Tag: Biologinė įvairovė

  • Italijoje 1930-aisiais Alpėse pasodino milijonus eglių dirvožemiui saugoti: pasekmės skaudžios

    Italijoje 1930 metais, Benito Mussolini režimo laikotarpiu, Šiaurės Alpėse buvo pradėta masinė eglių sodinimo kampanija. Tuometinis tikslas atrodė pragmatiškas: sutvirtinti šlaitus, mažinti eroziją ir apsaugoti dirvožemį nuo nuplovimo.

    Praėjus beveik šimtmečiui, ekologai konstatuoja priešingą rezultatą – dalyje teritorijų biologinė įvairovė sumenko, o ekosistemos tapo mažiau atsparios. Tyrimuose, kuriuos atliko Lozanos ir Milano universitetų mokslininkai, daugiausia dėmesio skirta vietovėms prie Komo ežero.

    Mokslininkai nustatė, kad dirbtinai suformuotuose eglynuose augalų rūšių įvairovė gerokai mažesnė nei kaimyniniuose natūralesniuose biotopuose. Vidutiniškai eglyno plotuose buvo fiksuojamos apie 7 augalų rūšys, greta esančiame lapuočių miške – apie 18, o pievose – apie 37.

    Tokie skirtumai reiškia ne tik mažiau žydinčių augalų ar žolinių rūšių. Mažėjant įvairovei, silpsta ir mitybos grandinės, keičiasi vabzdžių, paukščių bei dirvožemio mikroorganizmų bendrijos, o visa sistema tampa jautresnė ligoms ir klimato svyravimams.

    Esminė problema slypi eglių biologijoje ir poveikyje miško paklotui. Skirtingai nei šiam regionui būdingi bukai, klevai ar kaštonai, eglės išlieka žalios ištisus metus, todėl po laja nuolat išlieka gili paunksmė.

    Dėl šviesos trūkumo sunkiau išsilaiko ankstyvo pavasario augalai, kuriems svarbus trumpas šviesos laikotarpis iki medžių sužaliavimo. Be to, spygliai rūgština dirvožemį ir lėtina maisto medžiagų apytaką, todėl mažėja dirvožemio biologinis aktyvumas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad ši istorija aktuali ir dabar, kai daugelyje šalių siekiama greitai atsodinti miškus dėl klimato kaitos tikslų. Vienarūšės plantacijos, nors ir gali atrodyti efektyvus būdas greitai „padidinti miškų plotą“, dažnai nesukuria tokios pat ekologinės vertės kaip mišrūs, vietinėms sąlygoms pritaikyti medynai.

    Mokslininkų vertinimu, tokiose dirbtinai suformuotose sistemose blogėja ir ekosistemos gebėjimas efektyviai paskirstyti išteklius. Tyrime minimas rodiklis, apibūdinamas kaip funkcinė tolygumo charakteristika, buvo apie 30 proc. mažesnis, palyginti su įvairesniais natūraliais buveinių tipais.

    Specialistai akcentuoja, kad miškų atkūrimas tampa patikimesnis, kai prioritetas teikiamas vietinėms rūšims, mišrioms struktūroms ir natūraliam atsinaujinimui ten, kur tai įmanoma. Priešingu atveju gerai skambantys planai gali virsti ilgalaikėmis problemomis, kurias spręsti tenka jau kitoms kartoms.

  • Genominis tyrimas: koalos beveik išnyko dar prieš žmonių atvykimą į Australiją

    Naujas genominis tyrimas rodo, kad koalos prieš maždaug 100 000 metų patyrė drastišką populiacijos sumažėjimą, o vėliau išgyveno genetinį „butelio kaklelį“, kai individų liko kritiškai mažai. Tai keičia ankstesnes versijas, siejusias didžiausią nuosmukį vien su žmonių atsikėlimu į žemyną.

    Tyrėjai analizavo 457 koalų genomus ir, svarbiausia, pirmą kartą tiesiogiai įvertino šios rūšies mutacijų greitį. Skaičiavimai parodė, kad koalų mutacijų greitis yra maždaug perpus mažesnis nei žmonių, todėl ankstesniuose modeliuose naudotos kitų žinduolių prielaidos galėjo klaidinti.

    „Šis tyrimas iš esmės perrašo koalų genetinės istorijos laiko juostą Australijoje“, – sakė tyrimui vadovavęs doktorantas Toby Kovacas.

    Pasak mokslininkų, šie genetiniai duomenys leidžia atkurti senųjų populiacijų dinamiką laikotarpiais, kai fosilijų įrašas yra per skurdus aiškioms išvadoms. Iš genomų signalų matyti, kad koalos išgyveno šaltus ir sausringus ledynmečio ciklus, kai Australijos aplinka darėsi vis labiau nepastovi ir mažiau palanki eukaliptų miškams.

    Koaloms itin svarbūs eukaliptai, todėl ilgalaikiai kritulių ir temperatūrų pokyčiai keičia ne tik miškų plotą, bet ir jų kokybę. Pleistoceno pabaigoje vykę sausrų ir vėsesnių periodų ciklai didino buveinių fragmentaciją, o augant gaisrų rizikai, tinkamų teritorijų mozaika dar labiau traukėsi.

    Tyrėjų teigimu, apie 60 000 metų prieš dabartį populiacija pasiekė ypač žemą tašką, o vėliau, klimatui švelnėjant, koalos pamažu atsigavo ir vėl išplito Rytų Australijoje. Vis dėlto genetinis „butelio kaklelis“ reiškia, kad dabartinių koalų genetinė įvairovė gali būti labiau ribota, nei būtų tikėtasi be tokio istorinio sukrėtimo.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dabartinės grėsmės koaloms dažnai yra tiesiogiai susijusios su žmogaus veikla: buveinių naikinimu, miestų plėtra, kelių infrastruktūra, ligomis ir vis intensyvesniais miškų gaisrais. Australijoje koalos kai kuriuose regionuose jau priskiriamos nykstančioms, o atskirų populiacijų būklė vertinama kaip ypač pažeidžiama.

    Genominiai duomenys gali padėti tiksliau planuoti apsaugą: nustatyti, kurios populiacijos yra labiausiai genetiškai izoliuotos, kur reikėtų atkurti ekologinius koridorius, ir kaip pasirinkti perkėlimo ar veisimo programas, kad būtų išlaikyta kuo didesnė genetinė įvairovė.

    „Genomų tyrimai rodo, kad koalos jau anksčiau patyrė didelį populiacijos sumažėjimą dėl klimato kaitos ir buveinių praradimo“, – sakė Toby Kovacas.

    Tyrėjai taip pat pažymi, kad šis metodas gali būti pritaikytas ir kitoms Australijos rūšims, siekiant suprasti, ar panašūs nuosmukiai vyko dar iki žmonių įtakos. Toks kontekstas padeda atskirti natūralių klimato svyravimų pasekmes nuo šiuolaikinių, žmogaus sukeltų veiksnių, kurie daugeliui rūšių šiandien tampa lemiami.

  • Saulės elektrinė Indijoje netikėtai tapo kiškių prieglobsčiu: jų viduje dabar daugiau nei aplink

    Saulės elektrinė Indijoje netikėtai tapo kiškių prieglobsčiu: jų viduje dabar daugiau nei aplink

    Saulės elektrinės dažniausiai siejamos su triukšmu, tvora ir žmogaus veiklos įtaka aplinkai, todėl įprasta manyti, kad laukiniai gyvūnai tokias teritorijas apeina. Tačiau Indijoje užfiksuotas priešingas reiškinys: juodsprandžių indinių kiškių (Lepus nigricollis) populiacija persikėlė į saulės jėgainės vidų, kur jų aptinkama daugiau nei gretimose natūraliose buveinėse.

    Tai aprašyta moksliniame tyrime, publikuotame Journal of Threatened Taxa, kuriame lyginti kiškių stebėjimų duomenys jėgainės perimetre ir už jo ribų. Tyrėjai pabrėžia, kad toks sinantropinis prisitaikymas, kai laukinė rūšis ima naudotis žmogaus sukurta infrastruktūra, šiuo atveju gali būti susijęs ne su atsitiktinumu, o su aiškiomis išlikimo naudomis.

    Kas kiškius traukia į jėgainę?

    Juodsprandžiai indiniai kiškiai natūraliai gyvena atvirose lygumose, pievose ir krūmynuose, kur jų saugumas priklauso nuo maskuotės ir greičio. Kadangi jie nerausia urvų, dieną dažnai guli negiliose įdubose, pasislėpę žolėje, tačiau tokia strategija neužtikrina visiškos apsaugos nuo plėšrūnų.

    Saulės jėgainės infrastruktūra netikėtai sukuria sąlygas, kurios kai kuriais aspektais pranašesnės už natūralią aplinką. Pirmiausia, tvora aplink teritoriją riboja didesnių plėšrūnų ir benamių šunų patekimą, o kiškiai, būdami mažesni, gali prasprūsti pro tarpelius ir atsidurti erdvėje, kur rizika sumažėja.

    Antra, saulės moduliai formuoja šešėlio juostas ir vietinį mikroklimatą. Karštuose regionuose, kur temperatūra dienomis dažnai tampa ekstremali, pavėsis po moduliais gali tapti praktiška vieta poilsiui ir slėptuvei, mažinančia šilumos stresą. Tokie mikroklimato pokyčiai gali turėti realų poveikį gyvūnų aktyvumui, vandens poreikiui ir išgyvenamumui.

    Trečia, po moduliais ir šalia jų neretai išlieka daugiau drėgmės, todėl suveši žolės, dygsta sėklos, atsiranda daugiau šviežio augalinio maisto. Kadangi į aptvertą teritoriją nepatenka stambesni žolėdžiai, mažėja konkurencija dėl pašaro, o tai kiškiams sukuria savotišką maisto nišą.

    Ką tai reiškia gamtai ir energetikai?

    Ši istorija svarbi todėl, kad ji parodo ne tik galimą žalą, bet ir netikėtas sąveikas tarp atsinaujinančios energetikos infrastruktūros ir biologinės įvairovės. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad vienos rūšies sėkmė dar nereiškia, jog saulės parkai automatiškai yra palankūs visai ekosistemai: skirtingos rūšys skirtingai reaguoja į buveinių fragmentaciją, triukšmą, apšvietimą ar augalijos pokyčius.

    Praktikoje tai stiprina argumentą, kad saulės elektrinių planavimas turėtų remtis poveikio aplinkai vertinimu, vietos biologine stebėsena ir pritaikytais sprendimais. Aptvarai, želdinių priežiūra, vandens nuvedimo sprendimai ir natūralių koridorių išlaikymas gali nulemti, ar tokios teritorijos taps barjeru gyvūnams, ar, kaip šiuo atveju, netikėtu prieglobsčiu.

    Juodsprandžių indinių kiškių atvejis rodo, kad žmogaus sukurta infrastruktūra kartais suformuoja saugesnes, vėsesnes ir maistingesnes mikrobūveines nei aplinkinė atvira gamta. Tačiau tam, kad atsinaujinanti energetika būtų išties tvari, tokie pavyzdžiai turėtų virsti ne atsitiktine sėkme, o sąmoningai planuojamomis gamtai palankiomis praktikomis.

  • Saulės elektrinės užėmė laukus, bet po panelėmis netikėtai suklestėjo vabzdžiai ir bitės

    Saulės elektrinės užėmė laukus, bet po panelėmis netikėtai suklestėjo vabzdžiai ir bitės

    For years, one worry has shadowed the rise of solar power. To make serious amounts of electricity, you need serious amounts of land.

    And the critics have a point. Large scale solar farms swallow real space, and the fear is simple: cover enough open fields with panels and you smother whatever used to live there.

    But on a handful of farms, something strange has been happening in the dirt between the rows. It started slowly, almost invisibly, in the strips of earth the panels were supposed to shade into uselessness. Something the engineers never designed, and at first did not even notice.

    The fear that solar power comes at nature’s cost

    The concern is not baseless. A field of panels can look, at first glance, like a field that has simply been paved over.

    To hit the clean energy targets the world keeps setting, developers have to build fast and build big. That means more land, and more of those vast, silent arrays stretching off toward the horizon.

    So an assumption took hold: every solar farm is a small piece of nature lost. It seemed like plain common sense. Panels go up, the living world goes down. For a long time, almost nobody bothered to question it.

    But a growing pile of research has started pointing the other way.

    An experiment on two farms in Minnesota

    To find out what really happens to the land under the panels, researchers at the US Department of Energy’s Argonne National Laboratory and the National Renewable Energy Laboratory turned to two solar farms in southern Minnesota and tracked them carefully across a five year study. What they found there has been rewriting the rulebook ever since.

    These two sites were different by design. Instead of bare gravel or closely mown grass, the panels were raised higher off the ground, leaving room underneath for something to grow.

    Then the builders did something unusual. They carefully chose native grasses and wildflowers and planted them right under and around the rows, hoping to rebuild the habitat that used to be there and to hold the soil and water in place. It was a small, almost gardener like decision, the sort of thing that rarely survives an engineering plan.

    And then they waited, and watched, year after year.

    Then the count began to climb

    Each season, the researchers came back to tally what was living on the two sites. And season after season, the numbers kept rising.

    By the end of the study, the abundance of insects had tripled at both farms, and the variety of flowering plants had jumped about sevenfold. Where there had once been little more than gravel and stubble, the ground now hummed with life right through the warm months.

    Among them were the ones that matter most: bees. Bees have been collapsing for years, squeezed out by vanishing meadows and the steady loss of the wild corners they depend on. Yet the very pollinators in trouble across the country were not merely hanging on beneath the panels. The number of native bees climbed around twentyfold over the five years. They were not surviving. They were flourishing.

    A structure built to capture sunlight had become a refuge for the insects that a paved over, warming world has been pushing toward the brink. And it turns out this was not the only gift these sites handed back.

    The bees did not stay on the farm

    Here is the part almost nobody saw coming. The life the panels sheltered did not stay penned inside the fence.

    The researchers found that pollinators raised in the solar meadow fanned out into the land around it, visiting the soybean flowers in the cropland next door. Their visits to those crops held up against the bee traffic around land set aside purely for conservation, and ran far busier than inside the bean fields themselves.

    In plain terms, the bees living under the panels were quietly going to work for the farm next door, pollinating the very crops that feed people. A site built to make power was also helping grow food on the land around it.

    Why this could change how we build solar

    Here is the part that should make developers sit up straight. Going pollinator friendly is not only kind to the bees. It can be kind to the budget too.

    Land planted with hardy native species needs far less mowing and maintenance than a closely cropped lawn. Those savings can be enough to offset the extra cost of raising the panels in the first place. In plain terms, the version that helps wildlife does not have to be the expensive one.

    According to Johanna Neumann of the Environment America Research and Policy Center, with bees in serious trouble and the world racing to switch to clean energy as fast as it can, designing solar farms to feed and shelter native pollinators is close to an obvious move.

    And the timing could hardly matter more. As solar spreads across millions of acres in the years ahead, each new site becomes a choice between bare, lifeless ground and a living meadow that happens to make electricity.

    And that is the revelation hiding out in those Minnesota fields. A solar farm does not have to be a hole punched in the living world. Built with a little thought, it can answer several of our hardest problems at once, powering our lives, feeding the crops next door, and giving the bees somewhere to come home to.

  • Norvegijos vėjo jėgainėse rado paprastą sprendimą: nudažius vieną mentę paukščių žūtys krito 70 proc.

    Norvegijos vėjo jėgainėse rado paprastą sprendimą: nudažius vieną mentę paukščių žūtys krito 70 proc.

    Norvegijos pakrantėje esančioje Smolos saloje vėjo jėgainės jau seniai gamina elektrą iš stiprių jūros vėjų. Tačiau kartu jos tapo rimtu pavojumi čia gyvenantiems jūriniams ereliams, kurie salą laiko viena svarbiausių savo medžioklės teritorijų.

    Įjungus vėjo parką 2000-ųjų pradžioje, netrukus pradėta fiksuoti vis daugiau po turbinais randamų paukščių gaišenų. Tarp jų pasitaikė ir jūriniai ereliai, kurių sparnų mostas gali siekti daugiau nei žmogaus ūgį.

    Kodėl paukščiai nepastebi menčių?

    Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė paradoksalu: ereliai garsėja itin aštria rega ir gali įžiūrėti grobį iš didelio atstumo. Vis dėlto, artėjant prie besisukančių menčių, suveikia regos efektas, vadinamas judesio suliejimu.

    Kai mentės galas juda labai dideliu greičiu, akiai jis ima atrodyti ne kaip aiškus objektas, o kaip permatoma, neryški juosta. Plėšrus paukštis, dažniau žiūrintis žemyn ir į šonus, gali klaidingai įvertinti, kad priešais nėra kliūties.

    Sprendimas pasirodė netikėtai pigus

    Vienas akivaizdžiausių būdų mažinti susidūrimus buvo stabdyti turbinas, kai netoliese pasirodo paukščiai, tačiau tai reiškia prarastą elektros gamybą. Kiti sprendimai, pavyzdžiui, radarai ar kameros, kainuoja brangiai, o jų veikimą gali apsunkinti oro sąlygos.

    Tuomet tyrėjai atsigręžė į senesnę mokslinę literatūrą ir idėją, kuri ilgą laiką buvo menkai išbandyta realiomis sąlygomis: pakeisti ne turbinos konstrukciją, o jos matomumą. Sprendimas buvo paprastas: nudažyti juodai vieną iš trijų menčių.

    Smolos bandymas ir 70 proc. mažesni nuostoliai

    2013 metais Norvegijos gamtos tyrimų instituto mokslininkai Smolos vėjo parke juodai nudažė po vieną mentę keturiose turbinosse. Vėliau dar kelerius metus buvo tęsiama sisteminga stebėsena, lyginant rezultatus su šalia esančiomis, neperdažytomis turbinosmis.

    Per stebėjimo laikotarpį susidūrimų skaičius prie perdažytų turbinų sumažėjo maždaug 70 proc. Tyrėjai akcentavo, kad ryškus kontrastas padeda paukščiams „užfiksuoti“ besisukančią konstrukciją ir laiku pakeisti skrydžio kryptį.

    Kodėl šis metodas dar nėra visur taikomas?

    Nors rezultatai skamba įtikinamai, mokslininkai pabrėžia, kad vieno projekto duomenų nepakanka universalioms išvadoms. Smolos bandyme dalyvavo palyginti nedaug turbinų, o kitose šalyse gauti rezultatai ne visada buvo tokie aiškūs.

    Dėl to šiuo metu įvairiose vietovėse vykdomi platesnio masto bandymai, siekiant suprasti, kada vienos mentės dažymas veikia geriausiai, o kada poveikį sumažina vietos reljefas, apšvietimas, paukščių rūšys ar skrydžių aukščiai.

    Vis dėlto vėjo energetikai plečiantis, sprendimai, kurie kainuoja palyginti mažai ir nedaro įtakos elektros gamybai, tampa itin patrauklūs. Smolos pavyzdys rodo, kad kartais didžiausią poveikį gali duoti ne sudėtinga technologija, o paprastas būdas padaryti pavojų aiškiau matomą.

  • Šiaurės jūros vėjo parkai keičia dugną: po turbinomis formuojasi rifai ir grįžta žuvys

    Šiaurės jūros vėjo parkai keičia dugną: po turbinomis formuojasi rifai ir grįžta žuvys

    Daugiau nei 50 kilometrų nuo artimiausio kranto Šiaurės jūroje yra zonų, kurias ten dirbantys žmonės ilgai apibūdino vienu žodžiu: tuščia. Atvira, gili ir patogi pramonei jūra atrodė kaip vieta, kur svarbiausia tik techniniai parametrai.

    Tačiau šis įvaizdis keičiasi ne dėl vėjo virš vandens, o dėl to, kas daroma jūros dugne. Vėjo turbinų infrastruktūra ir specialiai pritaikyti sprendimai pradeda kurti naujas buveines ten, kur anksčiau buvo beveik vien smėlis.

    Jūros dugnas, sukurtas stabilumui

    Daugelį metų tokiose vietose jūros dugnas buvo vertinamas kaip pamatas, o ne gyva ekosistema. Rinktis padėdavo gylis, atstumas nuo kranto ir grunto stabilumas, kad plieninės konstrukcijos galėtų stovėti vienoje vietoje kelis dešimtmečius.

    Smėlingas dugnas dažnai likdavo lygus, srovių nuolat permaišomas, beveik be natūralių plyšių ar kietų paviršių. Prie turbinų pamatų papildomai pilamos akmenų sankaupos, vadinamos apsauga nuo išplovimo, kad srovės neišgraužtų grunto.

    Tokia apsauga padeda inžinerijai, bet ilgą laiką ji buvo projektuojama pirmiausia stabilumui, o ne biologinei įvairovei. Kur nėra už ko prisitvirtinti, daugeliui rūšių sunku įsikurti, todėl dugno gyvybė lieka skurdi.

    Kodėl atviroje jūroje reikia struktūros?

    Vien švaraus vandens neužtenka, kad dugnas taptų gyvybingas. Daugeliui organizmų reikia kieto, šiurkštaus paviršiaus, šešėlio, slėptuvių ir vietų, kur srovė sulėtėja, o maistas neužnešamas tolyn.

    Kai dugnas plokščias, maisto dalelės ir lervos dažnai tiesiog praplaukia, neradusios vietos prisitvirtinti. Net ir vienas didesnis akmuo smėlio lygumoje gali tapti mažyte oaze, nes sukuria nelygumą ir prieglobstį.

    Dėl to viršutiniuose vandens sluoksniuose gyvybė gali atrodyti intensyvi, o ties dugnu vaizdas būna priešingas. Būtent šią situaciją vystytojai ir mokslininkai bando keisti, į dugną įnešdami daugiau sudėtingos struktūros.

    Rifų kubai po vėjo turbinomis

    Pastaraisiais metais prie kai kurių projektų atsirado dideli, pilki blokai, kurių paskirtis ne vien inžinerinė. Tai specialiai suprojektuoti rifų elementai, turintys šiurkščius paviršius, ertmes ir briaunas, kurios padeda susiformuoti ramesnėms vandens kišenėms.

    Vienas tokių sprendimų yra ARC Marine kuriami „Reef Cubes“ blokai, gaminami iš mažesnio poveikio medžiagų, į mišinį įtraukiant ir susmulkintų kriauklių. Idėja paprasta: suteikti vietos, kur galėtų įsikurti vietinės austrės ir kiti prie dugno prisirišantys organizmai, o paskui pritraukti platesnę mitybos grandinę.

    Šie blokai planuojami ir „OranjeWind“ projekte, kurį vysto „RWE“ ir „TotalEnergies“ apie 53 kilometrus nuo Nyderlandų krantų. Viešai skelbiama, kad numatoma įrengti 66 blokus, kurie turėtų sukurti daugiau kaip 1 400 kvadratinių metrų papildomos buveinės aplink dalį turbinų pamatų.

    Projektas dar tik planuojamas: pamatų įrengimo darbai numatomi 2026 metais, o rifų elementai būtų nuleidžiami po to, kai turbinos jau stovėtų. Dėl to vystytojai pabrėžia, kad tai pirmiausia ilgalaikė stebėsena ir tyrimai, o ne pažadas iš anksto.

    Vis dėlto lūkesčiai remiasi ankstesniais pavyzdžiais, kai panašūs sprendimai prie jūrinių vėjo parkų padėjo pritraukti daugiau dugno gyvybės. Tokiose vietose dažniau fiksuojami moliuskai, žuvys, o kai kur ir didesni vėžiagyviai, kurie naudojasi atsiradusiomis slėptuvėmis.

    Jei planas pasiteisins, virš vandens esanti infrastruktūra ir po ja įrengtos buveinės atliks dvi skirtingas funkcijas. Vėjo parkai tieks elektrą, o dugne susiformavę rifai gali tapti ilgalaikiu bandymu, kaip energetikos projektus suderinti su biologinės įvairovės atkūrimo tikslais.

  • Vėjo jėgainių parkas Kinijoje išbaidė žemines voveres: mokslininkai nustatė netikėtą priežastį

    Vėjo jėgainių parkas Kinijoje išbaidė žemines voveres: mokslininkai nustatė netikėtą priežastį

    Šiaurinės Kinijos dykumų stepėse vykdomas tyrimas parodė, kad vėjo jėgainių parkai ne visada veikia laukinius gyvūnus taip, kaip dažniausiai manoma. Mokslininkai tikėjosi, kad pagrindinis trikdis bus triukšmas, vibruojančios konstrukcijos ar nuo menčių krentančios mirgančios šešėlių juostos.

    Tačiau stebėjimai atskleidė kitokį vaizdą: dalyje teritorijos Alashano žeminės voverės elgėsi įprastai ir, regis, prie infrastruktūros prisitaikė. Vis dėlto kai kuriose parko zonose šie graužikai staiga dingo, nors jėgainės ten taip pat veikė.

    Kas iš tiesų jas išgąsdino?

    Tyrėjai, lygindami skirtingas parko vietas, pirmiausia atmetė dažniausiai minimus veiksnius. Duomenys nerodė, kad „tuščiosiose“ zonose būtų išskirtinai didesnis triukšmas ar stipresnės vibracijos, kurios paaiškintų tokį ryškų voverių pasitraukimą.

    Buvo vertinama ir maisto bazė: ar statybos nepakeitė augalijos taip, kad gyvūnams pritrūko pašaro. Vertinimai rodė, kad augalijos pakako, o pačios voverės kitose vietose išliko sveikos ir gyvybingos.

    Dirvožemis tapo per kietas urvams

    Lūžis paaiškinime įvyko įvertinus ne tai, kas vyko virš žemės, o tai, kas pasikeitė po ja. Vėjo jėgainių statybos metu naudojama sunki technika, kasinėjimai ir pamatų įrengimas kai kuriose vietose smarkiai sutankino dirvožemį.

    Žeminių voverių gyvenimas priklauso nuo galimybės greitai ir efektyviai kasti urvus. Urvai joms yra ir slėptuvė nuo plėšrūnų, ir jauniklių auginimo vieta, ir apsauga nuo ekstremalių oro sąlygų, todėl sutankintas, „nepramušamas“ dirvožemis tampa realia kliūtimi išgyventi.

    Tyrėjų vertinimu, būtent šis mechaninis poveikis gruntui sukūrė tarsi nematomą ribą, kurios voverės vengė. Kitaip tariant, jas iš teritorijos išstūmė ne jėgainių keliamas garsas, o pakitusi dirvos struktūra, kuri nebeleidžia gyventi įprastu būdu.

    Ši išvada svarbi planuojant atsinaujinančios energetikos plėtrą: poveikio gamtai vertinimuose reikšminga ne tik triukšmo ar vizualinio trikdymo analizė, bet ir statybų pėdsakas dirvožemyje. Tokie niuansai gali lemti, ar infrastruktūra taps suderinama su vietos ekosistema, ar sukurs gyvūnams netinkamas „akląsias zonas“.

  • Tasmanijoje statomas 100 turbinų vėjo parkas atsidūrė kritiškai nykstančios papūgos migracijos kelyje

    Tasmanijoje statomas 100 turbinų vėjo parkas atsidūrė kritiškai nykstančios papūgos migracijos kelyje

    Tasmanijos šiaurės vakaruose planuojamas didelis vėjo energetikos projektas atsidūrė dėmesio centre dėl netikėtos kliūties: iki 100 vėjo turbinų numatyta statyti maršrute, kuriuo migruoja kritiškai nykstanti oranžpilvė papūga.

    Ši rūšis laikoma viena rečiausių pasaulyje, o jos migracija per Boso sąsiaurį tarp Tasmanijos ir žemyninės Australijos išskirtinė net papūgų giminėje. Būtent todėl bet koks papildomas pavojus kelyje gali turėti neproporcingai didelių pasekmių.

    Rūšis, kuri neturėjo atsargos

    Oranžpilvė papūga peri tik vienoje vietoje pasaulyje, Pietvakarių Tasmanijoje, netoli atokios Melaleucos teritorijos. Tai reiškia, kad vienos buveinės problemos ar nesėkmingas migracijos sezonas gali smarkiai paveikti visą laukinę populiaciją.

    Pastarąjį dešimtmetį šios papūgos būklė buvo pasiekusi kritinį lygį, todėl Australijoje buvo suaktyvintos veisimo nelaisvėje ir paleidimo į gamtą programos. Populiacijos atsigavimas vertinamas kaip realus, bet trapus, nes jauniklių išgyvenamumas migracijos metu išlieka žemas.

    Robbinso salos projektas ir rizika migracijai

    Vėjo parkas planuojamas Robbinso saloje, kuri geografiškai patenka į teritoriją, siejamą su papūgos judėjimu tarp perėjimo vietų Tasmanijoje ir žiemojimo vietų žemyne. Dėl šios priežasties projektas tapo klasikiniu konfliktu tarp žaliosios energetikos plėtros ir biologinės įvairovės apsaugos.

    Projektui keliami reikalavimai numato, kad prieš pradedant statybas turėtų būti atliekami kelių metų stebėjimai, o veiklos metu taikomas privalomas paukščių ir šikšnosparnių apsaugos planas. Esminė priemonė, apie kurią kalbama viešai, yra galimybė stabdyti turbinų darbą migracijos laikotarpiais, jei rizika paukščiams išauga.

    Ar technologijos gali padėti rasti kompromisą?

    Vienas argumentų, kodėl tokio tipo valdymas teoriškai įmanomas, yra pažanga laukinių gyvūnų sekime. Tyrėjai naudoja mažus siųstuvus ir imtuvų tinklus, kad tiksliau nustatytų, kada ir kokiomis kryptimis juda paukščiai, o tai leidžia planuoti tikslines apsaugos priemones.

    Vis dėlto gamtosaugininkai pabrėžia, kad vien stebėjimas ir reaktyvus turbinų stabdymas negarantuoja saugumo rūšiai, kuri turi itin mažą „klaidos kainą“. Jų vertinimu, net pavieniai susidūrimai ar migracijos sutrikdymas gali nubraukti ilgamečių atkūrimo pastangų rezultatą.

    Ši situacija vis dažniau kartojasi skirtingose šalyse: spartėjant atsinaujinančios energetikos plėtrai, projektai neišvengiamai priartėja prie jautrių buveinių ir migracijos koridorių. Tasmanijos atvejis tampa bandymu, ar įmanoma suderinti klimato tikslus su realia, o ne deklaratyvia nykstančių rūšių apsauga.

    Atsakymas priklausys nuo to, kiek tiksliai bus nustatytos migracijos „langų“ datos, kaip griežtai bus vykdomi stabdymo įsipareigojimai ir ar bus numatytos papildomos priemonės, mažinančios susidūrimų riziką. Oranžpilvei papūgai tai gali tapti vienu svarbiausių išbandymų per visą jos išlikimo istoriją.

  • Mojavos vėžliai po perkėlimo dėl saulės parko: mokslininkus nustebino, kur jie išgyvena geriausiai

    Mojavos vėžliai po perkėlimo dėl saulės parko: mokslininkus nustebino, kur jie išgyvena geriausiai

    Didelio saulės elektrinių projekto plėtra JAV Mojavos dykumoje prieš kelerius metus privertė biologus perkelti daugiau kaip 150 dykumų vėžlių, laikomų viena jautriausių šio regiono rūšių. Tuomet buvo baiminamasi, kad statybos ir priverstinis iškėlimas smarkiai sumažins jų išgyvenamumą, nes vėžliai prisitaikę gyventi labai ribotoje teritorijoje.

    Dykumų vėžlys yra ilgaamžis gyvūnas, galintis gyventi kelis dešimtmečius, o vandens trūkumą atlaikyti itin ilgai. Karščiausiu metu jis slepiasi urvuose, kurie net ir per kaitrą išlieka vėsesni, o aktyvesnis tampa pavasarį, kai pasirodo žoliniai augalai ir laukinės gėlės.

    Didžiausias pažeidžiamumas prasideda ankstyvame amžiuje, kai jaunikliai dar neturi tvirto šarvo. Jiems būtina priedanga nuo plėšrūnų, todėl svarbūs žemi dykumų krūmai ir augalija, suteikianti šešėlį bei galimybę pasislėpti nuo varninių paukščių, kojotų ar barsukų.

    Pastaraisiais metais natūrali priedanga daugelyje dykumos vietų prastėjo dėl sausrų, žmogaus veiklos, ganymo, bekelės transporto bei kelių plėtros. Dėl to net atviros, iš pažiūros nepaliestos teritorijos jaunikliams tapo pavojingesnės dar iki pradedant stambius infrastruktūros projektus.

    Kas pasikeitė saulės parko teritorijoje

    Stebėdami vėžlius ir augaliją veikiančio saulės parko apylinkėse Nevadoje, tyrėjai užfiksavo netikėtą rezultatą: dalyje teritorijų augalai, ypač krūmai, vėžliams suteikiantys priedangą, saulės modulių zonoje augo vešliau nei atviroje dykumoje už tvoros. Tokį efektą kūrė šešėlis ir tai, kaip nuo modulių nubėgantis lietaus vanduo pasiskirstydavo dirvožemyje, formuodamas palankesnį mikroklimatą.

    Kai kuriuose objektuose tvoroje buvo paliktos specialios angos, pritaikytos vėžliams, kad jie galėtų judėti įprastais maršrutais. Tokie sprendimai leido teritorijai veikti ne kaip barjerui, o kaip dalinai prieinamai buveinei, kurioje jaunikliams atsirado daugiau priedangos ir pavėsio.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog saulės parkai savaime yra naudingi laukinei gamtai. Perkėlimas išlieka rizikingas, ypač sausros laikotarpiais, o netinkamai parinktos vietos ar prasta projekto logistika gali baigtis didesniu mirtingumu ir plėšrūnų spaudimu.

    Kodėl lemiamas tampa dizainas

    Ši istorija dažnai įvardijama kaip pavyzdys, kad rezultatą nulemia ne vien pats projektas, o jo įgyvendinimo detalės. Aptvėrimo sprendimai, judėjimo koridoriai, mažesnis žemės paviršiaus ardymas ir buveinių atkūrimas gali padėti sumažinti poveikį, o kai kuriais atvejais net sukurti palankesnes sąlygas augalijai.

    Lygiagrečiai taikomos ir kitos apsaugos priemonės, orientuotos į jauniklių išgyvenamumą. Kai kuriose JAV programose jauni vėžliai laikinai auginami apsaugotuose aptvaruose, kol jų šarvas sutvirtėja, o tuomet jie paleidžiami į natūralią aplinką, taip sumažinant pažeidžiamiausią gyvenimo etapą.

    Augant atsinaujinančios energetikos projektų mastui, tokie tyrimai tampa svarbūs planuojant, kaip suderinti klimato tikslus ir biologinės įvairovės apsaugą. Mojavos vėžlių atvejis rodo, kad kruopščiai suprojektuotos priemonės gali pakeisti scenarijų nuo prognozuotos žalos iki netikėtai geresnių sąlygų daliai buveinės.

  • Kolumbijos didžiausioje saulės elektrinėje kameros užfiksavo retą plėšrią katę su jaunikliais

    Kolumbijos didžiausioje saulės elektrinėje kameros užfiksavo retą plėšrią katę su jaunikliais

    Kolumbijos Césaro regione veikiantis El Paso saulės parkas netikėtai tapo ne tik elektros gamybos, bet ir laukinės gamtos stebėjimų vieta. Naktį įrengtos judesio kameros čia užfiksavo retą laukinę katę, kuri į aptvertą teritoriją atsivedė visą savo šeimą.

    Projektą vystanti bendrovė „Enel Green Power“ skelbia, kad aptverta elektrinės zona suformavo savotišką saugumo perimetrą. Dėl ribotos žmonių veiklos, mažesnės medžioklės rizikos ir stabdomo miškų kirtimo dalis gyvūnų šią teritoriją ėmė naudoti kaip ramesnį prieglobstį.

    Kaip elektrinė tapo prieglobsčiu

    El Paso saulės parkas laikomas vienu didžiausių šalyje: čia įrengta apie 250 000 fotovoltinių modulių, o instaliuota galia siekia 86,2 megavato. Toks mastas reiškia ir didelį uždarą plotą, kuriame aplinka ilgainiui stabilizuojasi, o gyvūnams atsiranda mažiau trikdžių.

    Pagal taikomą aplinkosaugos valdymo planą teritorijoje vykdomas biologinis monitoringas. Stebėjimai rodo, kad po moduliais atsinaujinanti augalija ir vabzdžių gausa pritraukia smulkius žinduolius, driežus bei paukščius, o tai keičia visą mitybos grandinę.

    Kokia tai katė ir kodėl tai svarbu

    Analizuojant įrašus nustatyta, kad parko viduje pasirodė tigrilė, dar vadinama oncile, mažoji dėmėtoji laukinė katė. Tai slapukas plėšrūnas, kuris dažniausiai vengia žmonių ir aktyviausias sutemus, todėl tokie įrašai laikomi itin vertingi vertinant rūšies paplitimą ir elgseną.

    Ypatinga tai, kad kamera užfiksavo ne pavienį gyvūną, o patelę su jaunikliais, kas leidžia manyti, jog teritorija buvo pasirinkta kaip laikina jauniklių auginimo vieta. Specialistai tokį elgesį sieja su mažesne trikdymo rizika, gausesniu grobiu ir papildomu pavėsiu, kurį karštame klimate sukuria saulės modulių konstrukcijos.

    Ką tai reiškia atsinaujinančiai energetikai

    El Paso atvejis išryškina platesnę tendenciją: tinkamai suprojektuotos ir prižiūrimos atsinaujinančios energetikos teritorijos gali tapti biologinės įvairovės koridoriais. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad teigiamas poveikis nėra automatinis ir priklauso nuo vietos parinkimo, buveinių apsaugos sprendimų, tvorų, apšvietimo, triukšmo bei nuolatinio monitoringavimo.

    Todėl tokie kamerų duomenys tampa ne vien įdomia istorija, bet ir praktiniu signalu projektų vystytojams bei aplinkosaugininkams. Jie padeda tiksliau suprasti, kaip gyvūnai prisitaiko prie infrastruktūros, ir kokie sprendimai gali sumažinti rizikas bei sustiprinti naudą gamtai.