekis supaprastinti ir pagreitinti leidimų išdavimą vėjo, saulės, elektros tinklų ir kitos energetikos infrastruktūros projektams. Europos Sąjungos institucijos argumentuoja, kad dabartinės procedūros kai kuriose valstybėse gali užtrukti iki devynerių metų, todėl energetikos transformacija stringa.

    Leidimų reforma: daugiau greičio, mažiau saugiklių?

    Viena iš labiausiai ginčijamų idėjų yra siūlymas atsinaujinančios energetikos projektus leidimų išdavimo procese nuosekliai laikyti viršesnio viešojo intereso klausimu. Praktikoje tai suteiktų tokiems projektams didesnį teisinį svorį, kai valdžios institucijos vertina konfliktą tarp energetikos plėtros ir aplinkosaugos, kraštovaizdžio ar vietos bendruomenių interesų.

    Aplinkosaugos organizacijos ir dalis europarlamentarų perspėja, kad per didelis supaprastinimas gali silpninti poveikio aplinkai vertinimo standartus. Jų teigimu, greitis pats savaime neužtikrina geresnių sprendimų, jei kartu mažėja galimybės iš anksto identifikuoti rizikas saugomoms buveinėms, paukščių migracijos keliams ar vandens telkinių būklei.

    „Turime paspartinti energetikos pertvarką, tačiau tai neturi vykti Europos gamtos apsaugos taisyklių sąskaita“, – sakė žaliųjų europarlamentaras Rasmus Nordqvist.

    Neįprasti blokai ir skirtingi motyvai

    Kraštutinės dešinės atstovai, teikdami siūlymų pataisas, viešai akcentuoja būtinybę saugoti gamtą ir vengti procedūrų, kurios galėtų apriboti išsamų poveikio aplinkai vertinimą. Tačiau kritikai atkreipia dėmesį, kad šios politinės jėgos anksčiau dažnai pasisakė prieš Europos žaliąjį kursą, ragino švelninti su klimato politika susijusius įsipareigojimus ir skeptiškai vertino atsinaujinančių išteklių plėtrą.

    Šiandien dalis jų argumentų sutampa su nuosaikesnių politikų išsakomomis pastabomis: kad valstybės narės turėtų išlaikyti daugiau diskrecijos sprendžiant, kur ir kokias technologijas plėtoti, o ypač jautriose teritorijose taikyti griežtesnę apsaugą. Skirtumas tas, kad vieni tai mato kaip saugiklių stiprinimą, kiti kaip galimybę sulėtinti bendrą atsinaujinančios energetikos tempą.

    Debatą dar labiau komplikuoja ginčai dėl elektros tinklų plėtros. Energetikos transformacijai būtina nauja infrastruktūra, tačiau kai kurie pasiūlymai siekia dalį projektų atleisti nuo tam tikrų vandens apsaugos reikalavimų, argumentuojant, kad perteklinis dokumentavimas ir ilgi vertinimai sukuria brangius vėlavimus be apčiuopiamos naudos aplinkai.

    Europos Komisija tvirtina, kad tik spartesnės procedūros leis greičiau išstumti iškastinį kurą iš energetikos sistemos ir įgyvendinti klimato tikslus, kurie tiesiogiai susiję ir su biologinės įvairovės apsauga. Europos Parlamente sprendimai dėl leidimų reformos ir su ja susijusių pataisų turėtų būti priimami artimiausiais mėnesiais, o politinės stovyklos ieškos pusiausvyros tarp greičio, teisinio aiškumo ir gamtosauginių saugiklių.

  • Mokslininkai prašo pagalbos: iki vasaros fiksuoja Lietuvos medžių alėjas, kad jas būtų lengviau apsaugoti

    Mokslininkai prašo pagalbos: iki vasaros fiksuoja Lietuvos medžių alėjas, kad jas būtų lengviau apsaugoti

    Pavasarį, kai kelių pakraščiuose sužaliuoja seni medžiai, mokslininkai primena apie dar vieną vertę, kuri dažnai lieka nepastebėta: medžių alėjas. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos tyrėjai kviečia gyventojus pasidalyti informacija apie Lietuvoje esančias alėjas, kad jų būklę būtų galima įvertinti ir laiku imtis apsaugos priemonių.

    Duomenys renkami įgyvendinant tarptautinį projektą Medžių alėjų išsaugojimas biologinei įvairovei Kuržemėje ir Šiaurės Lietuvoje. Nors didelis dėmesys skiriamas Šiaurės Lietuvos teritorijoms, organizatoriai pabrėžia, kad vertingos alėjos yra ir kituose regionuose, todėl laukiama informacijos iš visos šalies.

    Kodėl alėjos svarbios gamtai

    Medžių alėjos yra ne vien kraštovaizdžio akcentas ar kultūrinės atminties dalis. Senesni medžiai, ypač turintys drevių, atšokusia žieve ar sausuolių, tampa buveinėmis vabzdžiams, paukščiams, šikšnosparniams, kerpėms ir samanoms, o ištisinės želdinių juostos veikia kaip ekologiniai koridoriai tarp miškelių ir kitų žaliųjų plotų.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad alėjos taip pat turi ir praktinę reikšmę: jos mažina vėjo poveikį atvirose vietovėse, sulaiko dulkes, kuria pavėsį ir prisideda prie vietovės mikroklimato stabilumo. Tačiau dėl kelių rekonstrukcijų, intensyvesnės priežiūros, ligų ar senėjimo dalis alėjų nyksta, o jų vertė ne visada įvertinama laiku.

    Ką gali padaryti gyventojai

    Projekto komanda pabrėžia, kad vietos žmonės dažnai geriausiai žino, kur yra senos alėjos, kaip jos kito per dešimtmečius ir kokią reikšmę turi bendruomenei. Todėl kviečiami prisidėti ne tik gyventojai, bet ir keliautojai, fotografai, dviračių ar pėsčiųjų maršrutų mėgėjai.

    Surinkta informacija leidžia sudaryti tikslesnius alėjų žemėlapius, įvertinti jų būklę ir identifikuoti vietas, kurioms gali reikėti papildomos apsaugos ar priežiūros. Tokie duomenys svarbūs tiek moksliniams tyrimams, tiek planuojant gamtosaugos priemones ir derinant sprendimus su infrastruktūros plėtra.

    Gyventojai kviečiami pateikti pagrindinę informaciją apie alėjos vietą ir ypatybes, o jei įmanoma, pridėti nuotraukų. Kuo tikslesni duomenys, tuo lengviau specialistams palyginti skirtingus regionus ir įvertinti, kuriose vietose išsaugojimas turėtų tapti prioritetu.

    „Vietos žmonių žinios dažnai yra lemiančios, nes dalis alėjų nėra plačiai aprašytos, o be bendruomenių indėlio jos gali likti nepastebėtos“, – teigia iniciatyvos rengėjai.

    Kodėl dabar skubama

    Mokslininkai pažymi, kad duomenų rinkimo etapas artėja prie pabaigos, todėl gyventojų įsitraukimas per artimiausias savaites yra ypač svarbus. Pavasaris tam palankus ir praktiškai, nes alėjas lengviau atpažinti, užfiksuoti jų vientisumą ir bendrą būklę.

    Surinkta informacija padės ne tik geriau suprasti medžių alėjų paplitimą, bet ir sustiprinti argumentus, kodėl tokie želdiniai turėtų būti saugomi kaip biologinės įvairovės ir kultūrinio kraštovaizdžio dalis. Tyrėjai ragina nepraleisti progos ir prisidėti prie iniciatyvos, kol vyksta aktyvus duomenų rinkimas.